VIETOJ JŪROS – SALA PELKĖJE

Jau 30 metų Klaipėdoje gyvenančiam baškirų ir totorių kraujo turinčiam Marseliui – 52-eji. Po karinės tarnybos sovietų armijoje tuomečiame Leningrade jis atvyko į uostamiestį, kuriame ketino išmokti jūrininko profesijos ir plaukti į jūrą. Tačiau viskas susiklostė kitaip. Vietoj jūros vyras turi tenkintis pelke.

Jau 30 metų Klaipėdoje gyvenančiam baškirų ir totorių kraujo turinčiam Marseliui – 52-eji. Po karinės tarnybos sovietų armijoje tuomečiame Leningrade jis atvyko į uostamiestį, kuriame ketino išmokti jūrininko profesijos ir plaukti į jūrą. Tačiau viskas susiklostė kitaip. Vietoj jūros vyras turi tenkintis pelke.

Ant stogo – saulės baterijos

Klaipėdos pakraštyje, netoli privačių gyvenamųjų kvartalų yra nedidelė krūmokšniais apžėlusi pelkė. Joje savo namus pasistatė rytietiškų bruožų vienišius Marselis.
Vyras anaiptol savęs nelaiko benamiu. Jis turi trobelę, ant kurios stogo įsirengė saulės baterijas, taigi gyvena ne balanos gadynėje. Mėgsta žiūrėti DVD. Labiausiai domina dokumentika.

Įsikurti neįprastoje vietoje jį privertė ne tik susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, bet ir savisaugos instinktas. Jo buveinė yra pelkyno salelėje, suformuotoje iš senų sunkvežimio padangų.

Į ją patekti galima lieptu, kurį Marselis nakčiai įsitraukia, kad nesulauktų nekviestų svečių. Taip jis gyvena jau daugiau nei dešimtmetį.

Marselis dienraščio žurnalistus pakvietė užeiti į jo būstą. Siauras lieptas – vienintelis kelias į jo kiemą, aplink telkšo vanduo.

"Čia gyvenu vienas. Kartais ateina svečių. Žmonės juos vadina valkatomis. Tačiau jie pas mane ateina, kai nebeturi, kur eiti. Pamaitinu, kuo turiu, suteikiu nakvynę ir jie vėl iškeliauja. O toliau, kaip Dievas duos", – teigė Marselis.

Stebina higienos įpročiai

Klaipėdietė Ramutė, gyvenanti netoliese privačiame name, su Marseliu susipažino 1992 m., kai atsikėlė gyventi į šią gatvę.

Tąsyk vyras į jos kiemą atėjo ir paprašė geriamojo vandens iš šulinio. Taip prasidėjo jų pažintis.

"Tada jo namelis buvo kitoje vietoje, kur dabar kelias. Kai jį ėmė tiesti, Marselis persikėlė kitur. Aplinkiniai žmonės jam davė lentų, padėjo pasistatyti trobelę. Taip jis čia ir pasiliko. Tai – labai tvarkingas, darbštus, doras žmogus. Stebina tai, kaip jis, gyvendamas tokiomis neįprastomis sąlygomis, sugeba laikytis higienos. Jis anaiptol – ne benamis", – įsitikinusi moteris.

Deklaravo gyvenamąją vietą

Marselis gyvenamąją vietą deklaravo prie Klaipėdos savivaldybės, jam iki 2018 metų suteikta teisė gyventi Lietuvoje. Jis buvo ir Darbo biržos įskaitoje.
Viena kliūčių įsidarbinti – lietuvių kalba. Darbdaviai pasikalbėdavo su rusakalbiu keistuoliu ir kažkodėl nuspręsdavo, kad jiems jis netinka.

Taigi nei nuolatinio, nei sezoninio darbo gauti jam jau kurį laiką nepavyksta.

Retsykiais jis talkindavo žmonėms netoliese esančiuose daržuose.

"Jis nevagia, negirtuokliauja, nevartoja narkotikų, nerūko. Neįkyri kaimynams, net neturėdamas ko valgyti, niekados nieko neprašinėja. Šią žiemą jam labai pablogėjo sveikata, jis atėjo pas mus pagalbos. Juk negalėjome atstumti. Teko pasirūpinti, kad jį priimtų gydytojai", – pasakojo Ramutė.

Filmai – lyg laiko mašina

Marselis yra labai tikintis žmogus, nuolat dalyvauja pamaldose stačiatikių cerkvėje. Jis – tarsi liaudies filosofas, kuris įsitikinęs, kad yra matomas ir nematomas pasaulis, bet ne kiekvienam duota tai suprasti.

