„Išėjo didis teatro režisierius, kuris buvo vienas pagrindinių kūrėjų lietuviško teatrinio fenomeno, to reiškinio, kursi tapo garsus visame pasaulyje, kuris padarė didelę įtaką apskritai lietuviškam teatrui, kuris kūrė savo mokyklą teatro, savo mokinius, buvo idealistas ir humanistas teatre“, – BNS trečiadienio vakarą sakė režisierius Oskaras Koršunovas.

Pasak jo, R. Tumino koncepcija buvo „sukurti teatrą kaip namus, kaip šeimą“, turėdamas omenyje jo įkurtą Vilniaus mažąjį teatrą.

„Jis tokį teatrą sukūrė, iki šiol tas teatras yra – man neseniai čia teko dirbti, statyti „Kantą“. Tai buvo jo įkūnyta idėja, kaip žinome, jis pats buvo iš tų namų išvytas. Tas jo likimas yra dramatiškas, menininkas papuolė į istorinius krumpliaračius, ir tai dvigubai skaudu. Praradome, išvijome“, – tvirtino O. Koršunovas.

R. Tuminas iki 2022-ųjų dirbo meno vadovu savo įkurtame Vilniaus mažajame teatre, tačiau Rusijai vasarį pradėjus karą Ukrainoje, teatras sutartį su režisieriumi nutraukė po kritikos dėl jo publikuoto interviu Rusijos žiniasklaidoje. Pats režisierius skelbė jau anksčiau pasitraukęs ir iš pareigų Maskvos J. Vachtangovo teatre.

O. Koršunovas sako, kad šį virsmą R. Tuminas išgyveno gana skaudžiai ir gailėjosi dėl to, kaip viskas susiklostė.

„Buvau su juo susitikęs gal prieš kokį pusę metų (...), matėme beldimą į langą kavinėje, žiūriu – ten Rimas. Užėjau, ilgai kalbėjomės – jis labai išgyveno dėl to, kaip viskas susiklostė. Tai ne jo kaltė, jis, kaip sakiau, pateko į tuos krumpliaračius, ką labai skaudžiai išgyveno prie viso savo skausmo, sunkios ligos, su kuria tiesiog didvyriškai kovojo“, – kalbėjo R. Tumino kolega.

O. Koršunovas ragino prisiminti R. Tumino kūrybinį palikimą Lietuvoje, nepaisant to, kad jis buvo itin vertinamas ir Rusijoje.

„Taip, buvo jo pasisakymų kažkokių nesąmoningų, kaip menininko, bet realiai jis nesivėlė į politiką, jis kūrė meną toje šalyje, kuri dar nebuvo akivaizdžiai fašistinė. Jis tai labai skaudžiai išgyveno – kai su juo kalbėjau kavinėje, tai mačiau. Jis nebandė savęs teisinti, jis labai gerai suprato, kad tiesiog nudegė toje situacijoje, nesitikėjo kažkokio atleidimo, netgi sakė – man labai gėda, tai sakė su didžiuliu skausmu, jo akyse matėsi ašaros“, – sakė O. Koršunovas.

Su R. Tuminu dirbęs dramaturgas Marius Ivaškevičius BNS sako, kad tai yra vieno iš „trijų bokštų“ netektis

J. Kalinsko/BNS nuotr.

„Man tai yra mūsų teatro vienas iš trijų bokštų: vieno netekome prieš penkis-šešis metus, Eimunto Nekrošiaus, dabar išėjo antras, liko Oskaras Koršunovas. Nėra ko pridurti. Tai yra didžiulis teatro mastelis, žmogus, garsinęs Lietuvą visame pasaulyje“, – BNS sakė M. Ivaškevičius.

„Aišku, mes labai neatlaidūs, būname pikti, prisimename tuos kelis nuklydimus, jie dažniausiai nubraukia viską, ką žmogus padarė. Bet aš būčiau linkęs vertinti, svarstyti ir pažiūrėti: ar tie du interviu, ar visa tai, ką jis padarė Lietuvos teatrui, yra svarbiau“, – pabrėžė jis.

M. Ivaškevičius taip pat pabrėžė, kad į J. Vachtangovo teatrą R. Tuminas išvyko tik ilgai įkalbinėjamas, nors vėliau čia ir dirbo ilgiau nei dešimtmetį, bet nutraukė ryšius su Rusija po 2022-ųjų.

„Taip, tie jo keli pasisakymai, kuriuos mes prisimename (...), kur jis prišnekėjo dalykų, kurių neturėtų kalbėti. Bet žmogus, dirbdamas ten, jis kažkaip turbūt bando abiem auditorijoms kalbėti – tiek lietuvių, tiek rusų, iki karo, ir pasimeta. Jis nebuvo geras kalbėtojas, esu kelis kartus sakęs, kad jūs, Rimai, stenkitės bent jau nepolitikuoti“, – prisiminė rašytojas.

M. Ivaškevičius sako neatsimenantis režisieriaus pakelto balso per repeticijas, tačiau pamena jo unikalų gebėjimą motyvuoti aktorius.

„Atsimenu prieš „Madagaskaro“ pirmojo veiksmo premjerą (...) ruošėmės tai paskutinei, uždarai „perbėgai“, jis sakė – žinokite, čia gimsta bestseleris, būkite visiškai užtikrinti. Reikia turėti omenyje, kad tai buvo faktiškai aktorių diplominis darbas, jie buvo studentai. Man atrodė, kad tai yra perdėtas pasitikėjimas, bet, pasirodo, ne –  tiesiog nuojauta, jis jaučia sėkmę, turėjau tą pripažinti“, – kalbėjo kūrėjas.

Dramaturgo teigimu, nors žinia teatro bendruomenei yra skaudi, „kita vertus, turbūt yra laimė mirti dirbant savo mylimą darbą“.

