PAPRASTŲ ŽEMAIČIŲ NEPAPRASTA ISTORIJA SU LIŪDNA PABAIGA

Profesoriaus Vytolio Kučinsko gyvenimas galbūt būtų susiklostęs visai kitaip, jei jo tėvas, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, su šeima būtų emigravęs į Vakarus. Tačiau likimas viską sudėliojo taip, kad ten jis išvyko vienas ne savo valia ir niekada nebegrįžo namo. Tad iki amžiaus galo su sovietų okupuotoje Lietuvoje likusia savo žmona bendravo laiškais, pasirašinėdamas moters pavarde. Nepaprastą savo tėvų gyvenimo istoriją V.Kučinskas išguldė prisiminimų knygoje.

Šio pasaulio paradoksai

"Aš, kaip teisėtas vaikas, gimiau sutuoktinių šeimoje. Mano mama – Valerija Juciūtė, tėvas – Kazys Kučinskas. Abu tėvai žemaičiai, kaimynai iš gretimų Mockaičių ir Šiuraičių kaimų, Švėkšnos valsčiaus, Tauragės apskrityje, vienmečiai, vidutiniokų valstiečių vaikai. Mano tėvai susituokė be jokio išskaičiavimo, o iš tikros meilės", – taip savo "Prisiminimus" pradėjo Klaipėdos universiteto profesorius V.Kučinskas.

Paradoksalu, kaip sudėliotas gyvenimas ir koks mažas pasaulis buvo net tada, prieš 100 metų.

Vytolio mama Valerija 1925-aisiais, būdama penkiolikos, ne savo valia laivu iš Klaipėdos išplaukė į Kanadą, iš kur vėliau pateko į JAV.

Po kelerių metų, tada jau 20-metė gražuolė emigrantė (tiesa, nelegalė) susižadėjo su italu ir ketino tuoktis, bet tai galėjo padaryti tik susitvarkiusi visus dokumentus ir gavusi mamos palaiminimą. Tad merginai teko grįžti į Lietuvą.

Panelė: 20-metė V.Kučinsko mama Valerija įsiamžino Čikagoje 1930 m., kur pateko visai neplanuotai. / Vytolio Kučinsko asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau apsilankiusi gimtinėje, Valerija pas sužadėtinį anapus Atlanto nebesugrįžo, nes savo tikrąją meilę rado Lietuvoje, kur tikėjosi gražiai ir laimingai gyventi.

Pradžioje viskas taip ir klostėsi, bet netrukus gyvenimas pažėrė tokių išbandymų, kad Vytolio mama su trimis mažais vaikais liko viena, nes jos vyras Kazys (kaip ir ji pati kadaise) ne savo valia galiausiai atsidūrė Amerikoje ir niekada daugiau negrįžo į Lietuvą.

Nespėjo išlipti iš laivo

Vytolio mama Valerija, gimusi 1910 m.  daugiavaikėje šeimoje, buvo artima legendinio lakūno Stepono Dariaus (1896–1933), kurio tikra pavardė Jucevičius, giminaitė.

S.Dariaus dėka Amerikoje jau gyveno viena Valerijos sesuo, netrukus "šipkartę" gavo ir kita sesuo 17 metų Adelė.

Ją į Klaipėdą, iš kur turėjo išplaukti laivas į Kanadą, palydėjo 15-metė Valerija.

"Iš Pėžaičių į Klaipėdą jos važiavo siauruoju geležinkeliu (dabar jo nėra). Klaipėdos uoste įsėdo į Kanados laivą, plaukiantį į Monrealio uostą. Mokėdamos tik žemaičių (dūnininkų) kalbą, ilgokai sugaišo, kol surado skirtą kajutę. Atsisveikinusi su seserimi Adele, mama turėjo palikti laivą. Tačiau laivas jau buvo gerokai nutolęs nuo Klaipėdos krantų", – "Prisiminimuose" rašė V.Kučinskas.

