Pilietinė iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“ skirta 1991 m. žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti. Iniciatyvos simbolis – žvakė simbolizuoja šviesą, teisingumą, atmintį ir laisvės gynėjų laužus.

Paminėjimui skirta pirmoji penktadienio pamoka. Kauno „Aušros“ gimnazijos gimnazistai iš pradžių žiūrėjo vaizdo medžiagą „Sausio 13-oji signatarų akimis“, po to vyko diskusijos. Mokiniai ir pedagogai minėjime kaip ir kasmet dalyvavo labai aktyviai.

Direktorė Nerija Baltrėnienė portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad tų lemtingų sausio įvykių metu pati buvo šešiolikos metų mokinė. „Pamenu begalinį siaubą ir nežinią, kas vyksta. Buvo siaubingos dienos“, – teigė mokyklos vadovė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ruošiantis minėjimui ir namuose, ir mokyklose buvo dalytasi tų įvykių atsiminimais, kur kieno artimieji buvo tuo metu, kas jiems labiausiai įstrigo. Pačiam nejutus sunku įsivaizduoti to meto atmosferą, tačiau autentiški pasakojimai, vaizdo įrašai yra neįkainojami pilietiniam ugdymui ir istorijos istorijos išsaugojimui.

Sausio įvykiai – vieni svarbiausių Lietuvos istorijoje. Žmonių susitelkimas, stovėjimas už savo šalies laisvę net gyvybės kaina negali būti pamiršti! Atvirkščiai – tebūnie įkvėpimas dabartinei ir ateities kartoms.

Prisimename, kodėl esame laisvi!

Akcija organizuojama jau devintus metus iš eilės, jos iniciatoriai – Lietuvos asociacija "Gyvastis".

Asociacijos prezidentė Aušra Degutytė džiaugėsi, kad žmonės vis labiau suvokia organų donorystės prasmę ir prisijungia prie pagarbos ir padėkos išraiškos.

"Geriausiai organų donorų ir jų artimųjų žygdarbį apibūdina pacientai, kurie gyvena tik dėl to, kad mirusiojo artimieji apimti netekties skausmo atvėrė savo širdį beviltiškai sergantiems, bet visiškai svetimiems žmonėms. Tai ypatingos pagarbos verti žmonės, kuriems dėl įteisinto donorystės konfidencialumo deramai padėkoti net nėra galimybės. Tokie paradoksai skatina ieškoti galimybės tuos žmones pagerbti, kad jie pajaustų, jog pacientai už jų poelgį yra be galo dėkingi", – kalbėjo A.Degutytė.

Uostamiestyje ši akcija vyks Atgimimo aikštėje šį penktadienį nuo 17 iki 21 val. Ją organizuos Vakarų Lietuvos nefrologinių ligonių draugija "Klaipėdos Gyvastis". Jos pirmininkė Daiva Dragūnienė teigė, kad laukiančių savo donorų yra ir Klaipėdoje.

"Sunku pasakyti, kiek iš viso donorų buvo Klaipėdoje. Tačiau laukiančių šiuo metu uostamiestyje – šeši žmonės, Klaipėdos rajone – taip pat šeši, Kretingoje – trys", – sakė D.Dragūnienė.

Kasdien organų ir audinių transplantacijos Lietuvoje laukia daugiau kaip 400 žmonių, iš jų apie 20 vaikų.

Susirinkusieji iš žvakučių išdėlios širdį, o jos viduje – žodį "ačiū".

Pernai esant silpnam vėjui ir nelietingam orui, žvakučių uždegti netekdavo, tačiau šiųmetinės orų prognozės – palankesnės.

"Būna, kad uždegi, o kol pasilenki ant žemės padėti, vėl užgęsta. Bet net jeigu tik kelios dega iš viso to būrio – jau gerai", – kalbėjo D.Dragūnienė.

Akcija taip pat vyks Šiauliuose, Šilutėje, Radviliškyje, Joniškyje, Kaune, Panevėžyje, Vilniuje, Alytuje ir daugelyje kitų miestų.

Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena minima kasmet spalio antrąjį šeštadienį.

Visi kviečiami prisiminti ir paminėti prieš trisdešimt metų iškovotą mūsų laisvės pergalę.  Sausio 13-ąją, 8.00 valandą ryto, kartu dešimčiai minučių languose uždegti vienybės, atminimo ir pergalės žvakutes.