Užuojautą R. Timinui socialiniuose tinkluose trečiadienio vakarą reiškė daugybė aktorių, režisierių, teatro žmonių.

„Sudie Žiūrėtojau į Dangų. Sveikas Žiūrėtojau į Žemę“, – feisbuke rašė aktorius Arūnas Sakalauskas.

„Į šviesą, mokytojau. ačiū už viską“, – rašė Vilniaus mažojo teatro aktorė Elžbieta Latėnaitė.

„Rimas Tuminas. RIP, Maestro… Ačiū už VISKĄ“, – rašė viena pirmųjų apie nektektį paskelbusi režisierė, choreografė Anželika Cholina

Užuojautą dėl režisieriaus mirties pareiškė Vilniaus mažasis teatras, Lietuvos teatro sąjunga.

R. Tuminas mirė trečiadienį, eidamas 73-iuosius metus, Italijoje, kur, pasak O. Koršunovo, pastaruoju metu statė spektaklį.

2002 m. gruodžio 22 d. tuomet dar neįrengtoje Vilniaus mažojo teatro erdvėje įvykusi premjera to meto kritikams kėlė asociacijų su paties teatro aktualijomis. R. Tuminui Godo laukimas siejosi „su realiais to meto įvykiais – kova už naujas teatro patalpas, kova ir laukimu“, rašė Skirmantė Černiauskaitė. Susipažinusiems su absurdo dramaturgijos ir teatro estetika, kurios pradininkas ir klasikas yra S. Beckettas, atrodė įprasta, kad žiūrint spektaklį „Belaukiant Godo“ turėtų persmelkti ledinis slogutis, kad personažai Vladimiras ir Estragonas turėtų būti vaizduojami kaip deformuoti ir bedvasiam gyvenimo automatizmui paklūstantys tipai. Tačiau iš Mažojo teatro spektaklio daugiausia smelkėsi laisvė, gyvybė ir kūrybos azartas.

Prieš mūsų akis – niekuo neypatinga dviejų pilnakraujų, vientisų, gyvybės kupinų bičiulių kasdienybė, kurioje yra visko – ir džiaugsmų, ir nusivylimų, ir nostalgijos. Mistiškasis Godo, regis, tėra svarus pretekstas dviem draugams likti kartu.

Įženkime drauge į S. Becketto ir R. Tumino sukurtą spektaklio „Belaukiant Godo“ erdvę, kurioje ant grindų mėtosi keli akmenys, guli nuo vyrių nuimtos durys, stovi medį vaizduojantis strampas, palubėje kabo baltas kaip mėnulis lempos burbulas (scenografas – Adomas Jacovskis) ir kurioje jau 20 metų gyvena Arvydas Dapšys (A. D.), Andrius Žebrauskas (A. Ž.) ir Mindaugas Capas (M. C.).

– Dar repetuodamas pjesę režisierius prašė vadinti tai ne spektakliu, o teatriniu vakaru – tarsi kažkuo neužbaigtu, atviru, laisvos formos. Ką prisimenate iš spektaklio kūrimo meto? Gal savo įspūdžius, gilinantis į S. Becketto pjesę, gal R. Tumino jums iškeltas užduotis?

A. D. (Andriui Žebrauskui). Atsimeni, tu pasiūlei statyti „Belaukiant Godo“?

A. Ž: Aš pasiūliau? Negali būti.

A. D.: Taip.

A. Ž.: Tikrai?

A. D.: Taip.

A. Ž.: Visiškai neatsimenu. Tik atsimenu, kad šią pjesę perskaičiau gal iš ketvirto karto, nes imdavau snausti, nieko nesuprasdamas.

M. C.: Tai tau dar gerai, aš gal tik iš septinto karto įveikiau... Perskaičiau, nieko nesuprasdamas: ai, vis tiek su manimi nesusiję, bet, kai pradėjo sietis,... skaičiau ir skaičiau vis iš naujo.

A. Ž.: Beje, tada tu, Arvydai, nebuvai toks apkūnus, o aš nebuvau toks liesas...

M. C.: Aš – toks žilas.

– Įprasta manyti, kad absurdo dramaturgiją, absurdo teatrą ženklina beviltiškumas, beprasmybė, o jūsų vaidinamas spektaklis, kaip atsiliepia teatro kritikai, yra „tuminiškas“ – jame nestinga nei šviesos, nei žaismės... Ar skyrėsi R. Tumino darbo principai, šios S. Becketto dramos analizė, palyginti su jo darbo metodais kuriant kitus spektaklius?

A. Ž.: Aš asmeniškai nepajutau didelio skirtumo, nes ir statant spektaklius pagal klasiką, kaip antai mūsų kurso diplominį spektaklį A. Čechovo „Dėdė Vania“, kurį repetavome pusę metų, o suvaidinome tik vieną kartą, svarbiausia būdavo prisigalvoti, atrasti, susikurti asmeniškų istorijų. A. Čechovo tekstas be tų sukurtų, išgyventų istorijų taip pat yra tuščias. Juk A. Čechovas sakė: žmonės geria arbatą, o tuo metu dūžta jų likimai...

S. Beckettas laikė A. Čechovą savo mokytoju.

A. D.: Beje, S. Beckettas laikė A. Čechovą savo mokytoju.

A. Ž.: Štai ir sąsaja. Repetuojant „Dėdę Vanią“, buvo prikurta istorijų, situacijų, kurios išėjo iš už spektaklio – kaip ten iš tiesų buvo, kaip būtų buvę toliau... Dramos medžiaga yra glausta, o spektaklio medžiaga buvo išsiplėtusi iki labai ilgo serialo. Kai visa tai, ką „išvynioji“ ir išgyveni, paskui vėl sutrauki į tą glaustą tekstą, jis jau tampa pripildytas atmosferos ir turinio. Panašiai ir su S. Beckettu. Iš pradžių skaitydamas imdavau snausti, nes tekstas yra tik kodai. Jeigu neįdedi į vidų...

