Tai buvo apie 50 kartų daugiau lėšų nei per pirmuosius Ukrainos kariuomenę remiančios organizacijos veiklos mėnesius 2014-aisiais, kai Kremliaus remiami separatistai pradėjo karą Ukrainos rytuose.

Nuo Rusijos invazijos Ukrainoje pradžios organizacija surinko iš viso 45 mln. eurų, iki tol ji rinkdavo po kelis šimtus tūkstančių eurų per metus.

„Mes augome šimtą kartų“, – BNS sakė „Blue/yellow“ vadovas Jonas Ohmanas.

Pasak jo, karas Ukrainos rytuose lietuviams atrodė pakankamai tolimas.

„Buvo ilgi laikotarpiai kai niekam per daug nerūpėjo, kas ten vyksta. Turėjome verstis per galvą, kad surinktume pinigus, – pasakojo nevyriausybininkas. – Turėjome vieną momentą, kai galėjome siųsti porą porų batų per savaitę.“

„Blue/Yellow“ nebuvo vieninteliai, kurių sąskaitose atsirado šeštas nulis.

Vasario 24-ąją po šūkiu „Mūsų širdys ir rankos – Ukrainai!“ susivienijo penkios lietuviškos paramos organizacijos – Raudonasis Kryžius, „Caritas“, Maltiečiai, „Maisto bankas“ bei „Gelbėkit vaikus“ – ir ėmė rinkti lėšas nuo karo bėgantiems ukrainiečiams.

Veiklos pobūdį pakeitė ir koronaviruso pandemijos metu veikę „Stiprūs kartu“, „1K paramos fondą“ įkūrė komikas Olegas Šurajevas, paramos akcijas ėmė rengti „Laisvės TV“ įkūrėjas Andrius Tapinas.

Praėjus metams nuo invazijos pradžios, nevyriausybininkų pastangas vainikuos akcijos „Radarom!“ pabaiga. Jos metu renkamos lėšos daugiafunkciams oro erdvės stebėjimo radarams Ukrainai nupirkti.

„Mąstau kaip valstybė“

Į Ukrainą reguliariai paramą kariams pats vežantis J. Ohmanas pabrėžia, jog situacija šalyje – sudėtinga, ypač šalies rytinėje dalyje.

„Rytų Ukraina yra paversta į sąvartyną, kažkas baisaus, ta destrukcija... ištisų miestelių nebėra. Čia yra Antrojo pasaulinio karo lygis“, – sakė nevyriausybininkas.

Vis dėlto artėjant pavasariui Rusijos atakos, prognozuojama, tik intensyvės ir pagalbos šaliai reikės dar daugiau.

Jis teigė nenorintis spekuliuoti, ar per ateinančius metus organizacijai pavyks surinkti tokią pačią sumą pinigų, tačiau pabrėžė, jog žmonės „tikrai toliau aukos, tai – faktas“.

„Bet mes matome, kaip reikėtų kitaip, protingiau, daryti, mes kalbamės su vyriausybėmis: Lietuvoje, Amerikoje, kalbamės su Briuseliu apie tai, kaip kitaip reikėtų rinkti paramą“, – kalbėjo J. Ohmanas. – Aš dabar mąstau kaip valstybė, mes, kaip fondas, pradedame mąstyti kaip valstybė.“

„Mes esme pilietinės visuomenės veikėjai, kalbamės su valstybėmis ir jie mūsų klauso“, – pridūrė jis.

Pasak „Blue/yellow“ vadovo, į Ukrainą reikia siųsti instruktorius, kurie apmokytų naujus karius: „Negali ištraukti dalinių ir siųsti jų į kitą šalį. Turime taip pat siųsti stebėtojus, kurie mato, kur ta parama patenka, kaip ten viskas vyksta.“

Paklaustas apie savo ir komandos savijautą, J. Ohmanas teigė, jog paramos rinkimas neprilygsta tam, ką patiria Ukraina, tačiau tai – alinanti veikla.