1991 metų sausį vienybės ir laisvės siekio vedini Lietuvos piliečiai pasiekė istorinę pergalę.  Tauta atsilaikė prieš sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų agresiją ir mėginimą karine jėga įvykdyti perversmą ir apgynė atkurtos valstybės nepriklausomybę. 

„Uždegdami žvakutes senu lietuvišku papročiu pagerbiame žuvusius Lietuvos didvyrius ir patvirtiname, kad jų aukos niekada nepamiršime. Tačiau Sausio 13-oji lygiai taip pat yra ir Lietuvos piliečių pergalės prieš brutalią okupantų jėgą diena. Todėl šios žvakės mūsų languose – lyg mažos liepsnelės nuo laužų, degusių Vilniaus gatvėse 1991 sausį, simbolizuoja visų mūsų pažadą ir toliau nepailstamai ginti šalies laisvę“, – kviečia prie pilietinės iniciatyvos prisijungti jos globėjas šalies vadovas G.Nausėda.

Uždegdami žvakutes senu lietuvišku papročiu pagerbiame žuvusius Lietuvos didvyrius ir patvirtiname, kad jų aukos niekada nepamiršime.

1991 metų Lietuvos piliečių pergalė prieš agresorių yra iškiliausias įvykis mūsų šalies naujausių laikų istorijoje – tai buvo esminis lūžio taškas nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo kelyje, nulėmęs ne tik mūsų šalies ateitį bet ir esminius tarptautinius geopolitinius procesus. Tomis dienomis iš esmės sprendėsi visos sovietinės imperijos pavergtų tautų ir valstybių likimai, iš esmės sprendėsi Europos ateitis. Ir mes galime didžiuotis šia pergale.

Tai buvo Tautos pergalė. O Tauta – tai ne tik žmonės, gyvenę tuo istoriniu momentu, bet ir ankstesnės kartos, padėjusios laisvės siekio pamatus – nepriklausomybės kovų savanoriai, pokario partizanai ir rezistentai – tai ir šiandieninė karta, užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje, tai ir jų vaikai, kurie gyvens ir kurs ateities Lietuvoje.

Žvakutė simbolizuoja šviesą, teisingumą, atmintį ir laisvės gynėjų laužus.

Pilietiškumo iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“ organizuojama nuo 2008 metų. Kasmet šią iniciatyvą palaikančių švietimo įstaigų ir kitų institucijų daugėja. Iniciatyvą aktyviai palaiko ne tik švietimo įstaigos, bet ir valstybės institucijos: Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, Lietuvos Respublikos ambasados užsienyje, muziejai, bibliotekos, ligoninės, policijos komisariatai, pasienio užkardos, įstaigos, organizacijos ir Lietuvos piliečiai. Pernai iniciatyvą palaikė daugiau kaip 1500 švietimo įstaigų ir kitų institucijų.

Žmonės, gyvenantys su transplantuotu organu, šią „Gyvasties“ iniciatyvą laiko dėkingumo, pagarbos ir atminties ženklu savo donorui, nes kitaip padėkoti mirusiajam ir jo artimiesiems galimybių nėra.

Asociacijos „Gyvastis“ nariai visada stengiasi dalyvauti šiame donorų pagerbimo renginyje: „Kadangi ši diena minima rudenį, visad labai jaudinamės dėl oro sąlygų. Mūsų nariai yra jautrūs visokioms infekcijoms, o šaltas metas yra palankus virusams plisti, – sako asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė. – Visaip yra buvę – ir lietus pliaupė, ir buvo šalta, pasitaikydavo ir graži diena. Mūsų žmonės visoje šalyje, kur bevyktų žvakučių uždegimas ir koks bebūtų oras – visada stengiasi dalyvauti. Labai kviečiame prisijungti visus, neabejingus kilniausiam poelgiui – organų donorystei po mirties“.

Šiais metais žvakutės donorams pagerbti liepsnos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Vilkaviškyje, Prienuose, Varėnoje, Skuode, Viekšniuose, Valkininkuose, Marcinkonyse. Renginiai organizuojami laikantis saugumo reikalavimų.

Dėl sudėtingos koronaviruso plitimo situacijos, šiais metais neorganizuojami renginiai Šiauliuose, Raseiniuose, Radviliškyje, Palangoje.

Dėkojantys savo donorui ir jo artimiesiems už sprendimą, dovanojusį gyvenimą, kviečiami namuose uždegti žvakelę ir mintimis išreikšti savo dėkingumą.

Žvakučių uždegimas organų donorams pagerbti skiriamas Pasaulinei ir Europos organų donorystės dienai paminėti. Ši diena minima kasmet spalio antrąjį šeštadienį.

