Finale šeimininkių porai pasipriešinti neįstengė pirmojo etapo nugalėtojų Jekaterinos Kovalskajos ir Agnieškos Paškevič tandemas.

Pirmasis „LTF Open“ etapas vyko prieš porą savaičių Vilniuje. Sostinėje V.Makauskaitė žaidė poroje su Ieva Kazūraityte, kur pusfinalyje nusileido vilnietėms J.Kovalskajai ir A.Paškevič.

„Ieva šįsyk žaisti negalėjo, tad pakeičiau ją. Mes su Vilte poroje esame žaidę anksčiau, tad tame nieko naujo, tai sena draugystė“, – prieš turnyro Kaune pusfinalį prisipažino V.Vitkauskaitė.

Pusfinalyje V.Makauskaitė ir V.Vitkauskaitė įveikė pirmojo etapo antrosios vietos laimėtojas Ievą Vasiliauskaitę ir Gerdą Grudzinskaitę. O finale kaunietės nepaliko šansų pirmojo etapo nugalėtojoms, įveikusios sostinės atstoves 2:0.

Rungtynės dėl trečiosios vietos Nemuno saloje buvo įdomiausios Gerdos ir Rugilės Grudzinskaičių tėvams, praeityje žinomam šalies futbolininkui Žydrūnui Grudzinskui ir jo žmonai, atlydėjusiems merginas į Kauną. Rugilė ir Gerda, anksčiau žaidusios kartu, šįkart stojo kovon skirtingose tinklo pusėse.

„Čia ne futbolas, lygiosios neįmanomos, tad sėdėsiu tyliai“, – prieš dukrų mačą neutralumą deklaravo Ž.Grudzinskas.

Jaunėlės Rugilės ir Dominykos Naudužaitės dvejetas laimėjo pirmąjį setą, tačiau vėliau iniciatyvą perėmė vyresnės sesers ir Ievos Vasiliauskaitės pora, kuri ir laimėjo mačą 2:1.

Bene gražiausia moterų turnyro dvikova antrajame etape tapo mačas dėl penktosios vietos. Čia Agnė Daunytė ir Sigita Graužinytė buvo sutriuškintos pirmajame sete, tačiau po to atsigavo, ir emocingai palaikydamos viena kitą, patiesė Jomilę Bytautaitę ir Martyną Kačinskaitę.

„Mes pradžioje ne iki galo supratome varžybų sistemą ir kai susizgribome, paaiškėjo, jog teks žaisti tik dėl paskutinių vietų. Nors, mano manymu, dėl kiekvienos vietos reikia kovoti, kaip dėl pirmos, Agnė mačo pradžioje buvo visai be nuotaikos, tad teko ją užvedinėti“, – džiaugsmingai su porininke atšventusi pergalę kalbėjo S.Graužinytė.

Kadangi Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionato antrajame etape moterų turnyre varžėsi tik 6 poros (pirmajame etape jų buvo 8), dalyves pirmajame rate teko paskirstyti į du pogupius po 3 komandas. Po to vyko pusfinaliai ir dvikovos dėl vietų.

„LTF Open“ organizatoriai LTF (Lietuvos tinklinio federacija) ir „360 Sportas“ sezono pradžioje kalbėjo apie ambicingus tikslus pakelti paplūdimio tinklinį šalyje į naują lygmenį, tačiau atvirųjų šalies pirmenybių antrajame etape nei moterų, nei vyrų varžybose nedalyvavo nei viena pora iš užsienio, o varžybos, kurias planuota rengti 2 arba 3 dienas, dėl negausaus dalyvavimo sutilpo į vieną.

„Nieko nuostabaus, kad niekas nesiveržia į šį turnyrą. Analogiškose varžybose Latvijoje gerokai mažesnis starto mokestis ir kovojama dėl šiokio tokio piniginio prizinio fondo, kurio čia išvis nėra“, – sakė viena iš varžybų dalyvių.

Varžybos Nemuno saloje nesutraukė ne tik dalyvių. Itin negausiai jas stebėjo ir žiūrovai, kurie nesusirinko ir dėl reklamos stokos, ir dėl „nepliažinio“ oro – pastovios lietaus grėsmės ir didžiulius skėčius-palapines ne kartą išvertusio vėjo.

Lietuvos atvirųjų paplūdimio tinklinio pirmenybių trečiasis etapas numatytas liepos pabaigoje Klaipėdoje, ketvirtasis – rugpjūčio antroje pusėje Rokiškyje. Galutines vietas čempionate nulems penktasis etapas, kuris bus surengtas pirmąjį rugsėjo savaitgalį Vilniuje.

Nepaisant to, jis neskuba nieko smerkti ir tiki, kad panacėja gali tapti nuoširdi pagalba valstybės prezidentui Vladimirui Putinui.

Prieš ketvirtį šimtmečio buvęs vienu pagrindinių Rusijos Federacijos Konstitucijos kūrėjų, Vytauto Didžiojo universitete vykusio II Baltijos ir Juodosios jūrų forumo iniciatorius G. Burbulis, lankydamasis Prezidento V. Adamkaus bibliotekoje Kaune, buvusiam mūsų šalies vadovui padovanojo prašmatniai įrištą Rusijos Konstitucijos egzempliorių. Kas kartą kalbėdamas apie tai, kas gali išgelbėti nuo demokratijos tolstančią jo tėvynę, G. Burbulis visada atsiremia į 1993 m. pabaigoje priimtą pagrindinį šalies įstatymą.

"Mes turime išvargtą Rusijos vystymosi strategiją – 1993 m. gruodžio 12 d. visuotiniu balsavimu priimtą Rusijos Konstituciją. Ji yra dominuojanti strateginė, vertybinė Rusijos ateities sistema. Tiksliau, tai tendencijai, kurią šiandien demonstruoja Rusijos politinis režimas, Konstitucijoje yra alternatyva. Mums nereikia dairytis, kaip turi atrodyti Rusijos ateitis, ji yra aiškiai apibrėžta. Tereikia nuosekliai, atsakingai realizuoti tai", – ramiai, neabejodamas nė vienu žodžiu, kalba G.Burbulis.

Šviesia Rusijos ateitimi tikintis politikas puikiai jaučiasi istorinėje savo protėvių šalyje, iš kurios jo seneliai Kazimieras ir Liza su dviem sūnumis 1915 m. išvyko į Rusijos imperijos gilumą, į Uralą perkėlus gamyklą, kurioje jie dirbo.

Interviu "Kauno dienai" G. Burbulis atviravo apie didžiausias šiandienės Rusijos problemas, kalbėjo apie politinės filosofijos prasmę ir vylėsi, kad jaunoji šalies karta spės išvysti naująją, demokratiškesnę, harmoningesnę ir oresnę Rusiją.

– Jūs dirbote toje vyriausybėje, kuri pertvarkė tuometį imperinį, sovietinį traukinį ir jį nukreipė modernios, demokratinės valstybės kryptimi. Žvelgiant iš mūsų pozicijų, atrodo, kad traukinys rieda atgal. Ar, jūsų nuomone, taip ir yra?

– Man labai patinka šios metaforos, tačiau realus gyvenimas dažnai pasireiškia kitomis būsenomis. Istorija vis dėlto nėra kelionė per suplanuotas šalis ir norimais kraštovaizdžiais. Dažniau tai sudėtingiausi išbandymai kiekvienai atskirai šaliai, tautai. Juolab kad tie išbandymai ypač sunkūs buvusiai carinei-sovietinei imperijai.

Visos esminės reformos, vykdytos per daugiametę mūsų šalies istoriją, visada sukeldavo itin didelį entuziazmą atitinkamuose aukščiausios valdžios sluoksniuose, tačiau praktiškai visada tos pastangos pasibaigdavo kontrreformomis ir grįžimu atgal.

Mūsų atveju net nelabai galime kalbėti apie garvežį, judantį apibrėžtais istoriniais bėgiais iš taško A – vergiška, feodalinė, baudžiavinė, patvaldiška Rusija, į tašką B – europinėje-atlantinėje civilizacijos erdvėje esanti šalis. Kalbu apie tai, kad kas kartą, kai kildavo sudėtingas pasirinkimas, kai bėgiai išsiskirdavo į dvi ar tris šakas, kažkas iešmą perjungdavo tiesiog atsitiktinai, o garvežys toliau judėdavo jau savarankiškai ir neaišku kur.

– Sakote, kad tai situacijai, kurią dabar išgyvena jūsų šalis, yra alternatyva – Rusijos Federacijos Konstitucija. Tačiau ji tarsi pasakų Miegančioji gražuolė. Ar yra galimybė ją pažadinti, neužmigdant amžiams?

– Mūsų Konstitucijoje įvardytos šiandienės civilizacijos klasikinės vertybės ir normos. Antrasis straipsnis skamba lyg malda: "Žmogus, jo teisės ir laisvės yra aukščiausios vertybės. Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pripažinimas, laikymasis ir apsauga – valstybės pareiga."

Man nelabai patinka, kad priimdami Konstituciją, kai svarstėme šiuos teiginius, neįtraukėme to, kad kiekvieno piliečio pareiga yra stiprinti savo valstybės konstitucinius pamatus. Turėjome pabrėžti, jog tai abipusė pareiga, kad valstybė iš esmės yra pilietinio aktyvumo apraiška. Juk valstybės demokratiškumas yra rezultatas to, kiek kiekvienas konkretus pilietis atsakingai ir laisvai geba veikti visuomenėje.

