Vyriausybė trečiadienį priėmė sprendimą, kuriuo pirmojo laipsnio valstybinė pensija 72 metų V. Petkevičiui bus paskirta nuo birželio 1 dienos.

Pagal įstatymą, tokią pensiją turi teisę gauti pensinio amžiaus sulaukę Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Pirmojo laipsnio valstybinė pensija yra keturių valstybinių pensijų bazių dydžio – 237,4 euro.

Nacionalinė premija V. Petkevičiui už įtaigius vaidmenis teatre ir kine buvo skirta 2021 metais, taip pat 2012 ir 2016 metais jis buvo apdovanotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu.

1949 metais gimęs V. Petkevičius yra vaidinęs daugelyje filmų ir spektaklių, reikšmingus vaidmenis sukūrė režisieriaus Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno ir kitų režisierių spektakliuose, kino režisierių Arūno Žebriūno, Algimanto Puipos, Vytauto Žalakevičiaus, Gyčio Lukšo ir kitų filmuose.

Nacionalinės premijos taip pat skirtos choro dirigentui, kompozitoriui Vytautui Miškiniui, menotyrininkei Agnei Narušytei, aktoriui Vidui Petkevičiui, fotomenininkui Remigijui Treigiui, etnomuzikologei Daivai Vyčinienei, trečiadienį pranešė Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas Audrius Stonys.

V. Petkevičius premiją pelnė už įtaigius vaidmenis teatre ir kine, A. Narušytė – už vertybišką šiuolaikinės kultūros refleksiją, V. Miškinis – už chorinės kultūros turtinimą ir sklaidą, R. Treigys apdovanotas už laiko ženklų poetiką fotografijoje, D. Liškevičius – už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis, D. Vyčinienė – už  folkloristikos aktualizavimą.

„Labai kviesčiau visus išgirsti ne tik vardą ar pavardę vieną ar kito premijos laimėtojo, bet ir įsiklausyti į formuluotę, dėl ko ta premija buvo suteikta. Tegu formuluotė tampa tokiu lyg žemėlapiu, kuris mus palydėtų į kelionę po tų menininkų kūrybą, juos geriau pažįstant, juos labiau prisimenant ir tiesiog jais dar kartą didžiuojantis“, – per spaudos konferenciją trečiadienį sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Pasak A. Stonio, išrinkti laimėtojus buvę sunku, nes premijų vertų menininkų sąrašas buvo daug ilgesnis.

„Tas sąrašas, kurį mes gauname, liudija apie mūsų kultūros svorį, gyvybingumą, proveržį, kalba apie didžiulį indėlį, kurį yra palikę mūsų kultūros meistrai“, – teigė jis.

A. Stonio teigimu, renkant nacionalinių premijų laureatus reikia palyginti sunkiai palyginamus dalykus, įvertinti kūrybos svorį.

„Tie žmonės, kurie nepateko į galutinį sąrašą, tikrai nenorime pasakyti, kad sumažintume ar neigtume, ar menkintume jų indėlį į Lietuvos kultūrą. Jokiu būdu ne. Pripažįstame ir lenkiame galvą prieš tuos, kurie dalyvavo tame konkurse“, – sakė komisijos pirmininkas.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavusiam D. Liškevičiui šiemet buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl valstybės simbolių – Lietuvos vėliavos – išniekinimo. Menininką prokuratūrai buvo apskundę „Šeimų maršo“ organizatoriai.

Tyrimo metu nustatyta, kad vaizdo įrašas, kuriame menininkas nusišluosto šokoladuotą veidą į Lietuvos vėliavą, sukurtas 2000 metais. 2013 metais vasarį iš autoriaus šį vaizdo įrašą kaip meno kūrinį įsigijo MO muziejus bei tais pačiais metais patalpino socialiniame tinkle „YouTube“.

Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau jis nutrauktas dėl senaties.

