Jurgis ir Yoko

Y.Ono savo pirmąją personalinę parodą surengė dar 1961 m. AG galerijoje, Niujorke. Tuo metu Amerikoje sklandė įvairūs netikėti meniniai proveržiai ir asmenys, pavyzdžiui, atsitiktinumu tikėjęs kompozitorius, Y.Ono įkvėpėjas Johnas Cage‘as, į savo kūrinius įtraukęs kasdienių objektų garsus ir tylą, ar improvizuoti meniniai renginiai – hepeningai.

Naujos atsidariusios AG galerijos savininkai, lietuvių kilmės emigrantai Jurgis Mačiūnas ir Algimantas (Almus) Šalčius, globojo tuo metu užgimusį netikėtą, dažnai įžūlų meną, o vienas jų tokį pat pašėlusiai radikalų meną ir kūrė. Bendraudama su J.Mačiūnu, „Fluxus“ judėjimo tėvu, Y.Ono įsitraukė į šios grupės veiklą ir tuometę Niujorko meno sceną.

Kartu savo kūryboje plėtojo „Fluxus“ judėjimo principus – palaikė gyvo, besikeičiančio meno sampratą, kūrinių produkavimą, jų nesudėtingumą, kritiškai žvelgė į meno komerciškumą ir institucinį meną.

Trečiame galerijos aukšte lankytojai gali išvysti pirmos personalinės Y.Ono parodos dokumentaciją, kuria pasirūpino J.Mačiūnas. AG galerijoje Y.Ono debiutavo kaip konceptuali menininkė, pateikianti įvairių paveikslų žodines instrukcijas ir fiziškai įgyvendintas mintis, serijoje „Instrukcija paveikslams“. Šios persidengė ne tik su „Fluxus“ mąstysena, bet ir kitomis modernaus meno srovėmis: konceptualizmu ir minimalizmu. Menininkė žaidė su idėja – kas gali būti menas, kūrinio autorius, kaip, priklausomai nuo aplinkos, menas kinta, ar jis gali būti lengvai reprodukuojamas.

Žaisk pasitikėdamas / Baltų šachmatų rinkinys. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Paveikslas, skirtas užlipti“ lankytoją supažindina su provokuojančia menininkės instaliacija, kuri 1961 m. buvo skirta parodos lankytojui įveiklinti. Originalus kūrinys susideda iš dviejų dalių: ant žemės numestos keistą formą įgavusios iškarpytos drobės ir greta padėto popieriaus lapo. Šį faktą liudija Paveikslų galerijoje eksponuojama fotografija iš parodos. Prie fotografijos pateikiamas ir kitas popieriaus lapas, tikėtina, matomas nuotraukoje su užrašu: „Paveikslas, skirtas užlipti“.

Šalmai / Dangaus gabaliukai. Regimanto Zakšensko nuotr.

Toje pačioje salėje pateikiamas ir ilgesnis tekstas-instrukcija, kuriame plėtojama šio paveikslo idėja nurodo, kad gabalėlį drobės ar baigtą paveikslą reikia padėti ant grindų arba gatvėje – tai užfiksuota 1961 metų kadre. Kiti paveikslai-instrukcijos taip pat nebaigtiniai, priklausomai nuo instrukcijos sumanymo, aktyviai veikia aplinkoje, pavyzdžiui, „Šešėlio paveikslo“ vaizdas kinta pagal šešėlio metamą kryptį, o „Krentančio vandens paveiksle“ vandens lašai po drobe paslėptame akmenyje turi pratirpdyti skylę.

Ryšio kūrimas tarp meno ir galerijos lankytojo Y.Ono išties svarbus. Menininkė jį kuria leisdama vienaip ar kitaip sąveikauti su kūriniais.

Pirmieji Y.Ono kūriniai – ne vienintelė tema, jungianti „Fluxus“ menininkus. Dialogas tarp dviejų autorių sumaniai praplečiamas to paties aukšto ekspozicijoje, kur vienoje sienos pusėje eksponuojami Y.Ono kūriniai, dedikuoti nematomam architektui, – J.Mačiūnui, o kitoje – J.Mačiūno kūriniai, kurti menininkei. Y.Ono pateikė J.Mačiūnui įvairių instrukcijų, pavyzdžiui, 1965 m.: „Pastatyk namą, kuris yra permatomas iš išorės (A), iš vidaus (B)“, o šis įamžino nežinomos menininkės vardą grafinėje diagramoje „Pagarba Yoko Ono“ (1962) su prierašu „Diagramoje parašyta *YOKO ONO*, jei nepavyksta to suprasti“. Abu jungianti grandis – „Ryto kūrinys“ (1964), kurį menininkė paskyrė Jurgiui. Parodų erdvėje galima pamatyti šio kūrinio plakatą, kurio grafiką kūrė pats J.Mačiūnas, sujungdamas judviejų draugystę ir meną.

Paveikslas skirtas užlipti. Regimanto Zakšensko nuotr.

Ryškių asmenybių ryšys Kaune įgauna ir vietos lyriškumo: Y.Ono paroda vyksta visai netoli J.Mačiūno gimtųjų namų, Parodos kalno papėdėje, jo vardu pavadintos aikštės, o retrospektyvinė paroda yra apsupta nuolatinės Kauno paveikslų galerijos ekspozicijos – J.Mačiūno kabineto, kuriame nugulė dalis „Fluxus“ meno ir „Juodosios skylės“ instaliacijos, kurio autorių Ay-O (Takao Iijima), Y.Ono supažindino su J.Mačiūnu.

„Greipfrutas“

Didžioji „Laisvės pažinimo sodo“ dalis nepaneigiamai grįsta menininkės tekstais-instrukcijomis, ypač – antrame ir trečiame galerijos aukštuose. Žodžio ir vaizdo atitikmeniu paremtą kūrybos metodą ilgainiui ji keitė dar minimalesniu sprendimu. Atsisakiusi pagalbinių vaizdinių, nusprendė savo paveikslus išgryninti iki tekste išreikštų instrukcijų.

Ryto kūrinys (1964) Jurgiui Mačiūnui. Regimanto Zakšensko nuotr.

Gilindamasi į savo minties ir asmeniško požiūrio klodus, Y.Ono meninio įgyvendinimo klausimą paliko žiūrovui: ar šis, perskaitęs instrukcijas, kūrinį atliks namuose, ar, sekdamas Y.Ono pavyzdžiu, taip pat nuspręs atsisakyti materialumo, pasikliaus savo vaizduote ir sukurs jį mintyse. Bet kuriuo atveju meninė kūryba ar kūrinio sukūrimas perleidžiamas pačiam žiūrovui, taip keičiant pasyvų meno stebėtoją į aktyvų bendraautorį, pasitikint kito vaizduotės galia.

