Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ atidarymo koncerte skambės jaunas, aštrus, novatoriškas, bet nepamirštantis savo šaknų ansamblis „seed.“ ir trio „Ill Considered“, atvyksantys pademonstruoti, kokia spalvinga ir neįtikėtinai stipri yra šių dienų Londono scena.

„seed.“ − naujosios bangos džiazas

Kolektyvas jungia 60-ųjų klasiką su maištinga jaunatve, Vakarų Afrikos ir Karibų jūros regionų muzikos šaknis su futuristiniais garsovaizdžiais, miesto šurmulio pajautimus su šimtmečius menančia Juodosios Anglijos istorija. Grupės „seed.“, anksčiau žinomos kaip „Seed Ensemble“, atliekamas džiazas kviečia bendruomenę susitelkti tarpusavyje ir prisiminti, kad šis žanras yra skirtas ne elitistams, o žmonėms, kuriuos jungia viena mintis, viena idėja ir viena patirtis.

Alto saksofonininkė ir aranžuotoja Cassie Kinoshi, baigusi kompozicijos studijas „Trinity Laban“ muzikos ir šokio konservatorijoje, yra ne tik „seed.“ lyderė, tačiau ir šiuolaikinio šokio, kino, vizualiųjų menų ir teatro kompozitorė. Jos kūriniai skamba „Park Avenue Armory“ kultūros centre Niujorke, Londono nacionaliniame teatre, „Globe“ teatre, „Ballet Boyz“ baleto trupės pasirodymuose ir Londono „Southbank“ menų centre. C. Kinoshi kūrinius skambina tokie orkestrai ir ansambliai kaip Londono simfoninis orkestras, „London Simfonietta“, Londono šiuolaikinis orkestras, orkestras „Manchester Camerata“.

Cassie labai domisi audiovizualine sritimi, instaliacijomis ir kombinuotų žanrų ansamblių atlikimu. Visgi svarbiausias kūrėjos, kuri 2012 m. tapo „BBC Young Composer of the Year Award“ finalininke, projektas yra grupė „seed.“, leidžianti menininkei save išreikšti ne tik muzikaliai, tačiau ir išsakyti savo poziciją šiandienos aktualijų fone. O šioje misijoje jai padeda ne vienas talentingas muzikantas.

Gausiausias, dešimties narių, kolektyvas šių metų festivalio scenoje

Neabejotinai „seed.“ centras yra C. Kinoshi, kurios skausmo ir džiaugsmo kupinas saksofonas veda šį gausų talentų kolektyvą į priekį. Saksofonininkas Deji Ijishakinas, savo asmeninėje kūryboje jungiantis džiazo ir drill muziką, teigia į muziką žiūrintis, kaip į mokslinį eksperimentą, gitaristė Shirley Tetteh yra dalinusis sceną su tokiais atlikėjais Moses Boydas, Gary Crosby, Nathaniel Facey ir kitais, trombonininkui Joe Bristow teko groti su tokiais kolektyvais kaip „Black Midi“, „Balimaya Project“ ar Londono simfoniniu orkestru, o klavišininkas Deschanelis Gordonas 2020 m. laimėjo „BBC Young Jazz Musician“ apdovanojimą. Grupės dalimi taip pat yra tubistė Hanna Mbuya, savo kūryboje atrandanti tūbą per elektroninės bei hiphopo muzikos prizmę, būgnininkas Patrickas Boyle, teigiantis, kad šiuolaikinis būgnininkas yra tiek aktualus, kiek sugeba autentiškai ir individualiai replikuoti kitus žanrus, bosistas Rio Kai bei trombonininkai Josephas Otis ir Jackas Banjo Courtney.

Ne be reikalo „seed.“ debiutiniame leidinyje „Driftglass“ įrašytas kūrinys „Afronaut“ (feat. XANA), 2018 m. pelnė „Ivors Academy“ apdovanojimą (anksčiau vadintą BASCA, Didžiosios Britanijos kompozitorių apdovanojimu) už džiazo kompoziciją dideliam ansambliui, o pats albumas 2019 m. buvo nominuotas prestižiniam „Mercury Prize“.

„Dalis „seed.“ muzikos yra nerekonstruotas afrobitas, kuriam neįmanoma atsispirti. Tačiau „Driftglass“ tapo daug didesnį paveikslą. Kinoshi darbas yra paremtas tuo, kas vyko praeityje ir kas vyksta dabar, tačiau iš esmės albumas yra apie ją pačią. Tai – ir džiaugsmas, ir skausmas“, – kalbėdamas apie įrašą konstatavo „All About Jazz“ apžvalgininkas Chris May.

Pilna gyvybės, protesto, istorinės atminties ir vilties, šios grupės muzika įkvėpia siekti daugiau kasdienoje, kuri kartais gali pasirodyti pilka ir nuobodi.

„Ill Considered“ − vienas karščiausių Londono reiškinių

Temzės upės skrodžiamoje Jungtinės Karalystės sostinėje verda beprotiškas džiazo katilas, o jame plaukioja aibės drąsių ir velniškai talentingų kūrėjų, diktuojančių džiazo madas visam pasauliui. Vienas tokių – tarp improvizacijos, džiazo, elektronikos ir world muzikos laviruojantys „Ill Considered“.

Kolektyvo kūrybinis stuburas – improvizacija ir mėgavimasis esamuoju momentu. „Ill Considered“ albumuose, kurių per kelerius metus buvo išleista daugiau nei dešimt, ir koncertuose neskamba kruopščiai iki detalių apgalvotos kompozicijos. Muzikantai nuolat neria į garsą, tikėdamiesi ne išpildyti iš anksto pasiruoštą planą, bet veikiau atrasti naujų kūrybinių kampų bei nustebinti ne tik save, bet ir klausytojus. Tai visiškai atspindi kolektyvo pavadinimą, kuris anglų kalboje naudojamas nusakyti neapgalvotam veiksmui.

„Ill Considered“ susikūrė 2017 m. kai būgnininkui, prodiuseriui ir garso inžinieriui Emre Ramazanoglu, praleidžiančiam daugybę laiko už kadro, t. y. muzikos studijoje plušant su tokiais grandais kaip „Oasis“ lyderis Noelis Gallagheris, pop žvaigždė Katie Melua ar ambientinės muzikos klasikas Brianas Eno, toptelėjo mintis, jog atėjo metas atsipūsti ir sukalti kažką artimo širdžiai. Londono katile sutikęs porą tokių sielos draugų − saksofonininką, klarnetistą ir taipogi muzikos prodiuserį Idrisą Rahmaną bei bosistą Leoną Brichardą − Emrė nepraleido šanso kartu padžeminti. Pirmasis improvizuotas pasigrojimas vos per 24 valandas tapo pirmuoju kolektyvo albumu, išleistu su jų pačių šiai progai įkurtu prekės ženklu. Netrukus kolektyvas tapo itin pageidaujamu daug girdėjusių ir mačiusių londoniečių rateliuose, o neužilgo išplaukė ir už Britų salyno ribų.

Skambesys, peržengiantis britišką tradiciją

Airės ir indo šeimoje gimęs I. Rahmanas ir turkiškos kilmės E. Ramazanoglu su savimi nešasi solidų kraitį ne vakarietiškos muzikos lobyno. Be to, su grupe dažnai groja indų kilmės Vakarų Afrikoje gimęs perkusininkas Satinas Singhas, taip pat naujausiuose įrašuose kolektyvui talkino tūbistas Theonas Crossas, saksofonininkas Ahnanse, perkusininkas Sarathy Korwaras ir kt. Pagrindinio bosisto pareigas kolektyve eina Lirano Donino, grojantis gerai žinomame britų modernaus džiazo kolektyve „Led Bib“. Toks platus nuolatinių „Ill Considered“ narių bei jų bičiulių įtakų spektras sukuria išskirtinio grūvo kupiną improvizaciją, kurioje organiškai apsijungia džiazas, elektroninė muzika, afrobitas, fankas bei Artimųjų Rytų ir Indijos muzikinis palikimas.

Grupė taipogi pasižymi išskirtiniu albumų dizainu. Kiekvienas jų albumo viršelis – tai nuosaikaus kolorito abstraktaus meno kūrinys, už kurį atsakingas dailininkas Vincentas de Boeras, tapęs neatsiejama „Ill Considered“ dalimi. Jo darbuose vyraujančtis puošniai žaismingo „art nouveau” ir funkcionalistiškai griežtoko „art deco” architektūros krypčių mišinys neįtikėtinai gerai perteikia „Ill Considered“ albumų turinį, kuriam būdinga meistriškai išlaikyta dermė tarp jausmo ir proto, tarp improvizacijos ir struktūros.

