Gimstamumas ir emigracija

"Gyventojų skaičius mažėja labai sparčiai: pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp sparčiausiai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje demografiškai nykstančių šalių. Antra, emigracijos mastas taip pat yra didelis ir kol kas nemažėja, o gimstamumo lygis žemas ir gerokai atsilieka nuo to, kuris gali užtikrinti kartų kaitą", – perspėja VU profesorė Vlada Stankūnienė.

Ji priduria, kad pagal kai kurių rodiklių pokyčius, pavyzdžiui, kylantį periodinį suminį gimstamumą, situacija palengva gerėja. Mirtingumas taip pat ėmė mažėti, tačiau tarp vyrų jis ir toliau išlieka neadekvačiai didelis, palyginti su kitomis Europos šalimis.

"Galiausiai intensyvi jaunimo emigracija, žemi gimstamumo rodikliai labai sparčiai sendina populiaciją: sparčiai mažėja vaikų, jaunimo ir vidutinio amžiaus gyventojų", – priduria VU profesorė Marė Baublytė.

Tarp optimizmo ir pesimizmo

Mokslininkių teigimu, įvairių demografinių procesų pokyčiai per pastaruosius kelerius metus buvo gana prieštaringi. Vieni jų suteikė vilties, kad Lietuvos demografinė situacija ima gerėti, o kiti signalizavo apie dar didesnes grėsmes galimybėms sustabdyti demografinį nykimą ir ateityje sugrįžti į tvarią demografinę raidą.

"Vienas iš, atrodytų, pozityvių demografinių pokyčių yra nuo šio šimtmečio pradžios didėjantis rodiklis, kuris dažniausiai iliustruoja gimstamumo lygį – suminis gimstamumas, arba vidutinis vaikų, kuriuos moteris pagimdo per savo amžių, skaičius. Tačiau jo apskaičiavimo specifika ir pasiektas gimstamumo lygis neteikia optimizmo", – aiškina profesorė V.Stankūnienė.

Pastaruoju metu gimstamumas pirmiausia didėja ne todėl, kad turima daugiau vaikų, o todėl, kad dabar jų susilaukia moterys, kurios motinystę atidėjo vyresniam amžiui.

Suminio gimstamumo rodiklio reikšmės priklauso nuo moterų amžiaus, kokio būdamos jos susilaukia vaikų, pasikeitimų.

"Tai, kad moterys Lietuvoje gimdo būdamos vis vyresnės, iš pradžių labai sumažino gimstamumą, o dabar didina. Pastaruoju metu gimstamumas pirmiausia didėja ne todėl, kad turima daugiau vaikų, o todėl, kad dabar jų susilaukia moterys, kurios motinystę atidėjo vyresniam amžiui", – pastebi profesorė M.Baublytė.

Gerokai daugiau jų net pirmo vaiko susilaukia jau būdamos arti 30 metų ar net vyresnės.

Antra, anot mokslininkės, šio rodiklio reikšmės rodo, kad gimstamumas dar labai toli nuo to lygio, kuris stabdytų populiacijos nykimą. 2015 m. suminis gimstamumas Lietuvoje buvo 1,7, tačiau tam, kad prasidėtų kartų kaitą užtikrinanti demografinė raida, šis rodiklis turėtų būti ne mažesnis nei 2. Vis dėlto nors gimstamumo lygis iki šiol Lietuvoje yra pernelyg žemas, jis jau didesnis nei ES šalių vidurkis, kuris 2014-aisiais buvo lygus 1,58.

Gyvenimo trukmė ilgėja

Mirtingumas nuo 2007 m. Lietuvoje taip pat pasuko pozityvių pokyčių linkme. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė didėja jau aštuonerius metus iš eilės.

Skirtumas tarp vyrų ir moterų pagal šį rodiklį vis mažėja, tačiau jis ir toliau išlieka didžiausias visoje ES. Per aštuonerius metus šis skirtumas sumažėjo nuo 12 iki 10,5 metų.

Vis dėlto, vertindami Lietuvos vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės pasikeitimus per pastaruosius 50 metų, turime pripažinti, kad šis rodiklis tik 2013 m. pakilo iki 68,4 ir priartėjo prie 1965-ųjų lygio (68,6 metų), o per pastaruosius dvejus metus jį truputį ir viršijo, pakilęs iki 69,1 metų.

Taigi, nors situacija gerėja, pagal vyrų mirtingumo lygį Lietuva dar gyvena pusės šimto metų laikotarpio režimu ir išsiskiria aukščiausiais rodikliais tarp visų ES šalių, aiškina VU Demografinio tyrimų centro mokslininkės.

Padidėjo grįžtamoji migracija

"Lietuvai daugiau nei du dešimtmečius būdingi labai intensyvūs emigracijos srautai. Pagal oficialius statistikos rodiklius nėra lengva vertinti pasikeitimų krypties, nes emigracijos rodikliai dėl įvairių priežasčių labai svyruoja, įžiūrėti pozityvių pokyčių vargu ar galime", – apgailestauja profesorė V.Stankūnienė.

VU mokslininkių duomenimis, nuo šio šimtmečio pradžios iš šalies emigravo daugiau nei 615 tūkst. žmonių. Dėl neigiamos neto migracijos Lietuvoje gyventojų sumažėjo daugiau nei 450 tūkst. 2000–2015 m. vidutiniškai kasmet iš šalies emigravo apie 38 tūkst. žmonių, 2015-aisiais – 44 tūkst., o per 2016-ųjų dešimt mėnesių – jau 44,4 tūkst.

"Galima teigti, kad, oficialiais duomenimis, kol kas pozityvių pokyčių žvelgiant į Lietuvos gyventojų emigracijos procesus nematyti. Tačiau nuo 2011 m. smarkiai padidėjo grįžtamoji migracija. Statistiniais duomenimis, 2013–2015 m. vidutiniškai kasmet grižo apie 19 tūkst. emigrantų, o 2016-ųjų sausį–spalį – 20 tūkst.", – skaičius vardija profesorė V.Stankūnienė.

