Pasaulio publikai bus pristatyta menininkų Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos dueto „Pakui Hardware“ ir tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) paroda „Uždegimas“.

„Pasaulyje garsaus šiuolaikinių menininkų dueto „Pakui Hardware“ vizionieriškas žvilgsnis provokuojamai sminga į opias žmonijos problemas – pandeminiuose, socialiniuose, ekonominiuose uždegimuose besikankinančius mūsų ir planetos kūnus“, – sakė Dailės muziejaus generalinis direktorius ir Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje komisaras Arūnas Gelūnas.

„Uždegimas“ pernai rudenį pristatytas Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Po nacionalinės premjeros instaliacija iškeliavo į Veneciją.

N. Černiauskaitės ir U. Gelgudos kūrinys papildytas M. T. Rožanskaitės tapybos kūriniais ir specialiai pritaikytas Sant’Antonino bažnyčios erdvei, kur įkurtas Lietuvos paviljonas.

Anot pranešimo, VII amžiuje Badoerų šeimos pastatyta, XII ir XVII amžiais rekonstruota bažnyčia šiuo metu restauruojama ir labai retai priima pasaulietines veiklas.

M. T. Rožanskaitės tapybą ir „Pakui Hardware“ skulptūrinę instaliaciją jungia medicinos ir sveikatos, gamtos, kosmoso temos bei pramoninio peizažo motyvai. Jis supina skirtingų kartų menines praktikas ir patirtis, tyrinėja šiandienos ekonominių ir socialinių priežasčių sukeltus (post)žmogiškų, socialinių ir planetos kūnų uždegimus.

„Pakui Hardware“ stiklo ir aliuminio skulptūros primena išdidintas nervų sistemas su pulsuojančiais uždegimo taškais. Gyvasties jiems suteikia paviršius skenuojantis spindulys, atkartojantis  medicinines procedūras.

T. M. Rožanskaitės tapybos kūriniai išskleidžia neįvardytų ligų, sterilių operacinių, medicinos kabinetų, mechaninių objektų ir kosminio kūno lėtinio uždegimo spinduliuojamą įtampą. 

Venecijos šiuolaikinio meno bienalė rengiama kas dvejus metus nuo 1895 metų. Tai prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Šių metų bienalės parodos tema – „Užsieniečiai visur“.

„Šį vakarą mūsų bendruomenę ištiko tragedija“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė meras Luigi Brugnaro (Luidžis Brunjaras), avarijos vietą apibūdindamas kaip apokaliptinę sceną.

„Negalutiniais duomenimis, žuvo mažiausiai 21 žmogus, daugiau kaip 20 žmonių paguldyta į ligoninę“, – sakė Veneto regiono gubernatorius Luca Zaia (Luka Dzaja), apgailestaudamas dėl milžiniško masto tragedijos.

„Stengiamasi ištraukti ir atpažinti kūnus, – sakė jis. – Tarp aukų ir sužeistųjų yra ne tik italų, bet ir kelių tautybių žmonių.“

Miesto merijos pareigūnas sakė, kad tarp žuvusiųjų yra ukrainiečių turistų, o Italijos naujienų agentūra ANSA teigė, kad tarp žuvusiųjų yra Vokietijos ir Prancūzijos piliečių.

Tarp sužeistųjų yra trys ukrainiečiai, kroatas, Vokietijos ir Prancūzijos piliečiai, naujienų agentūrai sakė miesto pareigūnas.

Autobusas grįžo iš Venecijos istorinio centro į kempingą, kai apie 19 val. 30 min. vietos (20 min. 30 val. Lietuvos) laiku įvyko nelaimingas atsitikimas.

Scanpix nuotr. 

Ugniagesiai sakė, kad autobusas užsidegė nuvažiavęs nuo geležinkelio liniją kertančio tilto, jungiančio šiaurinio Italijos miesto Mestrės ir Margeros rajonus.

AFP fotografas matė, kaip ugniagesių ekipažai dirbo prie ant šono apvirtusio apanglėjusio autobuso.

Ugniagesiai laukė, kol atvės transporto priemonės akumuliatorius, ir tik tada pradėjo ieškoti kitų aukų.

Reiškiama užuojauta

Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni (Džordža Meloni) pareiškė gilią užuojautą.