„Jūs įsivaizduokite savo sunkiausią darbo dieną, pas mane tai beveik kiekvieną dieną taip“, – kalbėjo „Blue/yellow“ vadovas.

Jūs įsivaizduokite savo sunkiausią darbo dieną, pas mane tai beveik kiekvieną dieną taip.

„Išpirkinėju savo kaltę“

Iki karo Ukrainoje O. Šurajevas Lietuvoje geriausiai buvo žinomas kaip aktorius, komikas ir satyrinių tekstų autorius.

Rusijos invazija jį pavertė vienu aktyviausių Ukrainos rėmėjų viešojoje erdvėje.

Nuo praėjusių metų kovo jo įkurtas fondas surinko per 3,5 mln. eurų paramos Ukrainos kariams. Už juos perkamos liemenės, šalmai, dronai, optikos priemonės, medicininiai reikmenys.

„Jeigu tu padarai akcijas, kampanijas, žmonės aukoja. Jei nedarai, tai žmonės patys iš esmės neaukoja“, – BNS sakė visuomenininkas.

O. Šurajevo teigimu, aukojantiems žmonėms taip pat svarbu matyti, kas už jų suneštus pinigus perkama, kur parama keliauja ir kas ją naudoja.

„Pasitikėjimui padeda ir tai, kai patys ukrainiečiai padėkoja, įkelia nuotraukų“, – sakė „1K paramos fondo“ įkūrėjas.

Visuomenininkas sako įprastai paramos iš aukojančiųjų neatsisako, tačiau iš kelių įmonių jos nepriėmė dėl nesutampančių vertybių. Vis tik jis pabrėžė, kad Ukrainai aukoja įvairūs žmonės, turintys skirtingas pažiūras ir įsitikinimus, tad nupiešti remiančiojo portretą būtų sudėtinga.

Kalbėdamas apie įvairią techniką, kuri yra perkama kariams, O. Šurajevas teigė, kad dalis tiekėjų yra įsipareigoję tam tikrų šalių gamintojams prekių neparduoti vežimui į Ukrainą.

„Čia yra problema“, – sakė aktyvistas.

Visuomenininkas per šiuos metus surengė ne vieną protesto akciją Lietuvoje ir užsienio šalyse, aršiai kritikuoja Lietuvos verslininkus, vis dar vykdančius veiklą Rusijoje.

„Aš tam tikra prasme savo kažkokią virtualią kaltę išpirkinėju, kad nuo 2014 metų vis nesiėmiau jokių aktyvių veiksmų, nors situacija tuomet man mosavo rankomis“, – kalbėjo O. Šurajevas.

„Radarom!“ atskleidžia nuotaikas

„Laisvės TV“ nuosekliai aukų Ukrainai nerenka, tačiau vykdo trumpalaikes paramos akcijas.

Interneto televizija surinko lėšų turkiškam dronui „Bayraktar“, jūriniams dronams ar dronams kamikadzėms.

„Mes esame televizija ir čia yra mūsų visuomeninė veikla, prie kuriuos dirba tie patys žmonės“, – BNS sakė „Laisvės TV“ įkūrėjas A. Tapinas.

Toks paramos rinkimo būdas, anot jo, užpildo esamą nišą ir nedubliuoja šiuo metu sėkmingai veikiančių fondų.

„Taškinės akcijos pačios iš savęs reikalauja tam tikros pauzės, tu turi duoti žmonėms atsikvėpti, pailsėti, prikaupti papildomų lėšų“, – teigė visuomenininkas.

Tokiu principu nuo sausio 30 dienos vykdoma ir akcija „Radarom“, suvienijusiai visus didžiuosius paramos Ukrainai rinkėjus.

Kol kas tai – sėkmingiausia Ukrainai skirta trumpalaikė akcija, jai suaukota daugiau nei 8,7 mln. eurų.

„Radarom!“ lėšos rinktos ir netradiciniais būdais: vykdant įžymių žmonių daiktų aukcionus, socialiniuose tinkluose išgalvojant šmaikščias priežastis paskambinti telefonu, kurį surinkus paaukojami 5 eurai.

