Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista, teatrologės Daivos Šabasevičienės ir A. Paukštytės sudaryta monografija pasakoja apie vieno garsiausių XX a. antrosios pusės–XXI a. pradžios Lietuvos aktorių gyvenimą ir kūrybą. V. Paukštė (1932–2022) iki paskutinių gyvenimo metų dirbo Klaipėdos dramos teatre, sukūrė apie 130 vaidmenų teatre ir apie 70 – kine. Sulaukęs 90-mečio, garsus aktorius pernai liepą paliko šį pasaulį.

Pokalbis su A. Paukštyte – apie brangius prisiminimus, vaikystę teatre ir V. Paukštės fenomeną.

– Knygą „Pagrindinis vaidmuo – Vytautas Paukštė“ rašėte net ketverius metus. Per tą laiką prasidėjo ir atslūgo pandemija, kilo karas Ukrainoje, netekome paties V. Paukštės. Į knygą sudėti dešimtmečius artimo žmogaus gyvenimo – nelengva užduotis. Kas buvo sunkiausia šiame procese? Kas, rankiojant tėvelio praeities įvykius, pralinksmino, prajuokino?

– Knygos gimimo kelias buvo ilgas, vingiuotas ir momentais kupinas abejonių. Tai buvo mano užsispyrimas įamžinti tėvelio atminimą. Nedrįstu postringauti apie jo asmenybės reikšmę Lietuvos kultūros kontekste. Pradžioje šią knygą įsivaizdavau kaip pokalbį – mane labai įkvėpė istoriko Aurimo Švedo knyga apie mano pažįstamą ir mylimą teatrologę Ireną Veisaitę. Atrodė, kad kalbėti apie šitiek istorinių lūžių išgyvenusius ir juos formavusius žmones galima tik istorinių įvykių kontekste. Šiam sumanymui nepavykus, aiškėjo, kad teks su sukauptos medžiagos kalnais tvarkytis pačiai. Tuomet pagalbos kreipiausi į teatrologę D. Šabasevičienę, kuriai mūsų kūrėjų atminimas nuoširdžiai rūpi. Esu be galo jai dėkinga už patirtį, kruopštumą ir sutikimą dalytis nelengva našta, nes suvaldyti tiek daug medžiagos buvo rimta užduotis.

Rinkti pačią medžiagą buvo didelis malonumas. Landžiojau po namų stalčius, tryniau Meno archyvo slenkstį, dalis medžiagos atkeliavo išvis netikėtai. Pavyzdžiui, kažkas atrado išmesti paruoštą tėčio kino bylą su jo ranka rašyta biografija, charakteristikomis, straipsnių iškarpomis ir paskambino man. Buvo netikėta atrasti sąsiuvinius, kuriuose tėtis ranka perrašinėjo draudžiamų knygų ištraukas, linksma skaityti jo aštrias pastabas apie stojančius į aktorinį fakultetą, gastrolių dienoraščius, kurių puslapiuose konstatuojamos problemos laiko perspektyvoje skamba gan komiškai. Žinoma, buvo labai smalsu ir įdomu skaityti telegramas ir laiškus, per kuriuos atsiskleidė daug paralelinių sluoksnių, ryškėjo, kokia svarbi ir nesumeluota buvo tos kartos draugystės sąvoka. Kokio gražumo tėvų meilės laiškai...

Koks siurrealus atrodo tas susirašinėjimas iš ligoninių, kur seselės dirbo „pašto kurjerėmis“ ir tuos laiškus turbūt paskaitydavo. Juokingi gerbėjų rašteliai. Smagūs darbovietės lapai, kuriuose būdavo dokumentuojama, kad šventės proga aktoriui skiriamas butelis saldaus šampano ir višta. Graudina tėčio ranka fiksuoti pirmųjų Sąjūdžio suvažiavimų protokolai. Tarp laikmečio dokumentų radau laikiną Lietuvos piliečio pažymėjimą – tai, matyt, buvo tarpinis dokumentas atgavus nepriklausomybę.

Ištakos: Paukščių šeima. V. Paukštė -- nuotraukoje dešinėje, centre. / V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Kaip atrodė ilgas medžiagos knygai rinkimo procesas? Daug medžiagos buvo surinkusi V. Paukštės sesuo Valerija, pati taip pat kalbinote jį pažinojusios žmones, teatralus, knygoje pateikiami gastrolių dienoraščiai, laiškai. Greičiausiai visa surinkta medžiaga nė netilpo į knygą?

– Medžiagą rinkti pradėjau dar prieš tėvelio 70-metį, kai su tuo pačiu knygos dalininku Gedu Čiuželiu kūrėme jubiliejinį bukletą. Ten tai siautėjome – dėjome karpytas telegramų ištraukas, citatas, vaikų piešinius, grimo bandymų nuotraukas – kad tik būtų įdomiau žiūrėti. Rengiant knygą dailininkas buvo griežtas. Aš nemiegojau naktimis, nes supratau, kad pusė surinktos medžiagos nepateks į knygą, vadinasi, niekada ir neišvys dienos šviesos tie mano džiaugsmingai rankioti ir smagiausi artefaktai: kolegų koliažai, pasirašytos programėlės, pjesių paraštės, raštai, juodraščiai ir pan. Nepaisant mano panikos priepuolių, taip ir nutiko. Tikrai daug kas nepateko į knygą. Tai, kas pateko, irgi dar teko trumpinti. Antraip, kaip šmaikštavo kolegė Daiva, su tokio storumo knyga būtų galima ir žmogų užmušti. Visgi, aš labai džiaugiuosi, kad knygoje tiek daug tėčio minčių.

Turėjome savų ritualų, net savo kalbos manierą, mėgome perdaryti žodžius, kad skambėtų smagiau, – šių momentų net aprašyti neįmanoma.

– Koks jūsų brangiausias prisiminimas, susijęs su tėčiu? Ar jis pakliuvo į knygą?

– Aš nesimaivydama sakau – man visos akimirkos su tėčiu yra brangios. Tad jos ir labai norint netilptų į knygą. Mes turėjome savų ritualų, net savo kalbos manierą, mėgome perdaryti žodžius, kad skambėtų smagiau, – šių momentų net aprašyti neįmanoma. Tėtis buvo šiek tiek maištininkas. Tačiau toks užtikrintas, kad juo abejoti buvo neįmanoma. Dar buvo be galo smalsus. Iš sesės neseniai sužinojau, kad buvo baigęs buriavimo kursus. Kol leido sveikata, atvykdavo į Vilnių žiūrėti kolegų premjerų, užsienio spektaklių. Knygoje yra mano rašinys apie jį, kuriame pabandžiau išskirti ryškiausius prisiminimus. Nuo pasivaikščiojimų pajūriu ir jūros išmestų gėrybių rinkimo, jo kulinarinių eksperimentų iki lėčiau tekančio laiko reanimacijos skyriuje ir reabilitacijos ligoninėse. Smagūs jie... Aš tėveliui nuo 1990 m. iš visų užsienio kelionių siųsdavau atvirlaiškius. Paskutinis iškeliavo į kapo duobę. Kiti 89 guli mano stalčiuje – paskaitau juos ir man pradeda atrodyti, kad tėtis tiesiog išvažiavo į gastroles ir greitai grįš...

