„Laiptų remontas pradėtas praėjusių metų lapkričio 6 d. Planuojame viską užbaigti iki šių metų vasaros“, – laukiančius šių laiptų statybos pabaigos informuoja Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Laiptai visada sulaukdavo dėmesio, per metus pakopos būdavo tvarkomos po du tris kartus. Prasčiausia situacija būdavo po žiemos – pakopos išgriūdavo, imdavo klibėti, o per atlydį kildavo rizika ne nulipti, o skaudžiai nuriedėti.

Kadangi dėl aplinkos veiksnių pakopų pagrindai jau buvo susilpnėję, laiptų granitinės pakopos neatlaikydavo apkrovų, vietose, kur nutrupėdavo betonas, pradėdavo klibėti. Atsižvelgus į tai, kad tokia laiptų priežiūra duodavo tik trumpalaikių rezultatų, buvo nuspręsta laiptus tvarkyti išsprendžiant pagrindinę bėdą – silpnus pakopų pagrindus.

D. Krapavickaitės nuotr.

„Darbai vyksta pagal paprastojo remonto aprašą. Aušros laiptų funkcionalumas iš esmės nepasikeis. Avarinės laiptų pakopos su pagrindais bus pakeistos naujomis, suplanuoti nauji laiptų turėklai, apšvietimo atramos. Remontas kainuos apie 200 tūkst. eurų“, – tęsia A. Pakalniškis.

Daugybę metų po keletą kartų paremontuojami Aušros tako laiptai, vedantys iš Žaliakalnio į V. Putvinskio gatvę, mėgstami ne tik vietos gyventojų, bet ir turistų. „Navigacija čia atvedė. Noriu pamatyti Prisikėlimo bažnyčią. Iš pradžių galvojau, kad įsivėlė klaida, kaip aš čia praeisiu“, – šyptelėjo Josefas iš Portugalijos.

Su žmona Kauną lankantis portugalas mėgsta ne tradicinius turistinius maršrutus, o takus, kuriais vaikšto vietiniai. „Vietos gyventojų mėgstamos vietos yra autentiškesnės, ten – ne fasadinis gyvenimas, o tikras“, – papildė Linda.

Portugalai pasigyrė, kad jiems pasisekė į kalną užkilti Žaliakalnio funikulieriumi. Prieš metus Kaune viešėję poros draugai liko nusivylę, nes jiems to padaryti nepavyko, – buvo savaitgalis ir funikulierius neveikė.

D. Krapavickaitės nuotr.

Prie Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos ir Žaliakalnio funikulieriaus esantys laiptai buvo įrengti tarpukariu. Tada laiptams buvo naudota brangi bazalto medžiaga. Senieji keičiami laiptai pastatyti devintajame XX a. dešimtmetyje. Ilgainiui dalis bazalto plokščių dingo, o dėl finansų stygiaus jos buvo pakeistos paprastesniu granitiniu akmeniu.

Dabar statomi laiptai vizualiai mažai kuo skirsis nuo senųjų. Laiptai tvarkomi formuojant naujus pakopų pagrindus, nes šio projekto tikslas – sutvirtinti laiptų konstrukciją išlaikant esamus sprendinius.

Kitokia paroda

Anuomet kalbinusi poetą, nacionalinės premijos laureatą K. Navaką, nepatyriau laimės svečiuotis jo namuose Žaliakalnyje. Iš ten ne sykį buvusių kolegų girdėjau, esą poeto namai – tarsi muziejus. Ne Paryžiaus Luvras su Leonardo da Vinci „Mona Liza“ už neperšaunamo stiklo, o Cosmo Caicha Barselonoje, kur galima apčiupinėti kiekvieną eksponatą. Praėjus beveik ketveriems metams po kūrėjo mirties apsilankiau jo namuose. Tiesa, tik įsivaizduojamuose, mėgdžiojančiuose tikruosius. Toks, anot Maironio lietuvių literatūros muziejaus dailininkės Ingos Paliokaitės-Zamulskienės, ir buvo parodos „Mes silpnesni už daiktus“, skirtos K. Navako 60 metų jubiliejui, sumanymas.

Pasirinkimas: anot A. Meškauskaitės, parodoje nekalbama apie K. Navako kūrybą, tam esą reikia atskiros parodos. Regimanto Zakšensko nuotr.

Už plokšteles ir toliau mokėdavau labai brangiai, nes kiekviena aistra yra brangi.

„Aš pati užaugau žinomų menininkų šeimoje ir puikiai žinau, kas yra bohemiški namai, kuriuose ne tik kuriama, bet ir susitinkama su draugais, vakarojama. Toks buvimas ir suteikia jėgų, ir atima. Rengiant parodą, buvo labai įdomu atsidurti K. Navako namuose – jie tikrai ypatingi, palieka nepaprastą įspūdį“, – I. Paliokaitė-Zamulskienė vylėsi, kad jai ir parodos kuratorei poetei Audronei Meškauskaitei pavyko bent šiek tiek atkurti ryškią ir chaotišką kūrėjo namų atmosferą.

Muziejaus erdvėse įrengti trys kambariai, pasakojantys apie poetą skirtingais jo gyvenimo tarpsniais. Į visas erdves galima eiti, tyrinėti ir atrasti tai, ko galbūt iki šiol nežinojote apie K. Navaką.

„Daiktai yra tikrieji gyvenimo liudininkai, juos pats pasirenki ir valdai, jie neskaudina, nieko nereikalauja, kaip kartais daro žmonės“, – apie parodą kalbėjo I. Paliokaitė-Zamulskienė.

