Šalies vadovas Gitanas Nausėda V. Braziūnui sukakties proga dėkojo už aktyvią ir prasmingą kūrybinę veiklą.

„Esate aktyvus literatūros bendruomenės narys, Jūsų rūpesčiu ir vertimais vis labiau pažįstame kitų tautų, visų pirma – latvių, kultūrą“, – sveikinime rašė prezidentas.

Šalies vadovo teigimu, V. Braziūno poezijoje atsispindi atidus žvilgsnis istorijai ir istorijoms, konstruojantis autentišką kalbą ir pasakojimo būdą.

2013 m. V. Braziūnui buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką.

„Jūsų savitas poetinis žodis padeda apčiuopti kalbos, o su ja ir tautos ištakas, priartėti prie baltiškosios pasaulėvokos. Iš gimtosios Žiemgalos nutiesėte poetinius tiltus ne tik į Vilnių ir mums visiems labai artimą Latviją, bet ir daugeliu kitų krypčių. Jūsų eilėraščiai skamba daugiau kaip dvidešimčia kitų kalbų, atskleisdami unikalų poetinį talentą ir mūsų kultūros patirtis bei kontekstus. Linkiu jums prasmingo kūrybos laiko ir įkvėpimo“, – sveikindamas poetą sako kultūros ministras Simonas Kairys.

„Esate gilios dvasios žmogus, talentingas kūrėjas, skatinantis nebijoti gyvenimo vaizdingumo bei gyvasties, pastebėti kiekvieno pasaulio kampelio savitumą ir vertinti unikalų tarminį Lietuvos kraštovaizdį. Dėkoju, kad dalijatės savo kūryba ir suteikiate galimybę kaityti, svečiuotis „lėtojo laiko akyje“. Linkiu sveikatos, niekada nešiurkštėjančio žvilgsnio į pasaulį ir neblėstančio kūrybiškumo“, – sakoma premjerės Ingridos Šimonytės sveikinime.

Poetui Vladui Braziūnui už poezijos knygą „Vilniaus heteroglosija“ skiriama 3000 eurų premija. Dailininkui, instaliacijų iniciatoriui ir dalyviui Giteniui Umbrasui už menines Vilniaus miestui skirtas akcijas – 2000 eurų. Tarpdisciplininei menininkei Julijai Janulaitytei už Stiklo kvartalo iniciatyvą – 2000 eurų. Vaikų literatūros autoriui Mariui Marcinkevičiui už knygą „Akmenėlis“ – 2000 eurų.

„Pastarieji metai kūrėjams neabejotinai buvo išgyvenimų, sustojusių senų ir naujų projektų bei atskirties laikotarpis. Džiaugiamės, kad mūza kūrėjų neapleido ir Vilnių savo kūryboje ryškiausiai atspindėjusius menininkus šiandien galime apdovanoti specialia premija“, – sakė istorijas apie žmones ir mylimą Vilnių pasakojančius menininkus apdovanojantis Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

V. Braziūno naujasis eilėraščių rinkinys „Vilniaus heteroglosija“ atspindi gausybę sostinės akcentų ir prakalbina Vilnių atverdamas miesto įvairovę daugybe aspektų ir balsų.

G. Umbrasas sukūrė ir įgyvendino per 40 objektų, akcijų ir projektų, skirtų Vilniaus viešosioms erdvėms. Svarbi jo kūrybos dalis – viešos meninės akcijos, suburiančios šiame mieste gyvenančius žmones.

J. Janulaitytė tapo Stiklo kvartalo bendruomenės kūrybiniu varikliu. Jos nuopelnu pradėta gilintis į kvartalo identitetą, pasakoti Senamiesčio erdvių istorijas, kurti naujas traukos vietas, kultūrinius maršrutus, tradicijas, gerinti infrastruktūrą, pritraukti investuotojus ir Senamiesčio kultūros mylėtojus.

M. Marcinkevičius knygoje „Akmenėlis“ pasakoja dviejų vaikų Rivkos ir Etano, per Antrąjį pasaulinį karą patekusių į Vilniaus getą, draugystės istoriją, persmelktą baimės. Anot rašytojo, Holokausto tema galima ir net reikia kalbėti su vaikais.

Premijos skiriamos už literatūros, dailės, architektūros, muzikos, teatro, kino, šokio, fotografijos ir kitus kūrinius, kuriuose atspindimas Vilnius, vilniečiai, jų pasaulėžiūra ir miestui svarbūs įvykiai, reiškiniai ar asmenybės. Per penkiolika šių premijų teikimų metų jas gavo jau 28 kūrėjai. Tarp jų – Algimantas Baltakis, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, Marius Burokas, Ona Narbutaitė, Eglė Ridikaitė, Leonardas Gutauskas, Vytautas Tomaševičius, Darius Pocevičius ir kiti.

