Italijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Stefano Taliani de Marchio priduria, kad Lietuvos ir Italijos vaikus sieja meilė Carlo Collodi, Gianni Rodari personažams, tik gaila, kad nežinomi Džanio padaužos nuotykiai.

– Ar italai daug skaito?

– P. Cioni: Kaip ir visoje Europoje, italai skaito kiek mažiau, bet reikia pasakyti, kad Italijoje keičiasi ir leidyklų mados, tai, ką leidėjai leidžia. Šiais laikais italai skaito daugiau mokslo populiarinimo knygų. Prieš porą metų Italijoje išleista Carlo Rovelli fizikos mokslo populiarinimo knyga „Septynios trumpos fizikos paskaitos“ tapo bestseleriu ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje. Taigi apibendrindama galėčiau pasakyti – skaito mažiau grožinės literatūros, bet daugiau mokslo populiarinimo knygų, o skaitymo mastai atitinka visos Europos skaitymo mastus.

– O jei kalbėtume apie grožinę literatūrą, ar populiaresnė yra italų originalioji grožinė literatūra, ar verstinė? Kokią dalį leidžiamų knygų sudaro vertimai iš kitų kalbų?

– S. Taliani de Marchio: Italai paprastai mieliau skaito italų rašytojų prozą, bet ir užsienio literatūra Italijoje skaitoma ir mėgstama. Galėčiau paminėti anglų, prancūzų literatūros vertimus. Žinoma, tai lemia istoriniai ir kultūriniai ryšiai su Italija. Taip pat pastaruoju metu vis populiarėja Azijos autoriai. Galiu paminėti kinų, japonų rašytojus, pvz., Haruki Murakami.

Ką gi skaito italai? Žinoma, daugiausia – šiuolaikinę italų literatūrą, įvairių premijų laureatus, nes juos daugiau leidžia ir labiau populiarina italų leidyklos. Galėčiau paminėti prestižinę italų literatūros premiją „Strega“ (liet. „Ragana“), visi jos laimėtojai labai mėgstami ir skaitomi. Žinoma, Italijoje dabar labai populiarūs romanai, kuriuose rašoma apie politiką. Rašytojai lyg kokie tyrėjai aprašo politinį Italijos gyvenimą, kritikuoja blogą valdžią, korupciją. Sakyčiau, kad tai yra tam tikra politinės kastos kritika.

Žinoma, atsigręžiama ir į klasikus, ir į XX a. rašytojus, tokius kaip Cesare Pavese, Pieras Paolo Pasolini. Nors italai labiau mėgsta prozą, bet skaitoma ir poezija. Čia galėčiau paminėti italų poetą Giuseppe Ungaretti.

– Noriu paklausti apie asmeninius pomėgius. Ką jūs skaitote? Kokie autoriai mylimiausi? Kadangi man pačiai artima vaikų literatūra, ar nebūsime augę su tais pačiais italų autoriais – Carlo Collodi, Gianni Rodari, Edmondo de Amicis?

Svarbu yra versti literatūrą, bet svarbu, kad paskui ta išversta literatūra būtų skleidžiama, kad pasiektų skaitytoją.

– S. Taliani de Marchio: Man itin patinka du autoriai – mano draugai. Su Erri de Luca mokėmės vienoje mokykloje ir drauge praleidome nemažai laiko. Šis autorius yra kiek netradicinis, jis eina prieš literatūrines sroves ir yra nedaug žinomas pasaulyje, galbūt kiek daugiau Prancūzijoje ir Anglijoje. Tad jį reikėtų prakalbinti ir lietuvių kalba.

Kitas mano mėgstamas autorius – Mario Rigoni Sternas. Su juo nemažai laiko praleidau Alpių kalnuose. Jis Italijoje išpopuliarėjo visų pirma dėl to, kad rašė apie karo patirtį Rusijoje, kurioje kariavo. Tačiau man labiau patinka vėlesnė jo kūryba, kai jis pradėjo rašyti apie filosofiją, apie sugyvenimą ir harmoniją su gamta, peizažu, apie vidinį pasaulį.

Į lietuvių kalbą reikėtų išversti ir mano dėdės Francesco Taliani knygas. Mano nuomone, jis yra puikus nuotykių literatūros autorius , aprašęs nemažai savo kelionių ir po Sankt Peterburgą, ir net po Kiniją. Dar vienas autorius – Tiziano Terzani, ilgus metus gyvenęs Azijoje. Man šis žemynas išties labai patinka ir taip, kaip T. Terzani aprašo Aziją, man labai artima.

Vaikystėje, žinoma, skaičiau visą vaikų literatūros klasiką, bet reikia paminėti Vamba knygelę vaikams „Džanis padauža“ („Gian Burrasca“), kurią perskaičiau 7-ajame dešimtmetyje. Pagrindinis knygelės veikėjas – labai išdykęs berniukas, mokykloje prikrėtęs daug kvailysčių.

P. Cioni: Man labiausiai patinka XX a. italų rašytojai klasikai, pavyzdžiui, perskaičiau visą Luigi Pirandello kūrybą. Taip pat labai patinka poezija, ypač Eugenio Montale. Kalbant apie šiuolaikinius autorius, galima pasakyti, kad viena gražiausių pastaruoju metu mano perskaitytų knygų yra Francesco Pecoraro „Gyvenimas taikos metu“ („La vita in tempo di pace“). Manau, mes turime labai stiprius detektyvų rašytojus. Užtenka paminėti visame pasaulyje žinomą Andrea Camilleri, kurio „Komisaras Montalbanas“ išverstas į visas pasaulio kalbas.

O dėl vaikų, jaunimo literatūros mus sieja vienas bendras dalykas. Yra knyga, kurią aš skaičiau vaikystėje ir kurios dabar Italijoje niekas neskaito. Tai – E. de Amicis „Širdis“ („Cuore“). Tad man kyla klausimas, kodėl lietuviai vaikai, jaunimas skaito šią knygą, o italai ne? Mano nuomone, čia didelį vaidmenį vaidina vertimas, nes E. de Amicis knyga parašyta gana seniai ir senovine italų kalba. O vertime tokie dalykai panaikinami, todėl lietuviams ši knyga labiau patinka nei italams.

– Kokios temos italų literatūroje šiuo metu populiariausios?

– S. Taliani de Marchio: Tik įėję į knygyną, italai pirmiausia pamato detektyvus – jie išstatyti pirmosiose lentynose. Galima paminėti A. Camilleri, Carlo Lucarelli, Alessandro Robecchi ir kitus autorius. Kita vertus, populiarios politikos kritikos temos: kas nuteisiama, kokius tyrimus vykdo policija, kas blogai Italijoje. Taip pat reikėtų paminėti tokias temas, kaip nacionalizmas, populizmas, politika ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Nereikėtų pamiršti, kad mes Italijoje turime popiežių. Popiežius Bergoljo išties labai populiarus, tad italai perka ir skaito daug jo knygų.

– Ar italus domina mažųjų Europos tautų literatūra?

– P. Cioni: Italijoje verčiama nedaug mažųjų šalių literatūros, juos dažniausiai leidžia nedidelės leidyklos ir skaitytojui sunku rasti jų knygų knygynuose. Žinoma, jei leidykla pareklamuoja tokias knygas, tada visai kas kita. Čia reikėtų pakalbėti apie leidybos tendencijas tiek Italijoje, tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Daugiausia yra verčiami žinomi, populiarūs autoriai, nes iš to užsidirbama.

Leidyklos populiarių autorių knygas leidžia didesniais tiražais, nes leidėjai tikri, kad viską pavyks išparduoti. O nedidelės leidyklos vertimus iš mažųjų kalbų leidžia ir nedideliais tiražais. Bet čia reikėtų paminėti vieną išskirtinį atvejį. Pavyzdžiui, Italijoje yra išleista visa rašytojo Milano Kunderos kūryba ir ji sulaukė tikrai didžiulio pasisekimo. Bet tai vienas iš šimto atvejų, kai užsienietis rašytojas sulaukia tokios sėkmės.

S. Taliani de Marchio: Iš portugalų autorių labai žymus Paulo Coelho.

– Kaip Italijos vyriausybė prisideda prie italų literatūros sklaidos pasaulyje? Kiek tai svarbu ir kiek skiriama dėmesio?

– P. Cioni: Skleisti italų literatūrą pasaulyje sudėtinga. Užsienio reikalų ministerija mūsų šalyje visų pirma skiria paramą vertimams. Parama skirta vertėjams, bet pervedama konkrečiai leidyklai, kuri nusprendžia leisti italų autorius. Parama skiriama bet kuriai pasaulio šaliai. Dar reikia paminėti ir italų kultūros institutų veiklą. Institutai rengia įvairius renginius pirmiausia atsižvelgdami į tai, kokie autoriai dar nežinomi šalyje, kurioje veikia Italų kultūros institutas.

Prieš keletą metų Italų kultūros institutas suorganizavo svarbų renginį Lietuvoje, į kurį pakvietė penkis prestižiškiausios Italijoje literatūrinės premijos „Strega“ finalininkus. Tai sulaukė nemažo atgarsio, po šio pristatymo Antonella Cilento knyga buvo išversta į lietuvių kalbą. Dar yra Italijos Kultūros ministerijos premijos – apdovanojimai, skirti geriausiems vertėjams į užsienio kalbas.

– Lietuvoje 2017-ieji – Italų literatūros metai. Ko palinkėtumėte Lietuvos skaitytojams ir vertėjams iš italų kalbos?

– S. Taliani de Marchio: Visų pirma norėčiau padėkoti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai už tai, kad jie skyrė šiuos metus italų literatūrai. Tai graži ir netikėta dovana. Tai vertingas įnašas į italų literatūros sklaidą Lietuvoje. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga surengs daug renginių, o ir Italų kultūros institutas, ir Italijos ambasada prisidės prie šių renginių, juos globos ir parems.

Ką galėčiau palinkėti skaitytojams? Galbūt įsigyti vieną ar porą italų rašytojų knygų ir jas turėti savo namų bibliotekoje. Žinoma, reikėtų pasirinkti jas apdairiai – juk į lietuvių kalbą yra išversta per 280 italų grožinės literatūros knygų. Vertėjams noriu palinkėti tęsti svarbią misiją, kurią jie vykdo. Juk labai dažnai vertėjo darbas taip ir lieka nepamatomas bei neįvertinamas tiek kultūrine, tiek finansine prasme. Dažnai vertėjas taip ir lieka šešėlyje, o juk būtent jis tiesia kultūrinius tiltus, stiprina dvišalį bendradarbiavimą.

Šie metai bus išties turtingi. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga surengs nemažai susitikimų, vertimo dirbtuvių, bus pristatyta ne viena į italų kalbą išversta knyga. Tikiuosi, kad pavyks Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengti ir verstinės italų literatūros parodą. Žinoma, reikia padėkoti ir LRT RADIJUI už tai, kad turime galimybę pasikalbėti apie italų literatūrą.

P. Cioni: Ir aš noriu padėkoti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai už šią vertingą ir prasmingą iniciatyvą. Ypač norėčiau padėkoti dviem vertėjams iš italų kalbos – Rasai Klioštoraitytei Di Pasquale ir Dainiui Burei. Bendradarbiaudama su jais pasiekiau nemažai tikslų. Svarbu yra versti literatūrą, bet svarbu, kad paskui ta išversta literatūra būtų skleidžiama, kad pasiektų skaitytoją. Bendradarbiaudami mes lietuviškai prakalbinome ne vieną į lietuvių kalbą iki tol neverstą italų autorių.

Italų kultūros institutas mielai bendradarbiaus šiais italų literatūrai skirtais metais su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga. Jei norite čia surengti renginius, prašom, durys visada atviros, o tiek Italijos Respublikos ambasada, tiek Italų kultūros institutas prisidės prie visų renginių.

Kalbant apie autorius, kuriuos reikėtų išversti, svarbu paminėti poetą Giacomo Leopardi. Išties keista, kad šis italų poetas visame pasaulyje dar nesulaukė deramo susidomėjimo. Vos prieš ketverius penkerius metus visa jo kūryba buvo išversta į anglų kalbą. Nežinau, kodėl jis nepatenka į Europos literatūrinį kanoną. Į lietuvių kalbą būtina išversti ir XX–XXI a. sandūros rašytoją Dacia Maraini. Tikiuosi, kad šie du autoriai sulauks ir savo vertėjų, ir skaitytojų.

S. Taliani de Marchio: Taip, manau, kad G. Leopardi yra pamatinis italų literatūros autorius. Jo kūryboje atsiskleidžia daug svarbių italų poezijos bruožų. G. Leopardi nėra tik poetas – jis ir mokslo populiarintojas, yra daug rašęs apie socialinį įsipareigojimą, kas buvo ypač svarbu Italijos Risordžimentui (Italijos nacionaliniam išsivadavimo judėjimui). Reikia pridurti, kad nedaug išversta ir Nicollo Machiavelli kūrybos, o juk jo kūryba išties svarbi. Žinoma, reikėtų išversti ir italų rašytojo Curzio Malaparte romaną „Oda“ („Pelle“).

P. Cioni: Balandžio 6 d. Italų kultūros institute kaip tik bus pristatyta knyga apie G. Leopardi. Jis ir Dante Aligieri – svarbiausi italų poetai. Tad visus kviečiu į renginį.

Anot jos, dėl šios priežasties būtina skatinti vaikus skaityti knygas, o prie to turėtų prisidėti ir suaugusieji, ypač tėčiai.

– Kaip keičiasi skaitymo situacija Latvijoje? Su kokiomis problemomis susiduria bibliotekininkai?