Pats D. Liškevičius teigė, kad videoperformanse „​Kliaksas / Restartas“ kalbama apie tai, kad Lietuva ateityje taps pilietiniu, o ne tautiniu pagrindu vieninga valstybe, apie kaitą, patriotizmo ribas ir suvokimą.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narys vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila teigė, kad komisija peržiūrėjo šį menininko kūrinį.

„Pasirodė, kad jo kūrinys yra atvirkščias nei, kad buvo sakoma. Tačiau mes ne vieni sprendžiame, išklausėme ekspertų nuomones, peržiūrėjome visą autoriaus kūrybą, bet ne fragmentus, o visų septynerių metų kūrybą vertinome“, – per spaudos konferenciją sakė A. Raila.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai sudaro 32 tūkst. eurų.

Premijos paprastai įteikiamos Vasario 16-ąją.

Daugybė žmonių klausėsi legendinių Lietuvos teatro bei kino aktorių Kosto Smorigino, Vlado Bagdono ir Vido Petkevičius. Žaismė scenoje, betarpiškas atlikėjų bendravimas visiškai pakerėjo publiką.

Įžanginiai „Purpurinio vakaro” koncertai jau tapo tradicija. Šiemet pirmą kartą toks koncertas vyko Kaune. Viena iš koncerto organizatorių, „Bardai LT” projektų vadovė Alina Semionova, sakė, kad tokį koncertą ir jo atmosferą norėtų pakartoti.

„Festivalio skraistė virš Anykščių stogų, pušų bei tikrų dalykų išsiilgusių širdžių nusileis jau po savaitės, rugpjūčio 17-osios pavakarę, kai miesto Vyskupo skvere nuaidės pirmieji gitaros akordai. Miestą bei festivalį čia sveikins jaunieji respublikinio dainuojamosios poezijos konkurso laureatai bei romantiškasis Kristijonas Ribaitis, o airiškos muzikos prieskonių įbers svečiai iš Šiaurės Airijos – grupė „Thundering down”, – sakė bardų festivalio organizatorė. 

Jos teigimu, mistikos skonio festivaliui suteiks ketvirtadienio vakarą Anykščių koplyčioje pasklidę šešėliai. Jų nepabūgusieji išvys unikalaus rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ spektaklį „Metų laikai“.

Penktadienį Anykščių menų inkubatoriuje bus atidaryta fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“, o L. ir St. Didžiulių bibliotekoje vyks poezijos valanda, kurioje savo eilėmis dalinsis lietuviško žodžio meistrai Vladas Braziūnas, Liutauras Degėsys, Alvydas Šlepikas.

Vakare Dainuvos slėnyje prasidės didysis koncertas. „Pledų ir turistinių kėdučių neprireiks, sėdėti čia nebus kada, – tikisi Alina. – Šėlsmo karuselę įsuks Domantas Razauskas su grupe „Vos vos“, nuo kojos ant kojos šokinės energingasis „Baltasis Kiras“, ratus suks „Baltos varnos“ su Kristijonu Ribaičiu, bangas su grupe „Vandenynas“ kels Ainis Storpirštis, į airiškos muzikos sūkurį panardins grupė „Thundering down“. O jei dar liktų sėdinčiųjų, tai vakaro desertui neatsispirs ir jie: 10-ojo festivalio proga Anykščius sudrebins „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“! Po viso to prieš miegą nurimti bus galima nebent vidurnakčio poezijos skaitymuose Anykščių koplyčioje, nuklystant į Vytauto Mačernio pasaulį, perteikiamą aktoriaus Dainiaus Gavenonio balsu...“

Šeštadienį festivalio renginiai užpildys Anykščių kultūros centro erdves: į tradicinį „Vaikų ir bardų vidudienį“ kviečiami mažiausi „Purpurinio vakaro“ žiūrovai, vyresniųjų lauks dainomis ir ištraukomis iš spektaklių pagardintas susitikimas su aktoriumi V. Bagdonu, kino gerbėjus džiugins Giedrės Žičkytės bei Maite Alverdi filmo „Aš čia tik svečias“ peržiūra.

