– Karinių pajėgų stiprinimas – šalies prioritetas. Tad, ar krašto apsaugą reikia labiau finansuoti, ar kultūrą?

– Mano galva, krašto apsauga ir kultūra turi eiti paraleliai. Negalime sakyti, kad būsime be galo dideli patriotai, bet nebūsime matę tanko ar šautuvo. Kai turime tokį kaimyną, kuris yra ne visada prognozuojamas, labai svarbu stiprinti apsaugą ir parodyti, kad tikrai galėsime apsiginti. Iš kitos pusės negalime sakyti, kad apsiginkluosime iki ausų ir mums net nesvarbu, kokia kalba kalbėsime. Kodėl mes skiriame dėmesį krašto apsaugai, visi tarsi supranta. O kultūrai? Manau, ir jai netrukus pradėsime skirti didesnį dėmesį.

Žmogus turi suvokti, kad būti sveikam, turėti gerus dantis ir sveiką kūną yra normalu.

– Seime esate Jaunimo ir sporto reikalų komisijos narys. Kaip vertinate pasisakymus, jog Lietuvos jaunimas, ypač ateinantys tarnauti šauktiniai, yra itin prastos fizinės būklės?

– Tame gali būti tiesos. Tai sako specialistai ir karininkai, kurie susiduria su jaunimu. Todėl manau, kad reikia kuo labiau propaguoti sveikatinimą, nors sveikos gyvensenos judėjimas Lietuvoje prasidėjo prieš gerą dešimtmetį: kiek turime bėgimo maratonų ar velomaratonų. Tam labai svarbus švietimas: žmogus turi suvokti, kad būti sveikam, turėti gerus dantis ir sveiką kūną yra normalu.

– Vyksta diskusijos, ar nevertėtų įvesti privalomos karinės tarnybos visiems jaunuoliams, o ne šiuos atrenkant loterijos principu.

– Tai turėtų spręsti specialistai. Negali politikas, vieną rytą atsikėlęs, pagalvoti: paimsime dabar visus ir apmokysime. Jeigu jaunuolis gilinasi į sritį, kurioje specializuojasi, kodėl jį atitraukti nuo mokslų. Tai kol kas turėtų būti diskusijų klausimas.

– Emigracija, be abejonės, yra mūsų piktžaizdė. Ar valstybė įgali ją sustabdyti, nes kol kas joks jos mažinimo planas nesuveikė?

– Labai tikiuosi, kad valstybė įgali ir manau, kad tai yra viena didžiausių dabartinių problemų. Reikia kalbėti apie tai, jog emigruoja darbingi žmonės – tai yra dar didesnis nuostolis. Gal ir naiviai, bet labai tikiuosi, kad tiek Seimas, tiek Vyriausybė sugebės priimti teisingus sprendimus ir mes tikrai emigraciją bent jau sumažinsime arba pristabdysime.

– Nėra baimių, kad naujasis Darbo kodeksas, kuris kol kas linksta ne į silpnojo, bet stipriojo pusę, dar labiau išaugins emigracijos mastus?

– Nemanau. Liberalesnis Darbo kodeksas yra reikalingas. Europoje jis seniausiai galioja. Mes vis dar dirbantiesiems pagalvių pridėliojame. O tie patys mūsų emigrantai, išvykę į kitas Europos šalis, dirba pagal liberalų kodeksą. Nemanau, kad tai turėtų gąsdinti. Kaip tik ateis didesnės įmonės, atsiras investicijos ir tikiuosi, kad ne ukrainiečiai ir baltarusiai atvažiuos tas vietas užimti, o grįš lietuviai.

– Kaip vertinate Vyriausybės kovos su alkoholio vartojimu programą: specializuotas parduotuves, pardavimo laiko trumpinimą, akcizo didinimą?

– Alkoholizmas – be galo didžiulė problema Lietuvoje, tačiau tuo, kaip aš pats buvau auklėjamas ir kaip auklėju savo vaikus, draudimais nieko gyvenime nepasieksime. Atsiras žmonių, iš kurių galėsi nusipirkti, atsiras šešėlinė rinka, galbūt iš kitų šalių padidės kontrabanda. Žmonės suras būdų, kaip nusipirkti alkoholio. Tik švietimas ir edukacija gali ką nors pakeisti.

Mano galva, krašto apsauga ir kultūra turi eiti paraleliai. Negalime sakyti, kad būsime be galo dideli patriotai, bet nebūsime matę tanko ar šautuvo.

Mūsų šeimoje būdavo begalinis pasitikėjimas. Netgi jeigu kas ir įvykdavo, tu žinojai, kas stovi ant kortos... Jeigu sulaužai pasitikėjimą, jį be galo sunku susigrąžinti. O gyventi šeimoje be pasitikėjimo sunku. Manau, visus draudimus ir bausmes tai aplenkdavo kelis kartus labiau.

– Kaip vertinate sporto situaciją mūsų šalyje?

– Man kol kas nelabai aiškus visų pinigų cirkuliavimas. Netgi kalbant apie Kūno kultūros ir sporto departamentą. Esu išsiuntęs vadovui tokį klausimyną ir laukiu atsakymo, kaip tie pinigai ir lėšos yra panaudojami.

Yra toks tinklalapis sportopinigai.lt, kur viešai prieinama visa informacija, vis tiek yra tam tikros išlaidos, kur parašyta: duomenų nėra. Sakykim, milijonas šimtas tūkstančių eurų ir nėra duomenų, kam jie yra skirti. Taigi klausimų kyla įvairių... Pati sistema, man atrodo, turėtų būti skaidresnė.

– Ar jums įdomu Seime?

– Yra be galo daug įdomių sričių. Tikiuosi, kad tuos dalykus, kuriuos esu užsibrėžęs, nuveiksiu. Jau antrai sesijai yra suplanuoti darbai, susiję su kultūra, su socialiniais dalykais, su švietimu. Stengiuosi su žmonėmis kalbėtis, atsakinėti į visus klausimus, kurie man yra pateikiami. Visada prašau tokios pagalbos: jeigu matote, kad kas nors vyksta, sakykite ir dalinkitės, nes kartais iš šono geriau matyti.

Dosjė

Gimė 1976 m. rugpjūčio 20 d. Vilniuje.

2006–2007 m. ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, verslo vadyba ir administravimas

2005 m.Vilniaus kolegija, Elektronikos ir informatikos fakultetas, IT specialistas

1996–2000 m. Vilniaus aukštesnioji elektronikos mokykla (dabar – Vilniaus kolegija), kompiuterinės technikos jaunesnysis inžinierius

1992–1996 m. Vilniaus aukštesnioji statybos mokykla (dabar - Vilniaus statybos ir dizaino kolegija)

2008–2009 m. UAB „Tiketa“, generalinis direktorius

2006–2008 m. UAB „Tiketa“, komercijos direktorius

2004–2006 m. Televizija „5 kanalas“, IT skyriaus vadovas

2000–2004 m.UAB „Dizaino kryptis“, direktorius

Nuo 2015 m. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys

– Kur yra didžiausios spragos sistemoje, jei mažametis, galima sakyti, vidury baltos dienos mirtinai uždaužomas savo namuose?

– Didžiausia problema, kad nebuvo galimybės pareigūnui tinkamai pasikonsultuoti arba bent jau išsikviesti atsakingą atstovą, kuris įvertintų situaciją. Policija, ugniagesiai ir medikai dirba dvidešimt keturias valandas per parą. Bet vaiko teisių apsaugos specialistai ar socialiniai darbuotojai, pasirodo, darbus penktadienį baigia šešioliktą valandą ir pradeda pirmadienį aštuntą ryto.

Galbūt nėra mano amžiaus žmonių, kurie augdami tarybiniais laikais negavo beržinės košės. Manau, tuo metu buvo toks mentalitetas.

