„Esate pasaulinio garso operos solistė, pripažinta viena ryškiausių dabarties dainininkių. Jūsų nepaprasto grožio ir galimybių balsas skambėjo visuose žymiausiuose pasaulio operos teatruose. Džiaugiuosi Jūsų įspūdingais laimėjimais, kuriais tinkamai įvertintas Jūsų neabejotinas talentas ir atsidavimas. Sveikinu gražios sukakties proga ir linkiu sveikatos bei niekada neapleisiančio balso gyvumo“, – sakoma premjerės sveikinime.

V. Urmana pripažinta viena ryškiausių dabarties dainininkių, kuri pelnė pasaulinę šlovę, atlikdama ir soprano, ir mecosoprano repertuarą. Iš pradžių išgarsėjusi kaip mecosopranas, ji sukūrė Azučenos, Santucos, Fides, Leonoros, Amneris, Frikos, Juditos, Lauros, Adriano, Didonės ir daugelį kitų vaidmenų. Ypač pasižymėjo Kundry Richardo Vagnerio (Richard Wagner) operoje „Parsifalis" ir Eboli Džiuzepės Verdžio (Giuseppe Verdi) operoje „Don Karlas" interpretacijomis.

Nuo 2001 m. solistė pradėjo dainuoti soprano partijas. Daugiau kaip per dešimtmetį ji parengė ir įkūnijo tokius personažus kaip Aida, Amelija, Elizabeta, Toska, Ariadnė, Ledi Makbet, Odabela, Brunhilda, Džokonda, Medėja, Leonora, Norma, Ifigenija, Izolda ir daugelį kitų. Solistė dainavo visuose žymiausiuose pasaulio operos teatruose – Niujorke, Madride, Čikagoje, Barselonoje, Milane, Pekine, Vienoje, Miunchene, Hamburge, Paryžiuje, Berlyne, Londone, San Franciske, Florencijoje, Neapolyje, Los Andžele ir kt.

2002 m. Londone solistei buvo suteiktas prestižinis Karališkosios filharmonijos draugijos apdovanojimas, 2009 m. Vienoje – Austrijos „Kammersängerin“ (garbingiausias dainininko titulas šioje šalyje). Ji apdovanota Gedimino 3-iojo laipsnio ir Italijos Žvaigždės Komandoro ordinais. 2016 m. kovo 7 d. UNESCO generalinė direktorė Irina Bokova Lietuvos operos solistei Violetai Urmanai suteikė UNESCO menininkės taikai vardą.

Pokalbis su soliste – didžiųjų metų švenčių išvakarėse, jai būnant Valensijoje, Ispanijoje, kur ruošėsi naujam vaidmeniui.

– Esate pirmoji lietuvė, pasiekusi megažvaigždės statusą operos pasaulyje. O koks jūsų santykis su Lietuvos opera? Ar jaučiatės jos dalimi?

– Kai dar studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, didžiausia svajonė buvo sugebėti dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kai tik galėdavome, bėgdavome ten žiūrėti spektaklių: tuo metu dainavo Gehamas Grigorianas, Irena Milkevičiūtė, Nijolė Ambrazaitytė ir daug kitų puikių dainininkų, kurie tapo mums pavyzdžiu.

Po to taip susiklostė gyvenimas, kad atsivėrė sienos ir išvykau į užsienį: tai leido pasiekti didesnę karjerą. Aišku, visuomet smagu sugrįžti ir čia išeiti į sceną. Prieš išėjimą labai jaudinuosi, nes gimtinėje norisi pasirodyti kuo geriau. Paskutinis mano pasirodymas Lietuvoje – rečitalis 2018 m. Vilniaus festivalio programoje.

Operos solistui reikia ir tam tikro scenos instinkto, leidžiančio tuo pačiu metu stebėti dirigentą, koordinuotai bendrauti su kolegomis ir valdyti savo vokalinį aparatą.

– Ko dainininkui labiausiai reikia, kad pasiektų vokalinių aukštumų?

– Tai ištisas savybių kompleksas, nes vien tik gerai dainuoti neužtenka. Mano, pradedančios dainininkės, balsas nebuvo nei labai skambus, nei galingas. Bet, klausydama geriausių pasaulio solistų įrašų, susiformavau savo idealą ir stengiausi iki jo prisikrapštyti. Turėdama visapusišką muzikinį išsilavinimą, kurį suteikė fortepijono studijos, siekiau ir savo balsu išmokti groti taip, kaip man norėjosi, – su visomis spalvomis ir niuansais. Balsas – tik viena dalis to, ko reikia operos dainininkui. Reikia būti kiek įmanoma geresniu muzikantu. Yra sąvoka "dainininkas" ir "artistas", kuris apima visus šiuos komponentus.