Iš esmės kalbame ne apie Miegančiąją gražuolę, o apie labai tipišką istorinę, kultūrinę problemą. Imperija subyrėjo, pavyko išvengti didesnių kruvinų imperijos palikimo dalybų. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pakilimas ir kryptingas siekis sukurti demokratinę valstybę su laisva rinka, saugia piliečiams konstitucine sistema, teisingai paskirstomais šalies turtais, įstatymais, neleidžiančiais nusikalstamiems klanams grobstyti nacionalinių ir gamtos resursų, vėliau dingo ir tokia valstybe Rusija netapo.

Forsavome valstybės ir ekonomikos sistemos permainas, o iš esmės gavome štai tokią hibridinę 2017-ųjų Rusiją.

Galima sakyti, kad turime hibridinę autokratiją, nes yra vieno asmens valdžia, įtvirtinta konstituciniu prezidento ir vyriausiojo kariuomenės vado statusu. O hibridinė, nes egzistuoja išoriniai dariniai, atseit, palaikantys konstitucines valdymo formas. Yra rinkimai, partijos, parlamentai, Rusijos piliečių rūmai ir daug ko kito. Tačiau išsireiškiant preciziškiau, tai labiau monokratija, kurioje pirmasis asmuo turi neribotas galias daryti įtaką šalyje vykstantiems procesams. Jo valdžios galia segmentuojasi į atskiras šį režimą palaikančias ir jo išsilaikymu suinteresuotas grupes. Tai jėgos struktūros, oligarchiniai, valstybiniai-korporatyviniai dariniai, klanai, įvairiausių lygių tarpusavyje koresponduojančių regioninių administravimo struktūrų sistema.

Žmogus, jo teisės ir laisvės yra aukščiausios vertybės. Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pripažinimas, laikymasis ir apsauga – valstybės pareiga.

– Tokioje šalyje nėra sąlygų vystytis pilietinei visuomenei...

– Svarbiausia ir pavojingiausia dabar yra tai, kad aktyvioji visuomenės dalis prarado suvokimą, kokiomis formomis jie galėtų realizuoti savo pilietinį aktyvumą. Dabar kritiškai trūksta legalių ir skaidrių būdų, kaip keisti valstybės gyvenimą.

Vis dėlto aš į mūsų ateitį žiūriu optimistiškai. Matau šiokias tokias sistemos liberalizavimo pastangas, nuolat jaučiami valdžios poelgių impulsai orientuotis į konstitucinius principus ir vertybes.

Man atrodo, kad Kremliaus režimo, bandančio pateikti save svarbiu pasaulinės politikos dalyviu, sukėlusio tarptautinių santykių konfrontacijas, ir dažnai paliekančio Rusiją vieniša žaidėja, agresyvumas ir aktyvumas senka.

Atsiranda tendencija, kad reikia keisti mąstymo, kalbėjimo ir tarpusavio sąveikos metodus. Jėga neišspręsime nė vienos problemos. Sankcijos Rusijai negali būti konstruktyvios, nes ši šalis ne toks darinys, kurį galima per penkerius ar dešimt metų išsekinti ir paversti nuolankia.

Manau, kaip tik reikia padėti prezidentui Vladimirui Putinui ir jį supančiai korporatyvinei bendruomenei, įsigalėjusiai faktinės monokratijos viršūnėje, rasti išėjimą iš tos aklavietės, kurioje dabar yra mano šalis.

Dabartiniams postsovietinės erdvės šalių vadovams derėtų nepasiduoti imperinio sindromo pagundoms, neįsijausti į vidinio ar išorinio priešo paveikslo piešimą, suvokti, kad nė viena šiandienė problema negali būti išspręsta konfliktiniu, jėgos būdu. Susikaupusių tarptautinių problemų ir globalių grėsmių sprendimas turi būti kitoks.

Mūsų tarptautinio Baltijos ir Juodosios jūrų šalių centro idėja yra įsitikinti, kad reikalingas naujas kokybinis situacijos vertinimo ir veikimo planas. Konfrontacija veda į aklavietę – į abipusį alinimą. Vidaus ar išorės priešo kūrimas – kelias į niekur, todėl reikia mokytis ir atrasti narsumo bei intelektualios drąsos keisti ne tik retoriką, bet ir savo elgsenos esmę. Matau entuziazmą ir kaip visi neabejingi žmonės ir Ukrainoje, ir Europoje, ir Baltijos valstybėse domisi mūsų programa bei koncepcija.

– Bendraujant su kitų šalių politikais, su akademine bendruomene net nereikia įrodinėti, kad konfrontacija nėra geras reiškinys. Tačiau ar lengva ir ar išvis įmanoma tuo įtikinti dabartinės Rusijos valdžią?

– Manau, kad nelengva. Aš noriu, kad mus teisingai suprastų: kito kelio nėra ir šiuo atveju visi bandymai šia linkme yra pateisinami. Pakartosiu savo esminę poziciją: reikia padėti prezidentui V. Putinui rasti iš šios aklavietės garbingą išeitį. Negi nėra tinkamo būdo pozicijai pakeisti? Krymo, Donbaso ir Luhansko tragedija anksčiau ar vėliau bus išspręsta pozityviai, juridiškai ir žmogiškai.

Susikaupusios baimės Lietuvoje ir Baltijos šalyse ir padidėjęs NATO aktyvumas šiame regione didina nuoskaudas ES atžvilgiu... Jie perdeda ir daug ką motyvuoja pasiremdami sena logika, kuri šiandien yra neadekvati. Ji nesprendžia nė vienos problemos. Rusija perdėtai, prisidengusi kilniais tikslais, naudoja resursus ginklavimosi varžybose.

– Jūs daug diskutuojate su Rusijos jaunimu – įkūrėte politinės filosofijos mokyklą ir esate Jaunimo forumo, siekiančio modernizuoti Rusiją, "Mano Rusija" vadovas. Apie ką diskutuojate su jaunąja karta ir ar yra šansų jai sulaukti Naujosios Rusijos gimimo?

– Politinė filosofija – tai reali mano gyvenimo istorijos išraiška. Esu diplomuotas filosofas, filosofija – mano pašaukimas. Vertinu ją už galimybę kiekvienam besidominčiajam sužinoti ir logiškai suprasti žmonijos minties kultūrą, istoriją.

Tapau profesionaliu politiku ir praktiškai 20 metų dalyvavau didžiojoje valstybės politikoje. Buvau vykdomojoje valdžioje kaip pirmasis ir vienintelis naujosios Rusijos valstybės sekretorius. Septyniolika metų įvairiomis formoms dirbau įstatymus leidžiančioje valdžioje. Ir visą tą laiką užsiėmiau moksline pedagogine veikla: vadovavau universitetų katedroms, kūriau savo mokyklą. Pastaruosius dešimt metų užimu ypatingą poziciją – esu politfilosofas. Nei politikas, nei filosofas.

– Ar politfilosofas yra jūsų sukurtas terminas?

– Taip, tai yra mano terminas. Politfilosofas – tai asmuo, kuris neužsiima politika kaip kryptinga kova dėl valdžios, nedalyvauja partijų veikloje, nesiekia institucinių vaidmenų. Politinė filosofija reikalauja 24 valandas per parą paskirti save giliam susikaupimui ir kategorizuotai pasaulėžiūrai.

Pamaniau, kad mano pozicija leidžia suformuoti naują vertybių sistemą kaip teoriją, kaip gyvenimo būdą. Politfilosofija – politinė išmintis, o jos mokyklos pagrindinė užduotis ir pagrindiniai klausimai – kaip žmogui gyventi oriai pačiam su savimi, tarp žmonių, gimtojoje šalyje ir mūsų globaliame pasaulyje?

Su šia vidine nuostata aš šiandien esu Kaune, bendrauju su jumis, su savo bendražygiais. Politfilosofija visiems – senam ir jaunam, turtingam ir vargšui, muzikantui ir inžinieriui, demokratui ir konservatoriui – kelia tą patį esminį klausimą: kaip kiekvienas iš mūsų turi gyventi oriai? Kaip pašvęsti savo gyvenimą, kad gyventume harmonijoje, būdami padorūs? Kaip pripažinti, užjausti, kaip išmokti mylėti ir gerbti vienas kitą, netgi jeigu šiandien tai ir nepopuliaru?

– Ar jūs tikite, kad jūsų mokiniai galės gyventi tokioje Rusijoje?

– Taip, žinoma. Aš nereligingas žmogus, bet labai tikintis. Aš tikiu šiais idealais, harmonija, todėl, kad visais sudėtingiausiais istorijos laikais žmonės surasdavo išeitį tada, kai vyraudavo harmonija tarp proto ir sąžinės, kai svarbiausi buvo praktiniai humanizmo idealai. Šiandien, deja, tai reikia įrodinėti iš naujo.

Šiame amžiuje ateitis priklauso orumu ir pagarba besivadovaujančiai valdžiai, oriems žmonėms. Sukurkime tokią ateitį kartu.

– Kuriant pilietinę visuomenę bene svarbiausi įrankiai yra žodžio laisvė ir švietimas. Turbūt pripažinsite, kad žiniasklaidos laisvės situacija šiandienėje Rusijoje, švelniai tariant, nėra gera. Kokia padėtis yra švietimo srityje: ar švietimo sistema ir universitetai yra pakankamai laisvi formuoti atsakingą, visuomenišką ir laisvą asmenybę?

– Mūsų universitetų sistema yra labai glaudžiai susijusi su konkrečioms aukštosioms mokykloms vadovaujančiomis asmenybėmis. Turime liberalius universitetus, pirmaujančius savo srityse. Jų reputacija nekelia abejonių. Ir turime klasikinius – paklusnius universitetus, kurie orientuojasi į valdovo, partijos, tiksliau – kvazipartijos, ar vietinės valdžios regionuose nurodymus. Tai vienas tokių atvejų, kai negalima viena spalva charakterizuoti milžiniško šios dvasinės industrijos resurso.