Šiuo klausimu diskutavome ir Seime. Socialinės apsaugos ir darbo ministras žadėjo, kad vaiko teisių apsaugos specialistai ar socialiniai darbuotojai visą parą turėtų dirbti galbūt ne kiekviename miestelyje, bet regione. Sakykime, apskrityje yra atsakingas darbuotojas, kuris dirba dvidešimt keturias valandas per parą. Jis gali budėti namuose, o sulaukęs pareigūno skambučio prisistatyti ir antrą, ir trečią valandą nakties. Jis įvertina situaciją ir žino, į kokią įstaigą tokį vaiką reikia nuvežti. Ir ne policininko reikalas tai spręsti.

– Ar įžvelgiate policijos pareigūnų kaltės?

– Labai gaila policijos pareigūnų, kuriuos, atsitikus nelaimei, iš karto puolama kaltinti pirmiausia. Anksčiau kiekvienoje policijos įstaigoje buvo apylinkės, nepilnamečių reikalų inspektoriai, kurie buvo atsakingi už tam tikrus pažeidimus ar prevencines veiklas. Nepilnamečių reikalų inspektoriai žinojo problemines šeimas, kuriose auga sunkaus būdo nepilnamečiai ar mažamečiai, dirbdavo su jomis, lankydavo, įtraukdavo į įskaitą ir stebėdavo problemiškų nepilnamečių veiksmus. Po policijos reformos neliko tokios tipinės prevencinės veiklos ir galbūt tai leido atsirasti tokiems įvykiams, nes pareigūnai nematė, neužkardino ir nesureagavo...

Be to, po policijos reformos buvo sujungta keletas skirtingų struktūrų, pavyzdžiui, patruliai ir ikiteisminius tyrimus atliekantys pareigūnai. Tad atvažiavo į įvykio vietą pareigūnas, kuris neturėjo pakankamai patirties įforminti arba atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, surašyti protokolą, tinkamai apklausti liudytojus. Dėl nepakankamos patirties pareigūnai apklausė, surinko tiek duomenų, kiek surinko, ir tokią bylą atidavė prokuratūrai. Kėdainių atveju buvo netinkamai įformintas prieš tai buvęs įvykis, dėl ko sugyventinis nebuvo patrauktas atsakomybėn. Jeigu tai būtų padaryta, vaikas tikriausiai dabar būtų gyvas.

– Kaip vertinate išsakytą nuomonę, jog pareigūnų vykdomos vaikų apklausos yra mėgėjiškos?

– Baudžiamajame kodekse numatyta, kad dabar teisiamajame posėdyje, apklausiant nepilnamečius, privalo dalyvauti vaiko teisių apsaugos atstovas arba psichologas.

Jeigu prašysime psichologo vykti praktiškai į kiekvieną smurto artimoje aplinkoje atvejį... Tuomet dar „prikabinkime“ gydytoją, ugniagesį ir tada visada komanda atvažiuoja.

Galime kelti klausimą: nuo kada, kai yra gaunamas iškvietimas dėl smurto artimoje aplinkoje, jau reikia psichologo pagalbos? Pareigūnas atvyksta, bet nemato išorinių sužalojimų. Jis jau tada gali vaiko paklausti, ar tave tėvelis mušė? Ar jam reikia laukti, kol, tarkim, po valandos atvažiuos psichologas? Tai – opus klausimas. Nes dabar, jeigu bylos nagrinėjimas vyksta teismuose, jau yra numatytas ir psichologas, ir kambarėliai atskiri, ir vaizdo transliacijos galimybė.

Bet jeigu prašysime psichologo vykti praktiškai į kiekvieną smurto artimoje aplinkoje atvejį... Tuomet dar „prikabinkime“ gydytoją, ugniagesį ir tada visada komanda atvažiuoja. Bet ar to reikia? Galbūt reikia suteikti papildomų kompetencijų pareigūnui, kad atvykęs į iškvietimą jis galėtų įvertinti, ar vaikas išsigandęs, patyręs stresą, ir priimt sprendimą išvežti vaiką arba smurtautoją. O į rimtesnę apklausą jau kviesti psichologą.

– Seimo nariai šitiek metų negali apsispręsti, kas yra smurtas ir apibrėžti jo rūšių. Jūs pats vaikystėje gaudavote beržinės košės? Ar ja esate „vaišinęs“ savo vaikus?

– Aš pats esu gavęs, bet vaikams neduodavau. Būdavo taikomos kitokios bausmės: nesinaudoti kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu, neiti į lauką, išjungtas internetas, paskaityti daugiau knygos puslapių nei privaloma, iškalti daugybos lentelę...

Galbūt nėra mano amžiaus žmonių, kurie augdami tarybiniais laikais negavo beržinės košės. Manau, tuo metu buvo toks mentalitetas. Jeigu dabar paklaustumėte, ar galima brėžti brūkšnį tarp beržinės košės ir smurtavimo, tikrai turėčiau labai gerai pasvarstyti. Ar kiekvienas krepštelėjimas yra smurtas prieš vaiką? Atsiranda tokių žmonių, kurie, esu skaitęs „feisbuke“, užima rimtas pareigas, bet sako, kad beržinė košė – dar nieko. Aišku, jeigu paklausi, kas yra beržinė košė, jie tikrai neturi omenyje daužymo su vytele, kad liktų didžiausi randai.

– Dirbote teisėju. Ar vertėjo priimti ministro portfelį?

– Vertėjo. Teisėjo darbas atsakingas, reikalingas, jautrus šiuo atveju ir reikalaujantis didelių įžvalgų. Teisėjas turi savo krūvį, aiškiai susidėlioja bylas, posėdžius, rašo nuosprendžius. Politiko darbe, ypač šioje ministerijoje, - daug veiksmo, atsakomybės, pareigūnų reformos. Bet tai – iššūkis man kaip asmenybei. Turiu patirties ir kaip dėstytojas – esu parašęs disertaciją iš policijos veiklos, – ir kaip teisėjas. Čia matau galimybę tobulėti ir savo galimybes pakeisti sistemą į geresnę pusę. Priėmiau tokį iššūkį. Esu drąsus žmogus.

Dosjė

1996 m. baigė Lietuvos policijos akademiją (dabar – Mykolo Romerio universitetas), įgijo teisininko kvalifikaciją.

2004–2010 m. Mykolo Romerio universitetas, suteiktas socialinių mokslų (teisės) daktaro laipsnis.

1996–1998 m. Lietuvos policijos akademija, Policijos teisės ir profesinės taktikos katedra, asistentas.

1997–2004 m. VšĮ „Teisinės pagalbos centras“, teisininkas.

1998–2005 m.Lietuvos teisės universitetas, Policijos fakultetas, Policijos teisės katedra, asistentas, lektorius.

2005–2006 m. Mykolo Romerio universitetas, Teisėsaugos fakultetas, Policijos teisės ir veiklos katedra, lektorius.

2005–2008 m. Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla, Teisės fakulteto dekanas.

2006–2014 m. Mykolo Romerio universitetas, Teisės fakultetas, Konstitucinės ir administracinės teisės institutas, lektorius.

2008–2015 m. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, Korupcijos prevencijos valdyba, vyr. specialistas.

2015 m. lapkritis – 2016 m. gruodis Vilniaus miesto apylinkės teismas, teisėjas.

Nuo 2016 m. gruodžio 13 d. vidaus reikalų ministras

Smurto sąvoka – „išplaukusi“

Lietuvą apskriejo sukrečianti žinia. Neabejinga „Vilniaus energijos“ operatorė įrašė pokalbį, kuriame girdimi necenzūriniai žodžiai, užgaulios replikos ir vaiko verksmas. Jie buvo skirti globos įstaigoje augančiai neįgaliai mergaitei. Po atlikto tyrimo Vilniaus miesto savivaldybės atstovai nustatė, kad psichologinį smurtą prieš nepilnametę naudojo pensiono „Aidas“ pedagogė. Iškart po incidento darbuotoja tyliai ramiai direktorei įteikė atsistatydinimo prašymą ir buvo atleista iš darbo. Gal šiuo metu ji darbinasi kitoje globos įstaigoje...