Palėpė saugo svajones

Nors liečiamas ekranas – nuostabus gidas, K. Navako namų duris viršutiniame muziejaus aukšte atvėrė parodos kuratorė A. Meškauskaitė. Tikiu, trečioji kūrėjo žmona galėjo papasakoti daug intriguojančių istorijų, tačiau tą akimirką ji kalbėjo ne kaip Kęstučio mylėta moteris, o kaip muziejininkė.

Iliuzija: į Maironio lietuvių literatūros muziejų persikėlė chaotiški, bet nepaprastai jaukūs K. Navako namai. Regimanto Zakšensko nuotr. 

„Aštuonerių Kęstutis atsikraustė į Žaliakalnį, į mažutį namelį, kuriame, kaip aš sakau, susiformavo pasaulio žmogus. Labai įdomus atvejis, kad tiek visko į save sugėręs jis gerai jautėsi bet kur, tačiau visada norėdavo grįžti į tą mažą, jaukų, visiškai asketišką namelį ir niekada nesvajojo gyventi kitur. Palėpė tarsi susieja realybę ir fikciją“, – lėtai kalbėdama A. Meškauskaitė atvėrė duris į pirmąją poeto namų erdvę, lūžtančią nuo įvairiausių daiktų.

Antai, ant sienos sudžiūvęs „Poezijos pavasario“ laureato vainikas ir austa juosta, 2014 m. apsivijusi poeto krūtinę už 2013-aisiais išleistas poezijos knygas „100 du“ ir „Lorelei: 50 meilės laiškų + meilės eilėraščių“. Čia pat 8 numeriu žymėta, kryptį nuo Partizanų gatvės į „Lituanicos“ stotelę rodanti troleibuso lentelė, kurią poetas, eseistas, literatūros kritikas ir vertėjas, veikiausiai, rado pamestą ir parsinešė namo. Saulės spindulius gaudantis veidrodinis disko rutulys, senos spausdinimo mašinėlės, tokio pat amžiaus radijo imtuvas, močiutei Eleonorai, kurią vadino mama, rašyti laiškai, mokykliniai sąsiuviniai su paskutiniuose puslapiuose pieštais plunksnuotais indėnais, kosminiais laivais, mistinėmis būtybėmis ir pasvarstymais, kuo bus suaugęs. Norėjęs virsti Seneliu Šalčiu, vėliau dėl didelėse mašinose patirtos romantikos svarstęs apie traktoriaus arba kombaino vairuotojo karjerą, tuometės J. Aleksonio mokyklos penktos klasės mokinys K. Navakas rašinį baigė verdiktu, kad naujos specialybės jam nepavyko rasti. Sąsiuviniuose liko kūrėjo mintys, o štai pažymių knygelėje – jo rezultatai. 4 – už lietuvių kalbos žinias ir 5 – už meilę muzikai. Muzika jį lydėjo visą gyvenimą.

Knygos ir G. Byronas

Gausiausias K. Navako bute – Raudonasis kambarys. Toks pats turtingas buvo ir kūrėjo viduramžis, pasižymėjęs jo neeiline kūryba, kultūriniais fenomenais, pažintimis, patirtimis. Ar dar pamenate „Septynias vienatves“? M. Daukšos g. 31-ajame pastate bemaž dešimtį metų veikęs knygynas-klubas su ekscentriškuoju Kęstučiu priešakyje buvo apipintas legendomis ir tapo kultūriniu reiškiniu. Lauke, prie durų, kybojo narvelis, kuriame tarsi paukštis tupėjo rašomoji mašinėlė. Jų buvo ir viduje. Tiesa, čia nestigo ir kitų įdomių detalių, kaip iš Kauno technologijos universiteto atgabenta tribūna, galiausiai virtusi staleliu kasos aparatui. Jos A. Meškauskaitė į muziejų nenešė. Užtai eksponavo tribūną menančią nuotrauką, o šalia priglaudė kitą, kurią labai mėgo ir knygyne-klube ant lentynos laikė Kęstutis. Joje jis ir prezidentas Valdas Adamkus, sykį apsilankęs „Septyniose vienatvėse“. Beje, apie lankytojų spalvingumą savo esė, pavadintą taip pat kaip knygynas-klubas, rašė ir pats kūrėjas. Jis džiaugėsi, kad čia užsuka ir studentų, ir miesto bohema, ir inteligentų.

Stilius: mėgstamas kūrėjo paltas, kurį, ko gero, prisimena dauguma. Regimanto Zakšensko nuotr. 

Atskiras dėmesys ekspozicijoje skiriamas lordui George’ui Byronui, kurio gimtadienio Kęstutis laukdavo labiau nei savojo. Sausio 22-ąją kūrėjas padengdavo stalą, uždegdavo žvakę, įpildavo raudonojo vyno ir klausydavo vinilinės plokštelės su žymiausio Romantizmo epochos anglų poeto eilėmis.

„Išrinkome šiek tiek citatų iš Andre Maurois knygos apie G. Byroną, kurios apibūdina ne tik jį, bet ir Kęstutį. Skaitau ir atrodo, kad kalbama apie tą patį asmenį: „Draugai jį mėgo, nors iš pradžių negalėjo atsistebėti jo lipšnumu ir sykiu smarkumu“, – A. Meškauskaitė tikino, kad dėl ypatingo K. Navako ryšio su klasiku parodos atidarymui pasirinkta sausio pabaiga.