Didysis festivalio pabaigos koncertas Dainuvos slėnyje šeštadienio vakarą žiūrovams žada ypatingų susitikimų, mielų prisiminimų ir netikėtų atradimų dozę. Jaudinančios Rolando Kazlo ir „Pakeleivių“ melodijos, sodrus Vlado Bagdono balsas, pasiilgtoji Alina Orlova, Evelina Sašenko, airiai „Thundering down“, neseniai pasaulį išvydusi „Keistuolių teatro“ grupė „Edis Agregatas“ – kiekvienas klausytojas ras artimiausią jo širdžiai skambesį.

Festivalio kulminacijai organizatoriai ruošia neeilinį siurprizą – neįtikėtinų duetų koncertą. Pritariant ritmo grupei bei styginių kvartetui, scenoje pasirodys Saulius Bareikis, Gediminas Storpirštis, Andrius Kaniava, K. Smoriginas, Andrius Kulikauskas, Aidas Giniotis, Kristina Kazlauskaitė, Giedrė Kilčiauskienė, Ilona Balsytė, E. Sašenko, Raminta Naujanytė (Bjelle).

Susitikime rugpjūčio 17-19 dienomis 10-ajame nacionaliniame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“.

Jau nuo penktadienio šiame teatre tęsis intensyvios K. Zanussio spektaklio „Hybris (Puikybė)“, kurio premjera įvyks spalio 1–2 dienomis, repeticijos. Pirmasis repeticijų etapas vyko dar rugpjūčio mėnesį K. Zanussio sodyboje Lenkijoje.

Kaip ir būdinga K. Zanussio kūrybai, spektaklyje „Hybris“ (Puikybė) nagrinėjamos tiek universalios, moralės ir galios temos, tiek sociopolitinės problemos. Spektaklyje susiduria istorijos studentas Konradas (Artūras Dubaka) ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas (Vidas Petkevičius). Konradas siekia tam tikrų atsakymų, susijusių ne tik su jo šeimos, bet ir su visos šalies istorija.

Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota ir korumpuota – Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, 6 deš. universitetų „valymuose“. Tačiau, regis, jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. Tuo tarpu Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauti, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.

„Man įdomūs Zanussio dramaturginiai sprendimai, netradiciškai išspręsta mano personažo, profesoriaus Adamo, linija. Manau, būtina atskleisti, kaip žmogus nuo mažų dalykų, vis labiau ir labiau susiduria su savo amoralių veiksmų padariniais ir tampa savo veiksmų įkaitu. Manau, kad „Hybris“ – universali pjesė ir yra ypač aktuali postsovietinėms šalims“, – mintimis apie K. Zanussio spektaklį dalijasi Vidas Petkevičius.

K. Zanussis – spektaklio režisierius ir pjesės autorius. Kostiumus ir scenografiją šiam spektakliui kuria Margarita Misiukova. Vaidina V. Petkevičius, A. Dubaka, Eleonora Matulaitė, Olita Dautartaitė, Albinas Kėleris, Julija Krutko, Eglė Špokaitė, Laimutė Mališauskaitė, Eleonora Koriznaitė, Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė.

Prieš kelis dešimtmečius K. Zanussis įžengė į kiną kartu su „moralinio nerimo kino“ kūrėjų banga ir liko ištikimas jos idealams – rodyti šiuolaikinį žmogų sudėtingais pasirinkimo momentais. Ir ankstyvieji K. Zanussio filmai („Šeimyninis gyvenimas“, „Apsauginės spalvos“, „Iliuminacija“), ir jo vėlesni kūriniai („Gyvenimas kaip lytiniu keliu platinama mirtina liga“, „Persona non grata“) iki šiol verčia diskutuoti apie šiuolaikinio žmogaus moralinius pasirinkimus.

Vien per kelerius pastaruosius metus jis spėjo padirbėti su režisieriais Donatu Ulvydu, Algimantu Puipa ir Ignu Miškiniu. Už I. Miškinio dramą „Karalių pamaina“ V. Petkevičius pretenduoja gauti prestižinę „Sidabrinės gervės“ statulėlę, kaip Metų geriausias antraplanio vaidmens aktorius. 