Vis dėlto, kaip rodo tyrimai, didelė grįžusiųjų dalis vėl pakartotinai pasuka emigracijos keliu.

Užprogramuotas nykimas

"Dėmesį sutelkiant į neigiamų demografinių procesų padarinius Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimui, dažnai nepakankamai įvertinamas jų poveikis gyventojų amžiaus struktūrų deformacijoms, kurios ateityje turės didelę įtaką tolesniam demografiniam nykimui", – pabrėžia profesorė M.Baublytė.

Jos teigimu, vertinant gyventojų amžiaus struktūros pokyčius dažniausiai išsakomas susirūpinimas tik dėl visuomenės senėjimo – pagyvenusių žmonių dalies didėjimo. Tačiau dėl labai sumažėjusio gimstamumo ir intensyvios jaunimo emigracijos sumažėjo vaikų, jaunimo ir vidutinio amžiaus kartos atstovų. Tai gerai iliustruoja susiaurėjusi amžiaus ir lyties piramidės apatinė ir gerokai platesnė viršutinė dalis.

"Tokia deformuota, demografiškai negyvybinga gyventojų amžiaus struktūra iki šio šimtmečio vidurio lems spartėjantį Lietuvos gyventojų senėjimą, labai sparčiai mažėjantį gyventojų skaičių, ypač darbingo amžiaus. Ateityje ne vieną dešimtmetį labai negausios vaikų kartos gerokai mažesniais skaičiais keis savo tėvų kartas", – aiškina profesorė M.Baublytė.

Dabartinė deformuota gyventojų amžiaus struktūra bus vienas svarbiausių Lietuvos demografinio nykimo veiksnių iki šio šimtmečio vidurio ir net žvelgiant į tolimesnę perspektyvą.

Jos kolegė V.Stankūnienė priduria, kad dėl intensyvios jaunimo emigracijos labai sumažėjusios jauno ir vidutinio amžiaus gyventojų kartos, kurios turėtų kurti šeimas ir susilaukti vaikų, toliau lems nedidelį gimusiųjų skaičių ir pratęs gyventojų skaičiaus mažėjimą.

"Kai vietoj šiuo metu gausiausių penkiasdešimtmečių ir šešiasdešimtmečių kartų šio amžiaus sulauks mažo gausumo vidutinio ir jauno amžiaus, o vėliau ir vaikų negausios kartos, gyventojų skaičius toliau sparčiai mažės. Dabartinė deformuota gyventojų amžiaus struktūra bus vienas svarbiausių Lietuvos demografinio nykimo veiksnių iki šio šimtmečio vidurio ir net žvelgiant į tolimesnę perspektyvą", – perspėja profesorė V.Stankūnienė.

Bendra Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra slepia labai didžiulius teritorinius skirtumus ir, nesant rimtų regioninės politikos pokyčių, ji lems dideles ateities demografinio nykimo teritorines disproporcijas. Dėl emigracijos ypač susitraukusios jauno ir vidutinio amžiaus kartos, o drauge ir vaikų, jau artimiausioje ateityje lems ypač greitą jų depopuliaciją, darbingo amžiaus gyventojų mažėjimą.

"Reikia suprasti, kad per daugiau nei du dešimtmečius sukauptoms demografinėms problemoms spręsti prireiks laiko, o siekiant išvengti tolesnio jų aštrinimo, veiksmai turi būti neatidėliojami. Antra, labai svarbu, kad sprendimai būtų adekvatūs situacijai ir profesionalūs visais lygiais. Stebint plintančią praktiką, labai svarbu, kad deklaravimas, jog demografinė situacija sudėtinga, dar kartą netaptų specifinio verslo šaltiniu", – pabrėžia profesorės M.Baublytė ir V.Stankūnienė.

Populiacija skaičiais

Per pastarąjį ketvirtį amžiaus, dėl migracijos Lietuvos gyventojų sumažėjo daugiau nei 650 tūkst.

Dėl nuo 1994 m. prasidėjusio natūralaus gyventojų skaičiaus mažėjimo, mirtingumo rodikliams esant didesniems nei gimstamumo, mūsų šalies gyventojų sumažėjo 165 tūkst.

Nuolatinių Lietuvos gyventojų nuo skaičiaus kritimo pradžios iki 2016-ųjų sumažėjo 817 tūkst.: 1992 m. pradžioje šalyje gyveno 3,706 mln., o 2016 m. pradžioje – 2,889 mln. žmonių.

2016 m. gyventojų toliau sparčiai mažėjo: pirminiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, lapkričio 1 d. Lietuvoje gyveno tik 2,856 mln. žmonių.

Gyvai ir virtualiai, geranoriškai ir piktai buvo klausiama, kas kiek vaikų turi, įskaitant priekaištus ir man – užuot rašęs, geriau  galvočiau apie atžalas. Žinoma, vieniši suaugę ir Lietuvoje likę piliečiai nėra didžiausias valstybės džiaugsmas, tačiau tai vis tiek geriau nei tokie pat asmenys su vaikais išvykę iš jos.

Grįžkime prie gimstamumo skatinimo ir priekaištų ar raginimų vienų kitiems arba valdžiai (dėl nepakankamų motinystės/tėvystės salygų). Būsiu atviras – net ir po tris vaikus turėsiančios naujos Lietuvos šeimos padėties neišgelbės. Lietuva yra praradusi per daug jaunų žmonių, kad sugebėtų atlaikyti (vartojimo, mokesčių, socialinės apsaugos prasme) kartų kaitą ir sulaukti naujo gimstamumo derliaus.