„Bendrauju su meru Luigi Brugnaro ir [transporto] ministru Matteo Salvini  (Matėjumi Salviniu), kad galėčiau sekti šios tragedijos naujienas“, – sakoma jos pareiškime.

M. Salvini teigė, kad avarija galėjo kilti vairuotoją ištikus priepuoliui arba staiga pablogėjus sveikatai. 

Pasak laikraščio „Corriere della Sera“, autobusas nuvažiavo nuo tilto, pramušė užtvarą ir nuvirto netoli geležinkelio bėgių maždaug 30 metrų griovyje.

Laikraštis rašė, kad jis užsidegė, atsitrenkęs į elektros laidus.

Vidaus reikalų ministras Matteo Piantedosi (Matėjas Pjandetozis) teigė, kad sunkinantis veiksnys buvo metanas, dėl kurio liepsnos greitai išplito.

„Bijau, kad žuvusiųjų skaičius didės“, – pridūrė jis.

Venecijos patriarchas Francesso Moraglia (Frančesas Moralja) buvo įvykio vietoje ir palaimino mirusiuosius, užklotus baltomis drobėmis, ant kurių buvo padėtos raudonų gėlių puokštės.

Prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen) taip pat pareiškė užuojautą.

Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock (Analena Bėrbok) sakė, kad ją labai nuliūdino ši siaubinga autobuso tragedija ir pridūrė, kad „Šią sielvarto naktį mintimis esu su aukomis, jų šeimomis ir draugais“.

Tuo tarpu Vokietijos užsienio reikalų departamento atstovas spaudai naujienų agentūrai AFP sakė, kad jos ambasada Romoje kartu su Italijos pareigūnais tikrina, ar tarp aukų yra Vokietijos piliečių.

2018 metų liepą šalia Venecijos nuo viaduko nukrito autobusas, kuriuo į Neapolį važiavo 50 turistų, ir žuvo 40 žmonių.

Italijos miestas buvo UNESCO akiratyje dėl masinio turizmo ir kylančio vandens lygio keliamo pavojaus, tačiau Rijade vykusiame metiniame susitikime agentūra nusprendė jo neįtraukti į saugomų vietų sąrašą.

UNESCO rekomendacijoje teigiama, kad Venecijai gresia negrįžtama žala dėl daugelio problemų – nuo klimato kaitos iki masinio turizmo.

Rekomendacija bus pateikta rugsėjį Rijade vyksiančio UNESCO Pasaulio paveldo komiteto posėdžio nariams, spręsiantiems dėl jos priėmimo.

Veneto regiono gubernatorius Luca Zaia (Luka Dzaja) paskelbė žalio skysčio, pasklidusio vandenyje netoli arkinio Rialto tilto, nuotrauką. Apie dėmę pranešė gyventojai.

Socialinėje žiniasklaidoje paskelbtose nuotraukose matyti, kad kanale palei krantinę, kurioje įsikūrę restoranai, vanduo nusidažęs ryškiai žalia spalva.

L. Zaia sakė, kad pareigūnai paprašė policijos atlikti tyrimą ir nustatyti, kas už tai atsakingas. Aplinkosaugos institucijos taip pat tiria vandenį.

Būtent šiame kanalų mieste XV amžiuje atsirado terminas „karantinas“, kai į Venecijos Respubliką atvykę pirklių laivai turėdavo išstovėti prie kranto 40 dienų (it. quaranta giorni), siekiant įsitikinti, jog niekas iš jų įgulos narių nėra užsikrėtęs maru. Būtent čia, atokioje salelėje, buvo pastatyta pirmoji izoliuota užkrečiamųjų ligų ligoninė, mūsų dienų COVID-19 skyrių pirmtakė. Tai Venecijoje XVI amžiuje gydytojai pradėjo nešioti paukščio snapo pavidalo kaukes, kurie būdavo prikimšti kvapiųjų žolelių, turėjusių išvalyti jų įkvepiamą orą gydant užsikrėtusius ligonius. Šią anų laikų apsaugos priemonę šiandien dažnai galima išvysti Venecijos karnavalų kostiumuose.

Venecijos reikšmingas indėlis į kovų su pandemijomis istoriją sukuria tinkamą atmosferą trečiadienį prasidedančiam šių metų Venecijos kino festivaliui, kurį atidarys konkursinėje programoje dalyvaujančio Pedro Almodovaro filmo „Parallel Mothers“ premjera. Šį filmą režisierius sukūrė 2020 metais per koronaviruso bangą Ispanijoje, kuri buvo viena didžiausių ir pražūtingiausių Vakaruose.