Operos solistui reikia ir tam tikro scenos instinkto, leidžiančio tuo pačiu metu stebėti dirigentą, koordinuotai bendrauti su kolegomis ir valdyti savo vokalinį aparatą. Žinoma, šiais laikais nemažai galima pasiekti ir save reklamuojant, bet aš pati niekad neturėjau šitos gyslos.

– Ar reklamos srityje dainininkams nepadeda jų agentūros?

– Agentūros nepadeda, jos dirba savo darbą – savo kontaktais randa tau kanalus. Man pasisekė, nes jau po pirmųjų tarptautinių konkursų buvo dvylika agentūrų, kurios su manimi norėjo dirbti. Agentūros siunčia tave į perklausas, bet atsimenu ir tokių perklausų, kuriose puikiai pasirodžiusi sulaukdavau klausimų: "O jūs Eboli partiją jau kur nors dainavote?.. Ne?.. Tai kai padainuosite, tada ir pas mus atvažiuokite..." Ir tai provincijos teatre, o ne kokiame nors megapolyje! Tada pagalvojau: jūs daugiau manęs čia nepamatysite. Taip ir buvo.

– Kai kurie dainininkai dar moka ir viešųjų ryšių agentams.

Mano agentas, su kuriuo paskui atsisveikinau, man atrodo, buvo laimingas, nes darbas ateidavo pats. Ačiū Dievui, kai keičiau repetuarą, tai išliko. Aišku, paskui ateina nauja karta dainininkų, įdomių dainininkų, tad gali jau ir į šešėlį pasitraukti. Aš dainuoju praktiškai nuo 1993 m. Aišku, mane gerbia, manęs nori, tačiau, ypač vėl atgal pakeitus repertuarą iš soprano į mecosopraną, galvojo, kad aš jau nusidainavau kaip sopranas. Galbūt netikėjo, kad galiu dar dainuoti ir dar sykį repertuarą visiškai keisti. Žodžiu, reikia, kad agentas būtų rimtas, duotų impulsą.

– 2020-ieji Lietuvos operai tapo ne tik šimtmečio, bet ir ištuštėjusių salių metais: žadėtos "Traviatos" premjeros (Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – red.past.) gruodį nebepamatėme. Tylūs ir tušti dabar daugelis Europos operos teatrų. Kaip jūs išgyvenote visą šį laiką?

– Vasarį, kai visa tai prasidėjo, kaip tik buvome Milane. "La Scala" teatre spėjau padainuoti Azučeną septyniuose Giuseppe's Verdi "Trubadūro" spektakliuose, o dar trijuose – nebespėjau... Uždarius teatrą, skubiai palikome Milaną. Netrukus vienas po kito pasipylė pranešimai apie atšauktus pastatymus, spektaklius ir koncertus. Praktiškai iki pat rugsėjo pabaigos laiką leidau savo namuose Miunchene visiškai nieko nedainuodama. Turiu prisipažinti, kad ne taip labai man ir trūko to dainavimo, to streso. Pirmuosius tris mėnesius, kai dar tikėjomės, kad tuoj sugrįšime į įprastas vėžes, mokiausi naujus kūrinius, nes buvo numatyti keli debiutai. Bet išėjo taip, kad spalio pradžioje Berlyne pasirodžiau trijuose G.Verdi muzikos gala koncertuose, ir viskas vėl sustojo.

Po to nelabai ir norėjau iš namų kur nors važiuoti. Vis dėlto susiėmiau ir išvykau repetuoti į Valensiją Ispanijoje, kur dalis teatrų iki šiol tebeveikia. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes čia geras oras, jūra, draugai ir puikus maistas.

– Valensijoje, šviečiant saulei, repetuojate Misis Kvikli partiją G.Verdi operoje "Falstafas". Tai naujas jums vaidmuo. Kaip sekasi jį kurti?

– Tai bus antrasis mano parengtas komiškas vaidmuo. Pirmąjį 2019-aisiais pristačiau Berlyne, kur dainavau Duenją Sergejaus Prokofjevo operoje "Sužadėtuvės vienuolyne". Buvo linksma... Misis Kvikli vaidmuo irgi įdomus, tik jame mažoka melodingo dainavimo. Tačiau vaidmuo įdomus, svarbus. Premjeriniai spektakliai numatyti sausio pabaigoje. Jei kartais ir neįvyktų – nebus apmaudu, nes pats buvimas čia, Valensijoje, kai aplink viskas sustingę dėl pandemijos, prilygsta atostogoms.

