Merkinės patriotu ir didžiausiu gerbėju tapusio žurnalisto, keliautojo, gastronomo ir romantiko svajonės tampa realybe – savaitgalį Varėnos ir Merkinės bendruomenei, taip pat iš Vilniaus autobusu atvykusiam būriui bičiulių ir nuomonės formuotojų, tarp kurių buvo žurnalistė Fausta Marija Leščiauskaitė, komunikacijos specialistė, istorikė Luka Leskauskaitė, žurnalistas ir rašytojas Andrius Užkalnis, renginių organizatorius Jogaila Morkūnas, „Švyturys-Utenos alus“ vadovas Rolandas Viršilas su žmona Aukse, televizijos prodiuserė Lolita Bytautaitė su vyru, teisininku Deividu Rimkevičiumi, operos solistas Rafailas Karpis, festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja Vida Ramaškienė, tinklaraštininkė, „Sezoninės virtuvės“ įkūrėja Renata Ničajienė, Vytaro bičiulis, keliautojas Martynas Starkus su žmona, tinklaraštininke Kotryna Starkiene, pristatytas pirmasis suremontuotas Merkinės dvarvietės pastatas, gavęs Kepsnių cecho pavadinimą.

M. Savičiūtės nuotr.

Buvusioje skalbykloje, pro kurios modernius, stiklinius langus šiandien atsiveria įstabi Merkio, Nemuno ir Stangės upelio santaka, žaliuojantys Dzūkijos pušynai, įsikūrė kepsnių restoranas. Mėsa ir sūris į jį atkeliauja iš aplinkinių kaimų, aplinkiniuose miškuose ir sodybose renkamos uogos ir grybai, auginamos daržovės.

„Tai bus daugiau nei restoranas, – neabejojo V. Radzevičius. – Šiame pastate rengsime kūrybos vakarus, susitikimus, koncertus, filmų peržiūras. Kultūros misija mums – ne varnelė projekto grafoje, o rimtas ir atsakingas darbas. Negalime pamesti, ką pradėję, nes per trejus metus, kol čia esame, sukūrėme puikių tradicijų. Kasmet Merkinės fabrikas organizuoja Jorės šventę ir puikiausio gaidžio bei gražiausios vištos rinkimus, vasarą pas mus vyksta „Opera su džinsais“, senovės dienų festivalis „Samanos“, jau ketvirtą kartą rengiame Kalėdų mugę, kuri šiais metais vyks gruodžio 16 dieną.“

V. Radzevičius svečiams pasakojo apie tai, kad Merkinės fabrikas įsikūrė istorinėje vietoje, kurią buvo pamėgę Lietuvos valdovai. Kažkada čia veikęs muilo fabrikas jam ir pakuždėjęs pavadinimo idėją. „Merkinės fabrikas turės daug cechų – Kepimo cechas, kur gaminami kepsniai ant tikros ugnies, tik vienas iš jų. Mūsų cechai Merkinei gamina ne tik gastronomines patirtis, bet ir kultūrą, kiną, pramogas, gerąsias patirtis, o vėliau, labai tikiuosi, gaminsime ir sapnus – Merkinėje labai trūksta apgyvendinimo vietų“, – sakė vienas iš Merkinės fabriko šeimininkų.

M. Savičiūtės nuotr.

„Merkinės fabriko sėkmė yra ir Merkinės bendruomenės, ir viso Varėnos krašto sėkmė“, – Kepsnių cecho atidaryme kalbėjo Varėnos miesto meras Algis Kašėta. – Labai džiaugiamės, kad kartu su Merkinės bendruomene išsaugojome šią vietą Lietuvos žmonėms, kad šiandien bet kas čia gali atvykti, gėrėtis vaizdu, patirti kultūrą ir svetingumą. Neabejoju, svajonės pildosi, kai kuriama su meile.“

Vytaras neabejojo, kad Merkinė žavi ne tik užburiančiu kraštovaizdžiu, tai – ypatingą aurą turinti vieta. Tarsi namai, kurių ašis yra čia užeinančių bei nuolat veikiančių žmonių kūrybiškumas. „Vos keletui žmonių surengti didžiulius festivalius ir renginius nėra lengva. Jei ne Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programa „Kultūra“, finansuojanti mūsų projektą „Vietos kultūros verslumo skatinimas – Merkinės dvarvietė“, tokios galimybės neturėtume. Esame dėkingi visiems, kurie prisideda, kad Merkinės miestas atgautų savo vardą ir šlovę, kuri per amžius jį lydėjo“, – kalbėjo V. Radzevičius.

Vadina save kaimiečiu

Draugiškai patrauktas per dantį, kad su kolega Martynu Starkumi jau apkeliavo visą pasaulį ir daugiau nebeturi kur keliauti, Vytaras purto galvą. „Tai kad ne... Pasaulis didelis ir kuo daugiau keliauji, tuo didesnis jis atrodo. O sodybą Dzūkijoje įsigijau seniai, tik gal pastaruosius dvejus metus čia leidžiu daugiau laiko nei savo namuose Vilniuje“, – aiškina žurnalistas, save pusiau juokais, pusiau rimtai vadinantis kaimiečiu.

Artimiausias kaimynas, sako, gyvenąs maždaug už puskilometrio. Jis irgi turbūt bus atsikraustęs iš miesto – neseniai tapęs kaimiečiu. Tarp tokių naujakurių yra net vienas anglas, IT specialistas, iš lietuviškų miškų per nuotolį vadovaujantis beveik pusšimčio darbuotojų komandai. „Tik niekas čia mūsų naujakuriais ar kaimiečiais nevadina. Nebent mes patys. Vietiniams esame... užeiviai. Aš užeivys (su „y“), mano bičiulis Martynas Starkus, įsikūręs netoliese, irgi užeivys“, – su pakilia gaidele balse porina Vytaras, mėginantis ne tik gyventi Dzūkijoje, bet ir kalbėti dzūkiškai.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Gaidys daro tvarką

Šiuo metu pagrindiniai pašnekovo fermos augintiniai – vištos ir ožiukai. Kol neturėjo gaidžio, vištidėje nebuvo nei tvarkos, nei kiaušinių. „Tik įleidau gaidį, jau po kokių 20 minučių įvyko gamybinis susirinkimas ir vištos ėmė jo klausyti. Dabar kas rytą dedeklės dovanoja po 6–8 kiaušinius, kuriuos be galo mėgsta visa mūsų šeima: žmona, dukra, anūkai“, – pasakoja jis.

Dzūkijos vienkiemyje apsigyvenęs žurnalistas juokauja, kad ne mažiau nei kiaušinius jo anūkai mėgsta pomidorus. Vyresnėliui patinka raudona spalva – skina raudonus, mažėliui labiau prie širdies žalia – nuskabo visus žalius, jiems dar nespėjus sunokti.

Tik niekas čia mūsų naujakuriais ar kaimiečiais nevadina. Nebent mes patys. Vietiniams esame... užeiviai.

Nors Vytaras nelenda į vištų šeiminius reikalus, bet mato, kad jų pulkas po truputį didėja. Gimsta tai vienas, tai kitas naujas gyventojas. Iš pradžių vištos jo nepriima, bet motina gina. Paskui po truputį jis užauga.

„Net be mano pagalbos – kokių nors specialių šildomų lempų ar specialaus pašaro. Nieko ypatingo neperku. Tik rytais einu su arbatos puodeliu žiūrėti, kaip tos vištos elgiasi, ką veikia. Draugams sakau, kad sodyboje turiu atidaręs meditacinį Dzūkijos vištų centrą. Jausmas panašus lyg į akvariumo žuvytes žiūrėtum arba į degančią ugnį“, – pasakoja šeimininkas.

Jo įsitikinimu, posakis „kvailas kaip višta“ nelabai teisingas. Jam vištos atrodo gudrūs sutvėrimai, mat, kai ateina su kibiru maisto, išsyk visos puola trintis prie maitintojo kojų kaip kokie katinai. „Tačiau klauso tik gaidžio. Man belieka su pavydu stebėti, kaip jis garsais ir sparnų mostais vištidėje tvarką reguliuoja“, – pasakoja V. Radzevičius.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ne ūkis, bet... ferma!

Paklaustas, kodėl jo laidos pavadinime yra žodis „ferma“, nesutrinka. Sako, kad kiekvienas lietuvis, turintis sodybą, jo galva, turi ir ūkį. „Na, o aš per dešimt metų šioje sodyboje jau praaugau ūkio ribas ir įžengiau į fermos stadiją: turiu didžiulį daržą, šiltnamį, dešimtį vištų su gaidžiu, ožiukų porą, šunį. Todėl ir gimė idėja plėsti šeimos ūkį, bandyti iš jo gėrybių kažkaip patiems išsilaikyti, o svarbiausia – viską daryti savo rankomis“, – aiškina naujai užgimęs fermeris.