Prieš festivalio atidarymą antradienį vyksiančioje peržiūroje italų kino režisierius Andrea Segre (Andrėjas Segrė) pristato pernai nufilmuotą trumpametražį dokumentinį filmą, primenantį, kokių priemonių ėmėsi Venecijos kino festivalio organizatoriai, kad surengtų pirmą ir vienintelę ne nuotoliniu būdu vykusią kino šventę pirmaisiais pandemijos metais. Nors renginys vyko laikantis tam tikrų suvaržymų, organizatoriai parodė, kad tokius festivalius rengti yra įmanoma. 2020 metais atidėtas Kanų kino festivalis įvyko tik šiemet; kiti didesni festivaliai kilus pandemijai taip pat pernai vyko internetu.

A. Segre filme įamžinti tuomet šokiravę, bet dabar visiškai įprasti vaizdai, kai Holivudo filmų premjerų salėse žiūrovai užpildo tik pusę ten esančių vietų, atvykstančios žvaigždės dėvi apsaugines kaukes, valytojai – apsauginius kostiumus, o prie svečių patikros postų nepaliaujamai pypsi jų temperatūrą per atstumą matuojantys termometrai.

Panašių apsaugos priemonių planuojama imtis ir šiais metais. Didžiulė užtvara vėl skirs raudonąjį kilimą nuo smalsuolių, o kino žvaigždžių gerbėjų galimybės sugauti į Lido salą vykstančius vandens taksi su svarbiais asmenimis bus apribotos. Darbuotojų ir festivalio žiūrovų patikrinimui įrengta daugiau nei 10 testavimo vietų. Atvykstantieji į peržiūras turės pateikti dokumentą, kad jų testo dėl COVID-19 atsakymas yra neigiamas, jie yra pasiskiepiję arba neseniai persirgo koronavirusine infekcija. Uždarose patalpose bus reikalaujama dėvėti apsaugines kaukes.

Kitaip tariant, Venecijos šventė tęsiasi, nors Italijoje vėl auga sergamumo rodikliai, plintant užkrečiamesnei koronaviruso delta atmainai.

Seniausiame pasaulio kino festivalyje bus ir daugiau premjerų, įskaitant kanadiečių režisierius Denis Villeneuve'as (Deni Vilnevo) filmą „Kopa“ (Dune) ir juostą „Spenser“ (Spencer), kur princesės Dianos vaidmenį atliko Kristen Stewart (Kristen Stiuart).

Venecijai – tai tikrai nėra nieko nauja

„Venecijos istorija moko, kaip mūsų miestas, pirmas iš Europos sostinių, aplenkdamas laiką suprato, kaip malšinti virusų plitimą, – sakė Venecijos turizmo skyriaus vadovas Simone Venturini (Simonė Venturinis). – Jų pasikartojimai yra analizuojami ir dar dažniau prisimenami šiandien, nes paradoksalu, bet Venecijos modelis tebenaudojamas mūsų dienomis.“

Nuo pirmojo patvirtino maro epidemijos atvejo Venecijoje, kai 1348 metais mirė mažiausiai trečdalis jos gyventojų, miestas ėmėsi suvaržymo priemonių, net epidemiologiškai nesuprasdamas, kaip plinta užkratas, sakė Padujos universiteto medicinos istorijos profesorius Fabio Zampieri (Fabjus Zampjeris).

Tikėdami, kad vadinamą juodąją mirtį sukelia „blogas oras“, Venecijos pareigūnai uždarė bažnyčias ir restoranus, atšaukė religines procesijas ir nurodė gyventoms kruopščiai valyti namus bei viešąsias vietas, kalbėjo F. Zampieri.

Per 1423 metais kilusią epidemiją Venecijos Senatas nusprendė uždaryti visą miestą ir uždraudė į jį įvažiuoti atvykėliams iš, kaip manoma, maru užkrėstų vietų. Senatas numatė pusės metų laisvės atėmimo bausmę gyventojams, kurie suteikdavo prieglobstį sergantiems užsieniečiams. Pasak profesoriaus, po metų Venecijos valdžia atidarė pirmąjį lazaretą izoliuotoje saloje maru užsikrėtusiems pacientams.