– Ar yra vaidmuo, kurį prisiminate su ypatinga meile, kuris išsiskiria vokalo ar charakterio prasme?

– Gaila, bet daugelis tų vaidmenų jau praeityje: metai eina, nebegaliu jų dainuoti. Štai gruodžio pradžioje per vieną italų televizijos kanalą rodė Christopho Willibaldo von Glucko operos "Ifigenija Aulidėje" įrašą – maestro Ricardo Mutti diriguojamą spektaklį, kuriuo 2002 m. buvo atidarytas "La Scala" teatro sezonas. Būtent šiame pastatyme susipažinau su savo vyru – italų tenoru Alfredo Nigro, todėl dar kartą prisiminti tai buvo nuostabus išgyvenimas. Manau, šis pastatymas yra viena iš mano karjeros viršūnių. Žinoma, prieš tai buvo Eboli G.Verdi "Don Karle", Kundri Richardo Wagnerio "Parsifalyje" ir Izolda to paties kompozitoriaus operoje "Tristanas ir Izolda". Izoldos mirties scenoje, diriguojant maestro Esa-Pekkai Salonenui, tikrai pasijusdavau nebe šitoje dimensijoje... Tokios akimirkos dainininkams yra pačios brangiausios. O vėliau dar buvo ir Aida, ir Toska... Be to, aišku, yra ir šiaip muzika – Gustavas Mahleris, Johannas Sebastianas Bachas... Muzikinės meilės daug yra.

Premjeriniai spektakliai numatyti sausio pabaigoje. Jei kartais ir neįvyktų – nebus apmaudu, nes pats buvimas čia, Valensijoje, kai aplink viskas sustingę dėl pandemijos, prilygsta atostogoms.

– Jūsų partneriai scenoje – visas pasaulio operos žvaigždynas. O ar yra partnerių, su kuriais labiausiai norisi dirbti?

– Yra daug puikių kolegų, su kuriais gera dirbti. Kalbant apie muzikinį ryšį greičiau svarbus yra dirigentas. R.Muti, Zubinas Mehta, Claudio Abbado, Giuseppe Sinopoli, E.-P.Salonenas, Jamesas Levine'as. Buvo ir daugiau tokių, su kuriais jauti ryšį –  tarsi stygą – ir net nereikia kalbėtis. Pavyzdžiui, su Pierre'u Bouleze įrašinėjome G.Mahlerio "Dainą apie žemę". Susitikome ir ėjome daryti įrašo. Be repeticijų, be aptarimo. Aišku, grojo Vienos filharmonijos orkestras, kuris savaime viską puikiai daro. Tokiais atvejais tiesiog muzikuoji ir nėra jokių diskusijų. Žinoma, reikia atvažiuoti pasiruošus ir turėti ką pasiūlyti dirigentui. Kaip ir režisieriams: reikia patiems siūlyti savo idėjas.

Yra buvę išskirtinių akimirkų. Pvz., J.S.Bacho Mišios h-moll Milano katedroje. Su dirigentu stovėjome per atstumą. Tačiau atrodo, kad pakyli nuo žemės. Arba Izoldos mirtis su E-P.Salonenu... Tokiomis akimirkomis atrodo, kad esi kitoje dimensijoje. Tai patys gražiausi momentai dainininko gyvenime.

– Ko jūs pati mėgstate klausytis?

– Kai ruošiuosi vaidmeniui, išnaršau "YouTube", savo turimus įrašus – taip pasisemiu idėjų. Aišku, pirmiausia reikia išmokti partiją, išvalyti muzikinį tekstą, nes būna ir klausomuose dainininkų įrašuose klaidų. O šiaip operą žiūriu nebent netyčia, per televiziją.

– Ar yra teatras, į kurį sugrįžtate mieliausiai? Kur publika pati geranoriškiausia?

– Ne kartą esu dainavusi ir kaip namuose jaučiuosi Madrido "Teatro Real", Milano "La Scala", Niujorko "Metropolitan Opera". Šiaurėje, Vokietijoje, – santūresni žmonės. Amerikiečių publika betarpiška, spontaniška, jei spektaklio režisūra arba libreto vertimas jiems pasirodo keisti, jie ir juokiasi. Ir nesvarbu, kad scenoje vaidinama tragedija... Bet jei atiduodi vaidmeniui visą širdį – visur sulauksi geidžiamo publikos atsako.

