Kauno apygardos teismas birželio 21 dieną atmetė „Žiežmarių gėlių“ skundą ir paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo kovo mėnesį priimtą sprendimą.

„Žiežmarių gėlės“ teismo prašė panaikinti inspekcijos sprendimą, kuriuo ji 2016 metų reikalavimą nugriauti savavališkai pastatytus šiltnamius prie Žiežmarių 2021 metais papildė nuostata, kad įmonei jų nenugriovus per numatytą terminą, inspekcija turi teisę nugriauti šiltnamius ir sutvarkyti statybvietę įmonės lėšomis.

2017 metais įsigaliojo nauja Priežiūros įstatymo redakcija, suteikianti inspekcijai tokią teisę.

„Situacija, kai valstybės institucija tikslina savo sprendimus praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo privalomųjų nurodymų surašymo, rodo, kad pati valstybės institucija nesilaiko teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo principų“, – teismo nutartyje nurodoma Žiežmarių įmonės pozicija.

Inspekcija teigė, kad įmonė tiesiog siekia atitolinti neigiamas pasekmes laiku neįteisinus šiltnamių arba jų nenugriovus.

Šiltnamius inspekcija liepė nugriauti iki 2016 metų rugsėjo 16 dienos, vėliau teismų sprendimais šis terminas buvo pratęstas iki 2019 metų gruodžio. „Žiežmarių gėlės“ terminą prašė dar kartą pratęsti, tačiau pernai jos skundas buvo atmestas.

Įmonė teigė, kad ji yra šiltnamių savininkė, bandė juos įteisinti, tačiau to padaryti nepavyko dėl projektų sudėtingumo bei būtinų darbų masto.

Kauno apylinkės teismas šiemet nustatė, kad keturi šiltnamiai nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre, be to, iki šiol savavališka šiltnamių statyba nėra įteisinta, todėl teismas nesutiko su įmonės teiginiu, kad ji yra šiltnamių savininkė.

Teismas pažymėjo, kad įmonė vis dar turi teisę įteisinti savavališką statybą, tačiau toks procesas negali tęstis neapibrėžtą laiką. Teisėjai taip pat aiškino, kad papildžius nurodymus įmonės įsipareigojimai nepasikeitė ir skundžiami potvarkiai nepažeidžia jos teisių bei interesų.

Bendrovės "Žiežmarių gėlės" agronomė doc. dr. Audronė Žebrauskienė pasakoja, kaip taisyklingai auginti ciklameną.

Įsigytą augalą agronomė pataria kas antrą dieną palaistyti, bet nepilti vandens ant gumbo. Kas 7–10 dienų patręšti. "Ciklamenai puikiai auga ant vėsių šiaurinių palangių ir nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Tinkamiausia temperatūra jiems yra apie 15 laipsnių" – pasakoja A.Žebrauskienė.

Lengva vėsa ir saikinga drėgmė tikrai padės sukurti šiam augalui puikią atmosferą.

Geriausias dirvožemis šiems augalams yra purus ir derlingas substratas, taip pat tinka velėninės, lapinės, kompostinės žemės bei smėlio mišinys. O kalbant apie laistymą – ciklamenai laistomi saikingai.

Agronomė A.Žebrauskienė pataria ypač atsargiai laistyti ciklamenus rudenį ir žiemą, nes tuo metu nuo per didelės drėgmės pradeda pūti žiedpumpuriai, augalai gali susirgti pilkuoju puviniu.

Ciklamenams negalima leisti perdžiūti, nes tada jie pradeda anksčiau žydėti, tačiau žiedai būna ant trumpų žiedkočių vienodame su lapais aukštyje arba net žemiau jų.

Šiltnamiuose žydinčių ciklamenų galima turėti nuo rugpjūčio iki kovo mėnesio. Tačiau pasėjus vasaros pradžioje, jie šiltnamyje užima daug vietos ir sužydi tada, kai dar būna daug kitų gėlių.

Geriausia ciklamenus sėti rugsėjo pabaigoje arba net lapkričio mėnesį. Ciklamenų žydėjimo pradžia ne tiek priklauso nuo sėjos laiko, kiek nuo paskutinio persodinimo į vazonus. Paprastai jie pradeda žydėti po keturių mėnesių nuo paskutinio persodinimo.

"Iš tūkstančio geros kokybės sėklų galima realizacijai išauginti apie 650 ciklamenų", – priduria agronomė.

Praėjus septynioms savaitėms po antrojo išpikavimo, būna gerai išsivysčiusios ciklamenų šaknys ir lapai, todėl juos jau galima sodinti į vazonus. Vazonų dugne reikia padaryti drenažą iš plytų ar molinio vazono šukių ir smėlio. Į vazonus pripilto substrato suspausti nereikia.