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Nuo mažens augote Klaipėdos dramos teatre. Galbūt vaikystėje teko ir vaidinti viename kitame spektaklyje? Kuo magiškas tuo metu jums atrodė teatras ir jo gyvenimas?

– Taip, Klaipėdos teatras man buvo antri namai, o tuometis aktorių desantas – kaip šeima. Mintinai žinojau kiekvieną šio teatro užkampį. Dėsninga, kad teko atsidurti ir scenoje. Spektakliai, kuriuose vaidinau buvo, atrodo, trys. Ryškiausiai prisimenu Aurelijos Ragauskaitės režisuotą spektaklį „Aš vejuos vasarą“ pagal Violetos Palčinskaitės knygą. Mes ten buvome Pienės pūkučiai, turėjome įstabiai daug teksto: „Prašau, atsiprašau, ačiū.“ Tačiau to spektaklio dekoracijos, dainos, kostiumai man, vaikui, atrodė kaip stebuklas. Rinkdama medžiagą knygai apie tėtį, iš archyve saugomų protokolų supratau, kaip teatre tada trūko pinigų, medžiagų. O aš ir šiandien prisimenu, kaip prašydavau Pusiau prinokusios braškės – spektaklio personažo – patreškinti į jos kostiumą įsiūtą blizgutį ar prašmatnią stalo teniso kamuoliukais puoštą Konvalijos (kito personažo) suknelę.

Spektaklio dainas mes dabar dainuojame kartu su dukra – jos tokio smagumo ir nemirtingumo! Scenografijos ir šviesų kuriamas stebuklas labiausiai žavi vaikystėje. Paskui pripranti prie užkulisių, teatro dulkių ir grimo kvapo. Jaunystėje ypač keri aktorių patiriama persikūnijimo galimybė. Dabar man teatro magija – kai spektaklis atliepia tau gyvenime aktualius klausimus ir jaudina emociškai. Gražus, bet nejautrus teatras – ne man.

– Studijavote žurnalistiką, tačiau teatro nepalikote ir šiandien jame dirbate. Esate pasakojusi, kad bandėte stoti į aktorinį ir dėl to kilo bene vienintelis jūsų ir tėčio konfliktas. Kodėl tėvelis nepritarė šiam jūsų sumanymui?

– Dabar jau ir aš labai gerai suprantu, kokia sunki fiziškai, ypač psichologiškai, kokia priklausoma nuo kitų asmenų sprendimų, nesveikai konkurencinga ir efemeriška yra aktoriaus profesija. Jaučiu didžiulę pagarbą šios profesijos žmonėms, žaviuosi jų talentu ir dėkoju likimui, kad savo darbu padedu jų kūrybą skleisti. Kažin ar aš lengva širdimi priimčiau savo vaiko pasirinkimą tapti aktore?

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Kaip atrodė jūsų vaikystės namai? Galbūt juose nuolat lankėsi teatralai? Jūsų tėvelis buvo labai jaunatviškas, mėgęs papokštauti, tad turbūt namuose liūdna nebuvo?

– Kai tėtis atvyko į Klaipėdos dramos teatrą, gyveno jo palėpėje. Vėliau kartu su keliomis aktorių šeimomis – bendrabutyje, o mano pagrindiniai vaikystės namai – butas Klaipėdos centre. Spėkite, ką matome pro balkoną kitoje upės pusėje? Žinoma, kad teatrą. Iki jo – trys minutės pėstute. Kaip ir iki senosios perkėlos į Smiltynę. Laikas buvo toks, kad namuose iš tiesų netilo laidinis telefonas, būdavo švenčiamos ir gyvenimo šventės, ir premjeros. Svečiai užgriūti galėjo ir viduryje nakties, ir niekam nekildavo mintis, kad antra nakties – ne laikas kepti antį. Gastrolės anuomet trukdavo ne vieną dieną, tad namuose lankėsi visų Lietuvos teatrų aktoriai ir visi jie labai šiltai draugavo. Pasibaigus kelionėms, tą draugystę pratęsė laiškai. O dėl to smagumo... Tėtis turėjo išskirtinį gebėjimą susikalbėti su bet kuo – nuo bbenamio iki prezidento. Prajuokinti galėjo ir akmenį. Tačiau smagiai leisti laiką mėgo visi. Tad nepamenu, kad V. Paukštė susibūrimuose būtų griežęs pirmu smuiku. Savo namuose triukšmo nemėgo. Atrodo, kad ir aš tuo į jį panaši.

– Augote dviejų aktorių šeimoje, buvote pagrandukė. Ar daug laisvės turėjote vaikystėje ir paauglystėje? Galbūt menininkai tėvai jus auklėjo išties liberaliai?

– Yra pranašumų augti būnant pagranduku, ką čia maivytis. Tradiciškai, didžiąsias auklėjimo klaidas tėvai pasitikrina su pirmagimiais. Paskiausiajam – tadam – laisvės tenka daugiausia. Tačiau jokiais samčiais aš tos laisvės nesėmiau, o ir laiko apie ją galvoti daug neturėjau. Laksčiau po būrelius, lankiau muzikos mokyklą, chorą, anksti paragavau kelionių, turėjau šaunių draugų, nelaikiau tėvų nežinioje ir tikiu ta iliuzija, kad mano paauglystė susiklostė laimingai. Mūsų kartos auklėjimo tema yra tokia plati ir komplikuota, kad apie tai rašomos psichologinės knygos. Esu dėkinga tėvams, kad anuomet populiarūs žodžiai „ne“ ir „negalima“ mūsų šeimoje skambėjo rečiau.

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– V. Paukštė gimė Kaune, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido Klaipėdoje, kurią labai mylėjo. Jį traukė jūra, Smiltynė. Gal galėtumėte papasakoti apie tėvelio santykį su uostamiesčiu?