– Jūsų pramintu keliu sėkmingai eina jaunoji lietuvių operos solistų karta. Ar spėjate ją išgirsti?

– Visada sakiau, kad aš galbūt esu pirma, bet ne paskutinė. Ir tai dabar matyti. Ir Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Vida Miknevičiūtė – šias solistes aš kažkiek pažįstu, tačiau yra ir daugiau dainuojančių Europoje. Jos įdomios ir svarbios ne tik dėl vokalo, bet ir dėl aktorinių gebėjimų. Edgaras Montvidas ir kiti lietuviai jau užėmė svarbias pozicijas operos pasaulyje. Ir tai labai džiugina.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos operai jos šimtmečio proga?

– Linkėčiau ir toliau žengti taip, kaip pirmuosius 100 metų: jei ne pačiais didžiausiais, tai tvirtais, užtikrintais žingsniais. Ir, žinoma, linkiu sveikatos, įdomių pastatymų ir ištikimos publikos.

– Esate pirmoji lietuvė, pasiekusi megažvaigždės statusą operos pasaulyje. O koks jūsų santykis su Lietuvos opera? Ar jaučiatės jos dalimi?

– Kai dar studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, didžiausia svajonė buvo sugebėti dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kai tik galėdavom, bėgdavom ten žiūrėti spektaklių: tuo metu dainavo Gehamas Grigorianas, Irena Milkevičiūtė, Nijolė Ambrazaitytė ir daug kitų puikių dainininkų, kurie tapo mums pavyzdžiu.

Po to taip susiklostė gyvenimas, kad atsivėrė sienos ir išvykau į užsienį: tai leido pasiekti platesnės karjeros. Aišku, visuomet smagu sugrįžti ir čia išeiti į sceną. Prieš išėjimą labai jaudinuosi, nes gimtinėje norisi pasirodyti kuo geriau. Paskutinis mano pasirodymas Lietuvoje buvo rečitalis 2018 m. Vilniaus festivalio programoje.

– Ko dainininkui labiausiai reikia, kad pasiektų vokalinių aukštumų?

– Tai ištisas savybių kompleksas, nes vien tik gerai dainuoti neužtenka. Mano, pradedančios dainininkės, balsas nebuvo nei labai skambus, nei galingas. Bet, klausydama geriausių pasaulio solistų įrašų, susiformavau savo idealą ir stengiausi iki jo „prisikrapštyti“. Turėdama visapusišką muzikinį išsilavinimą, kurį suteikė fortepijono studijos, siekiau ir savo balsu išmokti „groti“ taip, kaip man norėjosi – su visomis spalvomis ir niuansais.

Operos solistui reikia ir tam tikro scenos instinkto, leidžiančio tuo pačiu metu stebėti dirigentą, koordinuotai bendrauti su kolegomis ir valdyti savo vokalinį aparatą. Žinoma, šiais laikais nemažai galima pasiekti ir save reklamuojant, bet aš pati niekad neturėjau šitos „gyslos“.

– Ar reklamos srityje dainininkams nepadeda jų agentūros?

– Agentūros nepadeda, jos dirba savo darbą – savo kontaktų dėka randa tau kanalus. Man pasisekė, nes jau po pirmųjų tarptautinių konkursų turėjau dvylika agentūrų, kurios su manimi norėjo dirbti. Agentūros siunčia tave į perklausas, bet atsimenu ir tokių perklausų, kuriose puikiai pasirodžiusi sulaukdavau klausimų: „O jūs Eboli partiją jau kur nors dainavote?.. Ne?.. Tai kai padainuosite – tada ir pas mus atvažiuokite...“ Ir tai provincijos teatre, o ne kokiame nors megapolyje! Tada pagalvojau: „Jūs daugiau manęs čia nepamatysite“. Taip ir buvo.

– 2020-ieji Lietuvos operai tapo ne tik šimtmečio, bet ir ištuštėjusios salės metais: žadėtos „Traviatos“ premjeros gruodį nebepamatėme. Tylūs ir tušti dabar stovi daugelis Europos operos teatrų. Kaip jūs išgyvenote visą šį laiką?