Tarp aukcione atsidūrusių daiktų buvo olimpinis Dainos Gudzinevičiūtės aukso medalis, Vytauto Kernagio gitara, „Žalgirio“ iškovota LKL taurė.

Į iniciatyvą įsitraukė ir privatus verslas: įmonė „Tesonet“ padvigubino vasario 3 dieną per vieną valandą surinktą pinigų sumą ir taip pati paaukojo per milijoną eurų. Kita įmonė „Baldai1“ taip pat padvigubino per septynių minučių Monikos Liu pasirodymą nacionalinėje Eurovizijos atrankoje vasario 18 dieną surinktą daugiau nei 100 tūkstančių eurų sumą.

Penktadienį, paskutinę akcijos dieną, nacionalinis transliuotojas LRT nuo 6 val. ryto rengia specialią transliaciją surinkti paskutinėms aukoms. Nevyriausybininkai tikisi, kad radarams Ukrainai iš viso surinks 10 mln. eurų.

A. Tapinas teigė, kad „Radarom!“ yra savotiška „indikacija, kur mes esam“.

„Jei išties būtų nuslūgęs tas visuomeninis pasiryžimas, junk tuos fondus nejungęs. Dabar mes matome pasiryžimą“, – sakė „Laisvės TV“ įkūrėjas.

Nuo rūbų iki generatorių

Parama Lietuvoje rinkta ne tik Ukrainos kariuomenei, bet ir civiliams.

Pagalbos reikėjo dešimtims tūkstančių į Lietuvą nuo invazijos pradžios atvykusių karo pabėgėlių.

„Didžiajai daliai jų pagalbos reikėjo vienokios ar kitokios. Labai daug pažeidžiamų šeimų, negalią turinčių žmonių, senjorų ar vienišų mamų su vaikais“, – BNS sakė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė.

Raudonasis Kryžius su dar keturiomis NVO per metus surinko maždaug 3,5 mln. eurų paramos karo pabėgėliams.

Dalis pagalbos buvo organizuojama ir siunčiant ją tiesiai į Ukrainą: į šalį išgabenta keliolika sunkvežimių su rūbais, higienos reikmėmis, miegmaišiais. Taip pat išvežta ir keli šimtai elektros generatorių, kai Rusija ėmė atakuoti energetikos infrastruktūrą.

Ekspertai prognozuoja, kad šiais metais į Lietuvą gali atvykti dar iki 150 tūkst. karo pabėgėlių. K. Meidės teigimu, visi nevyriausybininkai ruošiasi tokiam scenarijui.

„Ruošiamės planus, ką darytume jei toks kiekis atvyktų. Algoritmus dėliojamės visi, manau, kad dabar būtume gerokai stipresni“, – kalbėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė.

Tuo metu bendra Lietuvos institucijų parama Ukrainai siekia apie 800 mln. eurų. Didžiąją dalį šios sumos sudarė lėšos pabėgėlių priėmimui ir karinė pagalba.

Vasarį BNS užsakymu atlikta „Vilmorus“ apklausa rodo, kad materialinę paramą pinigais ar daiktais Ukrainai teikė beveik 44 proc. pilnamečių Lietuvos gyventojų.

– Neseniai grįžote iš Ukrainos. Kaip ten vyksta pasiruošimas šaltai ir tamsiai žiemai?

– Žmonės jau seniai suprato ir kai kurie jau pasiruošė žiemai. Bėda ta, kad labiausiai iš vėžių muša elektros nebuvimas, nes Rusijos pajėgos smogė ir smogė ne kartą. Kai kur darosi vis sunkiau atkurti elektros tiekimą. Daugiausiai kreipiasi į mus prašydami generatorių, siunčia prašymus iš įvairių Ukrainos miestų ir miestelių. Į šią problemą, manau, kad turėtų atsižvelgti Europa ir padėti. 

– Gal galite patikslinti, kokių tų generatorių labiausiai reikia?

