Tokį sprendimą komisija priėmė trečiadienį vykusio posėdžio metu. Komisija taip pat nusprendė, kad Ukmergėje turėtų būti nuimta „Vėliavnešių“ skulptūra.

Į komisiją su prašymu pakeisti S. Nėries gatvės pavadinimus Šakiuose ir Kudirkos Naumiestyje kreipėsi Šakių rajono savivaldybė, Pasvalyje ir Joniškėlyje – Pasvalio rajono savivaldybė.

Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas BNS trečiadienį sakė, kad komisija Pasvalio rajono savivaldybei rekomenduoja pakeisti gatvių pavadinimus, o dėl S. Nėries gatvių Šakių rajone laukiama mokslininkų išvados.

Jo vieta arba muziejuje, arba kitoje saugykloje išsaugant patį paminklą.

„Nusprendėme atidėti, nes tai yra tas kraštas, kuriame Salomėja Nėris gimė, (...) nenorime užbėgti įvykiams už akių“, – sakė V. Karčiauskas.

S. Nėris gimė Kiršų kaime, dabartiniame Vilkaviškio rajone, mokėsi Alvite, Marijampolėje, Vilkaviškyje, čia pradėjo kurti poeziją.

Anot V. Karčiausko, po kovo pradžioje vykusio posėdžio komisija paprašė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) užsakytų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų pažymą apie S. Nėries veiklą ir gyvenimą iki 1940 metų.

„Norime detaliau žinoti, kas susiję su jos tėviške, su jos gyvenimu, su jos kūryba, tokių duomenų mums trūksta“, – sakė V. Karčiauskas.

Komisijos pirmininko teigimu, jei pavadinimai Šakių rajone bus susiję su S. Nėrimi kaip poete, gali būti rekomenduojama juos palikti.

„Nežiūrint to, kad mes konstatuosime, kad ji bendradarbiavo su totalitariniu režimu ir padarė žalą Lietuvai“, – kalbėjo V. Karčiauskas.

Tuo metu dėl Pasvalio rajono komisijos sprendimas aiškus.

„Čia mes nematome jokių sąsajų su Salomėja Nėrimi (kaip poete – BNS) ir rekomendavome gatvių pavadinimus pakeisti“, – tvirtino komisijos pirmininkas.

S. Nėris drauge su kitais rašytojais kūrė sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatė vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

Vis dėlto dalis literatūrologų ir kitų mokslininkų pabrėžia S. Nėries kūrybos reikšmę lietuvių literatūrai bei kolektyvinei atminčiai, jos vėlesnę atgailą dėl bendradarbiavimo su sovietų valdžia.

Desovietizacijos komisija trečiadienį taip pat nusprendė, kad Ukmergėje stovinti „Vėliavnešių“ skulptūra turi būti nuimta.

„Jis propaguoja totalitarinį režimą, proginis paminklas, nesvarbu, kad labai profesionalus (...), tačiau jis neturėtų ten stovėti. Jo vieta arba muziejuje, arba kitoje saugykloje išsaugant patį paminklą“, – teigė V. Karčiauskas.

Vaclovo Krutinio sukurtas bronzinis monumentas „Vėliavnešiai“ atidengtas prieš keturis dešimtmečius, minint Sovietų Sąjungos 60-metį.

Trijų žmonių figūras su didelėmis plazdančiomis vėliavomis už jų nugarų vaizduojanti skulptūra tuomet įkūnijo „revoliucinės minties nemirtingumą“, o 2022 metų lapkritį svarstyta ją nukelti, už tai pasisakė ir apklausoje dalyvavę vietos gyventojai.

Vis dėlto įvertinus, kad ji neturi jokių akivaizdžių sovietinio laikmečio simbolių, o neigiamas tik jos sukūrimo kontekstas, miesto valdžia nusprendė ją palikti.