– Vasarį, kai visa tai prasidėjo, kaip tik buvome Milane. „La Scala“ teatre spėjau padainuoti Azučeną septyniuose Giuseppe‘s Verdi „Trubadūro“ spektakliuose, o dar trijuose – nebespėjau... Uždarius teatrą, skubiai palikome Milaną. Netrukus vienas po kito pasipylė pranešimai apie atšauktus pastatymus, spektaklius ir koncertus. Praktiškai iki pat rugsėjo pabaigos laiką leidau savo namuose Miunchene. Turiu prisipažinti, kad ne taip labai man ir trūko to dainavimo...

Pirmuosius tris mėnesius, kai dar tikėjomės, kad tuoj sugrįšime į įprastas vėžes, mokiausi naujus kūrinius, nes buvo numatyti keli debiutai. Bet išėjo taip, kad spalio pradžioje Berlyne pasirodžiau trijuose G. Verdi muzikos gala koncertuose, ir viskas vėl sustojo... Po to nelabai ir benorėjau iš namų kur nors važiuoti. Visgi susiėmiau iš išvykau repetuoti į Valensiją Ispanijoje, kur dalis teatrų iki šiol tebeveikia. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes čia geras oras, jūra, draugai ir puikus maistas.

– Valensijoje, šviečiant saulei, repetuojate Misis Kvikli partiją G. Verdi operoje „Falstafas“. Tai – naujas jums vaidmuo. Kaip sekasi jį įvaldyti?

– Tai bus antrasis mano parengtas komiškas vaidmuo. Pirmąjį 2019-aisiais pristačiau Berlyne, kur dainavau Duenją Sergejaus Prokofjevo operoje „Sužadėtuvės vienuolyne“. Buvo linksma... Misis Kvikli vaidmuo irgi įdomus, tik jame mažoka melodingo dainavimo. Premjeriniai spektakliai numatyti sausio pabaigoje. Jei kartais ir neįvyktų – nebus apmaudu, nes pats buvimas čia, Valensijoje, kai aplink viskas sustingę dėl pandemijos, prilygsta atostogoms.

– Ar yra vaidmuo, kurį prisiminate su ypatinga meile?

– Gaila, bet daugelis tų vaidmenų jau praeityje: metai eina, nebegaliu jų dainuoti. Štai gruodžio pradžioje per vieną italų televizijos kanalą rodė Christopho Willibaldo von Glucko operos „Ifigenija Aulidėje“ įrašą – maestro Riccardo Muti diriguojamą spektaklį, kuriuo 2002 m. buvo atidarytas „La Scala“ teatro sezonas. Būtent šiame pastatyme susipažinau su savo vyru – italų tenoru Alfredo Nigro, todėl dar kartą prisiminti tai buvo nuostabus išgyvenimas. Manau, šis pastatymas yra viena iš mano karjeros viršūnių. Žinoma, prieš tai buvo Eboli G. Verdi „Don Karle“, Kundri Richardo Wagnerio „Parsifalyje“ ir Izolda to paties kompozitoriaus operoje „Tristanas ir Izolda“. Izoldos mirties scenoje, diriguojant maestro Esa-Pekkai Salonenui, tikrai pasijusdavau nebe šitam išmatavime... Tokios akimirkos dainininkams yra pačios brangiausios. O vėliau dar buvo ir Aida, ir Toska...

– Ar yra teatras, į kurį sugrįžtate mieliausiai? Kur publika pati geranoriškiausia?

– Ne kartą esu dainavusi ir kaip namuose jaučiuosi Madrido „Teatro Real“, Milano „La Scala“, Niujorko „Metropolitan Opera“. Amerikiečių publika pati spontaniškiausia: jei spektaklio režisūra arba libreto vertimas jiems pasirodo keisti, jie ir juokiasi. Ir nesvarbu, kad scenoje vaidinama tragedija... Bet jei atiduodi vaidmeniui visą širdį – visur sulauksi geidžiamo publikos atsako.

– Jūsų pramintu keliu sėkmingai eina jaunoji lietuvių operos solistų karta. Ar spėjate ją išgirsti?

– Visada sakiau, kad esu pirma, bet tikrai nebūsiu paskutinė: Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Vida Miknevičiūtė, Edgaras Montvidas ir kiti lietuviai jau užėmė svarbias pozicijas operos pasaulyje. Ir tai labai džiugina.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos operai jos šimtmečio proga?