– Atvykęs į Klaipėdą 1963 m., tėtis pamatė dar nesutvarkytą pokario miestą. Tai buvo jūreivių ir statybininkų miestas. Tėtis sakydavo, kad savotiškai pasiilgsta to nepakartojamo miesto „žavesio“ ir net silkių kvapo. Vėliau mieste įsikūrė universitetas, atsirado studentijos, pagrindiniu kultūros židiniu tapo Klaipėdos teatras, išgyvenantis kūrybos aukso amžių. Knygos bendraautorė, teatrologė D. Šabasevičienė sako, kad bandymų persivilioti V. Paukštę į sostinę būta įvairių. Tačiau jis liko Klaipėdoje ir, man atrodo, šis miestas tikrai atitiko jo dvasią. Arba jie vienas kitą prisijaukino. Tėtis galėdavo pamariu marširuoti be sustojimo. Mėgo ir paskrusti saulėje. Kai prie jūros eiti pasidarė per toli, vaikščiodavo Danės upės pakrante. Aktoriaus profesija – nuolatinis buvimas tarp įvairių žmonių. O tėtis buvo truputį katinas, kuris vaikšto vienas. Matyt, pajūris buvo jam geriausia erdvė pailsinti galvą, nuskaidrinti mintis. Man atrodo, tėvelis Klaipėdoje buvo kertinis kultūros grandies autoritetas. Be jo dalyvavimo buvo sunku įsivaizduoti svarbesnę šventę, miesto pokyčius lemiančias diskusijas. Tačiau susireikšminti jis nemėgo ir miesto simbolio etiketės kratėsi atrėždamas, kad vienintelis Klaipėdos simbolis yra jūra.

– Klaipėdos kultūra didžiąja dalimi susijusi su V. Paukšte. Kuriuos savo vaidmenis Klaipėdos dramos teatre jis pats labiausiai mėgo?

– Jis pats ne kartą yra sakęs, kad jam be galo brangūs Mindaugo ir Mažvydo vaidmenys pagal Justino Marcinkevičiaus dramas. Apie skyrimą juos atlikti, pasiruošimą, vidinius išgyvenimus paties tėvelio lūpomis byloja knygos tekstai. Įtariu, kad jis mėgo savo komiškuosius vaidmenis, kurių buvo labai daug. Prisimenu tų spektaklių vaizdo ištraukas ir stebiu, kaip jis judesiais, mimika ir balsu priverčia salę raudoti iš juoko. Labai ryškiai apie tai knygoje pasakoja ir scenos partneriai Vytautas Anužis, Nijolė Sabulytė, Nelė Savičenko. Už kolegų juokinimą net yra pavadintas sadistu. Tačiau pats savo darbu retai būdavo patenkintas – buvo velniškai reiklus sau. Dirbo visur ir visada, namuose turėjo atskirą kambarį, nėra leidęs sau nepasirengti. Pati esu mačiusi sutrikusius režisierius, kai ateidavo dar tik aptarti, kas ir kaip, o jis jau mokėdavo visą tekstą ir turėdavo vaidmens viziją. Nebuvo patogus aktorius (šypsosi).\

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Jūsų tėvelio tėvas Jonas Paukštė buvo Lietuvos savanoris, o vėliau – policininkas. Po karo jis buvo areštuotas ir ištremtas į Vorkutą. Tad sovietmečiu V. Paukštei neleista išvažiuoti į užsienį. Įdomu, kad tai draudė ne Maskva, o vietiniai valdžios veikėjai. Ar namuose būdavo kalbama apie senelį iš tėčio pusės?

– Apmaudu, kad senelio iš tėčio pusės man net neteko matyti. Kapo aplankyti irgi negalėjome – jis mirė Sibire, kur palaidotas – nežinome. Saugumo sumetimais tėčio mama sunaikino ir didžiąją dalį šeimos nuotraukų. Kokia laimė man buvo atrasti kelias likusias nuotraukas! Senelio nuotraukų man dar atsiuntė Anykščių, kur prabėgo pirmi tėčio vaikystės metai, muziejaus darbuotojai. Užklausą siunčiau ir Ypatingajam archyvui – deja, nieko naujo apie senelį nesužinojau. Skausminga vaikystės istorija paženklino ir nepaleido tėčio didžiąją dalį gyvenimo. Nenuostabu, kad daugiausia apie senelį sužinojau išėjus dokumentiniam Valdo Babaliausko filmui apie V. Paukštę „Įslaptinta istorija“. Iki nepriklausomybės atgavimo ir kurį laiką paskui apie šeimos istoriją bent jau man nebuvo kalbama nieko. Suprantama – skundikų netrūko niekada... Tačiau ir vėliau šeimos istorija tėtis nemanipuliavo, suprasdamas, kad panašiai skaudūs likimai anuomet ištiko toli gražu ne vieną ir ne du. Atrodo, kad ir mums – šeimai – V. Paukštė liko iki galo neatskleista paslaptis.

– Lapkričio 7 d. knygą apie savo tėvą – aktorių V. Paukštę – pristatysite Nacionaliniame Kauno dramos teatre, tėvelio gimtajame mieste. Sakote, kad tai gana simboliška data, nes pase buvo įrašyta netikra jo gimimo data – liepos 2 d. Tačiau tėvelio gimtadienius teatre švęsdavote lapkričio pradžioje. Kaip taip nutiko?

– Kai senelis buvo ištremtas, tėčiui teko slapstytis, kaime karves ganyti... Jis labai norėjo mokytis. Per ryšius buvo kaip našlaitis įtaisytas į Vilniaus vaikų namus. Gal tada ir tas klaidinantis gimimo datos įrašas atsirado... Teatre lapkričio data labai tiko jubiliejams minėti, nes tėčiui tekdavo per juos vaidinti. Tik 80-ąjį gimtadienį pabandėme švęsti liepos mėnesį. Išpuolė graži, karšta liepos diena, o tėčio pagerbti susirinko sausakimša teatro aikštė. Po penkerių metų vėl grįžome į sceną lapkritį, nes tai buvo simboliška po ilgų teatro renovacijos metų.  90-ies metų sukaktį paminėjome pakiliai ir smagiai nusiteikę mažame šeimos ir draugų rate namuose. Aš šventai tikėjau, kad sulauksime ir jo 100 metų.

Vytautas Paukštė (1932–2022) iki pat paskutinių gyvenimo metų dirbo Klaipėdos dramos teatre, sukūrė apie 130 vaidmenų teatre ir apie 70 – kine, savo talentu formavo kelių kartų Lietuvos teatro žiūrovų skonį ir aktorinės meistrystės standartus.

Teatrologės Daivos Šabasevičienės ir aktoriaus dukros Ados Paukštytės sudaryta knyga gausiai iliustruota retomis archyvinėmis nuotraukomis (knygos dizaineris Gedas Čiuželis). Monografijoje analizuojami V. Paukštės sukurti vaidmenys, pateikiami jį pažinojusių kolegų prisiminimai, gastrolių dienoraščiai, laiškai, pokalbių su V. Paukšte fragmentai, kuriuose išryškėja gilus, filosofinis jo žvilgsnis į teatrą ir gyvenimą.

