„Esu tvirtai pasiryžęs reikalauti, kad už šią netvarką atsakingi asmenys prisiimtų visą atsakomybę, ir toliau... stiprinti didesnių bankų priežiūrą ir reguliavimą, kad tokia padėtis nepasikartotų“, – pareiškime sakė J. Bidenas.

„Amerikos žmonės ir Amerikos įmonės gali būti tikri, kad jų indėliai bankuose bus prieinami, kai jų prireiks“, – pridūrė prezidentas, savo komentarą taip pat paskelbęs socialiniame tinkle „Twitter“.

J. Bidenas taip pat sakė, kad pirmadienio rytą planuoja kalbėti apie JAV bankų sistemą, norėdamas nuraminti amerikiečius po SVB ir „Signature Bank“ žlugimo.

„Kalbėsiu apie tai, kaip išlaikysime atsparią bankų sistemą, kad apsaugotume mūsų istorinį ekonomikos atsigavimą“, – sakoma sekmadienio vakaro pareiškime.

Šiluma spartina irimą. Tačiau kariuomenėje koroziją sukelia šaltis. Krintant temperatūrai, judėjimui reikia daugiau pastangų ir greičiau išalksti. Jei aprūpinimas neatitinka poreikių, krinta kovinė dvasia. Dezertyravimas, pasidavimas, plėšikavimas ir maištas tampa patrauklesni. Tikra kova – mažiau.

Anksčiau generolė Žiema būdavo didelis Rusijos sąjungininkas. Tačiau dabar šaltieji mėnesiai padeda Ukrainai. Jos kariai geriau aprūpinti, geriau apmokyti, jiems geriau vadovaujama, su jais geriau elgiamasi, todėl jie labiau motyvuoti. Rusai, priešingai, moka kainą už jų sistemoje išsikerojusias nekompetenciją ir korupciją. Kai dėvi netinkamus drabužius, šaltis kanda skaudžiai. Paklauskite vokiečių ir prancūzų, kurie į Rusiją įsiveržė vilkėdami vasarines uniformas. Šiuolaikinės technologijos viską dar labiau pablogina: transporto priemonių skleidžiamą šilumą ir net žmogaus šilumą labiau atpažįsta infraraudonųjų spindulių kameros. Rusai nuo to nukentėjo praėjusios žiemos pabaigoje, prieš devynis mėnesius. Dabar jiems vėl skaudės.

Rusijai labai reikia pertraukos, kad būtų galima persigrupuoti ir atsigauti, tačiau ji turi mažai galimybių ja pasinaudoti: Ukraina dabar turi pranašumą ir savo pranašumą įtvirtins. Tolimojo nuotolio smūgiai daro pražūtingą poveikį ir taip silpnai Rusijos logistikai. Kuo ilgiau tai tęsis, tuo didesnė tikimybė, kad Rusijos kariuomenė žlugs. Tai padidins Kremliuje jau dabar vykstančios kovos dėl valdžios statymus. Pralaimėti kovą Ukrainoje yra blogai. Dar blogiau – pralaimėti ją Maskvoje.

Putino galimybės siaurėja. Mūšio lauke Rusija perkelia iš Chersono atitrauktas pajėgas, kad sustiprintų savo gynybines pozicijas ir tęstų brangiai kainuojantį Bachmuto puolimą. Atvyksta naujai mobilizuotos pajėgos. Tačiau tai nėra tikroji fronto linija. Šiuolaikinės miestų visuomenės negali išgyventi be vandens, kanalizacijos ir elektros. Kremlius tikisi, kad sistemingas jų naikinimas privers Ukrainos lyderius atsitraukti. Tikiuosi, kad mūsų dosnumas remiant Ukrainą dabar ir atkuriant ją ateityje atitiks lengvai tariamus pagiriamuosius žodžius apie stulbinantį šalies atsparumą.

Kita didelė Kremliaus viltis – kad Ukrainos draugai praras susidomėjimą ir nutrauks pinigų bei įrangos tiekimą. Tiesa, visuomenės parama šiek tiek pakito. Tačiau naujajam Britanijos ministrui pirmininkui Rishi Sunakui kelionė į Kyjivą buvo prioritetas. Tariama Respublikonų partijos izoliacionizmo banga nesugebėjo užlieti Kongreso. Kairiojo sparno demokratai, trumpam susvyravę palaikymo Ukrainai klausimu, greitai nutilo. Baltieji rūmai paneigė kalbas, kad jie bando priversti Ukrainą derėtis su Rusija.