– Linkėčiau ir toliau žengti taip, kaip pirmuosius šimtą metų: jei ne pačiais didžiausiais, tai tvirtais, užtikrintais žingsniais. Ir, žinoma, linkiu sveikatos, įdomių pastatymų bei ištikimos publikos. Operos teatras Lietuvoje visada buvo svarbus kultūros židinys: ne veltui žmonės į LNOBT žiūrėti spektaklių autobusais važiuodavo iš visos Lietuvos. Sėkmės visiems jūsų dirigentams, režisieriams ir solistams!

Ir į operą galima pažiūrėti iš modernios pusės – labai gerai, jei režisierius mato savaip, bet neardo genijaus parašyto kūrinio, sako operos primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. „Svarbu nepradėti vartalioti pačios dramos. Gerai, jei režisierius turi labai daug fantazijos. [...] „Trubadūre“, kur, ko gero, dainuosiu, viskas perversta per galvą, bet vis tiek labai įdomu. Sakyčiau, reikia daugiau tokių režisierių, kurie iki išprotėjimo kažką daro kitaip“, – kalba pasaulinio garso operos solistė.

Tačiau, neslepia V. Urmanavičiūtė-Urmana, scenoje ji nepakenčianti vulgarybių, sekso simuliacijų ir niekada nedainuosianti nei nuoga, nei pusnuogė, o menininkams dažnai pritrūksta fantazijos ir nuoseklumo: „Viskas pasidarė vienoda, proletariška, kostiumai jau nebe kostiumai – nueina į kokią universalinę parduotuvę, priperka megztinių, ir viskas. Argi čia menas? Ar tai kostiumų menas? Ar tai teatras? Norint nuogai išsirengti, irgi nereikia didelio teatro. Nuogas yra nuogas.“

– Šis Jūsų sugrįžimas į Lietuvą išskirtinis, nes studentams vedate meistriškumo pamokas. Ar tai Jūsų pirmos meistriškumo pamokos, ar teko tai daryti anksčiau?

– Jauni dainininkai klausdavo, ar aš duodu privačias pamokas. Deja, iki šiol neturėjau galimybių, nes pati dainuoju, todėl nebūna sveikatos ir jėgų. Juo labiau kad reikia daug šnekėti ir aiškinti. Iki šiol netgi privačiai vengiau tai daryti, tik porą konsultacijų esu davusi. Bet man tai patinka, nes, atrodo, turiu ką duoti ne tik vokaliniu, bet ir muzikiniu atžvilgiu. Ne be reikalo 10 metų Konservatorijoje mokiausi kaip pianistė ir dainininkė. Be to, noriu dalį savo patirties perduoti būtent jauniems Lietuvos dainininkams. Iš tikrųjų tai pirmi tokie vieši kursai, net galvojau, kaip čia viskas bus, ar aš tam gabi. Bet atrodo, kad vis dėlto studentai iš to turės kažkokios naudos.

– Vadinasi, šiek tiek keičiasi ir Jūsų grafikas, jei atsiranda laiko ne tik kūrybai?

– Atrodė, kad maždaug iki rugsėjo atvažiuoti nebus įmanoma. Bet staiga man reikėjo visai kitais reikalais atvykti į Vilnių, buvo šiek tiek laiko tarp kontraktų ir pagalvojau, kodėl gi neprijungus. O viskas iki šiol einasi puikiausiai, ir dar gražus oras pasitaikė.

– Gerbiama Violeta, Jums turbūt irgi teko dalyvauti ne vienoje meistriškumo pamokoje? Ar turite autoritetų, ar buvo įsimintinų susitikimų?

– Esu dalyvavusi labai seniai, 1988 m. ar 1989 m., dar prieš tai, kai griuvo Berlyno siena. Mes, atsimenu, pranašavome – pamatysite, pas mus yra Sąjūdis, pas jus Rytų Vokietijoje irgi bus kažkas. Bet matėme tokius veidus... Nežinau, gal jie patys sekliai buvo ir negalėjo atsakyti į tokias mūsų lietuviškas provokacijas. Taigi du kartus buvau Veimare – vieną sykį tik kaip pasyvi klausytoja, o antrą kartą jau pati dainavau. Bet ką tai davė, dabar jau neatsimenu. Tas mokytojas buvo labai patyręs pedagogas. O daugiau niekados nenorėjau pas jokius garsius dainininkus važinėti. Man buvo siūlyta važiuoti pas labai garsų mecosopraną, kai turėjau dainuoti Kundri Richardo Wagnerio „Parsifalyje“. Žinoma, aš ją labai gerbiu, bet atsisakiau. Ir dar tiek daug pinigų mokėti...