Tam kad veiktų gimstamumo skatinimas pirmiausia reikia, kad būtų kam gimdyti. Pateikiu dar vieną lentelę, parodančią, kaip smarkiai dėl emigracijos subyrėjo Lietuvos vaikų grupė (1–18 metų). Lentelės moterų eilutėje matyti, kad šiuo metu galinčių gimdyti piliečių (nuo 20 iki 35 metų) Lietuvoje yra apie 360 tūkstančių. Tačiau po penkiolikos metų tokių galimų (20–35 m.) motinų bus vos 220 tūkstančių.

Naivu tikėtis, kad jos pagimdys bent tiek pat vaikų, kiek dabartinė motinų karta, nebent Lietuvą papildytų šimtai tūkstančių pabėgėlių. Tačiau ar tokią mišrią Lietuvą norime matyti? Taigi, demografinės padėties sprendimas – ne gimstamumas, o emigrantų susigrąžinimas. Nėra jokios kitos išeities, kaip atkurti dabartinę vaikų ir būsimąją suaugusiųjų kartą.

Todėl pirmasis siūlymas visuomenei: baigti keiksnoti išvykusius mūsiškius. Pati Lietuvoje likusi visuomenė turi labai aiškiai pasakyti sau ir valdžiai, kad emigrantai yra mūsų bendras gėris ir būtinybė. Neskirstyti išvykusių savų Petrų nuo kitų Jonų arba dorų šeimos Agnyčių nuo blogų kaimynų Sandryčių. Suprasti ir sutikti, kad jie visi yra vienas mūsų kūnas ir kraujas.

Kai kas gali prieštarauti, kad toks suvokimas jau yra. Jeigu taip, neturėtume klausimų dėl dvigubos pilietybės, elektroninio balsavimo ir kitų nuotolinių emigrantų teisių dalyvauti Lietuvos gyvenime. Todėl netikėkite, kai kažkas suokia, kad tokios galimybės prieštarauja Konstitucijai ar demokratijai. Supraskite – tuo tik apsimetama siekiant iki galo nukirsti lietuviškas išvykusiųjų šaknis ir norą sugrįžti.

Drauge turime suprasti, kad nuotolinis emigrantų ryšys, jų tebekuriama "Sodra" giminėms Lietuvoje (milijardinės perlaidos grynaisiais artimiesiems) yra nepakankama ir laikina. Metas apsispręsti įvairiems mokesčių, verslo, energetikos, savivaldos pokyčiams, kad emigrantai rizikuotų sugrįžti ir viską pradėti iš naujo.

Privalome svarstyti, kad parvykusius emigrantus verta metus atleisti nuo gyventojo pajamų mokesčių, nes per ateinančius dvidešimt jie grąžintų dešimteriopai. Turime ryžtis jų kuriamo ar perkeliamo į Lietuvą verslo bent pirmus metus neapmokestinti sulygtais veiklos mokesčiais, nes per ateinančius penkerius jie sumokės keleriopai. Sakysite – išduodame vietinius? Bet nepamirškime, kad grįžti su vaikais į naujus namus, naują darbą per dieną neįmanoma. Todėl kelių mėnesių grįžimo prastova turi būti deramai įvertinta.

Tai anaiptol ne visi ir dar ne tokie išsamūs siūlymai, apie kuriuos emigrantų ir savo pačių labui vėliau kalbėsime. Tačiau visa tai patvirtina žinomą išmintį – tikėtis gauti (išvykusiuosius) gali tada, kai kažką duodi (lūkesčius ir grįžimo sąlygas).

Belieka apibendrinti: dvigubai duoda tas, kas duoda greitai.

Reali padėtis nerodoma

Demografijos temos antrininkė – emigracija. Artėjant rinkimams jai skiriamas ypač jautrus politikų dėmesys. Bent jau žodžiais reiškiamas išvykusiųjų ilgesys, troškimai juos susigrąžinti. Tiesa, kol kas nesuvokiama, kad daugiau nei pusė milijono tautiečių pabėgo ne nuo Lietuvos, o nuo tų pačių politikų sprendimų.

Deja, kol kas niekas konkrečiai neparodo, kokia realiai yra Lietuvos visuomenės būklė ir kokios grėsmės laukia. Dažnai tepasakoma, kad padėtis yra labai bloga. Darbdaviams – kad nebus darbuotojų, valdininkams – kad neliks mokesčių mokėtojų, o prekybininkams – pirkėjų.

Kitaip tariant, visi toliau žiūri iš savo daržo ir į savo pupas, nesukdami galvos dėl bendro paveikslo ir esminio klausimo – o kas laukia mūsų visų? Pateikiame Lietuvos ateities grafiką ir skaičius. Pirminių duomenų šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas. Prognozės – pagal dabartinius valstybės gimstamumo ir emigracijos rodiklius.

Padariniai – jau šį dešimtmetį

Ši kreivė parodo vidutinius ir ilgalaikius tikėtinus visuomenės pokyčius, vis dėlto būtina suprasti, kokią įtaką netrukus jie turės mūsų švietimui, socialinei apsaugai, ūkiui, mokesčiams, regionams.

Blogiau yra ne tai, kad po 25 metų Lietuvoje mūsų bus kone perpus mažiau ir gerokai senstelėjusių. Slogiausia ateitis glūdi jau artimiausią dešimtmetį, kadangi valstybėje vaikų nuo 7 iki 14 metų skaičius prilygsta jų prosenelių nuo 74 iki 80 metų skaičiui (vidutiniškai po 100 tūkst.).

Mintyse nubrėžkime šių vaikų liniją į ateitį, kurioje jie taps suaugusiaisiais, taigi – ir maitinančiais valstybę. Matysime, kad po penkerių metų būsimų studentų bus perpus mažiau nei šiandien. Atitinkamai, aukštosios mokyklos, universitetai arba neišvengiamai turės jungtis, arba užsidaryti, netekę klausytojų.

Po dešimties metų perpus mažiau jaunų žmonių sieks būsto, baldų, kelionių, draudimo, automobilių, mobiliojo ryšio, pramogų ir kitų paslaugų. Masiškai užsidarys paslaugų, aptarnavimo įmonės net vidutiniuose miestuose, nes juose tiesiog nebeliks poreikio.