– Reikėtų pradedant nuo 100 kW ir didesnės galios generatorių. Iki 1000 kW galėtų būti, priklausomai, ar reikia mažam miesteliui, ar didmiesčiams. Tai labai dideli, maždaug konteinerio dydžio ir dar didesni generatoriai. Tik ant vilkikų pakrovus tokius galima gabenti. Tai jau labai rimta įranga. Mes jau įsigudrinome, žinoma, kaip mažesnius (30–40 kW) generatorius atgabenti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Norint, kad Ukraina ir toliau galėtų tvarkyti tą suniokotą infrastruktūrą – subombarduota apie 700 svarbių objektų per visą Ukrainą –, kokios pagalbos reikia iš Europos, kad galėtų užkurti tą sistemą?

– Pirmiausia reikia siųsti specialistus (kalbu apie energetikos specialistus, inžinierius ir t. t.), kurie vietoje galėtų įvertinti situaciją, kaip ir kuo galima padėti Ukrainai. Neužtenka remti vien daiktais. Žinoma, rizikos laipsnis šioks toks yra, na, bet nesame mes juk tokie bailiai. Taip pat būtų galima kalbėti apie elektros tiekimą iš Vakarų, kas visiškai įmanoma. Reikia suprasti, kad yra karo padėtis Europoje.

– Jaučiate karo nuovargį?

– Aš jaučiu baimę, kad Ukraina nepritrūktų tos pagalbos. Truputį, kažkiek padėti neužtenka. Svarbu ten būti, matyti, ko labiausiai reikia ten šiuo metu.

– Dalis jūsų organizacijos žmonių yra arti tos fronto linijos. Kokia ten situacija?

– Na, šaudo, be abejo. Kaip tik vienas mūsų ekipažas pateko į apšaudomą teritoriją. Ir niekas ten nesismulkina. Ukrainiečiai taip pat šaudo. Pavyzdžiui, Chersone vieną raketą paleidžia rusai, ukrainiečiai atsako aštuoniomis. Nori atbaidyti rusus.

– Kaip yra kituose miestuose? Valdžia ragina gyventojus, kad laikinai išvyktų iš pavojingesnių teritorijų?

Tai yra ir mūsų problema, ir mūsų karas taip pat, ir mūsų pasekmės.

 

– Be abejo, nes padėtis aštrėja. Pavadinkime tai ne pabėgimu, o laikinu gyventojų pasitraukimu, jei tik turi tokią galimybę. Bet yra tokia kategorija ukrainiečių, kurie sako, kad nesitrauks nė už ką, liks čia iki galo. Esu turėjęs ne vieną jautrų pokalbį, ypač senyvo amžiaus žmonės kategoriški, nenori niekur trauktis.

– Kai kalbate apie tą būtiną pagalbą, kuri padėtų Ukrainai išvengti šios tamsios ir šaltos žiemos, kokios reakcijos jūs sulaukiate ir kas labiausiai jus stebina?

–    Mane stebina, kad daugelis, ir politikai, neretai į tai žiūri kaip į svetimą nemalonumą. Nenori suprasti, kad tai yra ir mūsų problema, ir mūsų karas taip pat, ir mūsų pasekmės. Pavyzdžiui, kad ir ta artilerijos problema. Dabar ukrainiečiai šaudo kiekvieną dieną vakarietiškais ginklais. Ir tie ginklai genda. Dar prieš keletą mėnesių sakiau, kad reikia steigti geriausiai pačioje Ukrainoje jų taisyklas. Dabar jau svarsto lyg Lenkijos pasienyje tai padaryti. Tvarkoje, bet čia per mažai, per vėlu ir ne toje vietoje.

– Kodėl genda ta vakarietiška technika?

– Todėl, kad yra naudojama ir šaudoma gal penkis kartus daugiau nei yra numatyta. Tad genda ir hidraulika, ir varikliai, ir visa kita. Dabar mes tą sugedusią karinę techniką vežame atgal į Lietuvą, čia taisome, o paskui gabename atgal. Gražu, bet tai užima labai daug laiko.