– O kodėl ne?

– Turiu savo suvokimą. Tegul aš padarysiu klaidų, bet nenoriu, kad man paskui sakytų, jog kažkas mane išmokė Kundri dainuoti. Dabar to niekas negali pasakyti, nes aš visa tai padariau savo suvokimu ir per savo ieškojimus. Tarp kitko, tada Vienoje pagrindinio prizo nelaimėjau, bet gavau kažkokius tris specialius prizus. Matyt, paguosti mane norėjo. O paskui Barselonoje laimėjau kažkokius kursus, bet nevažiavau. Už dyką ten nevažiavau.

– Vadinasi, toks didelis pasitikėjimas savo jėgomis?

– Ne, aš turėjau, kur mokytis, ir nemaniau, kad man išvis kažko reikia. Esu išsilavinusi muzikantė, nereikia, kad kažkas kažką man aiškintų. Ne iš arogancijos – tiesiog nebuvo poreikio. Mačiau, kad pamažu kaupiu savo instrumentus, kuriais paskui naudojuosi dainuodama, turiu muzikinį suvokimą, žinau, kokios spalvos noriu dainuodama, todėl man to neprireikė.

– Čia turbūt galima kalbėti apie racionalumą? Pavyzdžiui, kai kalbate apie pasirodymus ir darbą, racionalus savo jėgų vertinimas labai ryškus.

– Žinoma, juk nelauksi, kad tau kažkas iš šalies kažką pasakys, patars, – kiti negali įlįsti į tave. Labai norėjau dainuoti Vincenzo Bellini Normą, o turėjau dainuoti Adalgisą. Tada man buvo pasakyta – „nedainuosi Normos, nes balse nėra tipo“. O aš – „pažiūrėsim“. Ir Normą vis tiek dainavau. Ir dar kaip dainavau! Gaila, nėra jokių oficialių įrašų, turiu tik gautą iš teatro, netgi ne patį geriausią. Bet turiu prisipažinti – kai pati paklausiau, apsiverkiau, kad taip gražiai, taip subtiliai... Net pati nustebau, bet aš tokios norėjau. Jei nesugebėčiau padainuoti taip, kaip ją įsivaizduoju, nedainuočiau. Tada sakiau – jei matysiu, kad neišeina, turiu galimybę paskutiniu momentu pabėgti. Nes tai tikrai ekstremali soprano partija.

– Ką reiškia „pabėgti“?

– Gali apsimesti, kad susirgai ar užkimai... Ar dar kas nors...

– Yra tekę bėgti?

– Ne. Prieš pačius sunkiausius pasirodymus visada pasilieku tokį langelį atsidariusi. Tada ramiau – visada gali pabėgti.

– Ar skaitote kritiką apie savo pasirodymus? Dabar Jums jos ir neverta skaityti, bet galbūt anksčiau ji turėjo įtakos Jūsų sprendimams, pasirinkimui?

– Ne, sprendimams jokios įtakos neturėjo. Aišku, visada mekenama, kai yra netipiškas, kaip mano, atvejis, pavyzdžiui, kad kai mecosopranas pereina į sopraninį italų repertuarą, negali būti gerai. Visi pradėjo mekenti, kad mano mecosoprano aksominis tembras nyksta ar dar kažką. Atsiprašau, bet jei tu nebedainuoji toje oktavoje, dainuoji aukščiau, tembras ir negali išlikti toks pats. Per tuos 10 soprano metų mano tembras ne tik kad niekur nedingo, bet pasidarė fundamentalus – mecosopranu geriau dainuoju negu anksčiau. Ir tegu jie mekena, nes paprastai būna, kad, kai repertuarą pakeiti tik iš kažkokio noro, pasismaugi. Bet žmogus žmogui nelygu, dainininkas – dainininkui, balsas – balsui... Negalima taip grūsti visų.

Taip, yra nekompetentingų žmonių. Deja, šiandien daug daugiau, negu buvo prieš 20 metų. Kartais iš tikrųjų parašo nesąmonių arba iškelia vidutinybę. Kam man reikia tokią kritiką skaityti, jei aš puikiai žinau, kada ateina laikas kokią partiją dainuoti. Puikiausiai žinau, kaip tą vakarą padainavau. Svarbiausia, kad pati savimi būčiau patenkinta. Kitą sykį tikrai tų kvailysčių nebesinori skaityti.

– Ne kartą sakėte, kad ir operos pasaulyje nekompetencijos daugėja. Ką turite omenyje?