Sodinama taip, kad gumbas būtų lygiai su žemės paviršiumi. Per giliai pasodinus ciklameną, blogai formuojasi žiedpumpuriai, dažnai supūva. Per daug sekliai pasodinus augalą, jie blogai auga, gumbai pradeda medėti, greitai pražysta pirmasis žiedas, tačiau žiedpumpurių išauga mažai.

Į vazonus pasodinti ciklamenai laistomi 2–4 kartus per dieną, priklausomai nuo oro, pritemdoma nuo tiesioginių saulės spindulių. Šiuo metu bendrovės "Žiežmarių gėlės" šiltnamiuose ciklamenų – itin gausu.

Šviesą mėgstanti šilingė

Šilingė (Lysimachia) pasižymi išskirtine salotine geltona spalva, kuri iškart nustelbia kitas aplink esančias gėles. Tai – augalas, kurio priskaičiuojama daugiau nei 150 rūšių. Nors Lietuvoje paplitusios vos kelios rūšys, šis augalas yra vertinamas dėl savo lengvos priežiūros.

Šliaužiančioji šilingė  –  10 - 50 cm ilgio daugiametis augalas, turintis šliaužiantį bei įsišaknijantį stiebą. Geltonais žiedeliais žydi birželio - rugpjūčio mėnesiais. Šis augalas labai mėgsta drėgnesnę dirvą, o dauginamas dalijant kerą.

„Verta žinoti, kad šilingė labai greitai auga,“ – pasakoja agronomė.

Iš naujo prisimintas lantanos krūmas

Šis verbeninių šeimos augalas kurį laiką buvo primirštas, bet vėl pradėtos auginti naujos veislės, ypač pamėgtos svyrančios. Šios šeimos augalai yra paplitę daugiausiai tropikų ir subtropikų šalyse, labiausiai pietryčių Azijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

Šio krūmo žiedai yra smulkūs, balti, geltoni, oranžiniai ar raudoni (spalvos žiedams besiskleidžiant dažnai keičiasi), susitelkę skėtiškuose žiedynuose. Žiedai keičia vieni kitus visą vasarą.

Lantana itin mėgsta saulę ir šilumą. „Šiltaisiais sezonais jas patartina laistyti reguliariai ir „neperspaudžiant“, o karpyti ir formuoti augalus galima visą vasarą bet kuriuo metu,“  – pataria A. Žebrauskienė.

Verbena – mitais apipintas augalas

Verbena apipinta galybe mitų ir legendų dar nuo antikinių laikų: tai – magiškas augalas, nuo seno lydintis aukščiausias dievybes. Skandinavai ją vadino Toro, graikai – Afroditės gėle, o romėnai verbenomis dengdavo Jupiteriui skirtus altorius. Ši gėlė buvo laikoma šventa: tikėta, kad ji stabdo kraujavimą, atbaido demonus ir vampyrus.

Verbena (lot. Verbena) priklauso verbeninių (Verbenaceae) šeimai, kurią sudaro apie 250 vienmečių ir daugiamečių augalų rūšių,

Šiandien verbena –  be galo gražus ir net vaistinis (Verbena officinalis), daugumos mėgstamas augalas.

Verbenos nėra reiklios gėlės. Jos mėgsta šviesą, gerai auga derlingame, orui pralaidžiame dirvožemyje, jei reguliariai laistomos ir tręšiamos mineralinėmis trąšomis.

„Patartina verbenas sėti pavasarį – kovą ar balandį. Verbenos gražiai ir labai gausiai žydi iki pat šalnų,“ – pasakoja agronomė.

Augalas iš Pietų Amerikos – surfinija (petunija)

Ši gėlių rūšis pasižymi įstabaus grožio žiedais, kurie būna įvairiausių spalvų: nuo akinamai baltų iki ryškiai rožinių ir raudonų. Surfinijos gausiausiai žydi nuo gegužės mėnesio iki spalio vidurio. Nužydėjusius žiedus būtina nugnaibyti ir  tai sukels dar vieną žydėjimo bangą. Jeigu norite, kad surfinija augtų vešliais krūmeliais, o ne stiebtųsi vienu stiebu į viršų, tuomet reikia nugnybti ties trečiu lapeliu.

Surfinijos yra pakankamai atsparios besikeičiančioms oro sąlygoms. Tai lemia jų ilgi, tvirti stiebai, kurie gali išaugti net iki 2 metrų ilgio.

„Surfinijos mėgsta saulėtą, šviesią vietą. Augdamos pavėsyje yra ne tokios dekoratyvios, mažiau žydi,“ – pasakoja „Žiežmarių gėlės“ agronomė.

Dėl ypač didelių šaknų patartina surfinijas sodinti į gilius vazonus arba medinius lovelius. Svarbu nepamiršti gausiai ir dažnai laistyti bei tręšti. Jos mėgsta minkštą ir drungną vandenį. Surfinijų žemė turi būti nuolat drėgna, bet neįmirkusi. Kaip ir kitus augalus, geriausia laistyti rytais ir vakarais, kai saulė dar nepakilusi arba jau nusileidusi. Kurį laiką surfinijos gali išgyventi be vandens, tačiau šis „badas“ joms atsilieps –  žiedai ir lapeliai leips, bus sudėtinga augalą atgaivinti.

Tokį vardą ši gėlė gavo dėl Mišelio Begono, San Domingo gubernatoriaus ir Šarlio Pliume ekspedicijos į Antilų salas, po kurios pasaulis įsimylėjo begonijas, rėmėjo garbei. Šiandien egzistuoja daugiau nei 900 begonijų rūšių.

Energiją skleidžianti gėlė

Begonijos – ypatingai graži, dekoratyvi sodo, gėlyno, balkono ar terasos puošmena, gausiai žydinti įvairių spalvų žiedais. Begonija kartais vadinama meilės ir emocijų gėle, nes skleidžia teigiamą energiją. Tikima, kad ši gėlė suaktyvina ir meilės energiją, tereikia viename inde pasodinti raudonais, rožiniais ir oranžiniais žiedais žydinčias begonijas.

„Apie 900 begonijų rūšių yra iš atogrąžų kilę daugiamečiai augalai. Aukštosios begonijos (begonia elatior hort., B. hiemalis hort., B. hybrida elatior) išvestos sukryžminus gumbinių begonijų (B. Tuberhybrida) veislę „Moonglight“ su „Begonia serotina“, – pasakoja „Žiežmarių gėlės“ agronomė doc. dr. Audronė Žebrauskienė.

Kaip užauginti begonijas?

Begonijos yra vienmetės gėlės ir nemėgsta šaltuko. Tad dažniausiai jas patariama sodinti paruoštoje vietoje tik orui atšilus. Taigi dabar tikrai tinkamas metas. Tačiau neužmirškite, jog priklausomai nuo gėlės rūšies reikia parinkti ir vietą.

Auginant gėlės lauke patariama jas tręšti vieną kartą per mėnesį biriomis trąšomis, o auginant namuose – skystomis trąšomis.

Agronomė primena, kad ne visos begonijos mėgsta vienodą saulėtumą: vienoms reikalingas visiškas saulės apšvietimas, kitos daug geriau auga šešėlyje.

Begonijos nepakenčia užmirkimo. Laistyti reikia saikingai, tačiau negalima perdžiovinti. Pasitaikius sausam ir karštam vasaros sezonui geriausiai gėles laistyti kasdien, ar kas dvi dienas. Tuomet jos gaus reikiamą drėgmės ir vandens kiekį. Auginant gėlės lauke patariama jas tręšti vieną kartą per mėnesį biriomis trąšomis, o auginant namuose – skystomis trąšomis.

Populiariausios rūšys

Visiems žinomos aukštosios begonijos (begonia elatior) yra labai dekoratyvios, gausiai žydinčios įvairių spalvų žiedais vazoninės gėlės. Jos mėgsta purią, gerai sugeriančią vandenį ir praleidžiančią orą žemę, kurios pH turi būti 5,5 - 6.  Joms auginti tinka samaninės durpės.

Begonijas reikia laistyti labai atsargiai, neapliejant lapų, tačiau sekti, kad substratas neperdžiūtų. Begonijos nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, todėl reikia stengtis, kad ant jų kristų išsklaidyta šviesa. Tręšti šias begonijas reikia augalui sukrovus pumpurus ir žydint – kartą per mėnesį, mažai azoto turinčiomis trąšomis.

Iš begonia semperflorens, begonia schmidtiana ir kelių kitų rūšių, mokslininkai išvedė nesuskaičiuojamą daugybę veislių, jungiamų į superflorens grupę. Jos  parduodamos kaip kambariniai, o ypač – kaip gėlynų augalai. Šiai grupei priklauso visiems puikiai žinoma „klombinė“ begonija, dar vadinama „ledinukais“: lapų ir žiedų spalva gali skirtis, tačiau įvairiausių veislių krūmo forma yra tokia pati – storoki lapai ant apvalių mėsingų lapkočių ir paprasti žiedai, dažniausiai su dviem didesniais ir pora mažesnių vainiklapių. Yra grupė ir su pilnaviduriais žiedais, kurie privilioja daug bičių. Šios begonijos itin jautrios šalčiui, ypač, kai žemė yra šlapia. Todėl jas sodinti į gėlių lysves, vazonus ar krepšius reikėtų tik vasarą. Augalai labai kenčia drėgną vasarą ir ypač nemėgsta stipraus vėjo. Prieš laistant, reikia leisti žemei vazonuose išdžiūti.

Gumbinės begnijos (begonia tuberhybrida) – kelių begonijų rūšių, kilusių iš Pietų Amerikos, hibridai. Jų yra keletas atmainų: stambiažiedės (B.x tuberhybrida gigantea) 10 – 20 cm skersmens žiedais, smulkiažiedės (B. tuberhybrida multiflora) – mažesniais žiedais ir svyrančios (B. tuberhybrida pendula fl. plenta)  – gausiai žydinčios, ilgais ir plonais žiedstiebiais.

Gumbinė begonija (begonia tuberhybrida). Daugelis begonijų yra kilusios iš atogrąžų  kraštų. Dabar auginamos gumbinių begonijų veislės, sukurtos iš daugybės rūšių, jas intensyviai kryžminant. Tarp jų yra veislių su paprastais, taip pat pilnaviduriais žiedais, stačiais stiebais ir šliaužiančių formų.  Žiedų esama visų spalvų, išskyrus mėlyną. Paprastai žiedų spalvos būna labai ryškios, todėl šias begonijas reikėtų sodinti tik kaip priedą, norint sukurti ryškų akcentą ar spalvinę zoną gėlių lysvaitėje. Birželį gumbines begonijas galima persodinti į lauką nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Jų stiebai yra stori, mėsingi ir trapūs, todėl didelė augalo dalis gali nulūžti. Gumbinės begonijos labiau mėgsta molingą žemę, tačiau neblogai auga ir standartinėje žemėje. Jos nepakenčia užmirkimo. Begonijos laistomos 18 – 20 ° C šilumos vandeniu. Laistyti reikia saikingai, tačiau negalima perdžiovinti. Begonijos gali augti saulėkaitoje, tačiau geriau auga daliniame šešėlyje.

„Žiežmarių gėlės“ augina labai daug įvairių spalvų ir rūšių begonijų:  aukštąsias begonijas (begonia elatior), svyrančias ir „ledinukus“ (begonia semperflorens) bei gumbines begonijas (begonia tuberhybrida). Kartu pasidalinsime ir šių gėlių auginimo ypatumais“ – šypsosi doc. Dr. A. Žebrauskienė.

„Žiežmarių gėlių“ agronomė, doc. dr. Audronė Žebrauskienė sako, kad nėra kitos tokios daržovės kaip smidrai, kuri būtų prisotinta tokia gausa vitaminų bei tokia skani.

Kas yra smidras?

Vaistinis smidras – daugiametis augalas, auginamas visame pasaulyje, kurio švieži, traškūs, sultingi ūgliai valgomi jau ankstyvą pavasarį. Ne tik Vakarų Europos šalyse, bet ir visame pasaulyje vaistinis smidras jau kelis šimtmečius auginamas kaip vertinga, maistinga delikatesinė daržovė.

Smidrų ūgliai  gali būti žalios, violetinės  ar baltos spalvos, kitaip sakant, jie yra balinami augimo metu (auginami aukštose vagose po žeme, lysvė uždengiama juoda plėvele, kad ūgliai negautų saulės šviesos). Žalieji smidrai turi didesnę dietinę vertę nei baltieji, be to, žaliųjų smidrų ūglių skonis yra švelnesnis nei baltųjų.

Vertingiausia yra ūglio galvutė, nes joje susikaupia daugiausia maisto medžiagų.

„Vertingiausia yra ūglio galvutė, nes joje susikaupia daugiausia maisto medžiagų,“ – teigia dr. A. Žebrauskienė

Kokia jo nauda žmogaus organizmui?

Ar žinojote, kad 100 g žaliųjų smidrų turi vos 17 kalorijų? Tai daržovė, prisotinta puokšte vitaminų, mineralinių medžiagų, maistinių skaidulų ir kt.

Smidrų ūgliuose yra  apie 20 aminorūgščių, daugiausiai – asparagino, kuris labai vertinamas medikų ir dietologų. Taip pat ir vitamino E – viena porcija ūglių tenkina visos dienos šio vitamino poreikį. Smidrų ūgliai – vitamino A ir B grupės vitaminų šaltinis, be to, juose gausu folio rūgšties, kalio ir cinko.

Smidrai pasižymi ir priešvėžinėmis savybėmis, kaip ir avokadai, lapiniai bei briuseliniai kopūstai, turi daug glutationo – toksinus šalinančio organinio junginio, kuris padeda skaidyti kancerogenus ir kitus žalingus junginius. „Dėl šios priežasties, valgant smidrus, galima išvengti tam tikrų vėžinių susirgimų“ – pasakoja agronomė.

Smidrų auginimas

Smidrai – daugiamečiai augalai, todėl yra atsparūs šalčiui. Suaugę neiššąla esant -20-30 °C šalčiui, net ir esant plonai sniego dangai. Pradeda augti, kai tik dirva įšyla. O jauni smidrų ūgliai – jautrūs šalčiui.

Smidrams augti ir derėti būtina drėgmė. Esant sausam rudens periodui sulėtėja smidrų ūglių vystymasis ir pavasarį gaunamas mažesnis derlius.

„Smidrams daug šviesos nereikia – tik pirmaisiais augimo metais, esant šviesos trūkumui, augimas ir vystymasis sulėtėja. Vyresni augalai gerai auga ir vystosi pavėsyje, tačiau saulėtame plote dirva įšyla greičiau, taip gaunamas ankstyvesnis ūglių derlius,“ – patarimais dalinasis „Žiežmarių gėlių“ agronomė.

Įmonės „Žiežmarių gėlės“ laukuose smidrų sezonas tęsiasi iki pat Joninių. Paskui augalams reikia leisti pailsėti ir kaupti maisto medžiagas kitų metų derliui. Smidrų derliaus nuėmimas yra labai atsakingas darbas. Juk tai – daržovė, kuri valgoma šviežia, nupjovus ūglius, juos būtina kuo greičiau atvėsinti, kad neišsiskleistų galvutė, neprarastų puikios išvaizdos ir nepablogėtų maistinė vertė. Suvalgyti ūglius reiktų per keturias dienas ir ilgai nelaikyti šaldytuve, kol yra šviežių, augančių ūglių.

A.Žebrauskienės teigimu, braškės – vienos pirmųjų sezono uogų, kurios gali padėti atgauti jėgas po žiemos šalčių. Jose gausu vitamino C, geležies, rūgščių ir cukraus, kurie taip pat reikalingi žmogaus organizmui. "Žiežmarių gėlių" šiltnamiuose auginamos dviejų veislių braškės – 'Sonata' ir 'Elsanta'. Kaip jas prižiūrėti?

"Braškės geriausiai auga humusingame priesmėlyje ir priemolyje. Mėgsta derlingą, bet nepertręštą dirvą. Gruntinis vanduo turėtų būti ne arčiau kaip 0,6–0,8 m nuo dirvos paviršiaus. Braškės jautrios drėgmės trūkumui. Jas galima sodinti per visą vegetaciją, tačiau kuo anksčiau vasarą pasodinamos braškės, tuo didesnis būna kitų metų derlius. Rudenį braškės sodinamos iki rugsėjo antrosios pusės. Vėliau pasodinti augalai iki žiemos nespėja įsišaknyti, žiemą ir pavasarį dažnai apšąla", – pataria agronomė.

Salota – nekaloringa daržovė, puikiai tinka kaip įvairių salotų pagrindas. Salotose daug vandens, ląstelienos, folio rūgšties, vitaminų A, C ir K.

Ekspertė pasakoja, kad labai svarbu žinoti, jog salotos yra vienas iš ankstyviausiai sėjamų daržo augalų. Jas jau galima sėti, kai dirvos temperatūra – 7–8 laipsniai šilumos šiltnamiuose arba po priedangomis. Salotas galima sėti visą vasarą iki rugpjūčio ir visą vasarą turėti šviežių.

"Norint užauginti gražias ir kokybiškas, salotas reikia sodinti didesniais atstumais, geriausia – 20 cm. Jų šaknų sistema  silpnai išvystyta, todėl visą augimo laikotarpį joms reikia nemažai drėgmės. Rekomenduojama laistyti gausiau ir rečiau, neapliejant lapų. Nerekomenduojama laistyti vidurdienį, ypač esant aukštai oro temperatūrai, geriausia tai daryti ryte", – rekomenduoja A.Žebrauskienė.

Renkantis braškes svarbu atkreipti dėmesį į jų formą – jos turi būti tvirtos, turėti mažus žiedkočius. Žiedkotis – savotiškas indikatorius. Jei jis nenudžiūvęs, neapvytęs, žalias, tuomet ir uoga šviežia.

"Braškes geriausiai skinti anksti ryte arba vakare, kai oras vėsesnis, – tuomet uogos būna vėsios ir sultingos. Nuskintos karštą dieną uogos greitai praranda aromatą, greičiau genda", – pasakoja "Žiežmarių gėlių" agronomė.

Desertinės braškės yra skirtingo ankstyvumo. Ankstyvosios braškių veislės – 'Honeoye', 'Rumba'.

Vidutinio ankstyvumo – 'Darselekt', 'Asia', 'Elkat', 'Elegance'. Vidutinio vėlyvumo – 'Syria', 'Sonata', 'Marmolada', 'Polka'. Vėlyvosios – 'Florencija', 'Salsa', 'Pegasus'. Labai vėlyvos – Pandora, Malwina.

Remontantinės (svyrančiosios) braškės dera visą vasarą, bet ne taip gausiai kaip paprastų braškių veislės. Tačiau jomis gardžiuotis galima nuo birželio vidurio iki vėlyvo rudens, kai  kitos jau nedera. Uogakrūmius galima sodinti į lovelius, įvairiausius nereikalingus aukštesnius indus. Remontantinių braškių veislės: 'Selva', 'Ostara'.

Maistinę salotų vertę atspindi ir jų lapų spalva – kuo ji tamsesnė ir sodresnė, tuo juose daugiau karoteno ir vitamino C. Salotų pasirinkimas taip pat įvairus. "Žiežmarių gėlės" jų augina dvylikos rūšių. Populiariausios lapinės salotos – 'Batavija' tipo. Lapai šiek tiek raukšlėti, šviesiai žalios spalvos, smulkiai garbanotais kraštais, vėduokliniai, gūželių nesuka. Atsparios ligoms, ilgai neperauga. Tinka auginti visus metus šiltnamyje ir sezono metu lauke.

Spalvotos lapinės salotos – tamsiai raudonos spalvos, giliai karpytais plunksniniais lapais, ąžuolo lapų formos. Viduje žalios spalvos lapai suteikia gūžei patrauklią kontrastingą spalvą, jos puikaus skonio ir tekstūros. Sviestinės salotos turi storus ryškiai žalius lapus ir didelę gražią gūžę. Labai švelnios ir tinkančios prie daugelio patiekalų.

Pati pradžia

Hortenzija (lot. Hydrangea) – hortenzijinių šeimos augalas, paplitęs Rytų Azijoje (Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Himalajuose ir Indonezijoje), Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Dažniausiai tai 1–3 m aukščio krūmai, rečiau – nedideli medeliai.

Tai – ilgaamžiškas augalas, gyvuojantis net keliasdešimt metų. Puikiai tinka gyvatvorėms vasarą, o dėl savo žiedų bei plataus spalvų spektro iškart traukia visų akis.

Patinka pavėsis

Šis augalas nėra reiklus dirvožemiui, nors geriau auga šiek tiek rūgščioje terpėje.

"Žiedų spalvos skalei didelę įtaką turi dirvožemio pH. Tam, kad raudonųjų ir rausvųjų veislių žiedai taptų grynai mėlynos spalvos, žemė turi būti rūgšti, optimalus pH – 4,5–5,5 ir turėti daug geležies. Baltųjų hortenzijų žiedai mėlynai nenusispalvina" – sako agronomė.

Hortenziją rekomenduojama sodinti pusiau pavėsingoje vietovėje, užuovėjoje. Pavasarį privalu nugenėti negyvas, silpnas ir žemyn linkstančias šakas. Visus sumedėjusius ūglius, kurie nerodo jokių augimo požymių, pašalinti – suteikti augalui daugiau šviesos bei vėdinimo.

Pasak doc. dr. A.Žebrauskienės, geriausia vieta yra nuo saulėtos iki pusiau šešėlinės, kad apsaugotume nuo tiesioginės saulės. Vasarą didžialapės hortenzijos gali augti lauke, jei žiemos šiltos – gali likti ten žiemoti, bet svarbu pasirūpinti žiedpumpurių apsauga. Norėdami apsaugoti augalą nuo šalčio, reikia apipilti šakas medžio žieve, žemėmis arba durpėmis. Ankstyvą pavasarį viršutinę kalvelės dalį nugrėbti, kad saulės spinduliai galėtų pasiekti šakas.

Laistymas ir tręšimas

Nors hortenzija mėgsta vandenį – svarbu jo nepadauginti. Svarbu palaikyti vienodą drėgmę. Laistyti minkštu, kambario temperatūros vandeniu. Ramybės periodu laistyti tik tiek, kad neperdžiūtų.

Kartu nepadauginkite ir trąšų. "Tręšti saikingai, mėlynžiedes hortenzijas tręšti aliuminio turinčiomis trąšomis. Nuo lapkričio iki vasario mėnesio netręšti. Rekomenduojama naudoti specialias, hortenzijoms skirtas trąšas" – pataria "Žiežmarių gėlėse" dirbanti mokslininkė.

Pravartu nužydėjusius augalus apgenėti, tik ne per vėlai, kitaip nustos krauti pumpurus. Ant palangių auginamos sužaliavusios hortenzijos pražysta jau kovo mėnesį, o auginamos lauke – tik birželį.

Dažniausios rūšys

Lietuvoje rasti galima šių hortenzijų rūšių: šviesioji hortenzija ('Hydrangea arborescens'), šluotelinė hortenzija ('Hydrangea paniculata'), laipiojančioji hortenzija ('Hydrangea petiolaris'), ąžuolialapė hortenzija ('Hydrangea quercifolia').

"Žiežmarių gėlės" augina didžialapę hortenziją ('Hydragea macrophylla').

Tai – puošnus ir gražus žydintis augalas. Jos būna įvairių veislių ir spalvų – melsvoji didžialapė hortenzija, šviesioji hortenzija violetiniais žiedais, baltoji didžialapė, rausvažiedė didžialapė lauko hortenzija.

Didžialapė hortenzija užauga iki 1–1,5 m aukščio. Lapai yra ovalūs, tamsiai žali. Jų labai daug ant šakelių, todėl net nežydintis augalas atrodo įspūdingai.

Dracena – kokia ji?

Dracena (lot. Dracaena) priklauso agavinių šeimos augalų grupei. Visžalių dracenos medžių ir krūmų tėvynė yra Azijos ir Afrikos atogrąžų sritys. Kaip kambarinė gėlė dracena auginama dėl jos neįprasto vaizdo ir ryškiaspalvių lapų. Tai – itin populiarus augalas, kuriuo daugelis puošia biurus bei erdvius namų kambarius.

Šis lapuotis šviesos ir šilumos atžvilgiu ne toks jautrus aplinkai, todėl labai tinka ir tamsesnėms, kiek vėsesnėms patalpoms dekoruoti.

„Nors dracena dažniausiai išauga didelė ir reikalauja erdvės, įmanoma rasti ir kitokių – miniatiūrinių – šių augalų.” – sako Irena Banevičienė, „Žiežmarių gėlės” agronomė. – Augalas draugiškas – gali augti ir pavieniui, ir šalia kitų augalų”.

Priežiūra 

Dracena itin gerai auga namuose kambario temperatūroje. Margalapėms veislėms reikia šiek tiek daugiau šviesos, žalialapės tiks ir pusiau šešėlis. Nei vienų, nei kitų nepatartina statyti prie pietinio lango – nuo per daug saulės gali apdegti lapai.

Vasara – puikus laikas šiuos augalus išnešti į lauką. Bet reiktų jas statyti pavėsyje ir aukštus augalus saugoti nuo stipresnio vėjo – jie gali apvirsti.

„Žiemą šviesos pakaks prie lango rytinėje ar vakarinėje pusėje esančioms dracenoms. Tos, kurios stove pietinėje pusėje, rekomenduotina patraukti 1-2,5 m į kambario vidurį”, – pataria I. Banevičienė

Sausas oras dracenoms nekenkia. Senesnius esančius augalus karts nuo karto reikia nuplauti po dušu arba lapus nuvalyti drėgna šluoste. Vandens purškimu užsiimti reiktų tik su naujomis dracenomis.

Nors ir neišlepusios, dracenos jautrios drėgmės svyravimams. Nuo vandens pertekliaus arba stokos ima kristi lapai. Laistyti reiktų šiltu vandeniu, kai tik žemės paviršius pasidaro itin sausas.

Tręšimu rekomenduojama užsiimti nuo kovo iki rugpjūčio, intervalai – kas 2 savaitės. Persodinti geriausia pavasarį, tad kovo mėnuo – itin puikus laikas įsigyti šį lapuotį.

„Baltasis auksas“ iš Kinijos

Senosios Kinijos laikais, dar keli šimtai metų prieš mūsų erą, buvo išrasta ypač aukštoje temperatūroje gaminama keramikinė medžiaga, laikoma viena vertingiausių pasaulyje dar iki šiandien.

Seniausieji porceliano fragmentų radiniai priskiriami Šangų dinastijai (1600–1046 m. pr. m. e.), tačiau ekspertų manymu, tikrasis porcelianas išrastas dar keliais šimtmečiais ankščiau.

Pats porcelianas, kaip valiuta, buvo pradėtas naudoti kiek vėliau – kai tuometinių dinastijų žmonės pradėjo pastebėti šios medžiagos plonumą, trapumą ir grožį.

„Legendos sako, kad porceliano dirbinius lipdę vienuoliai būdavo nužudomi tam, kad „baltojo aukso“ grožio kūrimo paslaptys nepaliktų patalpų, kuriose vyko darbai“ – pasakoja „Žiežmarių gėlės“ pirkimų ir pardavimų vadovė Milda Muižinikienė

Porceliano kelias į Europą

Kad ir kaip buvo stengtasi išsaugoti visas porceliano paslaptis – galų gale jomis buvo pasidalinta. Bet tik tada, kai buvo pralietas kraujas – keliautojai ir užsienio pirkliai norėjo ne tik pamatyti šios medžiagos kūrinius, bet ir iš jų praturtėti.

Pirmasis į Europą porcelianą atvežė keliautojas Markas Polas (1254–1324) – Venecijos pirklys ir keliautojas, vienas pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją. 1295 m. į Europą jis atvežė mažą baltą vazelę, dabar saugomą Šv. Morkaus katedros lobyne Venecijoje. Beje, Markas Polas yra ir žodžio „porcelianas“ sumanytojas. Itališkai „porcella“ – „kriauklė“.

