Drugiai įspūdį palieka ne tik mažiausiems lankytojams, bet ir suaugusiesiems. Žmonės atvažiuoja iš visos Lietuvos specialiai dėl drugių parodos.

Tiesa, kadangi drugių gyvenimas neilgas, kas kelias savaites galima išvysti vis kitokių drugių – atkeliavusių iš Anglijos, Nyderlandų ir kitų drugių fermų.

„Atlaikę tokią kelionę jie atvyksta čia – į inkubatorių. Tada jie praeina visą savo ciklą, kol virsta drugiais. Nuolat papildome, kas dvi savaites atvažiuoja vis nauja siunta. Galima matyti skirtingų rūšių drugių“, – sakė Paslaugų ir edukacijų skyriaus vadovė Kristina Mulevičienė.

Ne tik drugių gyvenimo ciklas įdomus, bet ir mityba. Dažniausiai tai būna nektaras, kurį jie gauna mažais straubliukais siurbdami iš apelsino ar kito vaisiaus. Pasak K. Mulevičienės, labiausiai dėmesį traukia itin dideli ir spalvoti drugiai.

„Atlaso drugys tikrai yra dviejų delnų dydžio. Didelis. Tikimės, ir čia esantys tokie užaugs. Tikrai daro įspūdį. Mėlynasis yra Morpho peleides – tikrai įspūdingas drugelis, mūsų mylimiausias“, – dalijosi K. Mulevičienė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Vis dėlto parodoje reikia būti atidiems.

„Išeinant raginame apsidairyti, ar neišsineša kokio drugio, nes juos traukia kvapas“, – sakė K. Mulevičienė.

Šiemet drugių paroda ne tik gausesnė, bet ir atsinaujinusi – drugiams paruošta speciali orchidėjų ekspozicija.

„Šiuo metu įkurdinta maždaug 80 orchidėjų vienetų iš maždaug iš 30  genčių“, – sakė oranžerijos kuratorė Renata Čanovienė.

Skirtingi drugeliai renkasi skirtingų spalvų orchidėjas.

„Vieni drugiai dažniausiai lanko ryškių spalvų orchidėjas, kurios būna oranžiniais, raudonais, rožiniais žiedais. Dieniniams drugiams jie gali būti ir nekvapnūs. Naktiniai renkasi šiek tiek kitokias – baltas, žalsvas, kremines ir kad kvepėtų“, – pasakojo R. Čanovienė.

Šie tolimųjų kraštų drugiai itin aktyvūs šviečiant saulei, o kai už lango niūru – jie dažniausiai slepiasi po lapais. Tropiniai drugiai oranžerijoje plasnos iki gegužės vidurio.

Kauno botanikos sodo hortenzijų kolekcija užima apie 250 m² plotą. Krūmai susodinti išraiškingose augalų salose, kur hortenzijos derinamos su alūnėmis. Tiesa, alūnių kolekcija iš uždaro kolekcijų sklypo perkelta tik šiemet, todėl augalai dar nedideli.

Botanikos sodo kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius prisimena, kad idėja įkurti Kaune hortenzijų ekspoziciją kilo apsilankius Latvijos nacionaliniame botanikos sode Salaspilyje. Kolekcijoje auginamos hortenzijos įsigytos Lietuvos medelynuose, tačiau importuotos iš Olandijos, todėl ne visų veislių augalams mūsų šalies klimatas tinka. Kai kurių veislių augalai skurdūs, tačiau lankytojams tai puiki edukacinė priemonė – ką pirkti, o ko ne.

Naujojoje kolekcijoje auga 107 vardų hortenzijos, čia lankytojai gali išvysti penkias rūšis, 102 jų veisles.

