Kitais metais rugsėjo 27 d. Lietuvoje jau 20-ąjį kartą oficialiai bus švenčiama Socialinių darbuotojų diena. Kauno rajone beveik tiek pat laiko gyvuoja graži tradicija šios srities specialistus tądien sukviesti į būrį, pasveikinti, padėkoti, o šauniausius – apdovanoti. Tai žmonės, kurie būna šalia, kai prireikia fizinės ir dvasinės pagalbos, išklauso, paguodžia ir pataria.

Gausus būrys

Pakaunėje kilnų darbą dirba beveik 200 socialinių darbuotojų. Gražų skaičių lemia Kauno rajone išplėtotos paslaugos: čia veikia dešimt vaikų dienos centrų, dvi įstaigos, dirbančios su vaikais, netekusiais tėvų globos, dvi šeimynos, vienuolika neįgaliuosius vienijančių organizacijų ir 21 socialines paslaugas teikianti įstaiga.

„Dideli tampame ne kai užaugame, o kai turime didelę širdį ir ją atveriame kitiems. Jūsų kasdienis darbas yra neįkainojamas ir vertas didžiausios pagarbos. Padėti, išgirsti ir būti šalia – šios vertybės jums yra svarbiausios. Ačiū jums už pasiaukojamą darbą ir dėmesį tiems, kam labiausiai jo reikia. Būkite laimingi, sveiki, stiprūs ir mylimi“, – susirinkusius į šventę sveikino Kauno rajono savivaldybės vicemerė Raminta Popovienė.

Atmosfera: šventinį renginį puikiai papuošė roko muzikos spektaklis „Odė gyvenimui. Žygimanto Augusto kita gyvenimo pusė“ ir grafas Domeikis. / V. Žukaitytės nuotr.

Dominavo moterys

Domeikavos laisvalaikio salėje šventišką trečiadienį dominavo moterys ir vien jos kopė į išpuoštą sceną: 26-ioms įteiktos padėkos, keturioms – plaketės, o medaliu įvertinta Vaiko gerovės centro „Gynia“ ilgametės darbuotojos, dirbančios su tėvų globos netekusiais vaikais, Reginos Bašinskienės veikla.

„R. Bašinskienė – reikli, rūpestinga, mylinti ir atsakingai atliekanti pareigas, atjaučianti ir dalijanti gerumą, rodanti individualų dėmesį kiekvienam jo stokojančiam vaikui. Didžioji dalis vaikų į klausimą, kuo pasitiki „Gynioje“ ir kam patikėtų savo paslaptis, įvardija Reginutę“, – šiltai apie šios įstaigos darbuotoją atsiliepė Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė.

V. Žukaitytės nuotr.

Kitur savęs neįsivaizduoja

Pagynėje (Babtų seniūnija) gyvenanti R. Bašinskienė iki 1995 m. dirbo vaikų lopšelyje-darželyje auklėtoja, augino savo vaikučius. Pagynės vaikų lopšelį-darželį reorganizavus, tame pačiame pastate buvo įkurti vaikų globos namai, o Regina pakviesta juose dirbti.

„Taip likimas sudėliojo ir širdis kvietė. Man visada buvo prioritetas vaikai, be jų neįsivaizdavau savo darbinės veiklos. Nuo mažų dienų svajojau, kad būsiu mokytoja, baigiau tuometę Kapsuko Onos Sukackienės pedagoginę mokyklą, buvau pradėjusi studijuoti ikimokyklinį ugdymą“, – pasakojo moteris.

Pradėjusi dirbti Pagynės vaikų globos namuose, R. Bašinskienė žinias gilino įvairiuose mokymuose ir kursuose, baigė Kauno kolegijos buvusį Jono Radvilos fakultetą Kėdainiuose ir tapo diplomuota socialine pedagoge. „Dabar esu socialinė darbuotoja“, – patikslino pašnekovė.

Raminta Popovienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, kas šiame darbe sunkiausia, R. Bašinskienė trumpam susimąstė. „Kiekvieną kartą būna liūdna, kai atveža vaikus, kai susipažįsti su jų istorija, sužinai priežastį, dėl kurios jie čia pateko. Kiek leidžia jėgos, stengiuosi padėti vaikams. Liūdna ir skaudu būna, kai nesiseka, kai vaikas nepriima, kai nepavyksta užmegzti ryšio. Tai nėra darželio vaikai, jie būna pažeisti, patyrę emocinių ir fizinių traumų iš pačių artimiausių žmonių – tėvų“, – liūdnas akimirkas įvardijo socialinė darbuotoja.

Dideli tampame ne kai užaugame, o kai turime didelę širdį ir ją atveriame kitiems.

Per 28 darbo metus Regina taip ir neišmoko skaudžių istorijų neparsinešti į namus, atsiriboti nuo jų. „Iki šiol negebu to padaryti, tačiau ir nelaikau savo asmeniniu trūkumu. Pasitaiko, kad centre užsilieku ir darbo valandoms pasibaigus, ateinu savaitgalį. Būna, kad vaikai, kaip dabar įprasta, rašo SMS, žinutes per mesendžerį ar kitą programėlę, atsakau, bendrauju, o jei kyla problemų, jas sprendžiu. Kitaip elgtis nemoku, o greičiausiai ir neįmanoma, nes tai vaikai, ne suaugusieji, kad galėtų palaukti. Aš gyvenu šiuo darbu, o ne jį dirbu“, – sakė R. Bašinskienė.

Geriausia pakaunės šių metų socialinė darbuotoja pabrėžė, kad visus rūpesčius ir sunkumus atperka, kai vaikas pribėga, apsikabina, padėkoja. „Vaikai ateina kalbėtis, atvirauja, nors kartais jaučiu, kad jie šiek tiek manipuliuoja, išsako ne viską. Viena naujausių istorijų susijusi su palyginti neseniai į centrą atvežtu vaiku, turinčiu sveikatos ir elgesio problemų. Išties paglosto širdį, kai jis palydi išeinant pro įstaigos vartus, atsisveikindamas iki kitos dienos apsikabina sakydamas, kad lauks manęs rytoj“, – su jauduliu kalbėjo moteris.

R. Bašinskienė patikino niekada nesigailėjusi prieš 28-erius metus priimto sprendimo: „Savęs kitur aš nelabai įsivaizduoju. Būna sunkių akimirkų, ir tai natūralu, tačiau aš patenkina savo darbu, stengiuosi jį atsakingai dirbti.“

Dominavimas: socialinių darbuotojų pagerbimo šventėje Domeikavos laisvalaikio salėje vyravo moterys. / V. Žukaitytės nuotr.

Nuotaikos kūrėjai

Šventinį renginį puikiai papuošė ugnies šou ir roko muzikos spektaklis „Odė gyvenimui. Žygimanto Augusto kita gyvenimo pusė“. Spektaklis buvo sukurtas šiemečiam jubiliejiniam festivaliui „Gatvės rokas“.

Spektaklyje vaidino profesionalūs operos solistai Gabrielė Kuzmickaitė-Žukauskienė, Martynas Žukauskas ir roko grupės „Thundertale“ nariai, režisierius – Tomas Erbrėderis, kompozitorius – Laurynas Baškys, scenarijaus autorė – Aistė Nomeikaitė.

Dar vienas šventinės nuotaikos kūrėjas – Domeikavos seniūnijos personažas grafas Domeikis – talkino teikiant apdovanojimus.