Teatro kritikė Gražina Mareckaitė, mačiusi daug Klaipėdos dramos teatro spektaklių, sakė: „Teks patikėti Vytauto Paukštės – artisto – legenda taip, kaip mes tikime praeities scenos žvaigždžių Charleso Keano ar Jeano Louis Barrault legendomis“. Po daugelio metų panašiai kalbėjo ir režisierius Oskaras Koršunovas: „Jo žvilgsnis buvo neįtikimo iškalbingumo. Galingesnis už Klauso Kinskio. O už to žvilgsnio – labai jautrus žmogus, mokėjęs mylėti kitus ir visų kitų labai mylimas. Aktoriams jis buvo moralinis autoritetas, labai gerbiamas. Iš tų, ant kurių pečių laikosi teatras“

„Man atrodo, aktorius pirmiausia turi siekti, kad žiūrovas jį ir jo kuriamą paveikslą suvoktų kaip vientisą reiškinį. Čia ir pasireiškia mūsų profesijos paslaptis. Gavus vaidmenį, reikia jame surasti charakterio grūdą, pagyvinti jį tokiais štrichais, kurie žiūrovui leistų pajusti tam tikrą žmogaus tipą su vien jam būdinga individualybe“, – sakė V. Paukštė.

Knygą „Pagrindinis vaidmuo – Vytautas Paukštė“ jau galima įsigyti leidyklos knygynėlyje ir el. parduotuvėje, ji pakeliui į knygynus.

Kviečiame paskaityti knygos ištrauką

Ada Paukštytė

Žvilgsnis į tėčio pasaulį

Kol „mūčinau“ šitą menką tekstelį, turbūt kiekvienas nuomonės formuotojas, kas antras kulinaras ir kas trečias viešas asmuo kasmet leido po knygą. Prasidėjo ir atslūgo pasaulinė pandemija, sukelta koronos viruso – karantino režimas dar labiau praretino mūsų šeimos susitikimus. Smogė ir įsisiūbavo karas Ukrainoje. 2022 metų vasarą mes kukliai, bet ypač džiaugsmingai artimųjų rate sutikome Vytauto Paukštės 90-metį. Dar po kelių savaičių jis netikėtai išskrido. Suvisam. O aš ketvirtus metus atkakliai tebespoksojau į kompiuterio ekraną, trindama parašytas eilutes ir bandydama suprasti, kaip rašyti apie brangiausią gyvenimo žmogų. Dabar jau būtuoju laiku.

Žilabarzdis ir jūra

Vaikystėje šimtus kartų buvome „apšaukti“ seneliu ir anūke. O man Tėtis visad buvo toks pats: žila barzda, žila plaukų kaselė... Ta nekintamumo iliuzija buvo tokia stipri! Tėtis sakė, kad pražilo būdamas dvylikos metų. Ginučių kaime išgirdo dėdienę aiktelint: „Vaikeli, tujen gi žylas“.

Prisimenu emocingą Algirdo Latėno pasakojimą, kaip jis su mano šeima rudenį ėjo prie jūros. Man buvo kokie treji-ketveri metai, tėtis nešė mane ant pečių, ir, kompanijai pakilus kopų takeliu aš, pamačiusi jūrą, sušukau; „Tavali, vasara!“. Po beveik trisdešimties metų  su tėčiu pėdinome pas jūrą tuo pačiu taku. Užpūškavome į tą pat kanelį, aš jau sukau jūros link, bet tėtis paprašė prisėsti čia pat, ant kopų smėlio. „Pavargau. Labai skauda kojas“, – prisipažino. Tą akimirką sunkiai pradėjau jaukintis „senatvės“ suvokimą.

Tai buvo paskutinė mūsų bendra kelionė į „vasarą“. Bet dauguma vaikystės prisiminimų vienaip ar kitaip susiję su jūra. Sako, esama klaipėdiečių, kurie prie jos nevaikšto. Mūsų šeimai jūra – kaip oras. Bet kokiu metų laiku. Nuolatinis nepakankamumas su savais ritualais: senoji perkėla, keltas į Smiltynę, mano atminty dažniausiai sausakimšas žmonių ir automobilių. Tėtis, vengdamas grūsties, mėgo įlipti į laivą paskutinis ir prisiploti prie trapo, ko aš baisiausiai bijojau, nes rodėsi, kad būtinai įgriūsim į tą tarpą tarp marių ir trapo. Išlipti jis irgi mėgdavo pirmas, dar trapui nenusileidus, per šoninį kelto bortą – tik stratk, ir jau krante ragina mus. Paskiau – gira iš senovinio bidono su užrašu Квас, tuščiaviduris vaflis „Rududu“ kremu kimštais galais ir prasiėjimas miškeliu, dar pakeliui pasidairant uogų ar grybų pagal sezoną. O tada jau pliažas, dabar išdidžiai vadinamas paplūdimiu. Ir jau jokiu būdu ne bendras. Arba moterų – su mama, arba tolyn link Nidos, kur nėra žmonių – su tėčiu. Vienas smagiausių prisiminimų – tie pasivaikščiojimai pamariu, renkant jūros išmestas „gėrybes“. Pilkuoju gyvenimo metu, kai tiesiogine žodžio prasme nebuvo beveik nieko, šitos mūsų radybos liudijo kažkokio kito, paslaptingo, spalvingo gyvenimo egzistavimą ten, anapus. Visko jūra išmesdavo... Ypač mėgom su tėčiu rinkti nematytų formų ir spalvų butelius, dėžutes, medžio gabalėlius. Jei neturėdavome su savimi maišo, užkasdavome po pasirinktu medžio luitu, pasižymėdavome jį, ir, kitą dieną atkasę savo lobius, parsinešdavome namo. Nemenka kolekcija susikaupė ir dulkėjo lentynose virtuvės paluby. Ne taip seniai su ja atsisveikinau, – pradėjo kelti šypseną. Na, o stambesni gintarai, gražesni jūros nugludinti akmenukai ir stikliukai tebesikaupia stiklinėje namų vazoje.

Neseniai paklausiau mamos, ar turėjo tėtis kokią mylimą gėlę, gal augalą, tai ji kvatodama atsakė, kad jei ir taip – tai nebent laukinę guboją. Tai toks kopose žydintis ir aitrų kvapą skleidžiantis krūmokšnis. Sovietmečiu buvo griežtai draudžiama gubojas skinti, tai, žinoma, mes buvome tie, kurie gubojoms žydint prisiskindavome jų pilnus maišus ir slapta gabendavomės kuprinėse. Kurį laiką ir namuose kvepėdavo jūra... Ant „Tauro“ televizoriaus visada stovėdavo vaza su didžiule puokšte gubojų. Ta tradicija gyvuoja ir dabar, tik vaza jau stovi šalia plazminio televizoriaus, o anksčiau taip saugotos ir pajūrio puošmena laikytos gubojos paskelbtos invaziniu augalu, kurį skatinama rauti su šaknimis...