Kadangi gyvenant ūkiškai visko reikia, Vytaras nori seną daržinę paversti ūkiniu pastatu, kuriame pastatytų ir duonkepę krosnį, ir viryklę. „Kaip man seksis įgyvendinti visas savo idėjas, žiūrovai matys laidoje. Tikrai neslėpsiu, su kokiais iššūkiais susiduriu ir kaip visa tai priima mano šeima. Ji dažnai būna čia, bet vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia mieste“, – pasakoja fermos šeimininkas.

Atstumai nuo sodybos iki sostinės ar Kauno nedideli – apie 100 su trupučiu kilometrų. „Ne be reikalo Merkinės kraštas nuo seno buvo vadinamas istorine kryžkele, per kurią vedė visi pagrindiniai Lietuvos keliai“, – aiškina vienas garsiausių Lietuvos keliautojų, drauge su bičiuliu M. Starkumi besiblaškantis po pasaulį jau beveik penkiolika metų.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Juokais vadina save mišrūnu

Paklaustas, ar sodyba Merkinės apylinkėse – atsitiktinumas, prisiekia, kad nei seneliai, nei proseneliai čia negyveno. „Jei žiūrėtume pagal įstatymą, Vilnius yra Dzūkijoje, bet dzūkai savęs vilniečiais tikrai nevadina, – filosofuoja jis. – Mano mama – iš Suvalkijos, tėtis – iš Aukštaitijos, bet kadangi mamos mergautinė pavardė yra Žemaitytė, o į visą tą etnografinių regionų kokteilį dar įsimaišiusi ir Dzūkija, – tai aš  toks mišrūnas“, – juokiasi Vytaras.

Pasak jo, vis daugiau lietuvių pastaraisiais metais gamtoje ieško ramybės, atsiskyrėliško gyvenimo pagal gamtos ritmą. Sako, jei nuo pagrindinio vieškelio pasuksi į bet kurį miško keliuką, tikrai atsiremsi į kokią nors sodybą, kurioje gyvens jau ne vietiniai, bet tokie patys kaip jis – užeiviai.

Apie prisvilusius blynus

Vaikystės vasaras Vytaras praleisdavo Pilviškėse, Kupiškyje. Ten matė, kaip dirbami ūkio darbai.

„Dar mažas būdamas pramokau visko – nuo šieno vartymo iki važnyčiojimo. Mano tėtis geologas, bet gerai pamenu, kaip jis statė bazę kažkur prie Molėtų. Aišku, dabar tos statybos labai pasikeitusios. Nepalyginsi su tuo, kas buvo seniau. Tačiau man labai padeda pusbrolis Tomas Radzevičius, išmanantis statybų verslą. Iš jo gaunu daug vertingų patarimų. Man, kaip ir kiekvienam vyrui, besidominčiam meistryste, statybų sritis labai įdomi“, – prisipažįsta jis.

Vytaras nemeluoja sakydamas, kad viską sodyboje daro pats. Kiek gali – dalyvauja, kiek negali – mokosi iš kitų. Todėl valandų valandas galėtų pasakoti apie kuriozines situacijas ir prisvilusius blynus – tik jau ne virtuvėje, bet savo fermoje.

Pirmąjį daržą buvo sukasęs viduryje kiemo, bet greitai suprato, kad ta vieta – tikra saulės kepykla. „Ten beregint viskas išdžiūvo. Teko daržą perkelti į kitą vietą, o taip kruopščiai buvau jį sukasęs“, – apgailestauja jis.

Dar viena klaida, kurios vyras siūlo nedaryti sodybų naujakuriams –  nereikalingi daiktai. Juos dažnai draugai ar pažįstami dovanoja sakydami: „Imk – gal ūkyje prireiks.“ „Neimkite svetimo šlamšto jokiu būdu! Ir savo užteks...“ – juokiasi jis ir prisipažįsta, kad ne vienus metus turėjo dirbti jo utilizatoriumi.

Na, o trečioji klaida, kurią įvardija V. Radzevičius – namo remontas. Iš pradžių bandė išlaikyti jį kuo autentiškesnį, bet dėl patirties stokos pavertė namo sienas tikru pelių rojumi. Teko viską perdaryti iš naujo.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Išmoko mąstyti kūrybiškai

„Kai gyveni sodyboje, nuolat visko nutinka“, – šypsosi pašnekovas. Būna, kad Sidas (šuo) pridaro nemažai rūpesčių. Jam labai rūpi vištos. Neseniai įlindo į vištidę ir sukėlė ten tokį šaršalą, kad gaidys dingo, o viena višta paspruko į mišką – teko ilgai jos ieškoti.

Tokių neįprastų miestiečiams situacijų gyvenant vienkiemyje pasitaiko daug, bet Vytaras jose įžvelgia ir naudos. „Privalai būti kūrybiškas. Juk nuolatos turi galvoti, kaip daryti tą ar aną. Kur atimti, o kur pridėti, – aiškina kaimietis, jau nebegirdintis net gaidžio žadintuvo. – Pirmą sykį jis sugieda ketvirtą valandą ryto, bet nekreipiu dėmesio – miegu toliau ir daugmaž įsivaizduoju, kiek yra valandų.“

Po kelinto gaidžio „skambučio“ Vytaras ritasi iš lovos? „Mokausi gyventi su saule. Atsikėlęs pirmiausia pamaitinu vištas, išginu į ganyklą su elektriniu piemeniu ožiukus, išgeriu arbatos ir imuosi visokių ūkio darbų. Šiuo metu tvarkau sandėlį, o popiet sėsiu prie kompiuterio – dirbsiu savo žurnalistinius darbus. Gulsiu irgi su saulės laida. Jau nebeužsisėdėsiu prie televizoriaus kaip mieste“, – tikina jis.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Prisiruošė atsargų žiemai

Privalai būti kūrybiškas. Juk nuolatos turi galvoti, kaip daryti tą ar aną. Kur atimti, o kur pridėti.

Pasaulio puodų ekspertas juokiasi, kad apsigyvenęs sodyboje turbūt tik druską ir cukrų parduotuvėje perka. Pieną, sviestą, varškę ima iš vietinių žmonių. Žvėrienos gauna iš žmonos brolio – medžiotojo. Žuvies pasigauna Nemune. „Jei skaičiuoti procentais, turbūt būtų 50 ir 50. O kur dar daržas ir viecinės miško gėrybės – grybai, uogos…“ – dzūkuoja Vytaras. Žiemai jis giriasi jau prisišaldęs pilną šaldiklį daržovių, uogų, grybų. Dar keli mėnesiai, ir galės pirmąsyk šulininio raugimo agurkų paragauti. „Šįmet prisidarėme tiek atsargų, kad galėsime drąsiai visą žiemą jomis maitintis“, – džiaugiasi fermos šeimininkas.

Paklaustas, ar šią vasarą nenukamavo uodai, Vytaras sako, kad jų nebuvo daug, užtai širšių – į valias. Teko joms spacialias gaudykles gaminti. Dešimtmetį Dzūkijos miškuose gyvenantis žurnalistas spėja, kad uodų jis jau nebepastebi.

„Sykį filmavau laidai tokį bitininką iš Musteikos kaimo, tai vos spėjau vaikyti nuo savęs uodus. Tam žmogui, matau, keturi didžiausi uodai ant veido tupi, o jis net nereaguoja. Tai gal ir man jau tas pats?!“ – pokštauja Vytaras.

Dar sako, kad nuo uodų jį šikšnosparniai apgina, kurie jais maitinasi: „Turiu net inkilą specialiai šikšnosparniams iškėlęs, tik bėda, kad į jį jau taikosi įsikelti genys.“

Ar į Vytaro fermą retkarčiais užklysta ir laukinių gyvūnų? Kurgi ne. Juk vištos – tikras masalas kiaunėms ir lapėms. Iš pradžių jis užtempė apsauginį tinklą nuo vanagų, paskui bandė kovoti žurnalistinėmis priemonėmis – eidamas gulti prie vištidės pastatydavo Lietuvos radiją, kad tyliai kalbėtų ir baidytų plėšrūnus. Vėliau įsigijo šunį – borderkolį Sidą. Suveikė.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Sodyba – kaip uostas

Paklaustas, kaip dabar bus su jo ir M. Starkaus kelionėmis, trumpam nutyla. „Blaškaisi blaškaisi po pasaulį, o paskui atplauki į savo prieplauką, į savo uostą, kur tokia ramybė...“ – šypsosi jis ir siūlo nebeklausti, kuris iš pasaulio uostų jam paliko didžiausią įspūdį. „Visi to klausia, užtai išsyk žinau atsakymą: Aliaska patinka, dar Australija. Vertinimo kriterijai tie patys: daug laukinės gamtos, nuoširdūs žmonės, nors gyvena toli vienas nuo kito. Kažko panašaus ir aš dabar siekiu.“

Vytaras prisipažįsta, kad palyginimą „prieplauka“ pavartojo ne be reikalo. Šiuo metu keliautojas bando išsilaikyti laivavedžio teises, nes atetyje nori užsiimti dar ir laivyba Nemune.