Desovietizacijos komisija trečiadienio posėdyje taip pat nusprendė, kad paminklai sovietiniams kariams Kretingalėje, Šalčininkuose, Eišiškėse ir paminklai sušaudytiems sovietiniams aktyvistams Pasvalio rajone turi būti nuimti.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

Vis dėlto, kaip teigia komisijos vadovas, tai nereiškia, kad išvada paviršutiniška. Pasak V. Karčiausko, ji lakoniška, nes komisijos sprendimas vieno ar kito kūrėjo atžvilgiu – tik trumpas ilgų diskusijų ir mokslinių tyrimų bei šaltinių visumos vertinimo konstatavimas.

„Priėmus komisijos išvadą ir nurodžius į pažymą, kurią tuomet turėjome vienintelę ir nematėme pagrindo į ją nenurodyti, susidarė nepagrįstas vaizdas, kad paraidžiui rėmėmės pažyma. Deja, komisija neturi techninių darbuotojų ar net jai priskirtų etatinių mokslinių darbuotojų, kurie padėtų surašyti ilgą, pagrindžiančią išvadą su nuorodomis į mokslinius tyrimus ir šaltinius. Apsiribojame lakonišku konstatavimu, gimstančiu po ilgų diskusijų“, – žiniasklaidai išplatintame pranešime teigia V. Karčiauskas.

„Todėl kartais gali atrodyti, kad priimtas vienas ar kitas sprendimas yra lyg nuosprendis visam aptariamojo žmogaus gyvenimui ir kūrybai, lyg viskas tik juoda ar tik balta, lyg pasaulyje nebūtų spalvų. Dėsime pastangas ateityje patys inicijuoti pažymas iš įvairių mokslo įstaigų, o galbūt ir kviesti ekspertus į komisijos posėdžius, taip siekiant išklausyti skirtingas nuomones ir nesudaryti regimybės, kad to vengiama“, – pažymėjo komisijos pirmininkas.

V. Karčiauskas taip pat atkreipia dėmesį, kad, kalbant apie kūrėjų vardų gatvių pavadinimus, S. Nėries vardo gatvių yra virš 40 įvairiuose Lietuvos vietovėse, nors kai kuriuose iš jų nėra Martyno Mažvydo, Adomo Mickevičiaus ar kitų lietuvių literatūros grandų vardo gatvių. Todėl desovietizacijos komisija ragina šalies institucijas aktyviau įsitraukti formuojant istorinės atminties politiką.

„Matant visuminį vaizdą, galima suvokti kiek ir kaip iškreipta literatūros lauko figūrų įamžinimo situacija. Todėl raginame atsakingas institucijas ir asmenis imtis savarankiškų iniciatyvų šią padėtį taisyti ir prisidėti formuojant istorinės atminties politiką“, – teigė V. Karčiauskas.

„Kartu tai nereiškia, kad S. Nėries gatvėvardžių ar kitokio pobūdžio įamžinimo išvis neturėtų likti. Kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai ir kiti atvejai, susiję su iki okupacine S. Nėries veikla, gali būti sprendžiami ir kitaip (pavyzdžiui, S. Nėries gimtinė, vietos kur mokėsi, kūrė, gyveno iki okupacijos). Manome, kad taip būtų rastas kompromisas įvertinant S. Nėries įsivėlimą į politinius okupacijos procesus, bet ir atsižvelgiant į jos kūrybą“, – sakė desovietizacijos komisijos pirmininkas.

ELTA primena, kad kovo pradžioje akademinės bendruomenės atstovai, prašydami iš naujo svarstyti klausimą dėl poetės S. Nėries biografijos ir kūrybos vertinimo, atviru laišku kreipėsi į desovietizacijos komisijos pirmininką V. Karčiauską, LGGRTC direktorių Arūną Bubnį bei Lietuvos savivaldybių asociaciją.

Akademinio lauko atstovai kreipimesi nurodė, kad LGGRTC išvada dėl poetės parengta mokslinio laipsnio neturinčio asmens, taip pat atliekant ekspertizę nesiremta moksliniais tyrimais.