"Kaltininkas": šiuo garlaiviu V.Kučinsko mama V.Juciūtė-Kučinskienė, būdama 15 metų, netyčia išplaukė iš Klaipėdos į Kanadą. / Vytolio Kučinsko asmeninio archyvo nuotr.

Valerija grįžo pas seserį į kajutę, kito varianto tiesiog nebuvo. Ji tapo nelegale laive, o paskui ir svetimoje šalyje.

V.Kučinskas rašo, kad sunkiai įsivaizduojama, kaip abi merginos dvi savaites sugebėjo slapstytis garlaivyje ir neįkliuvo.

"Pirmas seserų rūpestis buvo slėpti mano mamą, kad jos neišsodintų tarpiniame uoste. Todėl, kai vykdavo kajučių keleivių patikrinimai, mama slėpdavosi po lova arba spintoje. Valgyti seserys eidavo pasikeičiant viena su kita, nes parsinešti maisto į kajutę nebuvo galima. Kai valgyti eidavo mama, tai ji persirengdavo sesers rūbais, nes seserys buvo labai panašios tiek veidu, tiek ūgiu", – rašė Vytolis.

Nuotykiai už Atlanto

Merginos sėkmingai atvyko į Kanadą, tačiau Monrealio uoste jos pasiklydo ir su atvykusiais jų pasitikti Jucevičiais nesusitiko.

"Taip seserys tapo "pamestinukėmis", kurioms prasidėjo dar sudėtingesni "amerikoniškosios" kelionės vargai ir bėdos. Jos nemokėjo anglų kalbos, neturėjo žemėlapio ir pakankamai pinigų. Todėl traukiniu "zuikiais" važiavo iki sienos su JAV. Toliau reikėjo slapta pereiti sieną ir keliauti pėsčiomis. Jos slėpdavosi nuo policijos, bėgo nuo jas persekiojusių "kavalierių", vengė jomis besidominčių žmonių. Pirkti maistą jos neturėjo pinigų, o vogti nemokėjo ir nenorėjo. Todėl valgė tai, ką siūlė gamta, o miegojo lauke krūmuose, apleistuose pastatuose", – "Prisiminimuose" rašė V.Kučinskas.

Dama: grįžusi į Lietuvą V.Kučinskienė puošdavosi iš Amerikos parsivežtais rūbais ir net giminės ją vadindavo "amerikonka". / Vytolio Kučinsko asmeninio archyvo nuotr.

Galiausiai Juciūtės pasiekė Čikagos priemiestį. O kadangi "šipkartėje" buvo nurodytas Jucevičių adresas,  su sutiktų lietuvių pagalba jos susirado savo giminaičių namus.

Taip laimingai baigėsi seserų kelionė į Ameriką, bet ne vargai. Merginos apsigyveno pas Jucevičius ir pradėjo dirbti tų pačių giminaičių mėsos įmonėje.

Vytolis rašo, kad jo mama nuo mažens buvo įpratusi taupyti, tad savo vardu banke atsidarė sąskaitą ir pradėjo kaupti uždirbtus pinigus.

V.Juciūtė susibičiuliavo su Čikagos lietuvių bendruomenės jaunimu, dalyvavo susiėjimuose, varžybose, mėgo nardyti Mičigano ežere, netgi laimėjo kelias nardymo varžybas.

Sužadėtinis liko Amerikoje

Praėjus aštuoneriems metams, 1933-iaisiais, kai S. Darius (Jucevičius) su Stasiu Girėnu susiruošė skristi į Lietuvą per Atlantą, jie sumanė, kad prieš tai reikia pasiųsti Valeriją į Lietuvą, kad ši praneštų giminaičiams apie planuojamą skrydį į Kauną.

Juolab Valerijai ir taip reikėjo į gimtinę susitvarkyti asmens dokumentų (ji vis dar buvo nelegalė) ir gauti tėvų palaiminimą, nes ketino tuoktis. Buvo susižadėjusi su italu.