Išgryninusi meno kūrinius iki rašytinio žodžio arba lingvistinio konceptualizmo, Y.Ono surinko šias idėjas į knygą „Greipfrutas“ ir išleido nedideliu tiražu 1964 m. Parodoje eksponuojama vėlyvesnio, 1970-ųjų, leidimo knyga ir pavieniai jos lapai, kurie patvirtina, kad Y.Ono iš pradžių norėjo būti rašytoja, o studijų metu kūrė poeziją.

Greipfrutas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Iš viso šią knygą sudaro per 300 puslapių, kuriuose idėjos išskiriamos į septynias temas ar požiūrius – apie muziką, tapybą, įvykius, poeziją, objektą, filmą ir šokį. Vienas knygos puslapis – viena instrukcija, pagal kurią reikia sukurti meno kūrinį. Knygoje gausu ir kitokios medžiagos: linksmų piešinių, diagramų, šokio festivalio aprašų, anketinių klausimų ir  informacijos, kada tam tikras kūrinys buvo pirmą kartą atliktas.

Pasitelkdama knygos formatą meno kūrinių sklaidai, Y.Ono sustiprina fluksiškas idėjas – lengvai produkuojamą meną, kuris telpa į kišenę ir kartu perduoda galią nuspręsti, ar menas egzistuos. Knyga tampa priklausoma nuo skaitytojo: neatsivertus knygos menas nebus perskaitytas, suvoktas ir įsivaizduotas, vadinasi, jis žiūrovo nepasieks.

Ieškant kūrybinės Y.Ono kalbos, galima išskirti kelias stilistines linijas. Štai ant sienos kabantis „Miesto kūrinys“ (1963), sakantis „Įlipk į visas miesto balas“, – optimistiškai poetiškas. Kita, ne mažiau pozityvi instrukcija, skirta „Fluxus“ nariui, videomeno pradininkui Nam June Paikui, sufleruoja, kad šis turi nusiųsti sniego garsą žmogui, kuris mėgsta vaikščioti sniege nepalikdamas pėdsakų ir rasti ranką sniege. Šios užduotys įprasmina kasdieniškumą, skatina matyti buitišką aplinką filosofiškai, įsižiūrėti į jos grožį.

Kita darbų linija apeliuoja į nesąmoningumo lygmenį, tam tikrą pokštą, teatrališką įvykį ar fluksišką žaidimą, pavyzdžiui, Y.Ono pasiūlymai dalyviams, prieš lankantis renginiuose, išsiplauti ausis ir plaukus. Menininkė, pasakodama apie „Greipfruto“ instrukcijas, taip pat neretai pabrėžia, kad ši knyga yra išdykusi, o menininkei svarbu juokauti, nežiūrėti į viską tik rimtai.

„Greipfruto“ turinys vienaip ar kitaip atsidūrė visose galerijos salėse ir erdvėse. Vienur jis perteiktas popieriaus lapuose, kitur – menininkės idėjos įgyvendintos materialiai. Instrukcija „Paveikslas, kad pamatytum dangų“ (1961 / 2020) byloja, kad, norint sukurti meno kūrinį, reikia pragręžti dvi skyles drobėje ir pakabinti ją ten, kur matyti dangus. Ši instrukcija išpildyta ir eksponuojama galerijos keičiamų parodų salėje. Kiti materializuoti Y.Ono kūriniai – tai įvairūs įėjimai arba portalai, sukurti Paveikslų galerijos erdvei. Vienur jie lenkti, kitur su kliūtimis ar žemi. Portalai parodoje tampa ne tik tarpininkais tarp erdvių, bet ir nurodo lankytojo sąveiką su menu, įsitraukimą į kitas menininkės instrukcijas – į medinę lentelę įkalti vinį ar, užlindus už drobės, iškišti pro joje esančią skylę ranką.

Dalyvauti ir suprasti

Ryšio kūrimas tarp meno ir galerijos lankytojo Y.Ono išties svarbus. Menininkė jį kuria įvesdama interaktyvų žaidybinį elementą, leisdama vienaip ar kitaip sąveikauti su kūriniais. Pabūti „Maišo kūrinyje“ (1964 / 2022), kartu tampant meno kūriniu, užlipti ir perskaityti „Lubų paveikslo / Taip paveikslo“ (1966 / 2020) palubėje kabantį tekstą, pasukus kramtomosios gumos aparato rankenėlę pasiimti gabalėlį oro ar atidaryti „J.Lennono kaip jauno debesies portreto“ (1968 / 2020) krebždančias dureles. Vaikštant per visas sales, išbandant meną, kurį galima liesti, nejučia linksmą žaidimą keičia vidinių apmąstymų rimtis.

Priešais J.Lennono portretą eksponuojamas peršautas stiklas primena apie menininkės šeimos sugriautą idilę, užgesusias muzikanto mintis. Toje pačioje erdvėje eksponuojama instaliacija „Šalmai / Dangaus gabalėliai“ (2001 / 2013) byloja apie Antrąjį pasaulinį karą, kurį išgyveno jauna Y.Ono. Šioje instaliacijoje kabantys šalmai yra pripildyti dėlionės gabalėlių, vaizduojančių žydrą dangų. Kiekvienas lankytojas gali pasiimti savo gabalėlį dangaus ir žvelgdamas į senus šalmus susimąstyti, dėl ko kyla karai. Žydro dangaus, geresnio rytojaus? Gal tai priminimas, kad prieš mirštant reikia paskutinį kartą pasižiūrėti į dangų?

Kituose meno kūriniuose Y.Ono grįžta prie žaidimo, tačiau po juo paslepia dvigubą prasmę, verčia į gyvenimą žvilgtelėti kiek filosofiškai. „Žaisk pasitikėdamas / Baltų šachmatų rinkinys“ (1966 / 2020) yra būtent tai – šachmatų rinkinys, kurio visos figūros ir langeliai yra suvienodinti, paliekant tik baltą spalvą.

Maišo kūrinys. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kaip žaisti žaidimą neskiriant savęs nuo priešo? Ar, pamiršus savo figūrėlės poziciją, oponentas sąžiningai ją primins? Kur yra pasitikėjimo ribos ir ar mes nežaidžiame su savimi? Visi šie klausimai kyla iš juodos spalvos nebuvimo žaidime. Tradicinis stalo žaidimas parodoje kuria netradicinį iššūkį – verčia kontempliuoti ne apie šachmatų pergalės strategijas, o gyvenimą. Panašių klausimų kyla ir prisėdus prie stalo, ant kurio padėta įvairių indų šukių ir priemonių, skirtų šiems indams pataisyti: lipnios juostos, lipalo, siūlų.

Linksma „Taisymo kūrinio“ (1966 / 2022) veikla, bandant sulipdyti puodelį kavos, „Laisvės pažinimo sodo“ kontekste veda prie vidinių apmastymų: ar yra tokių priemonių, kurios sutaisytų nepataisomą situaciją? Ką man simbolizuoja sudužęs puodelis?