Renka dzūkiškus receptus

Ar gaminti mėgstantis laidų vedėjas nuo šiol domisi tik dzūkiškais patiekalais? Nebūtinai. Vytarui patinka ir Pietryčių Azijos virtuvė, ir Viduržemio jūros regiono maistas. Juk kiekviena šalis kažką savo turi. Štai Argentinoje, sako, jautienos didkepsniai tiesiog dieviško skonio. „Vis dėlto jūs nesuklydote. Šiuo metu aš renku medžiagą apie dzūkišką virtuvę. Apklausiu senus žmones, kurie čia dar gyvena, ką jie valgo ir valgė seniau. Man patinka vadinamąja maisto archeologija užsiimti – suprasti, kokie šiose apylinkėse buvo skoniai“, – atvirauja jis. Dar priduria, kad per tą smalsumą ir gastronomija jo gyvenime atsirado. „Man visada įdomu pradėti kažką naujo. Gamindavau sau, šeimai, bet kai ėmėme keliauti su Marčiumi, aš buvau atsakingas už maistą. Tada netyčia nufilmavome, kaip kažką gaminau, – taip ir gimė rubrika „Pasaulio puodai“, – apie savo aistrą pasakoja V. Radzevičius.

Paprašytas įvardyti gardžiausią dzūkišką patiekalą, mini grybus – jų prisigrybauja aplinkui sodybą ir gamina įvairiausiais būdais. Kai ūkiniame pastate atsiras duonkepė krosnis – mokysis kepti dzūkiškas bandas. Tai patiekalas iš bulvių tarkių, keptas krosnyje ant kopūsto lapo ir valgomas, anot Vytaro, su daryciniu iš varškės ir greitinės. Sudėtinga bus išrinkti patį geriausią bandos kepimo receptą, nes kiekviena dzūkų šeima turi savąjį.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ir ateityje keliaus

Vytaras tikina, kad kelionės iš jo gyvenimo tikrai nedings. „Negalėčiau be jų gyventi. Tai didelė ir svarbi mano gyvenimo dalis. Čia panašiai kaip eržilas arklidėje – stovi stovi, o paskui pradeda kanopomis žiežirbas skelti: taip norisi į trasą vėl išlėkti...“ – juokiasi jis. Kur konkrečiai norėtų lėkti, dar nežino, bet kaip vieną iš krypčių mini Polinezijos salas, mat labai mėgsta nardyti.

Kokį egzotiškiausią patiekalą prisimintų? „Pasaulio puodų“ ir restorano Merkinėje šefui daug ką teko ragauti. Nuo dar pulsuojančios kobros širdies ar pūdytų ančiuvių iki peruietiško delikateso – jūrų kiaulytės ir kengūrienos Australijoje. „Kas mūsų gomuriui atrodo keista, tas vietiniams – visiškai normalu, – sako jis. – Matyt, viskas slypi mūsų galvose, įpročiuose, tradicijose. Iki šiol nieko nesu atsisakęs paragauti, bet kas žino, kokių skonių gyvenimas pasiūlys ateityje? Gal kada teks ir susilaikyti.“

Kam, jei vėl patrauks kelionių vėjai, paliks savo fermą? Pasak Vytaro, kol nėra karvės, arklio – jokių problemų. Vištos turi automatines girdyklas, lesyklas. Sunkiau su ožiukais, kuriuos reikia ryte išginti į ganyklą, vakare – parginti.

Nors nežada atsisakyti kelionių, bet vyras sako vis dažniau pasvajojantis apie karvutę... Ir savo arklį – žemaituką. „Mūsų šeimoje aš esu tas, kuris padebesiais skraido, visokių dalykų prisigalvoja. Gerai, kad žmona mane greitai žemėn nuleidžia… – juokiasi jis. – Tai pasiginčijame, apsižodžiuojame, paskui pasibučiuojame ir vėl gerai.“

„Pernai mes šventę atgaivinome, šiemet tęsiame tradiciją ir, labai tikiuosi, tęsime ją ateityje“, – sako senovės dienų Merkinėje entuziastas, „Merkinės fabriko“ įkūrėjas, keliautojas ir kulinaras Vytaras Radzevičius.

Kaip skelbia organizatoriai, pirmasis istorijos festivalis Lietuvoje buvo surengtas Merkinėje 1935 metais ir pritraukė tūkstančius žmonių iš visos šalies – dalyvavo tuometinis šalies prezidentas Antanas Smetona, kiti svečiai.

Pasak pranešimo, tuomet vėliavomis su Vyčiu, prezidento, Vinco Kudirkos, Žemaitės, Daukanto paveikslais, žalumynais išpintomis arkomis, nuo balkonų nuleistais kilimais miestelis pasitiko Čiurlionio galerijos direktorių Paulių Galaunę, etnografą Igną Končių, dailininkus Antaną Tamošaitį ir Česlovą Liutiką.

„Kaip jau nuo 1934 metų Klaipėdoje rengiama Jūros šventė skatino stiprinti Lietuvos – jūrų valstybės idėją, taip 1935 metais Merkinėje įvykusi pirmoji Senovės dienų šventė, formuodama valstybės paveldo pažinimo kultūrą, skatino stiprinti valstybės ir visuomenės identitetą“, – sako archeologas, architektūros istorikas Žygimantas Buržinskas.

Merkinės krašto muziejaus direktorius Ž. Buržinskas pažymi, kad būdamas ryškiausiu pietų Lietuvos istorijos centru miestelis sugrąžina senovės dienų tradiciją. Šventei jis rengia paskaitą, kurioje plačiau papasakos apie senovės dienų atsiradimo Merkinėje aplinkybes ir šventės tradicijas.

Senovės dienų metu šeštadienį ir sekmadienį šalia Merkinės dvarvietės bursis tautodailininkai ir amatininkai, pristatys festivalio svečiams savo kūrybą, rankų darbo dirbinius, savo ruoštą maistą.

Keliautojas, kulinaras Vytaras Radzevičius sako, kad dabar mums įprasti patiekalai ar skoniai anksčiau, prieš savo valią atskirtame nuo pasaulio krašte, tiesiog neegzistavo.

Jis puikiai prisimena, kaip paprašytas tėvų eidavo į deficitinėmis prekėmis garsėjusias parduotuves ir stovėdavo ilgose eilėse, kad nupirktų šeimai įvairesnio maisto ir skanėstų.

„Net vaikai žinodavo, kad atsistojus į eilę iš karto reikia aiškintis, ką parduoda, nes jei eisi į priekį klausti, tai gali ir baigtis. Kartą prieš pat nosį, atstovėjus valandą, baigėsi apelsinai. Vos neapsiverkiau. Pasiūlos įvairovė dabar ir tada – nelygintina“, – sako pašnekovas.

Artėjant didžiajai pavasario metų šventei – Velykoms, daugelis jau pradeda planuoti, kur švęs, kokius patiekalus gamins, kaip dekoruos namus ir stalą. Iki nepriklausomybės atgavimo, kurios sukaktį šią savaitę minėsime, pasiruošimo šventėms taip pat netrūkdavo, tačiau jis buvo visai kitoks.

Kaip sako V. Radzevičius, anuomet gamindavai iš to, ką gaudavai arba specialiai pasilaikydavai šventėms: „Esminis skirtumas – stoka prieš lūžtančias lentynas. Pamenu, kad namie būdavo kažkokių produktų, saugomų šaldytuve ar spintelėje, apie kuriuos mama sakydavo – čia svečiams. Tai visada labai laukdavau tų svečių.“

Vardydamas anuomet populiarius šventinius patiekalus, V. Radzevičius prisimena silkę, karbonadus, mėsos maltinukus, keptą žuvį, servelatinę dešrą, baltą mišrainę, pačių marinuotus ar sūdytus grybus, orkaitėje keptą vištą su bulvėmis.

„Iš tikrųjų, ką gaudavai, iš to ir gamindavai. Juk žalieji žirneliai ir majonezas būdavo skirstomi per darbovietes arba galėdavai jų gauti jaunavedžių parduotuvėse prieš vestuves“, – prisiminimais dalijasi kulinaras.

Šventiniam patiekalui puikiai tiktų tuno tartaras – greičiausiai jo esate ragavę kur nors restorane, bet, kaip sako V. Radzevičius, nesunkiai galima paruošti ir namuose.

Tuno tartaras

(2 porcijos)

120 g šviežio tuno filė,

0,5 agurko,

1 šaukštas smulkiai pjaustytų česnakų laiškų,

1 citrinos sulčių,

1 šaukštas obuolių sulčių,

žiupsnis maltų baltųjų pipirų,

žiupsnis druskos.

Pirmiausiai plonai supjaustykite tuno filė, taip pat popieriaus storumo griežinėliais supjaustykite ir agurką. Sudėkite šiuos produktus ir pusę česnakų laiškų į dubenį. Kelis agurko gabalėlius pasilikite papuošti. Sumaišykite citrinos ir obuolių sultis, druską ir pipirus puodelyje. Reikėtų maišyti tol, kol druska ištirps. Užpilkite ant tuno ir lengvai išmaišykite. Sudėkite mišinį į du stiklinius indelius ir bent pusvalandį, prieš patiekdami, palaikykite šaldytuve. Kai jau ruošitės ragauti, išimkite iš šaldytuvo, papuoškite keliomis agurko skiltelėmis ir likusiais česnako laiškais.