Londono scenos fenomenas į „Vilnius Mama Jazz“ atvyks išleidęs naują kolektyvo albumą

„Precipice“. Ar festivalyje išgirsime naujausias kompozicijas? Vargu bau. „Ill Considered“ niekada negroja to, ką jau sugrojo.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Du muzikos grynuoliai, duete prisistatantys tiesiog vardais, yra vadinami „draugiškiausiais Londono džiazo revoliucionieriais“. Ir tai visiškai pagrįstas apibūdinimas – duetas „Binker & Moses“ kiekvienu savo albumu peržengia naujus kūrybingumo barjerus ir yra itin gerbiami tiek kitų muzikantų, tiek melomanų toli už britų salų ribų.

„Turint omenyje, kad per pastaruosius keliolika metų britų muzikantai vis dažniau Europoje diktuoja džiazo madas ir kryptis, šis koncertas mūsų festivalio programoje atrodo ypač aktualus. Šįmet bendros karjeros dešimtmetį minintis Binkerio ir Moseso duetas gali pasigirti ne viena pasiekta aukštuma. Tiek džiugios intrigos, laukiant pasirodymo, „Vilnius Mama Jazz“ istorijoje dar nebuvo. O intriga atsiskleis tik koncerto vakarą“, – džiaugėsi festivalio organizatorė Judita Bartoševičienė.

Saksofonininkas Binkeris Goldingas ir būgnininkas Mosesas Boydas atspindi šių dienų muzikinę filosofiją. Jie tvirtai neprisirakina prie vieno žanro – abiejų muzikantų kūryba nardo plačiuose vandenyse, nuo džiazo iki repo ir elektroninių garsų. Jie – tarsi keliautojai, turintys žemėlapį ir planą, tačiau niekada nebijantys pasukti apsidairyti į šalį, jei vaizdas pro automobilio langą pasirodo pakankamai intriguojantis.

Binker and Moses. D. Medhurst nuotr.

Abu dueto muzikantai – sėkmingi kartu ir atskirai

Binkerio ir Moseso muzikinės patirtys – tam tikra prasme panašios. Abu jie (skirtingu metu) grojo grupėje „Tomorrow‘s Warriors“, laikomoje naujų britų muzikos talentų kalve ir inkubatoriumi.

Binkeris Goldingas, 2020-aisiais pelnęs „Jazz FM“ metų instrumentalisto apdovanojimą, išsiskiria vizitine kortele tapusiu charakteringu, energingu ir įtaigiu tenoro garsu. „Ar Binkeris Goldingas yra naujasis Sonny Rollinsas? Naujasis Coltrane? Ar abu?“, – iškalbingai klausė britų muzikos žurnalas MOJO. Saksofonininkas yra išleidęs du solo albumus, vadovauja savo kvartetui ir bendradarbiauja su tokiais žinomais vardais kaip britų džiazo ir soulo dainininkė Zara McFarlane, „Bombay Bicycle Club“ grupės lyderis Mr. Jukes ir daugeliu kitų.

Binker and Moses. D. Medhurst nuotr.

Mosesas Boydas yra grupės „Exodus“ lyderis, įrašų leidėjas, didžėjus, prodiuseris, radijo laidų vedėjas, bendradarbiavęs su įspūdingu ne tik džiazo, bet ir kitų žanrų žvaigždynu – nuo dainininkės Beyonce ir reperės Little Simz iki elektroninės muzikos vizionierių Floating Points ir Four Tet. Muzikanto albumas „Dark Matter“ 2020-aisiais buvo nominuotas prestižiniam „Mercury Prize“ apdovanojimui, teikiamam už geriausią metų britų ir airių muzikantų albumą – šalia tokių žvaigždžių kaip Dua Lipa, Stormzy ir Michaelas Kiwanuka.

Šių dienų britų džiazo lyderiai

Keturi šių muzikantų išleisti albumai nusipelnė švytinčių kritikų recenzijų, dueto kolekcijoje – MOBO ir „Jazz FM“ apdovanojimai (taip pat – ir geriausių britų džiazo atlikėjų titulas, kurį šie muzikantai pelnė dar 2016 m.).

Puikūs pasiekimai duetui, susipažinusiam gana komiškomis aplinkybėmis repetuojant (šiandien jau anapilin iškeliavusio) JAV trimitininko Abramo Wilsono koncertui, kuris turėjo vykti Slovakijos mieste Bratislavoje. Mosesas, kuriam tuo metu tebuvo šešiolika, į šią grupę pateko paskutinę akimirką – kai turėjęs groti būgnininkas atsidūrė kalėjime. Tačiau galiausiai M. Boydas į koncertą neišvyko – kažkas gastrolių komandoje pamiršo pakeisti pavardę ant lėktuvo bilieto.

Tokioje keistoje situacijoje gimusi pažintis po kelerių metų virto bendru muzikiniu polėkiu, kuris jau nuo pirmų įrašų nustebino net ir visko girdėjusius džiazo klausytojus. Pirmajame albume „Dem Ones“ (2015 m.) duetas eksperimentavo su džiazo ir graimo (britiška repo atmaina) samplaika. Antrajame, „Journey To The Mountain Of Forever“ (2017 m.) – su pasakomis dvelkiančiais siužetais.

Iki šiol naujausias grupės darbas „Feeding The Machine“ (2022 m.) buvo įrašytas legendinio roko dainininko Peterio Gabrielio studijoje „Real World“, prisijungus elektroninės muzikos kūrėjui Maxui Luthertui. Džiazas, minimalizmas, ambientiniai garsai, užuominos į rytietiškus ritmus – albumas dar sykį įtvirtino „Binker & Moses“, kaip vienų iš šių dienų britų džiazo lyderių, reputaciją.

Binker and Moses. D. Medhurst nuotr.

Jų muzika rodo kelius, kuriais džiazas gali eiti šiandien ir rytoj, kai jo nevaržo jokie rėmai ir stereotipai.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Bilietus platina kakava.lt.

Dar neseniai Baltijos šalių muzikantams atrodė, kad durys į dideles tarptautines scenas yra labai sunkiai atveriamos. Laimė, kasmet atsiranda vis daugiau sėkmės istorijų, kurios liudija, jog esame ne mažiau talentingi ir įdomiai mąstantys, nei muzikantai iš šalių, kurių scenos vystymosi nebuvo sukaustę penki sovietinės okupacijos dešimtmečiai.

Šiemet itin džiugu „Vilnius Mama Jazz“ scenoje pasveikinti M. Faust, kuri jau ne vienus metus ryškiai žiba tarptautinėje džiazo arenoje, stebindama savo originaliu kūrybiniu mąstymu ir netradiciniais sprendimais. Su Maria pasikalbėjome apie kūrybą, stiprybę ir įkvėpimus.

– Maria, išgirdus jūsų pavardę, iškart kyla asociacija – Gėtės „Faustas“. Ar dažnai susilaukiate tokių pastebėjimų? Jei skaitėte šį kūrinį – ar pajutote kokių nors sąsajų?

– Ir taip, ir ne. Gal ir keista, bet dauguma žmonių neturi supratimo apie daktaro Fausto istoriją arba apie tai, kas buvo Gėtė. Knyga yra tikras šedevras, o pati istorija – artima ir nesenstanti. Tačiau tuo pačiu man, kaip šiuolaikinei moteriai, kai kurios kitų menininkų ir (arba) kompozitorių versijos yra gana sunkiai priimtinos. Man sunku suprasti kai kuriuos pasirinkimus, kaip vaizduojami Gėtės moterų personažai. Šios moterys yra sudėtingesnės nei naivios ir silpnos. Tai rodo, kaip vyrai mąstė apie moteris, ir, deja, tai nelabai pasikeitė. Fausto istorija ir toliau išlieka ta pati – sukurta vyrų vyrams.

– O kaip dėl Vokiečių krautrock grupės FAUST?

– Jie išmintingai pasirinko pavadinimą.

Organizatorių nuotr. 

– Kas jums svarbiausia kūryboje, muzikoje?

– Manau, kad kiekviena smulkmena yra svarbi, pradedant poreikiu kurti ir baigiant muzikos kūrimo grandinės pabaiga – klausytojais. Man reikia visų tarpinių etapų – intravertiškų ir ekstravertiškų.