– Kodėl Ukrainoje negalima suremontuoti?

– Būtent. Sako, ten specifinė technika, reikia žinių ir pan. Keletą karinės tam tikros technikos remonto dirbtuvių įsteigėme Ukrainoje. Sekite mus, žiūrėkite, ką darome, ir darykite tai. Toks būtų mano patarimas.

Apie tai LNK reportaže buvo kalbamasi su paramos organizacijos „Blue/Yellow“ vadu Jonu Ohmanu.

– Kiek dar likę sąskaitoje pinigų? Ar žmonės vis dar aukoja?

– Turime neblogą kelių milijonų eurų rezervą.

– Kokia naujausia informacija? Ar kai kur Rusijos siena jau yra pasiekta?

– Taip, yra pasiekta Rusijos siena, kai kur rusų kariai net patys traukiasi. Buvo keli atvejai, kuriuos matė Ukrainos kariai, kai Rusijos kariai tiesiog išeina, net nekariauja. Žinoma, žūsta ir ukrainiečiai, bet sąlyginai mažai. Vakarų fronto valdyba nežino, ką daryti. Jie taip lengvai nepasiduos, kova tęsiasi, Rusija didelė ir turi daug resursų. Jie turi bombonešių – galėtų atakuoti labai brutaliai.

Prieš kelias dienas buvau Ukrainoje, Chersone prie Donecko, tai ten mūšiai buvo įnirtingi. Nors turėjau vieną misiją, teko sustoti, nes negalėjau iki galo nuvažiuoti. Naktį vežė labai daug šaudmenų. Ukrainiečiai yra gudrūs, nenorėčiau su jais kariauti. Su Vladimiro Putino Rusija niekaip nesusitarsi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip toliau viskas turėtų vykti strategine prasme?

– Reikia daryti gilesnį puolimą, atsiranda logistika, aprūpinimas. Manau, kad dabar karas turėtų sustoti, ateina žiema. Nemanau, kad bus atkariautos visos teritorijos. Rusija irgi persidėlios, ką nors susigalvos. Matosi, kad Rusijos moralė yra labai žema. Didžioji dauguma ukrainiečių galvoja, kad nugalės. Klausimas, kada ir kaip. Mano manymu, paskutinis mūšis – Krymas.

Noriu dar pasakyti, kad lietuvių aukojimas – fantastiškas. Kiekvieną dieną tai matome sąskaitoje, įdarbiname resursus. Tikiu pergale ir lenkiu galvą prieš lietuvius. Mes darome, ką mokame ir galime.

Mokesčių už šių pervedimų administravimą bendrovė netaikys.

„Turime platų terminalų tinklą, veikiantį net ir atokiausiose Lietuvos vietose. Suprantame, kad ne visi žmonės naudojasi išmaniaisiais įrenginiais ir internetu, todėl suteikiame galimybę prisidėti prie paramos ukrainiečiams. Visi perlomatuose suaukoti pinigai be jokių administracinių mokesčių bus pervedami Jono Ohmano vadovaujamai organizacijai „Blue/Yellow“, – sako „Perlas“ prekės ženklo vadovė Lina Mašalienė.

Paramos sutartį su organizacija „Blue/Yellow“ bendrovė pasirašys artimiausiu metu. Be to, jau šiandien paremti organizaciją galima ir „Perlas Go“ programėlėje.

„Perlas Network“ taip pat vakar sustabdė visus reklamos užsakymus rusakalbėje žiniasklaidoje. Šios reklamos lėšos bus nukreipiamos į nepriklausomą lietuvišką žiniasklaidą ir paramos Ukrainai projektams.

„Perlas Network“ teikia marketingo paslaugas „Olifėjai“, „Perlas Finance“ ir kitoms įmonėms. Įmonių grupė patenka į didžiausių Lietuvos reklamos užsakovų dvidešimtuką.

Iš viso „Perlas Network“ valdo per 2 tūkst. terminalų visoje Lietuvoje. Skaičiuojama, kad „Perlo“ terminalų tinkle kas mėnesį apie 0,5 mln. gyventojų apmoka maždaug 1,5 mln. sąskaitų.