„Kauno botanikos sode augančios hortenzijos žavi ne tik savo išvaizda, bet ir pasižymi įdomiais veislių pavadinimais, tokiais kaip  „Hot Chocolate“, „Coton Candy“, „Dark Angel“, „Wedding Ring“, „Pink Diamond“, „Pinky Winky“, „Snow Queen“, „You And Me Forever“ ir pan.“, – sakė vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Jolanta Šabūnaitė.

Hortenzijų kolekcijoje lankytojai išvys senųjų veislių, pavyzdžiui, šluotelines hortenzijas „Granflora“. Šios iš Japonijos 1867 m. introdukuotos hortenzijos užauga nuo 0,1 m iki 1,8 m. Taip pat žavėsis iš Japonijos kilusia „Nikko Blue“. Šių hortenzijų spalvos varijuoja nuo baltos, žalsvos, kreminės, rausvos, tamsiai raudonos, purpurinės ir net mėlynos.

Anot J. Šabūnaitės, viename žiedyne gali būti kelios spalvos, pavyzdžiui, balta, žalsva, gelsva, rausva ar balta ir purpurinė. Kolekcijoje yra margalapių, raudonlapių veislių. Iš kolekcijos išskirtina ąžuolialapė hortenzija „Ice Crystal“, kuri ištveria iki -28°C.

Kauno botanikos sode puikuojasi Š. Amerikoje paplitusi šviesioji hortenzija, aukštoji – medelis, užaugantis iki 2,5–3 m, paplitęs Himalajuose, iki 3300 m aukščio kalnuose. Savo gimtinėje pasiekia net 6 m aukštį.

Derlius smarkiai vėluoja

„Šiemet uogų derlius stipriai vėluoja, kai kurių veislių – net apie dvi savaites. Tokia jau šių metų pavasario ir pirmosios vasaros pusės įtaka. Tačiau uogų derlius bus geras, nes šilauogė yra pakankamai atspari pavasario šalnoms, kurios dažnai nušaldo kitų sodo augalų žiedus Lietuvoje“,  – sakė botanikos sodo Pomologijos kolekcijų sektoriaus mokslo darbuotoja dr. Laima Česonienė.

Ankstyvųjų uogų Kauno botanikos sode paprastai sulaukiama pirmąjį liepos dešimtadienį. Anksčiausiai sunoksta lietuviškos veislės „Danutė“ ir „Freda“ bei siauralapės šilauogės, po 5–7 d. pradeda spalvintis uogos ant aukštaūgės šilauogės veislių krūmų „Duke“, „Earliblue“, „Chanticleer“. Vėlyvosios veislės „Aurora“, „Liberty“, „Lateblue“ uogas nokina rugsėjo ar net spalio mėnesiais, mūsų klimato sąlygomis jos pilnai taip ir nesunoksta.

Net iki 3 cm skersmens

Dalį išskirtinės šilauogių kolekcijos veislių botanikos sodas gavo tiesiai iš JAV Oregono Korvalio augalų genetinės medžiagos saugyklos (National Clonal Germplasm Repository). Tai, anot dr. L. Česonienės, užtikrina veislių autentiškumą. VDU Botanikos sodo šilauogių kolekcijoje auga ir pačios pirmosios JAV išvestos veislės, ir naujausios veislės.

„Galime palyginti, kokį ilgą atrankos kelią praėjo šis augalas. Tai labai akivaizdu, lyginant laukines kolekcijoje auginamas rūšis, kurių uogos smulkios ir primena mūsų miškuose augančias mėlynes, ir iki 3 cm uogas nokinančias naujas veisles“, – kalbėjo dr. L.Česonienė.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad Kauno botanikos sodas yra pirmųjų lietuviškų šilauogių veislių selekcijos vieta: tik čia šios veislės gali būti dauginamos, nes Valstybinė augalininkystės tarnyba yra suteikusi teisinę apsaugą iki 2042 m.