– Aš, kaip bibliotekininkė, visada sakau, kad mes esame toje geroje vietoje, kur visada susitinkame su skaitančiais vaikais. Bet iš tikrųjų skaitymo situacija labai sudėtinga, nes mes skaitome tiek daug, kiek dar niekada neskaitėme.

Tekstai mus pasiekia įvairiausiais kanalais, ne tik iš interneto. Visur pilna įvairiausių plakatų. Įlipame į troleibusą – ir ten pilna informacijos. Vaikai skaito daugiau, negu ankstesniais laikais, bet ta informacija, kurią jie perskaito, yra labai paviršutiniška ir fragmentiška. Tai reiškia, kad jie negali sukaupti dėmesio, kurio reikia, norint perskaityti didesnius tekstus, įsiminti veikėjus, siužetą. Jie labai greitai pavargsta, perskaito nedidelę pastraipą ir viskas – dėmesys nuslopsta.

Tai pati didžiausia problema ir svarbiausias pasikeitimas. Vaikų knygų rinkoje dominuoja knygos, kuriose daugiau iliustracijų, mažiau teksto. Jos tarsi skirtos vizualiajam skaitymui, tam, kas lengviau suvokiama, negu teksto skaitymas.

Kviesdami skaityti tėčius ir vyresniuosius brolius ar senelius, rodome savo berniukams pavyzdį, kad skaitymas – tai ne tik moterų užsiėmimas, kaip dabar atrodo.

Mes Latvijoje stengiamės kurti dideles valstybines skaitymo skatinimo programas. Jau nuo 2001 m. veikia tokia programa „Vaikų ir jaunimo žiuri“. Iš pradžių ji veikė kaip „Vaikų žiuri“. Tai reiškia, kad vaikai visus metus skaito naujausias jiems išleistas knygas, o metų gale jas įvertina – parašo internete, kas jiems patiko šiose knygose. Pamažu ši programa išaugo. Dabar joje dalyvauja skaitytojai nuo penkerių iki 18 metų.

Nuo 2012 m. turime ir tėvų žiuri. Tai reiškia, kad dalyvauja ir suaugusieji. Jie tarsi parodo vaikams, kad ir jie yra skaitytojai, tiesiog tam, kad juos palaikytų. Specialią akciją šioje programoje rengiame tėčiams. Tai darome todėl, kad nuo pat pradžių jaučiame štai ką – trečdalis dalyvaujančių programoje yra berniukai, o du trečdaliai – mergaitės. Visą laiką taip yra.

Kviesdami skaityti tėčius ir vyresniuosius brolius ar senelius, rodome savo berniukams pavyzdį, kad skaitymas – tai ne tik moterų užsiėmimas, kaip dabar atrodo. Kaip įsitikinome ir Vilniuje vykusioje konferencijoje „Raštingumas skaitmeniniame amžiuje“, ne tik visoje Europoje, bet ir visame pasaulyje berniukai skaito prasčiau negu mergaitės.

– Ar daug tėčių dalyvauja programoje?

– Ne tiek jau ir daug. Pavyzdžiui, iš 1300 suaugusiųjų žiuri, apie 100 yra tėčiai. Tai apie 10 proc. Bet mes ir tuo džiaugiamės. Kasmet išleidžiame plakatą, kuriame kviečiame skaityti ir vyrus. Jų parašytos recenzijos dalyvauja loterijoje. Galima laimėti bilietus šeimai į muziejų ar ekskursiją, žurnalo ar laikraščio prenumeratą.

– Ikimokyklinukams Latvijoje yra kita valstybinė skaitymo programa – „Knygų startas“. Kūrėte ją patys ar rėmėtės kitų šalių pavyzdžiais?

– Šią programą rengiame pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį. Ten ta programa veikia jau seniai ir daugelis Europos šalių remiasi anglų sugalvotu projektu. Šeima pakviečiama į biblioteką, kur gauna dovaną savo pirmagimiui. Tai toks krepšys, kuriame yra knyga, skirta garsiai skaityti, ir metodinės rekomendacijos, kodėl taip svarbu su mažu vaiku pradėti skaityti balsu.

Knyga pats pigiausias instrumentas, padedantis užmegzti artimą kontaktą su vaiku, nes aplinka tarsi ir nesiūlo gilesnių temų pokalbiams, o knyga suteikia labai daug tokių temų, kurios niekada nebūtų aptariamos su vaiku. Galbūt realiame gyvenime tokių situacijų gali ir nepasitaikyti. Tarkim, apie draugystę, mirtį ir panašius dalykus. Šios temos atsiranda vaikų knygose dažniau, nei pasitaikydavo ankstesniais laikais.

Vaikų knygų rinka auga. Jomis domisi leidyklos. Mūsų rašytojai rašo kitaip, nei anksčiau. Sovietiniais laikais turėjome tik literatūrinę pasaką ir poeziją. Latviai labai mėgsta kurti poeziją vaikams. Dabar jau turime vaikams ir nuotykių apsakymų, detektyvų, probleminės literatūros jaunimui, kurios sovietiniais laikais visai neturėjome.

Vaikams kuriami ir komiksai, kurių ilgą laiką net nenorėdavo komplektuoti viešosios bibliotekos. Jos sakydavo – ten juk nėra ko skaityti, tik paveikslėliai.... Bet tai netiesa. Komiksai skirti mūsų skaitytojui, kuris jau visai kitaip elgiasi ir turi kitokių interesų.

– Noriu jūsų dar paklausti apie „Vaikų žiuri“. Tai seniai veikianti programa, kokius pastebite jos rezultatus?

– Rezultatai tokie – vis daugiau dalyvauja vaikų. Kiekvienais metais – apie 20 tūkst. Manau, tai labai geras skaičius. Gerai ir tai, kad ši programa vienija. Tai reiškia, kad ją vykdome su latvių centrais užsienyje. Ten, kur gyvena daug latvių, jų vaikai lanko savaitgalines latvių kalbos mokyklas, kad neprarastų ryšio su tėvyne.

Pasaulyje yra 54 latvių centrai, kuriuose vaikai skaito tas pačias knygas, kurias skaito ir vaikai Latvijoje. Tai mes laikome gerais ryšiais. Galbūt kada nors tie vaikai grįš. Kas žino? Bet kai kalbamės su mūsų emigrantais užsienyje, mes sakome – jūs nebūtinai turite grįžti į šalį, kurioje jums nėra darbo ar kitų palankių sąlygų, bet, jei jūsų vaikas nepraras ryšio su tėvų kraštu, skaitydamas šitas knygas, kai užaugs ir bus verslininkas, jis kurs tą verslą su Latvija, ir dėl to bus geriau visiems. Kai taip su jais kalbu, tėvai jaučiasi patenkinti.

Kitas dalykas, skaitymo tyrimai rodo, kad mūsų programa atlieka labai svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui 2009 m. atliktuose tarptautiniuose PISA skaitymo tyrimuose Latvijos rezultatas rodo, kad tik 2,9 proc. penkiolikmečių moksleivių buvo labai geri skaitytojai. Tik 2,9 proc.! Likusieji – vidutiniški ir prasti skaitytojai.

Bet praėjusiais metais pakartotiniai tyrimai rodė jau 4,6 proc. labai gerų skaitytojų. Tai reiškia, kad mūsų darbas labai svarbus. Skaitymo teorija skelbia, kad neįmanoma tapti geru skaitytoju skaitant vadovėlius arba neutralią informacinę literatūrą. Tapti geru skaitytoju galima skaitant tokias knygas, kurios suteikia skaitymo džiaugsmą. Todėl ir mūsų rekomenduojamos knygos yra tokios, kurios gali patraukti, sudominti skaitytoją.

– Tai knygos, kurias rekomenduoja specialistai?

– Taip, tai nedidelė kolekcija, kurią mes kiekvienais metais siunčiame į mokyklas ir bibliotekas. Ją sudaro maždaug 28 knygos, po penkias arba šešias knygas kiekvienai amžiaus grupei ir keturios knygos tėvams, suaugusiems. Pastarosios yra šiek tiek su pedagoginės pakraipos.

– Siunčiate knygas ar knygų sąrašą?

– Ne, siunčiame knygas. Perkame jas. Programoje dalyvauja 714 mokyklų ir bibliotekų. Tiek jų buvo pernai. Už valstybės pinigus neišgalime nupirkti visų knygų, bet dalį nuperkame. Jie atvažiuoja ir pasiima. Kiek neužtenka, perka pačios savivaldybės. Visiems nepajėgiame nupirkti.

Valstybės skiriami pinigai dideli. Pavyzdžiui, pernai ši suma siekė 70 tūkst. eurų. Bet vis tiek knygos labai brangsta. Vienas knygų rinkinys kainuoja apie 200 eurų. Matematika paprasta – reikia 140 tūkst. eurų vien tik knygoms.

Knygos – dar ne viskas. Reikia, kad skaitytojai vaikai jomis susidomėtų. Būtini plakatai, rašikliai, mažos dovanėlės. Juos reikia pamažu jaukinti. Funkcionuoja elementarūs mechanizmai, kurių kartais nesupranta politikai. Jie sako – duosime pinigų tik knygoms, jūs nedarykite plakatų, nepirkite tų dovanų. O mes sakome – kodėl jūs negerbiate profesionalų? Programa be visų šių dalykų neveiks. Šiuo klausimu su politikais mums dar teks padirbėti (juokiasi).

– Ar vaikų žiuri renka geriausias knygas?

– Taip. Išleidome knygą, apibendrinančią 15 metų programos patirtį. [...] Kolekciją iš 28 knygų surenka profesionalai, o vaikai rašo apie vieną iš knygų – tą, kuri jiems labiausiai patiko. Po to sudarome populiariausių knygų sąrašą.

Knygoje pavaizduoti rezultatai, knygų viršeliai. Tai ne tik latviškos knygos, bet ir verstinės, pavyzdžiui, Kika Mika [Linos Žutautės „Kakė Makė“ latviškai – LRT]. Vaikams ši knyga labai patinka. Manau, ji užims garbingą vietą.

Rengiame didelę skaitymo šventę, kai visi ekspertai atvažiuoja į Rygą, į nacionalinę biblioteką. Šiais metais ji bus kovo 11 d. Tuomet skelbiame, kurios knygos pačios įdomiausios vaikams ir dalijame dovanas rašytojams, vertėjams, leidėjams ir iliustruotojams.

– Manau, taip jūs parodote didelį pasitikėjimą skaitytojais – vaikais.

– Taip, bet juk šios knygos ir sukurtos vaikams. Turime žinoti, ką jie apie jas galvoja. Suaugusiųjų žiuri nuomonė ne tokia reikšminga kaip vaikų. Tokiu būdu, mes parodome, kokie jie mums svarbūs.

Savo darbo patirtimi dalijasi LRT kalbos kultūros grupės vyriausioji redaktorė Eglė Dominienė ir grupės redaktorė Nerija Juodelienė. 

– Labai paprasta, kai yra leidžiami žurnalai – tekstai atiduodami į kalbos redaktoriaus rankas, jis juos pataiso ir žurnalas išleidžiamas be korektūros klaidų. O kaip atrodo darbo virtuvė LRT, kur yra ir radijas, ir televizija, laidų – be galo daug, o čia darbuojasi viso labo keturi kalbininkai?

E. Dominienė: Kalbininkų išties neužtenka, nes, kaip žinia, yra trys televizijos kanalai, trys radijo stotys ir LRT.lt portalas, o mūsų – vos keturi. Du žmonės yra atsakingi už radijo ir televizijos informacines laidas, o dar du kalbininkai yra atsakingi už likusias televizijos ir radijo laidas, be to, aš esu atsakinga ir už LRT įstaigos raštus – pareigines instrukcijas, taisykles, tvarkos aprašus, įsakymus ir pan.

– O LRT.lt portalo tekstų netikrinate?

E. Dominienė: Tikriausiai reikėtų labai didelio skaičiaus kalbininkų, kad galėtų sužiūrėti tokį didelį informacijos srautą, bet interneto portalo vadovas yra labai raštingas ir priima tik raštingus žmones, tad mes nekontroliuojame viso turinio, tik peržiūrime antraštes – kartais dėl žmogiško faktoriaus gali pasitaikyti korektūros klaidų, tad stengiamės jas pastebėti.

– Minėjote, kad LRT televizijos ir radijo kanalų skaičius yra labai didelis, tad kaip spėjate pataisyti stiliaus, gramatikos, skyrybos, kirčiavimo ir kitas klaidas?

E. Dominienė: Vienos laidos yra transliuojamos tiesiogiai, kitos – netiesiogiai. Netiesioginių laidų tekstus žurnalistai dažniausiai atsiunčia. Tačiau kai į mūsų televiziją ateina dirbti žurnalistai iš komercinių televizijų, susiduriame su problema, nes jie yra įpratę kalbėti taip, kaip jiems išeina. Tad pirmas darbas – pasikalbėti su jais ir pasakyti, kad tai yra nacionalinis transliuotojas ir čia privaloma kalbėti bendrine kalba. Kartais užtrunka, kol žmogų įpratini tuos tekstus siųsti ir tvarkyti.

Didžioji dalis laidų tekstų yra tvarkoma juos atsiuntus elektroniniu paštu. Kalbininkas sutvarko tekstą, tačiau nėra garantuotas, kad klaidų bus išvengta, nes žurnalistas gali jį tiesiog ne taip perskaityti.

– Ar ištaisę tekstus klausotės televizijos ir radijo laidų, kad girdėtumėte, kokias klaidas žurnalistai dažniausiai daro?