Iš šios idėjos po daugelio metų atsirado karantino – izoliuotos vietos, kur 40 dienų laikomi atskirti žmonės, įtariami galintys nešioti maro užkratą – koncepcija. Karantine būdavo laikomi prekybinių laivų įgulų nariai, o jų laivai – dezinfekuojami, pasakojo F. Zampieri.

Per 1575–1577 metų maro protrūkį gydytojai vis dažniau pradėjo naudoti kaukes su žolelių prikimštu „paukščio snapu“, norėdami apsisaugoti nuo sergančiųjų, vis dar nesuprasdami, kad maro užkratą daugiausia nešioja blusos ir žiurkės, o ne „blogas oras“.

„Kaip bebūtų, ši patirtis buvo svari medicinos, sveikatos priežiūros ir užkrečiamų ligų valdymo istorijai“, – kalbėjo profesorius.

Po 1630 metais kilusio protrūkio, vėl pražudžiusį apie trečdalį gyventojų, epidemijos išvarginti Venecijos gyventojai dėkojo Mergelei Marijai, kad maras nenusinešė dar daugiau gyvybių. Priešais Šv. Morkaus aikštę kitapus Didžiojo kanalo jie pastatė Švč. Marijos Sveikatos (Santa Maria della Salute) baziliką, vieną įsimintiniausių statinių mieste.

Centrinė vieta Venecijos muitinės uoste baltai bazilikai su aštuoniakampiu kupolo bokštu buvo pasirinkta ne atsitiktinai – taip siekta visiems parodyti miestiečių dėkingumą, kad miestas išgyveno dar vieną maro epidemiją ir nuo jos atsigavo, sakė meno istorikė ir Venecijos patriarchato muziejaus kuratorė Silvia Marchiori (Silvija Markiori).

„Į Veneciją buvo atvykstama jūra, o ne sausuma, todėl kiekvienas turėjo pamatyti šią didžią šventovę, pastatytą iš balto Istrijos akmens“, – paaiškino ji.

Bazilikoje esantį Švč. Mergelės paveikslą venecijiečiai iki šiol garbina per vieną didžiausių miesto religinių švenčių lapkričio 21 dieną, kai prie jo meldžiama geros sveikatos, nurodė meno istorikė.

Nežinia, ar dėl tų maldų, ar visuomenės sveikatos politikos, ar drausmės, bet visa Venecija gana gerai atsilaikė per pastarąją pandemiją. 2020 metų vasarį, kai šiaurinėje Italijos dalyje buvo užfiksuoti pirmieji užsikrėtimo COVID-19 atvejai,  miesto valdžia priėmė netikėtą sprendimą – atšaukė garsųjį Venecijos karnavalą. Per vėliau atėjusį didžiausią pandemijos protrūkį miestas liko uždarytas, tuo tarpu kaimyninis Lombardijos regionas ir kai kurie Veneto regiono rajonai registravo milžiniškus naujų užsikrėtimo atvejų ir mirties skaičius vienoje labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusiose Europos šalyse.

Šį pavasarį ir vasarą Venecija sulaukė atpildo už savo pastangas – turistų sugrįžimo. Tai įvyko pačiu laiku, miestui švenčiant savo įkūrimo 1600-ąsias metines, ruošiantis kino festivaliui, buriuotojų regatoms ir populiariems „Valentino“ ir „Dolce & Gabbana“ mados namų kolekcijų pristatymams.

Visa tai yra dalis miesto valdžios pastangų pritraukti kuo daugiau lankytojų, kad jie pasiliktų ilgiau mieste, išleistų jame pinigų ir pasidžiaugtų Venecijos istorija bei meno kūriniais vietoje to, kad atvyktų į miestą dienai pasiplaukioti gondola Didžiuoju kanalu ir vėl išvyktų, sakė turizmo vadovas S. Venturini.

„Tai yra kertiniai akmenys, ant kurių mes atkuriame turizmą po COVID-19“, – pridūrė jis.

Venecija į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą yra įtraukta nuo 1987 m., tačiau Jungtinių Tautų (JT) organizacija praeitą mėnesį perspėjo pasigendanti „tvaresnio turizmo valdymo“ ir rekomendavo įtraukti Veneciją į pasaulio paveldo objektų, kuriems kilęs pavojus, sąrašą.