A. D.: ... žmogiškosios patirties...

A. Ž.: Štai scena antrojo veiksmo pradžioje, kai Estragonas sugrįžta ir sako: „Tu man leidai išeiti, tau net šlapintis geriau, kai manęs nėra...“ Kai įsivaizduoji, kad tai – ilgai kartu gyvenančių dviejų žmonių, panašiai kaip vyro ir moters, scena, iškart atsiranda, ką vaidinti... Prieš akis iškyla visas gyvenimas kartu, kai jiedu ir vienas be kito negali, ir neapkenčia vienas kito... Negali būti nei atskirai, nei kartu.

A. D.: Tada viskas tampa atpažįstama iš vienos frazės: „Tu leidai man išeiti!“ Nuo šitos frazės jau galima konstruoti visą sceną, kaip kur nors kavinėje susitinka besiskiriantys vyras ir žmona, ar kokią kitą istoriją. Tai kaip ženklai – paprasti, aiškiai suprantami, bet jų tūris – milžiniškas, nes už kiekvieno mažo epizodėlio slypi didelė istorija – gyvenimo, skirtingų žmonių, – kurią reikia atverti.

M. C.: Kai repetavome A. Čechovo „Vyšnių sodą“, taip pat buvo išplėstos temos... iš mažiausio epizodo, sakinio išrutuliodavome ilgiausias istorijas.

A. Ž.: S. Becketto dramaturgija, visas absurdo teatras, manau, atsiradęs iš tokio visų tų kultūrinių, psichologinių ir kitokių sluoksnių sutraukimo, tarsi suarchyvavimo, be to, viskas vyksta dabar – arba nieko nevyksta... ir suvaidinti reikia taip, kad nevaidintum... Esi čia ir dabar, lauki Godo... stovi ir lauki.

A. D.: Viskas vyksta teatre, o ne kur nors kitur.

– Kuo, jūsų akimis, S. Becketto pjesė „Belaukiant Godo“ aktuali šiandien? Kaip per spektaklio gyvavimo laiką keitėsi personažai?

A. Ž.: Tai yra klasika, ir jai būdingas daugiabriauniškumas – vaidinant spektaklį 20 metų atsidengia vis kitos briaunos, nes tu pats keitiesi...

A. D.: ...ir gyvenimas keičiasi...

A. Ž.: Aš vaidinu lyg ir tą patį personažą, bet mano santykis su vaidmeniu keitėsi per tą laiką. Anksčiau vaidindamas tikėjau, kad žmogus gali viską padaryti, kad reikia tiesiog veikti... Kaip pjesėje parašyta: „Eime?“ – bet nepajudama iš vietos. Mano santykis su Estragonu būdavo konfliktiškas: baik zyzti, eik daryti! Dabar mano santykis su šiuo personažu pasikeitė: aš suprantu, kad jis negali daryti, jam neįdėta to noro daryti. Dabar atrandu daug daugiau atjautos tam personažui, nes jis yra toks ir kitaip negali. Jam duota taip, o kitam duota kitaip. Kaip sako Poco: mudu galėjome susikeisti vietomis...

M. C.: ...jeigu būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės...

A. Ž.: Taigi tas daugiabriauniškumas, kad kaskart gali pažvelgti vis kitaip... Ta egzistencializmo filosofija, išmintis... šie dalykai visada aktualūs. Man atrodo, kad esminė frazė yra, kai Vladimiras su Estragonu sėdi ant žemės, ir Estragonas sako: „Jeigu iš pradžių atsikeltume?“ Vladimiras atsiliepia: „Imkime ir pabandykime.“ Atsikelia: „Ne taip jau ir sunku“, nes „svarbiausia – panorėti“. Man atrodo, čia slypi filosofinė šaknis.

Viena pažįstama septynis kartus matė „Belaukiant Godo“ ir prisipažino niekaip nesuprantanti: tie patys žmonės vaidina, tą patį tekstą sako, bet spektaklis – kaskart vis kitas!

M. C.: Viena pažįstama septynis kartus matė „Belaukiant Godo“ ir prisipažino niekaip nesuprantanti: tie patys žmonės vaidina, tą patį tekstą sako, bet spektaklis – kaskart vis kitas! Šį kartą jie kalbėjo ne apie tą patį, apie ką kalbėjo praėjusį kartą... Tai ir mums vaidinant tuos 20 metų... atsiranda naujų dalykų. Per visą tą laiką buvo keli etapai.

A. D.: Kai ištariame žodį „klasika“, įsivaizduojame, kad tai kažkas įrėminta, monumentalu, padėta į lentyną – nepajudinsi... Tačiau juk tai, ypač S. Becketto „Belaukiant Godo“, – absoliučiai gyvas dalykas, gyvas ir sudėtingas kaip žmogus. Jame tiek daug visokių dalelių, tarpusavyje susijungiančių mechanizmų... Pats žmogus apie save dar tiek daug nežino... Kodėl, pavyzdžiui, spustelėjus žandikaulį šioje vietoje, nustoja skaudėti nugarą? Tai bandome surasti pusiausvyrą, balansuojame, tai viskas išsiplėtoja, sukyla emocijos... paskui vėl prigęsta. Taip ir su šiuo spektakliu – jis gyvas.

– Kaip apibūdintumėte personažų santykius? Minėjote, kad kai kur Vladimiro ir Estragono santykiai primena gal net dviejų sutuoktinių rutiną... Tačiau pjesėje nėra moterų, tėra tik vyrai.