Muzikos neįmanoma apibendrinti, jos paskirtis stilistiškai labai skirtinga. Man labiau patinka muzika, kuri kažką manyje paliečia. Priverčia mane pažvelgti į save, žmones, pasaulį ir situacijas kitomis akimis. Šokti yra taip pat svarbu kaip ir mąstyti, tad „pirmenybę teikiu muzikai, kuri išjudina“ yra geresnis būdas pasakyti tai, ką ir norėjau pasakyti.

– Danijoje esate įvertinta gausybe apdovanojimų. Kaip sekėsi įsitvirtinti Danijos muzikos scenoje?

– Niekada nėra lengva būti laisvai samdomu muzikantu, ypač kai pasirenki stilių, vadinamą eksperimentiniu. Nesvajojau apie jokius apdovanojimus, bet tikėjau savo talentu, neleidau kitiems žmonėms nurodinėti, kuo turėčiau būti, ir niekada nepasiduodu.

Vasario mėnesį susilaužiau dešinę ranką – turėjau septyniolika lūžių, sutrupėjo krumpliai, reikėjo operacijos. Praleidau 1 „darbo“ dieną ir surengiau dvidešimt du pasirodymus besinaudodama tik kairiąja ranka. Buvo puiku. Išmokau „ribotumo meno“.

– Ar jautėte kokią nors įtaką to, kad esate kilusi iš nedidelės šalies?

– Esu estė, kilusi iš Saremos salos. Estija turi labai turtingą tradicinės muzikos istoriją. Žinoma, mane paveikė estų liaudies muzika, gamta ir gyvenimas saloje, taip pat ortodoksų choro muzika, kalba ir tikrieji „100 pilkų atspalvių“.

Organizatorių nuotr. 

– Ties kuo dabar dirbate, kokie artimiausi jūsų planai?

– Šią vasarą suplanuota daug koncertų ir trys dideli muzikos rašymo darbai. Po koncerto „Vilnius Mama Jazz“ vyksiu į gastroles su visiškai nauju saksofonų kvartetu „Littorina sax 4tet“ kartu su lietuviu saksofonininku Liudu Mockūnu, Mikko Innanenu ir Fredriku Ljungvistu.

– Ko jūs klausotės laisvalaikiu?

– Priklausomai nuo to, kas vyksta mano gyvenime. Jei man reikia ką nors sukurti, maždaug dvi-tris savaites iki muzikos rašymo laikausi griežtos garso dietos. Kitais atvejais klausausi įvairiausių dalykų, pradedant dreampop ir baigiant Iannis Xenakis. Man reikia visokios muzikos, bet gal tik ne krautroko (juokiasi).

– Koncertuosite festivalyje VILNIUS MAMA JAZZ su projektu „Maria Faust Jazz Catastrophe: 4th mutation“. Kodėl katastrofa? Ko gali tikėtis koncerto klausytojai?

– Pasitelkiu geriausius Danijos muzikantus tam, kad scenoje sukurtume tobulą audrą. Tai bus nepakartojama! Bus emocinga. garsu, tylu, liūdna, linksma, dosnu, pikta, storai, plonai...

Niekam nebus nuobodu, o be viso to – scenoje dar ir labai labai labai gerai atrodysime.

Svečiai iš viso pasaulio

Jau pirmąjį festivalio vakarą išgirsime menininkę, kuri muzikos pasaulyje kūrybingų moterų frontą laiko ne vieną dešimtmetį – festivaliui toną duos gaivališkas danų kompozitorės, grupių lyderės ir perkusininkės Marilyn Mazur solo.

M. Mazur – vardas, muzikos pasaulyje tariamas itin pagarbiai. Ji yra laimėjusi vieną svarbiausių džiazo pasaulio prizų „Jazzpar“, apdovanota Vokietijos džiazo prizu kaip geriausia būgnininkė, išrinkta Švedijos karališkosios menų akademijos nare, o svarbiausias pasaulio džiazo žurnalas „Downbeat“ ne sykį ją rinko geriausia perkusininke.

Organizatorių nuotr. 

Niujorke gimusi ir vėliau persikrausčiusi į Daniją, M. Mazur yra buvusi legendinių Mileso Daviso, Wayne’o Shorterio, Jano Garbareko grupių narė. Tačiau svarbiausia – veržli pačios Marilyn kūryba, kurią patirsime festivalio metu.

Taip pat repertuare – viena ryškiausių savo kartos Norvegijos džiazo žvaigždžių – Beady Belle ir jos suburtos grupės koncertas. Įstabioji ir nenuspėjamoji dainininkė B. Belle – įvairių žanrų ir prasmingos poezijos kokteilį maišanti menininkė, pelniusi didžiulį ne tik publikos, bet ir kolegų susidomėjimą ir pagarbą. Šios išradingos kūrėjos rankose džiazo melodijos gali virsti žavingais elektroninės muzikos piešiniais, staiga įkaisti iki diskotekų ritmų ar tapti nebanaliomis popdainomis.

Beady Belle. / Organizatorių nuotr. 

Džiazo gurmanų ausis džiugins ir Danijoje gyvenančios saksofonininkės ir kompozitorės Marios Faust programa „Jazz Catastrophe: 4th mutation“. M. Faust geriausiai žinoma trečiosios srovės džiazo, šiuolaikinio bigbendo, improvizacinės muzikos ir kitų alternatyvių žanrų srityse. Drąsa ir žanrų maišymu garsėjanti menininkė yra sukėlusi nepaprastų muzikinių bangų, kurios ją ir jos grupes išsiuntė į keliones po koncertų sales ir muzikos festivalius visame pasaulyje.

Maria Faust. / Organizatorių nuotr. 

Dar viena festivalio pažiba – „Tiger Trio“. Tai trys pripažintos menininkės, besimaudančios spontaniško muzikos kūrimo džiaugsme. Visos jos – ryškios laisvo ir improvizacijų kupino džiazo asmenybės. „The New York City Jazz Record“ fleitininkei Nicole Mitchell skyrė šių metų kovo mėnesio viršelį, JAV žurnalas „Downbeat“ ją ne sykį rinko geriausia metų fleitininke, o groti kartu kvietė patys „Art Ensemble Of Chicago“. „Ko gero, išradingiausia fleitininkė per tris džiazo dešimtmečius“, – taip Nicole pristato „The New York Times“. Tuo įsitikins kiekvienas, išgirdęs šią grupę scenoje.

Orkestras iš geriausiųjų

Ryškus „Vilnius Mama Jazz“ akcentas – žymios prancūzų trimitininkės, kompozitorės ir aranžuotojos Airelle Besson programa „TRY!“. Gausybe apdovanojimų įvertinta A. Besson išgarsėjo Europos džiazo scenoje savo virtuoziškumu ir galingu grojimu. Jos išsilavinimas – ir klasikinė, ir džiazo muzika, o didžiausią įtaką jai daro Johannas Sebastianas Bachas ir Keithas Jarrettas. A. Besson 2017 m. Paryžiuje vadovavo šiemet pirmąsyk Lietuvoje pasirodysiančiam Euroradijo džiazo orkestrui.

Airelle Besson. / Organizatorių nuotr.  

„Euroradio Jazz Orchestra“ pasirodymas festivalyje – neeilinis įvykis. Šis orkestras – tarptautinis bigbendas, kaskart buriamas vis kitoje šalyje iš geriausių muzikantų, deleguojamų visuomeninių transliuotojų. 2023 m. pirmą kartą jo būstine tampa Lietuva, o sklandžią orkestro veiklą užtikrina LRT. Į festivalio sceną žengs net aštuoniolika muzikantų iš penkiolikos šalių, o koncertas bus transliuojamas visoje Europoje. Muziką specialiai šiam orkestrui sukūrė Lietuvoje puikiai žinomas kūrėjas ir aranžuotojas Jievaras Jasinskis.

Jievaras Jasinskis./ Organizatorių nuotr. 

Repertuare – ne vien su džiazo vėliava kuriančios grupės. Tikras grynuolis – „Graham Costello STRATA“ koncertas. Škotų būgnininkas ir kompozitorius Grahamas Costello muzikinę karjerą pradėjo kaip savamokslis, dalyvaudamas DIY / indie muzikos scenoje. Jis gastroliavo Jungtinėje Karalystėje ir Europoje su noise ir electro-psych stiliaus grupėmis, o vėliau studijavo džiazą Škotijos karališkojoje konservatorijoje, kurią baigė su pagyrimu. Jo grupė „Graham Costello STRATA“ kuria hipnotizuojančią ir galingą minimalistinę muziką, kurią dienraštis „The National“ apibūdino kaip „meteoritą scenoje ir už jos ribų“, o paties Grahamo muzikos skambesys varijuoja nuo subtilaus ir meditatyvaus ambiento iki kinematografiško postroko.

