Vaikai turi valgyti tik pirmos klasės bulves – toks sprendimas šalyje galioja jau dvejus metus. Deja, sklinda kalbų, kad pirmos ir antros klasės bulvių cheminė sudėtis ir poveikis sveikatai yra lygiai toks pats, skiriasi tik išvaizda, o sprendimas vaikus maitinti tik pirmos klasės šakniagumbiais priimtas siekiant sumažinti konkurenciją ir atverti kelius keliems išrinktiesiems. Kita vertus, esą patys ugdymo įstaigų vadovai renkasi lengvesnį kelią ir maitinimą leidžia organizuoti centralizuotai.

Maistine prasme – vienodos

Į savaitraščio redakciją kreipėsi pasipiktinusi moteris (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut. past.), kuri teigia, kad vaikai ugdymo įstaigose maitinami užsienietiškomis bulvėmis tik dėl „kvailo biurokratizmo“. „Visos antros klasės bulvės yra tokios pačios kaip pirmos, tik neatitinka formos ir dydžio standarto. Lietuvoje nuo vieno bulvės krūmo šaknies nuimamos įvairaus dydžio ir formos šakniagumbiai. Jei norime turėti pirmos klasės bulvių, ūkininkai turi jas rūšiuoti, tam pirkti specialią įrangą, samdyti žmogų, kuris ja dirbtų. Visa tai kelia savikainą. Kokybei bulvės dydis gi neturi jokios įtakos“, – piktinosi moteris.

Tai reiškia, kad ant vaikų stalų neretai atsiduria egiptietiški arba ispaniški šakniagumbiai. Pasak moters, iš užsienio atvežtos bulvės būna apdorotos augalų apsaugos priemonėmis, importinė produkcija pažymima kaip pirmos klasės todėl, kad su eksportuotojais deramasi dėl palankesnių sąlygų ar kainų - bet ne dėl produkcijos klasifikavimo. „Vaikams juk geresnė čia pat, vietinių išauginta daržovė“, – įsitikinusi pašnekovė.

Vienos didžiausių šviežių vaisių ir daržovių importo-eksporto įmonių šalyje UAB „Citma“ direktorius Regimantas Didzinskas patvirtina, cheminės sudėties skirtumo tarp pirmos ir antros klasės bulvių nėra. „Anksčiau prekybos centrai, jei produkcija net ir būdavo pirmos klasės, rašydavo antros. Kodėl? Jei sandėliuose vyksta patikrinimas, kad nebūtų prie ko prikibti, mat ilgiau sandėliuojant daržoves, jų kokybė gali kisti. Pirmos klasės bulves šalyje augina apie trečdalis augintojų. Skirtumas tarp pirmos ir antros klasės bulvių matuojamas forma, pažeidimų skaičiumi, o ne dėl cheminės sudėties. Jei bulvės auga lengvoje žemėje, jos ir išauga didesnės bei lygesnės“, – paaiškina įmonės vadovas.

Norėta pašalinti konkurentus?

Kyla klausimas, jei cheminė pirmos ir antros klasės bulvių sudėtis nesiskiria, ar logiška reikalauti, kad jos būtų atrenkamos tik pagal išvaizdą? Ypač, kai tai išpučia vietinių bulvių augintojų kainą, o nuolat girdime kvietimą pirkti prekę lietuvišką?

„Mūsų šalyje yra daug nelogiškų dalykų, – sako R.Didzinskas. – Pavyzdžiui, kas yra ekologiška produkcija? Jai nustatyti tokie patys standartai kaip ir kitai produkcijai. Kalbu apie pesticidų normą, nitratų kiekį, tad ar į rinką bus tiekiamos tikrai ekologiškos daržovės – tik sąžinės reikalas. Pirmos klasės bulvių reikalavimas, mano manymu, padarytas tam, kad būtų sumažinta konkurencija. Dabar tokių bulvių turėsime gal kokį mėnesį, vėliau jos pradės keliauti iš užsienio šalių“, – pasakoja UAB „Citma“ vadovas.

