Byloje nustatyta, jog Rusijos piliečiai, žinodami, jog Lietuvos Konstitucija draudžia subjektui, kuris neatitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, nuosavybės teise įsigyti žemę, ją įsigijo statytinio asmens – Žemės ūkio bendrovės vardu, trečiadienį pranešė prokuratūra.

Visų bylos aplinkybių kontekste nustatyta, jog pagrindinis bendrovės įsteigimo tikslas buvo Rusijos piliečiams, prisidengiant juridiniu asmeniu, įgyti Lietuvos žemę.

Nors bendrovė oficialiai nurodė, jog pagrindinis jos veiklos objektas yra bitynas, bičių auginimas, bičių produktų gavyba bei realizavimas, surinkti duomenys parodė, kad bendrovė deklaruojamos veiklos nevykdo, o pajamų nėra gavusi.

Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo metu taip pat nenustatyta, kad ši bendrovė vykdytų deklaruojamą ar kitą veiklą, kuriai reikalingi nuosavybės teise įsigyti žemės sklypai.

Teismas, vadovaudamasis sąžiningumo ir teisingumo principais, pritaikė modifikuotą restituciją – žemės sklypus ir jų dalis gražino fiziniams ir juridiniams asmenims, iš kurių šie žemės sklypai buvo įgyti.

Už įgytus žemės sklypus sumokėtos atitinkamos pinigų sumos buvo užskaitytos kaip valdymo ir naudojimosi pardavėjams priklausantys už žemę mokesčiai, apimantys laikotarpį nuo pripažintų negaliojančiais sandorių sudarymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo,

Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Kaip pranešė policija, sekmadienį, apie 15.50 val., Ilginių kaime buvo pastebėta, kad iš žemės sklypo pavogta apie 40–50 kubinių metrų juodžemio.

Žala – apie 2 tūkst. eurų.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės.

Pastaroji turės sumokėti įmonei 912 tūkst. eurų už sklypą, 120 tūkst. eurų kompensaciją ir 5 proc. metines palūkanas nuo šių sumų nuo kovo 2 dienos, kai priimtas teismo sprendimas, iki visiško jo įvykdymo.

„Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad šioje byloje restitucijos taikymas atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas – tai teisėtas nuosavybės teisės ribojimo pagrindas, nes nustatytas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorio prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms“, – pirmadienį pranešė Apeliacinis teismas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad „Vatubela“ nebuvo sąžininga, nes siekdama įsigyti valstybinės žemės sklypą nuo pat pradžių žinojo, jog jame esančio statinio nenaudos pagal tiesioginę paskirtį, nutylėjo aplinkybes dėl planuojamo statinio griovimo ir restorano baigtumo, todėl nėra aplinkybių, dėl kurių restitucijos būdas galėtų būti pakeistas arba apskritai netaikomas.

Nustatytas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorio prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms.

Tačiau Apeliacinis teismas įvertinęs šio sklypo vidutinės rinkos vertės padidėjimą bei atsižvelgęs į aplinkybę, kad sklype galima atkurti nuosavybės teises natūra, įmonei priteisė 120 tūkst. eurų kompensaciją už žemės praradimą.

„Vatubela“ Vilniuje, Sporto gatvėje, esantį valstybinės žemės sklypą ne aukcione už 912,3 tūkst. įsigijo 2015 metų rugsėjį.

Pernai lapkričio 15 dieną LAT panaikino verslui palankią Apeliacinio teismo 2021 metų lapkritį priimtą nutartį – tuomet teismas atmetė viešąjį interesą ginančio prokuroro reikalavimą pripažinti žemės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją. LAT taip pat panaikino Apeliacinio teismo sprendimą nereikalauti restitucijos ir šią bylos dalį perdavė jam nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos prokuratūra siekė, kad negaliojančia būtų pripažinta sutartis ir pritaikyta restitucija jį grąžinant valstybei, o įmonei sumokant 912,3 tūkst. eurų.

Vilniaus apygardos teismas 2019 metų liepą tokį prokuroro ieškinį patenkino visiškai – įpareigojo „Vatubelos“ ir NŽT sandorį nutraukti, o turtą grąžinti valstybei. Pasak teismo, sklype esanti aikštelė neturi aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl ji nesuteikia teisės į sklypo nuomą ar pardavimą lengvatine tvarka.

„Vatubela“ nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti restituciją natūra, kadangi, pasak įmonės, pritaikyta restitucija yra neproporcinga priemonė, nepagrįstai bloginanti jos padėtį, pažeidžianti jos teisėtus lūkesčius, o valstybės padėtis, ją pritaikius esą nesąžiningai pagerėtų.

Apeliacinis teismas 2020 metais atmetė prokurorų pretenzijas ir nutarė, kad įmonės ir NŽT sandoris, leidžiantis disponuoti 0,25 ha ploto sklypu Sporto g. 16, yra teisėtas.

„Vatubela“ skype planavo plėtoti biurų, gyvenamųjų bei komercinių patalpų kompleksą. 2019-ųjų pabaigoje įmonė greta valdytus penkis sklypus perleido NT plėtros bendrovei „Galio group“. Pastaroji skelbė juose planuojanti statyti daugiabučius ir investuoti 30 mln. eurų.

„Vatubelą“ iki 2020-ųjų ją valdė Nyderlandų bendrovė „Lincoln Land Erste“, rodo Registrų centro duomenys.

„Maxima LT“ ir „Galio group“ yra susijusios per akcininkus.

Apeliacinio teismo sprendimas įsiteisėja jo priėmimo dieną, tačiau per tris mėnesius gali būti skundžiamas LAT.

Seimas antradienį priėmė tai numatančias Ūkininko ūkio įstatymo pataisas: už balsavo 67, prieš du ir devyni susilaikė.  

Parlamentarai įsitikinę, kad naujos taisyklės nebeleis piktnaudžiauti fiktyviai registruojant ūkininko veiklą, statyti sodybas gražiausiose vietose – prie upių ar ežerų, saugomose teritorijose.    

Pakeitimai leis ūkininkams sodybas naujomis sąlygomis statyti ir neurbanizuotoje teritorijoje esančioje dirbamoje žemėje.

Kaip ir dabar, negalės būti daugiau nei viena sodyba su pagalbiniais pastatais: fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo statiniais.

Seimas taip pat nustatė, kad statybų galės imtis tik tokie ūkininkai, kurie pusę ir daugiau savo pajamų per pastaruosius trejus metus bus deklaravę kaip pajamas iš žemės ūkio veiklos. 

„Kad nebūtų naudojama ūkininko ūkis tik tam, kad statytų gyvenamuosius namus, bet kad tikrai būtų skirta ūkininkavimui“, – Seime komentuodamas apribojimus teigė Aplinkos apsaugos komiteto narys Justinas Urbanavičius.