Kaip akcentuoja Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas, sunku apibrėžti, kas įraše skamba – psichologinis ar koks nors kitas smurtas, nes jo sąvoka yra išplaukusi. „Bet jei policija fizinio smurto neįžvelgs, atsakomybė tuo ir apsiribos“, – sakė vicemeras. Atlikus mergaitės medicininę apžiūrą, fizinio smurto, kaip tvirtinama, nebuvo nustatyta.

Paliekama „tarp eilučių“

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys Justas Džiugelis teigia, jog praėjusią savaitę Seime atidėtas įstatymo pataisų, skirtų pažaboti smurtą prieš vaikus, svarstymas sudaro prielaidas ir toliau smurtauti prieš vaikus tiek valstybinėse globos įstaigose, tiek ir šeimose.

„Galėčiau vien iš atminties vardinti pastarųjų metų tragedijas, kuriose pagrindinis vaidmuo teko vaikams. Saviečiai, šuliniai, kartono lapai, skambutis „Vilniaus energijai“ ir taip toliau. Todėl, kai praėjusią savaitę Seime eilinį kartą buvo vėl užkirstas kelias aiškiam smurto prieš vaikus apibrėžimui, telieka klausti, ar taip darantieji suvokia ir prisiima atsakomybę?“, – klausė parlamentaras J. Džiugelis.

Anot jo, Stambulo konvencijos, kurią Lietuva pasirašiusi, nuostatos iki šiol nėra perkeltos į Lietuvos teisės sistemą. „Keturios smurto formos vaikų atveju tarsi ir pripažįstamos, tačiau lieka tarp eilučių, todėl ant vaikų galima rėkti, juos gąsdinti, netgi psichologiškai kankinti“, – sako Seimo narys.

Stiprins vaikų ir senelių globėjus

Ne ką geresnė situacija ir suaugusiųjų globos įstaigose, vadinamuosiuose senelių namuose. Dar pernai Seimo kontrolieriai, patikrinę Šiaulių ir Klaipėdos apskričių suaugusių asmenų globos įstaigas, nustatė aibę trūkumų ir neatitikimų.

„Teisi prezidentė sakydama, kad jeigu Lietuva liks be vaikų ir senelių globos namų, bus laiminga šalis. Tai pasiekti greitai labai sunku. Galime po truputėlį mažinti institucinę globą. Manau, kad jau pavasario sesijoje, kalbantis su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, bus pateikiami racionalesni siūlymai, kaip institucinę globą mažinti ir stiprinti ne tik vaikus, bet ir senyvo amžiaus žmones globojančias šeimas“, – sako Seimo vicepirmininkė Rima Baškienė.

Parlamentarė prisimena, jog ir ankstesnių kadencijų Seime buvo siūlymų šeimoms, kurios neatiduoda tėvų į senelių namus, skirti tam tikrą išmoką.

„Šeima pasiima senyvo amžiaus žmogų, gauna tam tikrą finansavimą, kas yra daroma tam tikrose valstybėse. Pavyzdžiui, Gruzijoje. Žinoma, tai yra jų tradicijos. Aišku, tai nebuvo priimta, nes visąlaik sakoma, kad nėra pinigų. Bet jeigu vyks lėšų perskirstymas šeimų stiprinimui, vaikai ir tėvai būtų šeimose, o ne institucijose palikti ir pamiršti“, – kalbėjo R.Baškienė.

Trys klausimai ministrui

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis:

– Kaip sureagavote į savaitgalį paviešintą faktą, jog Vilniaus specialiojo ugdymo centre „Aidas“ kilo neregėtas skandalas: auklėtojos padėjėja psichologiškai smurtavo prieš neįgalų vaiką?

– Kiekviena tokia istorija sukrečia. Joks vaikas neturėtų tapti smurto auka – ar mes kalbėtume apie fizinį, ar psichologinį, ar kitokį smurtą. Institucijose tai taip pat svarbu kaip ir šeimose, todėl labai liūdina, jei tie, kieno pareiga rūpintis sveikatos problemų turinčiais vaikais, neturi kantrybės ramiai ir civilizuotai išsiaiškinti. Esu įsitikinęs, kad kiekvienos – ar sveikatos, ar globos – įstaigos vadovo pareiga prižiūrėti, kad darbo krūviai būtų pakeliami, o darbuotojai – motyvuoti ir išmanantys savo darbą.

– Kaip apsaugoti tokius bejėgius vaikus?

– Manau, dirbant smurto prevencijos srityje svarų indėlį įneš ir atnaujintos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, kurias kartu su lydinčiaisiais teisės aktų projektais iki kovo 1-osios turime pateikti Vyriausybei. Jame apibrėžiamas smurtas prieš vaikus ir jo formos bei siūloma įteisinti visų formų smurto prieš vaikus draudimą.

Pataisomis taip pat nustatomi pagalbos vaikui prioritetai – kūdikiai, maži vaikai pirmiausia apgyvendinami pas socialinius globėjus. Skatinant globą įtvirtinama pagalba fiziniams globėjams, socialiniams globėjams, šeimynoms. Kartu keičiama vaiko laikinosios globos nustatymo tvarka, tai yra, tik gavus teismo leidimą bus galima paimti vaiką iš šeimos, o patys tėvai skatinami labiau rūpintis savo vaikų saugumu. Labai tikiuosi, kad jau pavasarį Seime bus prieita vieningos nuomonės ir įstatymas priimtas.

– Jau spėjote aplankyti kai kurias suaugusiųjų ir vaikų globos įstaigas. Ką ten pamatėte? Ar buvo dalykų, kurie jus šokiravo?

– Praėjusią savaitę lankiausi Kauno vaikų gerovės centre „Pastogė“, kuris siekia suteikti pagalbos reikalingiems vaikams laikiną prieglobstį globėjų šeimoje, padėti vaiko šeimai išspręsti problemas, kad jis galėtų grįžti atgal į namus, arba surasti jam naują šeimą.

Sausio pradžioje iš arti susipažinau su Pabradės socialinės globos namais. Jų gyventojų gyvenimo sąlygos, čia teikiamos paslaugos paliko teigiamą įspūdį, ypač užimtumo galimybės. Gerai tai, kad gyventojai gyvena ne viename didžiuliame pastate, o atskiruose nameliuose – taip sudaroma įprastai namų aplinkai artimesnės sąlygos. Norėtųsi daugiau stipresnių, glaudesnių ryšių su bendruomene. Tai liestų ir kitas globos įstaigas.

Norėtųsi, kad jos būtų kuo mažiau izoliuotos nuo visuomenės ir turėtų kuo daugiau bendrų sąsajų su bendruomenėmis. Noro aplankyti kuo daugiau globos įstaigų – daug, galimybių – mažiau, bet jau vasarį ketinu aplankyti dar tris regionus ir iš arti susipažinti su juose veikiančių globos įstaigų veikla.

Nereikia jokių išsamių ir solidžiai skambančių analizių. Turint omenyje „patogią“ geografinę padėtį ir pirmokui aišku, kur čia „šuo pakastas“. Nuvykus į vietą gyventojai pirštu parodys, kur galima pigiau nusipirkti vaistų.

Perka iš po skverno

„Gyventojai persikelia ir per sieną, nes einant gatve pietauti ar kitur, tave iš karto sustabdo močiutės ir rusiškai teiraujasi: gal jums reikia vaistų? Tai gali būti paprasti nereceptiniai vaistai nuo skausmo ar validolio lašai. Bet kartais tos močiutės parduoda ir antibiotikus. Jos stovi prie prekybos centro, turgaus ar kioskelių ir siūlo vaistus iš Baltarusijos, savaime suprantama, už patrauklesnes kainas“, – sako Šalčininkų pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Danelja Laimutė Sliževska.

