VIEŠIEJI TUALETAI

Kaip teatras prasideda nuo drabužinės, taip Lietuvos įvaizdis sukuriamas iš paprasčiausių dalykų. Dažnas kritikuoja Lietuvoje įrengtus lauko tualetus. Tačiau didesnė problema yra jų nebuvimas. Viešojo tualeto paieškos gali tapti neišvengiamu maratonu arba net priminti Gralio taurės paieškas.

Nereikia apklausti nei vietinių, nei svečių, kad įsitikintum, jog sostinėje labai trūksta viešųjų tualetų. Tai patvirtina ne kartą prie prezidentūros nakčia už šlapinimąsi viešojoje vietoje suimti britų ir lenkų turistai. Pastarieji, sumokėję pinigines baudas, juokauja, kad už užsienio politiką atsakingos prezidentūros sienos tapo brangiausiu Vilniaus viešuoju tualetu. Juokas juokais, tačiau kur eiti atvykėliui, jeigu šaukia gamta? Kavinės ir barai uždaryti, o lauko tualetų nėra.

2012 metais Vilniuje buvo 48 viešieji tualetai, 25 iš jų – autobusų apsisukimo žieduose, esančiuose priemiesčiuose. Tai, kad 2014 metais įrengti dar du nauji tualetai, tapo žinių naujiena. Taigi per 25-erius nepriklausomybės metus įrengti tik penki modernūs tualetai. Tokia „pažanga“ vargu ar prisideda prie civilizuotos šalies įvaizdžio gerinimo.

Lietuvoje, deja, mieliau investuojama į naujus drabužius, bet nepaisoma elementarios asmeninės higienos. Viešajame transporte netrūksta prisidažiusių ir išsipusčiusių, tačiau savaitę duše nesipraususių moterų ir vyrų, kurių nepriskirsi nei asocialiems asmenims, nei benamiams.

Priežasčių turbūt reikia ieškoti tradicijose. Dažnoje lietuviškoje pirkioje dušo nebuvo, tik pirtis, kuriama kartą per savaitę. Važiuodami per Lietuvą iki šiol rasite daug kaimų ir vienkiemių, kurių gyventojų naudojasi mediniais lauko tualetais ir namuose neturi nei šilto vandens, nei dušo. Turbūt kaltas ir įgimtas pasipriešinimas viskam, kas nauja, ir įprotis taupyti, ir manymas, kad pavyks sutaupytas lėšas išsinešti į kitą pasaulį.

Naryste Europos Sąjungoje galime džiaugtis vien dėl to, kad tualetų klausimu Vilniaus–Klaipėdos automagistralės garbę gelbėja skandinavų įkurtos kuro kolonėlės. „Statoile“ visada atrasi švarų tualetą ir nusipirksi skanios kavos. Sovietmečiui būdingų užrašų ant sienų čia – nė kvapo. Tačiau, jeigu gamta pašauks kurioje nors Lietuvos pakelės kavinėje, ne visada ten bus muilo, popierinių rankšluosčių ir tualetinio popieriaus. Investuoti į viešus sanitarinius mazgus Lietuvoje dar nemadinga ir neįprasta, nebent tai būtų valstybės institucijos.

Lietuvos biudžetas dažnai taškomas rengiant valstybės įvaizdžio koncepcijas, kurios taip ir liko neįgyvendintos. Gal, užuot jas kūrus, reikėtų įrengti daugiau šiuolaikiškų viešųjų tualetų? Nes jų nebuvimas, kaip tas šaukštas deguto, gali sugadinti medaus statinę. Norisi būti ne tik sparčiausio interneto, bet ir švariausio bei greičiausiai surandamo viešojo tualeto šalimi. Tai galėtų būti ir artėjančių rinkimų šūkis bei tikslas, kuriam dažnas rinkėjas pritartų. Juolab, kad ir spartusis internetas nepadės greitai naktį surasti veikiančio švaraus viešojo tualeto. Kaip paminklą sovietmečiui, galima palikti sovietinio tipo viešąjį tualetą. Tačiau tiktai vienintelį, kaip sovietinės praeities liudytoją.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.