E. Dominienė: Iš anksto įrašytų laidų nebežiūrime, tačiau tiesiogines laidas pasižiūrime, pasižymime dažniausias klaidas ir rengiame nedideles atmintines, kad žurnalistai mokytųsi ir tobulėtų.

– Nerija, į jus kreipiasi visi tie, kurie ruošia tiesiogines informacines televizijos laidas. Kaip atrodo jūsų darbas?

N. Juodelienė: Aš prižiūriu LRT televizijos informacines laidas, tų laidų taip pat yra nemažai. Jau 6 val. ryto prasideda laida „Labas rytas, Lietuva“, o dienos informacinės laidos baigiasi 23 val. vakaro žiniomis. Tarp tų laidų yra „Panorama“, „Laba diena, Lietuva“, „Savaitė“, „Šiandien“.

Galima sakyti, kad LRT televizijos informacinės laidos kuriamos beveik visą parą. Pats darbas, kaip minėjo Eglė, gali būti prevencinis, kai žurnalistas iš anksto parengia reportažą, ateina pas kalbos redaktorių ir iš anksto peržiūrimos visos klaidos. Tokiu atveju kalbos redaktorius yra paskutinis slenkstis prieš garsinant laidas.

Yra ir kita darbo dalis, kai peržiūrime jau transliuotas laidas. Ne visada žurnalistas patarimų paklauso arba jam tiesiog nepavyksta išvengti klaidų. Tuomet pastabas su išgirstomis klaidomis siunčiame žurnalistui.

E. Dominienė: Televizijos informacinėse laidose yra labai daug grafinės medžiagos, įvairių užrašų – titrų, reportažų pavadinimų, bėgančiųjų eilučių, lentelių, telefonų pokalbių lentelių.

N. Juodelienė: Sužiūrėti visas šias dalis taip pat yra kalbos redaktoriaus darbas, kurį reikia atlikti labai akylai, nes žiūrovai gali nepastebėti, kad žurnalistas blogai sukirčiavo žodį ar kokią stiliaus klaidą, bet būtinai pastebės, jei vietoj „Berlynas“ parašysime „Berlinas“ ar iš prezidentės pavardės dings kuri nors raidė. Tačiau kartais visų klaidų pastebėti nepavyksta, sulaukiame žiūrovų pastabų ir taisomės.

E. Dominienė: Džiaugiamės, kad sulaukiame žiūrovų laiškų ir skambučių, gautas pastabas visuomet perduodame žurnalistams. Matyt, tie aukšti reikalavimai likę nuo diktorių laikų, kai visi kalbėjo išskirtinai taisyklinga kalba.

Žinoma, laikai pasikeitė, ir dabar ateina dirbti paprasti žurnalistai, informacijos srautas yra nepalyginamai didesnis, įvairių žanrų laidų – be galo daug, tad normalu, kad kalba darosi kitokia ir nebėra tokia sterili, kaip anksčiau. Mes stengiamės išlaikyti tuos reikalavimus ir labai džiugu, kai ateina jaunoji karta ir sąmoningai rūpinasi savo kalbos švara.

Nebarame žurnalistų už klaidas, nes kritika nieko gero neduoda – geriau skiepyti mintį, kad kalbant viešoje erdvėje tai privalu daryti taisyklingai. Man truputį gaila, kad vyresni žmonės kompleksuoja kalbėti savo gimtąja kalba ir bijo suklysti. Mano manymu, tam įtakos turėjo vyresnės kalbininkų kartos pikta kritika ir pagieža padariusiems kalbos klaidų. Manau, kad vyresnioji kalbininkų karta truputį suluošino visuomenę ir žmonės bijo viešai kalbėti, kad nesuklystų.

N. Juodelienė: Informacines laidas rengia ne tik žurnalistai, vedantys laidas, o labai didelė komanda – montuotojai, operatoriai, režisieriai, titruotojai. Kalbos redaktorius yra tos komandos dalis – jis ne prievaizdas, valdantis tironas, o patarėjas, bendradarbis. Tas kalbininkų santykis su žurnalistais televizijoje ir radijuje būtent toks ir yra.

– Dėl ko į jus dažniausiai kreipiasi žurnalistai?

E. Dominienė: Kadangi dirbame su labai skirtingomis laidomis, žurnalistų klausimai būna labai įvairūs. Dažniausiai tai būna su kirčiavimu susiję klausimai.

N. Juodelienė: Pastebiu, kad su žurnalistais dažnai kyla diskusijų ir ginčų, kai reikia sukirčiuoti užsieniečių pavardes, nes jas perkėlus į lietuvių kalbos sistemą reikia kirčiuoti gana neįprastai mūsų ausiai.

– Dažnai būna taip, kad tam tikros žinios, informacija ateina likus kelioms minutėms iki tiesioginio eterio, tuose tekstuose pasitaiko ir nežinomų vietovardžių, pavadinimų ar pavardžių. Kaip tokiais atvejais elgiatės?

N. Juodelienė: LRT televizijos informacinių laidų redaktorius turi dirbti labai operatyviai, nes tokių tiesioginių situacijų būna kasdien ir ne po vieną. Susidūręs su nežinomais žodžiais žurnalistas dažnai paskambina kalbos redaktoriui ir pasitikslina.

Pavyzdžiui, žurnalistas prieš tiesioginį eterį stovi šalia prezidentūros ir paskambinęs kalbininkui klausia, kaip tarti Rumunijos prezidento vardą ir pavardę. Kalbininkas turi atsakyti ne po valandos ar dienos, o nedelsiant. Aš visuomet internete susirandu originalų vardą ir pavardę ir perkeliu juos į lietuvių kalbos sistemą. Tokiose situacijose reikia mikliai suktis.

Kalbos redaktorius nežino visų lietuvių kalbos žodžių taisyklingo kirčiavimo, nes tų žodžių yra nepaprastai daug, tad kartais skubantiems žurnalistams patariame tiesiog intuityviai.

Jis pamena, kad už pirmąją laidą dėkingiausi buvo okupuoto Vilniaus vaikai, kurie labai džiaugėsi galimybe klausytis lietuviškos radijo laidos.

Kurti laidas padėjo daugybė žmonių 

Prieš 90 metų vienas pirmųjų Lietuvos radijo kūrėjų žingsnių buvo įsteigti vaikų valandėlę. Neprabėgus nė metams nuo Radiofono atsiradimo, ją įkūrė pirmasis jo vedėjas, programų organizatorius ir atlikėjas, poetiškos sielos pedagogas Petras Babickas. Pirmoji laida transliuota 1927 m. sausio 23 d. sekmadienio popietę. Po daugelio metų P. Babickas su nostalgija prisiminė darbą vaikų laidoje.

„Su pagarba lenkiu savo žilą galvą – visi lietuviai labai bendradarbiavo. Per radiją paprašiau padėti organizuojant vaikų valandėles, nes tuo metu nieko neturėjome. Tuojau pat atsiliepė kapelmeisteris Valeikas ir atėjo su orkestru. Prelatas Jakštas atsiuntė vaikams eilėraščių, o vienas knygynas atsiuntė literatūros ir net 50 Lt auką. Vos pradėjome kalbėti iš Kauno, pirmas žingsnis buvo įvesti vaikų valandėlę, nes, anot kanauninko Prapuolenio, „imi vaiką už rankos, imi tėvą už širdies“, – pasakojo pirmosios radijo laidos vaikams vedėjas.

P. Babickas prisimena sulaukęs gražios reakcijos iš Lenkijos okupuoto Vilniaus. Vienos prieglaudos vaikai jam atsiuntė juostą su visų pasirašytu raštu: „Mielas dėde, mes siunčiame Jums dovanėlę už gražias kalbas, kurias mes girdime iš laisvos Lietuvos.“ P. Babickas pranešė, kad netrukus bus skirta laida Vilniaus vaikams. „Brangūs Vilniaus, mūsų sostinės, vaikučiai. Čia kalba jūsų dėdė iš Kauno“, – tokiais žodžiais laidos vedėjas kreipėsi į Vilniaus krašto vaikus. P. Babickas šmaikštavo, kad galbūt dėl šių žodžių nuo tada jį visi vadino „radijo dėde.“

Nuo 1936 m. atsirado valandėlės ir koncertai mokykloms. Jose apsilankydavo ir patys vaikai. Ilgametė Lietuvos televizijos darbuotoja Stasė Kybartienė prisimena, kaip Vasario 16-ąją mokytoja ją nuvedė į Kauno radiofoną, kurio eteryje ji turėjo padeklamuoti eilėraštį. Tuomet septynerių metų mergaitei buvo labai baisu, tačiau dabar ji tai pamena kaip malonų prisiminimą. S. Kybartiene džiaugėsi ir jos mokytoja, ir tėvai.

1940–1941 m. jau sovietiniame Kauno radiofone vaikų valandėlėmis rūpinosi rašytoja Halina Korsakienė. Savo memuaruose ji rašo: „Mano vadovaujamai redakcijai pavyko suburti nedidelį, bet glaudų būrelį bendradarbių, padedančių savo talentingu darbu. Danutė Čiurlionytė sukūrė kelias žaismingas auklėjamojo pobūdžio pjeses vaikams. Muzikaliąją palydėjo kompozitorius Viktoras Kuprevičius. Vaikų valandėlių režisieriumi dažnai būdavo jaunas aktorius Stasys Čeikauskas. Savo patarimais nemažai padėdavo patyręs ilgametis „radijo dėdė“ P. Babickas. Stengėmės įtraukti į mūsų valandėlių darbą ir moksleivius, saviveiklinius vaidinimus, jaunimo kūrybą. Prie mikrofono dažnai skambėdavo vaikiškais balsais deklamuojamos eilės, dainuojamos dainos. Pamenu, kokį stiprų įspūdį mums padarė mažas piemenėlis nuo Panemunės laukų, pėsčias atkeliavęs pas mus ir vieną dieną nedrąsiai pasibeldęs į redakcijos duris. Basas, suskilusiomis kojelėmis mažylis ėmė traukti iš pūpsančių kišenių įvairius savo darbus, drožtus vamzdelius, dūdeles, skudučius. Žvelgdamas į mus didelėmis patikliomis akimis, jis siūlėsi per radiją pagroti savo muziką. Šis akivaizdus mūsų darbo rezultatas paskatino iš pačių liaudies gelmių iškilti talento daigelei, visus nuoširdžiai sujaudino ir pradžiugino. Berniukui, iki šiol ganiusiam bandą pas turčių ūkininką, buvo suteikta galimybė siekti mokslo ir brandinti bundančius gabumus muzikai [....].“

Vaikų valandėlės pirmiausia augino jaunimo laidų klausytojus. O pastarosios taip pat atsirado dar 1928 m. Jaunimo valandą globojo tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, buvo populiarios sąskrydžių, seminarų, laužų ir eisenų transliacijos. Tokius renginius ypač mėgo skautai, turėję savo radijo laidą.

Maloniausias prisiminimas – respublikos literatų būrelis

Atsiradus garso įrašymo technikai, 6-ojo dešimtmečio pradžioje pradėta ne tik įrašinėti vaidinimus ir pasakas vaikams, bet ir rengti daugiau laidų. Vaikų ir jaunimo redakcijoje, vadovaujant Sofijai Binkienei, dirbo radijo bendraamžis, legendinė redakcijos asmenybė, garsiosios Balio Dvariono „Žvaigždutės“ teksto autorius, Vokietijoje gyvenantis žurnalistas Leonas Stepanauskas. Jis pasakoja, kaip 11 klasėje sukurtas jo eilėraštis atsidūrė ant kompozitoriaus stalo ir virto daina, skambančia jau daugiau kaip pusę amžiaus.

„Su B. Dvarionu buvome artimi draugai, aš dažnai pas jį lankydavausi. Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Lietuvos operos primadona, vieną vakarą atėjo pas B. Dvarioną, išsikirpusi žurnale „Savaitė“ išspausdintą mano eilėraštį, ir paprašė jo parašyti dainą pagal šį eilėraštį“, – pasakoja L. Stepanauskas.

Iš pradžių B. Dvarionui šis prašymas atrodė keistas. Bet vėliau, gastroliuodamas su Beatriče Grincevičiūte, kompozitorius susižavėjo jos balsu. Šios dainininkės balsas ir įkvėpė kompozitorių parašyti šią dainą.

Maloniausi L. Stepanausko prisiminimai – apie per radiją suburtą respublikos literatų būrelį.  Šią laidą jis vesdavo pats. Būrelis apėmė visas Lietuvos mokyklas, jam priklausė Romualdas Ozolas, Violeta Palčinskaitė, Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, Aldonas Pupkis. „Tai buvo pats laimingiausias laikas. Mes sukūrėme daugybę gerų laidų, jos būdavo labai atidžiai rengiamos, – pasakoja L. Stepanauskas. – Buvau aktyvus žmogus, „išsiuntinėjau“ save po visą Lietuvą. Visos didžiosios Lietuvos mokyklos buvo pavaizduotos mūsų laidoje.“

Ideologinė priespauda nebuvo didelė kliūtis kūrybai

Septintajame dešimtmetyje per radiją jau skambėjo daugybė laidų vaikams ir moksleiviams. Nors stipriai ideologizuotos, jos būdavo rengiamos kūrybiškai, ugdė klausytojų mąstymą, lavino vaizduotę, plėtė akiratį.