Baigiamasis festivalio akcentas – pernai „Vilnius Mama Jazz“ ambasadoriaus titulu apdovanoto ilgamečio festivalio bendražygio, legendinio Lietuvos perkusininko Vladimiro Tarasovo koncertas su talentingais scenos partneriais iš Vienos – „Vladimir Tarasov’s Austrian Circle“.

Dieninėje „Vilnius Mama Jazz“ programoje – Lietuvos ir Ukrainos grupių koncertai, kuriuos stebės ne tik lankytojai, bet ir įtakingi kviestiniai užsienio džiazo industrijos atstovai, konferencija, pokalbiai ir susitikimai su džiazo meistrais, autografų dalybos, vinilinių plokštelių ir albumų mainai, daugybė kitų veiklų.

Nėra ko slėpti – dar neseniai Baltijos šalių muzikantams atrodė, kad durys į dideles tarptautines scenas ir plačiuosius muzikos vandenis yra labai sunkiai atveriamos. Laimė, kasmet atsiranda vis daugiau sėkmės istorijų, kurios liudija, jog esame ne mažiau talentingi, veržlūs ir įdomiai mąstantys, nei muzikantai iš šalių, kurių scenos vystymosi nebuvo sukaustę penki sovietinės okupacijos dešimtmečiai.

Šiemet itin džiugu „Vilnius Mama Jazz“ scenoje pasveikinti Marią Faust – saksofonininkę ir kompozitorę iš Estijos, kuri jau ne vienus metus ryškiai žiba tarptautinėje džiazo arenoje, stebindama savo originaliu kūrybiniu mąstymu ir netradiciniais sprendimais. Tai menininkė, kurios kolekcijoje – daugybė svarbių muzikinių apdovanojimų, o jos albumas „MOnuMENT“ pernai JAV leidinio „New York City Jazz Record Magazine“ buvo išrinktas į geriausių metų solinių albumų penketuką.

Modernios, alternatyvios, improvizuotos muzikos žvaigžde laikoma Maria yra įgijusi klasikinį muzikinį išsilavinimą, tačiau, kaip pati pripažįsta, mokydamasi muzikos sovietmečiu nesijautė gerai. „Toje muzikinėje aplinkoje visiškai nebuvo laisvės. Širdis troško kažko kito.“, – yra sakiusi muzikantė.

Organizatorių nuotr. 

Visi aplink grojo svingą, o aš – maršą. Stengiausi būti ištikima sau.

Dar gyvendama Taline, ji susižavėjo džiazu ir improvizacine muzika. Padedama Danijos kultūros instituto, netrukus Maria persikraustė į šią šalį ir įstojo į Pietų Danijos muzikos konservatoriją. Danija atvėrė naujus muzikinius akiračius – talentinga estė greitai įsiliejo į šios šalies muzikinį gyvenimą, nors pritapti prie pasikeitusios muzikinės aplinkos buvo nelengva: „Visi aplink grojo svingą, o aš – maršą. Stengiausi būti ištikima sau.“, – dalijosi Maria.

Dainos, himnai, lopšinės ir laisvoji improvizacija

Marios karjeros proveržiu tapo įstabus albumas „Sacrum Facere“ (lotynų kalba tai reiškia „žmogaus auka“), išleistas 2014-aisiais. Šį įrašą įkvėpė kultūrinė aplinka, kurią Maria matė regione prie Estijos sienos su Rusija. Surinkusi dainas, himnus ir lopšines, jas muzikantė susiejo su klasikine muzika ir laisva improvizacija. Albumas tapo tikra sensacija ir pelnė du Danijos muzikos apdovanojimus – tarp jų ir Metų džiazo kompozitorės.

Šiandien jos kolekcijoje – jau penki Danijos muzikos apdovanojimai, o kiekvienas naujas projektas nustebina muzikos gurmanus. Pavyzdžiui, 2016-aisiais ji į Estiją vyko su danų kompozitore ir dainininke Kira Skov. Ten bendražygės rado vietą, kurioje laikas atrodė sustingęs. Senoje apleistoje cerkvėje jos įrašė albumą „In The Beginning“ – su choru ir didele muzikantų grupe. Danijos muzikos apdovanojimuose šis įrašas buvo paskelbtas Metų vokalinio džiazo albumu, o šalies laikraštis „Berlingske“ jį pavadino „unikalaus, švento grožio darbu“. Ne mažiau vertas dėmesio yra ir jos projektas „Machina“ – jame tradicinės muzikos formos susilieja su improvizacija, džiazu ir įrašytais aplinkos garsais.

Estijoje ši muzikantė – šalies scenos pasididžiavimas ir ambasadorė, plačiai ir toli skleidžianti žinią apie nedidelės kūrybingos šalies potencialą. Juolab kad jos kūryboje dažnai figūruoja užuominos į sudėtingą gimtosios šalies istoriją. Estijos muzikos apdovanojimuose Metų džiazo muzikante (2016 m.), Metų džiazo kompozitore (2019 m.) ir Metų džiazo albumo autore (2021 m.) yra laukiama viso pasaulio prestižiniuose renginiuose, nuo „Pori“ džiazo festivalio Suomijoje iki „Jazzahead“ džiazo mugės Vokietijoje.

Organizatorių nuotr. 

Ne tik džiazo gurmanams, bet ir alternatyvaus roko ir eksperimentinės muzikos mėgėjams

Marios Faust muzika domina ne tik džiazo, bet ir kitų muzikos žanrų, taip pat – alternatyvaus roko ir eksperimentinės muzikos renginių klausytojus. Tarp jos bendražygių – visame pasaulyje gerai žinomi prodiuseriai, tokie kaip Johnas Parishas (dirbęs su britų alternatyvos ikona PJ Harvey) ir legendinių Bobo Dylano ir Neilo Youngo įrašus prodiusavęs Markas Howardas.

Viena, dėl ko niekas nesiginčija – Maria Faust scenoje ir įrašuose kalba savo pačios susikurta muzikine kalba, kurioje puikiai gali derėti laisvi saksofono sąskambiai, senovinės giesmės, vėjo garsai ir paukščių čiulbėjimas.

Nagrinėdama savo pačios asmenines patirtis ir kolektyvinę atmintį, Maria Faust kuria jausmų kupiną muziką, kuri pasižymi originalumu ir drąsa. Ir tai svarbiausia, ką reikia žinoti apie šį koncertą. Geras džiazas neįmanomas be drąsos – eiti neįprastu keliu, stebinti ar net paklysti. Ypač – kai kelionė tokia neįprasta ir įdomi, kokią siūlo Marios Faust muzika. Koncerte Vilniuje Maria Faust pasirodys su talentingais scenos partneriais – gitaristu Lars Pilgaard ir Lietuvos melomanams puikiai pažįstamu būgnininku Kresten Osgood.

Tą patį gegužės 26 d. vakarą festivalyje „Vilnius Mama Jazz“ koncertuos ir dar viena grupė, kurios negalime priskirti tik džiazui – tai „Graham Costello STRATA“, atvykstantys iš Jungtinės Karalystės. Galingas škotų būgnininko ir kompozitoriaus Grahamo Costello suburtos grupės skambesys varijuoja nuo subtilaus, meditatyvaus ambient iki kinematografiško postroko, išnaudojant pasikartojančių, įtraukiančių melodijų galią.

„Šiemet publikai dovanosime veržlių, ryškių ir savitą muzikinį braižą turinčių grupių pasirodymus. Programos leitmotyvas – moterys džiaze – skirtingais rakursais skleisis visas keturias festivalio dienas, o atidarymo vakarą girdėsime ne tik įkvepiantį garsios norvegų vokalistės Beady Belle grupės pasirodymą, bet ir Danijos džiazo paveikslą formuojančios kompozitorės, grupių lyderės ir perkusininkės Marilyn Mazur solo“, – sakė festivalio vadovė Judita Bartoševičienė.

Nuolatinis kūrybinis kismas ir laisvė eksperimentuoti

Įstabioji Norvegijos dainininkė Beady Belle – svaigų įvairių žanrų ir prasmingos poezijos kokteilį maišanti menininkė, pelniusi didžiulį ne tik publikos, bet ir kolegų susidomėjimą ir pagarbą.