Žymiausia žinoma menininkė

Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama daugiau nei šešių dešimtmečių kūrybinė Y.Ono praktika žymiausią nežinomą menininkę priartina prie žinomos menininkės gretų. Kadaise buvę radikalūs pirmieji konceptualūs menininkės kūriniai, žinoma, šiandien nešokiruos nieko, tačiau saitai su J.Mačiūnu ir „Fluxus“ judėjimu nustebinti gali.

Analizuojant ankstyvąją menininkės kūrybą galima pastebėti, kad svarbiausią meno kūrinio stadiją menininkė sieja su mintimi ir minties perteikimu žodžiu. Lingvistiniai konceptualūs kūriniai buvo grindžiami idėjomis ir pasitikėjimu, kad šias idėjas žiūrovas įgyvendins ateityje – nebūtinai materialiai, o priešingai – meną kurs savo mintyse. Nesigilindama į atlikimo realumą, svajodama ir ieškodama nerealių kūrybinių išvesties taškų, menininkė kreipė savo mintis į poetišką, filosofinę kūrybą, permaišydama idilę su išdaigomis, neįgyvendinamomis idėjomis.

Nors Y.Ono dažnai apsiribodavo žodiniu meno kūrinio sumanymu, dalis jos sumanymų yra realizuoti, skatinantys tiesioginę meno kūrinio ir žiūrovo sąveiką. Neretai menininkės darbų interaktyvumas yra perleidžiamas per žaidybinę prizmę, kurioje žaidžiama su menu, tampama jo dalimi, o meno kūrinys yra įveiklinamas. Kitais atvejais žaidybinės pamokos susimaišo su labai žmogiškais būties, išlikimo, tolerancijos klausimais, į kuriuos menininkė atsakymų nepateikia, tik pasėja klausimą. Dar kitais atvejais realybė nemaskuojama žaidimu, o rodoma tokia, kokia yra, – skaudi ir nepatogi. Tokia, kokią norisi pakeisti.

Grupuojant visą Y.Ono kūrybą paaiškėja, kad ji – visai kaip gyvenimas: gali būti linksma, rimta, liūdna, poetiška, kupina svajonių. Šie koncepcijų persidengimai sustiprina filosofinį menininkės požiūrį į meną ir gyvenimą, parodo, kad nėra vienos aiškios tiesos ar gero kelio.

Kas? Y.Ono paroda "Laisvės pažinimo sodas".

Kur? KAUNO PAVEIKSLŲ GALERIJOJE.

Kada? Veikia iki gruodžio 4 d.

Iš tiesų, šiais metais Kaune vykstantys meno renginiai įgalina svarstyti dvejopai: viena vertus, pritarti programos „Kaunas 2022“ kritikai, ar esame tokie maži ir niekingi, kad neturime, ką parodyti miesto žmonėms ir svečiams, kita vertus, ar mus ištiko provincialumo diagnozė, reiškianti, kad pripažįstame tik savą, artimą meną ir lengvai nurašome tai, kas vyksta Europoje, Amerikoje ir visame pasaulyje. Šios dvi nuostatos ir klausimai, nors ir yra priešingi, šiandienėje tikrovėje paradoksaliai byloja tarpusavio vienybę: nei pasaulinis menas nuneigia kauniečių kūrėjų nuopelnus, nei tos planetos masto žvaigždės paverčia mus gūdžia provincija. Mūsų laikais sklaidos galimybės ir technologijų raida Kauno rašytojus ir žymius Europos, Amerikos menininkus sulygina – dabar kiekvienas jau tikrai yra laisvas kurti ir supažindinti su savo darbais publiką. Programos „Kaunas 2022“ pasirinkimas neįtraukti į renginių programas kauniečių rašytojų rodo ir jų neretai stagnacinį charakterį, ir galimus kultūros sostinės vadybininkų nevisavertiškumo kompleksus, pagal kuriuos tiesiog būtina pasikviesti į Kauną kuo labiau išgarsėjusius menininkus.

Rugsėjo pradžioje Kauno paveikslų galerijoje atidaryta Amerikoje gyvenančios ir kuriančios „Fluxus“ menininkės Yoko Ono paroda, būdama retrospektyvinė, aiškiai liudija išliekamąją vertę. Ją lemia Y.Ono pasirinktų temų universalumas: laisvė, karo grėsmė, istoriškumas ir laikinumas ir, pagaliau, visos tikrovės tvarumas. Y.Ono ir jos kolegų darbai yra ir bus svarbūs tol, kol pasaulyje egzistuos žmonės, kurie linkę konfliktuoti, elgtis ir spręsti sudėtingas problemas agresijos būdu ir kelti kitiems grėsmę. Pripažinta kūrėja savo artefaktais žiūrovui atskleidžia laisvės efemeriją – ji begali būti laikina ir trapi. Daugelį parodoje Kaune eksponuojamų kūrinių Y.Ono sukūrė dar esant gyvam vyrui Johnui Lennonui. Menininkų pora XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmetyje protestavo prieš Vietnamo karą. Šiandien viso pasaulio dėmesys nukreiptas į Ukrainą, Afganistaną ir kitas mūsų dienų karų šalis.

Kaip visiška aktualija aptariamoje parodoje gali atrodyti ir plėtojama atminties tema, provokuojanti žiūrovą klausti, ką mes atsimename ir ką pamirštame. Y.Ono triumfuodama, bet ne narcistiškai sako, kad ir Vakarų, ir Rytų pasaulis tikrai atsimena „Fluxus“, gimusį praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugybė eksponatų, kurių pavidalas yra rašomąja mašinėle spausdintos „Fluxus“ performansų instrukcijos, įgavo poezijos statusą. Y.Ono gana radikaliai publiką priverčia susidurti su dilema: kas svarbiau: karai ar eilėraščiai? Pasaulyje, kuris nelinkęs prisiminti praeities, kūrėja, pradėdama nuo savęs, ragina pirmiau atsiminti meno, o ne politinę ar geografinę istoriją.