„Būdavo įvairių laidų skirtingo amžiaus ir poreikių žiūrovams. Būdavo laidų ir jauniausių, ir vyresnių klasių moksleiviams, taip pat jauniesiems technikams, gamtininkams, keliautojams, sportininkams, literatams, – pasakoja  žurnalistas Kostas Pivorius. – Paskutinė mano laida vaikams Lietuvos radijuje buvo laida „Smalsiukams.“ Laidoje, dalyvaujant artistams, „Dėdė Visažinis“ mokė įvairiausių prasmingų dalykų, stengėsi plėsti jaunųjų klausytojų akiratį.“

Laidas režisavusios aktorės Lilijos Žadeikytės teigimu, vaikams skirtų laidų buvo labai daug, bet jos buvo skirtingos ir jas ruošti buvo didžiulis džiaugsmas. „Kiekviena laida turėjo savo stilių, savo atlikėjus. Pavyzdžiui, „Vakaro pasakoje“ prieš mus būdavo aktorius Vladas Jurkūnas. Ilgą laiką jis sekdavo pasakas vaikams. Vėliau šią laidą vedė Janina Berūkštytė ir dar daug kitų aktorių, o paskutinis buvo Dėdė Karolis. Jį rinkome iš daugybės aktorių, bet jis atrodė lengviausiai pasiekiantis vaiko ausį“, – pasakoja L. Žadeikytė.

Žurnalistė Regina Germanavičiūtė iki šiol prisimena, kaip pirmąkart atėjusi į redakciją joje išvydo laiškų spintą. „Laiškai iš tos spintos tiesiog skraidė. Nepamenu, ar juos tvarkiau, bet tą vaizdą tikrai prisimenu. Mus dažnai pakviesdavo į keliones – keliaudavome po mokyklas, kaimus, vaikų stovyklas. Lakstydami su magnetofonais pionierių stovyklose žaisdavome karinius žaidimus“, – prisiminimais dalijasi žurnalistė.

To meto magnetofonus ir su jais susijusius nuotykius puikiai prisimena K. Pivorius. Jis pasakoja, kad pirmieji magnetofonai buvo tokio paties dydžio, kaip žieminių moteriškų aulinių batų dėžė.

„Kai pradėjau dirbti, man sakė, kad magnetofonų jokiu būdu negalima trankyti. Nuvažiavau į savo gimtąją Plungę, o iš jos reikėjo vykti į Žemaičių Kalvariją. Autobuso nebuvo, bet kažkas man paskolino dviratį. Reikėjo važiuoti 15–18 km. Važiavau dviračiu ir, kad nesutrenkčiau, magnetofoną vežiausi pasikabinęs ant kaklo. Grįžęs keletą savaičių negalėjau pajudinti kaklo“, – pasakoja K. Pivorius.

R. Germanavičiūtė parengė daug laidų vyresniesiems moksleiviams. Žurnalistei tai buvo pats įdomiausias darbas. Ji prisimena laišką, kurį atsiuntė nusižudyti norinti mergina. Šis laiškas ir paskatino parengti laidą, kurios svečiai merginai ir kitiems klausytojams davė psichologinių patarimų. Iš merginos mamos R. Germanavičiūtė sužinojo, kad mergina paklausė naudingų patarimų.

1991 m. Sausio įvykių dienomis vaikų valandėlių transliacijos buvo nutrūkusios neilgam. Už tai L. Žadeikytė dėkinga aktorei Laimai Štrimaitytei, pakvietusiai rengti programas vaikams Jaunimo teatre. Jame nauji pasakų įrašai buvo daromi jau antrą dieną nuo radijo ir televizijos pastato užgrobimo.

Nors sovietmečiu jaunimui skirtos radijo laidos turėjo atiduoti duoklę ideologijai, bet teikė daug džiaugsmo klausytojams ir jų rengėjams. Australijoje gyvenanti žurnalistė Rita Baltušytė prisimena, kaip kūrė „Jaunimo radijo klubą“. Radijo laida buvo labai populiari, kūrėjai sulaukdavo daug skaitytojų laiškų. „Dirbant jaunimo redakcijoje, būdavo mažiau propagandos. Tai buvo radijas su žmogišku veidu“, – sako nuo ketvirto kurso radijuje dirbusi žurnalistė.

„Jaunimo radijo klubą“ kūrusi Diana Sokaitė-Vipartienė pasakoja, kad jai būdavo našta pranešinėti apie komjaunimo renginius ir panašius įvykius. „Dėl cenzūros viskas būdavo skaitoma nuo žodelio iki žodelio, nuo sakinio iki sakinio. Kaip chorai pradėdavo dainuoti nuo partijos himno, taip mums reikėdavo atsiliepti apie komjaunimo renginius. Tai mums buvo našta“, – pasakoja žurnalistė ir teigia, kad nors tai nebuvo lengva, ji stengdavosi ieškoti tokių temų, kurios būtų mažiau susijusios su tuomečio režimo propaganda. – Tokia žurnalistika, kokia yra dabar, mums buvo svajonė.“

Laidos būdavo kuriamos spontaniškai

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais nuspręsta atsisakyti sovietinio palikimo. Atsirado naujų laidų jaunimui, pradėtos transliuoti laidos „Juventus“ ir „38-asis greitis.“ Laidos kūrėjai Artūras Laskauskas pasakoja, kad Lietuvoje trūkdavo specialistų, kuriuos būdavo galima pasikviesti į laidas kaip įdomius pašnekovus. Savo laidas jis apibūdina kaip „informacinę pramogą“, kurioje apie rimtus dalykus kalbėta linksmai.

A. Laskauskas ir jo kolegos Žilvinas Pekarskas bei Jurga Sadauskaitė prisimena interviu su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. „Interviu su V. Landsbergiu buvo įrašinėjamas tris valandas, ir iš jo sumontavome tris įdomias minutes“, – pasakoja laidos kūrėjai.

„Dirbome savo malonumui. Tai tikrai nebuvo dėl pinigų. A. Laskauskas ir Daiva Sviglinskienė buvo mano mokytojai. Mano tikslas buvo išmokti montuoti, elgtis su garsu, o vėliau ir surasti įdomių temų laidoms“, – pasakoja Ž. Pekarskas.

J. Sadauskaitė prisimena, kad daugelis laidų buvo kuriamos spontaniškai. „Sėdėdami prie ežero ar kavinėje sugalvodavome idėją, o naktį skubėdavome į radiją rengti laidos“, – pasakoja žurnalistė, darbą radijuje laikanti vienu maloniausių gyvenimo prisiminimų.

Realybė neįdomi, o kinas suteikia galimybę sukurti kitokį, geresnį pasaulį, nors ir panašų į mūsiškį, teigia avangardinio kino režisierius Aleksejus Fedorčenko, Vilniaus kino festivalyje pristatęs kino juostą „Revoliucijos angelai“ mažųjų Rusijos tautų kultūros tema. „Man neįdomu tuo užsiimti, nes iš realybės visada tikėsimės ko geresnio. [...] Kvaila, turint tokią profesiją, tiesiog dubliuoti tikrovę, ją dauginti“, – pastebi jis.

Nors dauguma kino kūrėjų sako, kad jų tikslas – papasakoti istoriją, A. Fedorčenko juokauja, kad jam svarbiausia – gerai praleisti laiką: „Aš patiriu nepaprastą malonumą, kai kuriu filmą, kai viskas sekasi, kai galiu užsiimti tuo, kas man patinka. Aš taip užsidirbu pinigų, galiu keliauti po pasaulį. Visa kita, man rodosi, – antraeiliai dalykai.“

– Aleksejau, tai jau trečias Jūsų filmas Vilniaus kino festivalyje. Ankstesniuosius vadinote dokumentinėmis pasakomis. Ar „Revoliucijos angelus“ taip pat galite pavadinti dokumentine pasaka, ar čia jau kitokia kino kalba?

– Kad ir kaip keista, ši istorija labiau dokumentinė, bet jos kalba labiau pasakiška. Istorija pagrįsta realiais Kazymo sukilimo įvykiais. Tai nebuvo vienintelis senųjų genčių maištas prieš sovietų valdžios invaziją. Chantai maištus vadino didžiuoju samojedų karu. Baudžiamieji sovietų būriai gerai „išvalė“ jų žemes – suėmė jų šamanus, kunigaikščius, daugelis buvo nužudyti per tardymus. Genčių vyrus sumušdavo, iš moterų atimdavo elnius, ginklus ir iš esmės palikdavo juos mirti badu. Chantams tai skaudi istorija, jie apie tai nenoriai kalba, mat, kai vyko stalininių represijų aukų reabilitacija, jų kažkodėl nereabilitavo. Aiškinama, kad tai buvo ne politinis veiksmas, o bausmė už atvykėlių rusų nužudymą.

Revoliucijos ir šiaurės tautų tema Sovietų Sąjungos ir Rusijos kine – tema, turinti daugiausia štampų. T. y. labai lengva nufilmuoti 1917 m. planą – iš karto įsivaizduojame kažkokius raudonus transparantus, vyrą su „budionovka“ ir šautuvu su durklu. O jei filmuotume šamaną, tai būtų murzinas apžėlęs seniokas, lopiniuotas ir su būgneliu. Tai matome kiekviename filme. Mano uždavinys buvo šiuos du pasaulius parodyti visiškai kitaip. Pradėjau ieškoti dailininko, bet niekas nesuprato, ko aš noriu, – turbūt nesugebėjau rišliai paaiškinti. Tuomet nusprendžiau pats būti ir filmo dailininkas. Ir štai sukūrėme tokį keistą filmą – fantasmagoriją. Tai labai dokumentinė Kazymo sukilimo istorija ir fantastinė, fejeriška kiekvieno herojaus priešistorė.

– Skaičiau, kad Deniso Osokino apysaką „Revoliucijos angelai“ perskaitėte prieš dešimt metų, kai su juo susipažinote, ir iš karto nusprendėte filmuoti. Bet kažkodėl prabėgo dešimt metų...

– Ne, istorija kitokia. Knyga vadinasi „Angelai ir revoliucija“ – aš ją perskaičiau. Tai pirmoji istorija, kurią norėjau filmuoti. Bet filmas su ta knyga neturi nieko bendra, išskyrus kelis dialogus. Taip pat 2005 m. sužinojau apie Kazymo sukilimą, ir iš karto pradėjome rašyti įvairius scenarijaus variantus – Denisas parašė ir dokumentinį, ir labai poetišką scenarijų. Bet man kažkodėl nepatiko – nesugebėjau surasti aukso vidurio. Ir, kai sugalvojau šią herojų istoriją, nusprendžiau, kad jie – menininkai avangardistai. Išstudijavau beveik 400 sovietinės Rusijos menininkų biografijas ir tikromis jų detalėmis, realiais faktais apdovanojau savo herojus.

– Jie turi prototipus? Skaičiau, kad vienas iš jų – kino režisierius Sergejus Eizenšteinas.

– Taip, kiekvienas turi savo prototipą. Piotras Archangelskis – tai S. Eizenšteinas, bet tik priešistorėje. Jo Meksikos istoriją panaudojau filme: labai seniai radau tokį faktą, kad, filmuodamas mirties bausmės sceną, jis naudojo realius mirti nuteistus žmones, kuriuos iš tikrųjų sutrypė arkliai. Kino tyrinėtojai šios istorijos nežino. Peržiūrėjau S. Eizenšteino filmuotą medžiagą, kiekvieną kadrą atskirai, po vieną. Ten matyti, kad viskas surežisuota, išskyrus vieną kadrą, kuriame arklys iš tiesų užvirsta ant užkasto į žemę vyro galvos. Greičiausiai tai baigėsi tragiškai. Matyt, todėl ir gimė šis mitas, kuriuo pasinaudojau ir įkūnijau per savo herojų. Daugiau iš S. Eizenšteino jame nėra nieko, jo visai kitoks likimas.

Bet kiekvienas personažas yra susidūręs su kokiu nors kruvinu įvykiu, mirtimi. Vienas iš jų – architekto, 3-iojo dešimtmečio konstruktyvisto, paveikslas, kuriame susipina kelių realių menininkų biografijų fragmentai. Jis – pirmojo Maskvos krematoriumo autorius. Polina Šnaider – tikra Polina Šnaider, ji iš tiesų buvo Krymo švietimo liaudies komisaro pavaduotoja ir buvo išsiųsta į šią ekspediciją. Jai suteikiau herojiškesnių bruožų, kai kurie – Larisos Reisner, žuvusios pirmojo šarvuoto traukinio vadės, tokios revoliucijos moters. Tai labiausiai mitologizuotas personažas.

Reali Maskvos latvių teatro, kurio visi aktoriai buvo sušaudyti, istorija. Tai atsitiko kiek vėliau, bet vyriausiasis režisierius liko gyvas, nes jis formaliai priklausė Vachtangovo teatrui. Yra skulptorius, kuris Svijavske pastatė paminklą Judui, kaip pirmajam kovotojui su Dievu, turėjo Trockio išduotą leidimą (tiesa, paminklas išstovėjo tik keletą dienų, bet toks faktas buvo).

O kompozitorius – tai kompozitorius Arsenijus Avramovas, nepaprastas žmogus, kūręs miestų muziką, kurioje instrumentais buvo fabrikai, garvežiai, garlaiviai, patrankos. „Sirenų simfonija“ – tikras kūrinys, kurį jis du kartus atliko Baku. Aš panaudojau istoriją apie Baku miestą, o tekstas, kurį filme sako Ivanas Šišlinas, yra kompozitoriaus A. Avramovo. Kita jo biografijos dalis – tai Ivanas Šišlinas – realus asmuo, vadovavęs baudėjų būriui, kuris areštuodavo ir žudydavo chantų tautelės žmones. Radau I. Šišlino dienoraštį, kuris baigėsi žodžiais (juos įdėjau į scenarijų): „O štai ir kunigaikštis, rytoj tą kalę apklausiu.“ Taip baigiasi dienoraštis. Štai toks keistas išėjo baudėjo-kompozitoriaus paveikslas.