Žinia, kad Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas dėl maitinimo organizavimo ikimokyklinėse įstaigose, bendro ugdymo mokyklose ir socialinės globos įstaigose, bulvės turi atitikti maistinių šakniagumbių pirmos klasės kokybės reikalavimus, buvo patvirtinti prieš dvejus metus. Viešai paskelbta, kad vaikų maitinimui būtų naudojamos geriausios kokybės bulvės, pasiūlė Žemės ūkio ministerija. Tiesa, tai neužkerta kelio vietiniams ūkininkams pateikti savo produkciją ant ugdymo įstaigų stalų. Tiesiog pačios ugdymo įstaigos turėtų orientuotis į vietinių ūkininkų produkciją.

Maitinti turėtų pačios

Lietuvos ikimokyklinių įstaigų vadovų asociacijos pirmininkė Elena Markevičienė, vadovaujanti sostinės lopšeliui-darželiui „Lazdynėlis“, pritaria, kad ugdymo įstaigos iš tiesų galėtu eiti savarankiškumo keliu ir pačios gaminti maistą bei pasirinkti tiekėjus. Pirmininkės vadovaujamame darželyje maistas gaminamas vietoje, tik produktų tiekėjas išrinktas savivaldybės organizuoto viešojo pirkimo metu. „Net ir po to, kai įmonė laimi konkursą, esame labai reiklūs tiekėjams. Kiekvieną kartą tikriniame produktų kokybę.

Jei ji mūsų netenkina, visuomet produktus grąžiname. Darželyje prioritetai turi būti vaiko sveikata, jo kokybiškas maitinimas, kad jam būtų skanu. Jei prasidės maisto vežimas kaip į ligonines, bus baisu. Aš už tai, kad maistas būtų gaminamas įstaigose. Žinoma, jei ugdymo įstaigos vadovas sėdės kabinete tarp dokumentų, maitinimo kokybės nebus. Todėl labai svarbus jo dalyvavimas ir reiklumas“, – įsitikinusi E.Markevičienė.

Pasak pašnekovės, savivaldybė galėtų suteikti visišką savarankiškumą darželiams. „Savivaldybės iniciatyva vyksta pirkimų konkursai, ji padeda įstaigoms atsirinkti, tai yra gerai, tačiau darželiai patys galėtų spręsti, iš kur nori gauti produktus. Žinoma, savarankiškumas taip pat sukuria naujų problemų“, – mano Lietuvos ikimokyklinių įstaigų vadovų asociacijos pirmininkė.

Politiko komentaras

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos komiteto pirmininkė Auksė Kontrimienė teigia, kad iš tiesų daugelis Vilniaus vaikų darželių ir mokyklų maitina vaikus centralizuotai.

- Man teko lankytis kitų rajonų savivaldybėse, o ir Vilniuje yra kelios mokyklos, kurios maitina vaikus pačios bei tvirtina, kad taip nėra brangiau, nei vyksta centralizuotas maitinimas. Žinoma, jei tvarkomasi protingai. Jei mokyklos ir darželiai, patys užsakinėtų produktus, žinoma, susirastų tiekėjus, esančius greta, kurie patiektų kokybiškas daržoves. Kai produktus centralizuotai tiekia viena įmonė, daryti įtaką jų pasirinkimui sunku. Ji ieško pigiausių produktų ir perka dideliais kiekiais, už pigiausią kainą. Iš vietinių ūkininkų pirkti, matyt, neapsimoka.

Pagrindinė priežastis, kodėl ugdymo įstaigų direktoriai renkasi centralizuoto maitinimo kelią, yra ta, kad įstaigai nebelieka atsakomybės už atitikimą higienos normoms. Įmonė atsako už darbuotojų samdymą, atlyginimus, dokumentų tvarkymą ir kokybės priežiūrą. Žinoma, kad ugdymo įstaigos direktoriui taip yra paprasčiau. Tarkime, jei kuris vaikas sublogavo, tėvai ne į direktorių kreipsis. Kita vertus, esant nedideliam kainų skirtumui, mano manymu, pati mokykla galėtų žymiai kokybiškiau maitinti vaikus. Jų sąskaita taupyti nevertėtų. Daug kalbame apie ekologinį vaikų maitinimą, tad reikia plėsti paslaugas, sukurti daugiau vyriausybinių programų, kad į vaikų maitinimosi racioną būtų įvedami sveikesni produktai. Esu tikra, kad čia pat ūkininko užauginta daržovė, kurios nereikėjo atvežti iš toli, natūraliai labiau tinkama vaikų skrandžiams. Žinoma, tai – požiūrio klausimas.