Pastaruoju metu desovietizacijos komisija ne vienai savivaldybei pateikė rekomendacijas pakeisti S. Nėries vardo gatves. Taip pat, reaguodamos į komisijos išvadas dėl poetės kūrybos ir biografijos, S. Nėries vardo mokyklos Vilniuje bei Vilkaviškyje inicijavo savo pavadinimų keitimo procesą.

Nuo praėjusių metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

2022 metų gruodį Seimo priimtas įstatymas taip pat sudaro prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, numatyta atlikti LGGRTC ir savivaldybių institucijoms.

Todėl komisijos prašoma iš naujo įvertinti ir poetės vardo naudojimą viešiems objektams bei tokiam įvertinimui užsakyti objektyvią kvalifikuotų tyrėjų, istorikų ir literatūrologų, mokslinę ekspertizę.

„Raginame desovietizacijos komisiją ir jos pirmininką Vitą Karčiauską iš naujo svarstyti klausimą dėl S. Nėries biografijos ir kūrybos vertinimo, jos vardo naudojimo viešiems objektams ir tuo tikslu užsakyti objektyvią kvalifikuotų tyrėjų, istorikų ir literatūrologų, mokslinę ekspertizę“, – rašoma atvirame akademikų kreipimesi į LGGRTC.

Atvirą laišką pasirašė Vilniaus universiteto filologijos fakulteto dekanas Mindaugas Kvietkauskas, VU profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) akademiniai darbuotojai – Egidijus Aleksandravičius, Neringa Butnoriūtė, Vilniaus dailės akademijos docentė Laima Kreivytė bei Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų darbuotojai.

Kaip teigia laiško autoriai, „galutinė išvada apie Salomėją Nėrį“ yra tendencingas ir mėgėjiškais rašinys, neturintis objektyvios ekspertinės vertės ir neatitinkantis šiuolaikinio S. Nėries kūrybos, biografijos ir sovietmečio kontekstų ištirtumo lygio. Taip pat, pasak akademinės bendruomenės, jame nesiremiama esminiais šiai temai skirtais moksliniais tyrimais, monografijomis ar straipsniais.

Asmens, kūrybos ir mokslo žeminimas negali būti Lietuvos valstybės sprendimų pagrindas.

„Galutinėje išvadoje“ moksliniai tyrimai tiesiog ignoruojami arba apibūdinami menkinančiais epitetais („vėlesnių kartų literatūrologai sulaužė daug iečių“, „visa kita virto iki šių dienų sekamu melancholišku poetiniu pasakojimu, legenda, „Senelės pasaka“ etc.) Tekste iškraipoma vakarietiška atminties tyrimų (Pierre‘o Nora) teorija“, – nurodo filologijos ir istorijos ekspertai.

Be to, pažymi laiško autoriai, išvadoje apie S. Nėrį ir jos kūrybą nėra adekvačiai istoriškai įvertintas sovietinio režimo, propagandinių S. Nėries biografijos iškraipymų kontekstas.

„Formuluojant S. Nėries biografijos vertinimus, poetės gyvenimas tendencingai šaržuojamas, vartojant žemo kultūrinio lygio žurnalistines klišes („pelnė dramatiškos poezijos žvaigždės įvaizdį“, „tinkamu akimirksniu tapusi superžvaigžde ji atsidavė leidybai“, „biografija virto herojišku tautosakiniu pasakojimu“, „reiškinio pikantiškumas“ ir pan.)“ – teigia akademikų bendruomenė.

Todėl laiške kreipiamasi ir į LGGRTC direktorių Arūną Bubnį su raginimu atsisakyti neva nekompetentingus vertinimus teikiančių autorių paslaugų.

„Asmens, kūrybos ir mokslo žeminimas negali būti Lietuvos valstybės sprendimų pagrindas“, – skelbiama viešai išplatintame kreipimesi.