Aplinkos apsaugos ministras Simonas Gentvilas priminė, kad vidutinis ūkininko ūkis dabar siekia 7 ha.

„Vidutinis Lietuvos žemės plotas, kurį valdo ūkis, yra gerokai didesnis, maždaug 7 ir daugiau hektarų. Tai tikrai šita išimtimi turėtų naudotis ūkininkai, o ne plačioji visuomenė“, – Seimo posėdyje teigė ministras. 

Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė tikino, kad pataisomis bus užkertamas kelias statuti sodybas gražiausiose vietose prisidengiant ūkininko ūkio sodyba.

„Turime sau atsakyti, ar palaikome tikruosius ūkininkus, kurie kuriasi ir ūkininkauja savo žemėje ir ten nori įsiteigti savo sodybą, ar darome išlygą tiems, kurie nori įsigyti žemę dažnai gražiausiose Lietuvos vietose ir pasistatyti prabangius namus, prisidengdami ūkininko ūkio sodybos pavadinimu. Tai yra spraga, kuri buvo anksčiau padaryta“, – tvirtino Seimo narė.   

Tačiau „darbietis“ Vytautas Gapšys abejojo, ar pataisos leis tokias spragas užkamšyti.

„Kas nutiks, jeigu ūkininkas didelis, kuris visus reikalavimus atitinka, nuspręs pastatyti ir parduoti namą? 20 namų pastatys tas ūkininkas“, – svarstė jis.

„Tiesiog bus ūkininkams padaryta speciali tvarka naujam užsidirbinėjimui, kur kiti negalės prie to prieiti. Sutinku, kad tą reikia sutvarkyti. Bet reikia padaryti tada taip, kad ir ūkininkai galėtų tose žemėse statytis ūkinius pastatus, o ne namus. O jeigu nori statytis namą, tai turi tada praeiti visas tas procedūras, kaip ir bet kuris kitas gyventojas, pasikeisti paskirtį ir pasistatyti ten namą. Ūkinis pastatas ir namas yra skirtingi dalykai. Tai žiūrėkite, tada jei užkamšome skyles, tai užkamšome visas skyles. Nes šioje vietoje per šią skylutę tvenksis labai stiprus vanduo“, – aiškino V. Gapšys.

Tuo metu Lietuvos regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis piktinosi, kad reikalavimas norintiems statyti ūkininkams trejus metus deklaruoti pajamas užkirs kelius žemę pradėti dirbti jauniems žmonėms. 

„Viktoro Pranckiečio (Kaimo reikalų komiteto pirmininko – BNS) sūnus, kuris gyvena Vilniuje, su žmona nusprendžia grįžti į Kauno rajoną ir nusipirkti 50 hektarų ir užsiimti uogų, šilauogių ar kokių kitokių aktinidijų auginimu. Tai jis (įstatymas – BNS) užkerta kelią šitam žmogui grįžti“, – teigė R. Žemaitaitis.

„Jeigu būtų išimtos trejų metų pajamos, imigrantus susigrąžintume“, – pridūrė jis.

Seimas, be kita ko, nustatė, kad ūkininkų sodybų statybos saugomose teritorijose bus leidžiamos, jei tai leis saugomų teritorijų specialieji planai. 

Seimas taip pat sugriežtino ūkininkų sodybų statybas Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijose – kai dirbama žemė ar jos dalis pateks į šią teritoriją, sodybas jie galės statyti, jeigu jų dirbamos žemės sklypas bus ne mažesnis kaip 2 ha.

Jeigu ūkininkas turės daugiau žemės, tarkime, tris ar penkis hektarus ir dalis žemės pateks į „Natura 2000“ plotą, jam galios dar vienas papildomas reikalavimas – statybos bus galimos tik tame plote, kuris nepateks į „Natura 2000“ teritoriją. 

Už Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo pataisas balsavo 54 Seimo nariai, 24 buvo prieš, dar 27 susilaikė.

Pasak jas inicijavusių parlamentarų Justino Urbanavičiaus ir Romualdo Vaitkaus, šiuo metu vėjo ir saulės elektrinių plėtra per daug teisiškai reglamentuojama, todėl lėtėja. Seimo nariai projektą inicijuoja tikslu plėtrą skatinti.

Parlamentarai siūlo vėjo elektrines laikyti valstybinės reikšmės objektais, kad joms statyti nereiktų gauti greta esančių sklypų savininkų sutikimo, už tai numatant kompensacijas. Jos būtų skiriamos Vyriausybės nustatyta tvarka.

„Vėjo elektrinių plėtra būtų priskiriama viešojo intereso atvejams. Dabar statant elektrines reikia gauti sutikimus savininkų tų sklypų, kurie patenka į sanitarinę zoną. Iš tikrųjų ne visuomet lengva tuos savininkus surasti. (...) Su nemaža dalimi įmanoma pasirašyti, tačiau likusieji pradeda derėtis, iškelia neadekvačias kainas ir stabdo elektrinių plėtrą“, – projekto motyvus parlamentarams paaiškino J. Urbanavičius.

Sanitarinėmis zonomis laikomos teritorijos aplink taršos šaltinius, kuriose vykdoma ūkinė veikla, gali daryti neigiamą poveikį visuomenės sveikatai.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Gintautas Kindurys abejojo, ar vėjo jėgainės gali būti priskirtos prie valstybinės reikšmės objektų, tokių kaip geležinkeliai ar dujotiekiai, kadangi jas plėtoja privatus verslas.

G. Kindurio kolega frakcijoje Valius Ąžuolas pabrėžė, esą vėjo jėgainių statytojai neretai plėtrą vykdo neskaidriai ir tą stabdo tik su „pasityčiojančia“ 100–1000 eurų išmoka nesutinkantys kaimyninių sklypų savininkai. Jis klausė, ar projekto iniciatoriai nebuvo paveikti verslo atstovų.

Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narė Laima Nagienė sutiko, kad projektu siūloma menkinti žemės savininkų teises į savo pačių žemę, kadangi jiems skiriamos kompensacijos gali būti neadekvačios.

„Jūs menkinat savininko visas teises į savo žemę: „atėjau, sanitarinių zonų nereikia, galėsiu pastatyti ir jūs gausite ne rinkos kainą, o kiek paskaičiuos, tiek ir bus nustatyta“, – kalbėjo parlamentarė.

Savo ruožtu po balsavimo pasisakęs konservatorius Jurgis Razma stebėjosi, kad pateikimo stadiją įveikė projektas, kuriuo siūloma neleisti žemės savininkams pasipriešinti galimiems verslo planams kaimynystėje statyti garso taršą skleidžiantį objektą.