Plokštelė už 600 litų

Meilės muzikai užuominos palėpėje, Raudonajame kambaryje, suskamba vinilinėmis plokštelėmis. Kaip viename savo interviu sakė K. Navakas, apie šią jo aistrą žinojo visas pasaulis. Poetas turėjo virš 1,5 tūkst. vinilinių plokštelių ir kaupė jas ne dėl spalvingų viršelių, o dėl turinio. Kažkada klausęs Antono Brucknerio, Gustavo Mahlerio, galiausiai Kęstutis liko su senais rokeriais.

Batai: kai kuriuos daiktus Kęstutis pirko, bet labai retai naudojo. Regimanto Zakšensko nuotr. 

„Anais atmintinais laikais buvau itin užsinorėjęs naujos Amandos Lear plokštelės, o ją turėjęs toks Arūnčikas niekaip nesutiko parduoti. Teko kelti kainą iki tol, kol tapo sukalbamas. Kaina buvo 60 rublių, kas dabar atitiktų 600 litų. Tą plokštelę nusipirkau, o apie sumokėtą sumą dar ilgai kalbėjo visas Žaliakalnis. Marginalinis Žaliakalnio mafiozas, pravarde Majoras, išsyk atbėgo jos skolintis. Tiesa, nelabai norėjo grąžinti, ką liudijo kino teatro „Daina“ vestibiulis, kur aiškinomės, kas ir kaip. Išsiaiškinome, grąžino, likome draugai. Už plokšteles ir toliau mokėdavau labai brangiai, nes kiekviena aistra yra brangi“, – apie savo pomėgį rašė K. Navakas.

Jo namuose buvo apstu ne tik vinilinių plokštelių, bet ir kitų, atrodytų, nieko vertų daiktų, kurie šiandien pasakoja apie didžio kūrėjo gyvenimą, – kelionių bilietai ir paties piešti žemėlapiai, rasti ar nuo skelbimų lentų nuplėšti juokingi skelbimai ir ženkliukai. Žvilgsnis kliuvo už dužusio dailininkės Jūratės Rekevičiūtės puodelio, apsukto rašteliu, išmaniųjų pirmtako, kone plytos dydžio „Philips“ telefono, krištolinės taurės, rožinių akinių ir žinoma, juodo palto, kurio atlapai kai kuriose nuotraukose dengia pusę Kęstučio veido.

„Anais laikais drabužių pasirinkimas nebuvo didelis, o Aušra siūdavo. Tokiu keistu būdu, jai niekad nereikėdavo nieko išmatuoti ir nubraižyti muilu ant milo. Vienam oficialiam vakarėliui pasiuvo man švarką, su juo pasirodžius, kitą dieną spaudoje mirgėjo antraštės „Navakas gražesnis už prezidentą. Būta jose tiesos, nors rašytojas Markas Zingeris sakė, kad švarkas pasiūtas iš Liudviko XIV kėdžių. Suprantama, ne iš jų medienos“, – beskaitant šiuos K. Navako žodžius, lūpų kampučiai nejučia kilo į viršų, o kojos kliuvo už raudonai margų lakuotų batų, kurių poetas, regis, nė sykio neapsiavė.

Nebaigti vertimai

Dar vienas žingsnis ir atsidūriau Paskutiniame kambaryje – mažiausioje, tuščiausioje, bet širdžiai sunkiausioje kūrėjo namų erdvėje. Iki tol plyšavusios vinilinės plokštelės nustojo grojusios, o erdvę užliejo tyla. Gerklėje užstrigo gumulas, kaip kad poetui paskutiniuoju metu strigo tabletės. Būti perskaityti prašėsi ant sienos sukabinti lapai su K. Navako verstais eilėraščiais, kurie taip ir liko kompiuteryje, nespėję tapti knygomis. Kiek tolėliau kybojo dvi nuotraukos iš namų kiemo. Viena – su Kęstučiu, kita – jau be paskutiniojo tikrojo Kauno bohemos atstovo.

Detalė: keisdama savo formą, lempa, kaip išskirtinis akcentas, keliauja per visus tris kambarius. Regimanto Zakšensko nuotr. 

„Ar buvo kitas Kęstučio gyvenimas, kurio neįmanoma atspindėti daiktais? Tikriausiai. Tačiau apie ji arba tylima, arba jautriai užsimenama tekstuose. Jį reikia atspėti“, – palikusi mane vieną trijuose K. Navako kambariuose, poetė A. Meškauskaitė atsisveikino ir užsidarė muziejaus kabinete.

Tuo metu aš prisiminiau žodžius, kuriuos, ko gero, jei tik galėtų, parodos „Mes silpnesni už daiktus“ lankytojams pakartotų maestro: „Net grindų lentos, kurias meistrai išmontavo iš mano kambario, buvo tokios, kad ilgai į jas žiūrėjau. Ne dėl to, kad būtų buvusios gražios, buvo bjaurios. Kartais nesupranti, kodėl ilgai žiūri į vieną ar kitą daiktą, žmogų, gyvūną. Zeno vienuoliai apskritai sugebėdavo žvelgti vien į tuštumą, galbūt tie daiktai, žmonės, gyvūnai ir yra tikroji tuštuma? Bet jeigu taip, ši tuštuma yra mumyse. Tai prabangos dalykas, reiškiantis tik viena: įstengti ko nors nepamatyti, o dar geriau – nepamatyti nieko. Nesu toks įgudęs nepamatymų srityje, tad nuolat prireikia visokio antikvariato, knygų, vinilų, net kokio ypatingo peiliuko.“

Kaip praneša Kauno policija, spalio 29 d. apie 2.06 val. Kaune, Kalniečių g., ant šaligatvio rastas sužalotas neblaivus vyras (gim. 1989 m.).