Patiriame nepaliaujamus bandymus reformuoti aukštojo mokslo sistemą. Aiškiai pastebimas spaudimas nevalstybiniams universitetams, nes tarp jų prisikaupė tokių aukštųjų mokyklų, kurias pavadinčiau netikromis. Jos šią šventą ir kilnią veiklą pavertė supaprastintais kursais ir prekyba diplomais. Kai išsilavinimas tapo ne gėriu, o paslauga, ir kada už tokią nekokybišką paslaugą žmonės pasiruošę mokėti, tai rimtai atsispindi abiturientų ir dėstytojų moralėje.

Aukštojo mokslo sistema negali kokybine prasme skirtis nuo dominuojančio režimo, ideologijos. Nepaisant to, yra daugybė padorių, puikiai išsilavinusių žmonių, dirbančių šioje kartų dialogo paradigmoje. Aš esu įsitikinęs, kad nemaža Rusijos universitetų dalis prisijungs prie mūsų universitetų dialogo programos.

– Krymas tapo istorine moraline trauma ir Rusijai, ir Ukrainai. Ar yra "alternatyvi medicina", galinti šią traumą išgydyti, ar vienintelė išeitis – Krymas tiesiog turi būti sugrąžintas Ukrainos jurisdikcijai?

– Jūs žinote, kad yra keletas svarstytinų variantų. Kai kas mano, kad Krymas gali būti valdomas tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), kai kas kalba apie galimą pereinamąjį dvipusio valdymo susitarimą. Yra kalbančiųjų apie penkiolikos metų moratoriumą, viliantis, kad laikas viską išgydo ir sustato į savo vietas.

Mano įsitikinimu, Ukrainos suverenumas Kryme bus atkurtas. Negaliu pasakyti nei laiko, nei plano ir logikos, kaip tai bus padaryta, bet šiandienė pasaulio bendrija nesitaikstys su šia tragedija.

– Apie ką labiausiai svajojate?

– Aš savo svajonę išreiškiau savo mokyme "XXI amžiaus politfilosofija". Atvyksiu į Kauną, čia mes surengsime specialius trijų lygių kursus, skirtus valstybės tarnautojams, studentams ir profesūrai.

Apskritai manau, kad demokratija tokio pavidalo, koks yra šiandien, nepriklausomai nuo srities, sunkiai serga. Šiame amžiuje ateitis priklauso orumu ir pagarba besivadovaujančiai valdžiai, oriems žmonėms. Sukurkime tokią ateitį kartu.

Svarbiausia – saugumas

"Man atrodo, kad jei neturėsime atsakymų į saugumo klausimus, mes į nieką neatsakysime – nei į ekonominius, nei į esminių santykių klausimus", – Vytauto Didžiojo universitete vykusio II Baltijos ir Juodosios jūrų forumo metu sakė V. Juščenka.

Šiandien pasaulis tampa ne toks valdomas, ypač Europoje, ir didelė problema – per menkas stabilumas, įsitikinęs jis. "Man atrodo, kad Europoje šiandien pasireiškia žmogus, kuris mėgsta perstatyti pasienio stulpus. Man atrodo, kad Europoje atsirado valstybė, kuri ne tik palaiko, bet ir formuoja teroro politiką. Mano požiūriu, svarbiausi įvykiai (Baltijos ir Juodosios jūrų regione) yra ne ekonominiai, ir ne humanitariniai. Prieš 20 metų Rytų Europoje buvo du konfliktai: Kalnų Karabache ir Padniestrėje. Šiandien jų yra šeši. Per 22 Europos konfliktų istorijos metus visi konfliktai buvo užšaldyti", – įsitikinęs V. Juščenka.

Jis teigia, kad Europoje nėra realios praktikos, kuri galėtų politiniu lygiu reguliuoti konfliktų, o žemyno rytuose šiandien susiformavo nenuginčijama nestabilumo linija.

Mes turėtume gyventi visai kita solidarumo dvasia, nei šiandien gyvename.

Kodėl kariaujame?

Politiko akimis, po Antrojo pasaulinio karo priimti esminiai ir saugumo principai, susiformavusi taika, patvirtina Helsinkio aktu po 1970 m., šiandien tiesiog nebefunkcionuoja. Dabar daugelio valstybių politinėje darbotvarkėje yra saugumo klausimas, kuris svarbiausias kalbant apie teritorines vertybes ir politinį suverenitetą.

Dėl šios priežasties gimė idėja sukurti naujo dialogo platformą Baltijos ir Juodosios jūrų forume.

"Rytų Europoje yra labai daug politikų, prisidėjusių reguliuojant konfliktus. Jeigu mes solidarizuosimės su jaunąja karta, su universitetais, kuriems priklauso ateitis, mūsų platforma gali padaryti du didžiulius dalykus. Pirma, ką esame pajėgūs padaryti, tai parengti solidarią klasifikaciją, kuri paaiškintų, kas vyksta Rytų Europoje. Kodėl mes kariaujame? Kodėl čia nesureguliuojami konfliktai? Kodėl iš šešių konfliktų kiekviename iš jų Rusija yra okupantė? Kodėl ši politinė praktika neteisiama? Kodėl mes kuriame formatus, kurie neveikia? Man gėda klausti, kada pastarąjį kartą aptarinėjome, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho klausimus. Ir apskritai, kada diskutavome svarbiais saugumo klausimais..." – esminius dalykus pabrėžė V. Juščenka.

Nepaduoti rankos

Pasak jo, žmonės šiame regione gyvena jausdami baimę ir nestabilumą, be to, atėjo laikas suprasti, kad Europa yra daugiasluoksnė, o rytinėje žemyno dalyje tokie konfliktai kaip Donbase yra paprasčiausiai nereguliuojami.

"1994 m. Ukraina geranoriškai perdavė 1 tūkst. 305 branduolines raketas su dešimtimis galvučių prie kiekvienos raketos. Mes gavome garantiją iš penkių branduolinių valstybių, kad turėsime teritorinį ir politinį saugumą. Prieš trejus metus praradome 7 proc. savo teritorijos. Man rodos, kad Vakarų Europos politiniame pasaulyje abejingai žiūrima į tai, kas vyksta Rytų Europoje", – solidarumo deficito neslėpė V. Juščenka.

Buvusio Ukrainos prezidento akimis, už politiškai sąžiningą elgesį Kijevui teko sumokėti milžinišką kainą – Donbase prarasta "12 tūkst. nuostabių vaikinų ir merginų".

Mums reikia padaryti taip, kad niekas nepaduotų rankos Rusijos prezidentui.

"Daug kas šiandien sako, kad tai – hibridinis karas. Tai ne joks hibridinis karas, pas mus vyksta klasikinis, linijinis, militaristinis karas, todėl pirmiausia reikia prieiti prie solidarios klasifikacijos, kas su mumis šiuo metu vyksta Rytų Europoje. Jeigu mes būsime solidarūs, tada lengvai suformuosime antrą atsakymą: kaip sudaryti konflikto reguliavimo planą", – tiki V. Juščenka.

Kaune viešėjęs buvęs Ukrainos lyderis po savo kalbos forume vėliau žurnalistams teigė, kad kalbant apie jau vykstančius teisinius procesus Rusiją paveikti gali tik kategoriškas požiūris ir elgesys su ja.

"Mums reikia padaryti taip, kad niekas nepaduotų rankos Rusijos prezidentui. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Kai kalbame apie jau prasidėjusius teisinius procesus, susijusius su Rusijos agresija prieš mūsų šalį, man sudėtinga spręsti objektyviai, nes visada sirgsiu už Ukrainą, trokšdamas, kad Ukraina laimėtų. Deja, kaip žinote, istoriniai precedentai panašiais atvejais silpnučiai. Tačiau galbūt būtent Ukrainos iniciatyva bus ta, kuri laimės. Tai būtų labai svarbi pergalė emociniu aspektu", – neslėpė jis.

Vienu balsu

Į klausimą, ar Europa ir pasaulis pakankamai palaiko Ukrainą, V. Juščenka neabejodamas atsakė, jog nepakankamai, tačiau iškart pridūrė, kad solidarumo trūksta ir pačiai Ukrainai.

"Mes turėtume gyventi visai kita solidarumo dvasia, nei šiandien gyvename. Turėtume kalbėti vienu balsu. Turėtume laikytis bendros ir aiškios doktrinos vertindami, kas vyksta Rytų Ukrainoje ir ką mes turime daryti", – sakė jis.

Vesdamas istorinę paralelę V. Juščenka prisiminė neseną įvykį: "Man prieš akis atvejis, kai Britanija liko vienui viena prieš fašistinę Vokietiją: pusė Europos okupuota, Prancūzija pasidavusi, SSRS pasirašiusi taikos planą su Hitleriu, JAV prezidentas daro viską, kad tik neįtrauktų šalies į karą. Kai Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis pateikė šalies parlamentui svarstyti politinės situacijos ir karo klausimus, parlamentarai be pertraukos dirbo dvi dienas ir dvi naktis."

"Labai noriu, kad mes sulauktume tos dienos, kai svarbiausios Ukrainos politinės institucijos atstovai, nepamiršdami, jog jie savo šalies patriotai, surengtų diskusiją dėl situacijos mūsų šalyje, o jos rezultatu taptų doktrina, apibrėžianti tai, kas vyksta šalies rytuose bei pietuose ir kokį planą valdžia siūlo tautai", – viltingai kalbėjo Ukrainos politikas.

V. Juščenkos nuomone, kalbėti apie tai, ko nepadaro Europa, ukrainiečiai turės teisę tik tada, kai patys veiks nuosekliai ir solidariai. "Mano įsitikinimu, atsakymo, kaip baigti karą, reikia ieškoti pačioje Ukrainoje", – išvadas pateikė V. Juščenka.