„Jeigu jūsų kaimynas už kelių šimtų metrų nuo jūsų sklypo sugalvos pastatyti 5,5 MW jėgainę 250 metrų aukščio, tai jūsų sutikimo nereikės. Ir tokia statyba prilyginta geležinkelio ar dujotiekio statybai, kur suprantam, kad negalime vingiuoti kažkaip“, – kritiką išsakė jis.

Projektą teikę parlamentarai dar siūlo leisti įrengti saulės šviesos energijas ant kultūros paveldu laikomų pastatų stogų ar fasadų, jei jie yra valstybiniuose parkuose, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ar biosferos rezervatuose. Pasak J. Urbanavičiaus, tam leidimą, įvertinus galimą žalą, duotų už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos.

Kaip projekto aiškinamajame rašte nurodo jo iniciatoriai, būtina kelti ambicingesnius tikslus suvartoti ir pasigaminti daugiau elektros iš atsinaujinančių energijos šaltinių, kad iki 2030 m. 50 proc. visos šalyje suvartojamos elektros būtų iš jų.

Toliau pataisos bus svarstomos Aplinkos apsaugos, Biudžeto ir finansų, Kaimo reikalų ir Ekonomikos komitetuose, parlamentas taip pat prašys Vyriausybės išvados ir Specialiųjų tyrimų tarnybos antikorupcinio vertinimo.

Į posėdžius nevaikšto

Antradienį vykusiame teismo posėdyje I. Šakalienė, jos vyras Egidijus Šakalys ir dukterys Imantė ir Mažvydė Šakalytės nepasirodė. Civilinėje byloje atsakovų statusą turinčiai žinomai uostamiesčio šeimai atstovavo tik advokatas.

Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė Violeta Šulčytė teismo prašė, kad būtų kreiptasi į antstolius dėl faktinių aplinkybių fiksavimo statybvietėje.

Šiuo metu K. Donelaičio g. 12 pažymėtame sklype vykstančias statybas savininkai įvardija kaip seno pastato rekonstrukciją.

Siekiama pripažinti negaliojančiomis žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.

V. Šulčytė akcentavo, kad prokurorai negali įžengti į privačią nuosavybę, tai gali padaryti tik antstolis. Prokurorei kilo klausimas, ar šiame sklype vykdoma nauja statyba, ar priestato rekonstrukcija?

Tačiau teismas tokio prašymo netenkino, antstolio paslaugų nuspręsta neprašyti.

Reikalauja restitucijos

Be reikalavimo panaikinti statybos leidimą, Generalinė prokuratūra teisme kelia klausimą, kodėl I. Šakalienei ir jos dukroms lengvatinėmis sąlygomis ir neskelbiant aukciono buvo parduota valstybinė žemė.

Iš viso šiuo metu uostamiestyje žinoma šeima valdo 12,71 aro sklypą prie pat Skulptūrų parko.

Pagal nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, prieš metus šio sklypo vertė siekė 250 tūkst. eurų. Beveik trijų šimtų kvadratinių metrų ploto apleistas daugiabutis tebuvo vertas 50 tūkst. eurų.

"Siekiama pripažinti negaliojančiomis žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Iš dalies pripažinti negaliojančiomis akcijų perleidimo sutartis, kuriomis ginčo žemės sklypas, kaip turtinis įnašas, atsakovų buvo perduotas įmonei "Donelaičio namai", – prokuratūros ieškinius paaiškino Generalinės prokuratūros prokurorė V. Šulčytė.

Iš tiesų tokio sandorio būta. 2018 m. rudenį I.Šakalienė buvo užsakiusi jos šeimos valdomo turto vertinimo ataskaitą.

Joje pažymėta, kad I. Šakalienė su dukromis 300 tūkst. eurų vertės turtą numatė perduoti kaip nepiniginį įnašą įmonei "Donelaičio namai" kaip įstatinį kapitalą. Buvo numatyta įsigyti 12 tūkst. įmonės akcijų po 25 eurus už vienetą.

Prokuratūra ne tik ginčija šio turto perleidimą įmonei, bet ir siekia, jog būtų panaikintas statybos leidimas.

"Siekiama nugriauti statinį, kuris, mūsų vertinimu, pastatytas toje sklypo dalyje, kurios atsakovai neturėjo teisės įgyti lengvatinėmis sąlygomis", – paaiškino prokurorė V. Šulčytė.

Po dviejų parengiamųjų teismo posėdžių bylos iš esmės taip ir nepavyko pradėti nagrinėti. Kitas teismo posėdis turėtų vykti vasario pradžioje.

Atsakovai: I. Šakalienės šeimai teisme atstovavo advokatas Rimvydas Paulauskas (kairėje). Taip pat atsakovais šioje byloje pripažinta Klaipėdos miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Supirko visą daugiabutį

Istorija, kai miesto centre esantis pastatas perėjo į I. Šakalienės šeimos rankas, prasidėjo 1994 m. Tuo metu žemės sklypas su trimis statiniais priklausė Klaipėdos miesto valdybai.

Pirmiausia I. Šakalienė daugiabutyje iš savivaldybės įsigijo 53,53 kv. m kūrybines dirbtuves, nors niekas savivaldybėje nepamena, jog ši valdininkė anuomet būtų buvusi meno kūrėja.

Po šio sandorio 1996 m. I. Šakalienė iš gyventojo nupirko 46,23 kv. m ploto butą. 2003-iųjų liepą jau perkamas 51,39 kv. m ploto butas.

Po trejų metų I. Šakalienė įsigijo 32 šimtąsias kito buto iš privataus asmens. 2007 m. I. Šakalienė įsigijo dar vieną 18,86 kv. m ploto butą. 2010 m. nuperkamas ir 39,41 kv. m ploto butas pirmajame aukšte.

Septintojo sandorio istorija daugiausia kelia klausimų Seimo nariui Valerijui Simulik, kuris teikė Generalinei prokuratūrai skundus, jog šie sandoriai būtų ištirti.

2011 m. balandžio 14 d. I. Šakalienė iš Klaipėdos savivaldybės įsigijo 68 šimtąsias buto dalis.

Tai reiškia, jog iš 61,1 kv. m ploto moteris pirko 44 kv. m.

I. Šakalienei šis sandoris atsiėjo 24 tūkst. litų (beveik 7 tūkst. eurų).

Seimo narys V.Simulik viso šio buto privatizavimą formaliai laiko teisėtu, tačiau akcentuoja,kad buto dalis, 44 kv. m, buvo parduota už gerokai mažesnę nei rinkos kainą.

V. Simulik įsitikinęs, kad toks butas galėjo būti vertas 93 tūkst. litų.

Ginčas dėl žemės

Tačiau didžiausias ginčas yra kilęs dėl žemės sklypo. Prokuratūra teisme sieks įrodyti, jog I. Šakalienės šeimai galėjo būti parduota tik tiek žemės, kiek reikalinga daugiabučio eksploatacijai.