– Elito, pačių geriausių, visada yra labai mažai. Vidutinybių visada yra daugiau. Kalbu ir apie dirigentus, ir dainininkus, ir tuos, kurie vadovauja teatrams. Kartais būna, kad jie apskritai jokio supratimo neturi. Kiti nieko nenusimano apie balsus. Tretiems svarbiausia, kad tik būtų plonas. Na gerai, surask tu ploną Brunhildą, kuri „pjaustys“ lyriniu sopranu, – prašau. Bet tai nekompetentinga. Buvo keletas operos direktorių, kuriuos prisimenu su didele meile, kurie tikrai nusimanė visose srityse. Bet tokių vis mažiau ir mažiau. Jei žmogus, išgirdęs vieną žymiausių arijų, sako „čia Norma“, nors iš tikrųjų tai – Toska, ką tu gali pasakyti. Paskui negali stebėtis, kad tas pats žmogus pasamdė tokį dirigentą, kuris apie G. Verdi, apie balsus, apie operą išvis neturi jokio supratimo. Tada tu labai rizikuoji, nes jis gali tave papjauti savo tempais ir viskuo kitu...

– O kaip Jums pavyksta bendradarbiauti su režisieriais? Dažnai sakoma, kad dabar opera yra režisūrinė ir režisierių prioritetai beveik nustelbia muziką.

– Labai gerai, jei režisierius mato savaip, bet neardo genijaus parašyto kūrinio. Tai puiku. Į kūrinį galima pažiūrėti iš modernios pusės. Svarbu nepradėti vartalioti pačios dramos. Gerai, jei režisierius turi labai daug fantazijos. Pavyzdžiui, labai mėgstu dirbti su itin moderniu Dmitrijumi Černiakovu, kažkada jis statė Vilniuje, Rusų dramos teatre. Jis irgi ekstremalus. Jo „Trubadūre“, kur, ko gero, dainuosiu, viskas perversta per galvą, bet vis tiek labai įdomu. Sakyčiau, reikia daugiau tokių režisierių, kurie iki išprotėjimo kažką daro kitaip.

Bet nepakenčiu vulgarybių, sekso simuliacijų ir panašių dalykų. Niekada nedainuosiu nei nuoga, nei pusnuogė. Bet gerai režisūrai esu labai atvira. Kita vertus, viskas pasidarė vienoda, proletariška, kostiumai jau nebe kostiumai – nueina į kokią universalinę parduotuvę, priperka megztinių, ir viskas. Argi čia menas? Ar tai kostiumų menas? Ar tai teatras? Norint nuogai išsirengti, irgi nereikia didelio teatro. Nuogas yra nuogas. Dažniausiai pritrūksta fantazijos ir nuoseklumo savo koncepcijai.

– Jūsų grafikas labai įtemptas, bet vis dėlto kiekvienam žmogui labai svarbu šiek tiek sustoti ir susigaudyti, kas ir kur yra. Reikia ir tam tikrų impulsų, kad galėtum judėti į priekį. Kokie yra Jūsų impulsai?

– Kol gena, tol bėgi. Pernai buvo visokių krizių, pokyčių. Staiga vienas maestro pabėgo (neminėsiu pavardės) ir sėdėjau namie pusantro mėnesio. Bet turiu pasakyti, kad man patiko. Taigi ateina laikas pabūti namuose, pasikuisti savo ūkyje. Ir paskui, kai paragauji laisvės, suvoki – o kam čia persidirbti...

– Namuose – tai kur?

– Miunchene. Atostogos būna Italijoje. Kartais pagalvoju, kad pradedu greičiau pavargti. Kalbu ne apie balsą – per trylika dienų buvo penki „Tristano“ spektakliai. Viskas gerai, dar norėtųsi padainuoti. Galbūt, kai dainavau sopranu, buvo daugiau noro ir būčiau galėjusi ir toliau tokiu grafiku „varyti“. Kita vertus, dėl tam tikrų priežasčių priėmiau tokį sprendimą, nebenoriu, ir viskas. Tiesiog nenoriu nervintis. Žemas mecosoprano balsas išsivystė taip, kad dainuoti man daug maloniau negu anksčiau. Galvoju – kam man čia persistengti. Jau galiu ir ramiai miegoti. Nes vėliau dainininko amžius pradeda jaustis: balsas kinta, raumenys kinta ir nervai, matyt, truputį „suvartoti“. Taigi esu nieko prieš pailsėti šiek tiek daugiau.