Marius Burokas

Už knygą "Švaraus buvimo" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

Naujoje, ketvirtoje, poezijos knygoje "Švaraus buvimo" M.Burokas tęsia ankstesniuose rinkiniuose (ypač "Būsenos", 2005; "Išmokau nebūti", 2011) išryškėjusias gyvenimo kelio, santykio su poezija ir kultūra, su gimtuoju Vilniumi temas. Ypatingo skaidrumo, šviesos dabar teikia žmogiškųjų vertybių, artimiausių žmonių apsuptis, tai atsispindi ir knygos pavadinime. Vaikai spinduliuoja šilumą, meilę pasauliui, padeda pažvelgti į kasdienybę šviežiai, pamatyti save patį pasaulio tęstinume. Mylimo žmogaus supratimas, šeimos bendrija – tai vertybės, kurias reikia puoselėti ir saugoti, nes ir jas ardo realybės rutina, ydos ar ramybė, tampanti nepakeliama. Poetas, panirdamas į save, į savo slaptą "aš", atskleidžia nevienalypę žmogaus prigimtį, jausmų dialektiką. Netobulame pasaulyje harmonija, užsimiršimas sunkiai įmanomas, kai epochos vėjas išpučia raides ir dvasią. Ar dievoieška atsakys į būties klausimus? Poetui, žinomam vertėjui, literatūros kritikui rūpi asmeniška atvertis papildyti visuotiniais kontekstais, rasti paprastą ir autentišką poetinę kalbą. Ši knyga – darnus poetinis audinys, į kurį natūraliai įsipina saviraiška ir aktualių pasaulio įvykių refleksijos.

Vytautas Kaziela

Už knygą "Alyvmedžiai" (Kauko laiptai, 2018)

"Alyvmedžiai" – vienuoliktoji V.Kazielos poezijos knyga. Autorius tęsia mirties ir meilės, atsisveikinimo, tuštėjimo, vienišėjimo temas. Šis rinkinys trapios, subtilios poezijos namai, o patys eilėraščiai – išgryninti. Nenuostabu, nes tai meditacijos, vienišavimo poezija, reikalaujanti tylos. Poetas tebetiki, kad minimalizmas – formos ir įvaizdžių – turi žavėti savo grakštumu, tad viską, kad yra esminga, galima išreikšti taupiu žodžiu.

Giedrė Kazlauskaitė

Už knygą "Gintaro kambarys" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

"Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje (gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas!). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą ir užvaldė déjà vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu – jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija. Man atrodė, kad nesidomiu istorija, kraštotyra, paveldu; taip pat ir biologija, chemija. Neperėmiau tėvų profesijų, darbo, nenorėjau būti į juos panaši. Paradoksalu – kai sąmoningai toliniesi, pasitaiko, kad nesąmoningai priartėji. Paprastai žmonės manipuliuoja šeimos traumomis (represijos, tremtys, partizanai ir pan.), bet tai nesąžininga. Protėvių nuopelnai nėra tavo nuopelnai. Niekas nėra vertingesnis už kitus vien dėl fakto, kad šeimos istorijoje būta kankinių. Ir atvirkščiai – niekas nekaltas dėl niekšų. Neegzistuoja joks geresnis kraujas, o tikėjimas privilegijomis dėl kilmės tėra liguistumas", – G.Kazlauskaitė.

Mindaugas Nastaravičius

Už knygą "Bendratis" (Tyto alba, 2018)

pagalvojau, kad viską

jau parašiau, nors nė žodžio

nežinojau apie tave, ir tada supratau, kad laikas

šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną

išversti tą menką konstrukciją, laikančią žmogų ar tvartą

lūkesčius jūsų ir mano, palengva slopstančius

kiek besiraityčiau

pagalvojau – laikas sustoti, nes viskas

kas rodės reikšminga, išsprūdo prirėmus prie sienos

tada pasirodė – štai, pagaliau, kaip ir laikas

nieko nereiškiu, kiek savęs begailėčiau

tada pasigirdo, kad Gariūnuose, kažkur

prie sienos, brangiai superka pelenus, todėl deginom

tėvų nuotraukas už tvarto, kol sukūrenom

ir tvartą, liko tik siena, laikanti tuštumą

tada, susipylę į kibirus, išvežėm viską parduoti, o tada

sužinojome, kad kažkur prie sienos nėra jokios sienos

kad mūsų pelenų net dykai niekas neima

sudegę tėvų veidai tebejuosta ant pirštų

ir ėjome atgal į autobusą, dulkėjo

neuždengti pelenai, semiu juos dabar ir barstau

šitoj amžinoj bendraty ant nesančios sienos griuvėsių

"Bendratis" – trečioji jaunesniosios kartos poeto M.Nastaravičiaus (g. 1984) knyga. Pirmasis eilėraščių rinkinys "Dėmėtų akių" (2010) įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Antroji knyga – "Mo" (2014) – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją, rinkinys pateko į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. M. Nastaravičius taip pat rašo pjeses, bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos teatrais. 2015-aisiais už dramaturgiją jis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. "Ateina laikas, kai supranti, kad esi ir sūnus, ir tėvas, kad nuo šiol žiūri abiem kryptimis, ir abi jos svarbios, nors tau nepavaldžios. Tai šios istorijos dramatizmas ir jėga", – sako rašytojas Sigitas Parulskis.