A. Ž.: Matome du valkatas – du vyrus...

A. D.: ... kurie valkiojasi šiame gyvenimo kelyje.

A. Ž. Kodėl žmonės daugelį metų gyvena ir neišsiskiria? Jie bijo, kad išsiskyrus bus blogiau. Mano personažas klausia: „Ar ne geriau mums būtų išsiskirti?“ Vladimiras atsiliepia: „Gerai, skirkimės.“ Tačiau anas pagalvojęs atsako: „Dabar jau nebeverta.“ Šita frazė labai svarbi, nes jie jau 50 metų kartu, o vis dar ketina skirtis. Manau, salėje dalis žiūrovų taip pat pagalvoja: „Man gal dar verta, gal dar spėsiu ką nors nuveikti“, o kita dalis pamano: „Et, ir man nebeverta, geriau jau taip gyventi...“

– Kaip iš tiesų – ar jūsų personažai tiki, kad Godo ateis? Ar jis egzistuoja tik jų galvose?

A. Ž.: Man rodos, Estragonas mažiau tiki, Vladimiras – gal labiau, bet ir jo tikėjimas blėsta, nes pabaigoje jau supykęs sako Godo pasiuntiniui Berniukui: „Pasakyk tu jam...“ Estragonas nelabai tiki, kad ateis, bet daugiau nėra ką daryti: jeigu tu, Vladimirai, sakai, kad ateis, tada gerai, laukime.

A. D.: Kaip ir Sūnus juk ateis... Bus antrasis atėjimas.

A. Ž.: Taigi taigi... Koks sūnus? Dievo?

A. D.: Taip. Sakė, kad ateis. Negirdėjai?

A. Ž.: Girdėjau, skaičiau, buvau užmetęs akį į Bibliją.

– Gyvenime laukimas jums – sunki ar viltinga  būsena?

A. Ž.: Žiūrint, ko lauki.

A. D.: Mano mama sako: sunkiausia gyvenime – laukti ir vytis. Sena išmintis. Jeigu reikia laukti ir nieko neveikti, tai labai sunku.

M. C.: Man laukimas – kančia.

A. Ž.: Man asmeniškai patinka laukti, poilsis mane motyvuoja dirbti. Labai mėgstu ilsėtis ir dirbu tam, kad ilsėčiausi. Jeigu nedirbčiau, tai negalėčiau ilsėtis, nebūtų nuo ko ilsėtis. Todėl man patinka laukti.

A. D.: Visas gyvenimas yra ėjimas link to poilsio.

A. Ž.: Kaip ir S. Beckettas, manau, kad gyvenimas yra beprasmis. Prasmės yra tik tiek, kiek tu jos įdedi. Kaip sako Vladimiras: mes nuobodžiaujame, visi mūsų veiksmai – tik įpročiai, kad užpildytume tą tuštumą... Kažką darome, manydami, kad tai – prasminga, nors iš tiesų – beprasmiška. Jis kalba pesimistiškai, bet aš žiūriu į tą patį iš optimistinio taško. Gyvenimas yra beprasmis, bet aš lyg Dievas įdedu į jį prasmę. Tiesą sakant, Godo nelaukiu. Štai Estragonas klausia: „Ko mes jo prašėme?“ Net nežino, ko prašė! Aš žinau, ko noriu, turiu savo beprasmišką laiką, jį užpildau prasmėmis, kurios mane įkvepia. Atrandu prasmę kaip džiaugsmą. Užtat atjaučiu Estragoną, Vladimirą ir Poco, nes jie laukia, kad kažkas ateis ir viską sukurs už juos. Jie atiduoda savo laisvę į kažkieno kito rankas – to, kurio net nepažįsta. Aišku, pjesė rašyta po karo, veikė to meto aplinkybės, sunkumai, bet iš esmės kalbama apie tai, kad žmogus uždarytas savo individualybės, savo norų ar nenorų. Juk norų mes nevaldome – arba jų yra, arba nėra.

M. C.: Aš kaip ir Poco – jeigu kas pasako „atostogos“ ar „pailsėti“, man tie žodžiai nesuprantami. Ką per tas atostogas daryti? Ką reiškia žodis „pailsėti“?

A. Ž.: Aš galiu pailsėti. Atsigulu ant sofos ir pro langą matau kito namo kampą. Galiu taip gulėti kelias valandas. Ant to namo kampo atskrenda balandis, atsitupia, nuskrenda, debesis užeina... Jaučiu, kaip viskas atsipalaiduoja, ir aš ilsiuosi. Man patinka.

M. C.: Tai pirksiu ir aš sofą.

A. D.: Ilsiesi, kai sugebi būti čia ir dabar. Kai nepavyksta, kai jauti išgąstį, laukimą, nes bijai būti čia ir dabar, su savimi. Bijai būti savimi, nepasitiki. Tada patenki į užburtą ratą. Ar tikrai aš vertas tik tokios niekingos padėties? Reikia šį tą pasiekti, kažką daryti... Kuo labiau bėgi, tuo labiau bėgi nuo savęs.

– „Belaukiant Godo“ – jūsų trijų puikių aktorių vizitinė kortelė. Linkiu šį spektaklį vaidinti dar ne vienus metus ir meistriškai vis atskleisti mūsų akims ir ausims absurdiškus ir šviesius kasdienybės mažmožius.

A. Ž.: „Belaukiant Godo“ dar galima vaidinti kokius aštuonerius metus, nes yra Estragono replika: „Kiek laiko mudu esame kartu?“, o Vladimiras atsako: „Ko gero, 50 metų“. Su A. Dapšiu ir M. Capu mes jau 42-ejus metus kartu, taigi dar aštuonerius pavaidinsime, jeigu ko nors nenutiks ir replika bus tiksli. Tada galėsime ir užbaigti. Tad dar palauksime.

Kas? Spektaklis „Belaukiant Godo“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Balandžio 27 d. 18 val.

Absurdiškai komiškas, žaismingas ir vizualiai turtingas spektaklis išsiskiria meistrišku aktorių ansambliu, kurį sudaro: Eglė Mikulionytė, Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Agnė Šataitė, Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas ir Edmundas Mikulskis. Vienos dalies absurdo komedijoje, pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip „smegenų vienas kitam plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) situacija patriarchaliniame pasaulyje. Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.