Pastaruoju metu desovietizacijos komisija ne vienai savivaldybei pateikė rekomendacijas pakeisti S. Nėries vardo gatves. Taip pat, reaguodamos į komisijos išvadas dėl poetės kūrybos ir biografijos, S. Nėries vardo mokyklos Vilniuje bei Vilkaviškyje inicijavo savo pavadinimų keitimo procesą.

Nuo praėjusių metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

2022 metų gruodį Seimo priimtas įstatymas taip pat sudaro prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, numatyta atlikti LGGRTC ir savivaldybių institucijoms.

„P. Cvirkos aikštės ir L. Giros gatvės pavadinimus – pakeisti, o dėl S. Nėries gatvės dar palauksime“, – pirmadienį po komisijos posėdžio BNS sakė jos pirmininkas Vitas Karčiauskas.

L. Gira, S. Nėris ir P. Cvirka buvo rašytojai, be kita ko, kūrę sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatai vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

Pasak V. Karčiausko, dėl S. Nėries veiklos vertinimo užprašyta ekspertų išvados. Jos sulaukus, bus priimtas sprendimas ir dėl poetės vardo naudojimo viešose užrašuose.

Pervadinti P. Cvirkos ir L. Giros gatves komisija anksčiau yra nurodžiusi ir kitoms savivaldybėms.

2021 metais Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu buvo nukeltas P. Cvirkos paminklas.

Pirmadienį taip pat nuspręsta, kad sostinėje turi būti pakeistas ir Broniaus Grigo gatvės pavadinimas.

„Tai buvo komunistinis veikėjas, atitinka (įstatyme apibrėžtus – BNS) reikalavimus ir turi būti pakeistas pavadinimas“, – sakė V. Karčiauskas.

Anot jo, pirmadienį daugiausia diskusijų sukėlė prašymai įvertinti rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus namo-muziejaus Varėnos rajone Subartonių kaime ir jo memorialinio buto-muziejaus Tauro gatvėje Vilniuje pavadinimus.

„Labai sunkus klausimas yra dėl V. Krėvės, ilgai diskutavome, šiandien jokio sprendimo nepriėmėme, nes reikalinga pažyma apie V. Krėvę. Vieni akcentavo vienus jo biografijos faktus, kiti – kitus“, – BNS sakė komisijos pirmininkas.

„Priėmėme sprendimą kreiptis į Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kad būtų užsakyta pažyma, kurioje išsamiai būtų atskleista V. Krėvės veikla įvairiais gyvenimo laikotarpiais“, – pridūrė jis.

Pasak V. Karčiausko, tas pats nuspręsta ir dėl paminklo gamtininkui Tadui Ivanauskui Kaune.

V. Krėvė (1882–1954) laikomas Lietuvos literatūros klasiku, tačiau 1940 metų vasarą jis buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras, vyko į Maskvą derėtis su Sovietų Sąjunga. Per Antrąjį pasaulinį karą, naciams okupavus Lietuvą, 1942 metais V. Krėvė paskelbė viešą atsišaukimą, kuriuo pasmerkė Sovietų Sąjungos veiksmus Lietuvoje 1940 metais.

T. Ivanauskas (1882–1970) – lietuvių gamtininkas zoologas, gamtosaugos pradininkas, buvo vienas iš Lietuvos universiteto kūrėjų, įsteigė pirmąją kailinių žvėrelių fermą, Ornitologijos stotį Ventės rage, jo iniciatyva įsteigtas Žuvinto rezervatas, Kauno zoologijos sodas.

Pasak V. Karčiausko, esama duomenų apie jo galimus ryšius su sovietų valdžia, tačiau sprendimui būtina ekspertų išvada.

Desovietizacijos komisija taip pat konstatavo, kad Kaišiadorių rajone, Žiežmariuose, turi būti pervadinta Jurijaus Gagarino, Kauno rajone, Garliavoje, – Vytauto Montvilos gatvės.