Dovilė Zelčiūtė

Už knygą "Prieglaudos miestai" (Kauko laiptai, 2018)

Neatsitiktinai D.Zelčiūtė naują savo eilėraščių rinkinį pavadina "Prieglaudos miestai". Tai akivaizdi aliuzija į Senąjį Testamentą, aiškus pažadas, kad autorės, pripažintos išpažintinės lyrikos (pasižyminčios autoironija ir paradoksais) kūrėjos, knygoje šįkart dominuos dievoieškos tema. Su sau būdingu atvirumu ir kūrybiniu įkarščiu poetė imasi išskirtinio šiems laikams moralinių vertybių teigimo, savęs ieškojimo nuopuoliuose ir prisikėlimuose, ieško atsakymo į vieną iš svarbiausių egzistencinių klausimų: su kuo tu? Knygos autorei sekasi: ji išvengia patetikos ar egzaltacijos, deklaratyvaus religingumo, moralizavimo. Tema skleidžiasi natūraliai: skausmingai, džiaugsmingai, įtikinamai. Nedvejoji: "prieglaudos miestas" D.Zelčiūtės poezijoje tapo filosofine atskirties, atsiteisimo, išsigryninimo kategorija, – tiek laiko, tiek erdvės prasme.

Jo tikslas – uždegti mūsų šalies žmones tikroms šventinėms linksmybėms, kurios apogėjų pasieks vasarą, didžiausiame Šimtmečio minėjimo renginyje Dainų šventėje. Žmones ji telks ir dar vienai ypatingai misijai – pakviesti 4 milijonus lietuvių iš viso pasaulio liepos 6-ąją kartu giedoti Šimtmečio „Tautišką giesmę”. Žygis startuos kovo 11-ąją Pasvalyje.

„Per 100 metų iš Lietuvos išvyko ir po visą pasaulį pasklido daugiau nei milijonas lietuvių. Sakoma, kad visur sutiksi žvirblį ir lietuvį. Kiekvienas iš mūsų pažįsta bent po vieną, kuris gyvena užsienyje, taigi žygio metu turėsim progą visus juos pakviesti Šimtmečio proga jungtis į bendrą chorą. Jei mums pavyks pakviesti 4 milijonus, tai bus svarbus įrodymas, kad žmonių, kurių širdyse dega meilė Lietuvai, pasaulyje yra daugiau nei kada manėme“, – sakė E. Mildažytė.

Po šventės Pasvalyje ateinančiais savaitgaliais žygis dar aplankys Radviliškį, Lazdijus, Marijampolę, Tauragę, Telšius, Uteną.

„Mūsų susitikimuose bus visko – ir šokių, ir dainų, ir apsikabinimų, ir priesaikų, ir karštos arbatos. Pažadu ir vieną kitą siurprizą. Svarbiausia – ateikite atviri ir įsileiskite Šimtmečio šventę į savo širdį“, – kvietė laidų vedėja.

Kovo 11-ąją, 12 val., į Pasvalio Vytauto Didžiojo aikštę su žygiu senoviniais automobiliais atvyks iš šio krašto kilęs poetas Vladas Braziūnas, scenoje koncertuos Pasvalio mišrus choras „Canticum novum“, jaunimo grupė „Marabu Band”, o smagiai pašokti kvies rajono folkloro kolektyvai, kurie jau atrinkti vasaros Dainų šventei.

„Dainų šventė – tai ne kelių dienų renginys Vilniuje, tai – kasdienis, nenutrūkstantis procesas, kuriame dalyvauja tūkstančiai žmonių. Kiekvienais metais Lietuvoje vyksta regioninės dainų šventės, pasaulio lietuviai jas rengia Amerikoje, Kanadoje, Australijoje. Žmonės buriasi, mokosi dainų ir šokių, repetuoja, jaudinasi, dalyvauja atrankose. Norime, kad ši nuotaika neliktų vien repeticijų salėse, bet pasklistų po miestų gatves ir aikštes, užkrėstų visus žmones švęsti, linksmintis ir augintų tą bendrumo jausmą iki pat vasaros susitikimo sostinėje“, – sakė Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa.

Į Šimtmečio dainų šventę kaip niekad gausiai įsitraukė vietos bendruomenės, Lietuvoje gyvenančios tautinės bendrijos, laukiama ir per 1700 pasaulio lietuvių. Šventėje dalyvauti bus galima ne tik gyvai – kiekvienas lietuvis, kad ir kur gyventų, galės jungtis prie kulminacinės šventės akimirkos – „Tautiškos giesmės” giedojimo visame pasaulyje liepos 6-ąją.

Žygį per Lietuvą „Vardan tos“ organizuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir iniciatyva „Lietuva 4.000.000“, bendradarbiaudami su miestų kultūros centrais ir savivaldybėmis.