Scilė, iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, jaučiasi įstrigusi toje savo „kalno pozoje“. Ji nebenori būti nejudanti uola, turinti tik tą vieną funkciją, nors ir galingą. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Bet ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia, norint juo tapti? Kuo rizikuoji? Scilė pradeda tradiciškai – nuo apsilankymo pas „koučerę“ (gyvenimo mokytoją) Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

Režisierė G. Tuminaitė, dar karantino metu į pagalbą pasikvietusi videomenininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, P. Pukytės pjesei pritaikė kino kalbą ir ėmėsi tyrinėti teatro ir kino panašumus bei skirtumus, eksperimentuoti su jų sintezės galimybėmis. Pasak G. Tuminaitės, P. Pukytės tekstai yra labai konceptualūs, jiems atskleisti ypač tinka būtent tokia – hibridinė – teatro forma. „Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, – netradicinė, itin išskirtinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“, – sako G. Tuminaitė.

Pagrindinius vaidmenis kuriančios E. Latėnaitė ir E. Mikulionytė, paklaustos ką joms reiškia jų įkūnijami personažai spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“, atsako: „Mano personažas – Scilė – įkūnija bet kokios lyties ir amžiaus dabartinį žmogų, bandantį susigaudyti savyje ir pasaulyje. Besikeičiant kultūros ir socialiniam pasaulėvaizdžiui, meno ir kūrėjų vertinimo kriterijams, Scilė mėgina ieškoti to, ką vertina kiti (nusipelnę autoritetai, gyvenimo mokytojai ir guru), – aistringai mėgina tapti tuo, kas nėra, kol galop ima suvokti, kad kitu tapti jai neįmanoma, o gal net ir nereikia, kad vienintelis, kuo jai reikėtų pabandyti būti, – tai savimi“, – sako aktorė E. Latėnaitė. „Mano personažas Kirkė – pseudo menininkė iš „rašytojų sąjungos“ ar iš baro „Suokalbis“. Aišku... su gerai „nučiuožusiu stogu“, o tai jau įdomu“, – atsako aktorė E. Mikulionytė.

Spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ labai svarbi žmonių aplinka (jos reakcija, komentarai), mat ir visas pjesės tekstas konstruojamas iš mūsų kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonių lavina užgožia kuriančiąją jėgą ir poetinę raišką, grasinasi ją paskandinti, vulgarizuoti. Tad čia keliamas klausimas: ar lengva ir ar apskritai įmanoma tokioje aplinkoje ne tik kurti, bet ir išlikti, būti žmogumi? Ar to tikėjosi Scilė, iš uolos-pabaisos tapdama žmogumi-poete?

Savo režisūriniame darbe G. Tuminaitė įkvėpimo semiasi iš septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Amerikoje gimusio performing for camera žanro ir „vintažinių“ televizijos spektaklių, o taip ir film noir estetikos, kurią ji bando pritaikyti scenoje. Taip išryškinama ir laiko – visa ko keitimosi ir visa ko pasikartojimo tema, o taip pat ir perspektyvos, žiūros taško svarbos klausimas. Tie patys personažai, pasirodantys scenoje gyvai, sąveikauja su savimi pačiais filme (su savo praeitimi ar su savęs įsivaizdavimu?). Bet scenoje jie jau kitokie, labai pasikeitę. O gal tik mano, kad pasikeitę, o iš tiesų išlikę iš esmės tokie patys? Vaizdas tampa apokaliptiškas, pranašiškas, o gal įspėjantis. O gal mums tik taip atrodo? Kur yra realybė – čia ar ten?

Spektaklio kūrybinė komanda: pjesės autorė ir dramaturgė – P. Pukytė, režisierė –  G. Tuminaitė, scenografijos autorius – Aistis Kavaliauskas, kostiumų dailininkai – Deividas Katkus, Sidas Martinavičius, šviesų dailininkas – Mykolas Olšauskas, garso režisierė – Kristina Juškevičiūtė, grimo dailininkai – Dalia Žakytė-Bučienė, S. Martinavičius, režisierės padėjėja – Jūratė Mikaliūnienė. Vaidina: E. Mikulionytė, E. Latėnaitė, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Agnė Šataitė, Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas, Edmundas Mikulskis, Jūratė Brogaitė, Darius Bražiūnas.

Žiūrovai Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Scilė nori būti žmogumi“ kviečiami išvysti balandžio 13 d. 18 val. Kauno kultūros centre „Girstutis“.

Režisierių Gabrielės Tuminaitės ir Staso Žyrkovo (Ukraina) bei dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės kuriamam spektakliui darbiniu pavadinimu „Tinder Dates“ skirta 20 275 eurai.

Anot Kultūros ministerijos pranešimo, pjesė, kurios žanras įvardijamas kaip socialinis tyrimas-komedija, rašoma repetuojant, bendraujant su aktoriais, klausantis jų istorijų, įžvalgų, dalijantis patirtimis ir idėjomis.

Pasak dramaturgės G. Labanauskaitės, čia nėra vientiso naratyvo, dramaturgija kuriama iš atskirų epizodų, tačiau visuose juose kalbama apie žmonių vienas kito paieškas, meilės siekiamybę.

„Tai ir savitas socialinis tyrimas, nes dėmesys sutelkiamas į tai, kas vyksta dabar, kuo žmonės gyvena šiomis dienomis. Kartu šis darbas yra ir apie vadinamąją millenium kartą (24–30-mečius) – aktoriai vaidina savo amžiaus personažus, spektaklyje atsispindės būtent šiai kartai būdingos realijos, santykių niuansai“, – teigiama pranešime.

Šiemet D. Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursui parodyti septyni darbai.