Abiturientas: V.Kučinsko tėvas Kazys (viršuje pirmas iš kairės) 1932 m. baigė Švėkšnos "Saulės" gimnaziją, kurioje vėliau, karo metu, pats dėstė vokiečių kalbą. / Vytolio Kučinsko asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau Atlanto didvyriai gyvi Lietuvos nepasiekė, tai buvo labai skaudus smūgis Valerijai ir ji į Čikagą nesugrįžo.

Tėviškėje Valerija sutiko bendraamžį vaikystės draugą Kazį, kurį "amerikonka" pakerėjo.

Po metų amžinąją meilę jie prisiekė Švėkšnos bažnyčioje.

Iš Klaipėdos teko sprukti

Pora netrukus persikėlė į Klaipėdą, kur Kazys studijavo Prekybos institute, paskui baigė karininkų kursus, gavo kapitono laipsnį ir buvo paskirtas vachmistro pavaduotoju į Laižuvos pasienio postą, prie Lietuvos ir Latvijos sienos.

Už pinigus, kuriuos Čikagos banke sukaupė Valerija, pora Klaipėdoje, tuometinėje Smiltės gatvėje, įsigijo dviejų kambarių butą.

Valerija čia augino du sūnus, vyras dirbo pasienyje, tačiau šeimos idilė truko neilgai.

1939 m., po A.Hitlerio apsilankymo Klaipėdoje, vietiniai nacių kolaborantai pradėjo persekioti lietuvių šeimas jas gąsdindami ir grasindami.

Vestuvės: V.Juciūtė ir K.Kučinskas susituokė Švėkšnoje 1934 m. / Vytolio Kučinsko asmeninio archyvo nuotr.

"Kaimynas pranešė mamai, kad domimasi mūsų šeima, ieškoma tėvo. Vieną naktį mama, supratusi artėjančią grėsmę, pro langą į daržą iškėlė abu vaikus, išlipo pati ir, palikusi visą užgyventą turtą, pėsčiomis pasiekė Gargždus. Čia nuomojamame bute gyvenome iki pirmosios sovietų okupacijos. Tėvas tebedirbo Laižuvoje", – rašė Vytolis.

Teko apsivilkti uniformą

Kai sovietai įsitvirtino, K.Kučinskas metė tarnybą, paslapčia prisijungė prie savo šeimos ir persikėlė į Šiuraičių kaimą, paskui – į Švėkšną.

Nuslėpęs karininko laipsnį, Kazys gavo darbą prekybos kooperatyve.

Šeimai per stebuklą pavyko išvengti pirmosios tremties.

Tačiau neilgai trukus laukė dar didesni išbandymai. Lietuvą okupavo nacių kariuomenė.

Muziejininkė Monika Žąsytienė pasidalijo švėkšniškio Petro Čeliausko laišku, kuriame jis paliudijo, jog K.Kučinskas, jo klasės auklėtojas gimnazijoje pasirūpino, kad tarpuvaldžiu, karo pradžioje, miestelyje neprasidėtų plėšikavimai ir netvarka.

Vieniši: be vyro su trimis mažamečiais vaikais (Vytolis vyriausias) likusi V.Kučinskienė patyrė labai daug vargo, 1946 m. nuotrauka. / Vytolio Kučinsko asmeninio archyvo nuotr.

Pasakojama, kad, prasidėjus karui, K.Kučinskas apsivilko savo pasienio karininko uniformą ir ėmėsi organizuoti vadinamąjį savisaugos būrį, kurį sudarė moksleiviai.

"Kai 1941 m. birželio mėnesį vokiečiai užėmė Švėkšną ir nužygiavo į krašto gilumą, Švėkšnoje vietoj pabėgusios milicijos tvarką ėmėsi palaikyti mokytojas K.Kučinskas, kuris, susiradęs padėjėjų, rūpinosi gyventojų saugumu", – rašė P.Čeliauskas.

Tačiau tas truko labai trumpai, vokiečiai Švėkšnoje greitai paskyrė vietos policijos viršininką ir viršaitį, kurie ir atstovavo okupacinei valdžiai bei vykdė jos nurodymus.