Dangaus kūnai: saulė teka 7.40 val., leidžiasi 17.28 val. Dienos ilgumas 9.48 val.

Mėnulis (jaunatis) teka 8.33 val., leidžiasi 19.23 val.

Vardadieniai:

Aleksas, Donata, Donatas, Vaišvilas, Viltė

Datos:

1387 — pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti Molėtai, kai kunigaikštis Jogaila padovanojo juos Vilniaus vyskupui. Vyskupijai Molėtai priklausė iki XVIII a.

1806 — gimė archeologas, etnologas, geografas Konstantinas Tiškevičius. Mirė 1868 m.

1920 — sudaryta Klaipėdos krašto direktorija.

1934 — gimė nusipelnęs artistas, Klaipėdos dramos teatro aktorius Algirdas Venskūnas. Mirė 2003 m.

1952 — gimė poetas ir rašytojas Vladas Braziūnas.

2007 — po sunkios ligos mirė prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė Jurga Ivanauskaitė. Gimė 1961 m.

Vasario 17-oji pasaulio istorijoje:

1673 — mirė prancūzų dramaturgas Jean Baptiste Moliere (Žanas Batistas Moljeras). Gimė 1622 m.

1781 — gimė prancūzų gydytojas, patologas anatomas Rene Laennec (Renė Lanekas). Naudodamasis savo 1816 m. išrastu stetoskopu, 1819 m. sukūrė ir įdiegė į praktiką auskultacijos metodą bei pirmasis aprašė plaučių tuberkuliozę. Mirė 1826 m.

1796 — gimė italų kompozitorius Giovanni Pacini (Džovanis Pačinis).

1813 — Prūsija paskelbė karą Prancūzijai.

1856 — mirė vokiečių rašytojas, poetas Heinrich Heine (Henrikas Heinė). Gimė 1797 m.

1904 — Milane įvyko Giacomo Puccini (Džakomo Pučini) operos „Madama Butterfly“ premjera.

1906 — 26-ojo Amerikos Prezidento Theodore Roosevelt (Teodoro Ruzvelto) dukra Alice Roosvelt (Alisa Ruzvelt) Baltuosiuose Rūmuose ištekėjo už Nicholas Longworth (Nikolo Longvorto).

1972 — Didžiosios Britanijos bendruomenių rūmai balsavo už šalies stojimą į Europos Bendriją.

1990 — Rytų Vokietija paskelbė ketinanti nugriauti Berlyno sieną.

1992 — JT generalinis sekretorius Boutros Boutros-Ghali (Butrosas-Butrosas Galis) nutarė Jugoslavijoje dislokuoti 13 000 taikdarių.

1996 — mirė prancūzų rašytojas, žymus romanistas, poetas, eseistas Jean-Pierre Herve-Bazin (Žanas Pjeras Erve Bazenas). 1957 m. Prancūzų akademija rašytoją apdovanojo Didžiąja literatūrine premija. 1985 m. rašytojas Prancūzijoje buvo pripažintas skaitomiausiu autoriumi. Gimė 1911 m.

1998 — pirmą kartą po 1979 metų revoliucijos Irane, JAV sportininkai dalyvavo tarptautiniame imtynių turnyre šioje Azijos šalyje.

1999 — Lamanšo sąsiauryje Prancūzijos muitininkai sulaikė Latvijos žvejybos tralerį „Nemo“, kuris gabeno rekordinę — daugiau nei 20 tonų — marihuanos siuntą, paslėptą po žuvimi.

2002 — Prancūzijos nacionalinę valiutą franką pakeitė euras.

2012 — Graikijoje apiplėštas archeologinis muziejus Olimpijoje. Pavogta daugiau kaip 60 neįkainojamų daiktų, tarp kurių buvo ir antikos laikų aukso žiedas.

Vasario 17-oji šou pasaulyje:

1963 — gimė NBA žvaigždė Michael Jordan (Maiklas Džordanas).

1972 — gimė grupės „Green Day“ narys Billie Joe Armstrong (Bilis Džou Armstrongas).

1979 — grupė „The Clash“ Niujorke pradėjo pirmąjį koncertinį turą po JAV.

1981 — Niujorke gimė aktorė, modelis Paris Hilton (Peris Hilton).

1989 — buvęs „Deep Purple“, o vėliau sunkiojo roko grupės „Whitesnake“ vokalistas David Coverdale (Deividas Koverdeilas) vedė aktorę ir manekenę Tawny Kitaen (Touni Kiten).

1989 — mirė prancūzų madų dizaineris Guy Laroche (Gi Liarošas).

2011 — JAV kino prodiuseris Perry Moore (Peris Muras), padėjęs perkelti į didįjį ekraną britų rašytojo C.S.Lewis (K.S.Liujiso) „Narnijos kronikas“ (Chronicles of Narnia), buvo rastas negyvas savo bute Niujorke.