Tai niūrus rezultatas Rusijos išliaupsintam „hibridinio karo“ taktikos arsenalui. Pastaruosius devynis mėnesius ji naudojosi energijos nutraukimu, propaganda, kibernetinėmis atakomis ir žvanginimu branduoliniais ginklais, siekdama įbauginti Vakarus. Niekas nesuveikė. Bendrai kalbant, Vakarų šalys didina savo karinę ir kitokią paramą Ukrainai. Daug lengviau remti laimėtoją nei pralaimintįjį.

Vis dėlto sveikinimams priežasčių nėra. Tikrasis klausimas Vakarams: kodėl jie nerėmė Ukrainos daugiau ir anksčiau? Taip pat verta prisiminti, kiek daug įspėjimų apie Rusijos represinę, agresyvią trajektoriją buvo ignoruota tiek daug metų.

Matyti, kad Rusijos politika artėja prie virimo temperatūros. Tolesnė mobilizacija, kurią dabar svarsto Kremlius, gali tapti lūžio tašku. Putinas, mano nuomone, kitos žiemos nesulauks. Vakarų užduotis – pasirengti tam, kas bus vėliau, ar tai būtų chunta, ar išoriškai draugiškas režimas, ar chaosas, vedantis prie dalinio ar net visiško Rusijos valstybės suirimo.

Jo pajėgos dalyvavo pirmosios bangos puolime prieš Ukrainą. Daugybė žmonių žuvo aplink Gostomelio oro bazę. Tarp žuvusiųjų buvo vienas pagrindinių vadų.

Vakarų žvalgybos duomenimis, apie elitinius čečėnų būrius taip pat buvo kalbama ir dėl nesėkmingų bandymų nužudyti svarbiausius Ukrainos lyderius per pirmąsias 48 invazijos valandas.

R. Kadyrovo vyrai su savo pajėgomis neseniai vėl pasirodė, kai buvo apgultas Mariupolis, o taikiniais tapo gimdymo namai.

Čečėnijos lyderis neseniai socialiniuose tinkluose paskelbė vaizdo įrašą, kuris buvo nufilmuotas Ukrainoje, rūsio bunkeryje tam, kad pagrasintų Kijevo gyventojams „asmeninio vizito“ galimybe. Ukrainos žvalgybos tarnybos svarsto, kad šis vaizdo įrašas greičiausiai buvo melagingas – nufilmuotas namuose, Čečėnijoje. Žvalgybos duomenimis, R. Kadyrovas niekada nebuvo atvažiavęs į Ukrainą prasidėjus karui.

Atrodytų, kad karinius veiksmus Ukrainoje jis Čečėnijos lyderis vertina kaip galimybę sustiprinti savo galią ir įvaizdį. Būrių siuntimu jis stengiasi įrodyti savo lojalumą Rusijos prezidentui, kurio globa yra jo autoriteto pagrindas.

Yra daug tūkstančių, o gal dešimtys tūkstančių čečėnų, kurie jo nekenčia ir yra apimti keršto R. Kadyrovui ir jo šeimai troškimu.

„Yra daug tūkstančių, o gal dešimtys tūkstančių čečėnų, kurie jo nekenčia ir yra apimti keršto R. Kadyrovui ir jo šeimai troškimu. Todėl Čečėnijos lyderis supranta, kad jei nori išgyventi, jam reikia Rusijos ir V. Putino paramos“, –  „The Guardian“ sakė politologas Emilis Solomonas Aslanas.

V. Putinui Čečėnijos lyderis siūlo patyrusius kovotojus, ištobulintus žiauriuose karuose. Jų žiaurumas yra ginklas pats savaime. „Kadyrovas turi ilgametę vadinamųjų „valymo operacijų“ prieš civilius patirtį. O jo kovotojai gali būti naudojami kaip psichologinis įrankis prieš taikius ukrainiečius“, – sakė Gruzijos strateginių ir tarptautinių studijų fondo mokslinis bendradarbis Aleksandras Kvakhadze.

R. Kadyrovas, valdantis Čečėniją per baimę ir smurtą, gali įkvėpti Rusijos prezidentą imtis diktatūros, nes ekonomika žlunga dėl sankcijų, o V. Putinas vis labiau žengia autokratijos link.

Kaip skelbia „Guardian“, R. Kadyrovas siūlė Kremliui sukurti alternatyvų vykdymo tinklą, skirtą žvalgybos informacijai rinkti ir išnaikinti priešus, kurie yra pernelyg toksiški arba prieštaringi, kad galėtų teikti reguliarias šnipinėjimo paslaugas.