Molėtų rajono savivaldybė prašė išvados dėl Novosiolkos kaimo pavadinimo, tačiau ir dėl jos komisija sprendimo kol kas nepriėmė.

„1905 metų kaimų suvestinėje tas kaimas yra paminėtas, tačiau galimas dalykas, kad tas pavadinimas yra atsiradęs iš kito okupacinio režimo – carinio. Pamanėme, kad teisinga būtų vis dėlto atlikti istorinį tyrimą ir gauti informaciją, kada tas pavadinimas pirmą kartą pavartotas ir kokiame kontekste. Jeigu tai grynai carinės administracijos sukurtas pavadinimas, jis tikrai turėtų būti pakeistas“, – BNS sakė V. Karčiauskas.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės.

Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

„Praeitame komisijos posėdyje dėl to buvo išsakytas didelis nepasitenkinimas. Bet tuo metu buvome neišsinagrinėję visų teisės aktų. Tai dabar susitikimas reikalingas tam, kad galėtume tiesiai pasakyti, kad jūs nevykdote Vyriausybės nutarimo, kuriuo esate tiesiogiai įpareigoti atlikti mokėjimus“, – Eltai teigė V. Karčiauskas.

Jis pabrėžė, jog centras, pagal Vyriausybės nutarimą, privalo komisijos nariams mokėti už visą išdirbtą laikotarpį, net jei tai reikėtų daryti atbuline data.

„Tikėkimės, kad bus surinktos visos suinteresuotos pusės ir kažkoks koordinacinio pobūdžio sprendimas bus priimtas“, – apie trečiadienį vyksiantį susitikimą kalbėjo V. Karčiauskas.

„Centras turi mokėti. Pagal Vyriausybės nutarimą, priimtą lapkričio 15 d., jie privalėjo už visus 2024 metus sumokėti. Tai ne tai, kad jie nesumokėjo, bet dar ir teigia, kad nemokės“, – komisijos narių nepasitenkinimą dėl situacijos išsakė V. Karčiauskas.

Komisijos pirmininkas neslepia, jog dėl tokios LGGRTC demonstruojamos pozicijos piktinasi visi nariai.

„Komisija pikta, nes tai yra nepagarba darbui. Iš esmės tai yra pasityčiojimas iš komisijos ir jos narių“, – teigė V. Karčiauskas.

Komisijos narių darbo apmokėjimo klausimas jau buvo aptartas pastarajame desovietizacijos komisijos posėdyje gruodžio viduryje. Jame taip pat dalyvavo LGGRTC direktorius A. Bubnys ir Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Komisija pikta, nes tai yra nepagarba darbui. Iš esmės tai yra pasityčiojimas iš komisijos ir jos narių.

Kaip gruodį Eltai teigė LGGRTC atstovai, komisijai atlygis nebuvo numatytas todėl, kad desovietizacijos įstatymas buvo priimtas tik 2022-ųjų pabaigoje, jau sudarius 2023 metų biudžeto projektą.

ELTA primena, kad nuo šių metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Seimas sudarė ir tarpinstitucinę komisiją, sudarytą iš 9 narių, deleguotų iš įvairių institucijų ir organizacijų.

Praėjusių metų gruodį Seimo priimtas įstatymas taip pat sudaro prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, numatyta atlikti LGGRTC ir savivaldybių institucijoms.

Pirmadienį posėdžiavusi Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija sprendė, ar Klaipėdoje liks S. Nėries bei L. Giros gatvių pavadinimai, bei kaip pasielgti dėl atminimo lentos su bareljefu A. Venclovai.

Vieningi komisijos nariai buvo tik dviem klausimais – L. Giros gatvės pavadinimas turi būti pakeistas ir atminimo lenta, skirta buvusiam sovietinės Lietuvos švietimo komisarui A. Venclovai, turi būti nuimta.

Panašu, jog didžiausios diskusijos kilo dėl S. Nėries gatvės pavadinimo keitimo.