Anot gydymo įstaigos vadovės, gyventojai susigundo gerokai pigiau kainuojančiais vaistais. Netgi nesistengia nuslėpti, kad medikamentus pirko močiutėms iš po skverno. „Dažniausiai barame pacientus dėl antibiotikų, nes jie tik peršąla ir savo nuožiūra nusiperka baltarusiškų. Paskui ateina pas gydytoją. Vieną dvi dienas juos pageria ir, pagerėjus sveikatai, nutraukia gydymo kursą. Turime šviesti liaudį, kad gydytis reikia pas gydytojus. Galbūt iš karto turėtume į policiją skambinti pamatę vaistus siūlančią močiutę, bet kol prisiskambinsi ir atvažiuos ekipažas, ji galbūt prekiaus jau kitoje vietoje. Už rankovės juk nelaikysi“, – sako Šalčininkų pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė.

Prašo lauktuvių iš Kaliningrado

Valstybinės ligonių kasos atlikta kompensuojamųjų vaistų suvartojimo analizė parodė, kad praėjusiais metais daugiausiai kompensuojamųjų vaistų suvartojo Širvintų, Vilkaviškio, o mažiausiai – Šalčininkų, Šilalės ir Neringos savivaldybių gyventojai.

„Esu girdėjęs, kad žmonės, kurie sovietiniais laikais vartojo vadinamąjį analginą, yra prie jo įpratę. Vienas kitas prašydavo pažįstamų parvežti jo iš Kaliningrado. Galbūt tai daugiau yra psichologiniai dalykai ir įsitikinimas, jog ten pirktas aspirinas ar kitas vaistas yra geresnis. Aš pats turėjau kelių dienų nedarbingumą per trejus metus. Mano tėvukas irgi neseniai nuėjo pas gydytojus. Šie nustebo, kad žmogus per septyniasdešimt metų sugeba sukaupti vos tris puslapius medicininės kortelės. Manau, kad Neringoje grynas oras, gamta ir gera nuotaika duoda savo“, – sako Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, labiau linkęs manyti, jog šiame šalies regione gyvena sveikesni žmonės.

„Kodėl Šilalės gyventojai suvartoja mažai vaistų? Manau, kad susideda du dalykai. Gyventojai rūpinasi sveikata ir kreipiasi profilaktiniams patikrinimams, o mūsų gydytojai skiria tik tuos vaistus, kurie reikalingi konkrečiai ligai šalinti. Jokių papildomų ir nereikalingų medikamentų neskiriame“, – sako Šilalės rajono ligoninės direktorius Antanas Damulis.

Tarp kita ko

VLK duomenimis, praėjusiais metais vidutiniškai Lietuvoje tūkstantis gyventojų per dieną suvartojo 1046 dienos dozės vaistų, iš kurių 476 – nekompensuojami, o 570 – kompensuojami PSDF lėšomis.

Iš viso kompensuojamuosius vaistus Lietuvoje vartojo daugiau kaip 1,2 mln. žmonių, t. y. 40 proc. šalies gyventojų.

Pernai žmonės daugiausiai vartojo kardiologinių vaistų (440) arba tai reiškia, kad 44 proc. šalies gyventojų kasdien išgėrė dienos dozę kardiologinių vaistų. Be to, šios grupės vaistų yra kompensuojama daugiausiai – net 83 proc.

Antroje vietoje pagal suvartotą vaistų kiekį yra nervų sistemą veikiantys vaistai (154), tai yra - 15 proc. Lietuvos gyventojų praėjusiais metais kasdien išgėrė dienos dozę šių vaistų. PSDF lėšomis jų kompensuojama 38 procentų.

Trečioje vietoje pagal suvartotą vaistų kiekį atsidūrė virškinimo traktą ir vaistai cukriniam diabetui gydyti (125), kurių kompensuojama 38 procentai.

Iš viso kompensuojamuosius vaistus Lietuvoje vartojo daugiau kaip 1,2 mln. žmonių, t. y. 40 proc. šalies gyventojų.

Nereagavo į šuns lojimą

Vilniuje gyvenantys sutuoktiniai prieš kelerius metus pastebėjo, kad jų vienturtis sūnus Kristijonas galimai turi klausos problemų. „Auginome mažos veislės šunelį, kuris labai garsiai lodavo. Pastebėjome, kad sūnus nereaguoja į augintinio lojimą, nekrūpčioja. Vėliau atkreipėme dėmesį, kad berniukas nereaguoja ir į durų skambutį“, – pasakoja Indrė, paklausta, kas privertė susimąstyti, jog kažkas negerai su vaiko klausa.

Tėveliai, norėdami kuo greičiau patekti pas specialistus, iš karto kreipėsi į privačią kliniką. Deja, atlikus tyrimus jų nuogąstavimai pasitvirtino. Medikai nustatė, kad berniukas gyvena visiškoje tyloje.

„Gydytojai mums pasakė, kad tai – gilaus laipsnio abipusis neurosensorinis klausos sutrikimas. Tyrimų metu buvo aptiktas genas, turinti įtakos mūsų vaiko klausos negaliai. Kai laukėmės pirmagimio, buvome tikri, kas viskas yra gerai. Tuo labiau, kad mano nėštumas praėjo sklandžiai, buvau prižiūrima labai gerų ir rūpestingų medikų. Giminėje irgi niekas neturėjo klausos problemų. Iš pradžių buvo apėmusios liūdnos nuotaikos.

Bet kuomet sužinojome, kad yra sprendimas ir mums paaiškino, kad vaikas po implantacijos girdės, nurimome. Tuomet pradėjome bendrauti su panašių problemų turinčiomis šeimomis. Pamatėme, kad yra puikių rezultatų, ir apėmė vidinė ramybė“, – patirtimi dalijasi sūnaus mama.

Švenčia dar vieną gimimo dieną

Po Kristijonui atliktos implantacijos jau praėjo treji metai. Tai buvo profesoriaus Eugenijaus Lesinsko, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro vadovo, atlikta pirmoji abipusė kochlearinė implantacija.

„Kai įsigilinome, kas yra kochlearinis implantas, pasidarė ramiau ir operacijos dienos laukėme kaip išganymo. Iš tikrųjų ramino tai, kad sūnų patikėjome profesionalams. Kiekvienais metais važiuojame jų aplankyti ir įteikiame gėlių. Tą dieną, kai Kristijonui buvo atlikta implantacija, švenčiame savotišką gimtadienį“, – pasakoja I. Petkevičienė.

Mama džiaugiasi, kad šiuo metu sūnelis jaučiasi gerai. „Jis girdi, kaip ir sveikieji, kartais gal ir geriau. Tačiau jo kalbos lygis šiek tiek atsilikęs. Lankome užsiėmimus du kartus per savaitę pas specialistę, kuri moko klausti, tarti, aiškiai kalbėti. Šiems vaikams, bent jau mūsų supratimu, reikia kuo daugiau pamatyti ir patirti įspūdžių, kad būtų skatinama kalbos raida. O klausos atžvilgiu jis girdi puikiai, implantus nešioja labai gerai. Tėvai yra sugalvoję įvairiausių sprendimų. Mūsų kaimynai, kurie irgi turi vaiką su klausos negalia, sugalvojo pritaikyti galvos juostas, kuriose įsiuvamos implantus prilaikančios kišenėlės. Būna, kartais sūnus grįžta iš darželio pavargęs ir kelioms minutėms nusiima implantus. Einant miegoti paklausiame sūnelio, gal jis norėtų nusiimti aparatą, bet jis dažniausiai nesutinka. Sako, kad tai yra jo ausytės“, – pasakoja Kristijono mama.

Interviu

Apie klausos problemas kalba Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro vadovas prof. Eugenijus Lesinskas.

– Kuomet jau galima įtarti, kad vaikas turi klausos problemų?