Jis nedelsiant pristatytas į ligoninę.

Aplinkybės aiškinamos. Surinkta medžiaga dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Čia pradedamos montuoti metalinės konstrukcijos bei perdangos, dedamos fasadinės plokštės, liejamos grindys.

„Kylančiose erdvėse iš viso numatyta įrengti šešis 200 metrų ilgio ir aštuonis 60 m bėgimo takus, šuolių, rutulio stūmimo bei tolimųjų metimų (ieties ir disko) treniruočių sektorius, treniruoklių ir gimnastikos sales“, – skelbia savivaldybė.

Užkimštos gatvės

Žaliakalnyje gyvenantys kauniečiai skundžiasi, kad kiekvieno masinio renginio metu, kuris vyksta Dariaus ir Girėno stadione, išryškėja užprogramuota parkavimo trūkumo problema, todėl kenčia įprastas gyvenimas, kartais net nėra galimybės patekti į namus.

Stadione jau vyko ne vienas renginys, į kurį plūstelėjo daugiatūkstantinė žmonių minia. Tiek SEL koncertas, tiek Lietuvos rinktinės futbolo varžybos buvo tie renginiai, į kuriuos, atrodė, keliauja nesibaigianti lankytojų virtinė.

Galima džiaugtis, kad Kaune vyksta tokie renginiai, kai organizatoriai sugeba pritraukti tiek žmonių, kiek tik telpa stadione, tačiau kiekvienas toks masinis renginys tampa Žaliakalnio gyventojų galvos skausmu, nes atvykėliai dažnai savo automobiliais užgrūda aplinkines gatveles. Stadione vykstančių renginių publika automobilius parkuoja ne tik Ąžuolyno prieigose, centrinėje miesto dalyje, bet ir Žaliakalnyje, iš kurio patogu pasiekti stadioną.

Per tuos automobilius mes normaliai į namus negalime patekti.

„Naujas europinis stadionas yra visos Lietuvos pasididžiavimas, tačiau jis sukėlė papildomų rūpesčių Žaliakalnio gyventojams. Nors renginių ir varžybų metu prašoma vykti be automobilių, atrodo, kad tai ignoruojama. Tada automobiliais būna užgrūstos visos Žaliakalnio gatvelės ir vietos, kur net sustoti draudžiama. Kone visose aplinkinėse gatvelėse važiuoti lieka vos po vieną eismo juostą.

Be to, po renginio vakare darosi spūstys, kyla konfliktai ir avarinės situacijos, kai visi bando išvažiuoti ir atsiduria vienas priešais kitą. Tada nusidriekia dar didesnė eilė. Vietiniams gyventojams tuo metu geriau visai nevažiuoti į namus ar iš jų, nes tai tiesiog neįmanoma. Per tuos automobilius mes normaliai į namus negalime patekti“, – dėstė į redakciją parašęs vietos gyventojas Paulius.

Laisviau gali kvėpuoti tik Perkūno alėjos gyventojai, mat masinių renginių metu ant Parodos kalno budi pareigūnai ar apsaugos darbuotojai ir jie į Perkūno alėjos kvartalėlį įleidžia tik vietos gyventojus, visiems kitiems eismo dalyviams renginių metu čia patekti draudžiama.

Ginčas: Vydūno al. 4 sklype miestas norėjo įrengti automobilių aikštelę, bet kol kas ginčą nagrinėja teismas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Problemos niekas nesprendžia

Pasak kauniečio, parkavimo problemos niekas nesprendžia, tad ir ateityje kils problemų. „Jei tai būtų vienkartinis atvejis, nieko nesakytume, bet čia užprogramuota problema dešimtmečiams“, – teigė kaunietis Paulius.

Jis įsitikinęs, kad vykstančių į renginius neveikia prašymai automobilius palikti namuose ir keliauti viešuoju transportu, todėl turėtų būti vykdoma griežtesnė pažeidimų kontrolė, o nevietoje automobilius palikę vairuotojai būtų apdalyti baudomis.

„Žinoma, Lietuvoje ir taip sakoma, kad pas mus vien baudos ir draudimai, bet gal bus kas sugalvos kitą sprendimo būdą? Galbūt pagaliau miesto valdžia imsis spręsti šią parkavimo problemą?“ – retoriškai klausė Žaliakalnio gyventojas.

S. Baltušio nuotr.

Įstrigo teismuose

Prieš keletą metų Kauno miesto taryba visuomenės poreikiams perėmė Vydūno al. 4 sklypą. Šioje vietoje planuota įrengti maždaug 2 tūkst. vietų automobilių stovėjimo aikštelę, kuri gelbėtų Dariaus ir Girėno stadione vyksiančių renginių metu.

Tačiau tuomet kilo visuomenės pasipiktinimo banga, kad tiek daug automobilių ketinama sugrūsti Ąžuolyno pašonėje, tad miestas pradėjo laikytis nuosaikesnės pozicijos, komunikuoti, esą ten bus galima įrengti automobilių aikštelę, bet kartu bus ir vaikų žaidimo aikštelė, kita infrastruktūra. Kiek parkavimo vietų ten galėtų būti įrengta, esą paaiškėtų po įvairių studijų ir radus tinkamiausią sprendimą.

Tačiau kol kas Vydūno al. 4-ojo sklypo istorijoje dar nėra padėtas taškas. Ginčas dėl šios teritorijos persikėlė į teismą. 2022 m. pradžioje BNS skelbė, kad dėl sklypo perėmimo procedūros į teismą kreipėsi jo savininkas.