2013 — mirė JAV kantri muzikos dainininkė Mindy McCready (Mindi Makridi), tarp kurios dainų buvo hitu tapusi „Guys Do It All the Time“.

Jam literatūros apdovanojimas skiriamas už poetinius atradimus, padarytus gilinantis į baltų pasaulėžiūrą ir lietuvių, latvių bei kitų kalbų lingvistinį palikimą, už dalyvavimą tarptautiniuose modernios poezijos projektuose, BNS informavo Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio biuras.

Latvijos autorė Laima Slava gaus meno apdovanojima už išskirtinį profesinį indėlį plėtojant meno teoriją ir ypatingus pasiekimus knygų leidyboje, o mokslo apdovanojimas tenka Estijos genomo centro direktoriui Andresui Metspalu už darbus genų technologijos ir molekulinės diagnostikos srityje.

Į apdovanojimų ceremoniją ir 36-ąją Baltijos Asamblėjos sesiją ketvirtadienį išvyksta Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Ketvirtadienio vakarą taip pat planuojamas jo susitikimas su Estijos prezidente Kersti Kaljulaid.

Baltijos Asamblėja yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentų bendradarbiavimo organizacija, įsteigta 1991 metų lapkričio 8 dieną. Apdovanojimai už literatūros, meno ir mokslo laimėjimus įsteigti 1993 metais, siekiant skatinti literatūros, meno ir mokslo plėtojimą Baltijos šalyse, įvertinti ryškiausius laimėjimus šiose srityse ir skleisti juos kitose valstybėse.

Baltijos valstybės skiria ne mažiau kaip 5000 eurų kiekvienam apdovanojimui.

Vyriausybė posėdyje penktadienį paskyrė pirmojo laipsnio valstybinę pensiją poetui Vladui Braziūnui.

Pirmojo laipsnio valstybinė pensija, kurios dydis yra 232 eurai, jam bus mokama nuo liepos.

V.Braziūnas yra Lietuvos poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Kaip poetas jis debiutavo 1974 metais. Pirmoji jo eilėraščių knyga leidykloje išgulėjo septynerius metus kaip „idėjiškai ir meniškai nebrandi“. 1984 metais poetas apdovanotas Zigmo Gėlės premija, 2008 metais už eilėraščių ciklą „Slaptoji ornitologija: inkilų šventinimas“ - literatūrine „Varpų“ premija.

Menininkas 2013 metais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.

Šių metų gegužę Kauno miesto savivaldybė V.Braziūnui skyrė Maironio premiją už eilėraščių knygą „Stalo kalnas“. 2013 metais jis už eilėraščių knygą „Fontes amoris“ pelnė Bernardo Brazdžionio literatūrinę premiją, taip pat skirtą Kauno savivaldybės.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo poetui Vladui Braziūnui nuo šių metų liepos skirti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją.

Pirmojo laipsnio valstybinės pensijos dydis yra 232 eurai.

V.Braziūnas yra Lietuvos poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Kaip poetas jis debiutavo 1974 metais. Pirmoji jo eilėraščių knyga leidykloje išgulėjo septynerius metus kaip „idėjiškai ir meniškai nebrandi“. 1984 metais poetas apdovanotas Zigmo Gėlės premija, 2008 metais už eilėraščių ciklą „Slaptoji ornitologija: inkilų šventinimas“ - literatūrine „Varpų“ premija.

Menininkas 2013 metais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.

Šių metų gegužę Kauno miesto savivaldybė V.Braziūnui skyrė Maironio premiją už eilėraščių knygą „Stalo kalnas“. 2013 metais jis už eilėraščių knygą „Fontes amoris“ pelnė Bernardo Brazdžionio literatūrinę premiją, taip pat skirtą Kauno savivaldybės.

Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje, eilių klausantis keliems šimtams poezijos mėgėjų, baigėsi 51-asis „Poezijos pavasaris“.

Saulėtą popietę pagerbti festivalio laureatai, poeziją skaitė Lietuvos ir užsienio poetai.

„Poezijos pavasario“ laureatas poetas Vladas Braziūnas sako, kad Lietuvoje poezija populiaresnė, nei kitur, ir jį labai džiugina, kad pasiklausyti eilių ateina daug jaunimo.

„Šiandien čia nuskambėjo ispano Maurilio de Miguelio žodžiai, kad jam čia yra labai nuostabu, labai gera dėl to, kad jis įpratęs skaityti eilėraščius tokiose šalyse, kur poetų daugiau nei klausytojų. Čia klausytojų pilnas kiemelis. Kad čia, tai čia, bet būna, kad nuvažiuoji kur nors į kaimelį ir matai, kad šventorius pilnas automobilių, kaip seniau arklių, suvažiavę kaip į atlaidus. Tai prie šitokių dalykų mes pripratę, o žmonės atvažiavę stebisi“, – sako V. Braziūnas.

Vilniaus mero premija šiemet skirta poetui ir vertėjui Vitalijui Asovskiui už poeziją apie Vilnių ir knygą „Rudens buhalterija“. Laimono Noreikos skaitovų konkurso laureatui, LRT Radijo žinių vedėjui Pauliui Šironui meras Remigijus Šimašius užrišo L. Noreikos vardinę juostą.