1. Viskas prasideda nuo druskos

Pradėdamas vardyti, iš ko susideda jo prieskonių lentyna, V.Radzevičius visų pirma įvardija druską. „Nors pirmasis punktas gali pasirodyti akivaizdus, bet jo nevalia praleisti. Bet kuris patiekalas (net ir desertai!) neįmanomas be bent žiupsnelio druskos“, – teigia kulinaras.

Natūraliai druska paplitusi kaip nuosėdinė uoliena – akmens druska, arba ištirpusi vandenyje, jūroje – jūros druska. Prieš patekdama ant mūsų stalo ji dar yra išvaloma ir rafinuojama.

Nors pati druska yra įvairiausių rūšių (akmens, jūros, Himalajų, mėlynoji ar net juodoji), dar vienas virtuvėje pritaikomas druskų skirtumas yra kristalų dydis: smulkesnė druska tirpsta greičiau, todėl itin tinka maistui konservuoti, kepti, virti. Stambūs druskos dribsniai idealiai tinka patiekalui pabaigti: jie suteikia ne tik skonio, bet ir tekstūros, estetinio grožio.

2. Pipirai ir kitos džiovintos gėrybės

Bene geriausi druskos draugai – pipirai. Tiesa, rekomenduoti konkrečius pipirus nelengva, nes kiekvienas turėtų pasirinkti pagal savo skonį ir toleranciją aštrumui. Tačiau yra dvi pipirų rūšys, kurios atranda sau vietą bet kurioje virtuvėje: klasikiniai juodieji pipirai ir kvapnieji pipirai, kurie patiekalą papildo ne tik skoniu, bet ir aromatu.

Tinklaraščio „Saulėta virtuvė“ autorė A.Černė pataria, kad, be druskos ir pipirų, lentyną verta papildyti džiovintais prieskoniais. „Kasdieniams nesaldiems patiekalams universaliai tinka malti džiovinti česnakai (ar jų granulės), džiovinta rūkyta paprika, džiovintos prieskoninės žolelės: bazilikai, raudonėliai, čiobreliai, rozmarinai, kt. Net ir sudžiovinti, šie prieskoniai ir žolelės gavę drėgmės atsiskleidžia ir suteikia patiekalui naujų spalvų“, – pasakoja tinklaraštininkė.

3. Netikėti prieskoniai – riešutai

Prieskonių lentyną galite papildyti ir riešutais! Nors riešutus dažnai matome kaip užkandžius, bet verta į juos pažvelgti plačiau ir pritaikyti kaip ingredientą, kuris praverčia ne tik gaminant saldžius, bet ir pagardinant sūrius patiekalus.

Ypač universalūs malti riešutai – jie lengvai gali tapti ryškiu (ir sočiu!) prieskoniu. Pavyzdžiui, malti graikiniai riešutai gali būti puikiu wok patiekalų pagardu, smulkinti lazdynų riešutai puikiai dera su vištiena, o plikyti migdolai (tiek malti, tiek drožlės) itin tinka kario patiekalams. Maltų riešutų nauda patiekaluose triguba: jie suteikia traškios tekstūros, didina patiekalo maistingumą, bet dėl savo ryškaus skonio yra ir tikrų tikriausias prieskonis.

4. Šaltai žiemai – šilti prieskoniai

Nors su saldžiais kepiniais visų pirma asocijuojasi cukrus, bet iš tiesų desertams jaukaus skonio suteikia vadinamieji šilti prieskoniai. Jei norite savo prieskonių lentyną papildyti šiltais skoniais, tuomet jums pravers cinamonas, imbieras, muskato riešutas, anyžiai, kardamonas, gvazdikėliai. A.Černė atkreipia dėmesį, kad nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti netikėta, bet kvapieji pipirai taip pat yra šiltas prieskonis, ir dėl to puikiai dera desertuose.

Šilti prieskoniai ypač dera šaltuoju laikotarpiu, ne veltui vienas iš klasikinių Kalėdų kepinių yra imbieriniai meduoliai, talpinantys visą puokštę šiltų prieskonių. Norint išsikepti tokių meduolių, nebūtina visų prieskonių maišyti savarankiškai, į pagalbą galima pasitelkti specialų prieskonių mišinį.

5. Mišiniai – skoniui ir komfortui

Nors prieskoniai ir po vieną yra ryškūs ingredientai, bet, sujungus kelis į bendrą mišinį, galima sukurti ypatingus ir unikalius skonius. Tokius mišinius galite ir gamintis patys, ir pirkti jau sumaišytus, specialiems patiekalams skirtus derinius. V.Radzevičius teigia, kad iš anksto paruošti mišiniai gali padėti išvengti apsiskaičiavimo ir kulinarinių nesėkmių. „Mišiniuose yra įdėta patirtis ir žinojimas, kiek ko reikia. Mišiniai lengvina gyvenimą, suteikia komforto ir taupo laiką. To ypač prireikia, kai gaminama didžiosioms metų šventėms“, – sako žinomas kulinaras.

Jau penkiolika metų, kai šie du vyrai nebenusėdi namie ir savo gyvenimo nebeįsivaizduoja be kelionių po pasaulį. Žurnalistai, rašytojai, TV laidų vedėjai savo titulų bagažą papildė dar vienu pavadinimu – kelionių didmeistriai.

Nuo Meksikos iki Japonijos, nuo Afrikos iki Kinijos driekėsi jų maršrutai. Dešimtys tūkstančių nuvažiuotų kilometrų „atgulė“ į TV laidas, knygas, interneto puslapius.

Tačiau ne viskas buvo aprašyta, ne viskas buvo parodyta, ne viskas iškalbėta. Ir dabar atėjo metas papasakoti, kaip viskas vyko iš tikrųjų.

Dviejų valandų trukmės programoje išgirsite netikėčiausias istorijas, patirtus nuotykius, išgyventas dramas. Iki valiai prisijuoksite iš visų keliautojų nuotykių, bei išgirsite daugybę vertingų patarimų mėgstantiems keliauti.

Kiekvieną savaitę du savanoriai – puikiai Lietuvoje žinoma žvaigždė ir ne ką mažiau savo draugų rate populiarus kitas grilio žinovas – bandys atskleisti savo meistriškumą ruošdami netikėčiausius patiekalus ant grilio gražiausiose Lietuvos vietose. Jų užduotis – įtikinti Vytarą, kad geresnio už jį tiesiog nėra, ir būtent jis yra vertas vadintis grilio talentu.

Vytaras šypsosi – bus tikrai įdomu, mat kiekvienas kulinaras turi savo grilio paslapčių, ritualų ir gudrybių, kurias atkartoti žiūrovai iškart po penktadienio laidos bus kviečiami ir namuose. Galbūt savaitgaliui ruošite kepsnį pagal savo mėgstamos Lietuvos žvaigždės receptą? O galbūt jus sužavės kito kulinaro originalus sprendimas, kaip nustebinti būrį draugų grilinimo vakarėlyje?

Tiesa, pačiam V. Radzevičiui kliuvusi užduotis – ne iš lengvųjų. Kiekvieną savaitę būtent jis laidos pabaigoje turės vertinti, kuriam iš dalyvių pagaminti pasisekė geriau.

„Esu itin subtilioje pozicijoje – tokia plona raudona linija (šypsosi). Nors dėl skonio nesiginčijama, man visgi teks paskelbti nugalėtoją. Lygiųjų būti negali. O jūs dar įvertinkite situaciją – juk, kai kur nors vyksta grilinimas, yra daugybė mokovų ir patarėjų, kaip ir ką reikia daryti. Tai – tikras žaidimas su ugnimi“, – šypsojosi kulinaras.

V. Radzevičius / TV3 nuotr.

Visgi sunkiausia bus dalyviams – ir pats V. Radzevičius pripažino, kad gaminti išdidžioje vienatvėje visuomet yra lengviau nei prieš kameras.

„Tai, be abejo, yra papildoma įtampa. Galiu palyginti su Lietuvos krepšinio lygos atsiradimu – Lietuvos čempionato krepšininkai nebuvo įpratę, kad juos rodytų per „teliką“. Ir buvo akivaizdu, kad metant baudas, pavyzdžiui, jie skersakiuodavo į televizijos kamerą... Ir nepataikydavo baudos metimų“, – šypsojosi jis.

Svarbiausia – geras produktas: mėsa, daržovės, žuvis, paukštiena. O receptų yra begalės.

Tačiau ir pats ne vienerius metus savo kulinarinius gebėjimus demonstruodamas prieš kameras, Vytaras turėjo geriausią patarimą tiek dalyviams, tiek ir visiems tiems, kurie jaudinasi gaminti dideliame draugų būryje. „Kaip kokiam jogui reikėtų mintis sukoncentruoti tik gamybai ir daryti tai rūpestingai. Bet, žinoma, su meile. Tada ir ant žarijų paskrudinta duona yra dieviško skanumo“, – šypsosi jis.