„Teritorijoje šalia Ąžuolyno parko esančių pastatų savininkas kreipėsi į teismą prašydamas uždrausti Kauno miesto savivaldybei atlikti veiksmus, susijusius su tos teritorijos paėmimu visuomenės poreikiams“, – tuomet BNS teigė Kauno savivaldybės Teisės ir konsultavimo skyriaus vedėja Rūta Šimkaitytė-Kudarauskė.

„Kauno diena“ savivaldybės atstovų prašė pakomentuoti, kokioje dabar stadijoje yra ginčas dėl Vydūno al. 4 sklypo, tačiau šia tema miesto specialistai jokio atsakymo nepateikė.

S. Baltušio nuotr.

Ragina naudotis autobusais

Kauno miesto savivaldybės administracijos Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas Martynas Matusevičius dienraščiui taip pat neatsakė, kaip ateityje bus sprendžiama parkavimo problema Žaliakalnyje, kai į Dariaus ir Girėno stadioną vėl suplūs daugiatūkstantinė minia. Specialistas tik paragino naudotis viešuoju transportu.

„Viešasis transportas ir automobilių statymo vietos planuojamos atsižvelgiant į organizuojamo renginio žiūrovų skaičių. Keleivių išvežimas organizuojamas po kiekvieno renginio stadione. Jei renginyje yra daugiau nei 3 tūkst. žiūrovų, organizuojamas ir atvežimas, ir išvežimas. Jei žiūrovų daugiau nei 10 tūkst., organizuojamas papildomas viešasis transportas ir papildomi maršrutai“, – komentavo M. Matusevičius.

Jis pridūrė, kad intensyviausių renginių metu organizuojamos papildomos vietos automobiliams statyti Tunelio gatvėje ir Radvilėnų plente. „Taip pat siūloma naudotis mieste esančiomis parkavimo aikštelėmis, kurias patogu pasiekti viešuoju transportu arba pėsčiomis. Automobilius galima statyti tik vietose, kur tai leidžia Kelių eismo taisyklės. Vykstant renginiams jokios išimtys netaikomos“, – teigė Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas.

Atlikėjo gerbėjai į stadioną buvo pradėti leisti 18 val. Eilė nutįso iki K. Petrausko ir Parodos gatvių sankryžos, kurioje eismą reguliavo policininkai. Perkūno gatvė buvo uždaryta.

„Bus kosminis tūsas!“ – pamačiusi fotografus šaukė link stadiono traukianti jaunuolių kompanija.

Pažadus apie neeilinį koncertą Egidijus Dragūnas pažėrė dar pavasarį. Atlikėjas pareiškė, kad jo šou Kaune pranoks visus iki šiol Lietuvoje vykusius renginius, bus didžiausias šou lietuviškos muzikos istorijoje, ir tai bus bandymas pakonkuruoti su pasaulinėmis žvaigždėmis.

Simono Baltušio nuotr.

Bilietai į koncertą kainavo nuo 40 iki 200 eurų. Į Dariaus ir Girėno stadioną turėtų susirinkti per 30 tūkst. pasilinksminti nusiteikusių žmonių.

Prašymas pasinaudoti sklypu

Į „Kauno dieną“ kreipėsi Radviliškyje gyvenantys asmenys, kuriems Kaune priklauso dalis sklypo ir namo. Žaliakalnyje esantį nekilnojamąjį turtą žmonės paveldėjo ir norėjo jį parduoti, tačiau netikėtai įsivėlė į nesibaigiančią nervų tampymo karuselę. Dabar savo turtu tikrieji savininkai net negali naudotis.

Viskas prasidėjo daugiau nei prieš metus, kai Kanklių g. 4-ojo namo savininkai gavo laišką iš tuometės bendrovės „NT verslo namai“ direktorės ir akcininkės Eglės Norkienės. Jame buvo prašoma leisti pasinaudoti dalimi sklypo, nes verslininkai gretimame sklype, Savanorių pr. 127, ketina vykdyti statybos darbus, todėl jiems esą reikalingas pravažiavimas. Taip pat įmonė norėjo kaimyniniame sklype laikinai sandėliuoti statybines medžiagas. Laiške buvo išdėstytas ne tik prašymas, bet ir realybės neatitinkantys faktai.

„Jie laiške nurodė, kad Kanklių g. 4 visi paveldėtojai mirę, tačiau tai netiesa. Nežinau, iš kur jie tokią informaciją ištraukė, nes mano mama yra viena iš trijų paveldėtojų ir ji gyva. Pokalbio metu pasakėme, kad tikrai neleisime naudotis savo sklypu, nes planuojame jį ir mamai priklausančią vieną trečiąją dalį namo parduoti. E. Norkienė iš karto pasiūlė jį nupirkti ir perdavė telefono ragelį, kaip tada teigė, savo seseriai Vijolitai“, – pasakojo Vaida Balčiūnaitė, savo mamos, kuri minėtu adresu paveldėjo dalį turto, įgaliotinė.

Moteris iš karto nurodė, kad mama yra tik trečdalio pastato ir sklypo paveldėtoja, žemė išpirkta, tačiau su kitais bendraturčiais taip ir nenustatyta pastato naudojimo tvarka.

„Vijolita ir Eglė pasakė, kad čia ne problema, jos, nusipirkusios mano mamos dalį, pačios susitvarkys šiuos dokumentus“, – pasakojo V. Balčiūnaitė.

Ribojasi: Kanklių g. 4 ir Savanorių pr. 127 sklypai yra vienas šalia kito. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pratęstos sutartys

Moterys netruko su „NT verslo namais“ suderėti kainą už Kanklių g. 4 turto dalį. Pasirašyta ir preliminari pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal ją numatyta, kad bendrovė savininkams perves 1,5 tūkst. eurų avansą.