Per renginį skambėjo Algimanto Baltakio, Jono Strielkūno, Mindaugo Tumonio eilės, savo kūrybą skaitė ir kiti šių metų laureatai – poetai Sigitas Poškus, Vainius Bakas.

51-ą kartą surengtas festivalis „Poezijos pavasaris“ vyko daugiau nei dvi savaites. Poetų kūrybos pasiklausyti gerbėjai kviesti į daugiau nei 100 renginių Lietuvoje ir užsienyje.

52-ojo tarptautinio literatūrinio festivalio "Poezijos pavasaris" laureatu tapo gerai žinomas poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Braziūnas, kuriam už naujausią eilėraščių rinkinį "Stalo kalnas" bus įteikta ir Maironio premija.

– Tiesą sakant, nežinau atmintinai visų "Poezijos pavasario" laureatų, nesistengiu jų įsiminti, ir galvojau, kad tie "Poezijos pavasario" laurai tamstos jau kadaise yra pelnyti. Kita vertus, jie ir yra jau kadaise pelnyti, su tuo, manau, daugelis sutiks, tik štai premija yra toks daiktas, kurį gauni šiek tiek vėliau, nei pelnai, turbūt taip ir turi būti, kad neprarastum žemės tvirtumo po kojomis. Taigi juos pelnė poezijos knyga "Stalo kalnas" (ne tamsta, jei ką). Ką galėtų V.Braziūnas pasakyti apie šią knygą ir apie premijas apskritai? Apie teigiamą ir neigiamą poveikį (tiek premijų, tiek poezijos)?

– Nesu nei virėjas, nei kulinarijos bestselerių rašytojas, kur jau ten. Vis dėlto rašyti horoskopus kadaise vieno leidinio man siūlyta buvo, tad, matyt, turėčiau teisę manyti apie viską. Štai apie literatūros laurus manyčiau gerai. Lauro lapeliai (gal ir ąžuolo lapai, apynio spurgai) tikriausiai turi baktericidinių ir net haliucinogeninių savybių. Tad teigiamas premijų, laureatysčių ir kitų panašių dalykų poveikis galėtų būti tas, kad žmogui, tų dalykų ištiktam, jie bent kurį laiką dar padeda išlaikyti sveiką iliuziją, kad gal ne visą gyvenimą būsi krutėjęs tuščiai. O tokia iliuzija kelia ūpą ir užtat gerina kai kurias nuodėmingo organizmo funkcijas. Nervinę ir emocinę taip pat. Užtat ir dabar, prispirtas vieno didžiulio darbo termino, ne apimtas panikos laipioju sienom, o štai gana ramiai atsakinėju į pačios klausimus. Neišvengiamus: tokia tų laurų kaina, toks poveikis – bent kelias savaites būti sutrikdytam, išgriebtam iš savo darbų rutinos, rodytis ir kalbėti. Tad nepasakysi, kad tas poveikis nestiprus.

O poezijos... Kai skaitau kolegų, jis teigiamas ir tiesioginis. Kai prisireikia paskaityti savo paties, – tik kartais skaidrus, nedrumsčiamas visokių šalutinių poveikėlių.
Apie "Stalo kalną" ir jo premiją... Virėjai gal nesiginčys, kad lauro lapelius geriau berti į puodą, o ne į auštančią lėkštę. Užtat jaučiu palengvėjimą, kad įvairių premijų skyrikų akyse nebetavaruosiu kaip koks krislas, užstojantis jaunesnius ir smarkesnius, – vien pernai jie šitiek galingų eilėraščių rinkinių išleido!

– Na, bala nematė tų premijų, eilėraščiui tai jos tikrai nerūpi, o kas tada jam rūpi? Ar jis "pasirašo", ar yra parašomas, o gal išmąstomas, sukonstruojamas, gal su(si)dainuojamas. Kas yra tas eilėraštis, kodėl jis yra ir kam?

– "Kas tu esi, eilėrašti?" – klausė Viktorija Daujotytė – pasirodo, jau prieš 35 metus! Ir eilėraščiai jai per visą knygą atsakinėjo. O kiek dar naujų lietuviai ir nelietuviai per tą laiką prikūrėme!.. Neimsiu čia už visus eilėraščius ir jų rašytojus, mąstytojus, konstruotojus ar dainuotojus atsakinėti – negražu būtų. Juk nė savų dažniausiai nepažįstu, neatsimenu, kaip jie kada iš kur atsiradę. Tokia nuojauta, kad bus pritykoję mane iš pasalų. O tada arba aš juos sutvarkiau, arba jie mane. Ir akiplėšiška būtų girtis, kad dažniau aš juos. Arba galiu. Kaip tas, kur su valstiečiu mušėsi: aš jam kad tik duodu, tik duodu su botagu, o jis man kada ne kada su bezmėnu! (Žodynas sako, kad "bezmėnas" – "buožė, svartis, svertuvas"; čia pridėčiau – gelažinis.)