Taip pat, anot kulinaro, nors kiekvienas ant grilio gamina savaip, kelios taisyklės puikaus rezultato galėtų padėti pasiekti visiems. Vytaras dalinosi keliomis jų, o likusias žadėjo atskleisti laidoje: „Svarbiausia – geras produktas: mėsa, daržovės, žuvis, paukštiena. O receptų yra begalės. Ir kiekvienas turi savo patirties gamindamas jam geriausiai atrodančiu būdu. Kitas dalykas – temperatūra. Reikia ją sugauti, kad kepami dalykai nesudegtų ar būtų visai neiškepę. Kitaip tariant, tai – darbas su kaitra. Ir dar vienas, itin svarbus dalykas – kepti reikia pasiruošus. Susidėjus šalia grilio viską, ko reikės, kad nereikėtų blaškytis ir lakstyti kažko ieškant – nuo žibintuvėlio vakare iki aštraus peilio ir pjaustymo lentelės.“

Žiūrovai kiekvieną savaitę laidą stebės iš vis kitos įspūdingos Lietuvos vietos, nes, kaip sakė V. Radzevičius, grilinti visi kviečiami bet kur ir bet kada, pačiais įvairiausiais būdais – net ir išsidrožus iešmą.

Laidos „Lidl grilio talentai“ premjera su V. Radzevičiumi – jau nuo kito penktadienio, birželio 3 d., 18 val. per TV3.

Sniego – kaip vaikystėje

Sodybą, kaip jam dažniausiai gyvenime nutinka, V.Radzevičius įsigijo netikėtai. Maždaug prieš dešimt metų papuolė į akis skelbimas apie parduodamą sodybą Dzūkijos miškuose, o aplink – daugybė šilo kopų, pušynų, Nemunas ir Nemuno senvagė, ežerai. Nuvažiavo su žmona apsižiūrėti ir nutarė pirkti. Su banko paskola ir įsigijo.

Vyras jau ne kartą pasakojo, kad jį nuo seno labai traukė Merkinės kraštas. Kai dar dirbo žurnalo "Istorijos" redaktoriumi, žurnalistė Brigita Balikienė parvežė straipsnį iš šio krašto. Tada jis ir liko kažkur pasąmonėje.

Mano vištos gyvena po raudonosiomis lempomis – kaip soliariume ir SPA kartu sudėjus.

"Kai būnu gamtoje, jaučiuosi geriausiai. Nors esu miesto vaikas, vienas gyvenimas yra mieste, kitas – miške, – sako Vytaras. – O per tiek metų, kiek šią sodybą turime, pirma žiema, kad šitiek sniego būtų. Man vaikystę primena. Tiesa, anksčiau žiemą ten ir nevažiuodavau, nes namas nebuvo pritaikytas gyventi žiemą."

Koks jausmas gyventi vienkiemyje tarp sniegynų, kai iki savo namo vos su visureigiu gali privažiuoti? "Žinote, kaip žūklės mėgėjai važiuoja į kokią Švediją, ieškodami sniego, ledo, tai dabar niekur važiuoti nereikia – čia kaip kokioje Švedijoje. Prasikasi taką, vaikštai, šaltukas, sniegas girgžda po kojomis. Vakare įsijungi šviesą – spalvos lauke tokios įdomios. Name nešalta. Reikia kur nors važiuoti – be nuotykių neapsieisi: tai tave tenka kam nors iš pusnies ištraukti, tai pats ką nors trauki..."

Kliūtys: iki apsnigtos sodybos Dzūkijoje nelengva atkakti net visureigiu.

Anot pašnekovo, įdomus toks gyvenimas. Gal tik elektros tinklų darbuotojams ekstremalus, bet, matyt, problemą iš esmės reikia spręsti, nes nenormalu, jei po kiekvienos stichinės nelaimės ar tiesiog didesnės orų permainos elektros laidai trūkinėja. Kas mėnesį jis gauna keliolika žinučių, kad sutriko elektros tiekimas, tuoj pataisys, jau pataisė ir pan. Nors jo paties sodyboje elektra per šį snygį visiškai dingusi nebuvo, kai kurie Dzūkijos kaimai net porą savaičių gyveno be elektros.

Gyvenimas čia – kitoks

Vandenį Vytaras turi name, vandentiekis čia atvestas. Bet vanduo Dzūkijoje labai geležingas, turi tam tikrą prieskonį, ne visi šeimos nariai jį mėgsta. Šulinio vanduo kitoks – labai skanus, labai minkštas.

Tačiau, jei neapdairiai paliksi šulinyje, pavyzdžiui, vandens kibirą, – turėsi problemų. Žodžiu, sodyboje, ypač kai taip šalta, reikia visada galvoti, kad kur ko nepaliktum, nepamirštum, kad vištas uždarytum, nes gamta ir šaltis labai greitai viską sutvarko savaip.

Jeigu sodybą nusiperka žmogus, kuris galvoja, kad viskas čia bus tik romantiška, – ne, tikrai taip nebus.

"Mano vištos gyvena po raudonosiomis lempomis – kaip soliariume ir SPA kartu sudėjus, – pasakoja vyras. – Turėjo dar galimybę pasivaikščioti lauke, bet tai baigėsi, nes per tą snygį sugriuvo aptvaras, neišlaikęs sniego svorio. O tuo labai greitai pasinaudojo lapė, užkando vienu gaidžiu ir dviem vištomis. Liko penkios, kurios saugiai uždarytos soliariume sėdi, kiaušinius deda."

Lapė dvi vištas papjovė, apkramtė ir paliko, gaidį išsinešė, nes jo rasti nepavyko. Kitas vištas, svarsto Vytaras, gal pasiliko ateičiai, tai dabar reikia jas labai saugoti. O pavasarį teks vištidę papildyti, nes vištos be gaidžio – vištidė be ateities.

"Per mano, kaip vištininko, karjerą jau du gaidžiai krito. Neišvengiami nuostoliai, nes sodyba yra miške. Vietiniai medžiotojai stebisi, kad ir šiaip jau čia ilgai pavyksta man jas išlaikyti", – sako sodybos šeimininkas.

Vytaro, kaip vištininko, karjera tęsiasi nuo pirmojo karantino. Tada jis apsigyveno sodyboje ir iš visokių turėtų medžiagų – lentų, tinklų ir kt. – sumeistravo būdą ir įrengė vadinamąjį chicken factory. Ten vištos ilgą laiką ramiai ir gyveno, tačiau, kai vasarą vieną dieną kilo nors išleisti jas pasivaikščioti po kiemą, labai greitai prisistatė laukiniai miško gyventojai ir gaidį išsinešė.

Gausybė pramogų

V.Radzevičiaus teigimu, šiais laikais tikrai nekyla klausimo, ką apsnigtoje sodyboje veikti. Elektra, internetas yra, o kadangi daug ką gali dirbti nuotoliniu būdu, tai ir dirba – vadina tai rašto darbais. Radijo laidas taip pat įrašo nuotoliniu būdu. O laivu nuo darbų metu ūkyje tvarkosi – visada yra ką veikti.

Dideliam jo džiaugsmui, pagaliau yra galimybė ant ledo pažvejoti, nes ežerus aptraukė ledas – pernai jo čia ant ežerų visiškai nebuvo. Vytaras – didelis poledinės žūklės mėgėjas, tačiau pernai nepavyko net įrangos išsitraukti. Šiemet galimybės tikrai puikios. Ežerų aplink sodybą 4 km spinduliu yra ne vienas. Tie ežerai nedideli, tai sunku kalbėti apie didelius ešerius ar kitas žuvis, bet juk žvejyboje svarbiausia – procesas.

"Tie Dzūkijos miškai dabar labai gražūs. Keliai tokie – sustumtas sniegas į šonus ir važinėji tarsi tuneliais. Balta visur. Ir įdomu viskas, ir galva labai gerai atvėsta", – sako pašnekovas.

Kompaniją apsnigtoje sodyboje jam mielai palaiko trejų metų borderkolis Sidas. Jis kas rytą apibėga savo teritoriją, stirnas pagainioja, nubėga pas artimiausią kaimyną bulių aploti – turi labai daug reikalų. Su juo linksma.

Požiūris: Vytaras džiaugiasi galimybe pagaliau pažvejoti ant ežero, o jo keturkojis draugas Sidas džiaugiasi viskuo.

Keturkojis draugas Vytaro gyvenime atsirado netikėtai – lydėjo Martyną Starkų pirkti šuns, ir pats nusipirko. Sako, toks gražus, trijų spalvų buvo vienas likęs… Paskui, kaip pasakoja, vos su žmona neišsiskyrė.

"Kol šuns namo neparsivežiau, žmona Laisvė vis galvojo, kad aš juokauju. Aš galvojau, kad ji juokauja, jog šuns nenori, – pasakoja pašnekovas. – Dabar jau jis labai svarbus šeimos narys – visiems draugas, visiems reikalingas, niekas nebeprieštarauja. Kitas dalykas – be šuns neprisiversi rytais nueiti po kokius 7 km. O dabar nori nenori, bet eini. Sodyboje tai aš per provėžas einu, o jis per sniegynus liuogsi kaip antilopė gnu."