Pajūry teatro „šeima“ leisdavo atostogas, organizuodavo iškylas, o aš, be abejo, visiems iš smėlio viriau kavą ir kepiau kotletus. Su savo šeima irgi išsiruošdavome į kokį pikniką. Mama sako, kad mes, vaikai būdami, nelabai namie ir valgėme. O štai prie jūros kaipmat prabusdavo žvėriškas alkis. Tuo metu pajūry buvo įsikūrę apsaugos postai ir buvo griežtai draudžiama kurti laužus. Tai tėtis būtinai tą laužą užkurdavo. Ir laukdavom išdidžiai, kol tas dūmelis suerzintą pasienietį atves pas mus aiškintis.

Tėvus iš vaikystės vasarų pamenu tokius, švelniai tariant, šokoladinio braunio spalvos ir treškančia nuo perskrudimo oda, bet kad kada nors būtų tekę prie jūros drybsoti ir nuobodžiauti – nepamenu. Plaukti mane irgi išmokė tėtis. Po vandeniu ir plačiai atmerktomis akimis. Mama pasakojo, kad ir ją tėtis jau suaugusią mokė plaukti.

Iki pat paskutinių mūsų susitikimų, jei tik oras būdavo geras, tėtis pats mus visus ginė prie jūros, neleido sėdėti namuose. Nors žinojo, kad tas išėjimas dažniausiai užtrunka visą dieną, atimdamas paskutiniu metu taip brangias pabendravimo akimirkas.

Paslaptingas kambarys

Kiek pamenu, tėvelis visada turėjo atskirą kambarį. Mintinai jį moku: durys su stiklu, o kad jos nesitrankytų, tėtis laikė įkišęs tarpdury sulankstytą popierių. Visad paliktas praviras langas, kad oras kambaryje būtų šviežias. Kairėje – nedidukė pakaba, kėdė, po ja krepšys, iš anksto suruoštas kelionei, nedidukė knygų lentyna su brangiausiomis knygomis, vaikų nuotraukomis už stiklo ir Hemingvėjaus portretu. Jos apačioje – rakinama spintelė, bet su raktu spynoje. Štai ten aš ir paskęsdavau tarp įdomybių: rusiškų, lenkiškų, vokiškų kino žurnalų, diplomų, laiškų, importinių kvepalų buteliukų, ten gulėjo ir tokia graži raižyta dėželė cigarams, kuri atsiverdavo paslaptingai  tarsi Sezamas, dūlėdavo ir geresnio stipraus gėrimo butelaitis. Ant spintelės – televizorius, dešinėje – lova, virš jos – įspūdingas klasioko grafiko Algimanto Švažo darbas „Žalgirio mūšis“, ant lovos prie sienos – radijo imtuvas „VEF 201“, prie lovos – taburetė su staline lempa ir kalnu laikraščių, knygų ir pjesių. Baisiai mėgdavau slapta įslinkti į tą kambarį ir kokį n-tąjį kartą pavartyti spintelėje gulinčius žurnalus. Būtent šiame kambaryje, būdama kokių devynerių metų, netyčia užklupau ir išsvajotas Kalėdų senelio dovanas, – sąmyšio jausmas buvo didelis, nors tada, man rodos, jau pažindavau iš balso, kuris aktorius slepiasi po Kalėdų senelio barzda. Šį amplua vieną kartą išbandė ir tėtis. Jokie įkalbinėjimai prie finansiškai pelningiausio vaidmens jo sugrąžinti nepajėgė. O atrodytų – kaip iš akies luptas Kalėdų senelis...

Kartą vis dėlto pagalvojau, kodėl jis vienas bute turi atskirą kambarį? Ir kai kartą panašiai – be „oficialaus“ leidimo – su drauge slampinėjome po tuomet dar gyvo aktoriaus Laimono Noreikos muziejų primenantį kambarį Čiurlionio gatvėje Vilniuje, turbūt, intuityviai supratau neišvengiamą kūrėjų poreikį turėti savo „tvirtovę“ bet kokioje gyvenamoje erdvėje.

Šiandien nemokėčiau jokiais žodžiais nusakyti to jausmo, susijusio su kambariu, kuriame tėvelis praleisdavo vis daugiau laiko – kokį ramybės ir saugumo jausmą skleidė ta iš tėčio kambario naktimis sklindanti blausi šviesa, laikraščių šlamėjimas, radijo kanalų „gaudymas“, „Amerikos balso“ pranešėjų balsai ir švelnus tėčio knarkimas. Bet vieną saulėtą vasaros dieną kambarys nutilo.

Įvertino talentą

V.Paukštė buvo apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Vyriausybės meno premija, Lietuvos nacionaline premija, Auksiniu scenos kryžiumi, ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiuoju kryžiumi ir Auksine gerve.

Aktoriaus kūrybinėje biografijoje – 130 vaidmenų teatre ir 70 kine.

Dar liepos 2-ąją Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas namuose, Danės gatvėje aplankė 90-mečio sulaukusį V.Paukštę.

Vienas didžiausių aktoriaus gerbėjų V.Grubliauskas, kalbėdamas apie jį, neslėpė nusiminimo.

"Jis – ištisa teatro ir kino epocha, išliksianti Lietuvos kultūros istorijoje. Turės praeiti šiek tiek laiko, kad suvoktume, kokio masto tai yra netektis. Aktorius, pedagogas ir didi, iškili asmenybė, užauginusi gausybę kitų aktorių ir režisierių. Man apie šį praradimą labai sunku kalbėti, širdį drasko emocijos, žodžiai stringa gerklėje, tiesiog norisi patylėti, nusilenkti, prisiminti šio šviesaus žmogaus asmenybės švytėjimą", – emocingai kalbėjo V.Grubliauskas.

Teatras rūpėjo visada

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys prisiminė, kad paskutinis V.Paukštės sukurtas vaidmuo buvo Gintaro Varno spektaklyje "Šmėklų sonata".

Spektaklis gimė dar Žvejų rūmuose, kai Klaipėdos dramos teatro trupė laukė teatro pastato atnaujinimo pabaigos.

"Kai išeina aktorius, nenoriu akcentuoti profesinės jo pusės. Patys žiūrovai nusprendė, kad V.Paukštė buvo legenda. Jis buvo ypatingas žmogus – labai geras ir doras, tokio padorumo žmonių aš retai sutinku. Buvo teisingas ir tiesus, nebijojo pasakyti savo nuomonės, nepaisant to, su kuo kalba. Žmogiškas, neišpuikęs, neturėjo jokių žvaigždės požymių. Tiesiog labai geras žmogus", – šviesiais prisiminimais dalijosi teatro direktorius T.Juočys.

Jo smegenys buvo aštrios, mąstė blaiviai ir aiškiai, tik kūnas pavargo.

V.Paukštė turėjo galimybę pabendrauti ir su jaunaisiais kolegomis. Jis sujungė ne vieną teatro aktorių kartą, mielai priimdavo savo namuose jaunuosius aktorius.

Tiesa, pastaruoju metu jį retai bebuvo galima sutikti gatvėje.

"V.Paukštė silpo. Jo smegenys buvo aštrios, mąstė blaiviai ir aiškiai, tik kūnas pavargo. Jam visada buvo įdomus teatro gyvenimas", – dalijosi prisiminimais T.Juočys.