– Taigi už poezijos knygą "Stalo kalnas" esate apdovanotas "Poezijos pavasario" laureato vainiku ir Maironio premija. Šis poezijos festivalis jau 51-asis (jame dalyvavote toli gražu ne vieną ir, spėju, ne septynis kartus), kaip jis, jūsų žvilgsniu, kinta, ar kinta, kiek jis yra svarbus jums, kiek svarbus eilėraštis žmogui, net ir tam, jo neskaitančiajam?
– Prieš keturias dešimtis metų sėdim Krasnojarske ant suolelio su Johannu Christianu Hölderlinu, lyriškai jis man šnabžda apie širdies netektis. Ūmai pajuntu, kad mudu čia ne vieni, kad į jo eilutes man per petį akis įbedęs ir toks eilinis, sakykim, -auskas, niekais neužsiimantis suvalkietis. Tik išraudo ir giliai atsiduso: ir aš kiek netekęs!.. Ir papasakojo kruviną baladę, kaip jis šešiolikinei mergaitei mandagiai įkalbėjęs vaikelį, kaip buitinio aptarnavimo kombinato direktoriui net vesti ją buvo prisiekęs, užtat šis jam, batsiuviui, net butą be eilės buvo pažadėjęs. Bet va ėmęs -auskas ir girtas kaip reikiant susipliekęs, ir – arba kalėjiman, arba kariuomenėn. Nei buto, nei mergaitės!.. Mūsų klausimu: ar būtų kada apsivertęs -auskui liežuvis širdį šitaip išlieti? Su visais kardais ir sopuliais! Tokį katarsį pajusti!.. Nuo tada šventai ir tikiu poezijos galia, net prevencine. Tik rimtam žmogui, poezijos grožybių iki šiol nepatyrusiam, reikėtų suprantamai paaiškinti, kad jis jai visada gali paskambinti ar parašyti. Arba pasinaudoti reta proga ir ateit į pasimatymą su ja, 51 kartą išgražėjusia – per Jos pavasarį!

– Taigi poezijos jėga didžiulė, bet, regis, jos tamstai neužtenka, labai jau dažnai matome su fotoaparatu, ir ne šiaip su kokia muiline, objektyvai būna tokie, kad uch. Ir dabar grįžote atidaręs fotografijų parodą, ar ne? Taigi kur buvote, ką matėte, eilėraščių ten ar skaitėte, ir kuo (kodėl) jums svarbi fotografija – joje, regis, labiausiai jus domina žmogaus veidas, portretas?

– Taigi. Nuo tokios didžiulės jėgos patartina kartais kiek ir atsitraukti. Saugumo sumetimais. Tada užsiglaudžiu ar už fotoaparato, ar už kokių kitų blogų įpročių, labai jau dažnai nematomų. Tiesa, tolyn garsyn vis prasitariu, kad gyvenimo laiko nebeužteks ne tik fotografuoti, bet ir apsikuopti fototeką, jau, sakau, baigta, viskas. Bet kitądien žiūriu, kad ir vėl grįžtu atidaręs fotografijų parodą. Netyčia. Šiuokart iš Minsko, iš mūsų valstybės ambasados.

Tas "pa(si)matymų" parodos atidarymas ten irgi buvo apgaubtas ištisinio dviejų parų poezijos ir muzikos vyksmo: antrą kartą Baltarusijoje svečiavomės kaip oficiali "Poezijos pavasario" grupė. Gegužės 18-ąją Pelesos lietuvių vidurinėn mokyklon atvažiavome trys poetai (Evaldas Ignatavičius, Aidas Marčėnas ir aš), aktorius Juozas Budraitis... (Vilką minim – vilkas čia: va ką tik feisbukan atsiuntė nuotrauką, tad irgi fotografijos viruso pažeistas – kaip ir beveik mes visi toje grupėje.) Toliau: dainininkė Sigutė Trimakaitė, trimitininkas Dominykas Vyšniauskas, visus mus poetiškai pristatė prozininkas Herkus Kunčius. Mokykloje buvo baisiai gera, paskiau tik liko stengtis ir tikėtis, kad kitur blogiau nebus. Nebuvo. Nei tą patį vakarą Lydos kultūros rūmuose, nei rytojaus dieną.