Savivaldybė valdininkei 2008 m. leido privatizuoti buvusią skalbyklą. Tačiau objektas privatizuotas be žemės, nugriovimui.

Esą atskiro sklypo savivaldybė negalėjo suformuoti savo turtui, nes skalbykla stovėjo daugiabučio kieme, o įvažai į kiemą yra nustatytas servitutas.

Vis dėlto skalbyklai buvo priskirtas beveik 3,8 aro sklypas.

Šiuo metu savivaldybės valdininkės šeima iš viso valdo 12,71 aro sklypą.

Seimo narys V. Simulik įsitikinęs, jog valstybei gali būti padaryta 192 tūkst. eurų suma įvertintina žala.

Ieškinys pribloškė

Bendrovės "Naujasis Vilnius" valdomo viešbučio "Best Western Vilnius" direktorių Alvitį Lukoševičių galima vadinti ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos turizmo sektoriaus veteranu. Iki nepriklausomybės paskelbimo jis dirbo turizmo srityje, kuravo šalies viešbučius, po to dešimtmetį darbavosi šiame viešbutyje, vėliau šešerius metus dirbo Turizmo departamente, o 2008 m. grįžo į dabartinę darbovietę – viešbutį sostinės centre, Konstitucijos pr. 14.

Gretimame pastate Konstitucijos pr. 12 įsikūrusios bendrovės "Skomė" ieškinys "dėl nuosavybės teisių gynimo" A.Lukoševičių tiesiog pribloškė – kaimynai panoro iš viešbučio atimti gyvybiškai svarbią teritorijos dalį, kuria įmonė disponavo ir kurią prižiūrėjo daugiau kaip 40 metų nuo pat viešbučio pastatymo. "Skomė" nusitaikė į įvažiavimą prie pastato rūsių ir du žemės lopinėlius, iš valstybės nupirktus prieš 12 ir 6 metus.

"Įvažiavimas ten buvo nuo 1974 m., funkcionaliai jis visada buvo naudojamas kaip viešbučio nuosavybė: po pastatu rūsyje yra mūsų rampa, ten atvežami produktai viršuje esančiam restoranui, rankšluosčiai, patalynė ir visa kita, kas gyvybiškai reikalinga viešbučiui. "Skomė" irgi turi savo sandėlį už mūsų tuneliu važiuojant link Centrinės universalinės parduotuvės, ir mes niekada neribojome jiems įvažiavimo. Ir kitiems neribojome, mūsų valia ten įregistruotas servitutas, o tai reiškia neribotą naudojimą visuomenės reikmėms", – akcentavo A.Lukoševičius.

Pasak jo, šiuo sklypu viešbutis rūpinosi dar tada, kai vadinosi "Turistas" ir priklausė valstybei, o įvažiavimas bei atraminė siena, laikanti gruntą prie Konstitucijos pr. 14 pastato, buvo įrengti būtent viešbučiui. Tai yra patvirtinę ne tik viešbutį, bet ir Konstitucijos g. 12 pastatą projektavę architektai – šalia viešbučio esančiam pastatui nebuvo suplanuota statyti jokio požeminio įvažiavimo.

O "Skomė" teisme pareikalavo, kad būtų panaikinti 2003–2004 m. valstybės institucijų priimti dokumentai, kuriais remiantis su viešbučiu funkciškai susijęs, dešimtmečius jo naudotas ir prižiūrėtas turtas buvo įteisintas kaip viešbučio nuosavybė. Negana to – reikalavo šiuos inžinerinius statinius priteisti kaip bendro naudojimo objektą pastatui Konstitucijos g. 12, kuriame per 7,5 tūkst. kvadratinių metrų patalpas valdo pati bendrovė "Skomė".

Be to, ieškovė teismo prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis dvi valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis: 2007 m. tarp bendrovės "Naujasis Vilnius" ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos dėl 0,1233 ha ir 2013 m. tarp bendrovės "Naujasis Vilnius" ir Nacionalinės žemės tarnybos dėl 0,1775 ha sklypų.

Pirko rinkos kaina

Įdomiausia tai, kad tuo metu, kai vyko žemės sandoriai, bendrovė "Skomė" per teismus jokių nuosavybės teisių neieškojo, ir terminai ginčyti administracinius aktus seniausiai praėję. Bet bendrovės advokatai skundą suraitė remdamiesi tuo, kad esą "Skomė" nieko nežinojo apie planuojamus valstybės sklypų pardavimus bendrovei "Naujasis Vilnius", nors privalėjo būti apie tai informuota, kaip ir kiti Konstitucijos pr. 12 (buvęs adresas Ukmergės g. 12) pastato savininkai ir nuomininkai.

Įdomiausia tai, kad tuo metu, kai vyko žemės sandoriai, bendrovė "Skomė" per teismus jokių nuosavybės teisių neieškojo, ir terminai ginčyti administracinius aktus seniausiai praėję.

Vienas iš ieškovės argumentų – abu sklypai parduoti be aukcionų. Pasak A.Lukoševičiaus, teisėta galimybė įsigyti žemės buvo ir be aukciono, pavyzdžiui, sklypą po nuosavais statiniais arba vadinamąjį įsiterpusį žemės sklypą, kurio niekam kitam negalima pritaikyti.

"Ant pirmojo sklypo buvo mūsų statinys – įvažiavimas ir atraminė sienutė, o kitas sklypas – tarp gatvės ir mūsų pastato. Abiem atvejais buvo daromi detalieji planai, o detaliojo plano paslapčiomis neparengsi – jis turi būti derinamas su visais kaimynais. Savivaldybė negalėtų jo patvirtinti be daugumos sutikimo, – aiškino viešbučio "Best Western Vilnius" vadovas. – Kai su savivaldybe 2009 m. buvo pasirašyta sutartis dėl antrojo detaliojo plano, aš jau dirbau, vaikščiojau į susitikimus, ir "Skomės" direktorius Juozas Matonis ten būdavo. To plano idėja buvo parduoti įsiterpusį žemės sklypą. Pretenduoti jį pirkti galėjo visi besiribojančių sklypų savininkai arba nuomininkai, ir tokią savo valią turėjo pareikšti raštu. "Skomė" pirkti sklypo nepageidavo, bet pateikė raštą, kuriuo prieštaravo detaliojo plano rengimui, be jokių argumentų. O dabar staiga visus raštus pamiršo ir suvaidino, kad 2017 m. bendrovei tapo didelė naujiena, kad "Naujasis Vilnius" 2013 m. išsipirko sklypą."

Teismo akibrokštas

Vis dėlto pernai birželį Vilniaus apygardos teismas patenkino visus bendrovės "Skomė" ieškinio reikalavimus – panaikino įvažiavimo su atramine sienute nuosavybės teisių registraciją, pripažino negaliojančia 2007 m. sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp bendrovės "Naujasis Vilnius" ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, bei kitą 2013 m. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį tarp bendrovės ir Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT).