Dar po penkiolikos metų ši duobė pasieks šeimos ir vaikų laikotarpį. Keleriopai mažesniam kiekiui šeimų reikės antro būsto, namo, vaikų priežiūros paslaugų, maisto produktų, drabužių, avalynės. Užtat pensininkų skaičius, palyginti su jaunimu, dvigubės. Vienam ateinančiam į darbo rinką asmeniui teks du išeinantys iš jos vyresni žmonės.

Pensijų nebus iš ko mokėti

Tikėtina, kad skirtingose savivaldybėse pokyčiai bus labai nevienodi. Vilnius, galbūt Kaunas, Klaipėda patirs švelnesnius vartojimo, senėjimo nuosmukius, užtat mažesni miestai jau po kelerių metų susidurs su ištuštėjusių daugiabučių ir uždarytų mokyklų, ligoninių, vaiduokliais.

Nesiimant realių (o ne rinkimų pažadų) sprendimų, dabartinės būklės Lietuvos visuomenė per artimiausius 25 metus sumažės maždaug milijonu gyventojų. Negana to, jeigu dabar vidutinis Lietuvos gyventojo amžius yra 49 metai, apie 2050-uosius jis sieks 55 metus.

Vadinasi, kad jau po kelerių metų dirbančiųjų skaičius taps mažesnis už išlaikomų (vaikai, pensininkai). 35–45 metų Lietuvos dirbančiųjų karta nebegaus savo pensijų, nes tos lėšos jau bus sunaudotos ir dar teks skolintis dabartinių 50–55-mečių pensijų labui.

Paskutinis šansas

Ne mažiau grėsmingų prielaidų sąrašą galima tęsti per kelis laikraščio numerius. Vis dėlto to, ką išvardijome, pakanka aiškiai išvadai. Prieš mūsų akis – Lietuvos mirties grafikas.

Gali būti, kad į jį nusispjauti lengvatinio apmokestinimo įmones laisvai kilnojantiems didiesiems šalies verslinykams, ilgaamžiams politikams, užsisėdėjusiems savivaldybių funkcionieriams, kurių (ir jų vaikų ateitis) lengvai gali būti piešiama bet kokioje Europos šalyje.

Deja, šis vaizdas iš esmės negali tenkinti tų, kurie toliau aria žemės ūkyje, fabrikuose, smulkiojo verslo, švietimo, sveikatos priežiūros ar rūpybos įmonėse. Tų, kurių sąskaitose nėra apvalių sumų, akcijų, nuosavybių Monake, tačiau tėra viltis gyventi augančioje, o ne merdinčioje valstybėje.

Kažkada JAV prezidentas Ronaldas Reagan‘as sakė: "Valstybė pati savaime yra didžiausia problema, o ne ją valdančių politikų problemų sprendimo priemonė." Todėl artėjančių Seimo rinkimų ir partijų gerinimosi laiku mums nebelieka nieko kito, kaip griežtai reikalauti aiškių politikų sprendimų ir pasiūlymų, kaip išvengti artėjančios katastrofos.

Šis Lietuvos laikotarpis iki 2020 m. yra paskutinis, kai galime gelbėti valstybę ir visuomenę.

„Turiu pasakyti, kad mes aiškiai esame priėmę sprendimą didinti žmonių realias pajamas ir ypač didinti pajamas žmonėms, kurių darbo užmokestis santykinai yra mažesnis. Keletą metų jau didinome NPD ir minimalią mėnesinę algą. Mano, kaip ekonomisto, pozicija yra tokia, kad žmogus pats turi apsispręsti, kur jis savo gaunamas pajamas išleidžia - ar jis nori daugiau išleisti vartojimui perkant prekes, ar nori daugiau išleisti pinigų poilsiui“, - ketvirtadienį interviu Žinių radijui kalbėjo A.Butkevičius.

„Finansų ministerija buvo pateikusi skaičiavimus, kad NPD būtų didinimas mažiau uždirbantiems darbuotojams iki 310 eurų nuo sausio 1 dienos, o už kiekvieną vaiką būtų didinama iki 200 eurų, neatsižvelgiant į šeimoje gaunamas pajamas, nes norime pagerinti demografinę padėtį, ir manau, kad šitas žingsnis padėtų didinti gimstamumo skaičių mūsų valstybėje“, - pridūrė premjeras.

Anot jo, dėl NPD didinimo ir siūlomos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos šviežiai ir atšaldytai mėsai valstybės biudžeto pajamų surinkimas neturėtų labai nukentėti.

„Dėl PVM ir dėl to, kad tikslas yra, kad biudžetas būtų subalansuotas, mus verčia daryti papildomus skaičiavimus. Manau, kad kai baigsim pusmetį, pamatysim mūsų makroekonominius rodiklius, pamatysim, kaip mes kovojame su šešėline ekonomika, surenkant valstybės, savivaldybių, „Sodros“ ir privalomojo sveikatos draudimo pajamas, tada galėsime pasakyti, ar tikrai galime plačiau taikyti kai kurių mokesčių lengvatas. (...) Kiek anksčiau mes pritarėme finansų kryptims, kurios turi būti įgyvendintos ateinančiais metais, ir ten aiškiai pasakyta, kad ateinančiais metais biudžetas turi būti subalansuotas“, - kalbėjo A.Butkevičius.

Vyriausybė dar pernai gruodį nepritarė „darbiečių“ siūlymui nuo 2017 metų pradžios NPD prilyginti MMA.