M.Starkus savo šunį pavadino Lemiu – "Motorhead" grupės lyderio garbei, o Sidas pavadintas "Sex Pistols" lyderio garbei. Tad du broliai – du rokeriai.

Tinka ne visiems

Kol šuns namo neparsivežiau, žmona Laisvė vis galvojo, kad aš juokauju. Aš galvojau, kad ji juokauja, jog šuns nenori.

Vytaras pastaruoju metu blaškosi tarp dviejų ūkių: pusę savaitės būna Vilniuje, kitą pusę – sodyboje. Besidžiaugdamas žiema planuoja pavasario darbus – reikės daržą susikasti, daržoves, prieskonius sodinti.

Praėjusį sezoną tiek aitriųjų paprikų prisiaugino, prisidžiovino, kad iki šiol valgo. O paties augintų visai kitas skonis nei pirktinių. Topinambų dar turi prisiauginęs, kitų skanėstų. Tad ateinantį sezoną tas pats bus, o gal ir dar daugiau visko.

Jeigu viskas sėkmingai klostysis, jei karantininė situacija Lietuvoje aprims, gegužę planuoja atidaryti pernai Merkinės dvarvietėje įkurtą "Pasaulio puodų" restoraną ir tikisi, kad vasara bus darbinga.

V.Radzevičius pastebi, kad karantinas, izoliacija padarė labai dideles korekcijas nekilnojamojo turto srityje. Dzūkijos apylinkėse jau pavasarį žmonės labai aktyviai ėmė ieškoti ir pirkti sodybas. Daugiausia – miestiečiai, kurie jau per pirmąjį karantiną neturėjo galimybės niekur iškišti nosies ir teko sėdėti tarp keturių sienų. Pašnekovui nesunku suprasti tą būseną, kai reikia kažkokio proveržio. Sodyba yra vienas būdų – ypač tokio dydžio šalyje kaip Lietuva ir esant tokiam interneto ryšiui. Sodyboje tikrai nesi izoliuotas ir patogiai gyveni – gamta, erdvės, grynas oras, kaimiškas maistas ir visa kita.

Bet, aišku, visa tai reikia mėgti. Jeigu sodybą nusiperka žmogus, kuris galvoja, kad viskas čia bus tik romantiška, – ne, tikrai taip nebus. Darbo ir jėgų visada reikia įdėti. Ir viziją turėti – ką tu nori veikti toje sodyboje ir kokią tu ją matai.

"Man šiuo atveju karantinas pasitarnavo į gera, – sako Vytaras. – Aš visada turėjau planą ir žinojau, ką man reikia sodyboje padaryti, bet rankos vis neprieidavo. Per pirmąjį karantiną sodyboje gyvenome su sūnumi – jam pamokos vyko nuotoliniu būdu, o paskui jis man ūkyje daug padėdavo. Taip ir nuveikiau darbus, kuriems anksčiau vis pritrūkdavo laiko."

„Keliauju, nes norisi nuotykių, atrasti, patirti pažinimo džiaugsmą... Keliaujant įdomu tai, jog tu niekada nežinai, kas bus už posūkio, nors atrodo, kad žinai. Visokios situacijos, kai reikia improvizuoti, suktis iš padėties, kažką nuspręsti, sugalvoti... Tai pakeičia rutiną, nes čia, būdami Lietuvoje, gyvename visiškoje melancholijoje. Čia nuobodu ir dėl to mes patys sau susikuriame vietinius „kariukus“, neva kažkas čia labai dramatiško vyksta. Bet iš tikrųjų, palyginus su kitomis šalimis, čia nieko nevyksta. Upės lėtai teka, uodai kandžioja – tai visos bėdos“, – gyvenimo ritmą tėvynėje vertino keliautojas.

V. Radzevičius intensyviai keliauja jau penkiolika metų, į nuotykius leisdamasis kartu su geriausiu draugu Martynu Starkumi, su kuriuo kelionėse kartu praleidžia apie mėnesį per metus. Šįmet duetas planavo aplankyti Afrikos žemyną, bet gyvenimas planus pakoregavo ir teko apsiriboti Europa.

„Šiemet filmavome keletą laidų ir gavosi bent jau šiek tiek pakeliauti – „šaudėm“ tarp karantino „langų“ bei izoliacinių „langų“ ir spėjom nulėkti į Prancūziją, Italiją, Vokietiją ir Latviją. Taip įdomiai sutapo, kad kur tik nuvažiuodavome, grįžę iš ten sužinodavom, jog tą šalį „uždarė“, – savo paties sėkme džiaugėsi V. Radzevičius.

Nors V. Radzevičius ilgą laiką visiems buvo pažįstamas iš savo žurnalistinio pobūdžio darbo ir kelionių, paskutinius keletą metų vyras ėmėsi gastronomo veiklos: pradėjo dalintis kelionėse sukauptais kulinariniais atradimais laidoje „Pasaulio puodai“, o vasarą Merkinėje netgi atidarė lauko restoraną.

„Iš šių metų kelionių supratau, jog dažnai turime klaidingą įsivaizdavimą apie italų ir prancūzų virtuvę, neva ji yra labai sudėtinga. Bet iš tikrųjų jų virtuvių „jėga“ slypi paprastume – paprasti prieskoniai, kokybiški maisto produktai, viskas šviežia ir greitai pagaminama, jokių pusfabrikačių“, – šių metų atradimais dalinosi gastronomas.

Pasirodo, jog norint nustebinti V. Radzevičių keliauti į tolimus kraštus visai nereikia. Keliautojas atskleidė buvęs priblokštas, kai kaimyninėje Latvijoje jam teko paragauti žuvies syko, kuri Lietuvoje yra įrašyta į raudonąją knygą, bet Latvijoje nėra saugoma. V. Radzevičius sako, jog pažintis su kitų šalių virtuvėmis ir kultūromis jį išmokė, kad tai, kas yra valgoma ir nevalgoma yra mūsų nuomonės reikalas.

„Kas yra valgoma, o kas – nevalgoma, slypi mūsų galvose. Juk žmogus gali atsidurti tam tikrose aplinkybėse, kuriose valgys bet ką, kad tik būtų ką valgyti. Galbūt kokiems perujiečiams, auginantiems jūrų kiaulytes jau tūkstančius metų, atrodo keista, jog mes valgome triušieną. Tad kas yra valgoma ar nevalgoma yra visiškai subjektyvus dalykas“, – teigė daugybę pasaulio virtuvių išragavęs V. Radzevičius.

Kokį patarimą V. Radzevičius duotų sau pačiam jaunystėje, kaip dėl staiga iš prieglaudos parsivežto šuns kilo konfliktai su žmona bei ką laiko pavojingiausiu savo kelionių nuotykių – sužinosite jau šį sekmadienį, 21 val. laidoje „Mano pramogos VEIDAI“ tik per DELFI TV.

– Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu gausu įrašų apie jus ir Merkinėje kunkuliuojančius "Pasaulio puodus". Kaip į tai reaguojate?

– Kartais jaučiuosi tarsi sapne. Mes norėjome pradėti šį projektą Merkinėje ir pažiūrėti, kiek tai žmones domina. Galvojome – sėdėsime ramiai, priimdami vieną kitą svečią, bet iš to viso kuklaus noro išėjo, sakyčiau, didelis festivalis. Dukra pasakė, ir aš galvoju, kad labai taikliai apibūdinta – tai tarsi gatvės maisto festivalis, kuriame nuolatos yra žmonių, jie keičiasi. Ir mums tai iš tiesų buvo didelis džiaugsmas, kartu – didelis išbandymas. Labai daug sprendžiame visokių kilusių klausimų. Ir, manau, nustebino visomis prasmėmis, nes tokios sėkmės, atvirai šnekant, nesitikėjome.

– Kaip manote, kas pritraukė žmones – vasara, tai kad didžioji dauguma žmonių iš Lietuvos neišvažiavo, Merkinė, o gal V.Radzevičiaus vardas?

Merkinė yra tiesiog istorinis perlas, tik dėl įvairių istorinių negandų ji buvo dulkėmis nusėta ir primiršta.

– Susidėjo daug dalykų į viena. Visų pirma – žmonės negali laisvai keliauti už Lietuvos ribų. Lietuviai – aš visada sakiau – yra dideli keliautojai, jų gali sutikti kiekviename žemės kampelyje. Negana to, jie labai smalsūs. O dabar, kai nėra tos galimybės keliauti į tolimesnius kraštus, džiugina tai, kad lietuviai keliauja po Lietuvą. Kitas dalykas – po karantino, kurio metu buvome visi įkalinti, kai kurie – miestuose tarp keturių sienų, visi pasiilgę kažkokių įspūdžių, veiklos, aktyvumo, naujų vietų. Na, įtakos gal turi ir sėkmingas "Pasaulio puodų" projektas LRT apie maisto kultūrą įvairiose pasaulio šalyse. Manau, visa tai susidėjo į vieną tokį riebų kąsnį, ir štai.