– Trijų keturių mėnesių vaikui jau galima įtarti negirdėjimą arba blogesnę klausą. Minėtas pacientas gimė kurčias, o atlikus operaciją ir įdėjus kochlearinius implantus, girdi ir auga normaliai. Pacientas dar yra mažas ir nelanko mokyklos, bet, tikėkimės, kad jis pradės eiti į bendrojo lavinimo mokyklą ir vystysis taip, kaip ir jo bendraamžiai.

Maždaug pusei tokių pacientų kurtumą lemia genetinės priežastys. Tokios problemos gali atsirasti ir dėl patologijos nėštumo arba gimdymo metu.

Kad išvengtume pražiopsotų atvejų, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, naujagimiams atliekamas specialus testas. Tai yra, sveikatos apsaugos ministro įsakymu nuo 2014 metų atliekama visuotinė naujagimių klausos patikra.

Dar gimdymo namuose daromas nesudėtingas vadinamasis otoakustinės emisijos tyrimas, kuris leidžia įtarti klausos pažeidimą.

Esant reikalui, jie gana greitai atliekami ir išsiaiškinama, kiek vaikas negirdi, viena ausimi ar abiem, ar jam reikia klausos aparato. O jeigu neužtenka klausos aparato, tuomet yra siūloma kochlearinė implantacija.

– Ar mažasis pacientas po tokios operacijos gali gyventi visavertį gyvenimą?

– Tai yra operacija, kuri iš esmės pakeičia tiek vaikų, tiek galinčių apkursti suaugusiųjų ligos eigą. Netgi gyvenimo kokybę, kadangi kurčias vaikas po operacijos gali girdėti, suprasti žodžius, eiti į mokyklą, klausytis muzikos. Kuo anksčiau vaikui diagnozuojamas kurtumas, tuo greičiau galima atlikti operaciją, tai yra pritaikyti kochlearinės implantacijos technologijas.

Dažniausiai operuojami vienerių metų kūdikiai, jeigu nėra kitų sveikatos sutrikimų. Tuomet toks vaikas pasiveja savo bendraamžių raidą, nebent trukdo kitos ligos, kurios gali eiti kartu su kurtumu.

Dviem trečdaliams išoperuotų vaikų gaunami geri rezultatai, trečdaliui dėl kitų sveikatos sutrikimų šiek tiek blogesni, bet iš esmės tokių žmonių gyvenimas jau yra pakeičiamas ir jie tampa visaverčiai visuomenės nariai.

– Kaip yra dėl apmokėjimo – ar tėveliams nebetenka papurtyti kišenės?

– Ligonių kasos visiškai kompensuoja. Šiuo metu galime pasidžiaugti situacija, kuri, kalbant apie mažuosius pacientus, neatsilieka nuo Vakarų Europos valstybių. Anksčiau tėvai turėdavo rinkti pinigus ir apmokėti dalį sumos. Jau kurį laiką visiškai kompensuojama vieno aparato kaina, o pastaruosius dvejus trejus metus valstybė priėmė sprendimą vaikams finansuoti abiejų ausų kochlearinę implanto kainą.

– Ar vaikai greitai pripranta prie aparato?

– Pripranta gana greitai. Dalis aparato implantuojamas pacientui po oda, bet išorinėje dalyje yra baterijos maitinimas, mikrofonai, kompiuterio procesorius. Žodžiu, neišjungiama išorinė aparato dalis, kuri po truputį mažėja ir, tikėkimės, ateityje bus visiškai nepastebima. Aparatą nešiojant kiekvieną dieną reikia saugotis drėgmės, tad negalima su juo maudytis vandens telkiniuose, nors jau dabar yra sukurtos apsaugos.

Be abejo, tai yra elektroninis prietaisas, kuris genda. Ligonių kasos kas penkerius metus kompensuoja naujo išorinio protezo pakeitimą. Galime tik pasidžiaugti, kad technologijos sulig kiekviena diena eina į priekį ir negirdinčiam žmogui galime sugrąžinti klausą.

Valgiaraščio derinimas mokyklose – neefektyvus

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai, atlikdami patikrinimus vaikų ugdymo įstaigose, kiekvienais metais randa higienos, maisto saugos ar kokybės pažeidimų: maistas gaminamas netinkamose patalpose, naudojami vaikų maitinimui draudžiami maisto priedai ar gaminiai.

„Nuo praėjusių metų liepos 1 d. Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai perduotos valgiaraščio derinimo funkcijos, todėl atidžiai išanalizavome vaikų maitinimo organizavimo ir kontrolės duomenis. Pamatėme, kad yra daug koreguotinų dalykų. Pavyzdžiui, mūsų tarnybos valgiaraštyje, kuris suderintas su dietologais, pateikiama, kad vaikams galima tiekti ne tik kompotą ir arbatą, bet ir geriamąjį vandenį, nors mokyklose ir darželiuose yra laikomasi nuostatos, kad vaikai pripratę prie saldaus gėrimo. Tarnyba mato, kad valgiaraščio suderinimas, reikalavimai turi būti lankstūs“, – sako Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto l.e.p. vyriausioji patarėja Aušra Išarienė.

Perėmusi funkcijas VMVT pirmiausia išnagrinėjo kitų Europos Sąjungos šalių rekomendacijas, privalomuosius reikalavimus, ypač domėjosi skandinavų praktika. „Netgi organizavome tarptautinę konferenciją „Vaikų sveikata ir mityba“ ir, remiantis kitų šalių patirtimi, aiškiai matyti, kad nėra privalomo valgiaraščių derinimo . Tiesa, daugelis šalių turi reikalavimus, iš kokių produktų gaminama, kokie turi būti porcijų dydžiai, koks yra produktų, patiekalų vartojimo dažnumas, ir verslui yra parengusios daug rekomendacijų.

Mūsų tarnyba pasiūlė, kad vaikų maitinimo tvarkos apraše būtų ne rekomenduojami vaisiai ir daržovės, o pateikiamas maisto produktų ir gėrimų sąrašas, iš kurių būtų gaminami patiekalai vaikams. Pavyzdžiui, pirmenybė turi būti teikiama šviežioms daržovėms, vaisiams ir uogoms, kurie užauginami Lietuvoje, ūkininkų išaugintos produkcijos rudeniniam derliui“, - sako A.Išarienė.

Daugiametė valstybinės kontrolės patirtis vaikų ugdymo įstaigose parodė trūkumus, kad nebuvo aiškios pozicijos, kaip organizuoti vaikų maitinimą bendru valstybės lygmeniu, valgiaraščių derinimas mokyklose neefektyvus, nes tik 23 procentai socialiai maitinamų vaikų maitinasi pagal suderintą valgiaraštį, o kiti perka patiekalus pagal poreikį, nėra vieningos sistemos organizuojant viešuosius pirkimus ir, kas blogiausia, vaikų maitinimas vyksta už mokyklos ribų.

Picai nesako griežto „ne“

VMVT atkreipia dėmesį, kad savivaldybės taip pat turėtų įsitraukti formuojant vaikų sveikos mitybos principus. Būtina keisti savivaldybių požiūrį į išduodamas licencijas prekybai, ypač kioskams ir kebabinėms,kurie dažnai įsikuria šalia mokyklų ir pertraukų metu tampa vaikų traumos centru.

„Iš tikrųjų matome, kad vaikai mėgsta picas. Jeigu lopšeliuose–darželiuose nerekomenduojama, kodėl socialinės globos įstaigose pietums vaikai negali gauti picos? Taigi reikia nustatyti, kokiu dažnumu – pavyzdžiui, ne dažniau kaip vieną kartą per dešimt dienų jas galima patiekti vaikams. Būtų daug geriau, kad moksleiviai ateitų valgyti picos į mokyklą, nei bėgtų per gatvę į prekybos centrus. Tad turime realiai vertinti situaciją ir problemas“, – sako A.Išarienė.