Šio konkurso tikslas – inicijuoti scenos meno kūrinių pagal klasikinę ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą eskizų ar ištraukų sukūrimą skatinant scenos meno kūrėjų iniciatyvą ir meninę saviraišką, stiprinant lietuvių literatūros ir teatro tarpusavio ryšius.

D. Tamulevičiūtės premija įsteigta 2009 metais, siekiant puoselėti lietuvių literatūros autorių kūrybą Lietuvos teatrų scenose.

Spektaklis pagal jį laimėjusią paraišką turi būti suvaidintas per D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio atidarymą Varėnoje.

Asmenine pačios dramaturgės patirtimi Rytų Ukrainoje vykstančiame kare bei tikrais žmonių liudijimais paremta pjesė apnuogina pačias intymiausias ir žiauriausias karo puses. Mintimis apie vaidmenis spektaklyje „Blogi keliai“ dalijasi aktorės Valeria Khodos, Lesya Samaeva ir Kateryna Kachan.

Valeria Khodos (žurnalistė), T. Ševčenkos vardo Ukrainos nacionalinės premijos „Teatro meno“ nominacijoje laureatė:

„T. Trunovos režisuotame spektaklyje „Blogi keliai“ vaidinu žurnalistę, kuri pateko į separatistų nelaisvę Donbase, kai 2014 m. Rusija užgrobė Donecko ir Luhansko teritorijas. Gavusi vaidmenį, savo dalies negalėjau skaityti be ašarų – buvo taip baisu visa tai, kas tekste aprašyta. Žinojau, kad tai tikros istorijos ir tikri žmonės, bet negalėjau patikėti, kad žmonės vienas kitam gali būti tokie žiaurūs. Šią pjesę vaidinome kelerius metus, ir kaskart svarstydavau, kiek dar ištversiu, kiek dar galėsiu atlikti savo rolę. Juk kiekvieną kartą vaidindami mes sukeliame skausmą žiūrovams, kurie tiesiog negali likti abejingi žiūrėdami spektaklį. Ir tik dabar, po vasario 24-osios, aš suprantu, kad turėjome vaidinti dažniau ir apie visą šį karo siaubą kalbėti dar garsiau!

Iš tiesų tik vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą, supratau, kaip svarbu kalbėti apie karą ir atkreipti į jį dėmesį! Kai 5 val. ryto Kyjive pasigirdo pirmieji sprogimai, aš neišsigandau. Žinote, kodėl? Visa tai jau žinojau iš spektaklio „Blogi keliai“: apie mirtį, sprogimus, sugriautus namus, apie tai, kur saugiau slėptis, ir apie tai, kad nebebus kur grįžti. Apie prievartą per karą, ir apie 200-inius (cinkuotuose karstuose pargabenami žuvusiųjų kūnai – aut.) ir apie 300-inius (iš karo veiksmų apimtų vietų gabenami sužeistieji, terminas, atsiradęs po karo Afganistane – aut.), apie haubicas (artilerijos pabūklai – aut.) ir BTR’us (šarvuočiai, tanketės – aut.)... Vaidinimas spektaklyje padėjo man nebijoti... Žinau, kad patyriau mažiau streso nei kiti, nes pirmą kartą visa tai jau buvau išgyvenusi spektaklyje. Taigi pirmiausia karas man prasidėjo „Bloguose keliuose“, o tada – vasario 24-ąją, 5 val. ryto, kai Rusija užpuolė Ukrainą.“

Organizatorių nuotr.

L. Samaeva (moteris):

„Karas yra visuotinė ir asmeninė tragedija... Ir jei visuotine tragedija dalijatės su kitais (kad palengvintumėte savo skausmą), tai asmeninė tragedija lieka su jumis visiems laikams... Tai jūsų našta, jūsų asmeninis skausmas ir sukrėtimas, kuriuo negalite pasidalyti su niekuo kitu. Vaidinu moterį, kuri per karą išgyvena gražiausią ir stipriausią meilę, bet dėl karo ir mylimojo netekties lieka tik skausmas, netekties našta, tragedija, kuri amžinai slėgs jos širdį ir pečius... Mano herojė negali būti net herojaus našlė, nes mylėjo vedusį vyrą... Labai užjaučiu ją ir stengiuosi perteikti asmeninės tragedijos skausmą visos tautos tragedijos fone – asmeninės tragedijos svorį, ištirpstantį visuotinio skausmo vandenyne.“

K. Kachan (Nataša):

„Mano vaidmuo man yra iššūkis! Ilga nesibaigianti kelionė į tašką, iš kurio nėra kelio atgal. Meilės, aistros, baimės ir skausmo išbandymas... Reportažas... Pavojingas nuotykis, kuris visiškai pakeitė taikos ir ramybės suvokimą. Kaip mums vasario 24-oji yra karo visoje šalyje pradžia, taip spektaklio „Blogi keliai“ veikėjams šis karas tapo realybe dar 2014-aisiais... Nuo pat pirmojo savo herojės žodžio kartu su ja įžengiu į teritoriją, iš kurios neįmanoma išeiti ir pamiršti to, ką matei ir patyrei. Visi vaizdai, kurie prabėga prieš akis, yra tikri, jie liks su mumis amžinai. Ukraina niekada nebebus tokia pati, jos valia ir dvasia nenugalima! Šlovė Ukrainaiǃ“

Organizatorių nuotr.

Apie spektaklį „Blogi keliai“:

„Blogi keliai“ – tai pjesė apie gyvenimą karo draskomoje Ukrainoje. Pjesę sudaro šešios scenos, kurių kiekvienoje nagrinėjamas tam tikras karo aspektas. Karas Ukrainos rytuose – tai ne tik sprogimai, apšaudymai ir žuvusiųjų vardai. Kitoje fronto pusėje gyvena (ne)paprasti žmonės, kuriuos suartino išardyti Donbaso keliai. Jauna moteris vyksta į Ukrainos rytus ieškoti dokumentinės medžiagos apie karą, bet ten, pilkojoje pasienio zonoje, ji tampa abiejų pusių įkaite. Ji gyvena kažkur per vidurį, kur nėra gėrio ir blogio, kur auka ir egzekutorius keičiasi vaidmenimis, o meilė tampa trumpalaikė ir nepastovi.“

„Nuo 2022 metų gegužės 6 dienos Rimas Tuminas nutraukia veiklą Vachtangovo teatre“, – sakoma pranešime, paskelbtame teatro interneto svetainėje.