Vertingų savybių gausa

Šilauogių uogos sukaupia išskirtines biologiškai aktyvias medžiagas, jos yra išsamiai ištirtos, nustatytas ir jų poveikis žmogaus organizmui. Todėl šilauogės yra vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir įvairių gydomųjų savybių. Uogos sukaupia daug antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčių junginių: antocianinų, polifenolių, flavonoidų. Jie saugo ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio, lėtina senėjimo procesus. Šilauogių uogose yra pterostilbeno, kuris gelbsti tada, kai cholesterolio negalima sumažinti, naudojant vaistus. Šilauogėse randama nemažai pektinų – medžiagų šalinančių radionuklidus. Bendras cukraus, organinių rūgščių, rauginių ir aromatinių medžiagų kompleksas gerina apetitą, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, gerina žarnyno darbą.

Šilauogės saugo nuo šlapimo takų uždegimų ir mažina jų infekcijų riziką. Šilauogių uogos sukaupia nemažai cukraus, tačiau bendrame cukrų kiekyje vyrauja monosacharidai – fruktozė ir gliukozė. Sacharozė sudaro mažiau negu 10 proc. nuo bendro cukraus kiekio, todėl šilauogių uogos yra labai vertingas dietinis maistas, tinkantis sergantiems cukralige.

Daugiausia  suvartojama šviežių uogų, nes jas galima transportuoti ir gana ilgai laikyti net kambario temperatūroje. Vis labiau šilauogėmis domisi ir farmacijos pramonė. Žiemai galima šias uogas šaldyti, trinti su cukrumi, smulkesnes – džiovinti.

„Šįmet katalpos pražydo savaite vėliau nei ankstesniais metais. Įsidėmėtinos ne tik dideliais lapais, žiedais, bet ir ilgomis plonomis į dešreles panašiomis vaisių dėžutėmis. Katalpos yra mėgstami parkų augalai, geltonžiedė Kinijoje sodinama prie šventyklų. Katalpos žydi apie dvi savaites“,– sakė vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Jolanta Šabūnaitė.

Katalpos priklauso bignonijinių šeimai (Bignoniaceae). Geltonžiedė katalpa (Catalpa ovata) paplitusi C. Kinijoje. Ji užauga iki 10 ar net 15 metrų aukščio. Lapai delno dydžio ir net didesni. Žiedai – gelsvi su rudai purpurine ištiškusia dėme didokose kekėse, kvapūs, medingi, privilioja daug bičių. Šie augalai – jautrūs šalčiui, apšąla. Šakos ilgos, sunkiai išlaikomos, puriame dirvožemyje lengvai išvirsta. Į Europą introdukuota 1749 m., invazinė Š. Amerikoje.

Paprastoji katalpa (Catalpa bignonioides) paplitusi Š. Amerikoje. Užauga kiek aukštesnė nei geltonžiedė, žydi baltais žiedais su purpurinėmis ir geltonomis-oranžinėmis dėmėmis. Į Europą atvežta1726 m.

Kuano botanikos sode katalpos sodintos nuo 1948 m. Iš viso parke yra 24 medžiai (auga trys rūšys, vienas hibridas).

„Nuostabiausia didžiažiedžių naktenių savybė yra žiedai. Kartais jie būna labai dideli: iki 40 cm aukščio su 30 cm skersmeniu! Kita savybė – pumpurai skleidžiasi likus valandai iki saulėlydžio. Žiedai nuvysta saulei tekant. Šis reginys vyksta vieną kartą per metus, birželio arba liepos mėnesį. Dėl to, kad žiedai skleidžiasi naktį, kaktusas vadinamas „nakties karaliene“, – pasakojo vyr. botaninių kolekcijų kuratorė dr. Judita Varkulevičienė.

Anot jos, trumpas naktinis žydėjimas paaiškinamas dviem priežastimis: naktį yra vėsiau nei dieną, žiedas išgarina mažiau drėgmės. Antra priežastis – augalo žiedus apdulkina šikšnosparniai, kurie skraido naktimis.