Seimo liberalai siūlo NPD didinti 150 eurų ir prilyginti jį minimaliai algai (MMA). Frakcijos seniūnas Eligijus Masiulis anksčiau sakė, jog tai sudarytų sąlygas didinti algas, o biudžeto netektis siektų 130-160 mln. eurų - ją galėtų padengti pajamos iš valstybės įmonių dividendų. Jeigu Seimas tokiai pataisai pritartų, gyventojams, kurie gautų MMA, nereikėtų mokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Nuo šių metų NPD siekia 200 eurų, papildomas NPD už vaiką - 120 eurų, MMA yra 350 eurų, o nuo liepos ji didės iki 380 eurų.

Per šešerius metus Kaunas neteko daugiau nei 34 tūkst. gyventojų. Kitaip tariant, maždaug tiek žmonių, kiek šiuo metu gyvena Jonavoje.

Tokius duomenis skelbia Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras, kurio viena stebimų sričių – demografinė situacija Kauno mieste.

Pastaraisiais metais Kaune gyventojų mažėjo kaip ir visoje Lietuvoje. Išankstiniais duomenimis, nuo 2014 iki 2015 metų gyventojų skaičius Kauno mieste sumažėjo 0,9 proc. O nuo 2009 iki 2015 metų Kaunas neteko 34 097 gyventojų.

Paskutiniais Lietuvos statistikos departamento pateiktais duomenimis, 2014 m. darbingo amžiaus suaugusieji sudarė apie 61 proc., vaikai (0-15 m. amžiaus) – 15 proc., pensinio amžiaus žmonės – beveik 24 proc. visų Kauno gyventojų.

Moterų skaičius išliko didesnis nei vyrų – 2014-ųjų pradžioje 1 000 vyrų teko 1 274 moterys.

Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė tiek Kauno apskrityje, tiek visoje Lietuvoje ilgėja. 2013 m. Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 74 metai, vyrai gyveno vidutiniškai 11 metų trumpiau nei moterys. Kauno apskrityje šis rodiklis kilo pastaruosius penkerius metus ir 2013 m. vidutinė gyvenimo trukmė siekė 75 metus.

Skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės Kauno apskrityje buvo šiek tiek didesnis nei 10 metų. Palyginus su kitų Lietuvos apskričių vidutinės gyvenimo trukmės rodikliais, galima teigti, kad Kauno apskrityje žmonės gyvena ilgiausiai, o skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės – mažiausias.

2013 m. Kauno mieste gimė 3 032 kūdikiai (tai 161 kūdikiu mažiau nei 2012 m.). Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, 2013 m. bendrojo gimstamumo rodiklis nežymiai sumažėjo tiek Kauno mieste, tiek bendrai Lietuvoje. Daugiausiai kūdikių pagimdė 25-34 metų amžiaus moterys, gimdančiųjų amžiaus vidurkis – 29 metai.

Vertinant gyventojų mirtingumo rodiklį, Kauno mieste matomi teigiami pokyčiai. Remiantis Statistikos departamentu, bendrasis mirtingumo rodiklis Kauno mieste 2013 m. sumažėjo ir buvo 12,8 atvejo/1 000 gyventojų, tuo tarpu bendrai Lietuvoje mirtingumo rodiklis nuo 2008 m. augo ir 2013 m. siekė 14 atv./1 000 gyv.

Higienos instituto sveikatos informacijos centro duomenimis, nuo 2008 m. kūdikių mirtingumas Kauno apskrityje ir šalyje kasmet mažėjo. 2013 m. kūdikių mirtingumo rodiklis Lietuvoje buvo 3,68 atv./1 000 gimusių vaikų, Kaune – 1,32 atv./1 000-čiui. Palyginti su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais, Kaune kūdikių mirtingumas buvo pats mažiausias. 

Lietuvoje kasmet vis mažėja vaikų, perspėja demografai. Lietuviai vis dažniau šeimas kuria ir vaikų susilaukia užsienyje. Politikai griausmingai šneka, jog būtina kažką daryti, nes kitaip tauta išnyks. O ar įmanoma ką nors pakeisti?

Šeimų konsultantė, socialinė darbuotoja, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Laura Varžinskienė įsitikinusi, kad įmanoma, ir tai nebūtų milžiniškas darbas.

Jos teigimu, pirmiausia reikėtų iš esmės perplanuoti paslaugų šeimoms teikimą, kad jos būtų prieinamos visiems, o ne tik tiems, kurie jau nusirito į socialinį dugną.

– Tarkime, žmogus pajuto, kad jau norėtų vaikų. Kas lemia apsisprendimą jų susilaukti arba ne?

– Be abejo, daug priklauso nuo kiekvienos šeimos individualiai. Kalbant bendrai, pirmiausia žmogus turi pajusti norą, instinktą susilaukti vaikų. Įvardyčiau tai kaip svarbiausią faktorių. Vėliau atsiranda įvairių svarstymų: vertinamos draugų ir asmeninės vaikų auklėjimo patirtys. Šeimos vertina ir finansinę situaciją – ji nebūna paskutinis dalykas, kuris nulemia sprendimą. Kartais pasiskaičiuojama ir tai, kad, gimus vaikeliui, šeima turės papildomų pajamų. Imant statistinę šeimą, skaičiuojama, kiek vaikų šeima gali auginti, ir kaip tai nulems finansinę padėtį.

– Valstybė tikriausiai gali daryti įtaką tik tiems faktoriams, kurie susiję su žmogaus socialiniu-ekonominiu saugumu?

– Manau, kad vienas svarbiausių dalykų – palaikymo sistema šeimai, kad augindama vaikus ji galėtų jaustis saugi. Dažniausiai įvardijama, kad šeima jaučiasi saugi tik tada, kai turi finansinių pajamų. Mano patirtis rodo, kad saugumo jausmą suteikia paslaugų buvimas, galimybė mamai ar tėčiui derinti motinystę ar tėvystę su darbu ar kitomis pajamų gavimo formomis. Tai nėra tiesioginis finansinis faktorius, tačiau suteikia galimybę, tapus motina ar tėvu, nebūti dvejus metus izoliuotam nuo pasaulio. Mūsų valstybėje trūksta šių – vaiko priežiūros – paslaugų įvairovės. Neužtenka tik turėti darželių, priimančių vaikus visai darbo dienai. Mamos, į juos atvesdamos vaikus ne visai darbo dienai, susiduria su požiūriu, kad tikriausiai yra prastos mamos, nes būdamos namie atveda vaikus, arba manoma, kad vaikas, būdamas darželyje tik pusę dienos, neva be reikalo užima valstybės išlaikomą vietą. Šeimoms būtų didelė pagalba, jeigu būtų paslaugos, kurios leistų vaiką atvesti laikinai, kelioms valandoms arba ne kasdien. Tokių privačių paslaugų dabar yra, bet dažniausiai jos brangios.