– Kaip „Revoliucijos angeluose“ atsirado toks dialogas (labai tiksliai nepakartosiu): mergina sako vaikinui – „išsiųsiu aš tave į Kauną, į velnių muziejų“, o jis atšauna – „ak tu, Krokuvos ragana“?

– Naudojausi keliomis Deniso knygomis ir, kai man reikėjo erotiškumo, dialogus, frazes ėmiau iš skirtingų knygų: viena frazė – iš vienos knygos, kita – iš kitos. Man pasirodė, kad tai toks pusiau erotiškas žodžių žaismas, labai ryškus, – iš karto herojų istorija įgauna spalvų, paaiškėja, kad jie iš Europos.

– Žiūrovų reakcija buvo labai emocinga – filmas apie chantus ir nencus, ir staiga – toks dialogas. Buvote susitikęs su žiūrovais Vilniuje? Žiūrėdama filmą, pastebėjau daug jaunimo.

– Šis mano filmas galbūt žiūroviškiausias iš visų mano juostų, jis ryškiaspalvis, pasakojimas labai aiškus, su pradžia ir pabaiga, su priešistore. Man atrodo, tai – bet kokiam amžiui. Gali žiūrėti ir vaikai, ir pagyvenę žmonės, kurie domisi istorija. Tai kinas visiems.

– Mane sukrėtė paskutinė filmo scena, kurioje senutėlė – pirmoji tame jau sovietiniame kaime, Kazymo kultbazėje, gimusi mergaitė – uždainuoja rusiškai. Tuo tarsi viskas pasakoma: sena tautelė nebeturi savų dainų, savos kalbos, nors moters suknia dar siuvinėta liaudiškais ornamentais.

– Visiškai teisingai. Tos scenos scenarijuje nebuvo. Aš filmavau Kazyme, ten, kur ir vyko tie įvykiai. Pakeliui sužinojau, kad 1934 m. ten gimė mergaitė. Pagalvojau, kad reikėtų ją surasti, buvau girdėjęs, kad ji dar gyva. Radau ją, tik ji labai sirgo. Filmavimo grupė didelė ir moteris šiek tiek sutriko. O aš žinojau, kad ji gerai dainuoja. Paprašiau – štai mes kamerą pastatysim, o jūs išeikite ir ką nors mums padainuokite. Pamaniau, kad padainuos kokią nors chantų dainą, na, kad galėtume pradėti pokalbį. Ir štai ji išeina ir uždainuoja Pachmutovos dainą apie neramią jaunystę. Ir aš supratau – filmas jau baigtas. Viskas jau įvyko. Ta mergaitė tapo rusų kalbos mokytoja ir visą gyvenimą ja dirbo. Praėjus mėnesiui po filmavimo, ji mirė. Geniali senutė. Tai ji padėjo pagrindinį akcentą mano filme.

– Daugelis režisierių sako, kad jiems svarbiausia – papasakoti istoriją. Kas kine svarbiausia Jums?

– Man svarbiausia gerai praleisti laiką. Aš patiriu nepaprastą malonumą, kai kuriu filmą, kai viskas sekasi, kai galiu užsiimti tuo, kas man patinka. Aš taip užsidirbu pinigų, galiu keliauti po pasaulį. Visa kita, man rodosi, – antraeiliai dalykai.

– Kino kritikas ir kinotyrininkas Markas Miuleris, vadovavęs peržiūrai Romos kino festivalyje, kur praėjusiais metais Jums buvo įteiktas apdovanojimas „Ateities Markas Aurelijus“, pažymėjo savitą Jūsų kino kalbos stilių: „Tai teatrinis kinas, užaštrintai vaizdus ir metaforiškas, sąlygiškas savo esme ir detalėmis, tai tragifarsas, daugeliu atžvilgių tiesiog naujas kinas, alternatyvus dabar dominuojančiam buitiniam realizmui, sufantazuotas, poetiškas, šaknimis susijęs su liaudies dramaturgija, kurios laboratorija tapo Jekaterinburgas.“ Kaip sukūrėte savąjį stilių? Kodėl filmuojate ne realistine maniera, o kuriate tarsi paralelinį pasaulį?

– Nes realybė neįdomi. Sakiau ir spaudos konferencijoje. Man neįdomu tuo užsiimti, nes iš realybės visada tikėsimės ko geresnio. O mes turime galimybę sukurti, nors ir panašų į mūsiškį pasaulį, bet kartu ir skirtingą, geresnį. Kvaila, turint tokią profesiją, tiesiog dubliuoti tikrovę, ją dauginti. Viena vertus, aš tuo prizu didžiuojuosi, nes jis ne už vieną filmą, o už keletą. Kita vertus, tai milžiniška atsakomybė, nes paskui filmuoti kažką prasčiau yra tiesiog baisu. Blogai, žinoma, taip galvoti, bet, kai jau yra tas prizas, manai, kad tai – kaip po „Oskaro“ filmuoti kitą filmą. Bent aš taip jaučiuosi.

– Bet štai Hazanavičius sako, kad po „Artisto“ jam tapo lengviau dirbti – kai filmą pripažino, atsirado pinigų kitam darbui.

– Žinoma, tai sukuria vardą. Aš gyvenu Jekaterinburge, o visa sriuba verdama Maskvoje – apauga kažkokiais gandais, interviu, prizais. Tai nuo manęs nepriklauso ir, žinoma, padeda. Padeda ir pinigų gauti, ir požiūris į mane keičiasi. O teatrinis metodas šiame filme buvo specialiai, nes man buvo svarbu parodyti esminį dviejų kultūrų skirtumą ir kartu surasti kažką bendra. Ir aš suradau teatrą – avangardinį teatrą, sąlyginį, Mejercholdo, ir Mansijsko lėlių teatrą.

Nutiko tokia istorija – prieš kokius 15 metų mes filmavome režisieriaus Arkadijaus Morosovo dokumentinį filmą „Meilės zonoje“ apie aklą Mansijsko medžiotoją, kuris gyveno su savo sūnėnu taigoje ir, būdamas aklas, mokė jį medžioti, statyti kilpas. Jaunas vyras – jam buvo 40 metų. Jis grojo liaudišku instrumentu (sokultapu) ir gamino lėles lėlių teatrui. Filme ir matome tą tikrą lėlių teatrą. Tada man pavyko iš jo tas lėles nupirkti. Tačiau jis labai greitai mirė, ir, kai aš sumaniau tai panaudoti savo filme ir pradėjau ieškoti meistro, kuris kurtų lėles, neradau. Pasirodo, jis buvo paskutinis meistras. Mums pavyko unikalų liaudies meno reiškinį atgaivinti ir įamžinti filme. Kitaip visa tai būtų buvę pamiršta.

Labai bijojau susirėmimo scenos. Chantai buvo pastatę ledo tvirtovę, kurioje vyko pagrindinės kautynės. Įvairiai mąsčiau apie tą tvirtovę , bet ji arba atrodė pernelyg fantastinė, arba pernelyg primityvi. Ir, kai atėjo mintis pavaizduoti kovą tokiu naiviuoju būdu – lėlėmis, kurios mušasi lazdomis, supratau, kad tai labai geras sprendimas. Esu labai patenkintas ta scena – ji teatrališka ir teisinga. [...]

– Esate sakęs, kad Jūsų portfelyje jau penki scenarijai ir pabrėžėte, kad vis sunkiau dirbti, neaišku, ar bus Kultūros ministerijos parama.

– Pirmiausia, pinigų autoriniam kinui kiekvienais metais skiriama vis mažiau. Antra, Kultūros ministerija kelia vis naujus reikalavimus, kurių aš kol kas nebijau, kol kas jie man dar neturėjo įtakos, bet jau palietė mano draugus. Kai kurių filmų nėra kur rodyti, jie susiduria su platinimo sunkumais, su valstybine obstrukcija. Štai uždarė „Tanhoizerio“ spektaklį Novosibirske. Atsiranda cenzūra, kurios aš labai baiminuosi. Ir krizė rimta – dabar Rusijoje beveik neįmanoma rasti privataus investuotojo. Šiuo metu prastova – negaliu kurti filmo, tikriausiai tai truks pusmetį ar metus. Todėl planuoju statyti pjesę teatre. Turiu ir mažo biudžeto scenarijų, kurį greitai baigsiu ir mėginsiu įgyvendinti už labai nedidelius pinigus. Filmas taip pat istorinis, bet beveik be jokio biudžeto.

– Rusijoje „Revoliucijos angelai“ dar nebuvo rodyti?

– Rusijoje nebuvo, bet kritikos straipsnių jau pasirodė – rašo tie, kas matė filmą festivaliuose, atsiliepimai labai geri. Tikiuosi, premjera pas mus įvyks „Kinotauro“ festivalyje birželio mėnesį. Apie premjerą Romoje puikiai parašė pagrindiniai kino leidiniai Italijoje, Prancūzijoje ir Amerikoje.

– Paprastai klausiama, ar gali kinas pakeisti pasaulį, ar menas gali jį pakeisti? Bet, jei vis sunkiau kurti meną, kas tada? Kaip elgtis menininkui, kino režisieriui?

– Kiekvieno savas kelias. Kažkas eina į televiziją ar reklamą ir taip užsidirba pinigų. Aš nutariau, kad į televiziją neisiu, tai man neįdomu. Iš televizijos negrįžtama, ji sulaužo žmones. Iš esmės nematau nieko baisaus, jei ir neužsiimsiu kinu, yra daug kitokios veiklos. Štai praėjusiais metais išleidau knygą. Nežinau, ar galima iš to uždirbti, bet kol kas apie blogus dalykus negalvoju, tikiuosi, kad viskas pasikeis.

Pas mus yra Kinematografininkų sąjunga ir Kino sąjunga. Tai antroji kino žmonių organizacija, kuri protestuodama išėjo iš Michalkovo vadovaujamos Kinematografininkų sąjungos ir įkūrė savo draugiją (turbūt jau prieš kokius penkerius metus). Joje – mano geri bičiuliai Andrejus Smirnovas, Andrejus Proškinas, Marina Razbeškina. Tai žmonės, kurių draugyste aš didžiuojuosi. Ir visi mes pasirašėme laišką, kuriame reikalaujame kultūros ministro atsistatydinimo, nes jis per daug kišasi į teatrų repertuarus, filmų turinį. Greičiausiai to neįvyks, bet neišreikšti savo pozicijos mes negalėjome. Tas žingsnis turbūt apsunkins mūsų gyvenimą, bet pažiūrėsim. Geriau pasakyti ir būti ramiam, negu nepasakyti ir kankintis.

Šiemet į Metų knygos vaikams penketuką pateko labai originalūs kūriniai, o ir rinktis tikrai buvo iš ko, sako knygų vaikams vertintoja Danguolė Šakavičiūtė. „Kilo mintis, kad būtų įmanu paskelbti ilgąjį, dešimties knygų vaikams sąrašą. Nes, nors išrinktos tik penkios knygos, kitos už penketuko liko vos per Marytės plauką. Be to, jokiu būdu negaliu pasakyti, kad už jo liko prastosios knygos“, – pabrėžia ji.

Literatūrologės teigimu, tai rodo, kad vaikų literatūros laukia ne vieni geri metai. Tačiau yra apleista poezijos vaikams sritis: „Mažesniems vaikams būtų galima leisti plonesnes, gal net vieno teksto poezijos knygas. Nes mes dabar juos iš dalies paliekame be poezijos.“ 

– Kodėl verta vaikams parodyti būtent šį Metų knygos rinkimų penketuką?

– Tai originalūs, saviti, turintys savo pasaulį kūriniai. Apskritai šie metai labai neblogi, net bijau džiaugtis. Mes turėjome beveik 80 knygų. Dalis buvo makulatūros, bet buvo, iš ko rinktis. Taip pat man kilo mintis, kad būtų įmanu paskelbti ilgąjį, dešimties knygų vaikams sąrašą. Nes, nors išrinktos tik penkios knygos, kitos už penketuko liko vos per Marytės plauką. Be to, jokiu būdu negaliu pasakyti, kad už jo liko prastosios knygos.

Būtų gerai, jei didysis sąrašas būtų paskelbiamas pora mėnesių anksčiau ir visuomenė, ypač vaikai, būtų labiau įtraukti. Be to, baisiausiai gaila, kad nėra poezijos vaikams rinkimų. Tam turėtų būti atskiras penketukas, kiti kriterijai.

– Taip, suaugusieji turi savo poezijos penketuką, o vaikai – ne.

– Būtų be galo gerai, jei leidėjai išdrįstų vaikams leisti ne tokias solidžias, storas knygas. Mažesniems vaikams būtų galima leisti plonesnes, gal net vieno teksto poezijos knygas. Kodėl gi ne? Nes mes dabar juos iš dalies paliekame be poezijos. Kita vertus, leidėjus reikia tik pagirti, nes buvo du penketukai, t. y. 10 knygų, o tas 10 knygų išleido aštuonios skirtingos leidyklos. Jei taip bus ir toliau, jei prisidės ir kitos leidyklos, tikrai bus dar ne vieni labai geri metai.