K.Kučinskui su jais buvo ne pakeliui. Jis įsidarbino Švėkšnos "Saulės" gimnazijoje, kur iki pat karo pabaigos vaikus mokė vokiečių kalbos.

Lemtingas vyro sprendimas

Artėjo frontas, ir K.Kučinskas, supratęs, kad jo šeimai Švėkšnoje yra nesaugu, žmoną ir tris vaikus (1943 m. porai gimė dukra) išvežė pas giminaičius į kaimą, o pats liko Švėkšnoje.

Apie savo šeimos gyvenimą "Prisiminimus" parašęs Vytolis lig šiol jaučia nuoskaudą, kad tėvas tada nepriėmė esminio sprendimo su visa šeima pasitraukti į Vakarus, ką padarė beveik visi gimnazijos mokytojai, ir tai buvo lemtinga K.Kučinsko klaida.

Persikėlimas: naciams 1939 m. užėmus Klaipėdą, V. ir K.Kučinskai su dviem sūnumis (Vytolis stovi priekyje) buvo priversti persikelti į Gargždus. / Vytolio Kučinsko asmeninio archyvo nuotr.

Jis iki amžiaus galo buvo atskirtas nuo savo artimųjų, o jo žmona ir vaikai patyrė begalinį skurdą, skausmą, persekiojimus ir neviltį.

Vytolio įsitikinimu, jo tėvas neįvertino tolesnių pasekmių šeimai ir pačiam sau.

K.Kučinskas atsidūrė Miuncheno pabėgėlių stovykloje, o paskui – Los Andžele, kur gyveno iki mirties.

Šeima jo "emigracijos" aplinkybes sužinojo tik gerokai vėliau.

Pasirodo, Švėkšnoje likęs Kazys sutiko vieną veikėją, kaip paaiškėjo, sovietų kolaborantą, kuris laukė Raudonosios armijos ir ketino jiems įteikti "dovanėlę" – A.Smetonos laikų pasienietį.

Taigi abu vyrai gerokai prisivaišino ir žygiuodami pagrindine Švėkšnos gatve garsiai dainavo.

Nelabai tikėjau, kad mano laiškas pasieks adresatą, bet įvyko stebuklas, kuris išgelbėjo mus nuo pražūties.

"Tėvas ir anksčiau dainuodavo vokiškas dainas, kurių buvo išmokęs dar studijų metais Klaipėdoje. Tuo pat laiku per Švėkšną važiavo vokiečių kariuomenės patrulis, frontas artėjo link Klaipėdos. Išgirdęs vokiškai dainuojantį pilietį, nieko neklausė, jėga įsodino mano tėvą ir išvažiavo su juo į Klaipėdą. Taip tėvas be jokių dokumentų ir asmeninių daiktų prievarta atsidūrė pas vokiečius", – rašė V.Kučinskas.

Šios istorijos liudininku tapo tas veikėjas, kuris tikėjosi K.Kučinską įskųsti raudoniesiems. Jis pats visa tai ir papasakojo.

"Bandito" žmonos šleifas

Netikėta prievartinė šeimos tėvo emigracija tapo dideliu smūgiu jo žmonai ir vaikams.

Sulaukusi karo pabaigos V.Kučinskienė sugrįžo į Švėkšną, bet savo vyro čia neberado.

Vytolis rašo, kad būtent 1944 m. spalį "prasidėjo vargingiausias ir nelaimingiausias mūsų gyvenimo etapas".

Valerija klajojo iš vietos į vietą. Kur tik įsidarbindavo, vis tuojau atleisdavo. Esą kažkas liepė, nes ji – "bandito" žmona.

Sovietai ilgai įtarė, kad mokytojas K.Kučinskas išėjo partizanauti į miškus.

Todėl Valerijai vietos niekur neatsirasdavo. Dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų ėmė sunkiai sirgti vaikai.