Kremliui ieškant atpirkimo ožių už nesėkmes Ukrainoje, šie vykdytojo ir žvalgybos duomenų rinkimo pasiūlymai gali pasirodyti esantys dar naudingesni, nes, kad tarp dviejų stovyklų – Čečėnijos ir Rusijos kilo istorinis priešiškumas.

Daugelis čečėnų jautėsi taip lyg į Ukrainą buvo išsiųsti kaip „patrankų mėsa“, nes karas – blogai suplanuotas nuo pirmųjų dienų, kai žuvo Čečėnų vyresnysis vadas.

Pastaraisiais metais prezidentas Vladimiras Putinas atkakliai tvirtina, jog NATO plečiasi ir artėja prie Rusijos sienų. Praėjusią savaitę Maskva pareikalavo „teisinių garantijų“, kad JAV vadovaujamas aljansas sustabdys savo plėtrą į rytus.

Žlugus Sovietų Sąjungai, M. Gorbačiovas atsistatydino iš SSRS prezidento pareigų 1991 metų gruodžio 25 dieną.

„Kaip tokioje padėtyje galima tikėtis lygiaverčių santykių su JAV ir Vakarais“, – savo atsistatydinimo iš SSRS vadovo posto metinių išvakarėse sakė M. Gorbačiovas valstybinei naujienų agentūrai „RIA Novosti“.

Bet ne, „laimėtojai“ nusprendė sukurti naują imperiją. Iš čia kilo NATO plėtros idėja.

Jis sakė, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais „Vakaruose, ypač JAV, ėmė dominuoti triumfo nuotaikos“.

Jis tvirtino, kad Maskva ir Vašingtonas veikė „išvien“, ištraukdami pasaulį iš konfrontacijos ir branduolinių lenktynių.

„Bet ne, „laimėtojai“ nusprendė sukurti naują imperiją. Iš čia kilo NATO plėtros idėja“, – dėstė 90-metis M. Gorbačiovas.

Vis dėlto jis palankiai įvertino artėjančias Maskvos ir Vašingtono derybas saugumo klausimais: „Tikiuosi jos bus vaisingos.“

Maskva praėjusią savaitę Vakarams pateikė pluoštą saugumo reikalavimų, tarp kurių yra reikalavimas NATO nepriimti naujų narių, o JAV – nesteigti naujų bazių buvusiose sovietinėse šalyse.

Putinas ketvirtadienį pareiškė, kad Vašingtonas yra pasiruošęs aptarti pasiūlymus ir derybos gali įvykti kitų metų pradžioje Ženevoje.

Tą patvirtino ir aukštas JAV pareigūnas, nurodęs, jog Vašingtonas yra pasirengęs deryboms „anksčiausiai sausio pradžioje“.

V. Putinas, buvęs KGB agentas ir ištikimas Sovietų Sąjungos tarnas, SSRS žlugimą yra pavadinęs „didžiausia XX amžiaus geopolitine tragedija“.

708 m. (pasak kitų, 710 m.) Muhammadas bin Qasimas al-Thaqafis (695–715) išvyko užkariauti dabartinės Indijos žemių. Oficialus agresijos pretekstas – arabų pirklius terorizuojantys indų piratai, kurių vietiniai valdovai nesiteikė pažaboti. 711 m. Muhammado vadovaujamoms pajėgoms pavyko perimti dabartinio Pakistano žemėse esančios Sindho provincijos kontrolę.

Kadaise šiuose kraštuose buvo įsikūrę vieni pirmųjų Indijos gyventojų, čia galima rasti ir jų paliktą perlą – Mohendžo Daro miestą.

XI mūsų eros amžiaus pradžioje į Indijos teritorijas ėmė skverbtis naujas siaubūnas. Teigiama, kad pirmuoju sultonu tituluojamas Mahmudas Gaznietis (971–1030) per savo gyvenimą į Indijos žemes surengė net 17 žygių, kuriuos lydėjo plėšikavimas, žmonių grobimas ir žudynės.

Agresyvūs pašaliečiai ir vietinių didikų kovos indams nebuvo jokia naujiena, tačiau musulmonai kai kuo skyrėsi nuo kitų užkariautojų. Siekdami populiarinti islamą, naujieji agresoriai išpuolių metu sąmoningai griaudavo induistų šventyklas ir žudydavo dvasininkus, o į nelaisvę patekusiems vietiniams neretai tekdavo priimti svetimą tikėjimą. Toks elgesys Indijoje buvo naujovė, su kuria vietiniams neteko susidurti nei arijų, nei Aleksandro Makedoniečio (356–323 pr. Kr.), nei hunų invazijų laikais.