Noriu pabrėžti, kad reikia plėsti įvairių paslaugų šeimoms prieinamumą ir jų supratimą, nesuvokti jų tik kaip socialinės rizikos šeimų poreikio. Jos reikalingos šeimai, kuri dirba, gauna pajamų. Pas mane dažnai ateina žmonių, kurie sako, kad susiduria su santykių šeimoje, vaikų auklėjimo problemomis, tačiau reikiamos paslaugos jiems per brangios, o jie jų negauna, nes nepatenka į socialinės rizikos šeimų sąrašą, dar nėra dugne. Manau, kad, jeigu visi šie mechanizmai įsijungtų šiek tiek anksčiau, šeimos tikrai pasijustų saugesnės. Kai visos paslaugos orientuojamos tik į socialinės rizikos šeimas, jos suprantamos tik kaip baudimas.

Populiaru sakyti, kad svarbios finansinės išmokos. Siečiau tai tik su laikotarpiu, kai mama arba tėtis iš tiesų nedirba. Tačiau jeigu kalbėtume apie tas nedideles vaiko išmokas, kurios kai kuriose valstybėse, anksčiau ir Lietuvoje, mokamos, kol vaikui sueina 18 metų, jos tikrai neturi reikšmės sprendimui turėti vaikų. Tai yra daugiau kaip dovana, pridėtinė vertė.

– Nekalbant apie būstą ar kitokio turto paveldėjusius žmones, maždaug kokios, jūsų manymu, turi būti Lietuvos šeimos pajamos, kad ji galėtų auginti vaiką ir neskursti, tai yra neturėtų skaičiuoti kiekvieno lito, rinktis nukainotas prekes, pirkti dėvėtų drabužių, galėtų užtikrinti vaikui popamokinį ugdymąsi, visa šeima galėtų kokybiškai leisti laisvalaikį – eiti į teatrą, pramogauti, bent kartą per metus išvykti atostogų, ir trumpiau tariant, šaliai auginti išprususius, laimingus ateities vaikus?

– Suskaičiuoti tokią sumą reikėtų prašyti ekonomistų, ne šeimos santykių konsultanto – nesu dariusi tokios ribinės sumos skaičiavimų. Iš socialinės pusės šie dalykai svarbūs žiūrint, apie kelintą vaiką šeimoje kalbama. Jeigu tai pirmas ar antras vaikas – suma bus viena, jeigu trečias ar ketvirtas – jau visai kita. Tai yra viena priežasčių, dėl ko daugiau vaikų turinčios šeimos susiduria ir su neigiamu visuomenės požiūriu. Dažniausiai juk ir artimieji vis klausinėja, kada bus pirmas vaikas. Tuomet džiaugiasi antruoju, nes "vienas vaikas – tai ne vaikas". Bet kai atsiranda trečias vaikas, reakcijos pasidaro jau labai santūrios, o kai ketvirtas ar penktas – dažnai sulaukiama net priekaištų. Trečio, ketvirto, penkto vaiko susilaukusi šeima dažnai jau atsiduria ant žemesnių socialinių laiptelių. Tad klausimą taip ir formuluočiau: kiek vaikų gali auginti konkreti šeima?

– Dažnai pastebima, kad Lietuvoje verslas dar labai nepalankus tėvystei ir nenori užtikrinti tėvams teisių, kurios įteisintos ir įstatymuose. Ar susiduriate su patirtimis, kad žmonės ir turėdami darbus nesijaučia saugūs susilaukti vaikų, nes nežinia, kaip pasielgs darbdavys, ar kaip į juos žiūrės ateities darbdaviai?

– Žinoma, daug kas priklauso nuo darbdavio. Vis dėlto dar tikrai gaji praktika klausti jaunų žmonių, ypač moterų, ar nesiruošia turėti vaikų, ar tikrai bus gera darbuotoja, ar – jeigu jau turi vaikų – vaikai dažnai serga ir panašiai. Beje, patys tėvai dažnai nežino, kad jiems priklauso tėvadieniai, mamadieniai, papildomos dienos prie atostogų. Tačiau atsiranda ir darbdavių, kurie netgi skatina vaikų turinčius darbuotojus naudotis savo teisėmis. Tai darbuotoją padaro labai lojalų.

– Parlamentaras Algirdas Sysas per vieną diskusiją kalbėjo, jog anksčiau jauni žmonės, turėdami mažų vaikų, neva nė nesitikėjo gyventi kaip nors kitaip, nei tik nuomojantis vieną kambarį. Jo nuomone, dabar jaunų žmonių lūkesčiai daug didesni. Kokia jūsų nuomonė?

– Turime pripažinti, kad galimybės dabar gerokai didesnės nei anksčiau. Jeigu kalbame apie būstą, jaunos šeimos lūkesčiai turėti jį nuosavą yra labai natūralūs. Jeigu neišeina įsigyti kitaip, tuomet norisi bent jau nusipirkti už paskolą, o ne tuščiai mokėti nuomą. Gyvenimo sąlygos pasikeitė, ir, žinoma, jos diktuoja kitokius lūkesčius. Kitokia pasiūla, kitokios darbo bei saviraiškos galimybės nei anksčiau lemia, kad jaunas žmogus nori siekti tų lūkesčių.