Lietuvos publika jau turėjo galimybių patirti Beady Belle muzikos grožį gyvai. Pastarąjį sykį – prieš 14 metų, kai dainininkė koncertavo festivalyje „Vilnius Mama Jazz“, o Beady Belle dar buvo ne jos vienos sceninis slapyvardis, o jos suburtos grupės pavadinimas.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė – Beady Belle pakeitė savo kūrybos ir karjeros trajektoriją, o pernai išleistu albumu „Nothing But The Truth“ simboliškai paminėjo karjeros dvidešimtmetį. Nepakito viena – nuostabus balsas, aistra ir talentas kurti dainas, skleidžiančias šilumą ir nuostabiai švelnią melancholiją.

Šios išradingos kūrėjos rankose džiazo įkvėptos melodijos gali virsti žavingais elektroninės muzikos piešiniais, staiga įkaisti iki diskotekų ritmų ar tapti popdainomis, kurių niekas neišdrįs pavadinti banaliomis.

Beate S. Lech (toks tikrasis šios dainininkės vardas) su bosininku Marius Reksjø prieš daugiau nei du dešimtmečius susipažino Oslo universitete. Keliuose muzikos projektuose iki tol jėgas jau išbandžiusi Beate tuo metu kaupė idėjas pirmam savo soliniam albumui – paraginta norvegų muzikanto, įrašų leidyklos „Jazzland“ savininko Bugge Wesseltofto (beje, pernai viešėjusio festivalyje „Vilnius Mama Jazz“).

Tačiau pažintis greitai pakeitė planus – bendraminčių pora stačia galva nėrė į pusantrų metų trukusius eksperimentus, kurių rezultatai 2001-aisiais melomanams buvo pristatyti pirmame grupės „Beady Belle“ albume „Home“. Pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia namus. Ne tik todėl, kad albumo atmosfera – itin jauki. Didžioji dalis jame skambančios muzikos buvo sukurta ir įrašyta namų sąlygomis – vos 6 kvadratinių metrų Beate kambaryje.

Pasirodžius plokštelei, dvi jos dainos „Ghosts“ ir „Lose And Win“ išpopuliarėjo visoje Europoje, gandas apie įdomią naują grupę pasklido ir Azijoje bei Australijoje. Du po debiutinio disko sekę albumai, „CEWBEAGAPPIC“ ir „Closer“, vis labiau stebino publiką – kiekviename karjeros etape duetas atskleidė vis naujas savo kūrybos spalvas, nuo elektroninės muzikos iki soulo stiliaus elementų. Muzika tapo vis intymesnė – pristatydama trečiąjį albumą, Beate didžiuodamasi pastebėjo, kad jame įsiklausius galima išgirsti muzikantų kvėpavimą.

Į norvegų grupės sumanymus dėmesį atkreipė ir visame pasaulyje garsūs kolegos. Kai 2005-aisiais grupė koncertavo Londone, komplimentų šiai grupei pažėrė vienas populiariausių šių dienų britų džiazo dainininku Jamie Cullumas. Užsimezgė tvirta draugystė – netrukus norvegai jau „apšildė“ keletą J. Cullumo koncertų, o 2008-aisiais išleistame albume „Belvedere“ Beate su juo įrašė dainą „Intermission Music“.

Grupės žavesiui neatsispyrė ir JAV soulo muzikos žvaigždė India Arie – duodama interviu radijui prisipažino, kad „Beady Belle“ yra jos mėgstamiausia grupė. Paskambinusi padėkoti už komplimentą, Beate netrukus su šia vokaliste susitiko įrašų studijoje – moterys kartu įrašė dainą „Self-fulfilling“.

Įdomu tai, kad šių metų „Vilnius Mama Jazz“ atidarymo viešnia niekada nemėgino kartoti tos pačios sėkmingos formulės. Taip, jos vizitine kortele laikomas soulo, džiazo, r‘n‘b derinys su lengvais elektroninės muzikos potėpiais. Tačiau nuolatinis kūrybos vystymasis ir subtilūs pokyčiai – šios atlikėjos karjeros ženklas. Pavyzdžiui, albume „At Welding Bridge“ galima rasti kantri muzikos atspindžių, o albumo „Cricklewood Broadway“ pagrindu tapo tekstai, įkvėpti žinomos britų rašytojos Zadie Smith knygos „Balti dantys“.

Naujoji Beady Belle era

2015-aisiais nutiko ryškus lūžis – grupė „Beady Belle“ išsiskirstė, šis pavadinimas liko vokalistės sceniniu slapyvardžiu. Kardinalius pokyčius pažymėjo Niujorke įrašytas bene labiausiai „džiazinis“ albumas „On My Own“, kuriame groja pasaulinės džiazo žvaigždės Joshua Redmanas, Gregory Hutchinsonas ir Reubenas Rogersas. Taip prasidėjo naujoji Beady Belle era, kuri ir toliau stebina įdomiais posūkiais. 2018-aisiais ji išleido albumą „Dedication“ – su muzika, akivaizdžiai įkvėpta geriausių soulo ir ritmenbliuzo atlikėjų, nuo Stevie Wonderio ir Arethos Franklin iki Alicios Keys bei Lauryn Hill.

Beady Belle. R. Kongsro nuotr.

Pernai pasirodžiusio naujausio albumo „Nothing But The Truth“ dainas Beady Belle kūrė ir prodiusavo viena. Paradoksalu, bet koronaviruso pandemija tam tikra prasme karjeros jubiliejų mininčią dainininkę privertė sugrįžti prie šaknų – albumas buvo kuriamas namie, kaip ir debiutinis diskas „Home“. Be to, šiame albume į Beady Belle skambesį sugrįžo daugiau elektroninių garsų – neprarandant žavingos šilumos ir žaismingumo, kurių niekada netrūksta jos kūryboje.

Beje, į Vilnių Beady Belle atvyks su muzikantų grupe, kurioje groja ir jos muzikinę istoriją nuo karjeros pradžios daug metų kartu rašęs muzikantas Marius Reksjø. Simboliškas sugrįžimas prie ištakų – tačiau žiūrint į ateitį, kurioje, niekas neabejoja, šios dainininkės laukia dar daug nuostabių muzikinių nuotykių. „Vilnius Mama Jazz“ su Beate S. Lech pasirodys ne tik Marius Reksjø, bet ir klavišininkas Bjarne Gustavsen, perkusininkas Bjørn Sæther bei dar dvi vokalistės – Ingrid Fantoft ir Agnes Andersen.

„Naujausiame albume už nieko nesislepiu. Ir nieko nesmerkiu. Tai tiesiog Beady Belle – sąžininga ir tikra“, – taip dabartinį savo karjeros etapą apibūdino dainininkė.

Švelni, be galo muzikali ir melodinga hipnozė – su tekstais, kuriuose net į kasdienes situacijas gebama pažvelgti giliai ir netikėtu kampu. Tie, kurie jau lankėsi Beady Belle koncertuose, nedvejodami renkasi šią atlikėją išgirsti dar sykį. Tiems, kurie šią atlikėją „Vilnius Mama Jazz“ scenoje gyvai pirmąsyk išgirs šįmet, galima pavydėti šio laukiančio atradimo džiaugsmo.

Bet kuriuo atveju, Beady Belle – artistė, prie kurios vardo galima drąsiai rašyti žodį „išskirtinė“. Muzika, kuri širdyje skambės dar ilgai po to, kai scenoje nutils paskutinės koncerto natos – geresnį pasirinkimą festivalio atidarymui sunkiai galėtume įsivaizduoti.

Gegužės 25 d. festivalio lankytojus džiugins ir Danijos džiazo legenda pagrįstai tituluojamos kompozitorės, grupių lyderės ir perkusininkės Marilyn Mazur solo.

Festivalio atidarymo misija buvo patikėta vienam žymiausių Izraelio scenos atstovų kontrabosininkui Avishai Cohenui. Džiazo scenos brangakmenis Lietuvos publiką nustebino ne tik nauja programa, bet ir naujais scenos partneriais. Šiam kontraboso genijui nepamirštamą koncertą sukurti padėjo pianistas bei kompozitorius Elchinas Shirinovas bei A. Coheno tėvynainė būgnininkė Roni Kaspi. Prestižinio Berklio koledžo studentė pavergė Lietuvos publiką, net sudėtingiausias poliritmines figūras sugrojusi taip lengvai ir su tokiu groove‘u!