Dar noriu pasakyti, kad įvairovė, ypač stilistinė, šį kartą fantastiška. Jurgos Baltrukonytės sakinys fantastiškas, toks purslojantis, gyvas. Vaikas tikrai supras, kad yra jam taikyta. Gintarės Adomaitytės pasaulį iškart atpažįsti. Labai noriu pagirti Zylės Kotrynos knygą – ne vien dėl sumanumo, kaip yra perpasakotas, supintas visas tekstas, bet ir dėl stilistikos. Ji labai gražiai ir ryžtingai nusisuko nuo apkartusio pseudokreiviško stiliaus ir viską pateikė šviežiai, originaliai. Buvo tiesiog sunku atsiplėšti.

– O ką galite pasakyti apie Linos Žutautės ir Danguolės Kandrotienės knygas?

– L. Žutautė yra nuostabi, labai įdomu skaityti. Viduryje knygos taip susijaudinau dėl Ferdinando! Pagalvojau, ar jis, šitas egoistas, iš tikrųjų aukos tuos ūsus. Net atsiverčiau knygos pabaigą, kad pažiūrėčiau į paveikslėlius, ar jis su ūsais, ar be (taip, žinoma, jokiu būdu negalima skaityti). Ši knyga tikrai viena pačių nuostabiausių.

Kalbėdama apie D. Kandrotienės, norėčiau skaitytojus paraginti rašyti ir susižavėjimą, ir nusivylimą. Ne vien dėti pliusiukus, bet ir paabejoti, diskutuoti. Skaitydamas šią knygą, aš kai kuriose vietose ir suabejodavau. Ten yra epizodas apie demaskavimą, kai išaiškinamas melagis. Tada prasideda toks bjaurus teismas... Tiesiog demonstruojama galios, pažeminimo, suniekinimo scena.

Aš taip skaudžiai prisiminiau Vytautės Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“, kur irgi personažai pateikia save ne taip, kaip yra iš tikrųjų gyvenę, bet kaip subtiliai paaiškinamas ir išaiškinamas jų melas... [...] Todėl tikrai raginčiau skaityti kartu, skaityti vienas kitam, kalbėtis apie knygas, grožėtis ir pasvarstyti, skaityti ir permanyti.

Norvegų rašytojas Dagas Solstadas savo knygose „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ ir „Septynioliktas romanas“ kviečia susimąstyti, ar mes kartais nesame panašūs į pagrindinį jų veikėją Bjorną Hanseną, ar kaip ir šis savo noru nesame atsisėdę į neįgaliojo vėžimėlį, nors mūsų kūnas ir sveikas. Taip mano šių knygų vertėjas Ugnius Mikučionis. Pasak jo, D. Solstado romanai netinkami malonioms šeštadienio popietėms su knyga, tai – sunki literatūra, verčianti skaitytoją mąstyti.

„[Tai –] egzistencialistiniai romanai, keliantys svarbius ir sykiu nemalonius klausimus apie tai, kas yra žmogaus gyvenime svarbiausia, kaip jis turėtų gyventi, norėdamas būti sąžiningas ir prieš save, ir prieš Dievą. Atsakymai, kurių ieško herojus, bet dažniausiai taip ir neranda, jam pasirodo skaudūs ir gąsdinantys. Pagrindinis herojus B. Hansenas, bediskutuodamas pats su savimi, išsigąsta ir nebedrįsta toliau rutulioti, gvildenti tų minčių, nes būtis jam pasirodo tokia šiurpi, kad pripažinti pats sau, kas iš tiesų jis yra, kaip jis iš tiesų turėtų gyventi, ko, jo manymu, Dievas iš jo tikisi, jam per baisu“, – pasakoja vertėjas U. Mikučionis.

D. Solstado knygą „Septynioliktas romanas“ skaitytojai šiemet išrinko Metų verstine knyga.

– Pirmiausia norėčiau Jūsų paprašyti papasakoti apie autorių – kiek žinome, vieną garsiausių šiuolaikinių norvegų rašytojų, vadinamu net gyvuoju klasiku, su kuriuo, beje, Jūs esate pažįstamas asmeniškai. Daugeliui vertėjų nepavyksta pabendrauti asmeniškai, verčiant jų kūrybą.

– Taip, su D. Solstadu teko susipažinti. Iš tikrųjų jis yra vienas pačių garsiausių šiuolaikinių Norvegijos autorių. Apie jį parašyta ir daktaro disertacijų. Kelis kartus spaudoje jis buvo minėtas kaip potencialus kandidatas Nobelio premijai gauti, nominuotas, kad ją pelnytų. Bet yra pelnęs ir vietinių prestižinių Norvegijos prizų – ne vieną ir ne du. Jo kūryba išversta į, rodos, 30 užsienio kalbų. Jis yra tikrai žinomas ne tik pačioje Norvegijoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Truputėlį gaila, kad jis dar mažai žinomas Lietuvoje, ypač žinant tai, kad viename iš jo romanų nedidelis, bet svarbus epizodas vyksta Vilniuje. Kai D. Solstadas rašė romaną „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“, kur, kaip minėjau, vienas svarbus epizodas vyksta Vilniuje, jis dar buvo nesilankęs Lietuvoje. Jo žinios apie Lietuvą buvo paremtos tuo, ką jam teko skaityti turistinėse brošiūrose ar panašioje lektūroje. Bet po to, kai tas romanas jau buvo išleistas, jam teko lankytis Lietuvoje. Jis pats galėjo įsitikinti, ar jo aprašyti Vilniaus vaizdai tikrai tikroviški, ar ne visai šimtu procentų.

– Rodos, tai buvo 2012 m. – Jūs išvertėte tą knygą ir po to turbūt lydėjote autorių viešnagės metu ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete?

Knygos „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ viršelis.
– Tai jau buvo nebe pirmas D. Solstado apsilankymas Lietuvoje. Dabar tiksliai nepasakysiu, kuriais metais jis pirmą sykį lankėsi Lietuvoje, bet tai buvo dar prieš 2000-uosius. Tuo metu aš dar pats buvau studentas, rodos, antro kurso. Kai D. Solstadas atvyko į Vilnių, jis apsilankė ir Vilniaus universitete, skaitė paskaitą mums, studentams. Tokia buvo mano pirmoji studentiška pažintis su D. Solstadu. Jau tada pagalvojau, kad kada nors ateityje, kai jau būsiu pajėgus versti grožinę literatūrą, norėčiau išversti būtent knygą „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“. Na, ir pasirodo, kad mintys pildosi. Praėjo nemažai laiko, bet taip ir nutiko – tą knygą išverčiau. O paskui, kai jos vertimas į lietuvių kalbą buvo išleistas, tikrai, kaip ir jūs ir sakote, 2012 m. atvyko D. Solstadas ir pakeliavo po Lietuvą. Vilniuje jis susitiko su tuometiniais skandinavistikos studentais ir tą pačią dieną vakare susitiko su plačiąja publika, o paskui vakare buvo atvažiavęs ne tik į Kauną, bet ir į Šiaulius bei Plungę.

– O kuo vertėjui, verčiant knygas, padeda asmeniška pažintis su jų autoriumi?

– Na, originale buvo tokių dalykų, kurie išdavė, kad D. Solstadas, rašydamas romaną „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“, apie Lietuvą žinojo truputėlį per mažai. Vieno personažo, kuris veikia tame epizode Vilniuje, pavardė norvegiškame originale buvo parašyta gana keistai. Ten buvo paminėtas daktaras Lustinvas. Matyt, D. Solstadas žinojo, kad lietuviškos pavardės dažnai baigiasi galūne „-as“ ir sugalvojo tokią pavardę, kuri norvegų ausims gal tikrai skamba labai lietuviškai, bet lietuvis skaitytojas, ko gero, iš karto suklustų – Lustinvas? Skamba keistai, lietuvių kalboje tokios pavardės nėra. Kas juokingiausia, to daktaro Lustinvo žmona, irgi paminėta romane, norvegiškai buvo pavadinta ponia Lustinvas. Tada jau skambinau rašytojui D. Solstadui ir klausiau – kaip Jūs norėtumėte, rašytojau, kad palikčiau taip, kaip Jūs parašėte originale, ar man truputėlį pakeisti, įdėti papildomą raidelę, kad vis dėlto lietuvių skaitytojui tos pavardės skambėtų įtikinamiau. Rašytojas sakė – daryk ką nori, daryk taip, kad lietuvių skaitytojui nekiltų jokių nusistebėjimų. Vertime daktaras Lustinvas ir jo žmona ponia Lustinvas pavirto į daktarą Lutvinską ir jo žmoną Lutvinskienę.

– Dabar jau išvertėte ir knygą „Septynioliktas romanas“. Manau, kad tam lietuvių skaitytojui, kuris dar neskaitė šio romano, pirmiausia atrodo keistoki tokie pavadinimai, atrodytų, visai nieko nesakantys: „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“, „Septynioliktas romanas“. Ką jie užkoduoja?

– Šį klausimą uždavė ir skaitytojai, kurie buvo susitikę su D. Solstadu, kai jis lankėsi Lietuvoje pastarąjį kartą. Paties D. Solstado paaiškinimas toks, kad jis nusižiūrėjo šią mintį iš muzikos kūrinių, tarkime, devintoji simfonija arba trečiasis koncertas fortepijonui. Jis pasisėmė įkvėpimo iš muzikos. O kodėl jis nenorėjo tų romanų pavadinti kažkaip kitaip? Kad skaitytojo iš anksto neįspraustų į rėmus, kad skaitytojas skaitytų romaną, dėmesį kreipdamas į visus epizodus ir visus aspektus, o ne galvodamas, kad tik kažkoks vienas aspektas ar tik kažkokia viena mintis tame romane svarbi. Bet reikia pastebėti, kad D. Solstadas yra parašęs daugybę romanų, ir kiti jo romanai turi kitokius pavadinimus. Pavyzdžiui, „Profesoriaus Anderseno naktis“ ar „Armandas V.“. Su jumis bekalbėdamas, pagalvojau, kad labai dažnai jo romanų pavadinimuose figūruoja pagrindinio personažo vardas.

– Gal galėtumėte atskleisti, kodėl verčiate D. Solstadą? Pokalbio pradžioje minėjote, kad, tik susipažinęs su jo kūryba, pagalvojote, jog norėtumėte ją versti. Taigi kokius žmogiškosios būties klausimus šis autorius kelia savo romanuose? Kodėl jie tokie populiarūs?

– Būtent romanas „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ ir jo tęsinys „Septynioliktas romanas“ yra labai egzistencialistiniai romanai, keliantys svarbius ir sykiu nemalonius klausimus apie tai, kas yra žmogaus gyvenime svarbiausia, kaip jis turėtų gyventi, norėdamas būti sąžiningas ir prieš save, ir prieš Dievą. Atsakymai, kurių ieško herojus, bet dažniausiai taip ir neranda, jam pasirodo skaudūs ir gąsdinantys. Pagrindinis herojus B. Hansenas, bediskutuodamas pats su savimi, išsigąsta ir nebedrįsta toliau rutulioti, gvildenti tų minčių, nes būtis jam pasirodo tokia šiurpi, kad pripažinti pats sau, kas iš tiesų jis yra, kaip jis iš tiesų turėtų gyventi, ko, jo manymu, Dievas iš jo tikisi, jam per baisu. Šios problemos man atrodė tikrai įdomios ir vertos to, kad lietuvių skaitytojai susipažintų su šia kūryba.

– Dalis lietuvių skaitytojų labai vertina skandinavų literatūrą. Dalis – nelabai ją mėgsta dėl jos sunkumo, niūrumo. Kas turėtų patraukti prie skandinavų kūrybos – kalbėjimo būdas, pati kalba? Kodėl mums verta skaityti skandinavų literatūrą?

– Galbūt negaliu atsakyti bendrai apie visą skandinavų literatūrą, nes ji yra labai įvairi, pradedant literatūra vaikams, baigiant kriminaliniais trileriais. O D. Solstadas kviečia susimąstyti, ar mes nesame panašūs į B. Hanseną, ar mes patys, kaip ir B. Hansenas, nesame savo noru tapę neįgaliaisiais, atsisėdę į neįgaliojo vėžimėlį, nors mūsų kūnas gal ir sveikas. Iš tikrųjų tai yra sunki literatūra. Tai nėra tokie romanai, kuriuos pasiimsi paskaityti šeštadienio popietę, norėdamas smagiai praleisti laiką. Juos skaitant, reikia mąstyti. Tikiuosi, kad Lietuvoje yra daug tokių skaitytojų, kurie kaip tik ir mėgsta skaityti ne tam, kad smagiai praleistų popietę, o tam, kad skaitytų ir mąstytų.

– Dar noriu paklausti apie kalbą. Nors ir puikiai mokate norvegų kalbą, esate žodynininkas, didelis norvegų kalbos žinovas, su kokiais sunkumais susidūrėte versdamas?