– Dvarvietę jūsų su bendraminčiais įkurta UAB Merkinės muilo fabrikas išsinuomojo pernai?

– Taip, pernai liepos pabaigoje vyko konkursas. Nuo to laiko, kai mes jį laimėjome, per daugmaž metus, įskaitant net visą karantiną, sakyčiau, pavyko išties daug padaryti. Pagal horoskopą aš esu Avinas, man nekantru, kad viskas vyktų kuo greičiau. Dvarvietės atstatymo ir vystymo vizijos yra labai didelės, ir tai, kas vyksta dabar, – tik pradžia. Yra jau sukurtos architektūrinės vizijos, prasideda architektūriniai projektavimo darbai, visi derinimai ir panašiai. Įsivaizduoju, kad ateityje ši vieta su savo nuostabiu kraštovaizdžiu bus, kaip ir norėjome, keliautojų meka, aktyvių žmonių susibūrimo vieta, kur galima ir pavalgyti, ir kažko paklausyti, ir kažką pamatyti, aktyviai leisti laiką – dalyvauti žygiuose pėsčiomis, dviračiais, vandeniu.

Merkinė tikrai to verta. Ji man asocijuojasi su kelionių centru. Aš juokais sakau, kad ji stovi ant imperijos kelio. Abiejų Tautų Respublikos laikais būtent čia, pro šalį, pro tą dvarvietę, ėjo kelias iš Vilniaus į Krokuvą per Gardiną. Merkinė yra tiesiog istorinis perlas, tik dėl įvairių istorinių negandų ji buvo dulkėmis nusėta ir primiršta. Bet aš manau, kad ji, kaip sako vietiniai, tiesiog pasmerkta klestėti.

­Netikėtumas: pasak ­V. Radzevičiaus, ­iš­ kuklaus­ noro ­pažiūrėti, ­ar ­projektas Merkinėje­ domins­ žmones,­ gavosi didelis ­festivalis ­– ­lankytojų ­čia ­gau­su kiekvieną ­savaitgalį.­ D. ­Radzevičiaus ­nuotr.

– Teko girdėti, kad merkiniškiai džiaugiasi, jog Merkinės dvarvietė dabar turi tokius nuomininkus, kurie sugebėjo įžvelgti unikalaus objekto perspektyvą, mokės išnaudoti unikalų Merkinės istorinį kontekstą, dirbti kūrybiškai ir patraukliai. Mat buvo kėsinamasi ją privatizuoti, o tada jau eiliniam žmogeliui vietinis grožis vargu ar būtų pasiekiamas...

– Visų tų istorijų nežinau, bet girdėjau, kad buvo mėginimų privatizuoti. Nežinau, kas tada dvarvietėje būtų buvę, bet esu tikras, jog jos neprivatizuoti buvo teisingas sprendimas. Tai yra valstybės turtas, jis yra tik išnuomotas ir jis liks valstybei. Tokia vieta, mano galva, negali būti privatizuota, nes tai yra mūsų visų istorija.

Yra nustatytos buvusios piliavietės teritorijos vertingosios savybės. Mes čia galime vystyti tam tikrą veiklą, bet negalime, pavyzdžiui, be archeologinių tyrimų lįsti į žemę. Dėl to net terasą statėme ant plytelių, jas pasikloję, nė vieno kuoliuko neįkasėme į žemę. Bet dvarvietės pastatai neturi vertingųjų savybių, nes pastatyti jau XIX a. pabaigoje kaip muilo fabrikas.

Pats vertingiausias sluoksnis, be abejo, yra po žeme. Tai buvęs dvaras, kuris per rusų tvaną XVIII a. pabaigoje buvo sunaikintas. Ir mes patys labai norime, ir su vietiniais archeologais kalbame, kad ten tikrai reikės daryti šurfus ir viską ištirti, tiksliai nustatyti buvusio dvaro vietą. Merkinėje istorija tiesiogine to žodžio prasme lenda iš žemės. Tai buvo turtinga ir vienuolynų, ir bažnyčių, ir istorinio paveldo teritorija, kur reikia dar labai daug tyrimų atlikti. Tai įrodo ir neseniai tarp vadinamojo mūsų kalno ir Merkinės piliakalnio vykdyti archeologiniai kasinėjimai, kurių metu buvo rastas pamatas. Istorikai, kiek žinau, kol kas negali atsakyti į klausimą, kas gi ten buvo, nes tarsi nieko ir neturėjo būti.

Štai tokia ta Merkinė su savo paslaptimis, tarsi antroji Kernavė.

– Karantinas jūsų veiklos Merkinėje pradžią pristabdė?

– Sakyčiau, jis šiek tiek sutrukdė, bet kartu ir paspartino. Iš pradžių planavome, kad lauko terasą atidarysime birželio pradžioje, bet kai užklupo ši neganda, viskas sustojo. Buvome jau nusprendę šiais metais nieko nebedaryti. Bet kai paskelbė, kad karantinas nutraukiamas, nusišienavome tą visą teritoriją, įvertinome aplinką ir kilo mintis, kad reikia veikti čia ir dabar, nėra ko laukti, nes reikalingos lėšos tolesniam šios teritorijos vystymui.

Ant karantino aš tikrai nepykstu. Man tas laikas nebuvo kančia, nes erdvės užteko ir man pačiam, ir mano veiklai.

– Bet jūs pats per karantiną, kiek žinau, ne vieną mėnesį prasėdėjote sodyboje...

– Taip, bet ji visiškai netoliese, Ryliškių kaime. Ten aš jau ir gyvenu, ten esu registruotas, ten balsuoju. Per karantiną beveik kiekvieną dieną būdavau ir Merkinės dvarvietėje, ten man visokių minčių kildavo – mąstai, svarstai, dėlioji, žiūri. Vis knietėjo, kad viskas vyktų greičiau. Man būna labai nekantru laukti.

– Tai kaip jūs toks nekantrus iškentėjote tris mėnesius sodyboje?

– Ten aš irgi veiklos prisigalvojau. Visokios – prasmingos ir neprasmingos. Aš sodyboje per tą karantiną tiek padariau, kiek tikriausiai per dešimt metų nebuvau padaręs. Vištidę susikaliau, vištų prisipirkau, daržus padariau, aplinką aptvarkiau, rožyną įveisiau, akmenų pritempiau, žolę pjoviau, dalį teritorijos atkariavau iš laukinės gamtos. O kur dar remonto darbai – keičiu virtuvę su vonios kambariu vietomis, nes supratau planavimo klaidas, kurias prieš dešimt metų padariau. Veiklos sodyboje pilna – ten nebūna taip, kad nebūtų ką veikti.

Tad ant karantino aš tikrai nepykstu. Man tas laikas nebuvo kančia, nes erdvės užteko ir man pačiam, ir mano veiklai. Jei būčiau likęs mieste, būtų buvę daug sunkiau.

I. Gelūno / Fotobanko nuotr.

– Kaip suspėjate visur turėdamas tiek veiklos – sodyba, dvarvietės, televizija, knygų rašymas?..

– Kartais atrodo, kad jau trūkinėji per visas siūles – toks laiko trūkumas yra. Bet, kita vertus, kai pagalvoju – kažkodėl man taip visą gyvenimą. Aš niekad nedariau vieno darbo. Man daug kas įdomu, smalsu, norisi pabandyti, padaryti. Norisi, kad neišsprūstų ta galimybė, kuria tu gali pamėginti pasinaudoti. Aš dažnai tokį pavyzdį sakau, kalbėdamas apie savo veiklą (kas žaidžia futbolą, tas supras): kai būni aikštėje, svarbu matyti ne tik kamuolį, bet ir visą aikštę, kas kur stovi – kur gynėjai, kur puolėjai, kur saugai. Tai ir mano gyvenime kažkaip labai panašiai. Ir man patinka, aš nebemoku kitaip. Čia gal darboholizmo sunki forma, bet kai darbų dėl kokių nors priežasčių sumažėja, man atrodo, kad aš kažką pamiršau, kažko nepadariau, kažkas negerai, taip negali būti.

Spėti spėju. Gal iš šalies atrodo, kad visko daug. Bet aš daugelio veiklų esu jau atsisakęs. Laikausi gyvenime principo: kai kažką ilgai darau ir jau pajuntu, kad ta veikla nebeteikia malonumo ar efekto, kurio tikiuosi, stengiuosi tuo ir nebeužsiimti, susirasti kažką kita.

– Stovėti prie karštų puodų vasaros savaitgaliais, kai aplink žmonės pramogauja, jums teikia malonumą?

– Man tikrai įdomu. Įdomu tai, kad toks grandiozinis projektas išsivystė. Ir tokiais kiekiais gaminti įdomu. Man labai patinka, kad yra tas žmonių atgalinis ryšys, ir tie jų žodžiai tikrai įkvepia. Taip pat ir kritikos žodžiai – visko juk būna, taip pat ir klaidų, bet stengiesi padaryti viską iš širdies ir kuo geriau. Čia ne kažkoks momentinis pasirodymas.