Aktorius gyveno kitapus upės, Danės gatvėje, pro langą kasdien matydavo teatrą. Jeigu pastebėdavo, kad jame gerokai po spektaklio dega šviesos, paskambindavo. Ragelyje T.Juočys išgirsdavo V.Paukštės balsą: "Tai ką, brolau, darai?".

Tomas Juočys. Vytauto Petriko nuotr.

Titulų nesureikšmino

V.Grubliauskas pritarė teatro vadovo minčiai, kad rūpesčiai dėl sveikatos visiškai neužgožė V.Paukštės proto šviesumo, įžvalgaus ir tėviško bendravimo.

V.Grubliauskas prisipažino, kad būdamas šalia šio aktoriaus jautęs didelį sielos artumą.

"Atrodė, kad jis žino, ką pasakysiu, lyg būtų matęs kiaurai. Vos keli jo ištarti santūrūs žodžiai buvo itin taiklūs, išmintingi. Nė vienas jį pažinojęs nepamirš jo dvasinės šilumos. Visi skambūs titulai ir apdovanojimai nė kiek neužgožė nuoširdumo ir paprastumo. Labai seniai pažinojau gerbiamą aktorių. Kažkada, dar būdamas vaikas, dainavau berniukų chore, ir mes dalyvavome spektaklyje "Nebylys" pagal to paties pavadinimo J.Tumo-Vaižganto kūrinį. Mes vaidinome piemenėlių chorą. Gerokai vėliau teko su dviem kolegomis dalyvauti Alessandro Baricco spektaklyje "Novečentas". Nors ir nesu aktorius, iki šiol pamenu jo patarimus, jis pasakydavo esmę vos keliais žodžiais, kuriuose tilpdavo išmintis, patirtis ir geranoriškumas. Pamenu, klausiau jo, kaip man pasakyti vienintelį sakinį. Jis patarė kalbėti nevaidinant, paprastai, lyg sakyčiau žmonai ar draugui", – prisiminimais dalijosi V.Grubliauskas ir tikino, kad V.Paukštė greičiau kitus, pasikėlusius, nuleisdavo ant žemės, nei pats mėgavosi šlove, bet nedarė to šiurkščiai.

V.Paukštė amžinojo poilsio atguls Vilniuje, Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje, greta savo kolegų ir bičiulių.

Sekmadienį 9 val. Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčioje vyks šv. Mišios už mirusįjį.

Nuo 10 iki 20 val. Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje bus galima atsisveikinti su aktoriumi. Pirmadienį 10 val. urna bus išnešama iš teatro.

Tos pačios dienos 14 val. jis bus palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

„Netekome Asmenybės, kuri įkūnijo visą lietuviško teatro epochą. V. Paukštė buvo neatskiriama ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis“, – ketvirtadienį paskelbtoje užuojautoje sakė ministras.

Pasak S. Kairio, V. Paukštės sukurti vaidmenys teatro scenoje tapo legenda, o retas talento, profesinės atsakomybės, išminties ir žmogiškos šilumos derinys visuomet išliks pavyzdžiu.

V. Paukštė buvo vienas tų aktorių, kuriems prabilus nutyla triukšmas, sako prezidentas

V. Paukštė buvo vienas tų aktorių, kuriems prabilus nutyla triukšmas, reikšdamas užuojautą dėl Nacionalinės premijos laureato mirties sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

„V. Paukštės kūrybinis kelias – tai ištisa Lietuvos teatro ir kino epocha, trukusi daugiau nei penkis dešimtmečius. Tai buvo vienas iš tų aktorių, kuriems prabilus nutyla triukšmas ir antraeiliai dalykai pasitraukia į šoną“, – rašoma ketvirtadienį paskelbtoje prezidento užuojautoje.

Anot šalies vadovo, žmonės prisimins aktoriaus V. Paukštės stiprį ir įtaigų, raiškiai tariamą žodį, būdingą būtent jo kartos aktoriams, nesumeluotą emociją ir nuolatinį tiesios ieškojimą.

Seimo pirmininkė: be V. Paukštės sunku įsivaizduoti Klaipėdą ir jos teatrą

„Be V. Paukštės sunku įsivaizduoti Klaipėdą ir jos teatrą. Jis neatsiejamas nuo Lietuvos teatro, kino ir apskritai kultūros istorijos. Paukštė nuostabiai mokėjo suderinti kūrybinį polėkį ir protą, artisto būdą ir paprastas žmogiškąsias savybes. Todėl jį mylėjo ir gerbė kolegos. Dievino žiūrovai. Mūsų atmintyse liks šimtai šio unikalaus, laisvo ir nepaprastai talentingo aktoriaus sukurtų vaidmenų – komiškų ir dramatiškų, stebinusių ir vertusių susimąstyti, keitusių likimus ir budinusių tautos sąmonę“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Premjerė: žavesį kėlusi aktorinė meistrystė išliks ilgam

Pasak premjerės Ingridos Šimonytės, V. Paukštės talento gerbėjų atmintyje ilgam išliks ir ateities kartas įkvėps žavesį kėlusi aktorinė meistrystė ir sukurti vaidmenys.

„Nuoširdžiai užjaučiu artimuosius ir visus pažinojusius šią šviesią asmenybę“ , – užuojautoje teigė ministrė pirmininkė.

„Jeigu nėra V. Paukštės, reiškia, filmas nepasiseks“, – kolegos prisimena išėjusį aktorių

V. Paukštė buvo drąsus, bet šiltas žmogus, sako jo kolegos.

„Jis niekad nieko nebijojo, jis žmogus tremtinių vaikas, visada rėždavo teisybę“, – BNS ketvirtadienį sakė režisierius Algimantas Puipa.

Pasak A. Puipos, V. Paukštė savo drąsa užsitarnavo kolegų ir aplinkinių pagarbą, buvo savo amato meistras.

Didis meistras

Aktorė Nijolė Narmontaitė taip pat teigė, jog V. Paukštė buvo didis aktorius, tačiau visada išliko šiltu žmogumi.

„Tai buvo žmogus man didžiausias pavyzdys ir, be abejo, šiltas. Šalia to, kad buvo didis aktorius, didis meistras, didis pavyzdys visiems, kas yra teatro scena, kas yra teatro kultūra, šalia viso to jis buvo nepaprasto šiltumo“, – BNS sakė ji.

V. Paukštė gimė 1932 metais liepos 2-ąją Kaune, 1957-aisiais baigė Lietuvos konservatoriją.

Su A. Puipa V. Paukštė dirbo kartu kurdami ne vieną filmą: „Velnio sėkla“, „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, „Edeno sodą“, „Arkliavagio duktė“.

Režisieriaus teigimu, aktorius per gyvenimą nesikeitė.