Pacifizmo ir memorijos temos pasaulinio masto figūrai beveik garantuotai užtikrina pripažinimą, tačiau svarbiausia Y.Ono parodoje yra ne meno sociologijos klausimai, kuriais žiūrovai sprendžia, ko verta eksponuojama kūryba, ir net ne amžinieji žmonijos kazusai, o tai, ar iš parodos išeinama bent kartą nuoširdžiai nustebus. Poveikis, šių eilučių autoriaus patirtas Kauno paveikslų galerijoje, visiškai netikėtai išvydus instaliaciją su kareivių šalmais, Y.Ono grąžina į senovės Graikijos laikų meno ir filosofijos pradžią, kurioje ypatinga reikšmė buvo teikiama dviem meno kūrinio ir žiūrovo santykio ypatybėms: nuostabai ir gebėjimui klausti. Kai kauniečiams pristatoma į istoriją nueinanti, bet dar beveik šiuolaikinė kūryba, kurios šaknų randame Antikoje, jokių abejonių dėl tokio meno vertinimo ir statuso nelabai gali būti, nebent pripažintume, kad nesame Vakarų šalis. Savikritiškai turime sutikti, kad ne visi meno darbai yra tuo pat metu ir šių dienų reiškiniai, ir civilizacines šaknis pasiekiantys daiktai. Atmintį ir įvairovę neigiančiose dabartinėse visuomenėse toks menas vis dar yra nepatogus, išmušantis ir žiūrovus, ir institucijas iš neretai niekingų šios dienos reikalų ir mūsų akyse virstantis klasika. Žinoma, ne visos programos „Kaunas 2022“ iniciatyvos ir renginiai yra vienodo ir tolygaus lygmens, tačiau kai kurie įvykiai žymi slinktis ne vien Kauno, bet ir Lietuvos kultūrinio mąstymo plotmėje, apimančioje ir meninį ugdymą, ir meno teoriją, ir istoriją, ir profesionalią kritiką.

Su „Fluxus“ ženklu

Avangardo menininkės kūrybos viešnagė Kaune – tarsi simbolis aktas. Kitais metais 90-metį švęsianti Y.Ono, karjerą pradėjusi dar XX a. šeštajame dešimtmetyje Niujorko avangardinio meno scenoje, artimai bendradarbiavo su Kaune gimusiu „Fluxus“ judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu.

Pirmoji Y.Ono personalinė paroda, kurioje rodyti darbai iš serijos „Paveikslų instrukcijos“ (angl. „Instruction Paintings“), vyko būtent 1961 m. J.Mačiūno ir Almio Šalčio įsteigtoje AG galerijoje Niujorke.

Menininkės ilgamečio bičiulio, J.Mačiūno ir „Fluxus“ judėjimo parodų kuratoriaus Jono Hendrickso kuruojamas projektas Kaune – Šiuolaikinio meno centro Vilniuje, Porto šiuolaikinio meno muziejaus „Serralves“ ir Niujorke įsikūrusios Y.Ono studijos „Studio One“ bendradarbiavimo rezultatas.

Kaune pristatoma paroda – 2020 m. „Serralves“ muziejuje eksponuotos parodos tąsa, specialiai adaptuota gimtajam J.Mačiūno miestui. Vienoje iš Kaune pristatomos parodos salių eksponuojami Y.Ono ir J.Mačiūno vienas kitam dedikuoti darbai.

Kurdama nuostabias, sudėtingas, susižavėjimą keliančios estetikos instaliacijas Y.Ono atskleidžia savitą erdvės ir architektūros suvokimą.

Universali kūryba

Portugalijoje pristatytas projektas sulaukė teigiamos tiek publikos, tiek kritikų reakcijos.

„Kurdama nuostabias, sudėtingas, susižavėjimą keliančios estetikos instaliacijas Y.Ono atskleidžia savitą erdvės ir architektūros suvokimą. Tai įrodo ir paroda, kurioje pristatomi erdviniai, vizualiniai ir suvokimo žaidimai, suteikiantys psichinės ir fizinės patirties“, – rašė Portugalijos spauda.

Retrospektyvinė paroda apima Y.Ono kūrybos pradžią XX a. šeštajame dešimtmetyje ir tęsiasi iki pat šių dienų, tad yra išskirtinė proga susipažinti su pasaulinio garso menininkės darbais.

Nors Y.Ono istorija neišvengiamai siejama su jos gyvenimo partnerio „The Beatles“ lyderio Johno Lennono legenda, ji yra išskirtinė kultūros asmenybė. Y.Ono – ne tik novatoriška tapyba, bet ir performansai, filmai, erdvės instaliacijos, į bendrus kūrybos procesus kitus menininkus ir publiką įtraukiantys projektai.

Pagrindiniai Y.Ono kūrybos motyvai – kultūriniai ir sociopolitiniai klausimai. Ji kelia moters kūno, jo įgalinimo visuomenėje klausimus, aktualizuoja pacifizmo idėjas.

Įtrauktis: Y.Ono retrospektyvinė paroda kviečia žiūrovą iš pasyvaus stebėtojo virsti bendrakūrėju. / Justinos Lasauskaitės, Eitvydo Kinaičio, L. Žemgulio nuotr.

Anot menotyrininkų, idėjos apskritai yra viena pagrindinių Y.Ono kūrybos medžiagų. Jos gali būti rimtos ar žaismingos, utopinės ir poetiškos, išreiškiamos žodžiais ar veiksmais, realizuojamos objektų, instaliacijų pavidalais ar tiesiog žiūrovų vaizduotėje.

Aplenkiant įvykius

Y.Ono novatoriški meniniai pasiūlymai akcentuoja: meno neįmanoma atskirti nuo gyvenimo. Aktualumo neprarandanti jos kūryba skatina kritiškai vertinti aplinkinį pasaulį, pasitelkiant meno kalbą ir priemones aktyviai reikšti savo poziciją aktualiais klausimais.

Veikiau ne sutapimu, bet Y.Ono jautrumu supančiam pasauliui, gebėjimu išgirsti dar neišleistą garsą, pamatyti dar neįvykusio gaisro pašvaistę, pajausti dar tik bręstančią dramą galima paaiškinti ir sąsajas tarp Kaune pristatomo menininkės projekto ir karščiausių aktualijų.

Įžanginė parodos dalis „Exit It“ – žemišką gyvenimą simbolizuojančiame senojo banko pastate įkurdintas iš karstų išaugančių medžių miškelis – radosi sausio pabaigoje, per patį pandemijos įkarštį, tad nuskambėjo kaip raginimas prisiminti apie gyvenimo laikinumą. Tačiau jau netrukus, vasario 24-ąją, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, instaliacija virto ir masinių civilių žūčių simboliu.

Karo ir taikos, gyvybės ir mirties priešprieša dar labiau sustiprėja retrospektyvinėje parodos dalyje, akcentuojančioje pacifizmo, kuriam Y.Ono sykiu su J.Lennonu skyrė tiek daug dėmesio vykstant Vietnamo karui, motyvą.

„Laisvės pažinimo sodas“ kviečia susipažinti su įvairialype žinomos menininkės kūryba ir kartu mąstyti apie gyvenimo rimtį, žaismingumą ir vaizduotės galias.

Parodoje Y.Ono būdinga minimalistinė estetika kontrastuoja su užkoduoto turinio gilumu. Didelė dalis retrospektyvinės parodos kūrinių – interaktyvūs: žiūrovas gali juos liesti, užlipti kopėčiomis ir perskaityti paslėptą tekstą, apsisiausti maišu ir tapti meno kūriniu.Skatindama žiūrovą užmegzti intymų santykį su kūriniais, menininkė kviečia laisvai interpretuoti ir taip tapti kūrybos proceso dalimi, galutinio jos rezultato autoriumi.