R. Tuminas nuo 2007 metų dirbo šio teatro meno vadovu. Pranešime nurodoma, kad režisierius dirbo iki 2022 metų vasario 9 dienos, o nuo šių metų kovo 1-osios dėl sveikatos priežasčių buvo išėjęs nemokamų atostogų, kurias leido Lietuvoje.

Teatras skelbia, kad jam šiuo metu vadovauja Kirilas Krokas, ir pažymi, kad savo veiklą tęs kaip įprasta ir kad visi šį sezoną numatyti kūrybiniai ir meniniai projektai bus baigti.

R. Tuminas vasario pabaigoje teigė, kad iš minėtų pareigų pasitraukė vasario 9 dieną, tačiau pats teatras tuo metu nurodė, kad režisierius dirba toliau.

Rusijoje kelis dešimtmečius dirbantis režisierius praėjusių metų lapkritį duodamas interviu Rusijos televizijai pareiškė nesureikšminantis Lietuvos okupaciją lėmusio Motolovo ir Ribentropo pakto bei nelaikantis rusų okupantais.

Lietuvoje kilus pasipiktinimui dėl tokios menininko pozicijos, R. Tuminas tai pavadino prieš jį įvykdyta provokacija, sakydamas, kad paskelbta tik dalis jo žodžių, bei sakė paprašęs televizijos paneigimo su pilnu interviu įrašu bei tekstu.

Kovo pradžioje Vilniaus mažasis teatras su teatro įkūrėju ir meno vadovu R. Tuminu nutraukė darbo sutartį.

Režisierius 1994 metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Pjesė „Madagaskaras“ originaliai, saviironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. 2004-aisiais, premjeros metais, M. Ivaškevičius apie šią pjesę rašė: „Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kazimierui Pakštui. Mintis šią idėją perkelti į teatro sceną šovė mūsų laikų režisieriui Rimui Tuminui. Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Taip gimė pjesė „Madagaskaras“. Iš tiesų Lietuva taip niekada ir nebuvo perkelta į Afriką, todėl ši pjesė ir yra apie tai, kaip Lietuva niekada nebuvo perkelta į Afriką. Kitaip tariant – tai pjesė apie tą Lietuvą, kuri taip niekur ir neišsikėlė.“

„Madagaskaras“ – vienas lankomiausių Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo teatro fojė 2004 m. Nuo savo gyvavimo pradžios spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje, Serbijoje, Rusijoje, Lenkijoje.

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę – Kazį Pakštą (spektaklyje „Pokštas“). K. Pakštas Lietuvos istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs išplėsti mažos šalies ribas, padidinti jos teritoriją nuperkant papildomų žemių (spektaklyje kalbama apie Madagaskaro salą, realybėje jis ieškojo laisvų žemių Angoloje).

G. Skaraitienės nuotr.

Jei pirmojoje R. Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktorius Tomas Rinkūnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.

„Šis spektaklis – tai priminimas, kad mes savo istorijoje ieškom herojų, kurie vienaip ar kitaip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Tai spektaklis, kuris leidžia pajusti istorijos pulsą, todėl jis bus gyvas tiek, kiek mes vertinsim ir žinosim istorinį palikimą“, – sako režisierius R. Tuminas.

„Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio puikiai suvokiant, kad netrukus ji bus peržengta. <...> Ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta“, – sako pjesės autorius M. Ivaškevičius.

Vienas iškiliausių Lietuvos režisierių R. Tuminas „Madagaskarą“ sukūrė su savo nuolatiniais kūrybiniais partneriais – kompozitoriumi Faustu Latėnu ir scenografu Adomu Jacovskiu. Jam talkino režisierius Arvydas Dapšys, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė. Spektaklyje vaidina Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė, Agnė Šataitė, Neringa Būtytė, Jūratė Brogaitė, Almantas Šinkūnas, Ilona Kvietkutė, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas (jaun.), Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas, Tomas Kliukas.

Vilniaus mažojo teatro režisieriaus R. Tumino spektaklį „Madagaskaras“ išvysti kviečiame gegužės 3 d. 18 val. Klaipėdos „Žvejų rūmuose“.

Karo įkvėptas S. Žyrkovo spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ penktadienį ir šeštadienį bus rodomas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

„Šitas karas neprasidėjo 2022 metų vasario 24 dieną, jis prasidėjo 2014 metais, tai reikia suprasti“, – penktadienį žurnalistams sakė režisierius, kalbėdamas apie prieš aštuonerius metus įvykusią Krymo okupaciją ir konfliktą tarp Rusijos remiamų separatistų ir Ukrainos pajėgų.

„Tai istorija apie tai, kaip su tuo susigyventi“, – apie spektaklį kalbėjo jis.

„Geriausia yra tai, kad esame gyvi“

Menininkas pasakojo Ukrainoje su šeima gyvenęs netoli Bučos, iš kurios besitraukdami rusų kariai paliko šimtus nužudytų žmonių.

Pasak režisieriaus, jo namas buvo bombarduotas, šeimos butas – sunaikintas.

„Tai nėra gerai, tačiau geriausia yra tai, kad esame gyvi“, – pasakojo S. Žyrkovas.

Dabar jis su šeima glaudžiasi Lietuvoje, žmona – taip pat režisierė, šiuo metu besidarbuojanti Alytaus teatre.