Teismas pritaikė restituciją ir priteisė bendrovei "Naujasis Vilnius" iš valstybės daugiau nei milijoną eurų, kuriuos bendrovė buvo sumokėjusi per abu minėtus sandorius.

Taip pat buvo priteista ieškovei "Skomė" per 12,6 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis iš atsakovių "Naujasis Vilnius", dabartinės sklypų savininkės bendrovės "Liuks NT", Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) bei NŽT.

Tai buvo akibrokštas ne tik verslininkams, bet ir valstybės institucijoms: NŽT, VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybei. Jos kartu su bendrovėmis "Liuks LT" ir "Naujasis Vilnius" pateikė apeliacinius skundus dėl minėto teismo sprendimo, o Vilniaus miesto savivaldybė prisidėjo prie bendrovių skundo trečiuoju asmeniu.

A.Lukoševičius neslepia įtarimų, kad pirmosios instancijos teismas galėjo būti subjektyvus ir šališkas, nes atsižvelgė tik į ieškovo pusės argumentus ir tenkino visus jo reikalavimus.

Teismas nevertino net prokuratūros tyrimo medžiagos dėl 2013 m. detaliojo plano ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorio, kuriame nebuvo aptikta jokių pažeidimų.

"Tyrimai prasidėjo dėl anoniminių skundų, patikrinimus atliko ir savivaldybė, ir NŽT. Pažeidimų nebuvo, nes valstybinės institucijos sprendimus priėmė vadovaudamosios tuo metu galiojusiais teisės aktais, – kalbėjo viešbučio vadovas. – Mūsų laimei, prieš apeliacinių skundų nagrinėjimą prasidėjo teisėjų korupcijos skandalas. Manau, teisėjai buvo atsidūrę tarsi po didinamuoju stiklu, ir neturėjo kito kelio, tik objektyviai nagrinėti bylas. Ir Lietuvos apeliacinis teismas labai motyvuotai pasisakė dėl mūsų bylos."

Archyvai nemeluoja

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes bei abiejų ginčo šalių pateiktus papildomus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvadą, jog įvažiavimas su atramine sienele laikytinas pastato Konstitucijos g. 12 dalimi, paneigia to paties teismo nurodyti archyviniai dokumentai, esantys 2016 m. administracinėje byloje.

Viešbutis "Best Western Vilnius" (tuometis "Turistas") pradėtas statyti 1967 m., o pastatas Konstitucijos g. 12 – tik 1970 m. Administracinėje byloje esantis dokumentas "Visuomeninio – prekybinio centro dešiniajame Neries krante statybos problemos" nurodo, jog tam, kad viešbučio "Turistas" statyba būtų užbaigta 1971 m. antroje pusėje, be kita ko, reikia pastatyti pandusą (įvažiavimą su atramine sienele), kuriuo transportas galėtų nusileisti į požeminio aptarnavimo tunelį, įrengti privažiavimą su aikštele.

2005 m. detaliojo plano medžiagoje yra 2001 m. lapkritį teiktas bendrovės "Naujasis Vilnius" raštas, kuriuo bendrovė siūlo savo jėgomis esamą įvažiavimą į rūsius nukelti arčiau gatvės ir prašo sklypo ribas praplėsti iki Ukmergės gatvės. Teismo požiūriu, tai įrodo, kad ir iki įvažiavimo su atramine sienele registravimo "Naujasis Vilnius" viešai disponavo šiais objektais kaip savininkas – ruošėsi juos perstatyti, pakeisdamas jų charakteristikas.

Teismas pažymėjo, kad iki nepriklausomybės atkūrimo nebuvo teisinio reguliavimo, kuris numatytų susisiekimo komunikacijų ar jų dalių formavimą nekilnojamojo turto objektais ir jų registravimą viešame registre. Įvažiavimu ir atramine sienele visuomet rūpinosi viešbutis, naujieji jo savininkai siekė juos įregistruoti, taip pat įregistruoti nuosavybės teisę į šiuos objektus. Tokia galimybė atsirado 2003 m., "Naujojo Vilniaus" lėšomis pabaigus šių objektų statybos darbus. Bendrovė gavo iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir juo remdamasi 2004 m. visiškai pagrįstai ir teisėtai įregistravo kaip nuosavybę.

Naujas sprendimas

Byloje pateikti dokumentai taip pat įrodo, kad dar 2009 m. Vilniaus miesto savivaldybės administracija bendrovės "Skomė", "Naujasis Vilnius" ir "Sodra" susitarė dėl detaliojo plano rengimo tvarkos. Prie sutarties pridėtame plane matyti, kad prie viešbučiui priklausančio sklypo prijungtas įsiterpęs sklypas (kurį "Naujasis Vilnius" įsigijo 2013 m.), taip pat į planuojamą teritoriją pateko ir įvažiavimas su atramine sienele, kuris tuo metu nuosavybės teise jau priklausė viešbučiui. Negana to, byloje nustatyta, kad šio detaliojo plano svarstyme dalyvavo ieškovės "Skomė" vadovas J.Matonis, kuris kėlė klausimus dėl valstybinės žemės sklypo, kuriame yra požeminis įvažiavimas, privatizavimo.

Dėl to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad "Skomė" aktyviai domėjosi visais procesais, vykstančiais kaimyniniame sklype Konstitucijos pr. 14, ir ginčo aplinkybės dėl įvažiavimo bei atraminės sienelės ieškovei buvo žinomos nuo 2003 m., o ne nuo 2017-ųjų, kaip teigiama ieškinyje. Vadinasi, ieškovė manipuliavo faktais, praleido administracinių aktų ginčijimo terminus ir juos atnaujinti nėra tikslinga.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir įvertino pateiktus įrodymus, neteisingai taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės. Apeliacinis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priėmė naują, kuriuo bendrovės "Skomė" ieškinys atmestas kaip nepagrįstas.

Ginčas tęsiasi

Tačiau "Skomė" ir toliau ginčija senų seniausiai sudarytus svetimus sandorius, pateikusi kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam teismui. Šio teismo atstovė spaudai Dovilė Bružaitė "Vilniaus dieną" informavo, kad teisėjų atrankos kolegija rugpjūčio pabaigoje priėmė skundą nagrinėti. Šiuo metu laukiama bylos šalių atsiliepimų į skundą, o juos gavus bus nustatyta posėdžio data, greičiausiai 2020 m. pradžioje.

Kokie skundo motyvai ir kodėl taip atkakliai neigdama teisėjų kolegijos nustatytus faktus bendrovė "Skomė" siekia prisiteisti niekada nevaldytą turtą? To sužinoti iš bendrovės vadovo J.Matonio nepavyko: telefonu keletą kartų atsiliepusi darbuotoja teigė, kad jo arba nėra kabinete, arba jis užimtas. Į elektroniniu paštu išsiųstą prašymą pakomentuoti bendrovės poziciją atsakymo taip pat nesulaukėme.

