Modelis: 100:80:100
Keturių darbo dienų savaitės pagrindinė idėja remiasi principu 100:80:100. Pagal šį modelį laikomasi nuostatos, kad darbuotojams mokamas tokio pat dydžio darbo užmokestis, kaip ir dirbant penkias darbo dienas per savaitę: jis atitinka modelyje 100 proc. dydį. Kita vertus, darbo krūvis darbuotojui santykinai padidėja, nes savaitės darbo valandų skaičius sumažėja nuo 40 iki 32 ir per keturias darbo dienas darbuotojas turi atlikti suplanuotas užduotis, kurias anksčiau atlikdavo per penkias. Kitaip sakant, savaitės darbo laikas sutrumpėja 20 proc. ir galiausiai už tai, kad darbdavys mums sumokėtų tokio paties dydžio darbo užmokestį, kai dirbame viena diena mažiau, mes užtikriname, kad dirbsime 100 proc. produktyvumu.
Gali būti taikomi ir tarpiniai keturių darbo dienų savaitės modeliai. Pavyzdžiui, darbo dienomis dirbti po 6 valandas, dirbant penkias dienas per savaitę. Kita alternatyva – keturių su puse darbo dienų savaitės modelis. Dviejų savaičių laikotarpiu devynios dienos būtų skiriamos darbui (vietoje įprastinių dešimties), o penkios – asmeniniam gyvenimui (vietoje įprastinių keturių laisvadienių). Šiuo atveju, pavyzdžiui, kas antras penktadienis darbuotojui galėtų būti laisvadienis. Nepriklausomai nuo to, kuris modelis būtų pasirenkamas, tai reikalauja inovatyvaus požiūrio į darbuotojus ir į darbų organizavimo procesą. Akivaizdu, kad šiuose modeliuose pagrindinė ašis yra darbo rezultatai, našumas, o ne kiekybiškai pagrįstas ir įvertintas darbo valandų skaičius.
Tendencijos: aktyvėja diskusijos apie trumpesnę darbo savaitę pasaulyje ir Lietuvoje. (Shutterstock nuotr.)
Esminiai pranašumai
Remiantis kitose šalyse atliktais keturių darbo dienų savaitės tyrimais, galima išskirti eksperimentą Japonijoje, kurio metu buvo nustatyta, kad darbuotojų našumas padidėjo 40 proc. Analogiško bandymo metu Naujoje Zelandijoje 2018 m. darbuotojų našumas išaugo 20 proc. Panašaus pobūdžio rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir kitur.
Kita vertus, svarbu ne tik tai, kaip greitai ir efektyviai darbuotojas geba atlikti jam paskirtas užduotis, bet ir kaip jis jaučiasi, kaip geba derinti dvi pagrindines gyvenimo sritis: darbą ir asmeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje 2018 m. keturių darbo dienų savaitės eksperimento metu buvo nustatyta, kad darbuotojų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausavyra pagerėjo 45 proc. Šiame kontekste svarbu akcentuoti ir streso lygį, kuris, pasak Jungtinėje Karalystėje vykdyto eksperimento rezultatų, sumažėjo daugiau nei trims ketvirtadaliams (78 proc.) darbuotojų. Be to, trumpesnė darbo savaitė gali būti puiki motyvacinė priemonė talentams pritraukti.
Motyvuoti, laimingi, efektyviai dirbantys ir pailsėję darbuotojai progresyviai mąstančiam darbdaviui yra tikra vertybė. Be viso to, kitų šalių patirtis rodo, kad, taikant keturių darbo dienų savaitės modelį, sumažėja elektros išlaidos (pavyzdžiui, Japonijoje – 23 proc.). Vienas iš bankų Italijoje pasiūlė darbuotojams šį modelį siekdamas spręsti išaugusius elektros energijos išlaidas.
Galiausiai, dirbdami keturias dienas per savaitę, turėtume tris laisvadienius, kurių metu galėtume didesnį dėmesį ir laiko skirti šeimai, vaikams, pomėgiams, pramogoms, kelionėms.
Esminiai trūkumai
Vis dėlto, tenka pripažinti, kad ne visuose sektoriuose ir ne visoms profesijoms galima pritaikyti minėtą keturių darbo dienų savaitės modelį. Pavyzdžiui, 2015 m. Švedijoje įgyvendinto eksperimento rezultatai nevienareikšmiški: buvo atliekamas eksperimentas tarp 80 slaugytojų ir gydytojų.
Matyti ne grėsmes, o galimybes ir panaudoti tai kaip pranašumą, galbūt net kaip konkurencinį pranašumą.
Be to, minėtas streso lygis tikrai ne visiems sumažėtų taikant tokios trumpesnės darbo savaitės modelį. Esame skirtingi, todėl dirbti efektyviau, turint santykinai mažiau laiko, daliai iš mūsų gali reikšti tai, kad reikės dirbti viršvalandžius norint realizuoti išsikeltus savaitės tikslus. Ne paslaptis, kad ir dabar yra vadinamųjų darboholikų. Antai, 2016 m. Jungtinėje Karalystėje apskaičiuota, kad apie 13 proc. darbuotojų per savaitę dirba ilgiau nei 48 val.
Siekiant sėkmingai įgyvendinti keturių darbo dienų savaitės eksperimentą, tikslinga atlikti didelius namų darbus tiek techniniu lygmeniu, tiek vartotojų aptarnavimo srityje, tiek kolektyvo mastu.
Galiausiai, siekiant taikyti šį modelį, būtina išeiti iš standartinio mąstymo ribų. Matyti ne grėsmių, o galimybių ir panaudoti tai kaip pranašumą, galimai net kaip konkurencinį.
Kada turėsime?
Keturių darbo dienų savaitė – ne naujiena Lietuvoje. Dalis įmonių šį modelį jau sėkmingai taiko. Akcentuotina ir tai, kad Lietuvoje nuo 2023 m. tėvai, auginantys vaikus iki trejų metų, gali pasinaudoti galimybe dirbti pagal keturių darbo dienų savaitės modelį (valstybės ir savivaldybių įstaigose).
Drįstu teigti, kad ateityje turėsime keturių darbo dienų savaitę, bet nuo mūsų pačių priklauso, kaip greitai tai įvyks. Akivaizdu, kad darbo rinkoje, ypač praūžus COVID-19 pandemijai, atsirado lankstumo poreikis. Remiantis kitų šalių eksperimentų rezultatais, matome išgryninamus modelio pranašumus ir trūkumus. Akivaizdu, kad tai neesminis raktas į geresnį gyvenimą, bet tai gali būti viena iš prielaidų, prisidedančių prie jo kūrimo.
Akivaizdus to pavyzdys yra JAV automobilių pramonės magnatas Henry Fordas, kuris 1926 m. gamykloje savo darbuotojams įvedė penkių darbo dienų savaitę (vietoj tuo metu buvusių šešių), bet darbo užmokestis išliko nepakitęs, palyginti su įprasta ilgesne darbo savaite. 1938 m. tai buvo įgyvendinta, reglamentuota ir JAV kontekste.