Taigi gegužės 19-ąją susitikom su Baltarusių PEN centro žmonėmis (čia Herkui teko ir kitos pareigos – mūsų PEN centro eksprezidento), o ambasadoje atidarius parodą ir vėl suskambome – drauge su kolegomis baltarusiais, mūsų eilių išvertusiais, ir senu pažįstamu iš "Magnus Ducatus Poesis" ir folkloro festivalių Todaru Kaškurevičiumi, su Dominyku šįkart susikankliavusį lietuviškomis kanklėmis. Vėliau vakare "tut.by" galerijoje abiem kalbomis skaitėme ir mes, ir kolegos baltarusiai, mūsų duetai jau ištisai virto trio ar kvartetais, tarkim: Evaldas Ignatavičius ("du viename": poetas ir ambasadorius) ir jo vertėja Julia Cimafejeva, jūsų tarnas ir jo vertėjas Andrejus Chadanovičius drauge su Dominyku Vyšniausku ir Todaru Kaškurevičiumi; šiedu muzikantai skambėjo aidėjo ir su Aidu, Andrejumi (jis ir Aido vertėjas) bei Juozu Budraičiu (Juozas visur skaitė Aido eiles, į rusų kalbą verstas Georgijaus Jefremovo), ir su baltarusių poetais (Uladzimeru Arlovu, Andrejumi Chadanovičiumi, Maryja Martysevič (verstais mano), Alesiu Razanavu (man teko paskaityti Almos Lapinskienės vertimų), Sabina Brylo, kitais mielais, – artimesnė pažintis su jais dar laukia... O per tarpus už tylą skaidriau sruveno tyras Sigutės Trimakaitės balsas.

Ir aš ten buvau, fotografavau, ir domino žmonės, veidai bei portretai. Nes jie, kaip dažniausiai ir nutinka, buvo arčiau nei paukščiai, peizažai ar kurmiai.

– Poetas – tai toks, na, kaip čia gražiau pasakyti: truputį keistas, lengvai pamišęs, vėjų turtingas, tai kaip jis gyvena? Kokia jūsų kasdienybė, ką veikiate, kai eilėraščių nerašote, kuo gyvas esate? Beje, visada šalia – ir kukli, švelni mūza, jūsų žmona (nors truputi ir apie ją, savo šeimą, mums, skaitytojams, juk smalsu).

– Tai nesiginčysiu. Sutinku: gyvas esu tais, kaip pati sakai, vėjais. Kai nerašau eilėraščių, įnirtingai naršau po kiauras kišenes kokio gal per stebuklą neišsmukusio ieškodamas.
Šiaip jau čia visokių vėjų prišnekėjau, tad tokiu gūsiu verčiau švystelėčiau padebysna kad ir panašia proga privalomą "Poezijos pavasario" Paukštę. O apie namus, šeimą, žmoną... Ne, jos taip nė nevadinu (viešiau pasakau "maniškė Alma" ar panašiai). Ką čia drįsčiau? Nebent išsitarti savo paties eilute: "Švelnioji, mano švelnioji, man dovanoji mane silpną ir švarų."

laumės raistely velėja
kultuvėm daužo bailias
iš pragarmių koplytėlėn
atblyksinčias liepsneles

jų šviesą kuriu ar mirštu
nei apmaudu, nei baisu
kai Viešpaties žuvys iš pirštų
kai vieversiai iš ausų

iš kraujo, atmeni, dygo
smigūs nemigę uodai
lygos su tavo sargyba
spygavo pasklidai

čežėjo, kas netingėjo
skriejo pro šalį būriais
fėjos, apaštalai, gėjai
genijai ir juokdariai

telkės ir skelbė nuo kelmo
teisiųjų tiesas falcetu
nuodėmės tavo per švelnios
ir apskritai – tu ne tu

****
ir bus atidaryta

tavo aky atminty
ne mūsų rausvas ruduo
raudonos pusrūsio druskos
be mūšio nepasiduok
bus ką išduot ir bus kam
mano aky atminty
įžiebt pavojaus spalva
įžangūs lietūs punktyrais
žymi negalimybes
žydinčias, žydras, pažyra
tavo aky atminty
mano aky atminty
galudienių durų stiklai
dvivėrės užsikirto
dvigubai atkakliai
belsk, kol prišauksi

*****

kažkas iš miego, kažkas iš niekur
taikos pabusti
kai nebeaišku, smėlis ar sniegas
kapus užpustė

tyliai kaip žalčio nugara vėjas
pilkas ledynas
vaikšto pažliugęs, kol priartėja
prie pilkapyno

pinasi žliūgės, visos vienodos
pinas ir vysta
vyšnių žydėta ledyno soduos
žydėta vyšnių

****
debesys virvėm, mazgais

kas mūsų dieną ištraukė
iš niekur, padėjo
nuogą ant delno, kas ją
tyrinėjo pro saulės
lupą ugninę
čepsėjo, perkūnijom krenkštė

nesudegė kalnas, ir mes
dar ne skrudintos skruzdės
tempiančios degantį šapą
sunkesnį nei pusę šešėlio
per sieną Platono oloj
visa reginčiom žiotim

mėšlungiškai mus
paskandinusioj

****
homo exularis

kraštui, tradicijai, Dievui
dirbsi, bet jų neturėsi
pragaras rojaus pievų
prakalbos į puvėsį

tuštumą dykavidurę
tuksi juodos meletos
našlės su naščiais prie durų
kryžių pametusis latras

grįši? vien tik žadėsi
miražo, pažado Dievas
netikras, aklas kaip dėsnis
dėvimas nenudėvimas