VMVT ir sveikatos specialistai nuolat svarsto, kuo vaikus sudominti, kad jie eitų pietauti į mokyklos valgyklą? „Be abejonės, vaikai nori desertų. Šiuo metu kiekviena mokykla prekiauja bandelėmis su įvairiais įdarais, cinamonu, razinomis, taip pat trapiais sausainiais, kurie yra leidžiami pagal tvarkos aprašą. Pritariame Sveikatos apsaugos ministerijai, kad reikia nustatyti maisto produktų didžiausią leistiną cukraus kiekį. Tarnyba rekomenduoja, kad valgiaraštis būtų papildomas desertais, kurių sudėtyje daugiau nei penkiasdešimt procentų sudarytų vaisiai. Tarnyba kviečia maisto technologus pasiūlyti naujų desertų vaikams“, – sako A.Išarienė.

Svarbi tėvų nuomonė

VMVT sudarė sąlygas tėvams ar jų atstovams dalyvauti darželių bei mokyklų patikrinimuose, kuomet vykdoma valstybinė kontrolė. Neplaniniuose maisto tvarkos patikrinimuose norintys dalyvauti tėveliai turės kreiptis į teritorinę VMVT, užpildyti deklaracijas ir konfidencialumo pasižadėjimus, patikrinimų metu privalės vilkėti specialius drabužius.

„Visos mokyklos ir darželiai jau turi teisę pateikti suderintus valgiaraščius interneto svetainėse. Tėvai, kurių nuomonė itin svarbi mūsų tarnybai, gali su jais susipažinti. Po ilgų diskusijų Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, gydytojai, sveikatos specialistai sutarė, kad, atsižvelgus į tėvų pageidavimus, vaikams būtų teikiamas vegetarinis maitinimas. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija rengia jo rekomendacijas, tačiau tėveliams bus priminta, kad vaikai turi gauti visavertį maitinimą. Žodžiu, atsakomybė paliekama tėvams. Tiek VMVT, tiek Sveikatos apsaugos ministerija yra atvira tėvų siūlymams. Visų mūsų tikslas – kad vaikai eitų maitintis į mokyklų valgyklas. Visi turime suvokti, kad tinkama mityba ir vaikų švietimas yra investicija į ateitį“, – sako A.Išarienė

VMVT rekomendacijos

Reglamentuoti patiekalo vienos porcijos dydį pagal vaikų amžiaus grupes (pavyzdžiui, 4–6 metų amžiaus vaiko pusryčiai: karštas gėrimas 200 ml, grūdų košė 200 g ar kt., 60 g vaisius ir pan.).

Patiekalo porcijos paskirstymas lėkštėje, pavyzdžiui, ½ lėkštės sudarytų daržovės ir (ar) vaisiai, ¼ lėkštės – mėsa ar kitas daug baltymų turintis patiekalas ir ¼ lėkštės – grūdiniai produktai.

Reglamentuoti pagrindines vartojamų maisto produktų (patiekalų) grupes ir jų vartojimo dažnumą, pavyzdžiui, raudona mėsa du kartus per savaitę, mėsos gaminiai (virtos dešrelės) 1 kartą per savaitę, tepamas sviestas, margarinas ir kt.

Parengti rekomendacijas verslo atstovams valgiaraščių sudarymui, pavyzdinius valgiaraščius atskiroms amžiaus grupėms atsižvelgiant į atskirus mitybinius poreikius.

Parengti patiekalų faktinio kaloringumo ir maistingumo gairės, kuriose būtų nustatyti patiekalų tyrimų vertės nuokrypiai, nustatyti vienodą patiekalų energinę ir maistinę vertę.

„Ilgą laiką kosėjau: ne nuolatos, nelabai stipriai... Paskui pajutau, kad naktimis pradėjau po truputį dusti. Miegi ir prabundi, nes pritrūksta oro“, - pasakoja Kaune gyvenantis Tautis Makauskas, kuris serga lėtine obstrukcine plaučių liga, bet rūkyti vis dar nemeta.

Rūkyti nemetė

„Buvo ne visiškai išgydytas lėtinis bronchitas. Ilgą laiką vis kosėjau: ne nuolatos, nelabai stipriai. O paskui pajutau, kad naktimis pradėjau po truputį dusti. Miegi ir prabundi išsigandęs, jog pritrūksta oro. Įkvėpti norisi, bet nėra kuo. Tuomet nuėjau išsitirti ir man atrado lėtinę obstrukcinę plaučių ligą. Tai yra, mano plaučiai po truputį ragėja. Kadangi jų tūris mažėja, negaliu įkvėpti užtektinai oro“, - pasakoja penkiasdešimties metų vyras.

Pacientas, kuris dūmą traukia nuo septyniolikos, puikiai supranta, kad rūkymas – svarbiausias lėtinės obstrukcinės plaučių ligos susiformavimo faktorius.

Per parą, kaip pasakoja, surūkydavo pakelį cigarečių, kartais ir daugiau.

„Teisybę pasakius, aš ir dabar rūkau. Suprantu, kad tai yra labai negerai ir reikia mesti, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Žinot, žmogus toks padaras, jis bando save apgauti, pakeisdamas cigarečių rūšį į neturinčias nikotino ar rūkydamas elektronines cigaretes.

Gydytojai prigąsdino, kad po penkerių metų aš negalėsiu normaliai kvėpuoti ir man reikės deguonies, bet man vis dar sunkiai sekasi mesti rūkyti. Tai yra labai kvailas įprotis“, - apgailestauja vyras.

Ilgisi kalnų

„Dabar, vartojant vaistus, liga man netrukdo gyventi, nekalbant apie tai, kad negaliu nardyti ir važiuoti į kalnus, nes aukštyje mano plaučiams neužtenka deguonies.

Jeigu aš dabar turėčiau nubėgti kilometrą, po kokių dviejų trijų šimtų metrų man pritrūks oro ir aš turėsiu sustoti, pakvėpuoti, atsigauti ir tik tada galėsiu bėgti toliau“, - pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose besigydantis pacientas.

Vyras priverstas nuolat vartoti purškiamuosius vaistus, kurie padeda palaikyti gyvenimo kokybę. „Jeigu nėra didelių fizinių krūvių, nereikia, pavyzdžiui, kasti griovio, liga visiškai netrukdo gyventi. Aš nejaučiu, kad ją turiu. O kai nuvažiuoju prie jūros, išvis užsimirštu, jog sergu. Iki tiek užsimirštu, kad pradedu plaukti. Kai beplaukiant pradeda stigti oro, atsimenu.

Labiausiai, ko gailiuosi, kad kalnai man užsivėrė negrįžtamai. Nes nėra vaistų, kad visiškai išgytum, ligą galima tik pristabdyti“, - atsidūsta vyras.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Pulmonologijos ir imunologijos klinikos vadovas prof. Raimundas Sakalauskas:

- Kokios lėtinės obstrukcinės plaučių ligos priežastys?

- Dauguma atvejų tai - ilgalaikio rūkymo sukeliama liga. Netgi yra toks epidemiologinis kriterijus, kuris naudojamas gydytojų ne kaip diagnostinis, bet kaip orientacinis terminas: „pakmečiai“. Laikoma, kad jeigu žmogus rūkė dešimt metų po pakelį cigarečių per dieną arba dvidešimt metų po pusę pakelio – tai bus dešimt pakmečių. Bet klinikinėje praktikoje mes sakome, kad žmogui, kuris yra nuolatinis rūkantysis, rizika susirgti šia liga išauga.

Retesnės priežastys yra kitokios kilmės oro tarša. Liga gali susiformuoti dėl oro taršos dalelių, ilgą laiką nuolatos patenkančių į plaučius. Azijos šalyse dar viena šios ligos priežasčių yra užterštas oras virtuvėje, kai atvira liepsna deginamas organinis kuras.

Šie oro taršos veiksniai – kenksmingos dujos ar smulkios dalelės – per ilgą laiką sukelia specifinį bronchų sienelių ir plaučių alveolių ilgalaikį lėtinį uždegimą, kuriam formuojantis ir progresuojant nukenčia kvėpavimo organų, pirmiausia - bronchų, funkcija. Tai pasireiškia lėtinio bronchito požymiais ir blogėjančiu aprūpinimu deguonimi. Taigi, ilgai rūkančiam žmogui lėtinio bronchito simptomai ilgainiui progresuoja: atsiranda kosulys, skrepliavimas ir, be abejo, dusulys. Pastarasis jau reiškia toli pažengusią ligą.

- Rūkantys asmenys, ypač varginami nuolatinio kosulio, linkę profilaktiškai pasitikrinti sveikatą?

- Pagrindinė bėda, kad ilgą laiką rūkantys žmonės, ir kosėdami, ir skrepliuodami, ir esant kitiems nemaloniems pojūčiams krūtinėje, jau nekalbant apie dusulį, galvoja, kad tai yra paprasčiausiai dėl rūkymo. Jie sau įteigia, kad tai nėra liga. Norėsiu, mesiu rūkyti ir nemalonių simptomų nebus. Deja, tai yra neteisybė. Dėl to vėluoja diagnozės nustatymas, nėra motyvacijos mesti rūkyti, kas irgi skatina ligos progresą, ir pati gydymo pradžia vėluoja.

- Kas lemia, rūkantysis susirgs šia liga ar ne?

- Ne visi rūkantieji suserga, bet apie devyniasdešimt procentų priežasčių sukelia rūkymas. Tam įtakos turi ne tik pats bronchus dirginantis veiksnys – oro taršos dalelytės ar dujos, bet ir paties individo gyvybingumas arba atsparumas. Ne retas gali sakyti: mano senelis išgyveno šimtą metų ir visą laiką rūkė. Be abejo, yra žmonių, kurie vaikšto virš tarpeklio ant įtempto lyno ir nenukrenta. Bet nereiškia, kad kiekvienam taip reikia daryti.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra ne tik aktyvus rūkymas, bet ir pasyvus. Turime duomenų, kad vaikai, kurių motinos rūkė nėštumo metu, turi neabejotiną polinkį sirgti kvėpavimo organų ligomis. Lėtine obstrukcine plaučių liga – irgi.

- Sakykite, kas laukia šia liga susirgusių asmenų ateityje?

- Nesinori gąsdinti, bet pacientai gyvenimą baigia anksčiau negu jiems priklausytų. Yra įvairių statistikos duomenų, epidemiologinės studijos, kad galima kalbėti apie amžiaus sutrumpėjimą aštuoniais–dešimčia metų dėl šios ligos. Kas svarbu – kad studijos pakankamai įtikinamai rodo, jog kuo anksčiau žmogus meta rūkyti, tuo jo prarandama gyvenimo trukmė trumpėja. Mesdamas rūkyti žmogus, būdamas penkiasdešimties metų, išlošia rūkymo sąlygotos ligos formavimosi atimtą gyvenimo laiką.

Pačios ligos baigtis yra gana liūdnoka: žmogus gyvenimą baigia jausdamas dusulį ir lėtinio plaučių pažeidimo simptomus.

- Ši liga gali būti išgydoma?

- Liga, atvirai sakant, praktiškai neišgydoma, bet nuolat vartojant vaistus sustabdomas jos vystymasis. Bet labai svarbu, kad pacientai, kurie, aišku, vartoja vaistus, mestų ir rūkyti. Tai svarbu ne tik sveikiesiems, bet ir lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems pacientams.

„Gydytojas, išrašydamas vaistus, irgi galėtų priminti: neužmirškite, kad švirkšto arba medikamentų, kurių galiojimo terminas yra pasibaigęs, negalima išmesti į konteinerį“, - siūlo aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, pastebėdamas, kad toli gražu ne kiekvienas gyventojas žino, kaip tinkamai pasirūpinti medicininėmis arba farmacinėmis atliekomis.

Meta kur papuolė

„Gydytojas, žinoma, turi daugiau rūpesčių, bet, aš manau, kad jam tikrai būtų nesunku ir nieko nekainuotų informuoti pacientus. Kalbėdami su medicinos bendruomene, mes būtinai paliesime šią temą.

Prisipažinsiu, kad medicinines atliekas tikrai primirštame. Padangos, polietileno maišeliai – labai akivaizdžiai matomi. O švirkštus, kurie tikrai gali sukelti daug bėdų, jeigu yra numetami ne vietoje, primirštame arba jų nepastebime“, - sako aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.

Anot jo, medicinines arba farmacines atliekas gyventojai dažniausiai meta į komunalinių atliekų konteinerius, nes ne visi žino, kur jas galima priduoti arba tiesiog pritingi rūšiuoti: „Didžiausia bėda, kad žmonės nežino, kaip teisingai tvarkytis su medicininėmis atliekomis. Vaistus be jokių problemų priima vaistinėje. Pats įsitikinau, nes turėjome šeimoje sunkų ligonį: susikaupė daug vaistų, jam mirus viską nunešėme į vaistinę.

Žmonės turėtų atsakingiau žiūrėti ir tokių atliekų nemesti į konteinerį ar kur papuolė.

Galbūt yra ir mūsų ministerijos kaltės – visuomenę nepakankamai informuojame.

Apie atliekų tvarkymą būtinai kalbėsime dar šį rudenį, nes tai yra viena aktualiausių aplinkosaugos problemų. Ir būtinai akcentuosime medicinines atliekas,

nes jos dažnai priskirtinos prie pavojingų. Pavyzdžiui, naudoti švirkštai yra potencialus užkrato nešiotojas“.

Tačiau kur gyventojai galėtų juos priduoti, ministras negalėjo atsakyti.

„Pagalvosime, kaip švirkštus dar geriau galėtume surinkti būtent iš gyventojų. Su įstaigomis viskas tvarkoj. Bet kaip informuoti gyventojus, kad jie kiekvieną kartą pirkdami tiesiog ant pakuotės arba vaistinės maišelyje rastų informaciją, kur padėti medicinines atliekas, pasenusius vaistus ir visa kita“, - žadėjo K.Trečiokas.

Atneša ir pasenusią kosmetiką

Kaip skelbia Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Inspektavimo skyriaus vedėjos pavaduotoja Diana Leleckaitė, naikintinus, tai yra pasibaigusio galiojimo, nesuvartotus, nebereikalingus vaistus visos vaistinės privalo neatlygintinai priimti iš gyventojų ir perduoti juos farmacinių atliekų tvarkymo įmonei.

Kiekvienoje vaistinėje, kaip pažymi specialistė, turi būti pateikta aiškiai matoma, lengvai įskaitoma informacija apie galimybę vaistinėje nemokamai atiduoti naikintinus vaistus, raginimas rinkti vaistus atskirai ir jų neišmesti kartu su kitomis komunalinėmis atliekomis.

„Gyventojai atneša į vaistinę įvairių formų vaistų, kurių didžiąją dalį sudaro tabletės, tačiau gauname ir tepalų, ampulių, sirupų ir panašiai. Taip pat į mūsų vaistines gyventojai atneša pasibaigusio galiojimo termino kitas prekes, kurių didžią dalį sudaro maisto papildai, pasitaiko kosmetikos priemonių ir kitų prekių. Tokios atliekos nėra priskirtos naikintinų vaistų grupei ir mūsų vaistinės priima kaip buitines atliekas bei atiduoda jas buitinių atliekų surinkėjams.

Iš gyventojų surenkamų prekių paslauga yra nemokama.

Mūsų vaistinė pernai priėmė iš gyventojų 488 kg naikintinų vaistų ir perdavė atliekų šalinimo įmonei“, - pasakoja „Benu“ vaistinės atstovė Rasa Slauskienė.