Z.Vaišvilos teigimu, "Skomės" bandymas atimti iš kaimynų seniausiai iš valstybės pirktą turtą – ne pirmas reideriavimo atvejis.

Lietuvos apeliacinio teismo sprendime minima, kad ir "Skomė", ir "Naujasis Vilnius" pateikė naujų įrodymų, kuriuos teismas priėmė ir vertino. Be kita ko, teismui buvo pateikta pažyma apie "Skomės" valdybos nario Zigmo Vaišvilos posėdžių lankomumą 2006–2010 m., o "Naujasis Vilnius" teikė Z.Vaišvilos rašto "Informacijos pateikimas" su priedais kopiją.

"Vilniaus diena" Kovo 11-osios Akto signataro Z.Vaišvilos pasiteiravo, kaip jis susijęs su byla.

"Aš buvau ne tik bendrovės valdyboje, bet ir direktoriaus pavaduotojas, dalyvaudavau susitikimuose, derybose dėl detaliojo plano ir kitų klausimų. Kiekvienu atveju viešbučiui reikėdavo tartis su "Skome" ir su kitais kaimynais, – teigė Z.Vaišvila. – Derinimai su savivaldybe vyko gana sunkiai, ir visų pirma bendrauti teko didžiosioms įmonėms – mums ir viešbučiui. Be abejo, šiame procese dalyvavo ir J.Matonis, kuris "Skomės" direktoriumi buvo, regis, nuo 1997 m. Apie tai informavau teismą ir pateikiau tam tikrų įrodymų."

Domisi prokuratūra

Z.Vaišvilos teigimu, "Skomės" bandymas atimti iš kaimynų seniausiai iš valstybės pirktą turtą – ne pirmas reideriavimo atvejis. 2009 m. J.Matonis organizavo bendrovės akcininkų susirinkimą, apie 20 proc. akcininkų balsais nusprendė išleisti daugiau kaip 0,5 mln. litų vertės naują akcijų emisiją ir neleisti pirmumo teise jų įsigyti esamiems akcininkams. Jas įsigijo J.Matonio valdoma bendrovė "Baltic Arms". Taip esą buvo užvaldytas kontrolinis "Skomės" akcijų paketas, iki tol priklausęs Z.Vaišvilai ir jo šeimai. Bylinėjimasis vyksta iki šiol.

"Teismai jau yra panaikinę neteisėtus akcininkų sprendimus, bet kontrolinį paketą spėta perrašyti kitoms įmonėms net kelis kartus, – sakė Z.Vaišvila. – Dėl sukčiavimo ir akcijų užvaldymo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet Vilniaus apygardos prokuratūra jį nutraukė kaip tik tuo metu, kai pagal teisinės pagalbos prašymą atėjo įrodymai iš Bulgarijos, kad toje šalyje "Skomės" kontrolinį akcijų paketą valdanti įmonė buvo įregistruota suklastotų dokumentų pagrindu. Kol J.Matonio brolis Algirdas Matonis buvo šalies Kriminalinės policijos vadu, prokurorai nedrįso jo liesti. Dabar, atrodo, situacija keičiasi." Z.Vaišvila ne vienus metus viešai kalba, kad teisėsauga dangsto J.Matonį, kuris pats yra buvęs vidaus reikalų ministru, Vilkaviškio rajono vyr. prokuroru.

Generalinė prokuratūra pernai vasarį ikiteisminį tyrimą atnaujino ir perėmė į savo rankas. Pasak Z.Vaišvilos, byloje yra surinkti įrodymai, kad "Skomės" kontrolinį akcijų paketą valdo nuo 2014 m. gruodžio iš Belizo įmonių registro išregistruota įmonė.

"Kitaip tariant – neegzistuojanti įmonė, – akcentavo signataras. – Įsivaizduokite, kokius ir kieno įgaliojimus turi J.Matonis kaip bendrovės direktorius? Kas iš tikrųjų iškėlė bylą viešbučiui dėl žemės sklypų, jeigu "Skomės" savininkas teisiškai neegzistuoja? Tačiau tai yra ikiteisminio tyrimo medžiaga, nevieša, kol kas net įtarimai niekam nėra pareikšti. O civilinės bylos dėl akcijų sugrąžinimo teisėtiems savininkams sustabdytos, kol nebus baigtas minėtas ikiteisminis tyrimas."

Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Gintarė Vitkauskaitė-Šatkauskienė "Vilniaus dienai" patvirtino, kad ikiteisminis tyrimas dėl "Skomės" akcijų atliekamas pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. (dėl galimo sukčiavimo). Tyrimą organizuoja ir jam vadovauja Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, atlieka Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

"Įtarimai niekam nepareikšti, siekiant nepakenkti tyrimo sėkmei, detalesnė informacija apie ikiteisminį tyrimą neteikiama", – informavo Generalinės prokuratūros atstovė.

Tokie sklypai per kelias dienas po grąžinimo pereina į nekilnojamojo turto vystytojų arba miesto vadovų rankas.

Pasak LRT tyrimų skyriaus šaltinių, tarpininkams pavyksta atkurti nuosavybės teises, nes jie turi ryšių tiek savivaldybėje, tiek Nacionalinėje žemės tarnyboje (NŽT).

Sklypo ant šlaito Kauno Šilainiuose paveldėtojai teigia, kad be tarpininkų jiems susigrąžinti žemės nebūtų pavykę.

Šiuo metu nesutarimų keliantis sklypas patenka į atskirųjų želdinių teritoriją, todėl statybos čia neleidžiamos. Aplinkiniai gyventojai sako norintys išsaugoti natūralų šlaitą ir vieną iš nedaugelio žalių vietų Šilainiuose.

Iki 1940 metų nusavintos žemės grąžinimas buvusiems savininkams arba jos paveldėtojams tęsiasi jau kone tris dešimtmečius. Šiemet šis procesas turi būti baigtas.

Įtaria nešvarius sandorius

Spalio 1-ąją pradėta Raitojo būrio reorganizacija, perkeliant jo buveinę iš Belmonto į UAB "Lietuvos žirgynas" priklausančias patalpas Riešėje. Pareigūnai į treniruotes žirgais kasdien turės vykti maždaug 30 km į Riešę, tiek pat gabenti žirgus į darbo vietą per sostinėje vykstančius renginius.

Vilniaus apskrities policijos atstovai jokio atsakingo pareigūno nepasirašytame rašte "Vilniaus dienai" paaiškino, kad patrulių rinktinės raitojo būrio reorganizacija buvo būtina siekiant racionaliai panaudoti pinigines lėšas ir materialinius resursus.