Preliminarioje sutartyje buvo numatytas įpareigojimas sudaryti ir pagrindinę sutartį. Be to, abi šalys sutarė, kad, pervedus avansą, „NT verslo namams“ leidžiama naudotis parduodamu turtu.

„Pirkėjoms prašant, po avansinės įmokos leidau naudotis parduodamu turtu. Jos žadėjo patalpose susidėti statybines medžiagas. Kadangi gyvenu Radviliškyje, raktus nuo parduodamo objekto joms nieko blogo negalvodama išsiunčiau“, – patvirtino V. Balčiūnaitė.

Pernai per vasarą nekilnojamojo turto Žaliakalnyje parduoti taip ir nepavyko. Kaip teigė savininkės, verslo atstovės nesurinko reikiamos pinigų sumos, tad preliminari sutartis buvo pratęsta bendru sutarimu. Ją pratęsti teko ir antrą kartą.

Tuomet buvo padidintas ir avansinis mokėjimas. Tačiau pratęsus sutartį, savininkai pajuto, kad sandoris, greičiausiai, taip ir neįvyks, nes vis dėl kokių nors priežasčių bendrovės atstovės bandė tempti gumą. Pašnekovės teigė, nusprendusios toliau nebežaisti ir praėjusių metų pabaigoje pasirašė sandorio nutraukimo aktą. Tikėjosi, kad raktai nuo Kanklių g. 4 bus grąžinti ir galės ieškoti kitų pirkėjų. Tačiau „NT verslo namų“ atstovai šį sutarties nutraukimo faktą ignoravo.

Ignoruoja ir skambučius

Turto savininkai pasakojo, kad iš pradžių su bendrovės „NT verslo namai“ atstovais net nepavyko užmegzti jokio kontakto ir susigrąžinti raktų nuo jiems priklausančio turto dalies.

„Tiek Eglė, tiek Vijolita ignoravo mano ir mano brolio skambučius, raktų negrąžino. Vėliau susisiekė su mumis ir paprašė, kad duotume dar laiko pinigams surinkti. Jos pasiūlė mokėti nuomą. Jų įkalbėta, sutikau ir leidau toliau naudotis savo nuosavybe, tačiau tokį sutarimą pasiekėme žodžiu.

Raštiško mano sutikimo nėra. Žadėtų kelių šimtų eurų už nuomą „NT verslo namai“ taip ir nesumokėjo, vėl buvo ignoruojami mano skambučiai“, – pasakojo V. Balčiūnaitė.

Neaiški veikla

Specialiai iš Radviliškio į Kauną atvykusi šeima bandė išsiaiškinti, kas vyksta jų namo dalyje Kanklių g. 4. Vietoj susitikimo su verslo atstovais, teko atlaikyti dar vieną įtampos kupiną dieną.

„Patyrėme šoką. Mūsų objekte apgyvendintas visiškai nepažįstamas žmogus, kuris teigė, kad jam čia gyventi leido Vijolita, kuri, pasak jo, ir yra šios namo dalies savininkė. Paklausus, kas išpjovė sklype medžius, nugriovė tvorą, sudarkė žolyną, buvo atsakyta, kad tai jam padaryti liepė Vijolita, kuri taip pat savavališkai pastatė vaizdo stebėjimo kamerą, kuri yra nukreipta į mūsų nuosavybę“, – pasakojo pašnekovė.

V. Balčiūnaitė nurodė, kad iš kitų bendraturčių buvo gavusi informacijos, kad jos mamai priklausančioje pastato dalyje galimai girtaujama, kyla triukšmas. Patalpose buvęs vyras aiškino, esą ten yra įrengta lyg ir siuvyklėlė, sandėliukas, tačiau realiai, kokia veikla vykdoma minėtu adresu, tikrieji objekto savininkai neturėjo galimybės išsiaiškinti.

„Šiuo metu situacija tokia, kad šios dvi verslininkės yra užgrobusios mano mamai priklausantį turtą, ten apgyvendinusios mums visiškai nepažįstamą žmogų. Mums atvykus ir bandant gražiuoju susitarti, to žmogaus buvome vejami iš mums priklausančios nuosavybės. Nei Eglė, nei Vijolita į skambučius, žinutes, laiškus toliau nereaguoja. Mes jokios nuomos sutarties nesame pasirašę, jokių pinigų negauname“, – pridūrė radviliškietė.

Į skambučius, žinutes, laiškus toliau nereaguoja.

Kalti savininkai?

Nors preliminari pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta su E. Norkiene, kuri tuomet buvo „NT verslo namų“ direktorė ir akcininkė, vėliau bendrovės vairą perėmė Vijolita Lodienė.

Registrų centro duomenimis, V. Lodienė direktore tapo šių metų vasarį, o bendrovės akcininku tapo kitas asmuo. Kadangi E. Norkienė jau nebeturi sąsajų su „NT verslo namais“, dėl kilusio ginčo „Kauno diena“ susisiekė su esama direktore V. Lodiene ir papašė pakomentuoti, kodėl visgi neįvyko pirkimo sandoris ir kodėl „NT verslo namai“ dabar šeimininkauja dalyje Kanklių g. 4 pastato ir sklypo.