Didžiažiedžio naktenio augavietė – Pietų Amerikos šiaurinė pakrantė, Meksika ir Argentina. Šiuo metu laukinių šio kaktuso augaviečių išlikę nedaug. Tačiau jis plačiai auginamas kaip dekoratyvinis ir vaistinis augalas. Natūraliomis sąlygomis ilgi didžiažiedžio naktenio stiebai apipina medžių kamienus,  o šaknys kaba ore arba šliaužia  akmenuotais šlaitais. Stiebo skersmuo – iki  3 cm, o ilgis gali siekti 15–20 metrų. Naktenio vaisius – raudona ovalios formos uoga.

Augalo stiebai ir žiedai naudojami vaistų gamyboje, gaminamos tinktūros, širdies bei nervų lašai. Vaistų gamybai renkami jauni kaktuso ūgliai ir jo žiedai. Vaistinė žaliava yra renkama vasarą.

Lotyniškas augalo pavadinimas kalba apie šviesiuosius, didžiuosius mėnesienos žiedus. „Naktiniame kaktuse“ susikaupę mikroelementai pasižymi drėkinamosiomis ir nuo žalingo ultravioletinių spindulių poveikio saugančiomis savybėmis. Todėl šiuo kaktusu domisi ne tik botanikai, bet ir kosmetologai.

Vienetinių rankų darbo suknelių pristatymo modeliais tapo renginių organizatorė ir dekoratorė Inga Budrienė, „TV pagalbos“ žurnalistė Gerda Žemaitė, dainininkė Ingrida Kazlauskaitė, šokėja ir šokių trenerė, daugkartinė Lietuvos čempionė Gintarė Slausgalvienė ir kitos moterys. I. Budrienė pasipuošė ypatingu rankų darbo kūriniu – pristatė nuotakos suknelę, o pristatymo pabaigoje metė nuotakos puokštę.

Rankomis kurtam grožiui neabejingos moterys demonstravo specialiai joms pagal kiekvienos pageidavimus sukurtas sukneles. Pačios išsirinko tiek suknelių modelį, tiek spalvą. „Siekiau, kad suknelės atspindėtų kiekvienos moters asmenybę, charakterį“, – teigė „Mezginių pasaulio“ įkūrėja Inesa Uktverienė, jau 12 metų prisidedanti prie rankdarbių populiarinimo Lietuvoje.

Ilgai lauktas rezultatas atitiko kiekvienos moters įsivaizdavimą ir lūkesčius. „Suknelė nuostabi, su ja galėčiau eiti bet kur – ir į miestą, ir į paplūdimį, – džiaugėsi G. Žemaitė, pasirinkusi rudą neilgą suknutę, kuriai pagyrų negailėjo ir kitokio stiliaus sukneles išsirinkusios moterys.

Kolekcijoje dominavo šviesios spalvos. Bene ryškiausia – rožine – suknele pasipuošė I. Kazlauskaitė, kuri teigė, kad tokį drabužį rinktųsi įvairioms šventėms.   

„TV pagalbos“ žurnalistė G. Žemaitė pasakojo, kad itin mėgsta megztus drabužius ir turi jų daug. „Mezginiai, nėriniai man labai patinka, nes jie yra įvairių raštų, tokius drabužius galima prie visko priderinti. Dabar turiu daug megztų drabužių (mano mama labai daug mezga), tačiau prisipažinsiu, kad juos mėgau ne visada. Paauglystėje megztų drabužių vengiau, jie neatrodė madingi, tačiau ilgainiui požiūris pasikeitė. Dabar man be galo gražu, kai moterys puošiasi rankų darbo mezginiais. Eidama mieste visada atkreipiu dėmesį į ilgomis nertomis suknelėmis vilkinčias moteris“, – mintimis dalijosi Gerda.