"Mūsų akimis žiūrint, tai yra ne raitojo būrio reorganizacija, o naikinimas. Policijos vadovai sako, kad tai yra pateisinama, nes raitojo būrio išlaikymo kaštai yra labai dideli. Tačiau realiai už tai atsakomybę turėtų prisiimti pati policijos vadovybė", – teigė Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė R.Katinienė.

Anot jos, buvo pristeigta begalė nereikalingų etatų – žirgyne dirba 10 pareigūnų, o aptarnaujantį personalą sudaro 19 žmonių, iš kurių dalis ateina vos 2–3 valandoms, tačiau yra samdomi ir gauna darbo užmokestį.

Kitas dalykas – didelės žirgų išlaikymo sąnaudos, kurios, pareigūnų teigimu, galimai buvo padidintos sąmoningai. Mat darbuotojams pradėjus kontroliuoti pastebėta, kad, pavyzdžiui, šieno buvo perkama už 22 tūkst. eurų metams, o realus poreikis – už 6 tūkst. eurų. Negana to, pašaras būdavo perkamas ne už tokias kainas, kurias galima rasti viešoje erdvėje, o dvigubai brangiau.

"Susidaro įspūdis, kad buvo stengiamasi visokiausiais būdais parodyti, jog žirgynas yra nuostolingas, labai brangiai kainuoja išlaikyti, todėl jį reikia perkelti į Riešę, – sakė R.Katinienė. – Taupymo čia niekur nėra, nė vienoje eilutėje nepamatėme, kur po vadinamosios reorganizacijos bus galima sutaupyti – visur matome, kad kaštai didėja. Žiūrint dokumentus ir kalbant su darbuotojais man visi šitie policijos vadovų pateikti mitai bliūkšta. Vienintelė priežastis, kurią aš matau, – geras sklypas geroje vietoje, kuris labai domina verslą. Ankstesni policijos vadovai stengėsi žirgyną saugoti ir nepasidavė verslininkų spaudimui. Kaip yra dabar, belieka spėlioti. Labai daug klaustukų, skaičiai rodo ką kita, nei policijos vadovų išsakyti lozungai, tad aš turiu pagrįstų įtarimų, kad vyksta nešvarūs sandoriai."

Sutaupys ar neuždirbs?

Vilniaus apskrities policija rašte "Vilniaus dienai" aiškino, kad nuo aštunto dešimtmečio vidurio į žirgyno Belmonte patalpas nebuvo daroma kapitalinių investicijų, apsiribota tik būtiniausiais remonto darbais: "Prieš ‪keletą‬ metų, atlikus nepriklausomą vertinimą, paskaičiuota, kad komplekso sutvarkymas ir išlaikymas kainuotų daugiau kaip 12,5 mln. eurų. Dėl 10 žirgų išlaikyti tokį kompleksą nėra racionalu, todėl priimtas sprendimas nuomoti ir pirkti žirgų priežiūros paslaugas – tai kainuotų žymiai pigiau.

Po viešo konkurso išrinktas paslaugos teikėjas – UAB "Lietuvos žirgynas" Riešėje, kuriame numatytos visos pareigūnams būtinos sąlygos. Už šią paslaugą reikės mokėti tik 36 924 eurus per metus. Tuo metu komplekso Belmonte išlaikymas kiekvienais metais Vilniaus apskrities policijai kainuodavo beveik 60 tūkst. eurų."

Vienintelė priežastis, kurią aš matau – geras sklypas geroje vietoje, kuris labai domina verslą.

Tačiau, anot R.Katinienės, daugybę metų buvo skiriama lėšų Belmonto žirgyno remontui siekiant sąlygas pagerinti, tik klausimas, kur jos nukeliaudavo, kam jos būdavo panaudojamos. Pernai buvo investuota per 20 tūkst. eurų į Belmonto žirgyno apsaugą – signalizacija, užtvarai, langai nauji, o dabar žirgynas tampa nebereikalingas. Peršasi išvada, kad taip tiesiog buvo keliama pastatų ar teritorijos vertė.

Pareigūnų profsąjungos vadovė aiškino, kad yra kitokių galimybių sumažinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato išlaidas. Buvo siūloma Belmonte įrengti Vilniaus VPK sportinę bazę, atkelti čia kinologus, nes geras susisiekimas, yra vietos ir dresūrai, ir patiems tarnybiniams šunims laikyti. Gali būti sudaromos įvairios panaudos sutartys, kurios leistų dar daugiau sumažinti policijai kaštus, pavyzdžiui, su penkiakovininkais, nes dabar jie realiai apskritai išvaromi į gatvę su savo žirgais. Tėvai vaikus galėtų atvežti į treniruotes, nes kiti žirgynai nuo Vilniaus yra nutolę – jei neliks žirgyno, vaikai praranda galimybę treniruotis.

Tačiau bet kokie darbuotojų siūlymai, kaip sumažinti išlaidas ir išsaugoti Belmonto žirgyną, policijos vadovybės buvo atmesti.

"Darbuotojai demotyvuoti, dalis net svarsto galimybę atsisveikinti su tarnyba. Mes įžvelgiame, kad galutinis planas gali būti visiškai naikinti raitąją policiją. Tačiau jeigu Lietuvos ir Vilniaus policijai raitoji policija nebereikalinga, gal reikėjo tiesiai šviesiai žmonėms tai pasakyti, kitaip sakant, pasielgti normaliai, o ne bloginti sąlygas ir nervinti tuos žmones", – sakė R.Katinienė.

Vadovai negirdi

Pareigūnus liūdina ir tai, kad policijos vadovybė, kai generaliniu komisaru tapo Linas Pernavas, su profesinėmis sąjungomis į kalbas visiškai nesileidžia. Todėl tai, kodėl nereikėtų atsisakyti žirgyno Belmonte, pareigūnų profsąjungos atstovai bandė aiškinti ir Policijos departamentui, ir Vyriausybei, ir Vidaus reikalų departamentui. Profesinė sąjunga prašė Vyriausybės ir Vidaus reikalų ministerijos stabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB "Lietuvos žirgynas" sutarties derybas ir ištirti perkėlimo planą.

"Juk galima pasižiūrėti surinktą medžiagą, faktus, skaičius, vieną pusę išklausyti, kitą. Tačiau vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas eilinį kartą parodė, kad nelabai susivokia situacijoje – jam čia viskas gerai, jis nemato nei korupcijos apraiškų, nieko. Nežinau, kur jis žiūri ir ką vertina, bet labai keistai visa tai atrodo. Norėtųsi tikėti, kad dar yra politikų, kurie suinteresuoti ginti viešąjį interesą", – sakė R.Katinienė.

Tegu išsitiria įtartinieji?