Kas? Y. Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki gruodžio 4 d.

Specialiu vizitu penktadienį parodoje lankėsi Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė, o vakare parodą atvyko apžiūrėti ir pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Susirinkę svečiai turėjo galimybę išvysti menininkės Yoko Ono performansą „Sky Piece to Jesus Christ (2022)“, kurį atliko specialiai šiam įvykiui suburta muzikantų ir atlikėjų grupė.

Kaip praneša organizatoriai, abejingų nepaliekanti paroda lankytojams bus atvira iki gruodžio 4 d. ir kvies žiūrovus ne tik stebėti meno kūrinius galerijos erdvėse, bet ir patiems įsitraukti į kūrybos procesus, sekant menininkės instrukcijomis.

Yoko Ono, gimusi 1933 metais Tokijuje, karjerą pradėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje Niujorko avangardinio meno scenoje. Ji artimai bendradarbiavo su „Fluxus“ judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu, o jos pirmoji personalinė paroda, kurioje rodyti darbai iš serijos „Paveikslų instrukcijos“ (angl. „Instruction Paintings“), vyko 1961 m. J.Mačiūno ir A. Šalčio įsteigtoje „AG“ galerijoje Niujorke. Greta novatoriškos tapybos ir performansų, vėliau ji pradėjo kurti objektus, filmus, erdvės instaliacijas, burti kitus kūrėjus bendriems veiksmams, kviesti publiką aktyviai įsitraukti į meno procesus. Performansuose ir kituose kūriniuose Yoko Ono kelia feminizmo judėjimui svarbius moters kūno, jos įgalinimo visuomenėje klausimus. Menininkės vardas taip pat neretai siejamas su pacifizmo judėjimu, neprarandančiu aktualumo ir šiandien.

Viena pagrindinių Yoko Ono kūrybos medžiagų – idėjos. Jos gali būti rimtos ar žaismingos, utopinės ir poetiškos, išreiškiamos žodžiais ar veiksmais, realizuojamos objektų, instaliacijų pavidalais ar tiesiog žiūrovų vaizduotėje. Yoko Ono kūryba politiška ir visuomeniška, neprarandanti aktualumo, nes skatina kritiškai vertinti aplinkinį pasaulį, pasitelkiant meno kalbą ir priemones aktyviai reikšti savo poziciją svarbiais sociopolitiniais klausimais. „Laisvės pažinimo sodas“ kviečia susipažinti su įvairialype Yoko Ono kūryba ir kartu mąstyti apie gyvenimo rimtį, žaismingumą ir vaizduotės galias.

Parodą organizuoja Šiuolaikinio meno centras Vilniuje kartu su Porto šiuolaikinio meno muziejumi „Serralves“ (Portugalija) ir Yoko Ono studija „Studio One“ (Niujorkas, JAV), o kuruoja ilgametis menininkės bičiulis, Jurgio Mačiūno ir „Fluxus“ judėjimo parodų kuratorius Jon Hendricks. Šis renginys – 2020 m. „Serralves“ muziejuje eksponuotos parodos tąsa, specialiai adaptuota Kaunui – gimtajam Jurgio Mačiūno miestui. Paroda rengiama kaip „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Parodoje „Laisvės pažinimo sodas“ taip pat yra kūrinių, dedikuotų žymiam „Fluxus“ judėjimo menininkui lietuviui Jurgiui Mačiūnui bei žuvusiam menininkės vyrui Johnui Lennonui (Džonui Lenonui).

„Ji labai laiminga, kad paroda yra Kaune. (...) Ypač šiame muziejuje, nes jis yra šalia vietos, kur gimė Jurgis Mačiūnas. Ji žinojo, kad jis yra iš Kauno ir tuojau pat sutiko“, – per spaudos konferenciją penktadienį Kaune sakė parodos kuratorius Jonas Hendricksas (Džonas Hendriksas).

Paroda eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Jos proga Savanorių prospekte Kaune, reklaminiame stende, atsirado užrašas „Imagine peace“ (Įsivaizduok taiką).

Parodos organizatoriai teigia, kad ji ypatingai suskamba tuo metu, kai netoliese, Ukrainoje, vyksta karas.

„Šita paroda tikrai pasirodė labai aktuali karo kontekste. Mes žinojome Yoko Ono pacifistinę pasaulėžiūrą, ji lydi ją visą kūrybinį gyvenimą. Dalis kūrinių yra pareiškimai, kertantys žmogui tiesiai į jo sąžinę“, – kalbėjo projekto „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

Menas, kuris verčia galvoti, ir yra tikslas – ne lengvai ant lėkštutės padėti atsakymai.

Ji prisiminė, kad ir anksčiau, atidarius menininkės parodą „Ex it“, kur eksponuotas iš karstų išaugęs miškelis, ji buvo suprantama įvairiai. Žmonės parodą iš pradžių suprato kaip turinčią sąsają su koronaviruso pandemija, vėliau – kaip nuoroda į karą.

„Menas, kuris verčia galvoti, ir yra tikslas – ne lengvai ant lėkštutės padėti atsakymai“, – pridūrė V. Vitkienė.

Pasak parodos kuratorių, konceptualiojo meno parodoje bene trečdalis kūrinių – interaktyvūs: žiūrovas kviečiamas padarinėti dureles, užlipti kopėčiomis ir perskaityti paslėptą tekstą, apsisiausti maišu ir tapti meno kūriniu, taip pat – parsinešti gabalėlį dangaus ar oro.

Vieną iš parodos salių sudaro Y. Ono ir J. Mačiūno vienas kitam dedikuoti darbai.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Parodoje gausu menininkės kūrinių, apžvelgiančių įvairius kūrybos laikotarpius bei praktikas: nuo konceptualaus meno, eksperimentinio kino iki erdvinių instaliacijų, objektų ir performanso meno.

Tai – vienas iš pagrindinių „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos renginių.

Kūrybos pradžia

Y. Ono karjerą pradėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje Niujorko avangardinio meno scenoje.

Ji artimai bendradarbiavo su „Fluxus“ judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu, o jos pirmoji personalinė paroda, kurioje rodyti darbai iš serijos „Paveikslų instrukcijos“ (angl. „Instruction Paintings“), vyko 1961 m. J. Mačiūno ir A. Šalčio įsteigtoje „AG“ galerijoje Niujorke. Greta novatoriškos tapybos ir performansų Y. Ono vėliau pradėjo kurti objektus, filmus, erdvės instaliacijas, burti kitus kūrėjus bendriems veiksmams, kviesti publiką aktyviai įsitraukti į meno procesus.