„Kiekvienas žmogus nori, kad jo darbai būtų vertinami. Todėl malonu, kai pastebi tavo darbą. Aš manau, kad jau vien nominacija yra įvertinimas ir pripažinimas, nes tai reiškia, kad tave pastebėjo, pamatė, kad tavo vaidmuo vertas dėmesio. Tai labai malonu“, - kalbėjo jau vieną „Sidabrinės gervės“ statulėlę turintis aktorius.

Režisieriaus I. Miškinio dramoje „Karalių pamaina“ kalbama apie jaunesniųjų ir vyresniųjų konfliktą – tai, ką vyresnė karta palieka jaunesnei kartai, ką jai primeta. V. Petkevičius filme sukūrė buvusio sovietinių laikų veikėjo, kuris kaip chameleonas prisitaiko prie visų valdžių, personažą. Net po septynerių metų pertraukos į kiną grįžusiam režisieriui aktorius negaili pagyrų.

„Aš labai džiaugiausi darbu su režisieriumi Ignu Miškiniu. Mes apie mėnesį laiko kiekvieną dieną susirinkdavome ir repetuodavome: kalbėdavome, daug analizuodavome ir keisdavomės nuomonėmis. Reikėtų tą ir dabar daryti, tačiau ne visiems režisieriams užtenka laiko. Iš tikrųjų laikas skirtas pasiruošimui, pokalbiams apie vaidmenį, patį filmą, buvo labai svarbus. Manau, kad dėl to šitas vaidmuo pavyko dar geriau nei tikėjausi“, - džiaugėsi aktorius.

Tiesa, Vidas prisipažino, kad iš pradžių I. Miškinis rimtai svarstė ar priimti jį vaidinti savo filme: „Jis yra man prisipažinęs, kad labai bijojo dirbti kartu su manimi, nes nebuvome pažįstami. Tačiau aktorius Dainius Gavenonis jam pasiūlė mane pakviesti. Tikrai labai džiaugiuosi, kad jis priėmė Dainiaus pasiūlymą. Manau, kad į šitą vaidmenį pretendavo tikrai labai daug kandidatų, kurie galbūt geresni už mane, bet aš labai džiaugiuosi jį gavęs.“

2012-aisias V. Petkevičiui buvo įteikta „Sidabrinė gervė“ už Gruinio vaidmenį filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Šiais metais aktorius grumiasi kategorijoje „Metų geriausias antraplanis aktoriaus vaidmuo“. Šį apdovanojimą taip pat pretenduoja gauti Arūnas Sakalauskas už vaidmenį Alvydo Šlepiko filme „Patriotai“ ir aktorius Vytautas Paukštė, nusifilmavęs režisieriaus Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“.

V. Petkevičius pripažįsta, kad kiną visuomet mylėjo labiau nei teatrą: „Man visuomet teatro režisieriai sakydavo: „Tu vaidini pirmai ir antrai eilei. O turi vaidinti, kad matytų paskutinės eilės“. Reikalavo, kad aš save spausčiau, vaidinčiau raiškiau, bet aš labai nemėgstu perspausti. Mėgstu asketiškomis priemonėmis kurti vaidmenį, todėl ir būdavo tas nesusipratimas tarp manęs ir teatro režisierių. Dėl to man labiau ir patikdavo kine.“

Dainuojančiu aktoriumi save vadinantis V. Petkevičius kažkada rimtai svajojo apie dainininko kelią, tačiau pasirinkęs teatrą, dabar vėl save randa muzikoje: „Kai mažiau vaidinu, tai daug ką sudedu į muziką. Protingą savo gyvenimą pradėjau nuo muzikos, o po to tik atsirado studijos konservatorijoje. Dabar atsiimu tai, kas buvo prarasta. Man labai patinka važinėti su bardais ir koncertuoti...“ - šypsodamasis pasakojo aktorius.

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimai šiemet vyks gegužės 27-ąją, 18.30 val. ir bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją. 