Kol kas viešojo intereso gynėjas tarp politikų atsirado tik vienas – parlamentaras Arvydas Anušauskas. Dėl susidariusios situacijos jis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, mat politikas taip pat įtaria, kad už šio sandorio gali slypėti verslo interesai.

"Pateikiau prašymą išsiaiškinti, ar nebuvo pažeidžiami teisės aktai, kitos aplinkybės, nes į Belmonto žirgyną buvo investuota, nemažai investuota, ir pastarąjį kartą investuota dar ne taip seniai – 2017 m. O staiga 2018 m. priimamas sprendimas, kad šito turto policijai nebereikia. Visa tai atrodo, švelniai tariant, keistai, – "Vilniaus dienai" teigė Seimo narys. – Iš prokuratūros gavau atsakymą, kad mano prašymas persiųstas į VRM ir Policijos departamentą. Keistoka, nes būtent pastarųjų sprendimai man ir kelia daug klausimų."

A.Anušauskas teigė gavęs nemažai informacijos apie tai, kas vyko Riešės žirgyne pastaruoju metu. Eiliniams policininkams esą uždrausta apie tai kalbėti, jie anonimiškai pranešė apie problemas. Tačiau Seimo narys nebesupranta, kaip dabar tą informaciją panaudoti, jei situaciją aiškintis prokuratūra pavedė toms pačioms tarnyboms, su kuriomis tai tiesiogiai susiję.

Antikorupcijos komisijai

"Tą teritoriją ir tuos pastatus tikrai galima panaudoti policijos naudai, ir ne tik žirgynui, bet kažkodėl to nesiimama, – sakė politikas. – Čia labai svarbi politinė pozicija, nes tai ne pirmas kartas, kai teigiama, kad Belmonto žirgynas nuostolingas ir imamasi tokių veiksmų. Pirmą kartą dėl to kreipiausi dar 2012 m. Tada buvo gandų, kad, atsisakant kai kurių funkcijų, siekiama padaryti, jog žirgynas būtų nenaudojamas, palaipsniui sugriūtų, mat šios vietos labai nori vienas įtakingas verslininkas. Generaliniu komisaru tuo metu buvo Saulius Skvernelis. Tada jis mane tikino, kad žirgynas tikrai nebus iškeliamas, buvo numatytos net investicijos – dabar įtariu, kad lėšų skyrimas buvo tik rekonstrukcijos imitacija."

Pasak A.Anušausko, visiškai realu, kad kai tik Belmonto žirgyno sklypas bus perduotas Turto bankui, jis bus privatizuotas, ir greitai ten pamatysime gražius kotedžus. Tie keli hektarai kažkam gali sugeneruoti pajamų už kelias dešimtis milijonų.

"Viskas būtų aišku, jeigu policijos vadovybė pasakytų: "Žinote, mes negalime reprezentacijai išlaikyti žirgų, kurių ir taip per 6 metus nuo 20 iki 7 sumažėjo, todėl atsisakome tos funkcijos. Policija turi labai daug riedžių, ir mums to užtenka – dabar masiniuose renginiuose važinėsime riedžiais." Pasakytų aiškiai. O iš šito neaiškumo, kuris trunka kelerius metus, kyla visokių gandų ir versijų, kurias būtina išsiaiškinti. Kreipsiuosi į Seimo audito komitetą, kad atliktų veiklos auditą – išsiaiškintų, kodėl ką tik buvo investuojama ir iškart objekto atsisakoma. Kas atsitiko?" – klausė A.Anušauskas.

Konfiskavo turtą

Moteris į teisiamųjų suolą sėdo kartu su bendrininkais – klaipėdiečiu Rolandu Šveikausku ir kauniečiu Raimondu Jančiausku.

Nuteistiesiems skirtos realaus laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgianti, kad tai nebe pirmas teismo nuosprendis, kuriuo buvusi NŽT darbuotoja pripažinta kalta, Kretingos rūmų teisėjas skyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Jos bendrininkams taip pat skirtos realios laisvės atėmimo 3 metams bausmės, jas atliekant pataisos namuose.

Pritaikyta ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskacija – iš abiejų nuteistųjų bendrininkų konfiskuota po daugiau nei 32,2 tūkst. eurų į valstybės biudžetą.

Legenda apie paveldėtoją

Teismas, išnagrinėjęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Klaipėdos valdybos pareigūnų surinktus įrodymus, paskelbė nuosprendį, kuriame konstatavo, kad nuteistieji neteisėtai atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą žemę Mažučių kaime, Kretingos rajone.

"Schema buvo ta pati. Sužinojus, kad yra žemės, į kurią neatkurta nuosavybės teisė, buvo sukurta istorija apie neva atrastą giminaitę. Šioje istorijoje buvo pasinaudota neįgalia moterimi, jai buvo pateikti pasirašyti dokumentai, nors moteris buvo tokios būklės, kad nesuprato, kokius dokumentus pasirašo. Tačiau Nacionalinės žemės tarnybos Kretingos skyriui to užteko, kad nuosavybė būtų atkurta", – bylos faktus minėjo bylą kuravusi Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Dalia Stonienė.

Konstatuota, kad tokiu būdu apgaule buvo įgytas svetimas Lietuvos valstybei priklausantis turtas – 59,49 ha valstybės išperkamos žemės, 10,88 ha miško ir 9,63 ha vandens telkinio, kurių bendra vertė viršijo 32 tūkst. eurų.

Nors kaltinamieji kaltais neprisipažino, jų kaltė yra visiškai įrodyta specialistų išvadomis, apžiūros protokolais, ekspertizės aktais, liudytojų parodymais ir kita byloje surinkta medžiaga.

Prelato žemės – aferistams

NŽT Kretingos skyriaus vyresniajai specialistei tai jau antrasis teismo nuosprendis STT tirtose bylose.

J.Anužytė minima ir kitoje skandalingoje byloje dėl dokumentų klastojimo, sukčiavimo ir padėjimo privatizuoti JAV mirusio Lietuvos kariuomenės generolo, to meto krašto apsaugos ministro Stasio Dirmanto žmonai Domicelei Olšauskaitei-Dirmantienei ir jos broliui kunigui Konstantinui Olšauskui priklausiusias žemes.

Šioje istorijoje NŽT specialistei talkino net vienos teisėjos sūnus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kovo 6 d., atmetęs vyresniosios specialistės J.Anužytės ir jos gynėjo advokato kasacinius skundus, paliko galioti Skuodo rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendį, kuriuo dėl sukčiavimo, dokumento suklastojimo ir disponavimo suklastotu dokumentu J.Anužytė buvo nuteista 2 metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Taip pat jai buvo atimta teisė ketverius metus eiti valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pareigas.

Ikiteisminį tyrimą kontroliavo, jam vadovavo ir valstybinį kaltinimą teisme palaikė Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė.

Nuosprendis dar neįsiteisėjęs, jis per 20 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui.