1948-ŲJŲ TREMTIES AIDAI

Kaune gyvenantys brolis ir sesuo Putnos mena skirtingus epizodus iš didžiosios lietuvių tremties 1948 m. pavasarį ir grįžus į Lietuvą, tačiau tai tik suteikia naujų spalvų istorinei atminčiai.

Neprašyti svečiai

Stalininis režimas po poetiškais pavadinimais „Pavasaris“, „Bangų mūša“, „Ruduo“ slėpė masinius tūkstančių Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Pati masiškiausia trėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“), Lietuvoje vyko 1948 m. gegužės 22–23 d. Kauniečiai Aldona ir Kazimieras Putnos – gyvi tos tragedijos liudininkai.

„Anuomet mes, trys vaikai su tėvais Petru ir Rozalija Putnomis, gyvenome Vaiškonių kaime Ukmergės (dabar Kėdainių) rajone, turėjome 60 ha žemės, samdėme žmones ūkio darbams. Pokario metais tėvai rėmė Lietuvos partizanus maisto produktais, drabužiais, suteikdavo nakvynę savo namuose. Tėvas, prieš trėmimą iškviestas į apklausą Pagirių valsčiuje, išgirdo klausimą: „Ar buvo pas tave banditai, ar davei jiems valgyti?“. Tėvas atsakė: „Taip“. „Vadinasi, šelpei banditus“, – konstatavo, matyt, vienas iš tų, kuriems reikėjo sudaryti tremiamų ūkininkų sąrašus“, – „Kauno dienai“ pasakojo devintą gyvenimo dešimtmetį baigiantis Kazimieras Putna, kuriam šeimos trėmimo metu buvo beveik vienuolika metų.

Pasak K. Putnos, kai pas juos gegužės 22-osios išvakarėse užėjo Melničenko vadovaujami trys ginkluoti sovietinės valdžios atstovai ir susėdo virtuvėje prie stalo, tėvai nepagalvojo, kad tai trėmėjų komanda. Mat buvo įpratę prie ginkluotų žmonių lankymosi – jie ateidavo į namus ir čia tykodavo ateinančių pas ūkininką partizanų. Prieš kelias dienas irgi buvo atėję – įsakmiai pareikalavo pirkti obligacijų už 500 rublių. Šeima per prievartą prarado didžiąją dalį santaupų. Tačiau tą gegužės vakarą neprašytų svečių tikslas buvo kitoks. Jie  gerai jį užslėpė, paryčiais išleisdami nieko neįtariančią dviejų sūnų ir dukrelės motiną karvių melžti.

Pragiedruliai: Vytautas Putna (fleita), kaimynas tremtinys Romas Lisauskas (armonika) ir dainininkė Aldona Putnaitė koncertuoja saviškiams per 1957 metų Kalėdas Sibire. / A. Putnaitės archyvo nuotr.

Nušovė kaimynų vaiką

„Kai pamelžusi karves mama grįžo namo, ginkluoti vyrai pranešė, kad šeima yra tremiama. Tarp trėmėjų buvo ir pas Putnas tarnavęs piemuo, kuris valsčiuje anksčiau liudijo, kad šeimininkas šelpė partizanus ir pagarbiai apie juos kalbėjo. Vienas iš trėmėjų buvo rusiškai kalbėjęs kareivis. Būtent jis pasakė tėvui, kad šeima turės gyventi Sibire, todėl reikia įsidėti į kelionę kuo daugiau daiktų – tiek, kad tilptų į vežimą. Jis padėjo ir grūdus į maišą supilti, ir patarė įsidėti visus šiltus drabužius. Trėmėjai liepė pasiimti savo vežimą, arklį ir važiuoti į Pagirių bažnyčios šventorių. Vežime turėjo tilpti trys ginkluoti trėmėjai ir penkių asmenų mūsų šeima su daiktais ir maistu“, – pasakojo K. Putna. Anot jo, šventoriuje jau stovėjo daugybė arklių ir tuščių vežimų – sovietinė valdžia juos, kaip ir visą tremiamų žmonių turtą, vėliau pasisavino.

Būdama penktokė ėmiau uždarbiauti – už kasdien gaunamą kakavos puodelį ir duonos riekelę prižiūrėdavau po pamokų mokytojos, kuri lietuviais tremtiniais pasitikėjo, vaiką.

Važiuodami iš namų, tėvai suprato, kad pasiėmė per mažai duonos. Tada vidurinysis Putnų sūnus Vytautas paprašė trėmėjų leidimo nueiti duonos pas kaimyną. Leido. O štai tremiamų kitų kaimynų Radzevičių sūnus bėgo duonos, neprašęs leidimo. Berniukas buvo nušautas – liko gulėti gatvėje, o jo tėvams buvo pasakyta: „Be jūsų palaidosime.“

Įdomu, kad vieni Putnų giminės, išgirdę apie trėmimus, kitą dieną atėjusiems jų išvežti stribams pasiūlė sočius pusryčius, gausiai pagardintus degtine. Trėmėjai tiek nusigėrė, kad šeima galėjo pabėgti. Deja, tinkamai pasislėpti nuo trėmimo nepavyko. Visi Putnos susitiko gyvuliniuose vagonuose Jonavos geležinkelio stotyje.

Laivo „Stalin“ triume

„Aklinai uždarytame vagone buvo beprotiškai karšta, tamsu, nebuvo vandens, durys uždarytos, o aš vis prašiau pieniuko, – pasakojo Aldona Putnaitė, kuriai trėmimo metu buvo pustrečių metų ir kuri į tremties pradžią žvelgė mamos, palikusios užrašus, akimis. – Iš pradžių mūsų ešelonas pasiekė Krasnojarską, kur tremtiniai buvo išlaipinti ir nuvežti sunkvežimiais prie Jenisiejaus. Ten laukė keli keleiviniai laivai. Atsimenu kelis pavadinimus: „Stalin“, „Marija Uljanova“ (Lenino motina), „Aleksandr Matrosov“ (SSRS karys, didvyris). Pakrantėje tremtiniai ne vieną parą laukė leidimo lipti į laivų triumus – viršutiniuose laivų aukštuose įsikūrė SSRS keleiviai. Mūsų šeima pateko į garlaivio „Stalin“ triumą, kuriame buvo apie 200 lietuvių tremtinių. Dvi savaites plaukėme Jenisiejumi paskui ledus į Igarką, kurią, beje, 1930 m. įkūrė pačių rusų išbuožinti ūkininkai.“

Studentai: broliai Vytautas ir Kazimieras (dešinėje) studijavo Tomsko politechnikos institute. 1959 m. / A. Putnaitės archyvo nuotr.

Igarka buvo viena stambiausių tremties ir kalinimo vietų visoje SSRS. 1948 m. birželį–liepą čia buvo atplukdyti trys ešelonai tremtinių – apie 6–8 tūkst. žmonių (kitais duomenimis – keturi ešelonai, t. y. apie 8–10 tūkst. žmonių).

Pasak A. Putnaitės, laivas sustojo Jenisiejaus pakrantėje, ir tremtiniai turėjo užsitempti savo mantą stačiais upės krantais į viršų, kur jų laukė arkliais, jaučiais kinkyti vežimai ir kelionė į barakus. Tai buvo 1948 m. birželio 17 d. rytas.

Pirmas pirkinys

„Mūsų ešelono apie 1,6 tūkst. tremtinių buvo patalpinti Igarkos Birževajos gatvės aštuoniuose didžiuliuose barakuose, kuriuos buvo pastatę japonų belaisviai. Mūsiškė penkių asmenų šeima gyveno drauge su kitais šešiais tremtiniais 20 kv. m patalpoje. Buvo nežmoniškai ankšta“, – prisiminė Kazimieras. Tremties sąlygos čia buvo nepaprastai sunkios dėl poliarinio klimato: žiema trukdavo beveik devynis mėnesius, o šaltis kartais pasiekdavo ir 60 °C. Pirmaisiais tremties metais nuo bado, šalčio, ligų mirė tikrai daugiau nei 400 tremtinių, kurių dauguma – vaikai ir seneliai. Vietos valdžia greitai suprato, kad netrukus liks ir be suaugusiųjų darbo rankų. Tad pradėjo gerinti tremtinių gyvenimo sąlygas: kai kurioms šeimoms skyrė po atskirą kambarį barakuose, jų rankomis pastatė mažus namelius. Mat Igarkoje buvo išvystyta miško pramonė – statybinės medžiagos netrūko. Tas kelių dešimčių namelių sambūris buvo vadinamas „litovskij gorodok“ (lietuviškas miestelis).

„Ketvirtais tremties metais už uždirbtus pinigus nusipirkau fotoaparatą „Liubitel“, o pirmojoje mano darytoje nuotraukoje – 1952 m. Kūčios tremtyje. Beje, pirkau būtent „Liubitel“, nes jo objektyvas buvo universalus – jį galima buvo panaudoti savadarbiam didintuvui“, – aiškino Kazimieras.

Įvertino: Aldonai buvo patikėta įkurti F. Dzeržinskio staklių gamykloje biblioteką. 1969 m./ A. Putnaitės archyvo nuotr.

Jis jau tremties pradžioje gana neblogai mokėjo rusų kalbą, nes Lietuvoje vokiečių okupacijos metais jų nurodymu Putnoms teko priimti ir maitinti kelis rusų kareivius, kuriuos buvo galima panaudoti kaip talkininkus ūkyje. Tačiau tai truko neilgai – atsigavusius pas Putnas rusų kareivius vokiečiai išvežė darbams į Vokietiją.

Atlygis – kakava

„Igarkoje sunkiai įvairius darbus dirbdama dienomis, mama suko galvą, kur padėti mažametę dukrelę, kuri dar nelankė mokyklos ir negalėjo likti namie viena. Mamos giminaitė, dirbusi viename iš vos kelių vaikų darželių, pasiūlė mamai čia įsidarbinti, tai man anuomet būtų garantavę ten vietą. Mama sutiko su šiuo pasiūlymu, nors atlyginimas tame darželyje už darbą – ruošti malkas – buvo mažesnis nei miško pramonėje“, – pasakojo Aldona.

Igarkos mokykloje buvo daug lietuvių vaikų iš tremtinių šeimų. Čia jie išmoko siuvinėti, daryti drabužių iškarpas, siūti, fotografuoti. Vaikai per pertraukas  šokdavo, dainuodavo mokykloje išmoktas rusiškas dainas.

Draugės: varganos vaikystės Igarkoje liudininkės. Iš kairės: Marytė Sakalauskaitė, Genutė Černiauskaitė, Aldona Putnaite./  A. Putnaitės archyvo nuotr.

„Būdama penktokė ėmiau uždarbiauti – už kasdien gaunamą kakavos puodelį ir duonos riekelę prižiūrėdavau po pamokų mokytojos, kuri lietuviais tremtiniais pasitikėjo, vaiką. Kai man sukako trylika metų, vasarą įsidarbinau paštininke – išnešiodavau laiškus po kelių gatvių namus. Beje, manimi pasitikėdavo ir mokyklos bibliotekoje dirbusi tremtinė iš Ukrainos G. M. Bogdanova, kuri leisdavo man mažučiame akvariume maitinti žuvytes smulkinta džiovinta jautiena, o aš geresnės sveikatos labui valgydavau žalias bulves. Žinoma, jei jų būdavo. Namuose būdavo didžiulė šventė, kai gaudavome mamos sesers Ancytės atsiųstų iš Lietuvos džiovintų varškės sūrių, lašinukų, sriubai virti riebių džiovintų kamuoliukų su žirniais ir spirgais“, – prisiminė pašnekovė.

Kai pamelžusi karves mama grįžo namo, ginkluoti vyrai pranešė, kad šeima yra tremiama.

Gausioje lietuvių tremtinių bendruomenėje buvo nemaža mokytojų. Tad 1951 m. Regina Eimontaitė ir Janina Putnaitė įkūrė Igarkos tremtinių tautinių šokių būrelį, latvė tremtinė – pučiamųjų orkestrą, 1956 m. Stasys Valaikis ir Balys Dūda – chorą. Lietuviams buvo leista repetuoti Igarkos kultūros namuose. Saviveiklininkai patys pasisiuvo tautinius drabužius ir net kelis kartus dalyvavo Igarkos dainų šventėse, kurias patys padėjo organizuoti.

Igarkoje: Aldoną su katinu ir mama nufotografavo brolis Kazys. 1952 m./ A. Putnaitės archyvo nuotr.

Liūdna tai, kad būtent Igarkoje yra vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių buvusios SSRS teritorijoje. Vienose iš trejų kapinių yra apie 1 tūkst. lietuvių tremtinių kapų. Igarkos vaikų namuose gyveno kelios dešimtys tapusių našlaičiais tremtyje ar atvežtų be tėvų lietuvių vaikų, kurių nepajėgė priglausti ir išmaitinti tremtinių šeimos.

Išmetė Stalino raštus

„1956 m. išvažiavau į Tomską studijuoti elektromechanikos. Tad 1961 m. į Lietuvą grįžau su diplomu kišenėje. Man labai pasisekė – įsidarbinau Kauno hidroelektrinėje eiliniu elektriku. Paskui kilau tarnybos laiptais, gavau 10 kv. m kambarį – galėjo grįžti iš tremties brolis, Aldona. Ilgainiui tapau Kauno gamybinių įmonių kombinato vyriausiuoju energetiku, nors buvau nepartinis. Mat kliūčių man niekas nedarė, nes kombinatas priklausė nuo Leningrado, kur, matyt, vertino Tomsko diplomą ir nesibaimino dėl buvusios tremties, – svarstė Kazimieras. – Kai 1961 m. Igarkoje mirė tėvukas, mama po poros metų mėgino legaliai grįžti į Lietuvą, tačiau jai, „banditų rėmėjai“, nebuvo leista. Ji grįžo vėliau. Na, o aš savo darbinę karjerą baigiau, būdamas Palemono gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos technikos direktoriumi. Su žmona Felicija išauginome sūnų ir dukrą, kurie turi savo šeimas“, – pasakojo Kazimieras.

Saviveiklininkai: Igarkos tremtinių jungtinis choras, kuriam diriguoja Bronius Dūda. (Nuotr. iš Aldonos Matulkaitės knygos „Igarkos tremtiniai“.)

„Kai sukako šešiolika, pati parvažiavau į Lietuvą, kur reikėjo surasti būdų, kaip tapti registruotai pasirinktoje gyventi vietoje. Antraip negalėjai nei darbo gauti, nei mokytis. Legalizuotis padėjo pažįstami žmonės.

Kai baigiau Kaune rusų vidurinę mokyklą, o paskui – spausdinimo mašinėle kursus, per vieną vienuolę gavau darbą anuometės F. Dzeržinskio staklių gamyklos Darbo užmokesčio skyriuje, kur labai reikėjo rusų kalba rašančios mašininkės. Beje, gamyklos direktorius Kęstutis Dzidolikas buvo palankus tremtiniams. Jis man, anuomet studijavusiai Vilniaus universiteto Vakariniame fakultete Kaune, pasiūlė įkurti įmonėje grožinės literatūros biblioteką. Noriai ėmiausi to darbo. Pradėjau nuo to, kad išnešiau ir išmečiau Stalino raštus – juk Nikita Chruščiovas jau seniai buvo pasmerkęs stalinizmą“, – prisiminė A. Putnaitė.

Aktyvi iki šiol

1992 m. Aldona buvo priversta palikti minėtą darbovietę dėl nuolatinio naujojo gamyklos direktoriaus, kieto komunisto, spaudimo. Mat buvusi tremtinė buvo išrinkta į gamyklos Sąjūdžio grupės tarybą, įsteigė gamykloje buvusių Tremtinių klubą, drauge su broliu Vytautu organizavo pirmąjį tremtinių palaikų parvežimą iš Igarkos, Sausio agresijos dienomis organizavo budėjimus prie Aukščiausiosios Tarybos ir Spaudos rūmų. Gamyklos komunistai įvairiais būdais rodė dėl to nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, į komandiruotę užsienyje nebuvo išleistas aktyvus sąjūdininkas Aleksandras Ambrazevičius, o Algirdo Patacko padėjėja turėjo išeiti iš gamyklos, pradėjus dirbtinai mažinti etatus.