„Mes sutarėme, kad iš jų pirksime pastato dalį, bet jie nesutvarkė dokumentų. Tame pastate yra trys savininkai ir niekas nesusitvarkė palikimo dokumentų. Buvo žodinis susitarimas, kad jie viską sutvarkys. Sutarėme, kad per tą laiką mes mokėsime nuomą, bet iki šiol dokumentai nesutvarkyti ir mes norime pasitraukti iki rugsėjo 1-osios. Paprašysime, kad mums grąžintų avansą. Mes turime visus popierius, ką su jais esame susitarę“, – pareiškė V. Lodienė.

Ji aiškino, kad Kanklių g. 4 pastato dalis, kurią ketino pirkti „NT verslo namai“, buvo negyvenama, paversta lūšnynu, tad verslininkė tą dalį esą aptvarkė. „Mes investavome pinigus, sutvarkėme, išvežėme šiukšles, o jie nesutvarkė dokumentų“, – pridūrė įmonės vadovė.

V. Lodienė pripažino, kad tarp Kanklių g. 4 ir Savanorių pr. 127 sklypų buvo tvora, tačiau ji esą nuvirto.

„Mes iš pradžių kalbėjome su moterimi, tada įsikišo vyras, tada dar kažkas. Savininkai žino, kad rugsėjo 1 d. atlaisvinsime patalpas. Jos tikrai nėra savavališkai užimtos. Jiems tereikia grąžinti mums pinigus už avansą ir tą sumą, kurią investavome tvarkydami patalpas. Jei negrąžins, kreipsimės į teismą“, – savo poziciją dėstė V. Lodienė. Ji pridūrė, kad reikia palaukti rugsėjo 1-osios ir padėjo telefono ragelį.

Istorija: Savanorių pr. 127 stovėjo senas pastatas, o jame dalis buto priklausė miestui, tačiau objektas buvo nugriautas, o dabar čia stovi jau naujas statinys. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pakvietė ir dingo

Netrukus po pokalbio su „NT verslo namai“ vadove V. Lodiene, „Kauno dienai“ paskambino Audriumi Sasnausku prisistatęs vyras. Jis teigė esantis Kanklių g. 4 patalpų nuomininkas. Jis taip pat laikėsi pozicijos, kad patalpų bendraturčiai turėjo  susitvarkyti paveldėjimo dokumentus, tada esą būtų įvykęs ir pirkimo–pardavimo sandoris.

„Mokame 200 eurų už patalpas, kuriose nėra nei elektros, nei vandens. Tai mes tai prisijungėme iš savo gretimo sklypo Savanorių pr. 127. Buvome sutarę, kad pirksime patalpas, esančias Kanklių g. 4, bet visi bendraturčiai niekaip nesusitvarko paveldėjimo dokumentų. Jie faktiškai net neturi ko mums parduoti, todėl pasirašėme nuomos sutartį. Per tą laiką mes padarėme kosmetinį remontą, naudojame tas patalpas kaip sandėliuką, šienauju jų pievą jau antrą vasarą. Jie neturi pinigų net notarui už paveldėjimą sumokėti. Ta moteris, kuri į jus kreipėsi, žemę nuomojasi iš savivaldybės, o to namuko nei ji, nei jos pusbrolis (taip pat paveldėjęs dalį pastato – red. past.) neįregistravę Registrų centre“, – kalbėjo A. Sasnauskas.

Pokalbio metu vyras pakvietė atvykti į vietą, tada esą parodys visus dokumentus ir kaip buvo pagerintos patalpos, kas jose padaryta. Sutarėme, kad minėtu adresu atvyksime kitą dieną po skambučio. Nuvykus sutartu laiku, vyras į telefono skambučius neatsiliepė, niekas ties Kanklių g. 4 ir Savanorių pr. 127 sklypais žurnalistų nepasitiko.

Išeitis – teismas

V. Balčiūnaitė „Kauno dienai“ nurodė, kad dėl galimai užgrobto turto ji praėjusį mėnesį parašė pareiškimą policijai, tačiau pareigūnai tyrimo nepradėjo motyvuodami, kad į civilinius santykius jie nesivelia. Pasiūlyta kreiptis į teismą.

„Informuojame, kad susipažinę su jūsų pateiktame pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis nustatėme, kad jūsų pareiškime aprašytas išimtinai turtinio pobūdžio ginčas. Ginčai dėl asmenų turtinių santykių priskiriami civilinės teisės sričiai ir turi būti sprendžiami civilinio proceso priemonėmis.

Policija neturi įgaliojimų atstovauti asmenų interesams civiliniame procese. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas (LR civilinio kodekso 1.138 str.), pripažindamas tas teises, atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą“, – dėstoma policijos atsakyme.

Patalpų savininkai neatmeta galimybės teisybės ieškoti teismuose. Kaip kalbėjo ir „NT verslo namai“ vadovė, jie taip pat per teismą bandys atgauti sumokėtą avansą ir į patalpų sutvarkymą investuotas lėšas.

Statybos: pasak kaimynų, „NT verslo namų“ atstovai jų sklypo dalimi norėjo pasinaudoti dėl pastato statybos. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Ne pirmas incidentas

„Kauno diena“ apie Savanorių pr. 127 objektą ir „NT verslo namus“ yra rašiusi dar 2019 m. Tuomet Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teisėsaugą, nes minėtu adresu buvo nugriautas senas pastatas, kuriame savivaldybei priklausė dalis buto.

„Šiuo adresu savivaldybei priklausė dalis nenaudojamo buto. Ją buvo ruošiama parduoti. Savivaldybės dalį sudarė keliasdešimt kvadratų“, – tąkart apie pasigestą turtą dienraščiui pasakojo Nekilnojamojo turto skyriaus vyresnysis patarėjas Donatas Valiukas.