Lietuvai pagerbiant laisvės gynėjus, žuvusius prieš 29 metus per sovietų agresiją, šiandien 8 val. ryto dešimčiai minučių buvo uždegtos žvakutės.

Kauno Jono Pauliaus II gimnazijoje degant žvakutes skambėjo dainos, eilės, po to vyko pilietiškumo pamokos.

Specialiąsias pamokas vedė ir mokytojai, ir kruopščiai tam rengęsi 11-12-tų klasių mokiniai. 

„Tai mums visiems labai svarbi diena“, – neabejojo Jono Pauliaus II gimnazijos vienuoliktokė Milda. Svarbi, nes tie įvykiai mus suvienijo, žmonės net paaukojo gyvybę dėl tautos ir valstybės laisvės. „Svarbu tą prisiminti. Svarbu branginti savo laisvę“, – kalbėjo gimnazistė.

Jos bendramokslė Aistė, su draugais dalyvavusi minėjime, taip pat akcentavo tai, kad galimybė patiems nuspręsti, ką veikti, dirbti, kur keliauti, yra didžiulė dovana, o ne savaime suprantamas dalykas.

„Esu labai dėkinga, kad galime gyventi ten ir taip, kaip norime, kalbėti tokia kalba, kokia norime, kad galime laisvai išsakyti savo nuomonę. Šis minėjimas –tai proga dar kartą prisiminti, kad laisvė ir nepriklausomybė yra didžiulė privilegija, kurią mums įteikė žuvę laisvės gynėjai ir kiti žmonės, dėję ir tebededantys pastangas vardan Tėvynės“, – dėstė dešimtokė skambant mokinių atliekamai dainai „Laisvė“.

Šis minėjimas –tai proga dar kartą prisiminti, kad laisvė ir nepriklausomybė yra didžiulė privilegija, kurią mums įteikė žuvę laisvės gynėjai ir kiti žmonės, dėję ir tebededantys pastangas vardan Tėvynės.

Gimnazijos direktorė Ramutė Latvelienė pasakojo, kad mokiniai apie Sausio 13-osios įvykius daug ką sužinojo ne tik iš mokytojų, bet ir iš tėvų, senelių bei žiniasklaidos. Pedagogai su mokiniais kasmet apsikeičia ir asmeniniais bei artimųjų papasakotais įspūdžiais.

„Tais metais buvau vienuoliktokė“, – pasakojo direktorės pavaduotoja neformaliajam švietimui Kristina Žilienė. Per sausio įvykius ji su draugais nusprendė neiti į mokyklą, o važiuoti į Vilnių. Pasirinktą dieną praleidę prie Seimo jaunuoliai vakare grįžo namo, o po to sužinojo, kad sostinėje prasidėjo tragiškieji įvykiai. 

Pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ metu visoje Lietuvoje tradiciškai uždegamos žvakės simbolizuoja laisvės gynėjų laužus prie parlamento, apgintos laisvės šviesą ir pergalę prieš brutalią jėgą, atmintį ir susikaupimą pagerbiant žuvusius ir nukentėjusius.

Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos direktorius Ronaldas Račinskas  1991 m. sausio 13 d. įvardijo viena svarbiausių dienų naujausioje Lietuvos istorijoje. „Tai buvo esminis lūžio taškas nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo kelyje. Tomis dienomis susitelkusi pilietinė visuomenė apgynė valstybės nepriklausomybę. Tomis dienomis iš esmės sprendėsi visos sovietinės imperijos pavergtų tautų ir valstybių likimai, galima sakyti, kad sprendėsi Europos ateitis. Mes privalome prisiminti šią dieną kaip mūsų istorinę pergalę ir ja didžiuotis. Tai mūsų 20 a. Žalgirio mūšis“, – yra sakęs R. Račinskas.

Kaip ir kitose šalies mokyklose, sostinės „Ryto“ progimnazijoje uždegtos žvakutės, simbolizuojančios atmintį, vienybę ir pergalę prieš sovietų agresorių.

„Jūs davėte Lietuvai vieną iš Sausio 13-osios didvyrių D. Gerbutavičių. Šiandien jūs, vaikučiai, augantys labai greitai, netrukus ir patys galėsite padaryti pasirinkimus“, – sakė G. Nausėda, prieš uždegdamas atminimo žvakę progimnazijos fojė.

Pasak jo, tie pasirinkimai nebėra tokie skausmingi, kaip 1991 metais, tačiau teks rinktis – būti abejingais valstybės atžvilgiu ar aktyviais ir mylinčiais šalį.

„Aš neabejoju, kokį pasirinkimą jūs padarysite“, – teigė prezidentas.

„Atrodo visa tai vyko vakar“

D. Gerbutavičius prie televizijos bokšto Vilniuje žuvo būdamas 17-os.

Iš viso per sovietų agresiją 1991 metų sausį karinių veiksmų metu nužudyta 14 žmonių, daugiau nei 800 sužaloti.

Minėjime „Ryto“ progimnazijoje pirmadienį dalyvavo ir D. Gerbutavičiaus motina.

„Man sausio 13-oji kartu yra ir šventė, ir skausmas, kuris negyja niekada. Praėjo 29 metai, bet prisiminimai lieka tokie, kad atrodo visa tai vyko vakar“, – žurnalistams sakė Vincė Gerbutavičienė.

„Viskas yra gyva – motinos širdyje taip liks iki tol, kol užsimerks akys“, – pridūrė ji.

Man sausio 13-oji kartu yra ir šventė, ir skausmas, kuris negyja niekada. Praėjo 29 metai, bet prisiminimai lieka tokie, kad atrodo visa tai vyko vakar.

„D. Gerbutavičius buvo ir yra mūsų mokyklos mokinys. Jį kasmet prisimename tokiu laiku“, – sakė „Ryto progimnazijos“ direktorė Vida Kisielienė.

G. Nausėda įvykius stebėjo iš Vokietijos

Prezidentas G. Nausėda sakė, kad 1991 metų sausio 13-oji yra kertinė data, parodžiusi okupantui, kad „tankai, ginklai, brutali jėga – tai dar ne viskas“.

„Okupantui tai turėtų būti labai gera pamoka, jis turėtų iš to padaryti išvadas ir niekada nemėginti užgniaužti laisvės štai tokiais būdais“, – žurnalistams sakė šalies vadovas.

Jis pasakojo per šiuos įvykius buvęs Vokietijoje, kur tuo metu studijavo. Pasak prezidento, per atstumą jie atrodė dar baisiau, kelias dienas nepavyko susisiekti su artimaisiais.

„Norėjau viską metęs visus mokslus ieškoti namo, (...) bet tėvai pasakė: nevažiuok, geriausia, ką tu gali padaryti tai gauti išsilavinimą, grįžti į Lietuvą ir prisidėti savo žiniomis prie Lietuvos statybos“, – kalbėjo G. Nausėda.

„Daugiau galėtų papasakoti mano artimieji, kurie tuo metu praktiškai visi buvo prie barikadų“, – pridūrė jis.

Vilniaus apygardos teismas pernai buvusį sovietų gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą ir dar daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų bei karininkų pripažino kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, jiems už akių skirtos laisvės atėmimo bausmės.

Žuvusiųjų atminimas pirmadienį taip pat bus pagerbtas Seime bei Antakalnio kapinėse.

„Rodos lietus kaupiasi“, – kartodama gerai žinomo animacinio filmo vieno iš personažų frazę, studentų pora įnirtingai ėmė purtyti savo kuprinę.

Dar prieš akimirką lengvai purškęs lietus liovėsi, todėl iš tolimiausio kampelio jiedu traukė ne lietsargį, o degtukų dėžutę. Regis, judviejų rankų tik ir tetrūko – vos keli brūkštelėjimai per sieros juostelę ir ant Rotušės aikštės grindinio suliepsnojo užrašas „Sielų upė“.

„Fantastiškas vaizdas, tiesa?“ – jaunuoliai žadėjo perplaukti visą atkarpą ir netgi suskaičiuoti, kiek žvakių joje išdėliota.

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KnF) studentų atstovybės iniciatyva aštuonioliktą kartą surengta akcija „Sielų upė“ tradiciškai užtvindė visą Kauno senamiestį – žvakės liepsnojo ir Rotušės aikštėje, ir Vilniaus gatvėje, ir Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelyje. Tuo metu renginio organizatoriai skaičiavo, kad jų idėjai bus panaudota maždaug 5 tūkst. vienetų žvakių.

Anot senąsias tradicijas puoselėjančio akademinio jaunimo, tradicine lapkričio akcija kauniečiai kviečiami prisiminti visus išėjusius anapilin. Kalbintieji džiaugėsi tokia galimybe ir vylėsi, kad „Sielų upė“ nesiliaus tekėjusi. 