Spalį Lietuvos teatrų scenose debiutuos spektaklis „Baltas sodininkas“ apie šviesaus atminimo maestro Vytauto Kernagio gyvenimą. Du legendinį kūrėją scenoje įamžinsiantys aktoriai – Ainis Storpirštis ir Vidas Petkevičius – pažymi, kad ruošiantis spektakliui juos įkvepia V. Kernagio gyvenimo istorija ir kūryba.

Vytauto V. Landsbergio režisuotame spektaklyje  A. Storpirštis įkūnys revoliucingą, chuliganišką V. Kernagį jaunystėje, o V. Petkevičius – jau subrendusį, ramų vyresnį maestro. Abu aktoriai dalinasi mintimis apie kūrybinį spektaklio procesą ir savo santykį su V. Kernagiu.

– Vienam Jūsų tenka užduotis įkūnyti vienokį, kitam – kitokį V. Kernagį. Ar tai labai sunku?

A. Storpirštis: Kuo tiksliau įkūnyti V. Kernagį būtent tokį, koks buvo, nėra pagrindinė užduotis. Juk negalima sakyti, kad maestro buvo būtent toks ar galvojo būtent taip, kaip scenoje vaizduojame mes: to nežino niekas. Labiau siektinas tikslas – perteikti jo gyvenimo istoriją, atkreipti dėmesį į tam tikrus įvykius. Visuomenė iki šiol mažai žino apie begalę įvairių aplinkybių, nulėmusių jo asmenybę. Apskritai, žiūrint į maestro gyvenimą ir jį giliau patyrinėjus, supranti, kad jis buvo labai sąžininga asmenybė. Būtent tai norisi akcentuoti.

V. Petkevičius: Ir sunku, ir lengva. Mano patirtis jau leidžia suprasti šio kūrėjo asmenybę, gyvenimo vingius. Bet vis tiek spektaklis visada yra tarsi pasipriešinimas, kurį reikia nugalėti. Tarkime, skaitau scenarijų, ir ten parašyta vienaip, o man atrodo, kad personažas turėtų kalbėti kitaip. Turiu save priversti kalbėti taip, kaip reikia.

– Ar manote, kad esate panašus į personažą, kurį vaidinsite spektaklyje?

A. Storpirštis: Panašumų turi visi žmonės. Bet mano tikslas ant scenos niekada nėra būti savimi, nesu to mėgėjas. Esu įsitikinęs, kad teatro scena yra skirta vaidinti.

V. Petkevičius: Besiruošdamas spektakliui visada ieškau paralelių, personažo bruožų, kurių ir pats turiu, tik gal nenaudoju, giliai slepiu. Tai yra savęs ieškojimas. Kai vaidinu ir įsijaučiu į personažą, turiu jam atiduoti savo dalelę. Kitaip jis bus negyvas, bus tik atlikimas. Visada reikia ir savų bruožų, kurie sušildytų scenoje įkūnijamą vaidmenį.

– Iš kur semiatės įkvėpimo besiruošdamas spektakliui?

A. Storpirštis: Man įkvėpimas yra pats mano darbo principas – gyvenime visada ieškoti atradimų, kažko, kas viduje sukeltų gilius jausmus. O V. Kernagio gyvenimo istorija – tikrai didelis atradimų, o tuo pačiu ir  įkvėpimo šaltinis. Ten visko pilna.

V. Petkevičius: Jau daug metų esu aktorius, turiu atidirbęs savo pasiruošimo repeticijoms ir spektakliams technikas. Tačiau dabar daug gilinuosi į V. Kernagio dainas, jos man padeda atskleisti tam tikrus personažo aspektus. Visada repetuodamas vaidmeniui galvoju: o kaip maestro atliktų šitą ar kitą epizodą?

– Kaip sekasi dirbti su kolega, kuris taip pat vaidins V. Kernagį?

A. Storpirštis: Sutariame labai gerai. Daugelis įvykių, kuriuose Vidui teko dalyvauti, man yra gili praeitis. Jis yra paties maestro amžininkas ir daug dalykų dėl pažinties su juo gali suvokti kitaip negu aš. Džiaugiuosi, kad jis dalinasi patirtimi, nieko neslepia. Vyksta bendradarbiavimas.