Įgalinti visuomenėje svarbūs klausimai

Performansuose ir kituose kūriniuose Y. Ono kelia feminizmo judėjimui svarbius moters kūno, jos įgalinimo visuomenėje klausimus. Menininkės vardas taip pat neretai siejamas su pacifizmo judėjimu, neprarandančiu aktualumo ir šiandien.

Įvairiapusiškai panaudota meno kalba

Viena pagrindinių Y. Ono kūrybos medžiagų – idėjos. Jos gali būti rimtos ar žaismingos, utopinės ir poetiškos, išreiškiamos žodžiais ar veiksmais, realizuojamos objektų, instaliacijų pavidalais ar tiesiog žiūrovų vaizduotėje. Y. Ono kūryba politiška ir visuomeniška, neprarandanti aktualumo, nes skatina kritiškai vertinti aplinkinį pasaulį, pasitelkiant meno kalbą ir priemones aktyviai reikšti savo poziciją svarbiais sociopolitiniais klausimais.

Gyvenimo rimties perteikimas

Nauja Y. Ono paroda – „Laisvės pažinimo sodas“ kvies susipažinti su įvairialype menininkės kūryba ir kartu mąstyti apie gyvenimo rimtį, žaismingumą ir vaizduotės galias.

Organizatorių nuotr. 

Rugsėjo 10 d. Kauno paveikslų galerijoje atidaroma pasaulinio garso menininkės Y. Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“, kurioje bus pristatomi konceptualaus meno kūriniai, instaliacijos, objektai, eksperimentiniai filmai, performansai, garso ir tekstiniai kūriniai. 

Įvadinė parodos dalis

Belaukdami parodos Kauno gyventojai ir jo svečiai dar turi galimybę aplankyti ir šiuo metu Lietuvos banko Kauno skyriuje veikiančią Y. Ono instaliaciją „Ex It“, kuri yra retrospektyvinės parodos įvadinė dalis ir veiks iki rugsėjo 11 d. 

Paroda rengiama kaip „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis ir veiks iki šių metų gruodžio 4 d. 

Pacifistė iš Niujorko

Karo refleksijos ir taikos propagavimas menininkės kūryboje yra itin ryškūs. Jos kūrybos amplidtudėje tai pagrindinės, amžinosios temos. Visai nesvarbu, ar klausysime Y.Ono rituališko, protestui skirto, eksperimentinės muzikos takelio, ar žvelgsime į jos vizualius meno kūrinius, objektus, filmus, performansus, – nepabėgsime nuo to, kas mus supa, nuo suvokimo, kad esama ir žmonių egzistencijos žiauriosios pusės – karo.

Su taikos ženklu

Brandaus amžiaus menininkė kilusi iš Japonijos, tačiau kūrybinį kelią pradėjo meno mekoje – Niujorke. Lietuviams ji turėtų būti kiek pažįstama dėl savo įsitraukimo į avangardo sceną ir glaudžių ryšių su Jurgiu Mačiūnu, vienu iš „Fluxus“ judėjimo pradininkų Amerikoje. Būtent su „Fluxus“ veikla prasidėjo ir Y.Ono meninė kūryba XX a. septintajame dešimtmetyje.

Ne atsitiktinai instaliacijos apžvalgą pradedu nuo dainos teksto. Tokiomis eilutėmis skambėjo daina „Warzone“ (liet. „Karo zona“), sukurta XX a. pabaigoje. Šią dainą konceptualaus meno atstovė, aktyvistė, muzikantė Y.Ono naujai interpretavo 2018 m. to paties pavadinimo albume, kuriame atsidūrė ryškiausi autorės muzikinės karjeros kūriniai, sukurti nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų.

Menininkės mintys nepavaldžios laikui. Jos cikliškai iškyla į paviršių su dar didesne galia, bet tomis pačiomis problemomis, aštriomis socialinėmis replikomis apeliuoja į visus, pasiryžusius išgirsti.

Suplanuota retrospektyvinė Y.Ono paroda programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste dar nėra realizuota, jos lauksime iki rugsėjo, bet susidomėję šia asmenybe ir jos kūryba gali apžiūrėti instaliaciją „Ex It“, kuri įsilieja į Lietuvos banko rūmų erdves Kaune ir diktuoja bendrą toną būsimai parodai „Laisvės pažinimo sodas“.

Nemari tema

Šifruojant instaliacijos pavadinimą, tiksliau, tariant jį greitai, paaiškėja, kad tai du skiemenys, sudarantys anglišką žodį „exit“ (liet. „išėjimas“). Pavadinimas subtiliai sufleruoja tai, ką, užklydęs į pagrindinę banko operacijų salę, išvys lankytojas:  jautrų, asmenišką, bet pažįstamą visiems išėjimą arba mirtį. 100 – būtent tiek išėjimo nuorodų Y.Ono pateikia šiame pastate.

Gretinant autorės muzikinę kūrybą ir instaliaciją, tekste cituotas kūrinys tampa kur kas informatyvesniu kontekstu. Galima manyti, kad 1995 m. parašytos eilės apšildo meno kūrinio lankytoją, veikia kaip įžanga, kuri po kelerių metų (1997) yra praplečiama vizualiai – autorė parodo, kas lieka po karo zonos, kaip atrodo išėjimo zona.

Instaliacijos eksponavimas tarpukario prabanga spindinčiuose rūmuose prideda ir dar daugiau papildomų prasmių ir Vakarų civilizacijos citatų.

Vieno konkretaus kaltininko ar katastrofos, paskatinusios menininkę sukurti „Ex It“ nėra, tačiau trapi šiandieninė padėtis, socialinis, politinis aktyvizmas mene gali pasufleruoti, kad viena iš priežasčių, kodėl Y.Ono instaliacijoje regime 100 mirusiųjų, – karas. Išėjimo aukas galima traktuoti kaip karo padarinius, ypač skaudžiame dabartiniame Europos kontekste, Ukrainos kovoje už laisvę.

Instaliacija sukurta prieš tris dešimtmečius, tačiau jos aktualumas neblėsta, o tik dar labiau suaktyvėja. Buvusios kovos, esamos ir, deja, būsimos... Visi laiko kontekstai sutelpa į šią instaliaciją, kuri ragina atsigręžti į istoriją, permąstyti praeitį, keisti ateitį.

„Ex It“ nėra pavaldi vienam laikmečiui, ji apibrėžia amžiną, pasikartojančią kovą, panašiai kaip jos muzika, instaliacija yra rekontekstualizuojama ir naujai apmąstoma dabartyje.

Amžinybės viltis

Instaliaciją sudaro 100 įvairaus dydžio šviesių, natūralaus medžio, šešiakampių karstų, kurie yra neišvengiamos baigties ženklas. Karstai skrupulingai išdėstyti ant geometrinio rašto plytelių grindinio, primenančio žaidimų lentą. Laikantis bendros kompozicinės vienovės, vienodų tarpų, karstai it žaidimo figūrėlės nugulė grupėmis po tris, tačiau kartais šią statišką baigties idilę sutrikdo keletas karstų po du. Gal dar ne visi žaidėjai priartėjo prie savo pabaigos, kitiems pavyko išsigelbėti?