Esminiai solistai

Prakalbus apie Minsko susitarimus, V. Juščenka priminė, kad nuo jų pirminio pasirašymo praėjo dveji su puse metų, tačiau šiandien galima konstatuoti, kad nė vienas jų punktas neįvykdytas.

"Kartoti mantrą apie alternatyvų Minsko susitarimams nebuvimą, yra ėjimas neteisinga kryptimi. Net labai norėdami negalime pasakyti, kad Minsko susitarimai neveikia dėl mūsų kaltės. Todėl turime pradėti kalbėti, kaip modernizuoti šią politinio proceso dalį. Mums reikia plėsti partnerių ratą, turinčių ir formalios atsakomybės išsaugant Ukrainos teritorinį vientisumą. Mano nuomone, amerikiečiai, britai, prancūzai – esminiai solistai, kurie įrašyti Ukrainos saugumo politikos pakete (ne kaip Normandijos derybų dalyviai, o kaip Ukrainos teritorinio vientisumo garantai), privalo sąžiningai įsijungti ir į šio formato, kad ir kaip jis vadintųsi, derybas", – tvirtino V. Juščenka.

"Kol mes deramės su Zacharčenka ir Plotnickiu (Ukrainos separatistų lyderiai – red.past.), visi suprantame, kad mušame maišą. Visi suprantame, kad ne Zacharčenka ir Plotnickis kelia mums rūpesčių. Tai maži žmonės, kurie nieko negali ir nieko neturi. Tie daugiau nei tūkstantis tankų ir šarvuočių, besisukiojančių okupuotose teritorijoje, šimtai artilerijos pabūklų ar raketinių sistemų – ne jų nuosavybė. Juk visi suprantame, kad mušti reikia ne maišą, o asilą", – abejonių nepaliko Ukrainos Oranžinės revoliucijos lyderis.

Ši itin svarbi ornitologams vieta, ypač intensyviai verdanti gyvenimu rudenį, šiuo metu kvėpuoja žvarbiu kuršmarių oru ir vasario ramybe.

Traukia švyturys ir gaudyklės

Nedidelio pusiasalio rytinėje Kuršių marių pakrantėje, vadinamo Ventės ragu, ilgis – 5,5 km. Iškyšulio plotis siekia iki 2,2 km. Viduramžiais kryžiuočiai čia buvo pastatę pilį ir bažnyčią, kurias laikui bėgant sugriovė marių bangos.

Sovietmečiu Ventės rago smaigalys buvo rekonstruotas. Jo krantai buvo sutvirtinti ir paaukštinti, išgrįsti akmenimis. Pastatytas 250 metrų ilgio molas, kuris baigiantis žiemai atlieka ir ledlaužio funkcijas. Tokia rekonstrukcija buvo sustabdytas pusiasalio nykimo procesas.

Nuo 1863 metų čia stovi seniausias iš septynių Lietuvoje esančių švyturių. 11 metrų aukščio technikos paminklo pagrindinis darbas dabar ne nurodyti kelią žvejams, bet traukti lankytojus.

Visas gyvenimas pusiasalyje sukasi aplink keliuose pastatuose įsikūrusią ornitologinę stotį. Nedidukas švyturys ir didžiulės ornitologų naudojamos paukščių gaudyklės – pagrindiniai objektai, dominantys atvykstančiuosius.

Žiemą ramu

Eilinę vasario pradžios dieną besiartinant link raudonų plytų pastatų komplekso, tylą pertraukia kažkieno pokalbis – trys vyrai parslysčioja Kuršių marių ledu, parsinešdami kažkokį nedidelį plūdurą.

Jau prie pat ornitologinės stoties pastato pasirodo ir daugiau Ventės rago lankytojų. Jauna šeima su vaikais ir draugų pora nusileidžia sraigtu suktais nediduko švyturio laiptais. Netrukus dvi merginos, nešinos fotoaparatu, jais jau skuba į viršuje esantį balkonėlį, kad galėtų atsinaujinti savo nuotraukas socialinių tinklų paskyrose.

Apačioje vaikinas su mergina žengia apledėjusiu molu. Norisi iš arčiau pažvelgti į iš ledo glėbio niekaip neištrūkstančias marias. Kažkas atkeliavo pasivaikščioti su šuneliu... Nors žmonių žiemai sustingusiame Ventės rage netrūksta net eilinę savaitės dieną, nedidukas pusiasalis vasario pradžioje – puiki vieta mėgstantiems ramius pasivaikščiojimus.

21 erelio sąskrydis

„Savaitgalį žmonių padaugėja, tačiau didelio šurmulio nebūna, – sako čia sutiktas Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys, ir netrukus priduria, kad net šiuo metu masiškesni būna laukinių paukščių apsilankymai. Prieš keletą dienų čia ant ledo buvo susirinkęs 21 jūrinis erelis.

Vyras pažvelgia per žiūronus į Kuršių marių tolį. „Štai ir dabar vienas tupi arčiau, o tolėliau galima dar du įžiūrėti“, – nudžiunga ornitologas, galėdamas parodyti didingąjį plėšrūną atvykėliams iš miesto.

Ramiai nutūpęs ant ledo ir kažką atidžiai stebintis erelis, net priartintas per objektyvą, pirmąsyk jį matančiam miesčioniui atrodo it koks keistoje situacijoje atsidūręs kalakutas. Artinantis link jo molu, taurusis paukštis ilgai tarsi nekreipia dėmesio. Tačiau vietiniai paukščių specialistai perspėja – prisiartinti nepavyks – jūrinis erelis mato žmogų iš kelių kilometrų.

Laikosi saugaus atstumo

Vieną akimirką, kai smalsuolis su fotoaparatu kerta paukščio nustatytą saugumo liniją, erelis pademonstruoja visą savo grožį ir didingai pamojęs sparnais perskrenda į kitą vietą. Vėl nutūpia ir rymo.

Po kiek laiko greta nusileidžia dar vienas toks pats skrajūnas. Gentainiai kažką pasikalba ir dabar jau dviese stebi ledą bei jo properšą, kuri, pasak ornitologijos stoties darbuotojų, netoli Ventės molo šiemet atsirado tik prieš keletą dienų.

Atsivėrusiuose vandens plotuose reikalus tvarkosi būrelis mažesnių paukščių, iš toli panašių į antis. Mažiausių plunksnuočių, kurių gausu Ventės rage paukščių migracijos laikotarpiais, šiuo metu nesimato.

Ideali vieta žiedavimui

Ventės ragas laikomas idealia vieta gaudyti ir žieduoti paukščiams. Baltijos jūros rytine pakrante driekiasi vienas didžiausių regiono paukščių migracijos kelių. Anstyvą rudenį čia praskrenda milijonai paukščių, iš kurių ženkli dalis tęsia savo kelionę Kuršių marių pakrante Ventės rago link.

Rage jie stabteli poilsiui, todėl čia neretai susikaupia daugybė migruojančių skrajūnų.

Ventės rage paukščiai stebėti, o vėliau ir žieduoti pradėti 1929 metais. Šią vietą pirmasis atskleidė tuometinis Ventės rago švyturio prižiūrėtojas Mikas Posingis, dirbęs čia 1924–1944 metais.

M.Posingis pasiūlė žymiam gamtininkui Tadui Ivanauskui pradėti žieduoti paukščius Ventės rage. Profesorius T.Ivanauskas buvo paukščių žiedavimo Lietuvoje pradininkas.

Pradžioje per metus buvo sužieduojama 2-4 tūkstančiai paukščių. Kai praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje Ventėje buvo pastatytos pirmosios stacionarios 12 metrų aukščio ir 40 metrų pločio gaudyklės, čia kasmet plunksnuotiesiems keliauninkams buvo „išdalijama“ jau apie 10–15 tūkstančių žiedų.

Šiais laikais Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejui priklausančios Ventės rago ornitologinės stoties specialistai kasmet sužieduoja po 50–80 tūkstančių paukščių. 2003 metais pasiektas rekordas – sugauta ir paženklinta per 105 tūkstančius sparnuočių. Daugiausiai tai smulkieji paukšteliai – varnėnai, liepsnelės, zylės ir kiti.

Didžiausios pasaulyje

Šiuo metu nuo didžiųjų gaudyklių stulpų nuimti tinklai ir gaudyklės atrodo labiau panašios į radijo retransliavimo techniką nei į sparnuočių gaudymo įrangą.

Čia stovinčios dvi didžiosios gaudyklės – didžiausios visame pasaulyje. Be jų Ventės rage veikia dar keturios mažesnės zigzaginės gaudyklės.

Didžioji gaudyklė pietrytinėje Ventės rago dalyje ant marių kranto įrengta prieš beveik keturis dešimtmečius – 1978 metais. Priekinėje jos dalyje auga nedideli medžiai bei krūmai, iškastas nedidelis vandens telkinys. Šia gaudykle paukščiai dažniausiai gaudomi nuo rugpjūčio pabaigos iki lapkričio vidurio. Dažniausiai įkliūna įvairių rūšių zylės, alksninukai, kikiliai.

Aukščiausi šios konstrukcijos stulpai siekia 25 metrus. Įrenginio plotis – 69, ilgis – 113 metrų.

Dėl milžiniško tinklų ploto gaudyklės nuleidžiamos, kai pučia stipresnis vėjas. Tuo metu, net migruojant paukščiams, jie negaudomi.

Mažesnėmis zigzaginėmis gaudyklėmis paukščiai gaudomi bet kokiomis oro sąlygomis ištisus metus. Jų privalumas tai, kad sparnuočiai neįsipainioja į tinklus, nesusižeidžia ir saugiai gali išbūti keletą valandų.

Pranešimai – iš skirtingų kontinentų

Ventės ornitologų darbo grįžtamasis ryšys – šimtai kasmet gaunamų pranešimų apie Ventės rage sužieduotus paukščius. Iš įvairių Europos, Afrikos ir Azijos šalių kasmet gaunama apie 300–400 pranešimų.

Norint gauti daugiau žinių apie smulkiųjų paukščių migravimą, būtina sužieduoti gausybę šių sutvėrimų. Informacijos grįžtamumas žieduojant gandrus yra apie šimtą kartų efektyvesnis, nei ženklinant, tarkime, kregždes.

Kad būtų gauti 2-3 pranešimai apie Lietuvoje paženklintus paukščius iš žiemojimo vietų Afrikoje, pakanka paženklinti apie 100 gandrų. Kregždėms gi dėl to pačio „atsakomumo“ tenka išdalinti apie 10 tūkstančių žiedų.

Šiame turnyre gruodžio mėnesį vilniečiai buvo pateikę siurprizą, kai namuose įveikė „Granito-Kario“ rankininkus. Rungtynės tada baigėsi labai panašiu rezultatu – 30:25.

Šį šeštadienį kauniečiai aikštelėje dominavo nuo rungtynių pradžios, svečiams iš sostinės išsiveržti į priekį neleidę nei karto. Vilniaus ekipa tik buvo tris kartus išlyginusi rezultatą – 2:2, 7:7 ir 10:10.

Toliausiai atitrūkti „Granitui-Kariui“ pavyko 51 minutę, kai po tikslaus Mindaugo Urbono metimo rezultatas tapo 27:20.

Mačo pabaigoje svečiai šiek tiek sušvelnino skirtumą, tačiau kaip ir prieš savaitę Sporto halėje vykusiose Lietuvos čempionato rungtynėse jiems teko pripažinti aikštės šeimininkų pranašumą (šalies pirmenybių dvikovoje „Granitas-Karys“ sausio 28 dieną „Šviesą“ įveikė 31:25).

Šio šeštadienio dvikovoje „Granito-Kario“ komandoje rezultatyviausiai žaidė: M.Urbonas 10 įvarčių, Modestas Štarolis 7, Vaidas Drevinskas 6, Mindaugas Barzdenis 3. Rezultatyviausi „Šviesos“ žaidėjai: Karolis Antanavičius ir Dovydas Kuodys po 7 įvarčius, Ignas Jonušas 3.

Po šios pergalės Baltijos rankinio lygos „Granitas-Karys“ su 5 taškais įsitvirtino B pogrupio ketvirtoje vietoje (7 rungtynės, 2 pergalės, 1 lygiosios, 4 pralaimėjimai). Du taškus turinčiai „Šviesai“ jis tapo nepavejamas.

Abiems šiems klubams Baltijos rankinio lygos reguliariajame sezone liko sužaisti po vienerias rungtynes su vienvaldžiais B pogrupio lyderiais Ryhimehio „Riihimäen Cocks“ (Suomija) rankininkais.

Specialisto iš Lietuvos Gintaro Savukyno treniruojami „Riihimäen Cocks“ laimėjo visas 5 žaistas Baltijos 2016-17 metų sezono rungtynes ir yra vienintelė komanda iš 9 abiejų pogrupių ekipų nepraradusi šiame čempionate nei taško.

Ryhimehio „Gaidžiai“ Kaune viešės kovo 4 dieną, o Vilniuje – kovo 5 dieną.

Pernai „Riihimäen Cocks“ pirmąsyk per devynerių metų turnyro istoriją tapo Baltijos lygos čempionais. Tris kartus jie buvo likę antri. Kauno „Granito-Kario“ ketvirtoji vieta praeitame sezone – aukščiausias klubo pasiekimas žaidžiant šioje lygoje. Klaipėdos „Dragūnas“ ir Vilniaus VHC „Šviesa“ ankstesniais metais po kartą yra laimėję Baltijos lygos „bronzą“.

Visose Lietuvos 2016-17 metų salės futbolo A lygos čempionato rungtynėse Kauno komandos spalvas gynęs 21 metų vartininkas Abneris Targino pasirašė sutartį su Brazilijos elitinės salės futbolo lygos – LNF (Liga Nacional de Futsal) klubu CAD „Poker“ iš Gvarapuavos.

Paskutinių rungtynių Kaune pradžioje A.Targino vos negavo dešinės rankos pirštų traumos, kai bandė pagauti iš arti varžovų spirtą kamuolį. Tačiau jau netrukus po skausmingo kontakto brazilas tęsė rungtynes. Dvikovą su Mažeikių VIP „Vytis“ baigė triuškinančia pergale 9:2.

Po rungtynių komandos draugai surengė improvizuotą trumpą atsisveikinimo ceremoniją išvykstančiam legionieriui. Po to, kai tradiciškai sudėję krūvon rankas šūktelėjo „Vytis“, draugai griebė Abnerį ant rankų ir ėmė mėtyti aukštyn. Po to visi stojo komandinei nuotraukai, o nusifotografavę kartu daugelis panoro įsiamžinti su išvykstančiu komandos draugu iš Brazilijos dar ir asmeniškai.

Brazilas prisipažino, kad Lietuvoje jam labai patiko ir išvyksta tik dėl naujų karjeros galimybių.

„Visi vaikinai labai draugiški, paslaugūs. Iš karto radome bendrą kalbą ir mūsų komanda buvo tarsi didelė šeima. Man tai buvo puiki patirtis – turėjau galimybę žaisti Europoje, Lietuvoje, susipažinti su kitokia kultūra, kitokiu salės futbolu. Prieš vykdamas į Lietuvą tikėjausi labai žemo lygio čempionato, tačiau įsitikinau, jog lygis yra geresnis negu maniau“, – prieš kelias dienas iki atsisveikinimo rungtynių A.Targino buvo cituojamas salės futbolo klubo „Vytis“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Apie naująją komandą Brazilijoje Abneris sakė: „Labai noriu su komanda vieną dieną tapti Brazilijos čempionu ir prisidėti prie komandos pergalių. Na, o mano svajonė yra vieną dieną sulaukti kvietimo į Brazilijos rinktinę. To ir sieksiu.“

CAD „Poker“ 2016 metų Brazilijos salės futbolo reguliariajame čempionato etape užėmė 15 vietą, o atkrentamosiose varžybose aštuntfinalyje atkaklioje kovoje du kartus pralaimėjo (abu – 1:2) būsimajam pusfinalininkui – „Copagril Faville“ klubui.

Brazilijos LNF pirmenybės baigėsi gruodžio mėnesį. Jose dalyvavo 19 komandų. Dabar brazilų klubai rengiasi naujam čempionatui.

Keturiese „Vyčio“ brazilai liks neilgai. Pasak Kauno klubo vadovo Dariaus Gurskio, trečiadienį iš Brazilijos atskrenda kitas vartininkas, iš kurio tikimasi, ne mažiau sėkmingo žaidimo, nei Lietuvos pirmenybėse demonstravo A.Targino.

Teigia pasirinkęs tobulai

Sausio 17 dieną NKDT aktorių komanda - Martyna Gedvilaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Inga Mikutavičiūtė, Aistė Zabotkaitė, Saulius Čiučelis ir Gintautas Bejeris - stebėjo Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) rungtynes, kuriose Lietuvos čempionės „Hoptrans–Sirenos“ pralaimėjo Vilniaus „Kibirkščiai“.

„Kadangi rengiamės su krepšiniu susijusiam spektakliui, režisierius mums pasiūlė vietoje vienos repeticijos apsilankyti krepšinio rungtynėse“, – apsilankymo Garliavos sporto ir kultūros centre priežastį paaiškino aktorė A.Zabotkaitė, į rungtynes pasikvietusi ir tėtį.

Režisierius Vidas Bareikis, kuriam krepšinis yra artimas nuo vaikystės, teigė, jog neatsitiktinai pasirinko Gabrielės Labanauskaitės Dienos pjesę „Žalgirės“. „Kas gali būti tobuliau, negu krepšinio mieste Kaune statyti spektaklį pavadinimu „Žalgirės“ apie moterų krepšinį? Be to, norėjau, kad žmonės pamatytų gerą, energingą lengvą komediją ir kartu išsineštų socialinę žinutę apie lyčių nelygybę, kitus klausimus“, – jau anksčiau yra sakęs V.Bareikis.

„Žalgirės“ – moterų komanda, besirengianti mėgėjų krepšinio čempionatui Aliaskoje. Veiksmas vyksta konkrečioje aplinkoje arba pasąmoninėje arba „niekur“ erdvėje, tarp sapno ir palaimingo ateities rojaus.

Be apsilankiusiųjų moterų lygos rungtynėse, spektaklį kuria aktorės  Daiva Rudokaitė, Elzė Gudavičiūtė, Neringa Nekrašiūtė, Goda Petkutė ir Giedrė Žaliauskaitė.

Įsijautė po pertraukos

„Pažįstu V. Bareikį jau seniai, kai jis dalyvavo stovykloje, kurioje aš buvau vadovė. Kai Vidas paskambino ir pasakė, jog statys spektaklį apie krepšinį, buvau „apakus“ – labai apsidžiaugiau“, – pasakojo aktores ir aktorius į rungtynes pakvietusi LMKL direktorė Audra Ginelevičienė.

Teatrinė „Žalgirių“ komanda, stebėdama intriguojančią „Sirenų“ ir „Kibirkšties“ dvikovą, pradžioje skirtingai reagavo į įvykius krepšinio scenoje: vieni atidžiai stebėjo žaidimą, akivaizdžiai bandydami suprasti jo esmę, G.Bejeris telefono kamera periodiškai fiksavo mačo įvykius, o E.Grigaliūnaitė dėmesį padalino maždaug po lygiai – telefono ekranui ir bekintančiam vaizdui erdvėje tarp krepšių.

Po didžiosios pergalės teatralai įsijautė į žaidimą ir panašu, kad ne šiaip įėjo į aistruolių vaidmenį, bet ėmė nuoširdžiai sirgti už „Sirenas“. Kuo intensyvesnė buvo rungtynių įtampa, tuo emocingiau iš savo vietų pašokdavo ir plojo krepšininkėms aktorių ekipa.

„Tėtis prieš rungtynes sakė, kad jam nelabai įdomus moterų krepšinis, bet rungtynių metu užsikrėtė jo keliamomis emocijomis. Aš – kaunietė, tad visada sergu už Kauno komandas ir dabar nuoširdžiai jaudinausi dėl mūsiškių“, – rungtynėms besibaigiant prisipažino A.Zabotkaitė.

Po mačo – į rūbinę

Teatras žiūrovams, o krepšinis komandoms prasideda ir baigiasi rūbinėje, tad aktorių komanda, A.Ginelevičienės ir „Sirenų“ klubo vadovės Rasos Žemantauskaitės–Matlašaitienės pakviesta į komandos „tabu zoną“ – rūbinę, iškart po rungtynių žengė į krepšininkių persirengimo kambarį.

„Atsiprašome, kad trukdome jus po nesėkmingų rungtynių, bet esame aktoriai, vaidinsiantys spektaklyje apie moterų krepšinį“, – tyliai prisistatė kažkas iš „žalgirių“, bet keleto „sirenų“ padrąsinti, scenos meistrai greitai įsidrąsino uždavinėti juos dominančius klausimus apie traumas, lyderystę, pozicijas aikštelėje, griežtą ir emocingą trenerį.

„Lyderės? Kas kartą gali vis kita „iššauti“. Nėra iš anksto nustatytos“, – paaiškino Gabrielė Gutkauskaitė, tą dieną žaidusi komandoje rezultatyviausiai.

„Trenerio emocijos pradžioje mums atrodė linksmai, bet paskui kilo klausimas, ar jums nebaisu?“ – paklausė S.Čiučelis. Merginų atsakymas nuskambėjo trumpai: „Mes įpratusios“.

Pakvietė į spektaklį

„Man reikės vaidinti tą, kas žaidžia vadinamoje „SF“ (SF – small forward, vadinamasis „lengvas kraštas“) pozicijoje... Kurią iš jūsų vaidinsiu?“, – atsargiai paklausė E.Grigaliūnaitė. „Galima sakyti, mane“, – pakėlė ranką gynėja arba krašto puolėja „Sirenose“ žaidžianti Dalia Belickaitė, ir abi merginos ėmė nuoširdžiai juoktis, džiaugsmingai atradusios kiekviena savo antrininkę scenoje ir aikštelėje.

Aktorės ir aktoriai pripažino dabar žinantys apie moterų krepšinį kur kas daugiau nei iki apsilankymo rungtynėse, o tokia artima pažintis suteiks ir įkvėpimo kūrybos procesuose.

Atsisveikindama aktorių komanda pakvietė krepšininkes apsilankyti jų spektaklyje, o po jo užsukti ir į grimo kambarius. Ko scenos profesionalai išmoko iš LMKL meistrių, NKDT Didžiojoje scenoje jie pademonstruos kovo 17–19 dienomis.

Netekusiai vienos iš pagrindinių žaidėjų (iš klubo išvykusios legionierės ukrainietės Tatjanos Litvinovskajos), Kauno ekipai, norint išsaugoti lyderio poziciją, šeštadienį reikėjo pagaliau įveikti pernykštes pirmenybių nugalėtojas – Kohilos „E–service“ (Estija) tinklininkes.

Kaunietės pernai nustebino savo gerbėjus bei varžoves ir pasiekė finalą, kur pralaimėjo būtent Kohilos komandai. Šio sezono pirmoji pernykščių finalininkių dvikova Estijoje praeitų metų spalio 29 d. taip pat baigėsi esčių pergale rezultatu 3:1 (25:23, 25:18, 17:25, 25:20).

Lyderių dvikovą Aleksandro Stulginskio universiteto sporto salėje šeštadienį ryžtingiau pradėjo viešnios. Tačiau į pirmą pralaimėtą setą (21:25) kaunietės atsakė dviem laimėtais (25:19 ir 25:22) ir lygos čempionėms teko gelbėti situaciją išlyginant partijų rezultatą ketvirtojoje (seto rezultatas – 19:25).

Intriga iki pat galo

Lemiama penktoji partija vyko itin permainingai ir tik pačioje pabaigoje kaunietės atsiplėšė dviem taškais. Rezultatui esant 14:12, kai lietuvėms trūko vos vieno taško iki pergalės, estės skirtumą sumažino iki minimalaus ir galėjo pratęsti batalijas, tačiau apmaudžiai suklydo paduodamos kamuolį. Po akimirkos kaunietės džiūgavo lyg laimėjusios ne tik rungtynes, bet ir visą čempionatą, o „E–service“ komandos kapitonei Julijai Mõnnakmäei teko guosti jaunesnę komandos draugę Silvią Pertens, kuri po pralaimėjimo apsipylė ašaromis.

„Mūsų komanda prieš rungtynes neteko vienos iš svarbiausių žaidėjų – T. Litvinovskajos, o estės yra tiek pajėgios, kad dalyvauja Europos taurės varžybose. Nežiūrint to, mes jas įveikėme. Ko gero, šiek tiek sustiprinę komandą ir mes galėtume žaisti Europos turnyruose“, – po pergalingų rungtynių džiaugsmingai svarstė „Kauno–ASU“ klubo vadovas Vidas Makauskas.

Sekmadienį „Kauno–ASU“ tinklininkės nors ir pralaimėjo pirmąjį setą viešnioms iš Latvijos, tačiau vėliau nesunkiai susidorojo su Jelgavos LU tinklininkių pasipriešinimu ir laimėjo rungtynes 3:1 (17:25, 25:16, 25:18, 25:20).

Alytuje – dzūkių pergalė

Baltijos lygos čempionėms sekmadienį iššūkį metė ir turnyro debiutantės Alytaus „Prekybos–Paramos“ tinklininkės.

Dvikova Alytuje taip pat klostėsi itin permainingai. Joje taip pat prireikė penktojo seto, kuriame nugalėtojoms nepakako pelnyti 15 taškų, o pusantros valandos trukusioje dvikovoje Dzūkijos tinklininkėms pavyko išplėšti sensacingą pergalę rezultatu 3:2 (10:25, 25:17, 14:25, 25:19, 20:18).

Po šių rungtynių „Kaunas–ASU“ įstvirtino pirmojoje vietoje (40 taškų, 14 pergalių, vienas pralaimėjimas). Kohilos „E–service“ tinklininkės dvylikos komandų turnyre lieka antros (36 taškai, 12 pergalių, trys pralaimėjimai).

Jonavos „Achema–KKSC“ šiuo metu užima šeštą turnyro lentelės poziciją (19 taškų, septynios pergalės, šeši pralaimėjimai). Sensaciją pateikusios Alytaus „Prekybos–Paramos“ tinklininkės pakilo į aštuntą vietą (17 taškų, šešios pergalės, aštuoni pralaimėjimai).

Reguliariajame Baltijos moterų lygos čempionate varžosi penkios komandos iš Estijos, keturios iš Latvijos ir trys iš Lietuvos. Šiam etapui pasibaigus, pavasarį aštuonios ekipos tęs kovas atkrentamosiose varžybose.

Prie Lietuvos rankininkių rinktinės vairo šiemet stojęs danas Bo Miltonas Andersenas jau anksčiau yra pabrėžęs, kad pagrindiniu raktu į pergales turėtų tapti kieta ir agresyvi gynyba, tad tarpiniam jėgų patikrinimui treneriai iš Danijos pasirinko vaikinus – fiziškai jau pakankamai stiprius jaunius.

Rungtynes Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos sporto salėje stebėjo vos keletas rankinio specialistų ir žaidėjų artimųjų.

Dvikovos pradžioje rankininkės žaidė gana atsargiai ir pirmąjį kėlinį pralaimėjo dviejų įvarčių skirtumu. Po pertraukos B.M.Anderseno ir jo asistento Larso Sunes Pederseno aktyviai raginamos merginos išsiveržė į priekį ir užtikrintai laimėjo rezultatu 32:24.

Kaune stipriausios mūsų šalies rankininkės šiuo metu rengiasi pasaulio čempionato atrankos varžyboms. Preliminariniame planetos pirmenybių atrankos turnyre Lietuvos moterų rinktinė lapkričio 25–27 dienomis Slovakijoje varžysis su slovakėmis, graikėmis ir ukrainietėmis.

Prieš šias varžybas Lietuvos rankininkės dar kartą susirinks lapkričio 18 dieną. Kartu pasitreniravusios beveik savaitę, jos pradės svarbiausias šio sezono kovas.

Pirmąsias dvi vietas Slovakijoje užėmusios rinktinės kartu su penkiomis stipriausiomis komandomis iš kitų trijų atrankos grupių bei 11 nacionalinių ekipų, dalyvausiančių Europos pirmenybėse, kovas dėl patekimo į pasaulio čempionato finalinį turnyrą pratęs atkrentamosiose varžybose 2017 metų birželį.

Lemiamos pasaulio čempionato kovos vyks 2017–ųjų gruodį šešiuose Vokietijos miestuose. Finaliniame turnyre varžysis 24 komandos. Teisę jose dalyvauti jau užsitikrinusios šeimininkės – vokietės ir pasaulio čempionės – norvegės. Kitos trys stipriausios Senojo kontinento rinktinės pateks po Europos čempionato. Po atrankos varžybų birželį kelialapiai bus išdalinti dar 9 mūsų žemyno komandoms.

Vidurvasario bandymas

Kauno ledo arena šią liepą pažymėjo savo 40-metį. Tada, 1976-aisiais, tai nebuvo uždara arena. Kauno radijo gamyklos dirbtinio ledo aikštė pradžioje buvo be sienų ir be stogo. Jos atidarymas buvo vadinamas bandomuoju, o ceremonijoje nedalyvavo valdžios atstovai. Organizatoriai būgštavo, kad ledo šaldymo kompresoriai gali neatlaikyti apkrovų ir nutiks nelaimė.

Šiltą vidurvasario dieną čiuožykla buvo atverta 7 val. ryto, o po poros valandų ledo aikštelę dengė vandens balos – kompresoriai neįveikė 40 laipsnių ledo ir atmosferos temperatūrų skirtumų. Čiuožykla iškart buvo uždaryta ir atsidarė tik spalio mėnesį, kai atvėso orai.

"Buvo skubama, nes norėjome ir išbandyti, kaip dirbtinio ledo čiuožykla veiks vasarą, ir norėjome būti pirmi. Juk tais metais buvo statomi Elektrėnų ledo rūmai, tad norėjome juos aplenkti", – Kauno ledo arenos pirmtakės atsiradimo dienas prisimena Lietuvos čiuožimo federacijos (LČF) prezidentė, dailiojo čiuožimo trenerė Lilija Vanagienė.

Tada, prieš trejus metus, baigusi sportininkės karjerą, daugkartinė Lietuvos čempionė L.Vanagienė jau augino sūnų Povilą.

L.Vanagienės tėvas Algirdas Žalys, tais laikais dirbęs Kauno radijo gamykloje, buvo pagrindinis dirbtinio ledo čiuožyklos Kaune atsiradimo iniciatorius. "Nepastačiau čiuožyklos dukrai, pastatysiu anūkui", – ryžtingai anais laikais yra pareiškęs A.Žalys.

Atsiliko nuo latvių ir estų

Trenerė Marija Daugėlaitė ir A.Žalys Kaune buvo įkūrę visuomeninę čiuožimo mokyklą. Iki 1976 m. Kaune šaltuoju laikotarpiu veikė apie 70 atvirų natūralaus ledo čiuožyklų. Lietuviai šiuo aspektu atsiliko nuo kaimynų latvių ir estų, kurie jau turėjo dirbtinio ledo čiuožyklas.

Pasak L.Vanagienės, visa jų šeima buvo labai sportiška: brolis buvo šuolininkas į aukštį, pirmasis peršokęs 2 m kartelę, tėtis mėgėjiškai užsiėmė įvairiomis sporto šakomis, o dukrai laimint šalies čempionatus vis daugiau dėmesio ėmė skirti dailiajam čiuožimui.

"Dar kai aš sportavau, tėtis aiškinosi dirbtinio ledo čiuožyklos įrengimo galimybes. Tada nespėjo, tačiau dėjo visas pastangas, suagitavo daug Kauno miesto įmonių ir taip 1976-aisiais atsidarė "suneštinė" čiuožykla, pastatyta beveik be lėšų, be projekto, bet turint daug entuziazmo. Ji vėliau vis lipdėsi ir didėjo it kregždės lizdas", – pasakojo L.Vanagienė.

Čiuožykla – vietoje treko

Idėja įrengti dirbtinio ledo čiuožyklą dabartinėje P.Vileišio aikštėje kilo dar 1968 m., tačiau dėl įvairių nesutarimų darbai nebuvo pradėti, o būsimų statybų vietoje rūdijo į krūvas sumesti kilometrai vamzdžių.

Jau anksčiau šioje vietoje buvo numatyta įrengti radijo gamyklos dviračių treką, šiuo tikslu jau buvo pradėtas vežti gruntas, tačiau čiuožimo mėgėjų džiaugsmui, treko darbams sustojus, jam skirtoje vietoje iškilo čiuožykla, vėliau palaipsniui virtusi Ledo arena.

Realesni veiksmai prasidėjo 1972 m., kai į Kauno miesto Sporto komiteto pirmininko postą buvo paskirtas tada jaunas specialistas Pranas Majauskas – dabartinis Lietuvos sporto muziejaus vadovas. Jau pirmą darbo dieną jo kabinete pasirodė A.Žalys, kuris iškart ėmė įrodinėti, kad reikia statyti dirbtinio ledo čiuožyklą.

"A.Žalys papasakojo, kad tuometėje Tarybų aikštėje guli dvi didelės krūvos vamzdžių ir išdėstė planą, ką reikia daryti. Netrukus pradėjome ketverius metus trukusius darbus", – prisiminė P.Majauskas.

Be valdžios palaikymo

A.Žalys buvo atsakingas už materialinę pusę, P.Majauskui buvo patikėti leidimai ir projektinė dalis. Sunkiausiai sekėsi įveikti Sanitarinės epidemiologijos stoties barjerus, nes vietiniai gyventojai rašė skundus, kad iš čiuožyklos iki 23 val. sklis triukšmas.

Kai buvo pasirengta atidaryti miesto valdžios atstovams iškilo klausimas, ar viskas parengta sklandžiai, ar nenutiks kokių nelaimių. Vamzdžiai buvo prileisti amoniako, kuris paleidus kompresorius gali sprogti, todėl iškilo abejonių.

"Kai ėmiau visus kviesti į atidarymą, niekas iš valdžios ir iš spaudos neatėjo. Atidaryme dalyvavo čiuožinėjančių vaikų tėveliai. Jie labai daug prisidėjo prie pačios statybos, kurioje dalyvavo ir įvairių įmonių darbininkai, netgi kareiviai", – prisiminimais apie 1976-ųjų liepą dalijosi P.Majauskas.

Įdarbindavo ir kareivius

"Jeigu dabar kas nors sušauktų įmonių vadovus ir pasakytų, kad reikia pastatyti tokią čiuožyklą, niekas jos nepastatytų", – įsitikinęs tuometis Kauno teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininkas Bronius Kriščiūnas.

Pasak jo, čiuožyklos statybose dalyvavusių įmonių vadovai jokiuose dokumentacijose negalėjo parodyti, kad statomas toks objektas. Medžiagų panaudojimas turėjo būti slepiamas, šimtai tonų betono buvo tiesiog nurašoma kitiems objektams, prireikus papildomos darbo jėgos skubiems darbams, įmonių atstovai vykdavo į Karmėlavą, kur buvo dislokuoti sovietų kariuomenės raketinių ir priešlėktuvinės gynybos pajėgų daliniai, ir iš karininkų skolindavosi kareivių.

Nelegaliai ir neteisėtai

Aktyviai Ledo arenos statybų reikalais rūpinosi ir tuometis "Bangos" radijo gamyklos direktorius Leonas Jankauskas. Jis rizikavo, nes iškilus viešumon apie Elektrėnuose statomą ledo areną, statyboms vadovavęs Lietuvos elektrinės direktorius Pranas Noreika tik per plauką išsaugojo savo postą.

"Tuo metu Lietuvoje tokių objektų nebuvo galima statyti legaliai ir teisėtai. Džiaugiamės, kad mums pasisekė išvengti to košmaro", – lygino tuometę kauniečių ir elektrėniškių situaciją buvęs "Bangos" vadovas.

"L.Jankauskas labai kuklus. Jis kalbėjo apie Elektrėnus, kas grėsė P.Noreikai, tačiau juk ir jam grėsė ne mažesni nemalonumai. Ledo arena buvo statoma kaip sandėlis, paskui kažkas apskundė. Tada iš Maskvos į Kauną atvažiavo komisija. Kad statinys atrodytų kaip sandėlis, buvo prikrauta visokių tuščių ir netuščių dėžių", – buvusio radijo gamyklos direktorius prisiminimus papildė Seimo narys Kazimieras Starkevičius, 1996–2004 m. vadovavęs LČF.

"Tada žmonės nenorėjo, kad šalia jų namų būtų čiuožykla, o šiandien džiaugiasi, kad čia stovi Ledo arena, o ne prekybos centras, – sakė politikas ir pridūrė: – Geri sprendimai kainuoja žilų plaukų."

Didžioji rekonstrukcija

1986 m. čiuožykla buvo uždaryta rekonstrukcijai. "Bangos" gamyklos konstruktorius Viktoras Firsovas parengė visiškai naują ledo rūmų projektą.

Rekonstrukcija truko ketverius metus, o kauniečių vaikai buvo priversti važinėti treniruotis į Elektrėnus ir Vilnių.

"Bangos" ledo rūmai duris vėl atvėrė 1990 m. gegužę. Tai buvo 800 kv. m naudingo ploto, visiškai uždara žiemos sporto arena, su 27x60 m dydžio ledo aikšte.

1990-ųjų atidarymas buvo gerokai iškilmingesnis. Tąsyk meninėje dalyje pasirodė ką tik kartu pradėję čiuožti Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko. Taip pat – pasaulio jaunių čempionas Igoris Paškevičius, tuomečiai šokių ant ledo pasaulio čempionai Marija Anisina ir Ilja Averbuchas (Rusija), geriausi to meto Lietuvos čiuožėjai: Edita Katkauskaitė-Dvarionienė, Dainius Tribandis, Vaidotas Juraitis, Ingrida Zinkevičiūtė ir Marius Janeliauskas.

1991 m. Ledo arenoje buvo surengtos pirmosios tarptautinės dailiojo čiuožimo varžybos.