„Pasikalbėsiu su išėjusiais artimaisiais ir su visais tais, kurių nežinau. Kodėl tai darau? Esu girdėjusi, kad mirusieji gyvi tol, kol apie juos galvojame“, – priklaupusi ant vieno kelio žvakių liepsnose žvilgsnį skandino jauna mergina.

Pasikalbėsiu su išėjusiais artimaisiais ir su visais tais, kurių nežinau. Kodėl tai darau? Esu girdėjusi, kad mirusieji gyvi tol, kol apie juos galvojame.

Į „Sielų upę“ ji atėjo tuščiomis, kaip ir prašė organizatoriai, o besibaigiant renginiui, nuo 22 val. iki 23 val., kaunietė žadėjo pasiimti kelias žvakeles su savimi. Ne todėl, kad neturėtų pinigų naujoms.

„Organizatoriai prašė suteikti antrą šansą kiekvienai žvakelei. Manau, tai labai graži iniciatyva, todėl noriu prie jos prisidėti – paklausta, kur keliaus jos paimtos žvakelės, mergina ilgai negalvojo. – Šiandien nebuvau kapinėse. Važiuosiu ryt, nes būtent Vėlinės ir yra mirusiųjų lankymo diena. Namuose turiu kelias „Carito“ žvakutes, įdėsiu jas į stiklines žvakides ir nunešiu savo močiutei.“

Šiemet prie akcijos vėl prisijungė ir taip 2018-aisiais pradėtą muzikinę iniciatyvą tęsė kelios Kauno senamiesčio kavinės, lankytojams dovanojusios lyrines natas. Kelią į akcijos dalyves rodė tos pačios žvakelės.

„Labai tikimės, kad jauki muzikinė atmosfera padės dar labiau įprasminti renginį ir padarys jį įsimintinesnį“ – prieš renginį kalbėjo ir prasmingo vakaro „Sielų upės“ dalyviams linkėjo VU KnF studentų atstovybės komunikacijos koordinatorė Ieva Borovskytė.

O tautiečiai, nuo seno įpratę pasirūpinti padoria kelione Anapilin, vis labiau gūžiasi dėl augančių kainų. Ir į Lenkiją jau ne tik vaisto važiuoja, bet ir artimųjų palaikus kremuoti veža – pigiau.

Palaidoti padoriai Lietuvoje – prabanga. Pagal valstybės laidotuvėms išmokamą pašalpą turėtų užtekti 304 eurų, tačiau net savo įkainių nelinkę viešinti laidojimo namų atstovai pripažįsta: be 1 tūkst. eurų padoriai žmogaus į pomirtinę kelionę neišlydėsi. Valstybė nemato šios problemos. Va pamaitinai senjorus pažadais, kad pakelsi pensijas, numetei eurą kitą, tai dar rinkimuose savo balsą atiduos, o iš nabašniko ką paimsi? Ekonominei situacijai pagerėjus, buvo sugrąžintos pensijos, padidėjo socialinio draudimo pensijos, o laidotuvių išmokos suma ta pati metų metus – kaip traukinys ant užrūdijusių bėgių.

Pamaitinai senjorus pažadais, kad pakelsi pensijas, numetei eurą kitą, tai dar rinkimuose savo balsą atiduos, o iš nabašniko ką paimsi?

Ramu senoliui ar senolei, jei pasidėjo laidotuvėms, o jei krebžda kaip vargo pelė iš pensijos ir artimųjų nėra? Nepasiturintys klaipėdiečiai, nenorintys po mirties tapti našta giminaičiams, rado sprendimą – paliepia išbarstyti savo pelenus ant Olando Kepurės ar tiesiai į jūrą. Ir nė motais, kad Žmonių palaikų laidojimo įstatymas to neleidžia, kad Vatikanas katalikams tai yra uždraudęs. Pomirtinių nelegalų daugėja, bet ne iš onoro, o iš vargo.

JAV įstatymais skinasi kelią naujas laidojimo būdas, kuris leistų mirusiesiems atgimti… gėlių pavidalu. Šio projekto šalininkai tikina, kad tai yra ekologiškiausias laidojimo būdas – palaikus kompostuoti ir naudoti mulčiui. Tiesa, lietuviai kol kas labiau mėgsta gėlių darželius ant išpuoselėtų kapaviečių. Ir iš pradžių turėtų mokytis bent jau neteršti aplinkos tonomis plastikinių žvakučių.