Šiame mirties ritme svarbiu akcentu, paveikiančiu kiekvieną lankytoją, tampa karstų dydis: kai kurie jų mažesni, į juos tilptų tik vaikai. Tai – skaudus priminimas, kad mirtis gali pasiimti kiekvieną. Jai nesvarbu nei žmogaus rasė, lytis, socialinė padėtis, nei amžius.

Vis dėlto šis kūrinys toks tiesmukai tragiškas, kaip galėtų pasirodyti. Autorė – ne viduramžiais gyvenanti vienuolė, tad gąsdinantys memento mori būkštavimai apmąstant instaliaciją nėra aktualūs. Kūrinio estetinis ir idėjinis grožis slypi rytietiškoje filosofijoje, viltyje, tikėjime, kad mūsų išėjimas ar pabaiga nėra galutinis gyvenimo taškas. Mes ar mūsų dalis gali gyventi toliau, skleisti savo energiją kitur. Tai simbolizuoja karstuose apgyvendinti gyvi medžių sodinukai.

Arti: nesiliaujant karams, prieš tris dešimtmečius Y.Ono sukurta instaliacija išlieka aktuali. / A. Baltrušaitytės nuotr.

Instaliacijoje autorė įkūnija gana tiesioginį materijos metamorfozės momentą, šiuo atveju paprastuose karstuose, medžius, mirtį paverčia gyvybe. Šiai idėjai aprašyti puikiai tinka XIX a. pab. – XX a. vid. norvegų dailininko Edvardo Munko citata: „Iš mano pūvančio kūno gėlės užaugs, aš būsiu jose ir tai yra amžinybė.“

Lietuvos banko rūmuose matome ne gėles, o medžius, tačiau suprantame, kad jų augimą palaiko mirusiųjų kūnai ir jų energija. Tai tampa tyru ir gražiu reiškiniu – raminančiu, suteikiančiu vilties, kad kiekviena mirtis reiškia ne pabaigą, o įkūnija gyvenimą, tik kitur ir kiek kitaip. Tad 100 karstų ar mirties simbolių kartu yra ir 100 gyvybės atvaizdų, kalbančių apie pusiausvyrą, visa ko pradžią ir pabaigą, natūralų gamtos ciklą.

Ramybę Lietuvos banke perteikia ne tik lankytojų akyse besikeičianti gyvoji gamta – ypač jei instaliacija lankoma ne kartą, bet ir sklindantys miško gyventojų garsai – paukščių čiulbesys. Šis skambesys klaidina operacijų salėje, mirties apsuptyje dirbančius banko darbuotojus – užklydusiems smalsuoliams jie kelia asociacijas, tarsi lankytųsi gyvybės pilname parke ar botanikos sode.

Mirties šventovė

Instaliacija nėra nauja ar specialiai sukurta šiai erdvei, būsimai parodai Kaune, tačiau eksponavimo vieta pasirinkta itin taikliai. Pinigai simbolizuoja galią, galia – žmonių agresiją ir žiaurumą, tad didingi Lietuvos banko rūmai Kaune kartu pabrėžia „Karo zonos“ tekste minimus turtus, kurie yra pagrindinė karo žaliava.

Instaliacijos eksponavimas tarpukario prabanga spindinčiuose rūmuose prideda ir dar daugiau papildomų prasmių ir Vakarų civilizacijos citatų. 1924 m. architekto Mykolo Songailos suprojektuotas statinys – puikus pirmosios Respublikos mados ir laikmečio mąstysenos pavyzdys. Šio pastato eksterjere ir interjere atsiskleidžia neoklasicizmo architektūros ypatybės: klasikinių formų atsikartojimas orderinėse sistemose, įvairių meno krypčių darna ir, žinoma, puošnumas. Tai viskas, ko tarpukariu norėta reprezentacinio pobūdžio, viešosios paskirties pastatuose. Tiesa, nustebinti galia ir pinigais dažnas nori ir dabar, tad, pasigilinus į istoriją, paaiškėja, kad žmogus tobulėja daug lėčiau, nei norėtųsi.

Instaliacija sukurta prieš tris dešimtmečius, tačiau jos aktualumas neblėsta, o tik dar labiau suaktyvėja.

Svarbiu akcentu akistatoje su „Ex It“ tampa kolonos. Dorėninio orderio išorėje, jonėninio ir korintinio – viduje. Šios orderių sistemos pirmiausia naudotos senovės Graikijoje statant įvairias šventyklas, todėl Lietuvos banko rūmus taip pat galima gretinti su tam tikra šventove – šiuo atveju, pinigams. Nenatūralus, padidintas pastato mastelis ir tūris pribloškia užklydusį praeivį, atitolina nuo įprastos buities, leidžia pasinerti į pinigų kulto namus. Dėl Y.Ono instaliacijos pinigų šventyklos asociacija užleidžia vietą kitai, banko rūmai tampa šventove mirčiai ir gyvybei.

Lietuvos banko pagrindinės operacijų salės interjeras gana darniai įsipina į instaliacijos vaizdinį. Šiltas, smėlio spalvos kolonų marmuras atliepia tokios pat spalvos karstų vaizdinį, leidžia instaliaciją suvokti ne tik kaip horizontalų reiškinį, bet aprėpti jį ir bendrame, vertikaliame kontekste. Šios spalvos simboliškai siejasi su statinio paskirtimi: kaupti ir saugoti auksą, pinigus, kartu byloja apie metaforišką gyvenimo saulėlydį – mirtį, ir primena, kad po saulėlydžio išaušta nauja diena, kupina vilties ir gyvybės.

Per du aukštus ištįsusios stambios kolonos suskamba su mažučiais medžiais, kurie dar tik bando pasiekti pastato lubas, pavyti kolonas. Medžiai ir kolonos siejamos su dangišku vertikalumu, dieviškumu, tačiau priverčia susimastyti ir apie skirtingą patalpoje esančių daiktų kilmę: vieną gali sukurti žmogus, kitą – gamta.

„Nusileisti ant žemės“ kviečia horizontalūs karstai, primindami apie žemiškąjį pasaulį ir jo laikinumą. Nuostabius architektūrinius, meninius pasiekimus ir grožį kuriantis žmogus tuo pat metu gali ir griauti – sunaikinti žmogų, naikinti gamtą. Augalai kaip ir žmogus nėra nemirtingi. Jų buvimas karstuose taip pat gali byloti apie jų pažeidžiamumą, ypač akistatoje su žmogumi.