Vakar Šiuolaikinio meno centre koncertavo skandinaviško džiazo pažiba, vienas populiariausių kontrabosinininkų pasaulyje – Larsas Danielssonas. Jam talkino buvęs Esbjörn Svensson trio būgnininkas Magnusas Öströmas, roko ir džiazo scenose aktyviai plušantis gitaristas Kristeris Jonssonas bei vienas ryškiausių Prancūzijos viduriniosios kartos pianistų Gregory Privat. Klausytojai, kurie išgirdo L. Danielssoną grojant gyvai, vienu balsu tvirtino, jog mielai dar kartą sugrįžtų į salę, kurioje aidėtų šio švedo rankomis virpinamos kontraboso stygos. Šio kvarteto koncertas Šiuolaikinio meno centro scenoje buvo daugiau nei muzika – tai veikiau sielą apvalanti garsų terapija.

Organizatorių nuotr.

Pirmąją festivalio dieną buvo atidarytos dvi festivalio parodos: bendradarbiaujant su modernaus ir šiuolaikinio meno fondu „Lewben Art Foundation“, festivalio komanda užsukti į „Vilnius Mama Jazz“ pakvietė sniego žmogų. Tai jaunosios kartos menininko Tomo Daukšos skulptūra, gimusi tyrinėjant šį žmonijos fantaziją audrinantį fenomeną. Beje, T. Daukša savo tyrinėjimuose aprašo atvejus, kai norėdami prisivilioti sniego žmogų nuotykių ieškotojai pasitelkdavo klasikinę muziką ar net grupės „Tag Team“ dainą „Whoomp (There It Is)“, tačiau šįkart šį mistinį padarą į Šiuolaikinio meno centrą pakvietė aukščiausios prabos džiazas.

Šalia įspūdingu stotu pasižyminčio sniego žmogaus akis galima paganyti po puikiai fotografijos pasaulyje žinomo Dainiaus Labučio darbus. Vis gilyn į meninę fotografiją neriantis menininkas pristatė festivalio fotografijų parodą „Retrospektyva 2002–2021“, kurioje galima išvysti įdomiausias D. Labučio užfiksuotas „Vilnius Mama Jazz“ akimirkas.

Dar karštus dviejų pirmųjų dienų įspūdžius vejasi trijų ateinančių dienų nenuspėjamos programos. Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ žada nustebinti ir pateisinti visus klausytojų lūkesčius. Skamba kaip iššūkis? Per šiuos dvidešimt metų festivalis įrodė – iššūkiai jam ne kliūtis, o stimulas eiti į priekį.

Organizatorių nuotr.

„Vilnius Mama Jazz“ – istorinę atmintį puoselėjantis festivalis, todėl šįmet scenoje lankytojai išvys ne vieną žanro grandą spėjusį tapti festivalio veidu ar netgi talismanu. Vienas jų – nepailstantis pačių netikėčiausių garsinių idėjų sumanytojas bei tikrų tikriausias mūsų šalies džiazo flagmanas Vladimiras Čekasinas, rugsėjo 24 d. į sceną žengsiantis su ilgamečiais bičiuliais: Vytautu Labučiu ir Arvydu Joffe. Kartu šie muzikantai pristatys specialią programą – „Sonata B“.

„Tai bus laisva fantazija JAV kompozitoriaus Samuelio Barberio sonatos fortepijonui motyvais, – pasakoja idėjos sumanytojas V. Čekasinas bei priduria: – A. Joffė gros tiek elektroniniais, tiek akustiniais būgnais, tačiau tradicinės ritmo funkcijos šie instrumentai neatliks. Pagrindinis dėmesys bus sutelktas į melodinę kūrinio pusę. To paties galima tikėtis ir iš V. Labučio, kuris gros ne tik saksofonu, bet ir elektroniniais instrumentais.“

Tiek V. Labutis, tiek A. Joffė praeityje ne kartą grojo su V. Čekasinu. Jų diskografijas puošia bendri įrašai, o biografijas – šilti prisiminimai. Tačiau scenoje jie visuomet pasirodydavo lydimi kitų velniškai talentingų kolegų, o ne kaip savarankiškas trio, todėl „Vilnius Mama Jazz“ suteiks unikalią progą savo akimis išvysti šiuos scenos didžiūnus kartu.

„Vilnius Mama Jazz“ turi savotišką tradiciją – nustebinti publiką kolektyvais, atrodytų, ne visai telpančiais į džiazo rėmus. XX−asis festivalis ne išimtis.

Organizatorių nuotr.

Dėmesio, šeštadienį į „Vilnius Mama Jazz“ atskrenda tikra intriguojančios muzikos kometa – kultinio britų leidinio „The Guardian“ praminta Jungtinės Karalystės scenos supernova Emma-Jean Thackray. Britų multiinstrumentininkė, prodiuserė bei didžėjė atvyksta su bičiulių palyda – būgnininku Dougal‘u Tayloru, pianistu Lyle Bartonu, tūbininku Benu Kelly ir perkusininku Dwayne‘u Kilvingtonu.

Rugsėjo 25 d. kiekvienas melomanas privalo būti Šiuolaikinio meno centre, nes kitos progos pamatyti E.J. Thackray mūsų šalyje, tikėtina, teks laukti labai ilgai. Sparčiai populiarėjanti muzikantė gali tapti sunkiai įkandama nemenkai daliai koncertų organizatorių.

Ypatingą dovaną – mušamųjų instrumentų pagalba prisibelsti į žmogaus širdį – turintis būgnų ir perkusijos meistras Vladimiras Tarasovas XX-ojo „Vilnius Mama Jazz“ festivalio baigiamajame koncerte rugsėjo 26 d. pasirodys su ypatingu kvartetu. Scenoje maestro akomponuos talento ir beprotiškų idėjų nestokojantys bičiuliai – saksofonininkas Vytautas Labutis, kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius ir trimitininkas Mindaugas Vadoklis.

Organizatorių nuotr.

Žinant šių muzikantų kūrybinį potencialą bei virtuozišką instrumentų valdymą, prognozuojama, kad festivalio uždarymo koncerte pakils tikrų tikriausias viesulas, nubloškiantis šalin bet kokius kasdienius rūpesčius. Tai bus ausis ir akis prikaustantis pasirodymas.

„Tai bus baigiamasis jubiliejinio festivalio akordas. Ir labai simboliška, kad du dešimtmečius gyvuojančio festivalio programą vainikuos ištikimas mūsų dalyvis. Kiekvienas Maestro pasirodymas scenoje – šventė mūsų klausytojui,“ – kalbėjo festivalio organizatorė Judita Bartoševičienė.

Visi kvarteto nariai – tai individualiai stiprios ir kūrybingos asmenybės, be kurių mūsų regiono muzikos istorijos metraštis būtų kur kas plonesnis ir, neabejotinai, nuobodesnis.

Rugsėjo 24 d. atsiveria dar viena reikšminga „Vilnius Mama Jazz“ festivalio dimensija – nuo 2016 metų organizuojamas projektas – „Showcase Stage“ įgauna vis didesnį pagreitį ir jau turi apčiuopiamos naudos Lietuvos džiazo muzikos plėtrai. „Vitrinos“ scena pristatys šešis ryškiausius, įdomiausius, reprezentatyviausius, pasiruošusius eksportui kolektyvus.

Prieš nuleidžiant jubiliejinio festivalio uždangą, sekmadienį, t. y. rugsėjo 26 d., organizatorių komanda pakvies pasikalbėti. Tradicija tapusioje „Vilnius Mama Jazz Paraštės“ programoje bus bandoma atsakyti į fundamentalų egzistencinį klausimą – kam šiandien dar įdomus džiazas? Atsakymo padės ieškoti LRT Klasikos vadovas bei Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius, MIC (Muzikos informacijos centras) direktorė Radvilė Buivydienė, filosofas Viktoras Bachmetjevas ir asociacijos „Metų muzikos apdovanojimai” (MAMA) pirmininkas Martynas Tyla.

Organizatorių nuotr.

Tokią solidžią programą festivalio organizatoriai nebūtų pajėgūs išpildyti vien tik savo jėgomis. Už paramą „Vilnius Mama Jazz“ komanda dėkoja Lietuvos kultūros tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybei, be kurių indėlio renginys būtų kuklesnis.

„Showcase Stage“ koncertai, diskusija „Vilnius Mama Jazz Paraštės“ ir festivalio parodos – tai nemokami festivalio renginiai.

Spalvingą ir jokių stiliaus rėmų nevaržomą festivalio programos įvairovę vienija trys esminiai veiksniai: muzikos kokybė, originalumas ir aktualumas – kurių vedinas festivalis žengia į trečią dešimtį.