Vadinamosios desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas dienraščiui teigė, kad šiuo klausimu padaryta pertrauka.

Sprendimas beveik aiškus, bet paprašyta parengti išsamią pažymą.

„Dėl S. Nėries vis dėlto nusprendėme, kad reikalinga oficiali pažyma iš Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro, kurioje būtų aiškiai parašyta, ką ji nuveikė, koks ji buvo žmogus, kad visi vienodai suprastume jos veiklą. Todėl padarėme pertrauką, o dėl kitų klausimų problemų nekilo. Nors pagal tai, ką mes visi jau ir taip žinome apie S. Nėrį, tai sprendimas veikiausiai bus aiškus – poetės vardo gatvės pavadinimą neabejotinai reikės keisti. Sprendimas beveik aiškus, bet paprašyta parengti išsamią pažymą“, – teigė V. Karčiauskas.

Teigiama, kad toks atsargumas dėl S. Nėries vardo panaikinimo iš viešųjų erdvių reikalingas ne tik dėl gatvės pavadinimo, kuri yra ne tik Klaipėdoje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

Esą, turint pažymą, bus lengviau apsispręsti ir dėl S. Nėries paminklo Vilniuje bei memorialinio muziejaus Kaune tolimesnio likimo, nes neabejojama, kad prašymų dėl šių objektų artimiausiu metu vadinamoji desovietizacijos komisija tikrai sulauks.

Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vedėjas V. Karčiauskas prašė teismo panaikinti Kultūros paveldo departamento direktoriaus pernai lapkritį priimtą įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos jam skyrimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas trečiadienį paskelbė, kad naikinti šį įsakymą nėra jokio teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas, BNS pranešė teismo atstovė Sigita Jacinevičienė-Baltaduonė.

Kultūros paveldo departamento direktorius pernai liepos 5 dieną raštu Vilniaus skyriui pateikė informaciją, kad Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacija gegužės–birželio mėnesiais Antakalnio kapinėse, tiesdama taką šalia naujiems laidojimams skirto sklypo, pastatė du naujus antkapinius paminklus Sovietų Sąjungos kariams su sovietine atributika.

Šiame rašte buvo nurodyta, kad tokiais veiksmais buvo pažeistos tvarkymo taisyklės, ir paprašyta pareikalauti administracinės atsakomybės iš pažeidimą padariusių asmenų, o apie atliktus veiksmus informuoti departamentą.

Departamento Vilniaus skyriaus vyr. inspektorius Povilas Mečkovskis, surašė protokolą organizacijai už įstatymo pažeidimą. Jame buvo konstatuota, kad Lietuvos karo istorijos asociacija „Užmiršti kareiviai“, pažeisdama įstatymą, savavališkai, t. y. nepranešusi Kultūros ministerijai ir negavusi departamento leidimo, Antakalnio kapinėse 2017 metų gegužę pastatė du antkapinius paminklus.

Protokole nurodyta, kad byla bus nagrinėjama departamento Vilniaus skyriuje 2017 metų rugsėjo 5 dieną 10 val. Prie protokolo pridėtas Asociacijos prezidento pateiktas pasiaiškinimas su priedais.

V. Karčiauskas išnagrinėjo pažeidimo bylą ir rugsėjo 14 dieną priėmė nutarimą. Jame konstatuota, kad palaidojimai Antakalnio kapinėse buvo atlikti teisėtai, antkapinių paminklų statymo darbai buvo vykdomi ne kultūros paveldo objekto teritorijoje ar objekte, kad atlikti darbai – antkapinių paminklų statymas – nepriskiriamas tvarkybos darbams.

V. Karčiauskas bylą nutraukė motyvuodamas, kad nėra padarytas įstatymo pažeidimas.

Po šio įvykio buvo sudaryta komisija, ji lapkričio 30 dieną parengė išvadą. Joje konstatuota, kad V. Karčiauskas be teisinio pagrindo nutraukė administracinę bylą, neatliko tarnybinių pareigų. Dėl to buvo padaryta žala Kultūros departamento dalykinei reputacijai, įstatymų saugomoms vertybėms ir nustatytai teisinei tvarkai.

