Į pagerbimo šventes kvietė Nacionlinis Kauno dramos ir Kauno valstybinis teatrai. „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ šurmuliavo – kvietė į muziejų renginius, parkus. Nauju Kauno akcentu viešojoje erdvėje tapo ir paminklas asmenybei, mylėjusiai senąsias lietuviškas knygas, bibliofilui, vienam iš XXVII knygos mėgėjų draugijos atkūrimo signatarui, Antikvarinio knygyno Kaune įkūrėjui Vidmantui Staniuliui.

Prie pastato Vytauto prospekte 58 atidengta paminklinė kompozicija.

Autoriai – jauni, talentingi skulptoriai Tadas ir Tomas Vosyliai sukūrė paminklą knygai, negailėjusiam laiko ir širdies jos tyrinėjimui bei sklaidai V. Staniuliui, čia veikusiam knygynui.

Paminklo atidengime dalyvavo J. E. Prezidentas Gitanas Nausėda, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, Tarybos narys prof. Jonas Audėjaitis, V. Staniulio bičiuliai, bibliofilai iš Druskininkų, Vilniaus, XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai. 

Šiltais žodžiais apie V. Staniulį kalbėjo J. E. Prezidentas, draugijos garbės narys, bibliofilas G. Nausėda. Ilga bičiulystė siejo šiuos žmones: V. Staniulis mokė nepasimesti turtingame knygos pasaulyje. Būdamas istorijos, knygų, spaudos, literatūros, kalbos ir kultūros paveldo mylėtojas bei kolekcininkas, per savo gyvenimą V. Staniulis prisidėjo prie Lietuvai svarbių kultūros bei paveldo vertybių gaivinimo: surengė kelias dešimtis parodų, sudarė ir leido daug vertingų knygų ir jų faksimilių, kurias dovanojo šalies mokykloms ir muziejams. Kartu įkurta asociaciją „Paminklo poetui Pranui Vaičaičiui fondas“, kuri rūpinosi šios iškilios asmenybės įamžinimu Sintautuose.

Dar 1994 m. Kaune įkūrė knygyną-saloną prie Profsąjungų centrinės bibliotekos. Vėliau – antikvarinį knygyną, kur tęsė ir plėtojo bibliofilijos veiklą bei tapo vienu reikšmingiausių visos Lietuvos raštijos ir spausdinto žodžio paveldo puoselėtojų. V. Staniulis prisidėjo rengiant Knygos šventes, skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, inicijavo „Geriausiai parengto ir išleisto bibliografinio leidinio“ konkursus. Už nuopelnus Kauno ir Lietuvos kultūrai V. Staniulis buvo apdovanotas II laipsnio Santakos medaliu.

Meilė knygai V. Staniulį suvedė ir su Valdovų rūmų muziejaus bendruomene. Dar tuomet, kai dalis vis dar netikėjo Valdovų rūmų atkūrimo idėja, Jis buvo vienas pirmųjų, 2008 m. dovanojęs XVII a. bestselerį, išleistą net 24 kartus, – 1661 m. Amsterdame paskelbtą jėzuito, Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo Radau (apie 1617–1987 m.) retorikos paskaitų knygą „Improvizuojantis oratorius...“ (Orator extemporaneus, seu Artis oratoriae breviarium...). Ir vėliau V. Staniulis su šeima buvo nuolatiniai Valdovų rūmų muziejaus rėmėjai – jų pastangomis muziejaus, o išties – visos Lietuvos žmonėms priklausančius vertybių rinkinius papildė dar devynios itin vertingos XVII–XVIII a. knygos.

V. Staniulio asmenybę plačiajai visuomenei visada primins ir jo inicijuoti, kartu su juo organizuoti renginiai, tarp kurių – 2009 m. Vilniaus paveikslų galerijoje kartu su Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondu surengtas labdaringas senųjų knygų aukcionas „Auctio Bonitatis Librorum Antiquorum“, kuriame nupirktas knygas siūlyta dovanoti muziejams, 2011 m. atkuriamose Valdovų rūmų erdvėse pristatytas Kristijono Donelaičio „Metų“ faksimilinis leidinys, skirtas K. Donelaičio ir Liudviko Rėzos jubiliejams ir kt.

Po iškilmingos ceremonijos svečiai, artimieji, dalijosi prisiminimais. Knygų namai saugoja ne tik atminimą, bet ir tęsia veiklą – jame dirba žmona Danutė, sūnus Nerijus.