XII a. pabaigoje į Indiją atklydo dar vienas musulmonų karvedys – Mu‘izzas ad-Din Muhammadas Ghoris (1149–1206). Savo užkariautus kraštus Muhammadas paliko valdyti buvusiam vergui Qutb al-Din Aibakui (1150–1210). 1206 m. šios teritorijos virto savarankiška musulmoniška valstybe Indijos viduje – Delio sultonatu.

Nors naujoji imperija apėmė nemažai dabartinių Indijos, Pakistano, Nepalo ir Bangladešo valstybių žemių, padėtis jos viduje buvo itin nestabili. Per 320 metų ji pakeitė net penkias dinastijas, be to, ją nuolatos puldinėjo mongolai. Ypač daug problemų Delio sultonatui pridarė keturiasdešimt tris žmonas ir suguloves turėjusio Timūro (1336–1405) išpuoliai.

1526 m. į Indiją atklydo naujas avantiūristas, kuris ne tik siekė perimti Delio sultonato kontrolę, bet ir įsitvirtinti subkontinente. Teigiama, kad Baburu (persiškai "Tigru") vadinamo Zahiro ud-Din Muhammado (1483–1530) gyslomis tekėjo net tik Timūro, bet ir paties didžiojo Temudžino (1158–1227) kraujas.

Manoma, kad iš mongolų Baburas perėmė taktinius ir strateginius talentus, o iš musulmonų bei persų – aistrą poezijai ir prielankumą naujovėms bei įvairovei. Liežuvautojai skleidė kalbas, kad Baburas nebuvo itin pavyzdingas musulmonas. Tvirtinama, kad jis nevengdavo alkoholio bei kvaišalų. 1494-aisiais, būdamas vienuolikos metų, jis tapo Ferganos žemių (dabartinis Uzbekistanas) valdytoju, tačiau vėliau prarado Timūro ir kitų protėvių kurtą imperiją.

Vėliau jo žvilgsnis nukrypo į Indiją, kurios Delio sultonatą valdė Afganistano puštūnų Lodi dinastijos atstovas Ibrahimas Khanas (mirė 1526). Abiejų didžiūnų vedamos armijos stojo į kovą 1526 m. balandžio 21 d. prie Panipato miesto (dabartinėje Harjanos valstijoje). Tikima, kad Ibrahimo kariauna buvusi nepalyginti didesnė už Baburo, tačiau pirmasis neturėjęs to, ką spėjo įsigyti antrasis – artilerijos ir šaunamųjų ginklų.

Ibrahimo vyrai pradėjo puolimą, tačiau greitai jie įstrigo Baburo pajėgų įtvirtinimų prieigose. Netrukus priekinėse linijose esančius Ibrahimo žmones pradėjo žudyti ne tik Baburo šauliai. Juos ėmė spausti ir užnugaryje susitelkę bendražygiai. Susidariusi spūstis neleido kariaunai nei bėgti, nei pulti. Tarsi to dar būtų negana, Baburo raitieji lankininkai netikėtai pradėjo atakuoti ir Delio sultono karių užnugarį.

Teigiama, kad Ibrahimas žuvo narsiai kovodamas tame pačiame lauke kartu su savo žmonėmis. Tai buvo Mogolų imperijos, kurią įtvirtino Baburo anūkas Abu‘l-Fathas Jalal-ud-din Muhammadas Akbaras (1542–1605) pradžia.

Kaip ir jo senelis, Akbaras buvo itin spalvinga ir pasauliu besidominti asmenybė. Jis buvo ne tik gabus karo vadas, bet ir aistringas meno, literatūros bei mokslo globėjas, siekęs kitatikių prielankumo. Teigiama, kad jis netgi bandė sukurti savą religiją, kurioje buvo derinami islamo, krikščionybės, induizmo ir zoroastrizmo elementai.

Akbaro anūkas Shahab-ud-din Muhammadas Khurramas (1592–1666), būdamas imperatorius, nesugebėjo nuveikti nieko politiškai reikšmingo, tačiau pasaulį iki pat šių dienų žavi jo asmeninio gyvenimo peripetijos. Teigiama, kad jis vos penkiolikos metų sutiko aukšto imperijos pareigūno dukterį Arjumand Banu Begum (1593–1631).