Tarnybinė nuobauda V. Karčiauskui buvo skirta už tai, kad ne laiku išnagrinėjo administracinę bylą dėl konstatuotų asociacijos padarytų pažeidimų. Jis praleido 1 mėnesio terminą.

V. Karčiauskas teismo posėdyje patvirtino, kad tuo metu, kai nagrinėjo administracinę bylą, pas jį buvo atvykusi ir šia byla domėjosi Rusų sąjungos atstovė Olga Goržkova. Su ja V. Karčiauskas anksčiau yra dirbęs Vilniaus miesto savivaldybės taryboje.

Apie galimą įtaką nagrinėjant administracinio pažeidimo bylą ir priimant nutarimą Kultūros departamento teritorinių skyrių vedėjus informavo ir pats pareiškėjas – tai patvirtino teisme liudiję departamento Alytaus ir Kauno skyrių vedėjai. 

„Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tyčia, galbūt turėdamas tikslų, nesuderinamų su jam, kaip valstybės tarnautojui, patikėtų pareigų vykdymu, nutarimu bylą nutraukė, jame neišdėstęs motyvų“, – paskelbė teismas.

Taip LRT RADIJUI sako Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas. Anot jo, aikštės vertingosios savybės buvo nustatytos dar 2010 m., tačiau kai kurios iš jų iki šių dienų net neišliko.

1993 m. prasidėjo Lukiškių aikštės įrašymo į paveldo registrą procesas, sako V. Karčiauskas. Jo teigimu, Naujamiestis buvo gana sudėtingai aprašytas kaip vertinga urbanistinė vietovė. Tiesa, tuomet nebuvo nurodytos aikštės vertingosios savybės, nes ši sąvoka atsirado vėliau.

„Vertingųjų savybių sąvoka atsirado po 2005 m. Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymo naujos redakcijos. Anksčiau tokių sąvokų net nebuvo. Todėl 2010 m. pagal naujojo įstatymo reikalavimus patikslintos vertingosios savybės. Buvo nustatyta gerokai daugiau vertingųjų savybių, nei dabar išlikę. Tai buvo ir planavimo sprendimai su takų struktūra, ir visos mažosios architektūros formos. Tada pirmą kartą paminėta, kad žemės ir jos paviršiaus elementai, lygus reljefas yra vertingoji savybė“, – tvirtina V. Karčiauskas.

Jis akcentuoja – nors vertingųjų savybių išliko mažiau, nei buvo nustatyta, aikštės vertingosios savybės nebuvo išnaikintos. 2016 m. jos buvo pakoreguotos: „Savivaldybė ar projekto autoriai (dabar man sunku būtų pasakyti) kreipėsi į Kultūros paveldo departamento Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybą, siūlydami atsisakyti takų sistemos.“

Paklaustas, ar vadovaujantis tokiu pačiu principu kaip vertybę galima panaikinti ir aikštės lygumą, V. Karčiauskas tvirtina – panaikinti galima viską.

„Tačiau įdomu kitkas – kodėl, rengiant konkursą, žinant, kad tai yra paveldo vietovė (kalbėkime apie visą Naujamiestį, jeigu jau nepatinka, kad Lukiškių aikštė yra paveldo vieta ar objektas), visiškai nebandoma pasižiūrėti, kas ten yra vertingo? Aš, pavyzdžiui, manau, kad Lukiškių aikštė istoriškai nuo XVI a. jau buvo Vilniaus gyvenime ir vaidino tikrai ne paskutinį vaidmenį. Ji visą laiką buvo lygi“, – atkreipia dėmesį V. Karčiauskas.