Vaiskaus baltumo indai, marginti įmantriais piešiniais ir raštais, europiečiams padarė be galo didelį įspūdį. Prasidėjo porceliano karštligė – kiekvienas save gerbiantis didikas privalėjo turėti.

Porcelianas šiandien

Šiandien porceliano gaminius galima rasti kone pas kiekvieną – baltas lėkštes, cukrines ar senas statūlėles. Bet tik pas retą įmanoma rasti dar iš kone didžiausios Kinijos dinastijos – Tangų – likusių porceliano gamybos ir puošybos paslapčių, atskleistų šiais laikais.

Tangų laikotarpiu buvo pagerintos keramikos apdirbimo technologijos, sukurta naujų dekoravimo stilių. Vieni žymiausių gaminių buvo Sancai stiliaus – puošti ryškiai geltonos, žalios ir baltos spalvų glazūromis.

Nuvykus į „Žiežmarių gėlės“ gėlyną galima gyvai pamatyti Tangų dinastijos puošybos fragmentus ant vazų, kurios yra vienetinės – „Sukurti vieną tokią vazą reikia daugybės laiko, pastangų bei gabumų. Reikia atsižvelgti į šviesą, nes skirtingas apšvietimas ta patį porceliano kūrinį leidžia pamatyti vis skirtingai“ – sako M. Muižinikienė

Vazos pasižymi ne tik tuo, jog yra puoštos rankų darbo fragmnetais, bet ir įvairiausių spalvų glazūromis, spalvomis. Negana to, kiekvienas pieštinis fragmentas yra nesikartojantis. 

Puansetija – išlepusi gėlė

Ši ypatinga gėlė yra vadinama Kalėdų gėle. Tai tikra žvaigždė ir Kalėdų simbolis. Labai graži ir vis populiarėjanti dar ir dėl to, kad per didžiąsias žiemos šventes namai atrodo itin jaukiai, papuošti gyvomis gėlėmis. Nors Lietuvoje mylimos yra raudonosios puansetijos – jų yra ir baltų, puikiai papildančių savo šviesia spalva.

„Nereiktų pamiršti, kad šis augalas – tikras visų numylėtinis, o tai reiškia, kad ir labai lepus. Puansetija myli šilumą, todėl reikėtų apsaugoti nuo šalto skersvėjo ar oro. Geriausiai auga šviesioje, bet ir turinčioje šešėlį vietoje. Tinkamiausia temperatūra žydėjimo metu 16-20 ⁰C. Laistyti reikia šiltu vandeniu, žemė turi būti drėgna, bet ne šlapia. Tręšti kas 2 savaites trąšomis, skirtomis žydintiems augalams. Galbūt reikalauja daug, bet užtat namus puoš net ir po Kalėdų“, – patarimais dalinasi Milda Muižinikienė, „Žiežmarių gėlių“ vadovė.

Puansetija po švenčių

Daugelis nežino, bet šis ryškus augalas – daugiametis. O tai reiškia, kad pasibaigus Kalėdoms puansetijos išmesti nebūtina – ja galima dar ilgai džiaugtis. Pastatykite augalą ant rytinės ar vakarinės palangės, laistykite saikingai. Netrukus pradės sprogti žavūs pumpurai, o per vasarą užaugs ir krūmelis. Pavasarį galima persodinti į naują žemę, pradėti daugiau laistyti ir tręšti. Jei gėlė greitai auga – galima patrumpinti šakas, kad daugiau šakotųsi.

„Džiaugsitės ne vieną sezoną“, – sako M. Muižinikienė.

Kaip namai be Kalėdų eglės?

Yra daug patarimų, tapusių mitais, kaip prižiūrėti Kalėdų eglutę ir ką daryti, kad ji kuo ilgiau išlaikytų spyglius. Vienas svarbiausių veiksnių norint, kad eglutė išliktų kuo ilgesnį laiką žalia – jos drėkinimas. Būtina eglutę pamerkti į vandenį. „Daugelis klysta ir gyvą kirstą eglutę laiko smėlyje. To daryti nepatariame“, – pasakoja „Žiežmarių gėlių“ lauko augalų specialistė Ramutė Muižinikienė.

Eglė savo spyglius gali išlaikyti net iki trijų savaičių, tad prieš įsigijant ją pasidomėkite ir kada ji buvo kirsta. R. Muižinikienė pataria eglę įsigyti maždaug pusantros, ar dvi savaites iki švenčių. Nors spygliai vis tiek kris, bet būsite užtikrinti, kad tiek per Kalėdas, tiek per Naujuosius šis medelis atrodys gražiai ir puošniai.