V. Staniulio įkurtas antikvarinis knygynas, tapęs namais ne tik daugeliui retų leidinių, bet ir vieta, ugdančia lankytojų smalsumą. Bibliofilo V. Staniulio darbai ir idėjos miestui buvo ir išliks svarbiu indėliu į Kauno kultūrinio gyvenimo plėtrą. 

Mūsų atmintyje V. Staniulis visada išliks kaip iškili kultūros asmenybė, ryškus Lietuvos spausdinto paveldo puoselėtojas, mecenatas.

Ši iškili asmenybė savo laiką ir energiją paskyrė senų lietuviškų knygų kolekcionavimui, leidimui bei visuomenės švietimui. Jo dėka atidarytas ir vienintelis mieste antikvarinis knygynas, tapęs namais ne tik daugeliui retų leidinių, bet ir vieta ugdančia lankytojų smalsumą.

„Čia savo kūrybines idėjas siūlo kauniečiai ir visos Lietuvos menininkai. O dabar turime dar vieną akcentą, kurio iniciatorius – pats mūsų šalies Prezidentas. Šiandien atidengiame svarbų simbolį. Jis primins apie Kauno ir Lietuvos kultūrinės veiklos puoselėtojo V. Staniulio veiklą, – sakė Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis. – Simboliška, kad gražus bibliografo veiklos įprasminimas dienos šviesą išvydo būtent dabar, Kaunui pelnius Europos kultūros sostinės titulą. V. Staniulio darbai, meilė mūsų miestui buvo ir išliks svarbiu indėliu į Kauno kultūrinį augimą. Tegul visa tai nepasimiršta ir tampa įkvėpimo šaltiniu visiems kauniečiams!“

„V. Staniulis, negailėdamas nei laiko, nei širdies, mokė mane orientuotis nepaprastai turtingame knygos pasaulyje“, – užuojautoje teigė šalies vadovas.

„Jis buvo išskirtinė asmenybė, mylėjusi senąsias lietuviškas knygas, elementorius ir gramatikas. Labai pasigesiu mūsų ilgų, nuoširdžių ir įtraukiančių pokalbių“, – sakė jis.

V. Staniulis, eidamas 71-uosius metus, mirė šeštadienį, apie tai pranešė naujienų portalas lrytas.lt.

V. Staniulis gimė 1950 metais Kiaulupių kaime, dabartiniame Šakių rajone. Jis buvo vienas bibliofilų organizacijos „XXVII knygos mėgėjų draugija“ atkūrėjų.

1968 metais V. Staniulis baigė Sintaitų vidurinę mokyklą, surengė daugiau kaip 20 parodų, 1994 metais Kaune atidarė antikvarinį knygyną.

V. Staniulis sudarė ir išleido „XXVII knygos mėgėjų draugijos“ metraštį, taip pat „Lietuvos kalbos istoriją“, „Moterys, arba cherchez la femme“, Kristijono Donelaičio „Metų“ 1918 metų faksimilinį leidinį ir kitas knygas.

V. Staniulis prisidėjo rengiant Knygos šventes, skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, inicijavo „Geriausiai parengto ir išleisto bibliografinio leidinio“ konkursus.

Už nuopelnus Kauno ir Lietuvos kultūrai V. Staniulis buvo apdovanotas II laipsnio Santakos medaliu.

V.Staniulis gimė 1950 m. gegužės 13 d. Kiaulupiuose (Sintautų valsčius). 1968 baigė Sintautų vidurinę mokyklą. Surengė daugiau kaip 20 parodų (Lietuviškos kontrafakcijos, Lietuvos kalendoriai, M. Mažvydo „Katekizmui“ 450, Lietuvos mokyklų 600 m., Spaudos draudimas 1864–1904, „Aušros“ kelias ir kitos).

1994 metais jis Kaune atidarė savo antikvarinį knygyną. Sudarė ir išleido knygas: XXVII knygos mėgėjų draugijos metraštis (su kitais, 3 tomai 2004), „Moterys, arba cherchez la femme“ (2007), „Lietuvių kalbos istorija“, „K. Donelaičio Metai“ (faksimilinis 1918 leidinys), „Diagnozė: bibliofilija“ (su kitais), albumą „Tarpukario šeimos“ (visos 2008), „Muziejus, kultūros vertybės, žmogus“ (su M. Puodžiukaitiene, 2009), „Šalis ta Lietuva vadinas“ (su kitais, 2014).

2019 m. V. Staniulio knygynas išleido Arimanto Dumčiaus knygą „Dumčiai: kilmė, giminystės ryšiai,veikla“.

Šeš­ta­die­nį Kau­no kul­tū­ros ir švie­ti­mo is­to­ri­jos fa­kul­te­tas pa­kvie­tė kau­nie­čius į vie­nos die­nos uni­ka­lią kny­gų pa­ro­dą „Re­for­ma­ci­ja – lie­tu­vių raš­ti­jos pra­džia“, vy­ku­sią Lie­tu­vos švie­ti­mo is­to­ri­jos mu­zie­ju­je.

Čia bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti uni­ka­lius ir ver­tin­gus is­to­ri­nius eks­po­na­tus – net XVI a. sie­kian­čias ori­gi­na­lias kny­gas. Pa­ro­da iš­skir­ti­nė, nes šios an­tik­va­ri­nės kny­gos Kau­ne pra­ktiš­kai ne­bu­vo eks­po­nuo­tos ir die­nos švie­są ma­to bene pir­mą kar­tą. Tie­sa, šį kar­tą pri­si­lies­ti prie kny­gų nebu­vo ga­li­ma, mat bet koks neat­sar­gus judesys ga­li suga­din­ti au­ten­tiš­kus lei­di­nius.

Se­ną­sias, ta­čiau ge­rai iš­lai­ky­tas kny­gas iš sa­vo kolekcijos ir an­tik­va­ria­to ištraukė kny­gų en­tu­zias­tas kau­nie­tis Vid­man­tas Sta­niu­lis. Jis an­tik­va­ri­nes knygas ko­lek­cio­nuo­ja dau­giau nei 50 me­tų

„Kau­no die­na“ pa­kal­bi­no vie­nin­te­lio Kau­ne an­tik­va­ri­nio kny­gy­no sa­vi­nin­ką V.Sta­niu­lį.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent šią te­mą?

– Re­for­ma­ci­ją ga­li­ma ro­dy­ti nuo se­niau­sių lai­kų, nors mums, lie­tu­viams, aktualiau­sias Prū­si­jos kraš­tas. Tai su­si­ję su mūsų istorija ir kultūra, to­dėl ir dabar jį va­di­na­me Ma­žą­ja Lie­tu­va. Ten yra mū­sų raš­ti­jos lop­šys.

XV a. pa­bai­go­je len­kų kal­ba iš­leis­tame in­ku­na­bu­le (kny­gos, iš­leis­tos iki 1500 m. – red. pa­st.) bu­vo lie­tu­vių kal­ba įra­šy­ti po­te­riai „Tė­ve mū­sų“. Įra­šas tik­rai padary­tas prieš M.Maž­vy­do „Ka­te­kiz­mą“. Tai pirmasis žinomas tekstas lietuviškai.

Iš tie­sų mū­sų is­to­ri­ja ne­la­bai pa­ju­to re­for­ma­ci­jos pradžią, ta­čiau kai ju­dė­ji­mas įsibėgėjo, pasirodė pirmoji lietuviška knyga,o kai pe­rė­jo į kontr­re­for­ma­ci­ją, jėzuitai puo­lė pas mus skleis­ti kul­tū­rą, o kar­tu ir spausdinti daugiau lietuviškų knygų, tad mums tai tik­rai išė­jo į nau­dą. Vien ką reiškia universiteto įkūrimas Vilniuje. Šian­die­nia­me pa­sau­ly­je yra svar­bu mo­kė­ti is­to­ri­ją ir ja da­ly­tis.

– Ko­kios svar­biau­sios kny­gos, ku­rias de­monst­ruo­ja­te pa­ro­do­je?

– Pag­rin­di­niu ak­cen­tu lai­ky­čiau Rad­vi­los Naš­lai­tė­lio „Ke­lio­nę į Ja­ru­za­lę“ ir Kristupo Hartk­no­cho „Se­no­ji ir Nau­jo­ji Prū­si­ja“. Yra ir Bib­li­jų, ku­rios Liudviko Rėzos išverstos į lietuvių kalbą ir išleistos Tilžėje. Stengėmės parodyti Šventąjį Raštą ne tik vokiečių, bet ir kitomis kalbomis. Ta­čiau į pa­ro­dą at­ne­šiau gal tik ko­kį de­šim­ta­da­lį kny­gų, ku­rios su­si­ju­sios su Lie­tu­vo­je vy­ku­sia re­for­ma­ci­ja ir kontr­re­for­ma­ci­ja. Lie­tu­vos švie­ti­mo is­to­ri­jos mu­zie­ju­je yra ma­žai vie­tos, tad realiai pa­ro­da ga­lė­tų dar ge­ro­kai pra­si­plės­ti. Be to, mu­zie­ju­je nė­ra tin­ka­mos kny­gų ap­sau­gos, to­dėl ne­ga­li čia la­bai daug leidinių eksponuoti.

– Pa­ro­dos pri­sta­ty­mo me­tu iš­sa­kė­te min­tį, kad Kau­nas yra nu­skriaus­tas. Ko­dėl taip ma­no­te?

– Kai ku­rių čia eks­po­nuo­ja­mų kny­gų Kau­nas nė­ra ma­tęs. Į jas ga­li­ma pa­žiū­rė­ti Vil­niu­je, ta­čiau Kau­no bib­lio­te­ko­se ar mu­zie­juo­se jų nė­ra. Ga­li­ma ne­bent pas ma­ne an­tik­va­ria­te pa­ma­ty­ti.

Čia ne­krei­pia­ma per daug dė­me­sio į mu­zie­jų ir bibliotekų komp­lek­ta­vi­mą. Sovie­tų lai­kais kny­goms bu­vo ski­ria­mas dėmesys ir pakankamai lėšų, o dabar to nėra. Ką mu­zie­jai už­si­dir­ba, to nepakanka. Tu­ri pa­ts ra­šy­ti pro­jek­tus, pra­šy­ti vers­li­nin­kų, ta­čiau Kau­ne tai ne­ju­da. Pas ma­ne yra pui­kiau­sių kny­gų ir kitų eksponatų, ta­čiau jų mūsų miestui lyg ir nereikia.

Mes juk tu­ri­me ir sa­vi­tą kul­tū­rą, ir Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne ta­po­me, ta­čiau praeitimi menkai domimasi. O juk Rad­vi­la Naš­lai­tė­lis ir istorikas K.Hartk­no­chas bu­vo kau­niečiai. Ir ne­tu­rė­ti nė vie­nos kny­gos Kauno muziejuose yra gė­da.

– Nuo ko pra­si­dė­jo jū­sų aist­ra se­no­vi­nėms kny­goms?

– Mano mamos „kupare“ buvo kelios ne­blo­gai iš­si­lai­kiu­sios mal­dak­ny­gės. Taip prasidėjo mano bibliofilo kelias.

– Kaip su­ran­da­te uni­ka­lias kny­gas?

– Auk­cio­ne per­ku, žmonės senų knygų atneša labai retai. Perku anapilin išėjusių kolekcininkų bibliotekas. Retų ir brangų knygų dažniausiai galima įsigyti užsienyje.

– Ar prieš ke­lis am­žius leis­tos kny­gos tik­rai bū­na ge­rai iš­si­lai­kiu­sios?

– Kar­tais rei­kia im­tis spe­cia­lių prie­mo­nių: kad jas nu­rūgš­tin­tų ir to­liau ne­plis­tų gry­bas, nes jis su­nai­ki­na kny­gą. Be to, ga­li už­krės­ti ir ki­tas. Jei kny­ga bū­na labai pa­žeis­ta, jos ne­per­ku, nes jos pra­de­da tru­pė­ti. Restauracija gali kainuoti brangiau nei leidinys vertas.

– Ko­kio dy­džio jū­sų an­tik­va­ri­nių kny­gų ko­lek­ci­ja?

– Ka­ta­lo­gų tik­rai ne­su su­da­ręs, bet la­bai di­džiu­lė. Tu­rė­tų bū­ti 30 – 40 tūkst. Ne vis­kas tel­pa į kny­gy­ną. Da­lį lai­kau ir san­dė­liuo­se, na­muo­se. Tu­riu apie 40 inkuna­bu­lų, dar yra apie 100 įvai­rių el­ze­vy­rų (spaus­tu­vi­nin­kų El­ze­vy­rų iš­leis­tos ma­žo for­ma­to kny­gu­tės – red. pa­st.) ir taip to­liau, vis­ko tik­rai neiš­var­dy­si.

– Ko­kių kny­gų jū­sų an­tik­va­ria­te daž­niau­siai ieš­ko lie­tu­viai?

– Prik­lau­so nuo to, kas ką ren­ka, ta­čiau yra ir daug gud­ru­čių, ku­rie no­ri la­bai pigiai įsi­gy­ti. Kai pa­sa­kai kai­ną, jų no­ras pirk­ti praei­na. Kiek­vie­nas ga­li at­ras­ti tai, ko no­ri, ta­čiau tu­ri pa­reikš­ti pa­gei­da­vi­mą. Yra šal­ti­niai, nuo­ro­dos, bibliografija, pa­gal ku­riuos ko­lek­ci­nin­kai su­si­ran­da kny­gas ir ta­da jų ieš­ko. Lietuvoje kolekcininkus, kurie negaili pinigų brangesnei knygai, galima suskaičiuoti ant pirštų. Tokia jau mūsų kultūra.

– Tai kiek ga­li kai­nuo­ti XV–XVI a. kny­ga?

– Nei daug, nei ma­žai. Ši Radvilos Naš­lai­tė­lio iliust­ruo­ta kny­ga kai­nuo­ja iki 10 tūkst. eu­rų. Ją ga­li ne­bent vers­li­nin­kas įsi­gy­ti. De­ja, mū­sų vers­li­nin­kams iki knygų dar la­bai to­li. Jiems ma­lo­niau su­kaup­ti penk­tą ar sep­tin­tą mi­li­jo­ną, nei nu­si­pirk­ti kny­gą.

„Yra priimtas toks politinis sprendimas ir taryba pritarė pozicijai, kad nekeliamas kandidatas prieš A.Butkevičių“, - BNS sakė „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas Vidmantas Staniulis.

„Tvarkos ir teisingumo“ taryba pirmadienį patvirtino 70 kandidatą vienmandatėje apygardoje. Tarp jų nėra partijos pirmininko europarlamentaro Rolando Pakso, kuris negali dalyvauti Seimo ir prezidento rinkimuose.

Tarp „tvarkiečių“ kandidatų į Seimą - aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, dabartiniai parlamentarai, o taip pat buvęs Lietuvos banko vadovas bei ambasadorius Romualdas Visokavičius, kuris šiuo metu konsultuoja investicijų, bankiniais klausimais. Jis parlamentaro posto sieks Dainavos rinkimų apygardoje.

„Tvarkos ir teisingumo“ kandidatų sąraše yra ir Tautininkų sąjungos atstovai. Žirmūnų apygardoje ketina kandidatuoti Tautininkų sąjungos vicepirmininkas Julius Panka, Fabijoniškių - vicepirmininkas Marius Kundrotas, Senamiesčio - iždininkas Sakalas Gorodeckis.

Karoliniškių apygardoje į Seimą kandidatuos buvęs parlamentaras ir aplinkos viceministras Almantas Petkus, Lazdynų - parlamentarė Ona Valiukevičiūtė, Antakalnio - buvęs Lietuvos banko valdybos narys Vaidievutis Geralavičius, Naujosios Vilnios - teisininkas, Nacionalinės antikorupcijos asociacijos vadovas Ryšardas Burda, Verkių - verslininkas Gediminas Imbrasas, Šilainių - verslininkas, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys Kęstutis Pūkas, Aleksoto-Vilijampolės - teisininkė, advokatė Aušra Ručienė.

Panemunės apygardoje Seimo nario mandato sieks parlamentaras Rimas Antanas Ručys, Gargždų - parlamentaras Petras Gražulis, Šilutės - parlamentaras Kęstas Komskis, Pietų Žemaitijos - parlamentaras Remigijus Žemaitaitis, Mažeikių - parlamentaras Kęstutis Bartkevičius, Telšių - aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.

Parlamentaro posto Anykščių-Panevėžio apygardoje sieks istorikas Tomas Baranauskas, Zarasų-Visagino - parlamentaras Algimantas Dumbrava, Kaišiadorių-Elektrėnų - aplinkos viceministras Algirdas Genevičius, Ukmergės - buvęs europarlamentaras Vilniaus miesto tarybos narys Juozas Imbrasas, Prienų-Birštono - parlamentaras Vytautas Kamblevičius, Raudondvario - advokatas Rimas Andrikis, Saulės - buvęs parlamentaras Andrius Šedžius, Petrašiūnų - atsargos brigados generolas Česlovas Jezerskas

Tarp „tvarkiečių“ kandidatų vienmandatėse rinkimų apygardose nėra Seimo narių Valdo Vasiliausko ir Povilio Gylio, kurie pirmadienį BNS pranešė su šia partija nedalyvausiantys Seimo rinkimuose.

Seimo rinkimai vyks spalio 9 dieną.

„Tvarkiečiai“ pakeitė štabo vadovą, juo tapo R.Žemaitaitis“, - žurnalistams sakė partijos atstovas Vidmantas Staniulis.

R.Žemaitaitis šiose pareigose pakeis Seimo narį Valdą Vasiliauską, kuris pirmadienį BNS pranešė, jog nekandidatuos Seimo rinkimuose su „Tvarka ir teisingumu“ ir artimiausiu metu paliks šios partijos frakciją.

Seimo nariu R.Žemaitaitis kaip „Tvarkos ir teisingumo“ narys buvo išrinktas du kartus - 2008 ir 2012 metais.