Išsakydamas savo poziciją, specialistas teigia, kad aikštės reljefo nereikėtų keisti, tačiau prideda, kad šiuo atveju būtina susipažinti su pačiu laimėjusiu projektu. „Nesu pakankamai gerai susipažinęs [...], todėl kalbėti apie tai, ar tai statinys, ar reljefo keitimas, ar dar kas nors, tikrai būtų per drąsu. Negaliu to pasakyti“, – sako V. Karčiauskas.

Anot jo, derinant techninį projektą, buvo labai aiškiai apibrėžta, kur ir koks paminklas turėtų būti.

Specialistas primena, kad dar 1999 m. Seimo nutarimu buvo nuspręsta, kad Lukiškių aikštė formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Kultūros paveldo departamento vadovai atsisako komentuoti savo poziciją dėl Lukiškių aikštės vertingųjų savybių. Departamentas sako, kad statyti išrinkto paminklo negalima, nes bunkerį primenantis paminklas neatitinka paveldosaugos reikalavimų, gadina aikštės lygumą.

Vilniuje restauruojama vienintelė renesansinė Šventojo Stepono bažnyčia. Pasak restauratorių, bažnyčią puošia 17-ame amžiuje iš medžio anglies sukurti ornamentai. Tokios sgrafito tapybos, pasak specialistų, visoje Europoje yra išlikę labai nedaug.

Šventojo Stepono bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo labai svarbi vieta – čia prasidėdavo visi iškilmingi karalių, kunigaikščių, karvedžių sutikimai. Toliau eisena judėdavo Rūdninkų gatve, pro Rotušę iki Valdovų rūmų, Vilniaus Katedros. Pasak paveldosaugininkų, ši bažnyčia buvo simboliniai Vilniaus vartai. Prieš dešimt metų pradėjus restauruoti pastatą atrasta išlikusių unikalios sgrafito tapybos fragmentų.

„Mes renesansinių visiškai nesugadintų bažnyčių iš esmės neturime – jos yra prikrautos baroko elementų. Čia turime gražią, švarią ir, svarbiausia, su sgrafitu. To aš daugiau Lietuvoje nežinau“, – teigė Kultūros paveldo departamento Vilniaus sk. vedėjas Vitas Karčiauskas.

Pasak restauratorių iš pažiūros nesudėtingas ornamentas iš tiesų atkuriamas labai lėtai. Pagal senąsias technologijas dirbantys meistrai per dieną restauruoja ne daugiau kaip vieną kvadratinį metrą.

„Kai kur ornamentų nėra išvis išlikę. Kur jie matosi, yra tinkuojama tamsiu sluoksniu, tada šviesiu ir tada ornamentas yra nukopijuojamas. Paskui tas šviesus sluoksnis yra nupjaustomas su skalpeliais“, – pasakojo darbus atliekančios UAB „Domus antiquus“ direktorius, darbų vadovas Rimantas Kurlinskas.

Medžio anglys, kalkės ir smėlis – bažnyčios fasadai atkuriami naudojant tik senąsias medžiagas. Projekto vadovai tikisi, kad darbus baigs po dvejų metų.

„Atsižvelgiant į šių metų finansavimą, kai darbams yra skirta apie 50 tūkst eurų, 70 proc prisidėjo Kultūros paveldo departamentas, likusią 28,5 proc – Vilniaus arkivyskupija. Jeigu ir toliau bus toks finansavimas, tai darbus užbaigsime per ateinančius 16–17 metų“, – teigė VĮ „Lietuvos paminklai“ direktoriaus pavaduotojas Valentinas Šimas.

Prie Vilniaus autobusų stoties esančią bažnyčią sunku pastebėti, nes ją vis dar supa automobilių remonto dirbtuvės, gatvių statybos įmonės sandėliai. Tačiau tikimasi, kad Vilniaus savivaldybei pavyks greičiau susitarti su verslininkais ir šie išsikels iš miesto centro. Juolab, kad kažkur po asfaltu, prie bažnyčios buvusiose kapinėse palaidoti ir daug žymių žmonių, pavyzdžiui Laurynas Stuoka–Gucevičius.