Duoklė kontraboso meistrams

Rugsėjo 22 d. jubiliejinį festivalį atidaryti patikėta ypatingam svečiui – Izraelio scenos flagmanui Avishai Cohenui. Tai vienas novatoriškiausių kontrabosininkų pasaulyje, kuriam nevengiama prikabinti džiazo vizionieriaus etiketės. Atrodo pernelyg išdidu? Nė velnio. Kuomet kalbama apie šį muzikantą, kuklumą reikia pamiršti. Prestižinių žurnalų liaupsės, pilnos koncertų salės, o scenos partnerių sąraše tokie vardai kaip Chickas Corea, Bobby McFerrinas, Herbie Hancockas ar net JAV popmuzikos dievaitė Alicia Keys – tai įrodymas, jog A. Cohenas yra pačios aukščiausios lygos muzikantas.

2015 – aisiais Vilniuje viešėjęs Avishai į sostinę sugrįžta pristatyti kūrinius iš prieš pat pandemiją išleisto albumo „Arvoles“ bei dar niekur negirdėtas naujas kompozicijas, kurios nustebins net ir išrankiausią skonį turinčius klausytojus. Į „Vilnius Mama Jazz“ sceną A. Cohenas žengs lydimas atsinaujinusio trio. Šiam kontraboso genijui sukurti nepamirštamą koncertą padės pianistas bei kompozitorius Elchinas Shirinovas iš Azerbaidžano bei A. Coheno tėvynainė būgnininkė Roni Kaspi.

Avishai Kohen. / Organizatorių nuotr.

Po neabejotinai žadą atimsiančio atidarymo koncerto, „Vilnius Mama Jazz“ iš savo kortų kaladės ištrauks dar vieną kozirį – rugsėjo 23 d. scenoje spindės švedų džiazo žymūnas Larsas Danielsonas, sugrįžtantis į festivalį po dvylikos metų petraukos.

Poeziją natomis kuriantis kontraboso asas yra vienas esminių skandinaviško džiazo estetikos formuotojų, tačiau taip pat jo kūryboje ypatingą vietą užima ir klasikinės muzikos tradicija. Pats kontrabosininkas neslepia, jog mėgstamiausi jo kompozitoriai yra Johanas Sebastianas Bachas bei Gabrielis Fauré. Todėl nieko keisto, jog muzikos tyrinėtojai L. Danielssono džiaze apčiuopia Europos klasikinės mokyklos bruožų ir neretai jam prikabina kamerinio džiazo etiketę.

Į „Vilnius Mama Jazz“ L. Danielssonas atvyksta ne vienas. Jam talkins buvęs Esbjörn Svensson trio būgnininkas Magnusas Öströmas, roko ir džiazo scenose aktyviai plušantis gitaristas Kristeris Jonssonas bei vienas ryškiausių Prancūzijos viduriniosios kartos pianistų Gregory Privat. Visi kartu jie pristatys šių metų gegužę išleistą, džiazą, klasikinę muziką ir Europos tautų folklorą apjungiantį L. Danielssono albumą „Cloudland“.

Organizatorių nuotr.

Skirtingų kartų susidūrimas

Rugsėjo 24 d. bus atidaryta muzikos industrijos ekspertams subalansuota, bet puikiai visiems festivalio lankytojams tinkanti „Showcase“ scena, kurioje energijos pliūpsniais svaidysis į jokius rėmus netelpantis jaunosios kartos vilniečių kolektyvas „SynthEtika“. Tarp džiazo, elektronikos, roko bei hiphopo klaidžiojanti jaunosios kartos trijulė – tai tikrų tikriausias kaleidoskopas, generuojantis nenuspėjamus spalvų raštus.

„Vilnius Mama Jazz“ sunkiai įsivaizduojamas be džiazo pionierių. Vienas jų – nepailstantis pačių netikėčiausių garsinių idėjų sumanytojas Vladimiras Čekasinas, rugsėjo 24 d. lipsiantis į pagrindinę festivalio sceną.

Apie V. Čekasiną galima kalbėti daug. Atsigręžti į Ganelino trio laikotarpį, narstyti solinę kūrybą po kaulelį, žavėtis grojimo technika ir aikčioti iš nuostabos girdint visas šio kūrėjo galvoje užgimusias idėjas, paverstas garsais. Bet tai primintų bandymus pergrumuliuoti seniai pasakytus dalykus. Geriausiai yra patiems pajusti, kokią magiją scenoje skleidžia šis menininkas.

Vladimiras Čekasinas. / Organizatorių nuotr.

Jubiliejiniame festivalyje V. Čekasinas pasirodys su trio, kuriame išvysime dar du lietuviško džiazo senbuvius – multiinstrumentininką Vytautą Labutį ir būgnų bei perkusijos meistrą Arvydą Joffę. Kartu šie muzikantai pristatys specialią programą – „Sonata B“. Tai bus laisva fantazija JAV kompozitoriaus Samuelio Barberio sonatos fortepijonui motyvais.

Įsibėgėjanti „Showcase“ scena ir netikėtumai iš Jungtinės Karalystės

Pagreitį įgavęs dvidešimtasis „Vilnius Mama Jazz“ rugsėjo 25 d. įsuks „Showcase“ scenos girnas visu pajėgumu. Naujomis idėjomis kunkuliuojančioje erdvėje pasirodys saksofonininko Dovydo Stalmoko vedamas siautulingiems šokiams sutvertas pučiamųjų ansamblis „The Honkin‘ Dudes Brass Band“, tradicinio džiazo gerbėjams Augustės Raguotytės kvartetas, kosmiškai elektroninis „Juzt“, džiazą ir šokį apjungiantis projektas „Tango in Jazz“ bei jaunuosius Lietuvos ir Latvijos kūrėjus suvienijęs „21st Century Quintet“ kolektyvas.

Po širdis iš susižavėjimo sparčiau plakti priversiančių atradimų „Showcase“ scenoje, organizatoriai festivalio lankytojus pakvies į pagrindinę sceną, kurioje lauks bene netikėčiausias „Vilnius Mama Jazz“ pasirodymas − pirmą kartą į Lietuvą atvykstanti, melomanų sielas visame pasaulyje pavergusi multiinstrumentininkė, prodiuserė bei didžėjė Emma-Jean Thackray.

Šių metų vasarą išleidus debiutinį albumą „Yellow“, kuris tarsi uraganas įsiveržė į 1-ąją Jungtinės Karalystės džiazo albumų ir 3-ąją indie albumų topų vietas, Emma tapo viso pasaulio muzikos mylėtojų dėmesio objektu. „Yellow“ – tai 47 minutes trunkanti kelionė per 70-ųjų džiazą ir funk‘ą, paženklinta kosminėmis Sun Ra vizijomis, dvasinėmis Alice Coltrane patirtimis bei „Beach Boys“ „Pet Sounds“ laikus menančiomis orkestruotėmis. Būtent šį albumą Lietuvos publikai pristatys viešnia iš Britų salyno. Scenoje ji bus ne viena, o su bičiulių palyda – būgnininku Dougal‘u Tayloru, pianistu Lyle Bartonu, tūbininku Benu Kelly ir perkusininku Dwayne‘u Kilvingtonu.

Emma-Jean Thackray. / Organizatorių nuotr.

Uždarymo ceremonija su legendomis

Rugsėjo 26 d. jubiliejinį festivalį uždarys neabejotina legenda − išskirtine charizma spinduliuojantis mušamųjų meistras Vladimiras Tarasovas ir jo suburtas kvartetas.

V. Tarasovui neretai klijuojama džiazmeno etiketė, tačiau tai tėra tik noras šį daugialypį kūrėją įsprausti į savo susikurtus rėmus, kaip kitados tai darė mitinis Prokrustas. Kompozitorius, perkusininkas ir vizualaus meno kūrėjas daugelį metų bendradarbiauja ne tik su džiazo, bet ir kitų muzikos krypčių atstovais. Tai menininkas, kuriantis savo paties žanrą, o ne realizuojantis kilusias idėjas konkretaus stiliaus rėmuose.

XX-ojo „Vilnius Mama Jazz“ festivalio scenoje perkusijos ir būgnų guru pasirodys su tokiais pat nepailstančiais garsų kūrėjais – anksčiau minėtu V. Labučiu, kontrabosininku Eugenijumi Kanevičiumi ir trimitininku Mindaugu Vadokliu. Šis kvartetas žada pratęsti Lithuanian Art Orchestra kryptį ir sukurti unikalų new bop krypčiai artimą muzikinį gobeleną, kuriame trimito ir saksofono duetas niekuo nenusileis legendiniam Ornette Colemann‘o ir Don Cherry tandemui.