G. Žemaitė prisipažino, kad pačiai paimti virbalus į rankas minčių nekyla: „Tai labai didelio kruopštumo, kantrybės ir daug laiko reikalaujanti veikla, kuri tiesiog ne mano charakteriui. Tačiau pastebiu, kad rankų darbas, pavyzdžiui, papuošalų gamyba, Lietuvoje populiarėja ne tik tarp mano amžiaus ar vyresnių moterų, bet ir taip itin jaunų merginų. Tai labai sveikintina.“

G. Slausgalvienė, pasipuošusi ilga balta suknele, teigė mananti, jog sąvokas „mezgimas“ ir „mada“ tikrai galima susieti, o jauni žmonės retai imasi mezgimo dėl to, kad nori greito rezultato. Ji teigė, kad išsirinkti patinkantį drabužio modelį buvo nelengva dėl didelės įvairovės ir grožio.

„Išvydau tiek fantastiškų darbų, kad buvo sunku patikėti, jog visa tai galima sukurti rankomis“, – stebėjosi G. Slausgalvienė, šyptelėjusi, kad galbūt šia suknele pasipuoš švęsdama 10 metų santuokos sukaktuves.

„Virbalus paskutinį kartą laikiau mokykloje, o vąšeliu kartą bandžiau nerti, kai dovanų gavau nėrimo knygą. Buvau išsikėlusi iššūkį ką nors nusinerti. Tačiau pritrūko motyvacijos, laiko, o galbūt aiškios vizijos.  Pažaidžiau ir palikau, galbūt vėliau prie to sugrįšiu, – pasakoja žymi šokėja, kuri pastaruoju metu susidomėjo siuvimu. – Praeitais metais mečiau sau gimtadienio iššūkį ir išmokau siūti. Nuėjau į siuvimo kursus ir per 9 pamokas išmokau pasisiūti suknelę. Aišku, suknelės panorau ne bet kokios, o vilnonės, iki žemės, su didelėmis detalėmis ir sagutėmis per visą nugarą. Pasisiuvau tikrai gražų drabužį, tad vieną rankdarbį, galima sakyti, turiu. Taip pat pasiuvau suknutę dukrelei Vakarei, kaip ji prašė.

„Mezginių pasaulio“ įkūrėja Inesa Uktverienė pasakojo, kad mezgimas ją lydėjo nuo pat mažens. Iš mamos ji gana anksti išmoko megzti ne tik šalikus, bet ir megztinius, sukneles... „Gyvenimas tarp siūlų turbūt užkoduotas mano genuose“, – šypsosi I. Uktverienė.

Mezgimo Inesa neapleido iki pat studijų. Vėliau virbalus į rankas ji vėl paėmė gyvendama Londone. Čia ji, kaip pati sako, sutvirtėjo kaip asmenybė, įgavo pasitikėjimo savimi. Po ketverių metų grįžus į Lietuvą ir neradus mezginių žurnalų pasirinkimo, kilo idėja kurti tokį žurnalą pačiai. Taip prieš 12 metų dienos šviesą išvydo pirmasis „Mezginių pasaulio“ numeris. Kiekviename žurnalo numeryje pristatoma apie 10 įvairių madingų ir įdomių mezginių modelių, kurie atitinka įvairų skonį, stilių ir yra nesunkiai numezgami. Žurnalo priedu „Mezgimas ir mada“ siekiama sudominti mezgimu ir jaunas merginas.

„Dabartinė idėja – spalviniai rožių deriniai su daugiamečiais ar vienmečiais augalais. Ateityje bus galima imtis kitos, pavyzdžiui, keliavimo laiku idėjos: viename kvadrate – antikos laikų rožynėlis, antrame – viduramžių, trečiame – renesanso, ketvirtame – XIX a. dvarų. Čia galimi įvairūs variantai“, – pasakojo vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Dovilė Rylienė. Anot jos, šiuo metu daugiamečių augalų spalviniai deriniai su rožėmis yra labai aktualus ir įdomus dalykas visame pasaulyje.