– Problemų tikrai buvo. D. Solstado sintaksė yra labai sudėtinga. Versdamas konsultavausi ir su kolegomis literatais iš Norvegijos, ir su pačiu D. Solstadu. Daugelis norvegų su šypsena sakydavo – Ugniau, tik negalvok, kad D. Solstado sintaksė – tai tas pats, kas norvegų kalbos sintaksė. Kai kurie sakiniai D. Solstado kūriniuose yra labai trumpi, bet sykiu greta jų yra aibė ilgų sakinių, nusidriekiančių per puslapį, pusantro. Išversti į lietuvių kalbą taip, kad skaitytojas pajėgtų tokį sakinį perskaityti ir kad liktų tas efektas, kurį kuria rašytojas, buvo iššūkis. Reikėjo pagalvoti, kaip čia daryti, ar kai kuriais atvejais galbūt ir palikti tokį ilgą sakinį, per puslapį ar pusantro, ar kai kuriais atvejais galbūt jį skelti į keletą sakinių, bet, žinoma, nesugriaunant rašytojo stiliaus. Dar vienas dalykas, kuris ypač būdingas romanui „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ (romanui „Septynioliktas romanas“ – gal jau ne taip), – labai daug sutrumpinimų, nelabai sklandžių sakinių. Man buvo toks įspūdis, tarsi skaityčiau ne iki galo užbaigtą juodraštį. Bet puikiai suprantu, jog tai ne dėl to, kad rašytojas nebūtų įvaldęs plunksnos ir neaiškiai formuluotų savo mintis. Priešingai – D. Solstadas yra stiliaus meistras. Tai – sąmoningas jo apsisprendimas taip rašyti ir vartoti tuos sutrumpinimus. Pavyzdžiui, užuot rašęs „buvęs mokesčių inspektorius“, jis rašo „buv. mokesčių inspektorius“. Visa tai, be abejo, yra daroma sąmoningai. Versdamas ir turėjau stengtis, kad skaitytojui susidarytų įspūdis, jog jis skaito lyg ir juodraštį, bet kad sykiu jis suprastų – tai yra daroma sąmoningai. Visas B. Hanseno gyvenimas yra tarsi ne visai pavykęs teatro vaidinimas. Labai tikiuosi, kad gal skaitytojas tą supras, skaitydamas ir knygos vertimą.

– Ar galima romaną „Septynioliktas romanas“ skaityti neskaičius romano „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“?

– Taip, romanas „Septynioliktas romanas“ yra romano „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ tęsinys. D. Solstadas šiek tiek atpasakoja ar trumpai referuoja pirmos dalies turinį. Iš bėdos romaną „Septynioliktas romanas“ galima skaityti ir kaip atskirą knygą. Bet, žinoma, bus daug aiškiau, kodėl pagrindinis personažas B. Hansenas mąsto taip, kaip jis mąsto, kodėl jam kyla tokios problemos, kokios kyla, jei skaitytojas perskaitys romaną „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“, o jau po to – romaną „Septynioliktas romanas“.

– Kritikai atkreipia dėmesį, kad dar niekada D. Solstadas taip griežtai nekritikavo postmoderniosios visuomenės. Už ką jis ją taip kritikuoja? Ar tikrai nėra jokio optimizmo?

– Jis ją kritikuoja, nes postmodernioji visuomenė rūpinasi trumpalaikėmis problemomis (ką šiandien pavalgyti, ką šiandien nusipirkti, kaip šiandien smagiai praleisti laiką) ir pamiršta esmines problemas. O ar nėra optimizmo? Jeigu skaitysime romaną „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ ir romaną „Septynioliktas romanas“ nesusipažinę su kitomis D. Sostado knygomis, jei kreipsime dėmesį tik į tuos pačius apmąstymus, griaužiančius B. Hanseną, labai daug optimizmo nepamatysime. Bet jeigu atkreipsime dėmesį į D. Solstado kalbą, jo stilių, pamatysime, kad autoriui būdingas ir humoras. Nepavadinčiau to optimizmu, bet šypsenos D. Solstado kūriniuose yra daug.

– Ar dar verčiate ar versite ir kitus D. Solstado romanus?

– Taip, tokių minčių tikrai yra. Šiuo metu dirbu prie kito autoriaus vertimo, verčiu vieną kriminalinį romaną. Tai – visiškai kitokio tipo literatūra, joje nėra egzistencialistinių apmąstymų. Bet verčiu labai gerą detektyvą – laukite jo. O daugiau D. Solstado kūrinių taip pat planuoju versti, kai baigsiu savo dabartinį projektą. Labai tikiuosi, kad grįšiu prie D. Solstado.

Technologijos pakeitė ir kiną – kiekvienas žmogus mobiliuoju telefonu gali sukurti kažką panašaus į filmą, sako Maskvos ir Venecijos tarptautinių kino festivalių programų sudarytojas, vienas žymiausių Rusijos kino kritikų Piotras Šepotinikas. „Tas egoistinis kiekvieno noras būti nors šiek tiek režisieriumi pagimdė „Youtube“. Bet kai žiūrime tuos mažus ritinėlius, suprantame, kad tai dar ne kinas“, – pastebi jis.

Anot P. Šepotiniko, nuomonė, kad kino teatrai taps nereikalingi, o žmonės filmus žiūrės kad ir telefone, ne visai teisinga: „Man atrodo, bendras vienybės jausmas salėje, tamsoje – viena iš kino, egzistavusio visada, sudedamųjų dalių [...]. Nemėgstu žiūrėti kino per „iPod“, „BlackBerry“ ar kokį kitą nešiojamąjį prietaisą, nes manau, kad, jei kinas kuriamas didelėms erdvėms, jeigu jis gerai sukurtas, jis taip ir turi būti žiūrimas.“

– Kai pernai kalbėjomės su režisieriumi Aleksejumi Fedorčenka, jis sakė, kad Rusijoje trūksta gerų scenarijų, minėjo, kad jam pavyko surasti savo nišą. Kokios naujojo Rusijos kino tendencijos? Viename interviu sakėte: „Mes nebemokame kurti nebrangaus, paprasto, nuoširdaus, ne konjunktūrinio ir festivalių, ir komercine prasme kino.“ Kodėl taip atsitiko?

– Pirmiausia dėkoju už galimybę dalyvauti jūsų programoje. Aš taip pat dirbu kultūros kanale. Manau, kad kultūra yra tai, kas mus turi jungti, nutiesti tarp mūsų tiltus, kurie, beje, visada ir buvo. Kai čia atvažiuoju, matau, kad žmonės moka rusų kalbą, jie labai gerai žino, kas vyksta mūsų kine ir apskritai kultūroje. Nors šiemet kino metai nebuvo labai derlingi, dėkui Dievui, ta programa, kurią mačiau Vilniaus kino festivalyje, gana išsamiai pristato tai, kas vyksta Rusijos kine. Ypač svarbi Aleksejaus Germano retrospektyva ir filmas „Sunku būti Dievu“, kurio premjeros jis nesulaukė. Bet tai, kas įvyko su jo filmu, iš dalies paneigia tai, ką sakiau tame interviu. Filmas „Sunku būti Dievu“ buvo tas, kurio visi bijojo, nes tai labai didelis darbas – labai masyvus, kupinas visaapimančių kultūrinių nuorodų. Tai aukščiausio laipsnio asmeninis išsisakymas, iš esmės jis neturi siužeto. Tiksliau, pats siužetas toks žiedinis, lyg panardinantis mus į begalinį pragaro sukimąsi. Visi bijojo, kad filmo žiūrovai nesupras, bet, kad ir kaip keista, Rusija šį filmą „išgirdo“. Filmas jau surinko daugiau nei milijoną dolerių. Niekas to nesitikėjo.

– Pas mus viešėjusi A. Germano našlė scenaristė Svetlana Karmalita taip pat džiaugėsi filmo sėkme, tuo, kad Rusijos kino teatruose rodoma per 160 kopijų, bet labai atsargiai kalbėjo apie filmo prasmes. Esą jis yra apie Europos civilizacijos istoriją, o jei yra kokų sutapimų su Rusijos įvykiais, tai tik atsitiktinumas.

– Manau, kad bet kuriame didžiame kūrinyje rasime atsitiktinių sutapimų, nes, jei žmogus taip pasinėręs į kūrybą, kaip tai darė A. Germanas, jis negalėjo negalvoti „paskui grįšiu prie šios minties“... Tiesiog manau, kad Rusijos kultūroje ir žiūrovų kultūroje yra išlikęs tas žmonių sluoksnis, ant kurio ir laikosi visa (ne tik kinematografinė) kultūra, kuris pasirengęs žiūrėti bet kokį kiną – ne tik „mainstrymą“. „Mainstrymas“ žiūrimas iš inercijos, dėl reklamos įtakos, yra blogesnių, yra geresnių filmų... Kalbėjau, kad mes nebemokame kurti nuoširdaus kino. Turbūt iš tikrųjų taip ir yra, nes „arthauzinio“ kino teritoriją iš dalies užėmė žmonės, kurie nepriėmė realybės, o tai, ką matė, daugiausia vaizdavo negatyviai – išėjo vadinamoji „černucha“.

Kaip visada Rusijoje būna – viskas atsiranda atsitiktinai, netikėtai. Štai ir čia buvo parodytas gana niūrus Natalijos Meščianinovos filmas apie gyvenimą Norilske. Jame yra čechoviškų motyvų – tai noras palikti gimtąją vietovę – tokią klaustrofobišką teritoriją, istoriškai pasmerktą, labai veikiančią tuos žmones. Todėl viskas ne taip paprasta. O A. Fedorčenka mąsto asmeninėmis kategorijomis, ir tai gerai – jis paniręs į savo kūrybą, filmuoja tik taip, kaip nori pats, nes Deniso Osokino proza, pagal kurią jis ir kuria filmus, unikali ir jo matymas unikalus, ten yra kažkas naminio, tautodailiško. Beje, šiuo aspektu Rusija neišsemiama – turime rusišką kiną, bet neturime kino, pagrįsto įvairiomis etninėmis Rusijos sudedamosiomis. Nors dabar prabunda Jakutijos kinas – ten, kadangi yra daug pinigų, kasamas auksas, galima panaudoti pažangią techniką, vyksta didžiulis kino bumas... Gerai, kad kažkada mano išsakytą tezę praktika paneigia. Kinas vystosi Altajuje. Kazanėje kuriamas labai įdomus filmas. Saša Sokurovas organizavo kino studiją Čečėnijoje, ir turbūt dar šįmet pamatysime jaunų čečėnų režisierių darbus. Ir tai labai svarbu, nes tokie metrai, kaip A. Sokurovas, visada jaučia tikrą talentą.

– Ką kuria Aleksandras Sokurovas?

– Pirmiausia galiu pasakyti, ką kuria A. Fedorčenka. Jis dabar baigia filmą „Revoliucijos angelas“, kurio aš dar nemačiau. Jis skirtas labai įdomiai temai – kalbama apie labai jaunas, labai ryškias, labai drąsias, neigiančias viską pasaulyje, bet labai talentingas pirmosios Spalio revoliucijos bangos asmenybes, ėmusias kurti naująjį meną. Nežinau, koks tai filmas, bet, manau, bus įdomu. A. Sokurovas dabar baigia filmą „Frankofonija“. Rusiškas jis tiek, kad autorius yra rusas, o filmas olandų, prancūzų ir vokiečių, skirtas, kiek supratau, Pirmajam pasauliniam karui. Manau, iš A. Sokurovo visuomet galima laukti netikėtų, įdomių režisūrinių sprendimų, o tai bus dokumentinio ir vaidybinio kino derinys.

– Jeigu jau kalbame apie asmenybes – ką veikia Viktoras Kosakovskis?

– V. Kosakovskis, atrodo, ruošiasi kurti vaidybinį filmą, bet aš jo kažkodėl seniai negirdėjau ir nemačiau. Mačiau jo filmą „Tegyvuoja antipodai“, kuris buvo rodomas ir čia. Naujo filmo, kurį jis sukūrė paskui, dar nežiūrėjau. Bet apskritai šiais metais, kitaip nei ankstesniais, kai labai daug ko netekome (išėjo didieji režisieriai Aleksejus Germanas, Aleksejus Balabanovas, Piotras Todorovskis), laukiame keleto filmų, kurie tikriausiai sukels didelį susidomėjimą ir bus rodomi visuose festivaliuose. A. Sokurovą jau minėjau, dar bus Aleksejaus Germano jaunesniojo filmas „Pod električeskim nebom“ („Po elektriniu dangumi“), Andrejaus Končalovskio filmas „Belyje noči počtaljona“ („Baltosios laiškanešio naktys“), Aleksejaus Trepicino ir Andrejaus Zviagincevo „Leviafan“, kuris tikriausiai bus rodomas Kanuose, ir Nikitos Michalkovo filmas „Solnečnyj udar“ („Saulės smūgis“), kuris tikriausiai bus rodomas Venecijoje. Jau nekalbu apie daugybę įvairių debiutų – štai ir N. Meščianinova debiutavo su ryškiu probleminiu filmu. Naują filmą baigia Vasilijus Sigarevas, turbūt jums žinomas šis vardas, tai, mano galva, žymus dramaturgas, nusprendęs tapti režisieriumi. Pirmi jo filmai „Volčiok“ ir „Žyt“ („Vilkelis“ ir „Gyventi“) taip pat pateko į daugelį festivalių. O dabar Urale jis kuria komediją „Etologija, arba Kiaulė niekada nepagimdys bebro“ su Ina Čiurikova, Goša Kucenko, Jana Trojanova.

– Kai pagalvoji, kaip viskas kine pasikeitė per pusę amžiaus. Mergaitės rinko atvirukus su kino aktorių nuotraukomis...

– Tarp jų – ir lietuvių...

– ...išsikirpdavome straipsnius apie filmus iš laikraščių, žurnalų... Šiandien filmų galybė, pasikeitė gamybos technologijos, apie kiną rengiamos televizijos laidos... Kaip visa tai keičia mūsų supratimą apie kiną?