"Žydų karalius Jėzus Kristus žmonėms suteikė viltį, kad po šito gyvenimo žemėje egzistuoja kitas. Kitaip tariant, ką čia pasėsi, ten teks pjauti. Tiesą sakant, knygų jau seniai neskaitau. Pats nežinau, kodėl. Tik prikemši galvą visokių niekų, todėl dabar radau kitus malonumus – žiūriu dokumentinius filmus. DVD – tai tarsi laiko mašina, tokias galimybes suteikia", – pasakojo beveik pusę savo gyvenimo čia pragyvenęs vyras.

Bendravimas – deficitas

Ant trobelės stogo Marselis įsirengė saulės baterijas. Jo įsitikinimu, ši žalioji energija ateityje išstums visas kitas elektrines.

Tačiau esą dar daug laiko praeis, kol žmonės supras saulės duodamą naudą.

Filosofiškai jis žiūri ir į valdžios permainas pasaulyje. Esą normalu, kad valdžia keičia valdžią, kad pasaulyje persiskirsto jėgos, griūva sąjungos ir imperijos.

"Jei žmonės nenori sąjungos, jos ir nebus. Vadinasi, po kokio tūkstančio metų vėl koks naujas Leninas ateis, vėl kels žmones į kovą, bet viskas bus kitaip. Tokių leninų dar bus ir ne vienas. Svarbiausia, kad neprasidėtų karas. Juk žmonės vargsta, kariauja ir pykstasi, nes Evangelijos tiesų nežino", – įsitikinęs Marselis.

Vyras apgailestavo, kad apie tai beveik su niekuo čia aplinkui negali pasikalbėti, tiesiog jo sutinkami žmonės tokiais dalykais nesidomi.

Į Klaipėdą vyko mokytis

Pasakodamas apie save Marselis sakė, kad jo mama – totorė, tėtis – baškiras, jis gimė Tadžikistane, užaugo Uzbekistane, tarybinėje armijoje atitarnavo Leningrade. Save laiko kosmopolitu, pasaulio piliečiu.

Kodėl tėvai jam suteikė tokį vardą, jis niekada jų taip ir nepaklausė. Tėvų namus Marselis paliko šešiolikos. Nuvykdavo kartais jų aplankyti.

Jo gyvenimo svajonė buvo tapti jūrininku, tad po tarnybos nusprendė važiuoti į Klaipėdą ir mokytis jūreivystės.

"Lietuvoje atsidūriau 1986 metais. Norėjau tapti jūrininku, bet nepavyko. Likau krante. Kiekvienam – savo likimas, nieko nepadarysi. Dėl to neturiu, ko gailėtis. Gerai man ir pelkėje. Viena mano sesuo gyvena Uzbekistane, kita – Novosibirske. Bendrauju su jomis mobiliuoju telefonu. Dabar, kai tokios technologijos, su jomis susisiekti vieni niekai", – tvirtino Marselis.

Uzbekistane Marselis lankėsi labai seniai, sako, tada, kai važiavo laidoti tėvą. Tai buvo dar prieš Tarybų Sąjungos subyrėjimą.

Neuždraus svajoti

Vyras anksčiau dirbo Žvejybos uosto autobazėje, gyveno bendrabutyje.

Paskui prasidėjo sumaištis – nepriklausomybė, privatizacija. Dalis žmonių liko ir be namų, ir be darbo. O Marselis – dar ir be pilietybės, tik su senuoju Tarybų Sąjungos pasu.

"Norėjau iš čia seniai išvažiuoti, bet kelionėms įkvėpimo nebeturiu. O ir pasas negaliojantis. Norėčiau važiuoti į Krymą, prie Juodosios jūros. Kiek duos Dievas, tiek čia ir gyvensiu. Jei kas, pasiimsiu lagaminus ir iškeliausiu, viską čia palikęs", – tvirtino Marselis.

Paklaustas, ko labiausiai norėtų, Marselis rimtu veidu ištarė: "Kosminiu laivu išskristi į visatos platybes arba povandeniniu laivu panerti į vandenyno gelmes".

"Keliaučiau vienas, kaip ir gyvenu, nes mano gyvenimo moteris dar negimė. Kalbama, kad ten kažkur, kur dar niekas nebuvo nukeliavęs, yra kitoks gyvenimas. Bet kuo daugiau žmogus žino, tuo labiau jam galva skauda. Tačiau gyventi kaip nori ir svajoti niekas negali uždrausti", – filosofavo Marselis.