Vytolis pamena, kad nebuvo jokios pagalbos, jokių pajamų, nei maisto, nei vaistų.

Bent keletą kartų šeimą ketino ištremti, bet gerų žmonių įspėta Valerija slapstėsi ir tremties išvengė.

V.Kučinskas buvo gal jau devintokas, kai matydamas šeimos pražūtį, sumanė parašyti laišką to meto Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui.

Tarnyboje: kapitonas K.Kučinskas (priekyje centre) – Laižuvos pasienio posto (Lietuvos–Latvijos siena) viršininko pavaduotojas kartu su pavaldiniais 1939 m. / Vytolio Kučinsko asmeninio archyvo nuotr.

"Nelabai tikėjau, kad mano laiškas pasieks adresatą, bet įvyko stebuklas, kuris išgelbėjo mus nuo pražūties. Greitai mama buvo sugrąžinta į darbą, nors niekas jos neatsiprašė, nieko nepaaiškino. Tik po jos mirties sužinojome, kad iš Vilniaus buvo gautas nurodymas išmokėti mamai pinigus už tą laiką, kai ji neteisėtai atleista nedirbo. Tų pinigų niekas neatidavė nei mamai, nei jos vaikams. Jie buvo pasisavinti, padirbus mamos parašus", – rašė V.Kučinskas.

Ilgai lauktas laiškas

Tačiau ir atgavus darbą, Valerija su vaikais rojaus džiaugsmų nepatyrė.

Ji gaudavo kuklią algą. Apie kažin kur dingusį vyrą ilgai jokių žinių nebuvo.

"Iš švėkšniškių mama sužinojo, kad jos vyras Kazys gyvena Los Andžele pas savo pusbrolį prelatą Joną Kučinską Kučingį. Prelatas į JAV emigravo dar karo metu. Los Andžele pastatė Švento Kazimiero bažnyčią, kurioje ir klebonavo. Pavėluotai sužinojome, kad mūsų tėvas iš Miuncheno pabėgėlių stovyklos Vokietijoje per Raudonojo Kryžiaus organizaciją ir pusbrolio Jono dėka persikėlė į Los Andželą. Tai įvyko apie 1947 metus", – rašė V.Kučinskas.

Po 10 metų Lietuvoje likusi jo šeima iš jo sulaukė pirmosios žinios ir siuntinio.

Vėliau taip ir bendravo, tik laiškus K.Kučinskas pasirašydavo moters pavarde, manydamas, jog taip suklaidins sovietų saugumą, kad šie nepakenktų jo šeimai.

Tačiau jo sūnus Vytolis mano, kad saugumiečiai ir taip viską žinojo.

K.Kučinskas pradžioje dirbo zakristijonu pas pusbrolį Los Andželo bažnyčioje, bet tas darbas jam nepatiko.

Pedagogai: Švėkšnos "Saulės" gimnazijos mokytojai paskutiniaisiais karo metais, pirmas dešinėje – K.Kučinskas, kuris čia dėstė vokiečių kalbą. / Vytolio Kučinsko asmeninio archyvo nuotr.

Prelato dėka jis įsidarbino kapų tvarkytoju Holivudo kapinėse, kuriose dirbo iki pat savo mirties (1967 m.), tose pačiose kapinėse ir buvo palaidotas.

Emigracija: į Vakarus pasitraukęs K.Kučinskas dirbo Holivudo kapinių, kuriose vėliau buvo ir pats palaidotas, prižiūrėtoju. Šioje fotografijoje jis yra savo darbo kabinete Los Andžele 1964 m. / Vytolio Kučinsko asmeninio archyvo nuotr.

Dar po 10 metų Lietuvoje anapus iškeliavo ir jo žmona Valerija.

Apmaudu, bet jie abu šiame gyvenime tarsi prasilenkė, tik trumpam susitikę, o paskui vėl išsiskyrė amžiams. Skausmingai vieniši ypač sudėtingu laikotarpiu nugyveno atskirus gyvenimus ir mirė labai toli vienas nuo kito.