Atsistojus atokiau, nužvelgiant „Ex It“ iš viršaus, antro aukšto, minėtos kolonos instaliaciją veikia dar kitaip. Jos įrėmina Y.Ono meninį vaizdinį, saugo ne tik mirtį, bet ir užsimezgusią gyvybę, prilaiko šią darnią šventovę.

Grąžinta žmonėms

Mirtis Y.Ono rankomis grąžinama žmonėms. Ji ne tik baugi, mistiška, bet ir labai reali, dvasinga. Išėjimą įpindama į kasdienišką aplinką, šiuo atveju visuomeninį pastatą, menininkė pateikia kaip žmogišką neišvengiamybę, tad banko darbuotojai ir lankytojai negali pabėgti nuo mirties, yra priversti būti jos apsuptyje.

Juk dar visai nesenai mirties tradicijos ir papročiai buvo kitokie, apipinti namų šiluma, jaukumu. Gerėjant medicinai, technologijoms, mirtis tampa tabu. Žmogus nusigręžė nuo savo baigties, visais įmanomais būdais bando nutolti ir pamiršti, kad kažkada jo laikas išseks.

Instaliacija menininkė siūlo pažinti amžinas, žmogiškąsias temas kiek kitaip. Vakarietiška prabanga dvelkiančiuose tarpukario rūmuose autorė kviečia susimąstyti apie visuomet skaudžią ir netikėtą mirties kilmę, dažnai susijusią su destruktyvia žmogaus esybe, godumu, bet suteikia lankytojams vilties suprasti, kad mirtis – tai nėra pabaiga.

Vaikinai, vagiantys zilijonus, išsisuka,

Kol mušame vienas kitą, kad praskaidrintume savo dieną

Pabusk, pabusk, laikyk savo gyvenimą,

Pabusk.

Mes trokštame atsipalaiduoti, mes trokštame žudyti.

Karo zona, karo zona, karo zona.

(Yoko Ono „Warzone“, 1995 m.)

Kas? Yoko Ono instaliacija „Ex It“.

Kur? Lietuvos banke (Maironio g. 25).

Kada? Veikia iki rugsėjo 11 d.

Lankymas: tik darbo dienomis, I–III 8.30–15.30 val., IV 8.30–19 val., V 8.30–14.30 val.

Papildomai: veikia liepos 6 d. 11–18 val., rugpjūčio 27 d. 11–18 val., rugsėjo 10 ir 11 d. 11–18 val.

Tai – šeštadienį atidaryta garsios Jungtinių Valstijų menininkės Yoko Ono (Joko Ono) instaliacija „Ex It“: Kauno – Europos kultūros sostinės programos dalis.

Kaip žurnalistams sakė instaliacijos koordinatorė, viliamasi, kad į šiltą patalpą patekę beržai išleis lapelius ir kraštovaizdis dar labiau primins lietuvišką mišką.

„Šios instaliacijos kilmė (...) yra apie gyvybės tęstinumą, apie tai, kad ir po mirties, kaip kas ją įsivaizduoja, gyvybė tęsiasi labai įvairiomis formomis“, – žurnalistams sakė parodos koordinatorė Julija Fomina.

Pasak jos, nors instaliacija sumanyta dar 1997-aisiais, ji įgauna vis naujų prasmių ir lieka aktuali šiandien.

„Visame šiame koronaviruso kontekste ir tvyrančių naujų karų grėsmių kontekste ji dar labiau nuskamba“, – sakė J. Fomina.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Koordinatorė pabrėžė, jog instaliacija, nors ir kalba apie mirtį, vis dėlto yra pozityvi.

Visame šiame koronaviruso kontekste ir tvyrančių naujų karų grėsmių kontekste ji dar labiau nuskamba.

„Y. Ono kūryba yra labai pacifistinė ir turi gilių prasmių, kurios yra bendražmogiškos“, – tvirtino ji.

Kaip per parodos atidarymą sakė kultūros ministras Simonas Kairys, šios instaliacijos įkurdinimas banke yra didelis iššūkis šiai institucijai dėl būtinybės atsiverti lankytojams ir dėkojo už ryžtą tai padaryti.

Instaliacijos kuratoriaus Jono Hendricks'o (Džono Hendrikso) teigimu, Y. Ono iš karto sutiko surengti parodą Kaune, nes iš šio krašto kilęs jos buvęs geras draugas, žymus menininkas Jurgis Mačiūnas.

„Kai mes pirmą kartą kūrėme šią instaliaciją, dirbau su dailide, kuris gamino karstus. Man kilo dvejonių, ar tokia iš tiesų yra karsto forma. Paėmiau karstą – tuomet turėjome tik vieną – išsinešiau į gatvę ir klausiau, kas tai? Kai žmonės man atsakė jog tai, akivaizdu, karstas, žinojau, jog taip, forma teisinga“, – pasakojo J. Hendricks'as.

Instaliacija „Ex It“ – karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.

Ji yra įžanga į rugsėjį Kauno paveikslų galerijoje atidaromą retrospektyvinę menininkės parodą „Laisvės pažinimo sodas“.

Japonijoje gimusi dainininkė, artistė ir velionio grupės „The Beatles“ nario Johno Lennono (Džono Lenono) našlė Yoko Ono (Joko Ono) penktadienį buvo hospitalizuota Niujorke dėl simptomų, panašių į gripo, pranešė JAV žiniasklaida.

83 metų garsenybė nuvyko į ligoninę, vykdydama savo gydytojo rekomendaciją, bet panašu, kad jos liga „tėra pažengusios stadijos gripas“, televizija „ABC News“ citavo Y.Ono atstovą Elliotą Mintzą (Eliotą Mincą).

Jis šį pranešimą paskelbė pasklidus gandams, kad Y.Ono galbūt patyrė širdies smūgį arba insultą.

„Ji tikrai gerai jaučiasi. Ačiū visiems už malonius linkėjimus!“ – jos sūnus Seanas Lennonas (Šonas Lenonas) parašė „Twitter“.

Pasak E.Mintzo, Y.Ono gali būti išrašyta jau šeštadienį, sakoma ABC pranešime.

Ji buvo paguldyta Niujorko ligoninėje „Mount Sinai West“ po 21 val. vietos (šeštadienį 4 val. Lietuvos) laiku, sakė atstovas.

Y.Ono susipažino su savo būsimuoju vyru J.Lennonu 1966 metais. Galiausiai tarp jų užsimezgė tvirti romantiški ryšiai ir meninis bendradarbiavimas. Pora pagarsėjo savo „protestais lovoje“ prieš Vietnamo karą.

J.Lennonas 1980 metais buvo nušautas prie namo Niujorke, kuriame jis gyveno su Y.Ono.

Y.Ono praeitą savaitę išleido albumą „Yes, I'm a Witch Too“ (Taip, aš irgi esu ragana), kurį sudaro kartu su kitais artistais perkurtų jos dainų versijos.