„Aš jį vadindavau savo talismanu. Jeigu nėra Paukštės, reiškia, filmas nepasiseks“, – sakė A. Puipa.

Aktorė N. Narmontaitė kartu su V. Paukšte vaidino „Velnio sėkloje“, „Edeno sode“.

Jos teigimu, aktorius pavardė puikiai nupasakojo jo charakterį.

„Žmogus su tokia pavarde atitinkantis pilnai, atitinkantis savo pavardę, tai žmogus Paukštė ir, man atrodo, kad visą gyvenimą buvo skrydyje. Tą skrydį mes visada stebėdavome ir tai man buvo didžiausias pavyzdys“, – pasakojo N. Narmontaitė.

Eros pabaiga

Aktorė Monika Vaičiulytė BNS teigė atsisakanti ir nenorinti priimti V. Paukštės išėjimo.

„O gal jis niekur ir neišėjo? O čia mes pasilikome žemiško vargo vargti? Tikiu, kad šiandien jau tikrai eros pabaiga“, – kalbėjo menininkė.

Anot jos, V. Paukštės kūryba „ir yra Lietuvos kūryba“.

„Legendiniai, išskirtiniai personažai. Net sunku patikėti, kad tokius kūręs žmogus buvo pats ne mažiau didis. Bet kaip jis pats yra sakęs, juk į nieką mes ir nepersikūnijam, viską imam iš savęs, iš savo vidaus“, – prisiminimais dalinosi aktorė.

„Vienu metu būti ryškiu talentu, tikru, atviru, nuoširdžiu žmogumi, nesuvaidintai tauriu ir čia pat visiškai žemišku, be krislo arogancijos ir šelmišku gali būti vienetai“, – pridūrė ji.

M. Vaičiulytės teigimu, kiekvienas komplimentas išėjusiam aktoriui atrodo jo nevertas ir per mažas.

„Kiekvienas susižavėjimo žodis atrodo per tuščia liaupsė. Kiekvienas šmaikštus prisiminimas per banalus. Jis buvo vienas labiausiai palaikančių žmonių, kuriuos man teko sutikti. Jaunam pradedančiam kūrėjui palaikymas visada svarbu. Bet Vytauto palaikymas buvo išskirtinis. Jis tikrai džiaugėsi kitų sėkme. Jis žinojo šitos profesijos kainą. Ir sėkmės kainą“, – kalbėjo ji.

V. Paukštė yra apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Vyriausybės meno premija, Lietuvos nacionaline premija, Auksiniu scenos kryžiumi, ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro didžiuoju kryžiumi bei Auksine gerve.

Apie tai ketvirtadienį „Facebook“ paskyroje pranešė Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

„Netekome Vytauto Paukštės... Scenos korifėjus, ištisa epocha, Klaipėdos miesto garbės pilietis, Klaipėdos ir visos Lietuvos pasididžiavimas, o tuo pat metu žodžiais nenusakomai nuoširdus ir šiltas žmogus, išskirtinė ASMENYBĖ“, – įraše teigė meras.

„Beprotiškai skaudi netektis, begaliniai nuoširdi užuojauta artimiesiems ir visiems mums“, – rašė jis.

V. Paukštė gimė 1932 metais liepos 2-ąją Kaune, 1957-aisiais baigė Lietuvos konservatoriją.

Per savo karjerą teatre sukūrė daugiau kaip 130 vaidmenų, dar per 70 personažų įkūnijo kino vaidmenyse.

Apie V. Paukštę režisierius Valdas Babaliauskas 2013 metais sukūrė dokumentinį filmą „Vytautas Paukštė. Įslaptintas gyvenimas“.

Aktorius yra apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Vyriausybės meno premija, Lietuvos nacionaline premija, Auksiniu scenos kryžiumi, ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro didžiuoju kryžiumi bei Auksine gerve.

Užuojautą dėl aktoriaus mirties reiškia ir kultūros ministras Simonas Kairys.

„Netekome Asmenybės, kuri įkūnijo visą lietuviško teatro epochą. Vytautas Paukštė buvo neatskiriama ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis. Jo sukurti vaidmenys mūsų teatro scenoje tapo legenda, o retas talento, profesinės atsakomybės, išminties ir žmogiškos šilumos derinys visuomet išliks mums pavyzdžiu. Skaudžią netekties valandą nuoširdžiai užjaučiu Aktoriaus artimuosius ir bendražygius“, – sakė ministras S. Kairys.

„Esate vienas iškiliausių, publikos labiausiai mylimų šalies aktorių, savuoju talentu įprasminusių daug reikšmingų ir monumentalių vaidmenų. Ryški, nepaprastai gili Jūsų kūryba daugiau nei penkis dešimtmečius skleidėsi tiek teatro scenose, tiek kino aikštelėse – visą šį laiką stebėjome ne tik išskirtinę aktorinę meistrystę, bet ir žmogiškosios išminties pavyzdį. Jūsų sukurti vaidmenys jau yra tapę neatsiejama Lietuvos kinematografijos ir teatro aukso fondo dalimi“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.

Prezidentas padėkojo aktoriui už neišsenkantį kūrybinės ir gyvenimiškosios prasmės šaltinį, iš kurio įkvėpimo semiasi ir semsis ištisos Lietuvos žiūrovų ir aktorių kartos, palinkėjo jam sveikatos, stiprybės ir gyvenimo pilnatvės.

Jubiliejaus proga aktorių V.Paukštę pasveikino ir premjerė Ingrida Šimonytė.

„Jūsų sukurti vaidmenys, talento jėga ir gelmė, aktorinė laikysena bei išmintis nepaprastai įkvepia ir žavi. Klaipėdos kultūrinis gyvenimas neatsiejamas nuo Jūsų milžiniško profesinio indėlio ir meistriškumo. Nuoširdžiai Jus sveikinu garbingos sukakties proga ir linkiu stiprios sveikatos bei lengvumo kasdienybėje“, – sakoma premjerės sveikinime.

V. Paukštė sukūrė dešimtis vaidmenų teatre bei kine, yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi.

Eismo saugumo komisijos nariai nutarė keisti iki šiol galiojusią eismo tvarką Smiltelės ir Vingio gatvių sankirtoje.

Pastebima, kad juodosios dėmės statusą jau užsitarnavusi sankryža yra stipriai apkrauta ir viena avaringiausių mieste.

Anot Klaipėdos savivaldybės Transporto skyriaus vyriausiojo specialisto Vytauto Paukštės, pagal šiuo metu sankryžoje galiojančią eismo schemą vairuotojai negali saugiai sukti į kairę.

Todėl komisijos nariams pasiūlyta drausti kairį manevrą į Vingio gatvę, riedant nuo Šilutės plento link Taikos prospekto.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viršininkas Mindaugas Džermeika prognozavo, kad toks draudimas sukels gyventojų nepasitenkinimą.