"Blue/Yellow" veikla nenuslopo

– Nuo kada Klaipėdoje veikia jūsų vadovaujama Ukrainos paramos organizacija "Blue/Yellow"?

– Klaipėdoje mūsų organizacija veikia nuo 2014 m., nuo pat Krymo okupacijos pradžios. Lietuvių ir ukrainiečių ryšiai buvo ir anksčiau. Mes važiavome į Maidaną, labai daug žmonių iš Lietuvos ten tada važiavo. Mūsų paramos organizacija – tik vienas pavyzdžių, gal tik unikalu tai, jog mes iki šiol aktyviai veikiame, nes daug kas jau pavargo nuo tos veiklos.

– Jūsų organizacija veikia tik Lietuvoje?

– Ne, mes turime centrų ir kitose šalyse, bet Lietuvoje yra "Blue/Yellow" bazė, tačiau turime draugų ir rėmėjų tiek Europoje, tiek ir Amerikoje.

– O Rusijoje ši Ukrainos paramos organizacija veikia?

– Veikia ir pačioje Rusijoje. Bet tai sudėtingas ir jautrus klausimas.

– Kas jus patį asmeniškai sieja su Ukraina?

– Formaliai žiūrint, absoliučiai nieko, kaip ir su Lietuva. Aš esu žmogus "iš kitos planetos", iš anapus Baltijos. Jokių formalių ar giminystės ryšių nėra. Lietuvoje gyvenu gana ilgai, daugiau nei 20 metų. Gerai suprantu geopolitinį kontekstą. Domiuosi tuo, žiūriu, skaitau ir tai, kas Lietuvoje vyko 1991 m., mane asmeniškai stipriai palietė. Tada atvažiavau kaip studentas ir esu čia iki šiol. Mąstau per lietuvišką prizmę. Suvokiu, kas čia vyksta, kodėl ir kaip reikia vertinti šitą pasaulį, nors esu švedas. Be to, gerai išmanau istoriją, sukūriau ne vieną dokumentinį filmą, taip pat išverčiau į švedų kalbą šį bei tą. Todėl labai gerai suprantu, ką reiškia okupacija, valstybingumo siekis ir didžioji politika. Be to, tarnavau ir žvalgybos daliniuose. Kitaip tariant, gerai perpratau Rusiją. Žinau, ką matau. Ir tai, kas vyko Ukrainoje, prasidėjus Maidanui, numačiau, kuo gali baigtis, apie tai dar 2012 m. pabaigoje esu užsiminęs spaudoje, kad Ukrainoje gali įvykti labai didelių pokyčių. Jau tada įžvelgiau Rusijos agresiją ir jos tam tikrą taktiką. Supratau: jei jiems pasiseks Kryme, tuo jie neapsiribos ir gali kilti baisūs dalykai.

Dilema: kolonija ar valstybė?

– Tai gal ir lietuvių tam tikros baimės dėl galimos Rusijos agresijos yra ne be pagrindo?

Tiesiog toks švediškas mąstymas: jei aš čia gyvenu, kaip galiu tos vietos neginti?

– Tikrai taip. Apskritai Baltijos šalys turi labai saugotis, nenuleisti akių nuo savo kaimyno, nes Rusija yra nenusakoma, juolab tai nėra tipinė šalis, o gangsterinė valstybė (tam yra istorinių priežasčių), kurioje galioja visai kiti dėsniai. Čia lig šiol nevengiama šovinistinės retorikos, kad Baltijos valstybės yra Rusijos dalis, kad šios šalys niekada nebuvo savarankiškos. Ir, reikalui esant, daro spaudimą. Ir dabar jie tai daro, tik kol kas lengva forma, bet manau, kad norėtų gerokai daugiau.

– Kam mes Rusijai? Juk mes, tiesą sakant, neturime itin vertingų gamtinių ar kitokių išteklių, dėl ko būtų verta pradėti agresyvius veiksmus prieš mūsų valstybę?