– Jūsų dar vienos pareigos dabar – senelis?

– O, šios pareigos – pačios svarbiausios. Mes su anūku labai gerai sutariame. Jis labai smalsus – tikriausiai kaip ir visi tokio amžiaus vaikai, daug klausinėja. Jis nori bendrauti. Aš kantrus senelis. Aš jam vis atsakinėju, nors tie klausimai kartais atrodo neatsakomi, bet bandai atsakyti. Pavyzdžiui, paklausia: kur tavo plaukai ir kodėl barzda auga? Kaip į tokį klausimą vaikui atsakyti? Sakau – nuslinko plaukai nuo galvos į barzdą.

Esu mišrūnas, su Dzūkija neturintis nieko bendra – tėtis aukštaitis, mama suvalkietė, aš pats – vilnietis.

– Kas jums yra Merkinė?

– Pakartosiu – man tai visų prima Dzūkijos Nida. Aš iš vaikystės Nidą prisimenu kaip nedidelį kaimelį, ir žiūrėkite, į ką ji dabar išaugo. Tai man čia yra kažkokios paralelės ir asociacijos.

Kitas dalykas – man Merkinė daug metų buvo tokia terra incognita. Prisimenu, kai buvau žurnalo "Istorijos" redaktorius, žurnalistė Brigita Balikienė kartą važiavo būtent į tą kraštą, šiek tiek už Merkinės, kur aš dabar ir gyvenu, ir parvežė neįtikėtinai įdomų straipsnį. Ir man kažkaip įstrigo ta vieta, aš vis norėjau ją aplankyti. O kai jau aplankiau, tai, atrodo, visam laikui, nes užkibau visiškai.

Merkinėje man kiekviena diena yra atradimai – tiek istoriniai, tiek potyriniai dalykai. Aš ieškau visokios įmanomos medžiagos apie Merkinę. Yra puikus Merkinės istorijos muziejus, vietiniai istorikai – Žygis Bužinskas, Mindaugas Černiauskas. Ta romantinė Vazos meilės istorija, partizanų laikai... Visa tai Merkinę daro unikalią ir nepakartojamą. Tai, kas yra Merkinėje po žeme, – lietuviška Troja, antra po Kernavės. Tiesiog tai yra labai svarbi Lietuvos istorijos dalis, labai svarbi vieta, kuri nepelnytai ilgą laiką buvo šiek tiek nustumta į šoną.

Net negaliu paaiškinti, iš kur pas mane tokia šios teritorijos trauka. Esu mišrūnas, su Dzūkija neturintis nieko bendra – tėtis aukštaitis, mama suvalkietė, aš pats – vilnietis. Kada nors reikės nuodugniau savo genealoginį medį patyrinėti – gal ateityje tai bus nauja mano veiklos sritis.

V.Radzevičius siūlo pasigaminti

Velniška vištiena iš Šri Lankos

5 valgytojams reikės:

250 g vištienos filė;

40 g kubeliais pjaustyto saldaus ankštinio pipiro;

40 g riekelėmis pjaustyto svogūno;

1 šaukštelio smulkinto česnako;

40 g ketvirčiais supjaustyto pomidoro;

30 g riekelėmis supjaustyto poro baltosios dalies;

1 įstrižai supjaustytos aitriosios paprikos;

2–4 šaukštų kokosų aliejaus;

1 šaukštelio juodųjų pipirų žirnelių;

1 šaukštelio smulkinto imbiero;

½ šaukštelio ciberžolės miltelių;

¼ šaukštelio cinamono miltelių; druskos pagal skonį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gaminimas:

Vištieną supjaustykite nedideliais gabalėliais, sumaišykite su ciberžole, druska bei patroškinkite apie 5 min. ant šaukšto aliejaus nedideliame puode. Keptuvėje įkaitinkite aliejaus, apkepkite svogūnus su cinamonu iki rudumo. Sudėkite į keptuvę imbierą, česnaką, juoduosius pipirus, vištieną ir gerai išmaišykite. Sudėkite porus, aitriąją papriką, pomidorus ir patroškinkite ant mažos kaitros pamaišydami apie 5 min. Patiekite su virtais ryžiais. Jeigu bijote aštrumo – dėkite mažiau aitriosios paprikos ir juodųjų pipirų.

Beje, Šri Lankoje šis patiekalas valgomas be įrankių, pirštais dedant žiupsnelius į burną.

Škmeruli

Vienas iš man itin patikusių valgių Sakartvele – škmeruli. Tai vištienos patiekalas, kilęs iš Škmeri kaimo (dėl to taip ir vadinamas), esančio Račos srityje Vakarų Sakartvele. Pagaminti nesudėtinga, daug ingredientų nereikia.

2 valgytojams reikės:

1 viščiuko;

0,5 l pieno;

1 česnako galvutės;

1–2 šaukštų sviesto;

druskos ir pipirų pagal skonį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gaminimas:

Viščiuką sukapokite maždaug tokio dydžio dalimis, kaip matote nuotraukoje. Įtrinkite druska ir pipirais, pakepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį, kol gabalėliai gražiai apskrus. Vištienos gabalėlius sudėkite į orkaitei tinkamą indą taip, kad jie gultų dviem eilėmis ir būtų "susispaudę". Sutrinkite česnaką ir pakepinkite jį kitame inde ant sviesto, užpilkite ir užvirinkite pieną, įberkite druskos, supilkite po vištienos kepimo likusius riebalus. Užpilkite pieną ant vištienos ir pavirkite 5–10 min. Valgomas su žalumynais ir daržovėmis.

"Oktoberfest" kopūstai

6 valgytojams reikės:

1 kg "Bratwurst" dešrelių;

2–3 skardinių "Pilsnerio" alaus;

2 šaukštelių kmynų;

2 šaukštelių kalendros sėklų;

2 šaukštelių garstyčių sėklų;

2 smulkiai pjaustytų svogūnų;

10 cm ilgio gabaliuko imbiero, pjaustyto plonais griežinėliais;

2–3 šaukštų aliejaus;

½ galvos smulkiai pjaustyto raudonojo kopūsto;

2 šaukštų medaus;

¼ stiklinės vyno acto;

druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gaminimas:

Dešreles sudėkite į puodą, užpilkite alumi, įpilkite vieną stiklinę vandens, sudėkite kmynus, kalendros ir garstyčių sėklas, svogūnus ir imbierą. Užvirinkite ir sumažinę kaitrą pavirkite apie 5 min. Uždenkite dangčiu, nuimkite nuo viryklės ir palikite pastovėti 15 min. Išimkite dešreles. Nukoškite skystį į kitą puodą (tirščių nebereikės). Keptuvėje įkaitinkite aliejų, sudėkite kopūstus ir maišydami pakepinkite kelias minutes. Tada įpilkite stiklinę dešrelių nuoviro ir troškinkite dažnai pamaišydami, kol kopūstai suminkštės (skysčio galima įpilti ir daugiau, iš akies, kad kopūstai troškintųsi, bet nebūtų pernelyg daug drėgmės). Maždaug po 15 min. įdėkite medų, actą, druskos, pipirų ir dar pamaišydami patroškinkite apie 5 min. Sudėkite kopūstus į dubenį ir patiekite, pavyzdžiui, su dešrainiais. Kaip garnyras tinka ir prie kitų mėsiškų patiekalų. Skanūs šie kopūstai ir šalti.

Turininga Merkinės dvarvietės istorija

Merkinės dvarvietė turėjo ne vieną savininką. Teritorija skirtingais laikotarpiais buvo valdoma LDK valdžios elito – tokių asmenų kaip Mykolas Glinskis, Jurgis Radvila, Stanislovas Astikas, Bona Sforca, Mikalojus Radvila, Vladislovas Vaza IV, Mykolas Kazimieras Pacas, Kazimieras Jonas Sapiega ar Motiejus Oginskis. Tai buvo miestelio aukso amžius. Merkinės dvaras tuomet buvo ir seniūnijos centras.

Merkinės dvaras liudija ir karališką meilės istoriją. Prieš bene keturis šimtmečius čia lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV. Istoriniai šaltiniai byloja, kad jis Merkinei jautė ypatingus sentimentus, atvykęs čia praleisdavo savaites ir net mėnesius, o vykti į Vilnių ne visada ir noro turėdavo. Nenuostabu, nes čia valdovas buvo apgyvendinęs savo didžiąją meilę Jadvygą Lužkovską, čia augo jo nesantuokinis sūnus Vladislovas Konstantinas.

XVIII a. pabaigoje dvaro teritorijoje stovėjo aštuoniolika medinių pastatų, tačiau iki mūsų dienų neišliko nė vieno. Dabar čia yra du 1897 m. statyti raudonų plytų pastatai, kuriuose veikė muilo fabrikas bei keletas medinių. Iki 2014 m. čia buvo įsikūrę Merkinės globos namai.