Jau tradicija tapusios akcijos „Renkuosi gyvybę“ organizatorių tikslas – ne tik prisiminti negimusius kūdikius, bet ir skleisti žinią krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims, kad abortas nėra vienintelė ir teisinga išeitis. Moterys ir šeimos gali sulaukti reikiamos pagalbos.

Akcija „Renkuosi gyvybę“ inicijuoja Laisvos visuomenės institutas. Prieš jai prasidedant Vilniaus arkikatedroje bazilikoje bus aukojamos šv. Mišios už negimusius kūdikius.

Žvakutėmis pasirūpins akcijos organizatoriai. Visi yra kviečiami jas uždegti ir prisiminti negimusius kūdikius.

Akcijos „Renkuosi gyvybę“ organizatoriai pabrėžia, kad už kiekvieną atliktą abortą atsakinga ne tik moteris, bet ir kiekvienas žmogus, visuomenė, valstybė. Užsienio šalyse ir Lietuvoje atlikti tyrimai esą patvirtina, kad spaudimas moteriai rinktis abortą patiriamas ne tik tiesiogiai artimoje aplinkoje, bet ir netiesiogiai viešoje erdvėje.

„Krizinio nėštumo atveju mūsų valstybė moteriai tegali pasiūlyti aborto paslaugą. Tačiau abortas moters problemų nesprendžia, bet tik pagilina. Manau, kad mūsų šalies gyventojos nusipelno kur kas daugiau: pagalbos, kuri atlieptų konkrečios moters situaciją ir, kiek įmanoma, eliminuotų krizės priežastis. Tai leistų išgelbėti ir jų kūdikių gyvybes. Svarbu, kad valdžios institucijos parengtų ilgalaikį, nuoseklų veiksmų planą, pagal kurį būtų tobulinami teisės aktai, kuriama kompleksinės pagalbos sistema ir skiriamas reikiamas finansavimas”, – sakė Laisvos visuomenės instituto valdybos narė teisininkė Kristina Zamarytė – Sakavičienė.

Abortas ne tik nutraukia vaiko gyvybę, tačiau sužeidžia ir pačią moterį.

Krizinio nėštumo centro konsultantai teigia, kad moters, išgyvenusios aborto traumą, pasekmės lydi ilgus metus. Moterys užsisklendžia, negali pabėgti nuo praeities prisiminimų, suserga depresija, sumenkėja jų savivertė, persekioja baimė ir kaltės jausmas.

„Abortas ne tik nutraukia vaiko gyvybę, tačiau sužeidžia ir pačią moterį. Krizinio nėštumo centras nemokamai teikia moterims tuo metu taip reikalingą emocinę, psichologinę, materialinę, socialinę pagalbą, kuri suteiktų jai stiprybės išnešioti, pagimdyti ir auginti kūdikį“, – sakė Krizinio nėštumo centro konsultantė Rūta Trumpickienė.

Nors Lietuvoje krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims pagalbos sistema ir teisinė bazė nėra sustyguota, tačiau bendros tendencijos džiuginamos – oficialiai atliekamų abortų skaičius Lietuvoje kasmet mažėja.

Pasak LVI, mokslinis faktas, kad žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo metu, visuomenėje jau plačiai žinomas. B. Obelenienė, A. Narbekovas, Z. Liubarskienė, V. Daudaravičienė aprašė tyrimą „Žmogaus gyvybės pradžios ir apsaugos problematika Lietuvos studentų požiūriu”. Pateikiamoje apklausoje dalyvavo beveik tūkstantis studentų. Į klausimą, kada prasideda žmogaus gyvybė, 86 procentai apklaustųjų atsakė, kad nuo pat apvaisinimo. Tuo metu moterys, kurios, nepaisant suvokimo, kad aborto metu nutraukiama jų kūdikio gyvybė, visgi žengė šį žingsnį, teigia, kad tai buvo vienas iš sunkiausių sprendimų jų gyvenime.

Laisvos visuomenės instituto direktorės Dianos Karvelienės teigimu, akcija „Renkuosi gyvybę“ kasmet sulaukia vis daugiau organizatorių ir rėmėjų.

„Šiais metais prie organizatorių prisijungė Krizinio nėštumo centras, Kolumbo riteriai, Šv. Tomo Moro klubas ir ateitininkai. Akcijos partnerių gretas papildė beveik dvi dešimtys įvairių nevyriausybinių organizacijų, kurios ne tik palaiko akcijos idėją, bet ir buriasi tęstinei veiklai, apimančiai pagalbos, švietimo ir teisėkūros iniciatyvas”, – sakė Laisvos visuomenės instituto direktorė D. Karvelienė.