– Ne tai šiuo atveju svarbu. Tiesiog vyksta didelio masto geopolitiniai žaidimai. Tai tik imperinės ambicijos, nes, jų manymu, tai – "naša ziemlia" (rus. "mūsų žemė"). Ir nebūtinai čia bus įvykdyta okupacija, jiems galbūt pakaks kokio nors didelio konflikto Baltijos šalyse, prisidengiant savo tautiečių "gynyba". Jų karinių pratybų scenarijai tą atspindi. Nenorėčiau sakyti, kad taip bus, bet negalime atmesti ir tokios tikimybės.

– Jeigu Rusijoje pasikeistų valdžia, ar, jūsų manymu, šios valstybės pozicija kitų šalių atžvilgiu pakistų?

– Sunku įsivaizduoti, kad ten valdžia artimiausiu metu pasikeistų. Ten yra mafinio tipo valstybė. Permainoms taikiu būdu nematau jokio scenarijaus. Jei ir pasikeis, tai į labai panašų variantą. Tikėtina, kad nauja valdžia gal kiek nuosekliau vykdytų užsienio politiką, bet tų garantijų tikrai nėra. Klausimas, kas būtų, jeigu būtų, ypač šnekant apie Rusiją, sakyčiau, net beprasmiškas reikalas ir tuo spekuliuoti turbūt nereikia. Kaip sakė pokario partizanas Juozas Lukša, vienas mano mėgstamiausių personažų Lietuvos istorijoje, reikėtų pirmiausia žiūrėti į tuos, kurie nėra tavo priešai, o draugai. Taigi, reikia žiūrėti į draugus, šiuo atveju kalbu apie Ukrainą, ir tuos draugus remti, su jais bendradarbiauti. O Rusija bus tokia per amžius. Kas ten realiai pasikeitė? Nedaug. Ką mes matome šiandien, tas buvo ir prieš 200 metų. Ir nereikia turėti iliuzijų, kad agresija baigėsi. Tiesa, dabar yra geriau. Kur kas geriau. Lietuva priklauso NATO ir ES. Ir pati Lietuva kitokia. Ir tikrai Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, išlošė geopolitiniuose žaidimuose. Bet nereikia manyti, kad čia viskas baigėsi. Neretai tenka išgirsti, kad 1991 m. buvo baisu, bet dabar tie laikai baigėsi ir viskas bus gerai. Nieko panašaus. Dabar prasideda kitas etapas. Trumpai tariant, Lietuva turėjo nuspręsti, ar nori būti kažkieno kolonija, ar savarankiška valstybė. Mano asmenine nuomone, per šitą Rusijos konfliktą su Ukraina išryškėjo, kad Lietuva yra valstybė, turinti norą tą statusą ir išlaikyti. Tą aš aiškiai matau ir remdamasis savo patirtimi. Ir tas yra labai gerai.

Likimas – mūsų rankose

– Vartant tarpukario Lietuvos spaudą, stulbina tarptautinės situacijos panašumai, kuo žmonės gyveno tada ir kas vyksta dabar. Kaip manote, ar istorija gali pasikartoti?

– Ar mes turėtume bijoti didelio karo? Nežinau. Bus, kas bus, nors istorija kartais kartojasi. Esu pastebėjęs tų pačių dalykų, skaitydamas įvairių Lietuvos laikotarpių istorijos aprašymus. Kartais net negaliu suprasti, kada tai buvo, šiandien ar prieš 100 metų. Bet turime suvokti viena, kad nėra jokio likimo, ypač kalbant apie valstybę. Mes esame atsakingi už save ir už savo laiką. Nors yra įvairių rizikų, bet kad tai yra neišvengiama, negaliu teigti.

– Ar matote Lietuvoje tokių lyderių, kurie taip pasuktų tą likimą, jei jis vis dėlto egzistuoja, kad valstybė išliktų, o ne taptų kažkieno kolonija?