Prireikė prezidento pagalbos

1993 m. "Bangos" gamykla buvo privatizuota ir prasidėjo sudėtingiausias Ledo arenos gyvavimo etapas. Iškilo ir arenos privatizavimo klausimas. Joje jau buvo atjungtas elektros tiekimas, kai ėmė rodytis pirkėjai – potencialūs arenos šeimininkai, kurie pernelyg neslėpė, kad jų planuose vietos Ledo arenai nėra.

Dabartinė LČF prezidentė L.Vanagienė, prašydama išsaugoti areną, tada kreipėsi į šalies prezidentą Algirdą Brazauską.

1994 m., olimpinių žaidynių Lilehameryje (Norvegija) metu, Lietuvos prezidentas su svita 8 val. ryto ateidavo į dailiojo čiuožimo treniruotes – tai labai stebindavo kitų šalių delegacijų atstovus.

Pasinaudojusi tokiu A.Brazausko susidomėjimu šia sporto šaka, L.Vanagienė be jokių suderintų audiencijų 1994 m. balandžio pabaigoje, pralaukus tris valandas, kol prezidentas buvo susitikime, tiesiog gatvėje priėjo prie jo ir išdėstė situaciją.

Jau kitą rytą "Bangos" gamyklos vadovas pats susirado trenerę ir šalies prezidento pritarimu buvo sudaryta panaudos sutartis, pagal kurią čiuožykla buvo atiduota į dailiojo čiuožimo klubo "Piruetas" rankas.

Iškeitė į atlyginimus

Arenos reikalai pagerėjo 1996 m., kai Kaune ir Elektrėnuose pirmąsyk mūsų šalyje buvo suorganizuotas pasaulio ledo ritulio pirmenybių D grupės turnyras.

Iki to laiko Kauno ledo arena buvo be priestato, kuriame dabar įrengtos persirengimo, administracijos patalpos, kavinė.

Tais metais LČF prezidentu išrinkto K.Starkevičiaus pastangomis, skubiai – maždaug per mėnesį – pastatytas priestatas.

K.Starkevičius džiaugiasi, kad objektą pavyko išsaugoti sportininkų reikmėms.

"Kai panaudos sutartimi Kauno ledo arena buvo perduota "Piruetui", tai reiškė, kad vėliau vykstant "Bangos" bankroto procedūrai, arena sugrįžo į tą pačią "Bangą", nors naujieji šeimininkai, jau tvarkęsi buvusioje radijo gamykloje, į šią vietą žiūrėjo kaip į erdvę kokiam nors prekybos centrui. Geriausiu atveju aplinkui būtų pristatyta daugiabučių namų ir nebūtų nei arenos, nei futbolo aikštyno, nei maniežo", – sakė K.Starkevičius.

Kai į jį 1996-aisiais kreipėsi "Bangos" dirbantieji, skųsdamiesi, kad jiems neišmokamos algos, kartu su premjeru Laurynu Mindaugu Stankevičiumi buvo rasta išeitis, kad Vyriausybė skirs pinigų, arena bus išpirkta ir taip darbuotojams bus išmokėti atlyginimai.

Perduota mokyklai

2007 m. Ledo arena buvo perduota Kauno žiemos sporto mokyklai "Baltų ainiai" ir jai priklauso nuosavybės teise. "Tai, kad mokykla ir čiuožykla būtų tose pačiose rankose, buvo viso mano gyvenimo svajonė", – prisipažino L.Vanagienė.

"Ši čiuožykla yra vienintelė Lietuvoje, nuolat prisidedanti prie šalies sportininkų rengimo. Yra Lietuvoje privataus kapitalo čiuožyklų, tačiau jos nebūtinai įsileidžia sportininkus treniruotėms. Tikiuosi, kad mūsų pastangomis Lietuvos olimpinės tradicijos, pradėtos P.Vanago ir M.Drobiazko, bus tinkamai tęsiamos ir niekad nenutrūks", – optimistiškai į ateitį žiūrėjo "Baltų ainių" mokyklos direktorė Laima Krauzienė.

Kauno žiemos sporto mokykloje šiuo metu kultivuojamos trys sporto šakos: dailusis čiuožimas, ledo ritulys ir akmenslydis. Čia dirba dešimt kvalifikuotų dailiojo čiuožimo trenerių, du ledo ritulio treneriai, viens akmenslydžio treneris ir du meninio ugdymo pedagogai. Sportuoja apie 250 sportininkų.

Augina talentus

Ant šios čiuožyklos ledo tobulėjo E.Katkauskaitė-Dvarionienė, M.Drobiazko ir P.Vanagas, 1992-aisiais pirmąsyk atstovavę Lietuvai Europos ir pasaulio čempionatuose, o pastaroji pora – ir Albervilyje (Prancūzija) vykusiose olimpinėse žaidynėse.

Kaune užaugo ir pirmoji Lietuvos porinio čiuožimo atstovė Goda Butkutė. Šešiolikmetė Goda su partneriu Nikita Jermolajevu iš Rusijos jau pirmame tarptautiniame sezone suaugusiųjų varžybose pademonstravo didelių vilčių teikiančius rezultatus.

Kelią čia pradėjo ir šokėjų ant ledo pamaina Guostė Damulevičiūtė ir Deividas Kizala, taip pat Aleksandra Golovkina, Inga Janulevičiūtė, Elžbieta Kropa, Deimantė Kizalaitė, dalyvaujančios Europos ir pasaulio jaunimo bei suaugusiųjų čempionatuose.

"Dabartiniai mūsų sportininkai labai jauni, jie pagal amžių dar tik pirmus antrus metus gali dalyvauti tarptautinėse suaugusiųjų varžybose ir tai nauja karta, apie kurią mes dar daug išgirsime", – kalbėdama apie jaunuosius sportininkus, optimizmu dalijosi LČF prezidentė.

Kauno ledo arenoje trenerio Gracijaus Gradausko pastangomis buvo suburta ir išugdyta "Tigrų" ledo ritulio komanda.

Šio specialisto vadovaujama Lietuvos aštuoniolikmečių ledo ritulio rinktinė 2008-aisiais Torunėje (Lenkija) užėmė trečią vietą pasaulio čempionato pirmojo diviziono varžybose. Tai buvo pirmas kartas, kai mūsų šalies ledo ritulininkų rinktinė, pradėjusi rungtyniauti trečiame divizione, užėmė tokią aukštą vietą.

Treneris G.Gradauskas tos rinktinės narius užsiaugino nuo pirmųjų jų žingsnių ant ledo dar 1997-aisiais.

Kaune dirba ir nacionalinę merginų komandą treniruojanti vienintelė šalyje ledo ritulio trenerė ir teisėja Ramunė Maleckienė, kartu su kolega Luku Jakšiu ugdantys 9–12 metų berniukus ir mergaites.

Planuose – pasaulio čempionatas

"Arenos vadovų ir darbuotojų požiūris įrodo, kad gerokai svarbiau už galbūt ne visada idealias sąlygas yra nuoširdus darbas bei atsidavimas jam", – sveikindama Ledo arenoje dirbančius žmones su jubiliejumi sakė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Paminint arenos jubiliejų, iškilmėse dalyvavę politikai užsiminė apie tai, kad miestas turi realių galimybių surengti pasaulio dailiojo čiuožimo pirmenybes.

"Kaunas turi šansą pastatyti naują areną ir gauti teisę organizuoti pasaulio dailiojo čiuožimo čempionatą. Turime puikią "Žalgirio" areną, kur galėtų vykti varžybos, tereikia treniruočių salės. Manau, miesto vadovai jau turi idėjų šia linkme, tik linkiu jiems būti drąsiems, nekreipti dėmesio į aplink vaikščiojančius su plakatais ir tada po kokių penkerių metų galėsime surengti pasaulio čempionatą", – savo pasisakymu mestelėjo iššūkį dabartiniams miesto vadovams buvęs Kauno apskrities viršininkas ir LČF vadovas K.Starkevičius.

Plakatų ir mitingų nebijo

Kauno miesto vicemeras Vasilijus Popovas į tokias užuominas pradžioje atsakė juokaudamas: "Negalime statyti kaip anais laikais – jeigu dabar taip elgsimės, žinote, kur atsidursime. Tada statytojus gelbėjo, kad Lietuvoje nebuvo vienos institucijos."

"Na, o plakatų ir mitingų mes nebijome", – rėžė mero pavaduotojas.

Pasak V.Popovo, yra realių planų naują ledo areną su dviem čiuožimo aikštelėmis pastatyti šalia "Girstučio" baseino.

"Tikimės, kad statybos gali būti pradėtos jau kitais metais. Buvo susitikta su privačiais investuotojais ir planai atrodo vis realesni", – sakė vicemeras.

Pasak nacionalinės federacijos vadovės L.Vanagienės, Tarptautinė čiuožimo sąjunga (ISU) tokiems lietuvių užmojams jau seniai pasirengusi uždegti žalią šviesą, tereikia patiems tinkamai pasiruošti.

"Buvęs ISU prezidentas Ottavio Cinquanta kaip ir šios sąjungos direktorius jau lankėsi Lietuvoje. Jiems čia patiko, o pati sąjunga nori išplėsti šalių, priimančių tokius renginius sąrašą", – sakė L.Vanagienė.

Pasak jos, Kaune trūksta poros čiuožimo aikštelių. Ledo arena neatitinka keliamų reikalavimų, nes vien persirengimo patalpų joje per mažai.

"Mums reikia tik naujų rūmų treniruotėms, o varžybos vyktų "Žalgirio" arenoje, kurioje yra visos reikalingos sąlygos", – kalbėjo LČF prezidentė.