– Jeigu įmanoma apibendrinti, jūsų pastebėjimu, iš vaikų susilaukti planuojančių porų dažniausiai didesnę įtampą patiria moterys ar vyrai?

– Įtampos netrūksta nei vieniems, nei kitiems, tik ji šiek tiek skiriasi. Moterys jaučia įtampą dėl karjeros pertrūkių, dėl to, kaip jai pavyks grįžti į darbą, kiek apskritai ji bus pajėgi rūpintis vaikais. Papildomą įtampą, nebūtinai blogąja prasme, kelia tai, kad tėvai šiais laikais turi tartis, kuris augins vaikus. Vyrai dažnai jaučia įtampą dėl padidėjusios atsakomybės. Tradiciniai vaidmenys silpnėja, griežtos ribos tarp moters ir vyro vaidmens skysta, bet vis dėlto senasis modelis, kad vyrai turi išlaikyti šeimas, jų patiriamos įtampos tikrai dar nemažina. Atsiranda kitų lūkesčių ir poreikių: jauni vyrai dabar nori dalyvauti auklėjant savo vaikus, to anksčiau buvo mažiau. Taigi jie, viena vertus, turi išlaikyti šeimą ir dirbti daugiau, kita vertus – nori būti geri tėčiai, dalyvauti vaikų auklėjime, užmegzti ryšį ir jį palaikyti.

Lietuvių tauta toliau nyksta. Šalyje jau penkerius metus iš  eilės mažėja gimstamumas. Jei krizės laikotarpiu tai galima buvo aiškinti ekonominiais sunkumais, vaiko pinigų atsisakymu, gyventojų  pajamų mokesčio lengvatų įsigyjant būstą naikinimu ar motinystės išmokų mažinimu, kaip tai paaiškinti dabar? Ar dvejus metus šalyje veikianti valdžia nuveikė ką nors spręsdama šį klausimą ir kokių sprendimų reikėtų  tikėtis?

Apie tai diskusija LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ su Seimo vicepirmininku, socialdemokratu Algirdu Sysu, aktyvių  mamų sambūrio atstove Rasa Žemaite ir seimo nariu, liberalu Remigijumi Šimašiumi.

– Pone Sysai, dveji šios kadencijos metai praėjo. Iki rinkimų  gyventojų mažėjimą jūs vadinote viena didžiausių  problemų visuomenei ir valstybei, bet ši problema nė iš vietos, sutinkate?

– Tą mažėjimą lengvai galime pagrįsti – per dešimtmetį išvažiavo per 400 tūkst. žmonių. Ir daugiausiai išvažiavo jauni žmonės. Tie, kurie ir kuria šeimas, gimdo vaikus. Manau, kad gimstamumui buvo suduotas labai stiprus smūgis per krizinį laikotarpį, kai buvo panaikinti vaiko pinigai, sumažintos motinystės išmokos, naikintos lengvatos. Tos priemonės labai padėdavo šeimoms gyventi. Be to buvo ir didelis nedarbas.

– Taip, bet jau praėjo nemažai laiko ir kol kas jokių pakeitimų  jūs nedarote.

– Ne, taip nėra. Viskam yra savas laikas. Nuo sausio 1 dienos mes grąžinome tas išmokas, kurios buvo iki krizės. Turiu omeny nedarbo, ligos ir motinystės išmokas. Kitas dalykas, kuris susijęs su būsto įsigijimu, taip pat nuo sausio 1 dienos įsigalioja piniginės socialinės paramos įstatymas būsto srityje. Keičiam socialinį būstą ir atsiranda valstybinio būsto ir savivaldybės būsto sąvoka, kurios nebuvo. Taip leidžiama savivaldybėms dalį pinigų skirti ne tik socialinio būsto statybai, bet ir nuomai. T.y. apmokėti nuompinigius jaunoms šeimoms.

– Pone Šimašiau, jūs siūlote skatinti šeimas turėti vaikų  keičiant neapmokestinamo pajamų dydžio skaičiavimo sistemą. Kaip tai veiktų?

– Pirmiausiai reikia atsakyti į klausimą  kodėl mažėja gimstamumas ir kodėl yra sunku gyventi Lietuvoje vaikus auginančioms šeimoms. Gimstamumas mažėja todėl, kad, kaip teisingai pastebėta, dalis vaikų gimsta užsienyje. Antra dalykas –  žmonės galbūt šiaip vengia turėti vaikų dėl įvairių dalykų. Bet jeigu bus mažesnė mokesčių našta vaikus auginantiems žmonėms, jeigu tėvai turės daugiau pajamų ir atitinkamai galės daugiau išleisti, daugiau savo vaikams nupirkti, tuomet vaikus auginti bus lengviau. Siūlymas yra labai paprastas – 200 litų nuo kiekvieno vaiko padidinti neapmokestinamąjį  pajamų dydį. Tai reiškia, kad šeimai, auginančiai du vaikus, per metus papildomai liktų 720 litų.

– Ir tai nepriklauso nuo šeimos pajamų?

– Nepriklauso. Tai būtų taikoma visoms šeimoms.

– Ponia Rasa, kaip jūs manote, kokie esminiai dalykai turėtų lemti, kad žmonės norėtų turėti daugiau vaikų?

– Iš tiesų, turbūt gyvename nebe tais laikais, kai užtenka tik partinių šūkių, gražių lozungų arba kažkokių pavadinimų, sąvokų. Gyvename tuo laikmečiu, kai šeimos prieš nuspręsdamos lauktis vaiko tikrai labai gerai apmąsto, kiek jie galės duoti tam vaikui. Tikrai gyvename nebe tuo metu, kai baudžiauninkai gimdė baudžiauninkus ir sėkmingai gyveno manydami, kad taip ir turi būti. Pasaulis yra toks platus ir galimybių dabar tiek daug, kad žmonės arba juda kažkur kitur, kur galės vaikų susilaukti, arba jų čia neturi tol, kol neateina tas laikotarpis, kai čia pasijaučia saugūs, turintys pajamų ir žinantys, kad bent kol vaikas ūgtelės turės stogą virš galvos.