– Vieną tokių norėčiau paminėti dabartinį užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, jis gana sumanus, protingas ir valstybiškas. Man norėtųsi, kad jis kandidatuotų į Lietuvos prezidentus. Bet čia tik mano nuomonė. Problema ta, kad kitokių nei jis yra gerokai daugiau. Maža to, stebina, kaip kai kurie jų išvis gali dalyvauti politikoje. Šiaip tai nereikėtų nieko laukti – ar amerikiečių, kai kurie gal laukia rusų, ar kokių lyderių. Nereikia nieko laukti, tačiau pačiam ką nors daryti, stengtis, formuoti ir taip prisidėti prie valstybės kūrimo. Ir atsiras tos galimybės. Kalbu ne kaip šios šalies pilietis, bet kaip žmogus, kuris, kada reikėjo, ėjo ginti Lietuvą, nes aš čia gyvenu. Tiesiog toks švediškas mąstymas: jei aš čia gyvenu, kaip galiu tos vietos neginti? Kitaip negaliu. Turiu pasakyti, kad tada, 1991 m., mačiau kitokią Lietuvą.

– Ar Lietuva pasikeitė per tą laiką?

– Taip, kai kuriomis prasmėmis labai pasikeitė į gera. Tiesa, ne visur. Bet tas geopolitinis suvokimas atsirado. Ir Lietuva šiuo atveju yra rimtas veikėjas, žaidėjas, partneris, dalyvis tame kontekste, kurį mes dabar matome. Tai yra sveikintinas dalykas. Tačiau kalbant apie migraciją, socialinius reikalus, švietimą, čia dar yra ką veikti.

Sekmadienį per aukcioną surinkta parama turėtų pasiekti Ukrainos karius iki Naujųjų metų, tikisi organizatoriai.

„Parama Ukrainą pasieks per šventes, tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, kuo artimiausiu metu. Tikslas yra aprūpinti Ukrainos karius tuo, ko jiems šiai dienai labiausiai trūksta. Parama frontą pasieks daiktais“, - BNS pirmadienį sakė tarptautinės pagalbos Ukrainai grupės „Blue/Yellow“ vienas iš koordinatorių Paulius Kijauskas.

Tarptautinė pagalbos Ukrainai grupė "Blue/Yellow" sekmadienį Vilniaus Rotušėje surengė labdaringą meno darbų pardavimo aukcioną, kurio metu surinko beveik 50 tūkst. litų Ukrainos kariams paremti.

Humanitarinius krovinius į   Ukrainą  nuolatos siunčia ir kitos šalies nevyriausybinės organizacijos. Įvairią humanitarinę pagalbą Ukrainai teikia ir Lietuvos Vyriausybė, iki šiol skyrusi tam apie milijoną litų. Lietuvoje taip pat gydomi Rytų Ukrainoje sužeisti kariai, į Lietuvą gyventi ir mokytis pakviesti karo našlaičiai.

Lapkričio pabaigoje per Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitą Kijeve pranešta, kad Lietuva teiks Ukrainai ir karinę paramą.

Šeštadienį Kaune, Nemuno pakrantėje, sužibo žvakių šviesa. Taip paramos Ukrainai grupė „Blue/Yellow“ prisiminė ir pagerbė Holodomoro, 1932-1933 metais Ukrainą nusiaubusio bado, aukas.

Iš degančių žvakių buvo sudėliotas Tridantis (Trizub) ir Gediminaičių stulpai. Tuo pat metu minėjimas vyko ir Ukrainoje, kur tradiciškai Holodomoro aukų atminimo diena vyksta paskutinį lapkričio šeštadienį.

Viena didžiausių nacionalinių katastrofų šiuolaikinėje Ukrainos istorijoje nusinešė milijonus gyvybių ir iki šiol nėra žinoma tikslaus skaičiaus. Istorikai teigia, kad badas buvo specialiai suplanuotas sovietų valdžios. Nors tarptautinė bendrija nesutaria, ar Holodomorą galima įvardinti genocidu, bet Ukrainos ir kai kurių kitų šalių parlamentai jį yra pripažinę genocidu.