Pareigūnas pastebėjo, kad ši situacija primena padėtį Žvejų ir Pilies gatvių sankirtoje, kur tam tikromis valandomis galima važiuoti tik tiesiai.

"Kažkas panašaus gal ir čia turėtų būti. Galbūt reikėtų ieškoti lankstesnio principo", – svarstė M. Džermeika.

Vis dėlto Kelių policijos vadas pritarė pastebėjimams, kad sankryža yra avaringa. Anot jo, nuo 2015 m. čia jau įvyko 12 įskaitinių avarijų, o 4 iš jų – būtent dėl sukimo į kairę.

"Jau neskaičiuoju, kiek bendrai tų eismo įvykių yra nutikę, galbūt keliasdešimt. Pati sankryža yra traktuojama kaip juodasis taškas", – akcentavo pareigūnas.

Bendrovės "Gatvių apšvietimas" atstovo teigimu, praėjusių metų rudenį šioje sankryžoje buvo atliktas transporto srautų matavimas.

Vertinant jo metu surinktus duomenis, buvo linkstama palaikyti miesto siūlymą sankryžoje panaikinti vieną galimybę sukti į kairę, mat bet kokie kiti pasirinkimai galėtų smarkiai išauginti spūsčių įvairiomis kryptimis problemą.

Tiesa, galimybė uždrausti sukti į kairę ne visą parą, o tik tam tikromis valandomis šioje sankryžoje negalima dėl techninių priežasčių.

Išklausę visus argumentus Eismo saugumo komisijos nariai nubalsavo už tai, kad būtų draudžiama sukti į kairę, tačiau komisijos pirmininkas Gintaras Neniškis kolegas kvietė po kelių mėnesių vėl įvertinti situaciją ir grįžti prie šio klausimo.

Problema pagarsinta Saugaus eismo komisijos posėdžio metu.

„Kaštonų gatvė nuolat užstatoma automobiliais, vairuotojams sunku prasilenkti. Eismas vyksta dviem kryptimis, taip pat nėra šaligatvio, todėl sudėtinga vaikščioti. Tėveliai veža vaikus į darželį, mokyklas, susidaro gana didelės kamšatys, vairuotojams sudėtinga apsisukti Kretingos gatvėje, o gyventojams – į ją patekti. Todėl siūlytume įrengti žiedinę sankryžą ir vieną juostą, skirtą sustoti ir išleisti arba paimti vaikus“, – siūlė Klaipėdos savivaldybės Transporto skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Paukštė. 

Posėdyje dalyvavo ir Kretingos gatvėje gyvenanti Dovilė Jankauskienė.

„Iš tiesų turime ne vieną problemą. Pati dirbu „Verdenės“ progimnazijoje ir žinau tą situaciją, kuri yra labai sudėtinga. Vaikai rytais paleidžiami nesaugiai. Ir buvo ne vienas eismo įvykis, kai ant vaiko užvažiuota mašina. Tačiau į Saugaus eismo komisiją kreipiausi dar dėl dviejų dalykų“, – dėstė D.Jankauskienė.

Ši problema policijai žinoma. Jau būtume patys prašę ją spręsti, bet labai džiaugiamės, kad  klausimas įtrauktas į darbotvarkę.

Jos žodžiais, nuvesti vaiką į darželį Kaštonų gatve – itin pavojinga, nes tenka tai daryti važiuojamąja kelio dalimi.

„Eismas – labai intensyvus, tačiau neturime kito pasirinkimo. Šaligatvio nėra“, – apmaudavo gyventoja.

Taip pat prašoma Kretingos gatvėje, ties 14-uoju ir 16-uoju namais, įrengti sferinį veidrodį.

Saugaus eismo komisijos narys, Klaipėdos kelių policijos tarnybos viršininkas Mindaugas Džermeika pritarė D.Jankauskienės siūlymui.

„Ši problema policijai žinoma. Jau būtume patys prašę ją spręsti, bet labai džiaugiamės, kad  klausimas įtrauktas į darbotvarkę. Priemonių, apie kurias kalba gyventojai, tikrai reikia ir mes joms pritariame. Gauname ne vieną skundą – rytais vaikus atvežę tėveliai neturi kaip išvažiuoti, tik apsisukant, įvairiai manevruojant. Paminėtas ir skaudus eismo įvykis, kai viena mama, atvežusi savo mažametį vaiką paleido, o kitą kliudė, galima sakyti, pervažiavo. Mes pradėjome ikiteisminį tyrimą. Baisiausia, kad dėl infrastruktūros nesutvarkymo nukentėjo vaikas“, – pripažino M.Džermeika.

Todėl nutarta nedelsiant parengti Kaštonų ir Kretingos gatvių sankryžos projektą, taip pat Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis įrengti sferinį veidrodį.

Ties Klaipėdos teniso arena (Šilutės pl. 48) esanti pėsčiųjų perėja – pavojinga, automobiliai nepristabdo, todėl skubos tvarka joje turėtų būti statomas eismą reguliuojantis šviesoforas.

Tokį norą išreiškę gyventojai pokyčių sulauks, tačiau ne taip greitai.

Tokį norą išreiškę gyventojai pokyčių sulauks, tačiau ne taip greitai.

Pasak Klaipėdos savivaldybės Transporto skyriaus vyriausiojo specialisto Vytauto Paukštės, Saugaus eismo komisijos posėdyje numatyta perėją Šilutės plente rekonstruoti į šviesoforinę.

Tačiau vargu ar pavyks tai padaryti dar šiemet.

"Pagal reikalavimus, negali likti pėsčiųjų perėjų, kai pėsčiajam reikia pereiti daugiau nei dvi eismo juostas. Tokios perėjos yra arba naikinamos, arba jose įrengiamas šviesoforas. Saugaus eismo komisijos posėdyje apsvarstyta daug perėjų, kurios turi būti tvarkomos. Tačiau vargu ar iki šių metų pabaigos pavyks tai įgyvendinti. Reikia parengti projektą, gauti lėšų ir panašiai", – atkreipė dėmesį V.Paukštė.

Perėjoje Šilutės plente iš tiesų trūksta saugumo, joje praėjusių metų gruodį automobilis partrenkė ir smarkiai sužalojo du jaunus žmones.

"Ši perėja – kažkoks košmaras, visada, kai einu iš darbo, kraujas stingsta, pėdinu apsikarsčiusi atšvaitais tarsi Kalėdų eglutė. Pirmoje eilėje automobiliai sustoja ir praleidžia, antroje pristabdo, bet nestoja, o trečioje sunkiasvorės mašinos "varo" 80 km/val. greičiu. Pėsčiuosius čia skina it obuolius, bet niekas nekreipia dėmesio. Nereguliuojamas pėsčiųjų perėjas visame mieste reikia naikinti, nes tai – ypač pavojinga vieta kirsti gatvę pėsčiajam, ypač kai nė vienas automobilių vairuotojų nesiteikia sustoti", – dėstė klaipėdietė.