– Visi pamenam egzistavusias sistemas, kurios buvo nukirptos. Jūs, ponia Rasa, pasisakytumėte už kažkurios grąžinimą, kuri, jūsų nuomone, padarytų bent kažkokį proveržį  šiuo klausimu?

– Visų pirma reikėtų kalbėti apie tai, kiek yra gerbiamas vaikas mūsų šalyje. Kiek yra rūpinamasi, kad jis neskurstų? Kiek yra programų, kurios rūpintųsi šeimomis su vaikais? Kiek procentų nuo BVP yra skiriama būtent vaikų reikmėms? Jeigu vertintume šia prasme, visais rodikliais tikrai esame prasčiausi Europoje. Nuolat yra linksniuojamas pensininkų skurdas, tačiau jis ne ką mažesnis vaikų kartoje. Lietuvoje darbas nebegarantuoja neskurdo. Tie žmonės, kurie dirba ir turi vaikų, taip pat dažnai atsiduria skurde. Tai yra esminis kriterijus, kai šeimos su vaikais jaučiasi negerbiamos. Kai jos mano, kad jomis nesirūpinama. Tokiu atveju jau nebepakanka kalbėti apie pašalpas, apie paramą ar kitus dalykus. Tiesiog reikia esminio gesto šeimoms su vaikais, kad būtent jos ir yra valstybės pamatas, kaip ir sakoma Konstitucijoje.

– Pone Sysai, statistiniai rodikliai gimstamumo klausimu optimizmo teikė 2007, 2008 ir 2009 metais. Ar jūs tai siejate tik su ekonominiu nuosmukiu ir sumažintomis įvairiomis išmokomis, ar dar su kažkuo?

– Tikrai nesieju. Aš manau, kad mūsų visų vaikai gimė pirmiausiai iš meilės, o ne iš ekonominių išskaičiavimų.

– Bet turbūt daugelis svarsto ar gali sau leisti turėti vaiką?

– Taip, bet vis tiek vaikai gimsta ne ekonominiu pagrindu. Žinoma, šiais laikais jaunimas yra daug pragmatiškesnis – nori turėti viską ir iš karto, o vaikas yra papildoma kliūtis. Turiu sūnų, kuris augina du vaikučius, ir dukrą, kuri vaikų neturi, nors pagal amžių jau galėtų. Taip ir yra, kad vieni labiau orientuojasi į karjerą, kiti į šeimą. Mes turime matyti tą visumą. Manau, kad pagrindinis dalykas šiais laikais yra sugebėjimas suderinti asmeninį gyvenimą, šeimą  ir darbą. Jeigu visą tai pavyksta suderinti: yra pajamos, yra būstas, yra galimybė vaikus palikti ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, tuomet ir vaikų turėti nėra baisu. Manau, kai daugiau jaunimo grįš ar bent nebeišvažiuos demografinė situacija tikrai keisis.

– Pone Šimašiau, sutinkate su tuo?

– Kur čia nesutiksi, kai yra tokie gražūs lozungai. Klausimas ką reikia konkrečiai daryti? Manau, kaip tik šiuo metu, svarstant biudžetą, yra labai svarbu, kad vaikų galėtų  turėti ir tie žmonės, kurie nenori eiti su ištiesta ranka kažko prašyti. Tie žmonės, kurie nori užsidirbti. Kurių atlyginimas galbūt mažesnis negu vidutinis. Jie dažnai sau užduoda klausimą, ar galėtų turėti dar vieną vaiką, jeigu svarsto apie antrą ar trečią. Būtent į tai pirmiausiai ir turi būti nukreiptos tos priemonės. Aš konkrečiai ir siūlau, kad 200 litų už kiekvieną vaiką būtų padidintas neapmokestinamas dydis. Tai būtų realios pajamos šeimai.

– Ponia Rasa, ar R. Šimašiaus siūlymas turėtų poveikį?

– Labai džiaugiuosi, kad tas pasiūlymas pagaliau yra prisibeldęs iki širdžių ir pamąstymo. Būtent mano vardu sambūris prieš keletą metų teikė peticiją, kurios tikslas būtent toks ir buvo – neapmokestinamą pajamų dydį dirbančių šeimų vaikams suvienodinti su socialiniai remtinų vaikų pajamomis. Tuo metu kalbėjome, kad iš principo visi vaikai šalyje yra vienodi ir jeigu socialiai remtinose šeimose vaikui skiriama 350 litų, tai kodėl kitiems nuo tų 350 litų dar nuskaičiuojami mokesčiai?

Taigi šis siūlomas gestas labai šaunus. Kita vertus, mes vis dar gyvename šalyje, kur išmokos vaikams yra mokamos trumpiausiai. Nė vienoje Europos Sąjungos šalyje nėra išmokų tik iki mokyklose. Visada yra mokama iki to laiko, kai vaikas jau tarsi ir gali dirbti. Mūsų atveju, bent iki 14 metų. Kita labai dideli problema jaunoms šeimoms yra būstas. Juk eilės socialiniam būstui gauti yra milžiniškos. Žmonės išeina iš tos eilės tik tuo atveju, jeigu prasigyvena, išvažiuoja į užsienį ar randa kur kitur prisiglausti. Taigi būsto problema liečia praktiškai kiekvieną jauną šeimą. Šeimoms reikia sistemingo nuolatinio dėmesio. Galbūt net nereikia tiek pašalpų ir paramos, nereikia net tiek pinigų. Galbūt kai kurias paslaugas reikia perkelti, o finansinę paramą sumažinti. Juk kalbama ne apie tai, kad šeimoms reikia tik pinigų, o apie tai, kad šeimos galėtų jaustis saugios ir lauktis vaikų.