Pasaulio paveldo komiteto nariai per posėdį Kinijoje atkreipė dėmesį į Italijos draudimą kruiziniams laivams įplaukti į Venecijos centrą ir davė Italijai laiko iki kitų metų gruodžio, kad ši pristatytų veiksmus, skirtus apsaugoti miesto ekosistemą ir paveldą.

Italijos kultūros ministras Dario Franceschini džiaugėsi sprendimu, tačiau pabrėžė, kad „būtina skirti Venecijai daug dėmesio“ ir rasti „tvarų plėtros kelią“.

Aktyvistai daugelį metų reikalavo neleisti kruiziniams laivams praplaukti pro Šv. Morkaus aikštę. Jų teigimu, didžiulių laivų sukeliamos bangos kenkia miesto pamatams ir pažeidžiamai lagūnos ekosistemai.

Italijos Vyriausybė nutarė, kad dideli kruiziniai laivai negalės įplaukti į Venecijos centrą nuo rugpjūčio 1 d.

Jie bus nukreipti į pramoninį Margeros uostą, kur mažesni kruiziniai laivai su apie 200 keleivių galės tęsti kelionę į miesto centrą.

L. Mikalauskas feisbuke pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas solisto ir jo kolegos, operos solisto Egidijaus Bavikino pasiplaukiojimas gondolomis.

Iš pradžių uždainuoja L. Mikalauskas, o vėliau ir jo kolega, sėdintis kitoje gondoloje.

Vyrų poelgis susilaukia gausių aplodismentų.

Pagyrų žinomiems solistams netrūksta ir feisbuke. Vaizdo įrašas jau sulaukė daugiau nei 1,4 tūkst. „patiktukų“ ir poros šimtų pasidalijimų.

„Nuostabiai nuskambėjo, tik gal kiek per trumpai. O gondolų nepirkit, grįžkit į Lietuvą. Jūs mums nepaprastai reikalingi, mylim ir branginam Jus“, – rašė internautė Daiva.

„Štai kaip lietuviai turi pristatyti savo kraštą svečioje šalyje. Šaunuoliai“, – džiaugėsi ir Gintaras.

Vietos gyventojai – seniai pripratę prie nuolatinių didelių potvynių, dar vadinamų „acqua alta“, – ir vėl buvo priversti išsitraukti savo guminius batus, vandens lygiui antradienio popietę pasiekus 1,37 metro virš jūros lygio žymą.

Vanduo apsėmė Šv. Morkaus aikštę – žemiausią, maždaug metrą virš jūros lygio pakilusią šio renesanso miesto vietą – ir prasiveržė į garsiąją baziliką. Daugeliui prekybininkų teko užbarikaduoti įėjimus į savo parduotuves medienos plokštėmis , kad į jas neprasisunktų vanduo.

Kontroversiška ir daug vėliau nei planuota judamųjų dambų sistema MOSE, turinti apsaugoti Veneciją nuo liūdnai pagarsėjusių potvynių, pirmąkart buvo aktyvuota spalio mėnesį.

Vandens prisipildančių kesonų sistema sukonstruota, kad per 30 minučių pakylančios užtvaros atlaikytų potvynį, vandeniui pakilus net iki trijų metrų aukščiau įprasto lygio.

Tačiau antradienį šį sistema nesuveikė dėl klaidingų prognozių, kad vandens lygis neturėtų pakilti aukščiau 1,2 metro žymos.

„Norint aktyvuoti MOSE, būtinos aukštesnio (vandens lygio) prognozės“, – sakė Venecijos meras Luigi Brugnaro Italijos naujienų agentūrai Agi.

„Mums reikės peržiūrėti valdymo posto taisykles“, – pridūrė jis.

Pernai lapkričio 12 dieną  miestą užliejo didžiausias kada nors Venecijoje registruotas potvynis, per kurį pakilęs vanduo siekė 1,87 metro žymą. Vanduo apgadino dešimtis bažnyčių, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Judamųjų povandeninių užtvarų sistemos MOSE projektas buvo pradėtas įgyvendinti 2003  metais. Statybas persekiojo kaltinimai korupcija, projektas kainavo daugiau nei planuota, o darbai smarkiai vėlavo. Šiam projektui buvo išleista maždaug 7 mlrd. eurų, nors iš pradžių buvo skaičiuojama, kad sistema atsieis maždaug 2 mlrd. eurų ir bus užbaigta 2011 metais.