Savivaldybės atstovai tuomet turėjo įtarimų, kad miestui priklausiusią buto dalį galėjo nugriauti kitas minėto buto savininkas arba tie, kuriems priklausė didžioji dalis viso pastato t. y. bendrovė „NT verslo namai“, todėl dėl prarasto turto savivaldybės atstovai kreipėsi į teisėsaugą. „Viską aiškinsis policija, nes mes nežinome, nei kas, nei kaip. Skaičiuojame, kad nuostoliai gali siekti iki 30 tūkst. eurų. Iš tiesų tokie atvejai mūsų darbo praktikoje labai reti“, – tuomet sakė miesto specialistai.

Tuometė „NT verslo namų“ vadovė E. Norkienė dienraščiui sakė, esą niekas specialiai pastato negriovė ir miestui priklausančios buto dalies nenaikino. „To pastato būklė buvo avarinė ir jis ne kartą degė. Gaisro metu išdegė stogas ir viskas iki rūsio įkrito. Yra padarytos visos ekspertizės“, – tikino tuometė bendrovės vadovė.

„Kauno diena“ pasidomėjo, kaip baigėsi ši istorija, ar savivaldybei buvo atlyginta už prarastą turtą.

„Šis ikiteisminis tyrimas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2021 m. vasario 12 d. buvo nutrauktas remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p. (Nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių). Bauda niekam nepaskirta“, – nurodė Kauno policijos atstovai.

„Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant tyčinės veiklos, tačiau mes civiline tvarka kreipėmės į teismą dėl žalos atlyginimo. Byla dar vyksta“, – teigė Kauno miesto savivaldybės Teisės ir konsultavimo skyriaus vedėja Rūta Šimkaitytė-Kudarauskė.

Tai sukėlė įtarimų gyventojams. Jie kreipėsi į portalą kauno.diena.lt, nuogąstaudami, jog pastatas galėjo turėti paveldo statusą. Tokias prielaidas pakurstė ir griuvėsiuose palikta iš pažiūros meniškai atrodanti freska.

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas informavo, kad griaunamo pastato teritorijoje yra išduotas leidimas naujoms statyboms ir įgyvendintos visos numatytos būtinos procedūros.

„Parengtiems projektiniams pasiūlymams taip pat buvo atlikta viešinimo procedūra, visi norintys visuomenės atstovai su jais galėjo susipažinti ir pateikti savo pasiūlymus Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Projektiniai pasiūlymai buvo suderinti su Kauno miesto savivaldybės administracija, koreguoti atsižvelgiant į Kultūros paveldo skyriaus pateiktas pastabas“, – paaiškino specialistas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jis atkreipė dėmesį, kad nugriautas namas pastatytas pokario laikotarpiu.

Vadovaujantis minėto specialiojo plano sprendiniais šiai kategorijai priskirtus statinius galima griauti, rekonstruoti neviršijant specialiajame plane nurodytų aukščio, užstatymo tankio ir intensyvumo rodiklių.

„Esamas pastatas Vaižganto g. 18 pastatytas 1958 metais. Jis nebuvo įtrauktas į kultūros vertybių registrą, o Žaliakalnio 1-osios kultūros paveldo vietovės specialiajame paveldosaugos plane, patvirtintame 2013 liepos 18 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu, pastatas priskirtas antrajai kultūrinės vertės kategorijai – pastatams, neturintiems kultūrinės vertės požymių.

Vadovaujantis minėto specialiojo plano sprendiniais šiai kategorijai priskirtus statinius galima griauti, rekonstruoti neviršijant specialiajame plane nurodytų aukščio, užstatymo tankio ir intensyvumo rodiklių; privaloma naudoti kokybiškas statybines medžiagas, charakteringas Žaliakalniui. Manome, kad pastatas po rekonstrukcijos įgis gana drąsią architektūrinę išraišką, tačiau nei savo tūriu, nei išvaizda nekonkuruos su aplinka“, – svarstė specialistas.

Pasak S. Rimo, griuvėsiuose likusi freska išliekamosios vertės neturi.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Vizualiai vertinant piešinys nėra aukštos meninės vertės. Jo, kaip ir kitų pastato elementų, išsaugoti nebuvo reikalauta“, – konstatavo specialistas.

Apie pastato išliekamąją vertę gali liudyti griuvėsiuose likusi meniška freska.

Pasak aikštelėje dirbančių žmonių, freska nurodyta palikti sveiką.

Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus portalui kauno.diena.lt sakė neturintis informacijos apie minėtu adresu griaunamą namą. Jis paprašė atsiųsti nuotraukas ir pažadėjo redakciją informuoti apie visuomenei aktualią su šiuo namu susijusią informaciją.

Šalia griaunamo namo yra informacinė lenta, kurioje nurodoma, kad šioje vietoje turėtų iškilti naujas gyvenamosios paskirties namas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Situaciją portalui kauno.diena.lt pakomentavęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus vyriausiasis specialistas Andrius Liakas atkreipė dėmesį, kad nugriautas pastatas yra išskirtinėje teritorijoje ir išsamesnius paaiškinimus turėtų pateikti Kauno miesto savivaldybė.

„Namas Vaižganto g. 18, Kaune yra savivaldybės saugoma paskelbtoje kultūros paveldo vietovėje – Miesto istorinėje dalyje, vadinamojoje Kauno Žaliakalnio 1-ojoje (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre 31280). Sprendimus dėl šioje vietovėje esančių pastatų priima Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyrius“, – pabrėžė A.Liakas.

Savivaldybės savo paaiškinimus turėtų pateikti trečiadienį.