„Stacionari kolekcija taip nepritrauks lankytojo, kaip įdomi, aktuali, o gal kai kam ir netikėta idėja. Net didžiausioje pasaulio rožių kolekcijoje Zangerhauzene, kur vieta yra labai taupoma rožėms, labiausiai matomose vietose šalia rožių auga įvairūs daugiamečiai augalai. Rožė nebėra ta karalienė, šalia kurios negalėtų augti kiti augalai“, – sakė D. Rylienė.

Lietuvoje dar labai nustembama, kad šalia rožių gali augti ir kitos gėlės – ne tik levandos ar buksmedžiai. „Galima sodinti daugybę kitų augalų, kurie tik papildys ar net labiau atskleis šalia augančios rožės grožį. Taip pat šalia augantys kiti augalai šiek tiek apriboja staigų ligų ar kenkėjų plitimą rožių kolekcijoje“, – pasakojo rožyno kuratorė. Sodinant tokias kompozicijas labai svarbu gerai parinkti atstumus bei augalų dydžius: greta augantys augalai neturi užgožti vieni kitų.

Pasakodama apie pasaulines rožynų tendencijas, D. Rylienė išskyrė Didžiosios Britanijos karališkosios sodininkystės draugijos sodus, kuriuose yra laužomos rožių sodinimo tradicijos. „Nusprendus daryti rožių su daugiamečiais augalais kompozicijas Vislio soduose, landšafto architektas Robertas Myersas (Čelsio parodos aukso medalininkas), kaip ir didžioji dauguma landšafto architektų, teigia, kad augalai su smulkiais mėlynais žiedais yra idealus fonas beveik visoms rožėms“, – teigė D. Rylienė.

VDU botanikos sodo rožyne taip pat auga daug mėlynžiedžių augalų. Tai – dabar visų dėmesį kaustančios salvia nemorosa blauhugel juostos. O šalavijams peržydėjus, sumėlynuos hyssopus officinalis ssp. arristatus žiedai. Istorinių rožių kolekcijoje puikiai dera įvairios rusmenių veislės.

Kauno botanikos sode yra keturi skirtingų spalvinių gamų kvadratai. Viename derinamos baltos ir gelsvos rožės su mėlynai žydinčiais augalais bei  augalais su salotiniais ar gelsvų atspalvių lapais ar žiedais. „Iš tikrųjų nustebsite, kad visiškai akinamai baltų rožių yra labai nedaug, didžioji dauguma yra arba šiek tiek rožinės, arba vos gelsvos žydėjimo pradžioje, o vėliau greitai išbąla. Šiuose deriniuose kruopščiai atsirinkome tik gelsvų atspalvių veisles, ir jokio, net mažiausio rausvumo!“, – pasakojo VDU botanikos sodo rožyno kuratorė.

Antrame kvadrate – tamsiai purpurinių ir violetinių atspalvių rožės su pilka ir salotine lapija bei baltais ar violetiniais žiedais.

Trečiame kvadrate puikuojasi oranžinių bei persikinių atspalvių rožės. Šios rožės derinamos su tamsiais purpuriniais (vyšniniais) lapais bei žiedais.

Ketvirtame kvadrate – rausvų atspalvių rožės  su mėlynai žydinčiais augalais. Viename iš šio kvadrato skyrių yra labai įdomus vien tik tuščiavidurių rožių su varpiniais augalais. Tai, anot D. Rylienės, yra puikus sprendimas mėgstantiems natūralistinį sodo dizainą.

„Rožės gali būti visokios! Ne tik raudonos, ne tik stambiažiedės, ne tik pilnavidurės ir ne tik vienišos su juodos žemės „kompanija“ aplink“, – pasakojo VDU botanikos sodo rožyno kuratorė.

Šiuo metu VDU botanikos sodo rožyno kolekcijoje yra daugiau nei 1 000 veislių, rožynas užima apie 0,7 ha plotą.