Po 30 metų darbo gamykloje užvėrė jos vartus ir Aldona. Tačiau nepalūžo – laimėjo Panemunės senelių namų direktoriaus konkursą. Šias pareigas ėjo beveik 30 metų, čia, be kita ko, įkūrė Krizių centrą vienišiems asmenims, nukentėjusiems nuo sovietinės okupacijos. Dabar apie tą Krizių centrą jau nieko negirdėti. „Kaip nieko, deja, iki šiol negirdėti ir apie konkrečią Seimo ir Vyriausybės programą šiems, Politinių kalinių ir tremtinių, metams. Tremtinių ir politinių kalinių liko jau tiek nedaug – atrodo, vos 20 tūkst.“, – palingavo galva pašnekovė, vadovaujanti Kauno tremtinių ir politinių kalinių bendrijai ir kartu esanti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir Kauno savivaldybės Senjorų tarybos narė. Aldonos šeimoje išaugo dvi dukros. Viena jų – politologė, dirba Niujorke, Jungtinių Tautų organizacijoje, o kita – menotyrininkė, darbuojasi Madride.

Išlikusieji: Igarkos tremtinių brolija, kurios skyriui Kaune vadovauja Aldona (sėdi centre), Ariogaloje vykusiame tradiciniame tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. 2013 m. / Nuotr. iš A. Matulkaitės knygos „Igarkos tremtiniai“.

Vietoj epilogo

Nuo 1948 m. pagrindinis trėmimų tikslas buvo sunaikinti pasiturinčius valstiečius, nors oficialiai 1948 m. gegužę ir 1949 m. kovą organizuoti trėmimai buvo nukreipti prieš pasipriešinimo okupantams rėmėjus, surastų arba žuvusių partizanų šeimas. Trėmimus planavo ir kontroliavo iš Maskvos atsiųsti SSRS saugumo ministerijos įgaliotiniai, sovietinės Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ir Ministrų Tarybos įgaliotiniai. Trėmė iš Rusijos ir Baltarusijos atsiųsti saugumo darbuotojai, vidaus, pasienio, geležinkelių apsaugos kariuomenė, talkino milicija, stribai, vietos komunistai ir vadinamieji sovietiniai aktyvistai.

Per 1948 m. gegužės 22–23 d. vykusią didžiąją trėmimo operaciją „Vesna“ iš Lietuvos buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Operaciją vykdė daugiau įvairių pareigūnų ir sovietinių aktyvistų, nei buvo išvežta žmonių į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį ir Buriatiją – Mongoliją. Trėmimus rengė ir būsimųjų tremtinių bylas sudarė saugumo apskričių ir rajonų skyriai, tremtinių sąrašus tvirtino Lietuvos komunistų partijos apskričių komitetų pirmieji sekretoriai ir vykdomųjų komitetų pirmininkai.

Kaip rašė istorikas Arvydas Anušauskas knygoje „Teroras, 1940–1958 m.“, MGB (sovietinė saugumo struktūra, valstybės saugumo ministerija) ir MVD (liet. – VRM, Vidaus reikalų ministerija) darbuotojai, kareiviai ir stribai šaudė mėginančius pabėgti trėmimo metu. Taip ir nepasiekę tremties vietų mirė nuo vieno iki penkių žmonių kiekviename ešelone. Daugybė tremtinių mirė pakeliui į tremties vietas. Ešelonų sargybiniai atimdavo iš tremiamųjų lašinius, mėsą, kitus produktus, nors pagal MGB instrukcijas pasiimto maisto „turėjo užtekti 45 dienoms“. Vienos SSRS geležinkelio stoties viršininkas už tremtinių ešelono praleidimą reikalavo jam palikti penkias merginas.

Po šio trėmimo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuro nutarime, kurį pasirašė Antanas Sniečkus, teigiama, kad operacija buvo puikiai atlikta, o svarbiausia – tuo Lietuvos Respublikai suteikta didelė pagalba: „Pagerėjo politinė padėtis, ypač kaime.“