Komentarai

Seimo narys Algis Strelčiūnas:

- Gyventojai medicinines atliekas meta į konteinerius ir jos patenka į sąvartyną. Ši problema nėra išspręsta. Galiu pasakyti, kad Lazdynų bendruomenė jau atkreipė dėmesį, kad dalis medicininių atliekų arba vaistų patenka į konkretų sąvartyną. O tai kelia pavojų.

Sprendimo būdas turėtų būti toks: pirmoje eilėje turi būti sustatyti specialūs konteineriai.

Blogiausiu atveju prie poliklinikų arba parduotuvėse, žinoma, taip pat ir vaistinėse, turėtų būti pastatytos atskiros dėžutės, kad visgi panaudotų vaistų kuo mažiau patektų į sąvartynus.

Dar reikalinga papildoma informacija, kad gyventojai būtų supažindinami, jog su kiekviena išmesta vaistų pakuote keliamas pavojus aplinkai.

Reikia, kad būtų elementari, paprasta tvarka, atsirastų supratimas, kad vaistai, kurie patenka į bendruosius konteinerius, kenkia aplinkai. Aš tikėjausi, kad ši problema bus išspręsta, kai bus pastatyta „Toksika“. Bet kaip surinkti medicinines atliekas iš gyventojų – klausimas dar neišspręstas.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė:

- Mano duomenimis nėra reglamentavimo, kadangi tai yra Aplinkos ministerijos klausimas. Arba tvarka turėtų būti reglamentuota mūsų abiejų – sveikatos apsaugos ir aplinkos ministrų – aprašu.

Mūsų nustatyta tvarka yra taikytina tiktai vaistams ir negali būti taikoma medicininėms priemonėms: tai yra švirkštams ir panaudotoms adatoms. Bet yra akivaizdžiai aišku, kad tai būtų nebe mūsų vienų arba netgi ne mūsų kompetencija, kaip reikėtų sunaikinti tokias atliekas. Kaip įvertina mūsų specialistai, turėtų būti nustatyta tiksli ir aiški tvarka, kadangi tai gali sukelti ir pavojų aplinkiniams. Ko gero, man teks bendrauti su aplinkos ministru ir pasiūlyti bendrą reglamentavimą arba jų pačių reglamentavimą, kaip turėtų būti elgiamasi su šiomis atliekomis.

UAB „Farmacinių atliekų šalinimas“ vadovė Rosvita Gustaitienė:

- Farmacines atliekas, vaistus gyventojai gali nemokamai atiduoti į bet kurią visuomeninę vaistinę ir tikrai tos atliekos bus tinkamai sutvarkytos. Bet kyla problemų su medicininių atliekų tvarkymu, kuomet žmonės patys namuose leidžiasi vaistus, tarkime, insuliną. Tai iš tikrųjų nėra teisės aktų, kurie reglamentuotų, kaip reikėtų tvarkyti tokias atliekas. Bet mūsų rekomendacija ir siūlymas – kad tokias atliekas gyventojai pristatytų į savo gydymo įstaigą, į gydyto, kuris išrašė leidžiamus vaistus, kabinetą.

Tikrai nepatariame į komunalinių atliekų konteinerį mesti adatų, vienkartinių lašinimo sistemų ir kitokių infekuotų atliekų.

"Esu nepatenkinta veido oda. Toks jausmas, kad ji yra labai nešvari: joje matyti įvairių spuogelių bei inkštirų, ypač nosies, smakro srityje. Sakykite, kaip žinoti, kuri odos valymo procedūra man būtų tinkamiausia? Ar veido valymas rūgštimi yra veiksmingas?"  - klausia Rasa, 24 m.

Atsako kosmetologė Nora Vanagaitytė:

- Geriausiai ateiti į konsultaciją pas kosmetologą arba dermatologą, kuris apžiūrėjęs jūsų veido odą ir uždavęs tam tikrų klausimų, - ar neturite alergijų, ar nevargina tam tikros odos ligos, - gali nuspręsti, kokios veido valymo procedūros reikalingos jūsų odai.

Veido valymo procedūrų yra įvairių. Pradedant nuo elementaraus mechaninio veido valymo, kaukių terapijos, deimantinės dermabrazijos, lazerinių veido šveitimų. Taip pat yra įvairiausių laipsnių rūgštiniai valymai: nuo labai mažo su vaisių rūgštimi, kuris tinka praktiškai visiems odos tipams – iki tik klinikose atliekamų procedūrų.

Po vienų procedūrų galima važiuoti prie jūros ir degintis, po kitų – būtinai reikalinga apsauga nuo saulės ir keletą dienų negalima tiesiogiai kontaktuoti su saulės spinduliais.

Bet veido valymas rūgštimi tinka ne visiems.

Kartais veide matyti įvairiausių inkštirų ir pūlinukų, kuriuos galima pašalinti tik atliekant mechaninį veido valymą. Tai gali būti mechaninis šveitimas su grūdeliais arba ultragarsinis veido valymas. Pastarasis irgi nėra atliekamas su rūgštimi ar cheminėmis priemonėmis.

Pritaikius tinkamas priemones puikiai pavyksta „suvaldyti“ inkštirus.

Nereikia pamiršti, kad inkštirai yra normali mūsų fiziologijos dalis: per poras išeina odos riebalai, kad suteptų veidą ir duotų jam apsaugą. Veidas visą laiką yra atviras – ir vasarą, ir žiemą. Jis nėra niekuo apsaugotas. Dėlto poros ant veido, palyginus su kitomis kūno dalimis, yra didesnės.

Gera veido priežiūra, kuri tinka būtent jūsų odai, irgi pagelbsti. Nes tada oda galvoja: „Man nereikia tiek daug riebalo gaminti, nes veidas yra pakankamai pridrėkinamas.“

Inkštirų susidarymą galima sumažinti įvairiomis priemonėmis.

Kad jie visiškai išnyktų, ypač jauname amžiuje, praktiškai neįmanoma. Nebent būtų taikomos lazerinės procedūros, bet jas reikėtų atlikti pakankamai dažnai.

Galiu pasakyti, kad per kiekvieną veido odos priežiūros procedūrą yra atliekamas vienoks ar kitoks veido valymas – tai yra nušveitimas, ar su švelnia rūgštimi, ar kokiomis nors stipresnėmis priemonėmis. Kitaip bus visiškai minimali kaukių skvarba ir atliekamos grožio procedūros nebetenka prasmės.

Vieni sako, kad veido valymą reikia daryti kas mėnesį. Aš sakau, kad jis turi būti atliekamas pagal poreikį. Jeigu jūs pasižiūrite į veidrodį ir matote, kad veidas atrodo užsiteršęs, tuomet turi būti atliekamas odos valymas.

Naudingi patarimai

Veido valymą galima atlikti ir namuose.

Prieš procedūrą nusiprauskite šiltu vandeniu ir įprastu prausikliu, pašalinkite negyvų ląstelių sluoksnį šveitikliu.

Visiems odos tipams, išskyrus spuoguotą, tiks šveitiklis iš šaukšto kavos tirščių ir pusės šaukštelio alyvuogių aliejaus. Taip pat galite išbandyti indišką šveitiklį: šaukštas rudojo cukrus, cinamono ir sezamų aliejaus. Riebią odą šveiskite kiaušinio baltymu, išmaišytu su šaukšteliu jūros druskos.

Tada atverkite poras ir paruoškite veidą valomajai kaukei.

Poras puikiai atveria arbatos kompresai arba garų vonelės.

Užkaiskite puodą vandens. Jam užvirus, įmeskite vaistažolių arbatos (medetkų, ramunėlių, pipirmėčių), nuimkite nuo ugnies ir pasilenkę palaikykite virš garų veidą. Taip pabūti reikėtų iki penkių minučių. Po to iš karto dėkite kaukę.

Jei jūsų oda spuoguota, atlikdami procedūrą, turėkite salicilo spirito tirpalo arba spiritinės medetkų tinktūros.