– Tai platus klausimas. Technologijos, žinoma, daug ką pakeitė. Iš esmės kiekvienas žmogus su mobiliuoju telefonu rankose gali sukurti kažką panašaus į filmą. Tas egoistinis kiekvieno noras būti nors šiek tiek režisieriumi pagimdė „Youtube“. Bet kai mes žiūrime tuos mažus ritinėlius, suprantame, kad tai dar ne kinas. Paradoksas tas, kad vis dėlto kinas, mano požiūriu, kuriamas remiantis vidiniu siužetu. T. y. žaidimo taisyklės praktiškai nepasikeitė – nėra kažko tokio naujo, ką kine net naujausios technologijos būtų pakeitusios. Net aukščiausios kokybės technologijomis sukurti amerikiečių koviniai filmai paremti labai paprastomis siužetinėmis schemomis. Žinoma, yra filmų, kuriuose apskritai nėra siužeto, kaip veiksmo variklio. Pavyzdžiui, Tsai Ming-liango filmai, ypač paskutinis „Benamiai šunys“, kur viskas skirta grynajam vaizdui. Bet, man regis, yra kažkas, kas, ačiū dievui, nesikeičia, todėl mums iki šiol ir patinka A. Čechovas – galime jį be galo adaptuoti ir ekranizuoti. Štai tik vakar žiūrėjau anglų „Vyšnių sodo“ ekranizaciją, atsiųstą į Maskvos kino festivalį.

– Kažkas panašaus vyksta mūsų teatre...

– Teatre taip pat vyksta įdomūs dalykai. Yra režisierių radikalų, kuriems nereikia net aktorių, pavyzdžiui, manau, kad Romeo Kasteluchi – genialus italų režisierius. Tai iš esmės naujas teatras, toks teatras kube. Man jis labai patinka ir atrodo labai perspektyvus. Yra ir toks kinas, bet kine tas susižavėjimas grynaisiais eksperimentais jau buvo Godaro laikais, o vėliau, 7-ajame dešimtmetyje, deja, naujausio kino techniniai, formalieji apmatai nukeliavo į „mainstrymą“, pavirto vaizdo klipais. Todėl dabar sugalvoti kažką naujo gana sudėtinga. Man atrodo, naujausia įdomesnė kryptis vis dėlto buvo daniškoji „Dogma“, kuri išlaisvino režisierius ir suteikė galimybę pateikti kiną neapdorotu pavidalu, bet, natūralu, vėl su sąlyga, kad jis remsis įdomiu siužetu. Nors iš esmės pats Larsas von Trieras jau atsisakė manifestų.

– Esate pasakęs, kad kinas – rankų darbas. Ką turėjote omenyje?

– Žinote, kinas virsta tokiu vis labiau sustyguotu mechanizmu, veikiančiu pagal iš anksto suderintas taisykles. Man labiau patinka kinas, kuris gimsta filmavimo aikštelėje. Jis yra rankų darbo, t. y. tada, kai matai autoriaus dalyvavimą visame procese. Tegul tai bus egoistinis dalyvavimas, gal net nepakenčiamas, bet man tai įdomiausia. Nors turiu pasakyti, kad net „mainstrymas“ turi puikaus kino pavyzdžių: ir broliai Coenai, ir Woody Allenas, ir Paulo Sorrentino... Tai juk irgi „mainstrymas“, bet mes besąlygiškai regime čia autorių, regime asmenybę, kuri, pasitelkusi daugybę kinematografinių elementų, gali atskleisti kažką ypač asmeniška. Man toks kinas labiausiai ir patinka.

– Koks filmas Jus sukrėtė praėjusiais metais? Profesionalai žiūri kitaip nei eilinis žiūrovas...

– Nemanau, kad profesionalai žiūri kitaip. Aš stengiuosi tai nuslopinti. Ko gero, vienas iš tokių – jau minėtas Tsai Ming-liango filmas „Benamiai šunys“. Kita vertus, man patinka patys įvairiausi filmai. Manau, kad puikus yra Stepheno Frearso filmas „Filomena“ (pas jus mačiau afišas, labai rekomenduoju visiems jį pamatyti). Labai stiprus Aleksejaus Germano filmas „Sunku būti Dievu“. Labai daug būtų galima prisiminti, bet tokių sukrėtimų, kuriuos patyriau dar mokydamasis institute ir pamatęs Andrejų Tarkovskį ar Federico Fellini, paskutiniu metu patiriu gana retai. Galbūt todėl, kad suveikia kažkoks profesionalo instinktas.

Vis dėlto stengiuosi išsaugoti kuo nuoširdesnį filmo suvokimą ir noriu džiaugtis kokiu nors, kad ir paprastu, kino reiškiniu, kuris atsiranda tai ten, tai čia. Tikriausiai taip yra, nes aš jau 20 metų rengiu kinematografui skirtą laidą. Iš pradžių ji buvo TV 6 kanale ir vadinosi „Kineskopas“ (jos jau nebėra, net pats pavadinimas paseno), dabar dirbu „Kultūros“ kanale. Turiu unikalią galimybę bendrauti su režisieriais ir aktoriais, mes draugaujame, ir aš dažnai jiems daug ką atleidžiu. Jie turbūt atleidžia mano nuodėmes. Bet tas artimas bendravimas su žmonėmis mane šiek tiek išveda už grynojo profesionalumo – snobiško, kritiško – ribų. Todėl aš labiau linkęs apsigauti, bet niekada nerengiu laidos apie filmus, kurie man nepatinka. Tiesiog juos apeinu. Toks mano gyvenimo principas, nors ir gana sudėtingas.

– Jūsų laidos tikslas švietėjiškas? Ką norite įrodyti žiūrovui pašnekesiais su kino žmonėmis?

– Visada noriu sukurti savąjį filmo vaizdą. Tai gali būti pasakojimas apie festivalį, kurį noriu sudėlioti kaip dokumentinį filmą su tam tikru dramatiniu užtaisu. Stengiuosi ieškoti kažkokių vidinių naujų formų (ne elektroninių, bet tradicinių) viename kadre suvesdamas įvairius režisierius ir sumontuodamas jų filmų kadrus. Esame sukūrę labai daug (net negaliu suskaičiuoti kiek) kinematografinių portretų. Dėl jų laida, tiesą sakant, ir gyvuoja, nes stengiuosi, pats nesirodydamas kadre, per laidos koncepciją, pasitelkdamas montažą, atskleisti savo asmeninį požiūrį. Todėl iki šiol daugelis filmų, kuriuos mes sukūrėme, dažnai rodomi ne tik per „Kultūros“ kanalą, bet ir užsienyje.

Neseniai buvo didelė mano filmų retrospektyva Prancūzijoje. Ten buvo filmas apie Aleksejų Balabanovą, Vladimirą Visockį, Aleksejų Batalovą, Kirą Muratovą, tą patį Germaną. Iš viso rodė aštuonis filmus. Taigi mūsų bendravimai išauga į kažką didesnio. Tikriausiai čia yra kažkokio patvaresnio gyvenimo paslaptis. Viena laida balandį buvo skirta režisieriaus, kurį labai sudėtinga įsprausti į kokius nors rėmus, kūrybai. Kenas Loachas yra vienišius, puikus pasakotojas, ugningas oratorius, iškilus menininkas. Mes jį filmavome daug metų ir dabar atsirado galimybė sukurti jam skirtą filmą-laidą. Beje, mūsų laidas galima pamatyti „Kultūros“ kanalo portale. Jau nekalbu apie tai, kad jas vagia ir net pardavinėja piratai... Turime ir kitų planų, rengiame televizijos spektaklių vaizdo versijas, pabaigiau prozos knygą, tikiuosi šiemet ją išleisti. Turbūt kitais metais kursime vaidybinį filmą, tuomet jau teks atidėti savo tiesioginį darbą...

– Kino festivalių pasaulyje rengiama labai daug, teko girdėti, kad apie tris tūkstančius, o daug režisierių filmus kuria vien festivaliams...

– Kartais pateikiu tokį primityvų, gal net kvailą pavyzdį. Yra senbernaras ir yra čihuahua. Ir tas, ir kitas – šuo. Kartais čihuahua laikomas net baisesniu šunimi už senbernarą, bet abiejų sąmonė šuniška. Taip pat ir festivaliai. Jie yra skirtingi, jų tikslai skiriasi, bet pirmiausia tai reakcija į tai, kad „mainstrymas“, ypač holivudinis, pasaulyje okupavo viską. Tai reakcija į tai, kad tie filmai išstumia mažąjį kiną (taip aš jį vadinu). Mažasis kinas turi teisę egzistuoti, kaip turi teisę egzistuoti dailės parodos – menas, kuris taip pat kuriamas tik išrinktiesiems. Kad ir kaip keista, mažo biudžeto filmų vertybės kartais būna daug didesnės nei tų, kuriuos mums siūlo Holivudas savo komerciniais pavyzdžiais. Todėl festivalis yra ta teritorija, kurioje žmonės kompensuoja tą stygių ir žiūri tuos filmus. Kita vertus, jie maitina visą pasaulinio kino masyvą, nes visos įdomesnės meninės idėjos, mano požiūriu, gimsta „arthauziniame“ kine.

– Koks kino meno vaidmuo visuomenės, atskiro žmogaus gyvenime?

– Šitą klausimą labai dažnai pateikiu savo herojams. Ir visi jie atsako maždaug vienodai: jie mano, kad kinas mažai ką gali gyvenime pakeisti, bet jis privalo būti ir privalo būti kuriamas. Kada nors, anksčiau ar vėliau, jis kažkaip paveiks žmones. Sprendžiu iš asmeninio patyrimo – prisimenu, kaip rinkausi. Išaugau kinematografinėje šeimoje, bet prisimenu, kokį neįtikėtiną įspūdį jaunystėje man padarė to paties A. Tarkovskio, G. Panfilovo, O. Joselianio, K. Muratovos filmai. Manau, kad visi tie signalai, kuriuos iš ekrano siunčia kinas (jau nekalbu apie tai, jeigu jie nuoširdūs, talentingi), be abejonės formuoja asmenybę. Čia kinas nepakeičiamas. Kitas klausimas, kad naujos kartos neretai pradeda tarsi nuo nulio ir jiems atrodo, kad kinas prasidėjo nuo 2001-ųjų, o pirmas pasaulyje atsiradęs režisierius – Quentinas Tarantino. Ir nuostabu, kai jie atranda 7-ojo dešimtmečio kiną. Jiems net sunku patikėti, kad toks kinas anksčiau egzistavo. Jie suvokia, kas yra Godard`as, Truffaut, Kenas Loachas, Michelis Deville`is, Theodoros Angelopoulos ir kt. Jiems atrodo, kad tas kinas taip pat naujas, šviežias. Tarp kitko, tai vyksta dėl festivalių, todėl grįžtamasis ryšys iš mūsų laidų, festivalių žiūrovų kino salėse labai jaučiamas. Jei žmonės eina to kino žiūrėti, vadinasi, jiems to reikia.

– Kaip įsivaizduojate kino ateitį? Juk kino teatrų mažėja.

– Man net nepatogu atsakinėti į šitą klausimą, nes per interviu labai dažnai jį pateikiu didiesiems režisieriams... Peteris Greenaway pasakė, kad apskritai visa tai išnyks, kinas pavirs kažkokiu objektu, jokie kino teatrai taps nereikalingi, žmogus galės žiūrėti kiną telefone, sėdėdamas kad ir tualete, todėl visa tai niekai. Žinoma, jis maksimalistas, nors iš dalies teisus. Bet man atrodo, bendras vienybės jausmas salėje, tamsoje – viena iš kino, egzistavusio visada, sudedamųjų dalių, ir toks kinas turi likti visada. Žinoma, yra naujų formų, bet aš nemėgstu žiūrėti kino per „iPod“, „BlackBerry“ ar kokį kitą nešiojamąjį prietaisą, nes manau, kad, jei kinas kuriamas didelėms erdvėms, jeigu jis gerai sukurtas, jis taip ir turi būti žiūrimas.

– Turime analogiją – elektroninę knygą...

– Žinoma. Štai baigiau savo knygą ir stengiuosi neduoti žmonėms skaityti elektroninės versijos, nors tai ir labai paprasta. Ir dabar pasiėmiau darbo, nes esu ekspertų komisijoje ir turiu perskaityti daugybę scenarijų. Suprantu, kad skaityti nelabai patogu, versti turi pirštu... Bet knyga yra knyga, joje yra kažkas gyvo. Čia nieko konservatyvaus, tiesiog tai kaip pirmapradis įstatymas – pati spauda, šriftas jį padiktavo. Vartomi knygos puslapiai, o ne šaltas ekrano švytėjimas, man atrodo, emociškai pakylėja. Jau nekalbu apie knygos dizainą, kuris gali būti unikalus. Žinoma, jis gali būti sukurtas ir naujomis technologijomis, ir taip pat gali kažkuo sukrėsti. Knyga niekur nedings.

Kine taip pat daug kas keičiasi, vėl galiu pateikti Tsai Ming-liango pavyzdį – jo filmai primena nejudančią drobę. Bet pats kinas, siužeto pagrindas yra pokyčiai tos drobės viduje. Ten yra kadrų, kurie trunka, tarkim, dešimt minučių, kai žmogus žiūri iš ekrano. Bet ir tai turi savą įstatymą – ne visada ir ne kiekvienas jį galį įminti. Manau, tai kinas, kuris ne tik turi teisę egzistuoti – jis taip pat novatoriškas. Būtent toks kinas bus ilgaamžis, nors aš ne prieš įvairias medijos formas. Beje, Maskvos festivalyje vyksta Medijų forumas, kur atvažiuoja tokie aukštakakčiai ekspertai. Ten rodoma daug įdomaus. Mes jiems suteikiame teritoriją, ir viskas, kas yra kino meno laboratorija, daugiausia vyksta būtent ten.