V. Petkevičius: Puikiai. Ainis yra kūrybingas, šmaikštus, tikras aktorius. Su juo be galo lengva, jis pasiūlo daug gerų idėjų, kurios būna priimamos. Džiaugiuosi, kad mano partneris jaunesnis ir toks smagus.

– Koks kiekvieno jūsų asmeninis santykis su V. Kernagiu. Kas labiausiai žavi jo asmenybėje, kūryboje?

A. Storpirštis: Mane žavi jo lietuvių kalba, užsispyrimas ir ryžtingumas. Visada žavėjo ir požiūris į gyvenimą: jis buvo vilkas, kuris mažai skundžiasi, išsilaižo savo žaizdas ir vėl grįžta. Man patinka ir maestro išsakyta mintis, kad artistas turi turėti dirbtinę kaukę ir scenoje negali būti iki galo nuoširdus. Ne visiškai su tuo sutinku, bet tai man suteikia daug peno apmąstymams.

Kalbant apie kūrybą, „Kabaretas tarp girnų“ man priminė tai, ką pats su tuometiniu kursioku Vidu Bareikiu kažkada dariau. Tada galvojome, kad išradome kažką naujo, ir tik vėliau suvokėme, kad ne. Ir apskritai, man šis žmogus gyvenime suteikia ramybės.

V. Petkevičius: Pirmąkart su V. Kernagiu susidūriau, kai buvau pirmakursis. Kompozitorius Kęstutis Antanėlis ieškojo Jėzaus Kristaus vaidmens atlikėjo. Reikėjo 4 oktavų apimties balso. V. Kernagis tada kaip tik ateidavo į chorą padainuoti. Taip ir susipažinome – konkuravome dėl to paties vaidmens, jį gavau aš. Iš pradžių mačiau kiek neigiamą Vytauto žvilgsnį, nes jis jau buvo žinomas aktorius ir muzikantas bei, aišku, tikėjosi gauti vaidmenį. Bet paskui bendravome labai gražiai. Mūsų santykiai buvo geri ir kūrybingi. Susitikę pasikalbėdavome.

– Kodėl, jūsų požiūriu, maestro atminimas neturi būti pamirštas?

A. Storpirštis: Šis žmogus dalyvavo gausybėje mums svarbių įvykių, jis yra aukščiausios kategorijos asmenybė. Jį pamiršti, ypač esant jo tautiečiu, būtų tiesiog kvaila. Kai tokie žmonės baigia savo kelionę, norisi jų nepamiršti.

V. Petkevičius: Pamiršti negalima ne tik mirusiųjų. Mes daug žmonių pamirštame, kol jie dar gyvi. Per laidotuves, būna, galvojame: ir to nepadariau, ir ano nepasakiau. Taip neturi būti. O maestro prisiminti svarbu, nes tai didi asmenybė ir prisimindami jį mes kartu prisimename ir tuos darbus, kuriuos yra nuveikęs. Spektaklis bus puikus atminimas šiam didžiam žmogui. Vaidindami jį prisiminsime mes, prisimins jį ir į spektaklį atėję žiūrovai. Juk ne veltui sakoma: žmogus gyvas tol, kol gyvena atmintyje.

Spektaklio „Baltas sodininkas“ premjeros spalio 17-18 d. įvyks Vilniaus Nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje, spalio 22-23 d. – „Kultūros fabrike“ Klaipėdoje, spalio 28-29 d. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Bilietais į spektaklius prekiauja „Tiketa“, taip pat bilietus galima įsigyti teatrų kasose.

Spektaklio iniciatorius – V. Kernagio fondas įsteigtas 2008 m., siekiant išsaugoti maestro atminimą, vykdyti naujų kūrybinių idėjų sklaidą ir organizuoti pagalbą sergantiems onkologinėmis ligomis. Per septynerius veiklos metus fondas jau įgyvendino per 50 įvairių projektų.