Sniego žmogus, fotografijos ir pokalbiai

„Vilnius Mama Jazz“ – toli gražu nėra tik muzika. Kaip ir anksčiau, taip ir prabėgus dvidešimčiai metų, organizatoriai festivalio lankytojus nuo pat pirmos dienos pasitiks su žadą atimančiomis parodomis bei virš kasdienybės pakylėsiančiais pokalbiais.

Pirmąją festivalio dieną bus atidarytos net dvi parodos, veiksiančios visas penkias „Vilnius Mama Jazz“ dienas.

Bendradarbiaujant su modernaus ir šiuolaikinio meno fondu „Lewben Art Foundation“, festivalio komanda užsukti į „Vilnius Mama Jazz“ pakvies sniego žmogų. Tai jaunosios kartos menininko Tomo Daukšos skulptūra, gimusi tyrinėjant šį žmonijos fantaziją audrinantį fenomeną. Beje, T. Daukša savo tyrinėjimuose aprašo atvejus, kai norėdami prisivilioti sniego žmogų nuotykių ieškotojai pasitelkdavo klasikinę muziką ar net grupės „Tag Team“ dainą „Whoomp (There It Is)“, tačiau šįkart šį mistinį padarą į Šiuolaikinio meno centrą kvies aukščiausios prabos džiazas.

Organizatorių nuotr.

Šalia įspūdingu stotu pasižyminčio sniego žmogaus akis bus galima paganyti po puikiai fotografijos pasaulyje žinomo Dainiaus Labučio darbus. Vis gilyn į meninę fotografiją neriantis menininkas, trinantis ribas tarp fotografijos ir tapybos, pristatys festivalio fotografijų parodą „Retrospektyva 2002 – 2021“, kurioje bus galima išvysti įdomiausias D. Labučio užfiksuotas „Vilnius Mama Jazz“ akimirkas.

Prieš nuleidžiant jubiliejinio festivalio uždangą, sekmadienį, t.y. rugsėjo 26 d., organizatorių komanda pakvies pasikalbėti. Tradicija tapusioje „Vilnius Mama Jazz Paraštės“ programoje bus bandoma atsakyti į fundamentalų egzistencinį klausimą – kam šiandien dar įdomus džiazas? Atsakymo padės ieškoti LRT Klasikos vadovas bei Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius, MIC (Muzikos informacijos centras) direktorė Radvilė Buivydienė, filosofas Viktoras Bachmetjevas ir asociacijos „Metų muzikos apdovanojimai” (MAMA) pirmininkas Martynas Tyla.

„Štai toks bus mūsų jubiliejinis dvidešimtasis, kurį kūrėme ypatingai sudėtingomis sąlygomis: nežinioje ir įtampoje, bet su didžiule atsakomybe ir atsidavimu, galvodami apie jus, mieli klausytojai, apie festivalio reputaciją, keldami sau tikslą supažindinti Lietuvos publiką su tais, kurie nebijo laužyti rėmų ir kuria džiazo istoriją čia ir dabar, gerbdami tradicijas, bet vesdami šią muziką XXI amžiaus keliais. Idėjų šviežumas, nestandartinis mąstymas ir virtuoziškas atlikimas – be išlygų garantuoti malonumai, kuriuos patirsite apsilankę festivalio koncertuose“, – taip kalbėjo festivalio organizatorė Judita Bartoševičienė.

Rugsėjo 22–26 d. gausios meno vaišės lauks kiekvieno jūsų. Šiukštu, nepamirškite užsukti pasveikinti dvidešimtąjį gimtadienį mininčio „Vilnius Mama Jazz“ ir įteikti festivalio komandai didžiausią dovaną – savo buvimu parodyti, jog džiazas vis dar įdomus!

Visi šie renginiai: parodos, diskusijos ir „Showcase“ scenos koncertai – nemokami.

Dėl pandemijos visus koncertus nutraukti priverstas Avishai degte dega noru vėl pasimatyti su savo gerbėjais akis į akį. Džiazo scenos brangakmenis Lietuvos publiką žada nustebinti ne tik nauja programa, bet ir naujais scenos partneriais. Būkite tikri, laukia nepamirštamas rugsėjo 22-osios vakaras!

„Tikiuosi, kad viskas, ką darau, veda į ateitį, o ateitis yra šiandien“, − taip apie savo kūrybą žurnalui „Jazzwise“ yra sakęs A. Cohenas. Tai gali atrodyti kaip netaktiška panegirika sau pačiam ar tiesiog pasipuikavimas, tačiau kuomet kalbame apie šį džiazo vizionierių, kuklintis neverta. Prestižinių žurnalų liaupsės ir pilnos koncertų salės – tai įrodymas, jog A. Cohenas yra pačios aukščiausios lygos muzikantas.

„Su lengvu jauduliu ir pasididžiavimu pasitinkam jubiliejinį festivalį. Labai svarbu – pati pradžia, atidarymo koncertas. Ko laukti iš tokios garsenybės koncerto? Esu tikra – tai bus tikras džiaugsmas išpuoselėtos muzikos pasiilgusiai publikai,“ – pasakojo festivalio organizatorė Judita Bartoševičienė.

Avishai Cohenas. / S. Bullert nuotr.

Izraelyje gimęs, bet graikiškų, ispaniškų ir lenkiškų šaknų turintis kontrabosininkas, kompozitorius ir vokalistas vaikystėje net penkerius metus grojo pianinu ir tik sulaukęs 14-os, susižavėjęs legendiniu Jaco Pastoriusu, baltai juodus klavišus iškeitė į storas kontraboso stygas.

Kelionė pripažinimo link šiam virtuozui nebuvo lengva. Atlikęs karinę tarnybą Izraelio kariuomenėje, Avishai išvyko į nuolat dūzgiantį Niujorką, kuriame būsima žvaigždė viską turėjo pradėti nuo nulio. Įsidarbinęs statybose A. Cohenas po darbo grodavo gatvėje, kur jį pastebėjo iš Panamos kilęs pianistas Danilo Perezas, pakvietęs būsimą kontraboso žvaigždę prisijungti prie jo suburto trio. Dėka A. Perezo A. Cohenas atrado Lotynų Amerikos muzikos pasaulį, kuris iki pat šiol yra vieną iš esminių jo unikalaus skambesio dedamųjų.

Tramplynu į tarptautinį pripažinimą A. Cohenui tapo atsitiktinė pažintis su Chicku Corea. Šešerius metus įvairiuose pastarojo projektuose grojęs kontrabosininkas pelnė ypatingą scenos mohikano prielankumą. Todėl neatsitiktinai C. Corea paskatino Avishai imtis solo karjeros bei savo įrašų leidykloje išleido keturis pirmuosius izraeliečio albumus.

Šiandien A. Cohenas laikomas bene vienu įtakingiausių ir novatoriškiausių kontrabosininkų pasaulyje, vertinamų ne tik už nepriekaištingą techniką, bet ir už su niekuo nesupainiojamą skambesį. Šio kontrabosininko kūryboje susijungia ne tik skirtingi žemynai, bet ir, rodos, kardinaliai priešingos kultūrinės-muzikinės tradicijos. Nuo sefardiškojo hebrajų paveldo iki šiuolaikinio džiazo ar Lotynų Amerikos ritmų.

Avishai Cohenas. / A. Terlaak nuotr.

Per savo karjerą A. Cohenas yra grojęs su daugeliu žymiausių scenos vardų. Tarp jų Claudia Acuña, Bobby McFerrinas, Herbie Hancockas, Paquito D’Rivera, Kurtas Rosenwinkelis, Roy Hargrove’as ir net JAV popmuzikos dievaite Alicia Keys.

Avishai Vilniuje pristatys kūrinius iš prieš pat pandemiją išleisto albumo „Arvoles“, kurį kritikų pripažintas „London Jazz“ žurnalas apibūdino, kaip vieną geriausių šio izraeliečio darbų, bei dar niekur negirdėtas naujas kompozicijas, nustebinsiančias net ir išrankiausią skonį turinčius klausytojus.

Į „Vilnius Mama Jazz“ sceną A. Cohenas žengs lydimas atsinaujinusio trio. Šiam kontraboso genijui nepamirštamą koncertą sukurti padės pianistas bei kompozitorius Elchinas Shirinovas iš Azerbaidžano bei A. Coheno tėvynainė būgnininkė Roni Kaspi. Tai du naujosios kartos atstovai, kurie kaip ir A. Cohenas, bando praplėsti nusistovėjusį džiazo žodyną naujomis sąvokomis.