Mogolų imperatoriai, kaip ir kiti musulmonų monarchai, neretai praktikuodavo poligamiją, tačiau Akbaro anūko širdyje sutiktoji mergina užėmė ypatingą vietą. 1631 m. birželio 17 d. Arjumand mirė, gimdydama keturioliktą valdovo vaiką.

Mylimiausios haremo gražuolės netektis Mogolų imperatorių sukrėtė iki širdies gelmių, tad, sunkiai įveikęs liūdesį, jis ryžosi padaryti viską, kad žmonių atmintyje per amžius išliktų mirusiosios vardas. Taip atsirado vienas įspūdingiausių pasaulio mauzoliejų, kuriame susilieja persų, indų ir turkų architektūros elementai.

Teigiama, kad 916 mln. dolerių dabartiniais pinigais vertinamą Tadž Mahalą kūrė net 22 tūkst. žmonių, pasitelkę daugiau nei tūkstantį dramblių. 1657 m. rugsėjį monarchas sunkiai susirgo. Prasidėjo sūnų kovos dėl valdžios, kurias laimėjo Muhi-ud-Din Muhammadas (1618–1707).

Naujasis valdovas buvo dievobaimingas musulmonas. Jis ne tik išvijo iš rūmų muzikantus, bet ir įkalino savo tėvą Agros forte, palikęs jam vienintelę malonę – kameroje buvo langas, pro kurį kalinys galėjo grožėtis Tadž Mahalo panorama.

„2019 metais minime 15-ąsias Europos Sąjungos plėtros, kuri atnešė didelę naudą mano šaliai Lenkijai, metines. Tais pačiais metais minime sovietų dominavimo griūtį, kuris prasidėjo Tbilisyje demonstracijomis ir tęsėsi Lenkijoje“, – sakė D. Tuskas tarptautinėje konferencijoje Batumyje, skirtoje 10-osioms ES projekto „Rytų partnerystė“ metinėms.

„Šiandien noriu garsiai iš šios tribūnos pareikšti, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo labai teigiamas įvykis Gruzijai, Lenkijai, Centrinės ir Rytų Europos šalims ir, esu tikras, net pačiai Rusijai“, – pažymėjo D. Tuskas.

Atmeta abejones dėl ES plėtros būtinybės

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas nesutinka su kai kurių Europos politikų abejonėmis dėl Europos Sąjungos plėtros būtinybės.

„Europos Sąjungoje daug kas abejoja dėl tolesnės plėtros. Manęs jokios abejonės nekamuoja“, – ketvirtadienį sakė D. Tuskas tarptautinėje konferencijoje Batumyje, skirtoje 10-osioms ES projekto „Rytų partnerystė“ metinėms.

Jis pažymėjo, kad, „kaip ir pačios Europos Sąjungos atveju prieš daugiau nei 60 metų, tokie procesai neįvyksta per vieną dieną ar pagal vieną planą“ visiems. 

Pasak D. Tusko, ES „ir toliau bus įtrauki iniciatyva santykiams tarp Europos Sąjungos ir visų šešių („Rytų partnerystės“) partnerių stiprinti, taikydama diferencijuotus metodus kiekvienai partnerei, pagal jų pačių siekius ir galimybes“.

„Rytų partnerystėje“ dalyvauja Azerbaidžanas, Armėnija, Baltarusija, Gruzija, Moldavija ir Ukraina.

„Toliau plėtosime galimybes, cituoju, „spartinti politinę asociaciją ir tęsti ekonominę ES ir suinteresuotų partnerių integraciją“, koks ir buvo pradinis tikslas, deklaruotas vis dar galiojančioje Prahos viršūnių susitikimo deklaracijoje, pažymėjo D. Tuskas.

„Kažkas svajoja ir kažkas nori manyti, kad Putino Rusija žlunga. Tai jų svajonės. Tačiau jos nesutampa su realybe“, – pareiškė Rusijos vadovas interviu su amerikiečių režisieriumi Oliveriu Stone‘u (Oliveriu Stounu), parodytu televizijos „Showtime“.

V. Putinas pažymėjo, kad „tie, kas apie tai rašo, tai žino“.

Jis teigė, kad ir Europoje, ir JAV šiuo klausimu esama skirtingų nuomonių. Žmonės, vertinantys perspektyvą „bent 25, 30, 50 metų į priekį, galvoja apie kažkokias problemas, grėsmes, kitaip vertina Rusiją“.

Tačiau, anot prezidento, taip pat „esama žmonių, kurie gyvena nuo rinkimų iki rinkimų ir galvoja tik apie savo politinius interesus“.