Mažajame teatre statytas „Saša, išnešk šiukšles“ galėjo ir neįvykti, kadangi S. Žyrkovui iš pradžių nebuvo galima išvykti iš Ukrainos dėl vasario pabaigoje prasidėjusios Rusijos invazijos.

Galop režisieriui buvo leista atvykti į Lietuvą ir užbaigti darbus.

„Tą dieną, kai mes sužinojome, kad mūsų režisierius yra Lietuvoje ir repeticijas tęsime gyvai, aš apsiverkiau iš dėkingumo, džiaugsmo, kad kažkas aukštai ten mus globoja“, – kalbėjo Katios vaidmenį įkūnijusi aktorė Neringa Būtytė.

Pjesė – pagal asmeninę patirtį

Spektaklis pastatytas pagal ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę.

Joje pasakojama istorija apie vyrą, kuris miršta, tačiau nori eiti į karą.

Pjesė sukurta 2014 metais, remiantis pačios N. Vorožbit asmenine patirtimi.

„Menas visada atsiranda iš asmeninės patirties, todėl viskas, ką rašau pastaraisiais metais, susiję su mano asmenine patirtimi“, – teigė dramaturgė.

Ji tvirtina savo kūriniais siekianti parodyti, kad Rusijos karas Ukrainoje – bandymas okupuoti šią šalį.

„Tai yra bandymas pranešti, kad visa tai nėra tiesiog vietinis konfliktas. Tai yra bandymas okupuoti. Tai yra rimta“, – kalbėjo N. Vorožbit.

Spektaklis taip pat bus rodomas gegužės mėnesį.

„Gyvenimas čia telpa vos į du krepšius, kurių viename – drabužiai pasikeisti, kitame – dokumentai. Visa kita, pasirodo, neturi reikšmės. Mūsų ratas čia – labai aiškus ir apibrėžtas – gyvename trumpais atstumais tarp pavojaus signalų ir žinučių šeimai bei artimiesiems, o svajonės staiga tapo labai paprastos – kad visi liktume gyvi ir saugūs. Tik tiek“, – situaciją komentuoja režisierius S. Žyrkovas. „Repeticijos teatre, tos dvi valandos kasdien, man leidžia patikėti, kad aš dar kažką sugebu, kad dar galiu būti kažkuo naudingas, dar turiu profesiją, ypač dėl to, kad ji tokia efemeriška. Tai vienas iš labiausiai mane palaikančių dalykų šiuo sudėtingu laiku“.

Spektaklio „САША, ВИНЕСИ СМІТТЯ“ („Saša, išnešk šiukšles“) repeticijos turėjo vykti gyvai, tačiau dėl kilusio karo režisierius liko Ukrainoje. Tarsi groteskiškas sutapimas – pats spektaklis yra apie tai, kaip gyventi praradus žmogų, kaip susitaikyti su jo mirtimi, išėjimu. „Pjesėje paliečiama mirties tema šiomis dienomis yra itin aktuali, mat dabar mirtis labai priartėjo, jos baimę, alsavimą mes jaučiame kasdien“, – teigia S. Žyrkovas.

Pasak Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovo Simono Keblo teatras reikšdamas palaikymą ir solidarumą žiaurios agresijos akivaizdoje šalyje likusiam ukrainiečių režisieriui, kūrybinės komandos nariai nusprendė nenukelti spektaklio kūrybinių darbų. Teatras, kartu su spektaklio režisieriumi rado nelengvą sprendimą ir ketina žiūrovams pristatyti spektaklį procese („work in progress”) – pirminę kūrinio versiją, kokią režisierius kuria šiomis ypatingomis aplinkybėmis, su aktoriais ir kitais kūrėjais repetuodamas nuotoliniu būdu, tuomet, kai Lvive laikas nuo laiko kaukia apie oro pavojų įspėjančios sirenos.

Gyvenimas čia telpa vos į du krepšius, kurių viename – drabužiai pasikeisti, kitame – dokumentai. Visa kita, pasirodo, neturi reikšmės.

„Režisierius dirba nekreipdamas dėmesio į bombas ir atstumą, kuris jį skiria nuo likusios kūrybinės grupės. Tai morališkai, emociškai ir fiziškai labai sunkus sprendimas todėl būtų neteisinga mums, gyvenantiems taikoje, stabdyti tokį procesą. Tuo labiau, anot S. Žirkovo, spektaklio repeticijos  – tai vienas iš būdų nukreipti mintis nuo karo situacijos, nevilties ir baimės. Pernai, teatro dramaturgijos bandymų platformoje „DramaTest” pristatyta Natalijos Vorožbit pjesė, šiuo metu dar labiau aktualizavosi, spektaklyje atskleidžiamos temos, personažai, metaforos visų įvykių kontekste skamba dar kitaip. Galima sakyti, kad balandžio mėnesį žiūrovai išvys tam tikrą reiškinį, išpildytą bet kartu besitęsiantį procesą. Baigtiniu jį galėsime laikyti tada, kuomet režisierius turės galimybę atvykti į Lietuvą, nes net ir su geriausiom nuotolinėm technologijom gimstančio spektaklio atmosfera nepersiduoda, o režisieriui gyvai tai pajusti yra būtina“, - sako Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovas Simonas Keblas.

Spektaklio „САША, ВИНЕСИ СМІТТЯ“ („Saša, išnešk šiukšles“) kūrybinę komandą sudaro režisierius Stasas Žyrkovas (Ukraina), kompozitorius Bohdanas Lysenko (Ukraina), scenografas, kostiumų dailininkas Artūras Šimonis, režisieriaus padėjėja Jūratė Mikaliūnienė.

Spektaklyje vaidina aktoriai Neringa Būtytė, Miglė Polikevičiūtė ir Tomas Stirna. Balandžio 9 dieną VMT įvyks spektaklis procese – toks kūrinys, kokį režisieriui ir aktoriams pavyks sukurti dirbant nuotoliniu būdu, karo Ukrainoje metu.