Specialisto komentaras:

Lietuvos vaikų gastroenterologų ir mitybos draugijos vadovas doc. dr. Vaidotas Urbonas:

- Bulvė – normali, vaikams tinkama daržovė. Žinoma, svarbus jos paruošimas – bet koks keptas produktas nėra rekomenduojamas, todėl geresnis pasirinkimas – virtos bulvės. Ar geresnės užsienietiškos, ar vietinės – niekas nepasakys. Geriausios tos, kurios yra kokybiškos. Lygiai tokį patį nekokybišką, nitratų prisotintą produktą galima užauginti ir Lietuvoje. Deja, turime iškreiptą požiūrį į vietinius ir užsienietiškus produktus. Tikrai nedrįsčiau teigti, kad atvežtiniai produktai yra blogesni.

Tarp kitko

Socialiai remtinų vaikų pietums valstybė skiria 1,09 Eur. Už šią sumą turi būti paruošta visas pietums skirtas kompleksas: sriuba, gėrimas, karštas patiekalas ir vaisius.

Dauno sindromą turintys vaikai – puikūs pamėgdžiotojai. Taip jie, kur kas sparčiau mokosi ir vejasi bendraamžius. Deja, šalies mokyklose neva vykstanti vaikų su negalia integracija labiau teorinė nei praktinė. Tokius vaikus auginantys tėvai tik gūžčioja pečiais: „Mums sako, kad nėra vietų ar pinigų, o iš tiesų mano, kad sveiki vaikai nenorės kartu mokytis“.

Ieško jau kelerius metus

Vilnietė Neringa Navikaitė augina šešerių metų dukrelę, turinčią Dauno sindromą. Vienoje privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų mergaitė lanko bendrojo lavinimo grupę, yra puikiai prisitaikiusi prie bendraamžių. Deja, N.Navikaitei artėjantys pirmieji mokslo metai tampa vis didesniu galvos skausmu.

„Mūsų istorija tokia, kad jau kelerius metus domiuosi mokyklomis, kurios skelbiasi integruojančios neįgalius vaikučius į bendrojo ugdymo klases. Pavyzdžiui, vienoje pradinių mokyklų integravimas toks, kad tokiems vaikams yra speciali klasė, kuri netgi kiek atskirta. Kita Vilniuje įsikūrusi privati progimnazija internetiniame puslapyje gražiai aprašo integracijos procesą. Paskambinus ten, man iš karto pasakyta, kad pirmiausia įvertins vaiką, kokio jis lygio. Galvoju, gerai, pažiūrėsim. Netikėtai vienoje parodoje pamatau tos mokyklos stendą. Prieinu pasikalbėti su atsakingu žmogumi. Paaiškėja, kad nuo šių metų integracijos į bendrojo lavinimo klases nebebus, nes „sveikų vaikų neliks, jie nenorės pas mus mokytis, jei ir toliau mes nesveikuosius paliksime sveikųjų klasėse“. Ir taip kalba žmogus, kuris yra atsakingas uz integraciją?“ – piktinasi moteris.

Priimti sutiko tik viena

Su panašia situacija praėjusiais metais susidūrė ir uostamiestyje įgyvendinamo projekto „Aš esu čia“ komandos narė Neringa Girdvainienė. „Praėjusiais metais atlikome tyrimą dėl vaikų, turinčių Dauno sindromą, priėmimo į bendrojo lavinimo mokyklas. Tiesiog paėmėme ir perskambinome ugdymo įstaigas. Iš maždaug septyniasdešimties procentų Klaipėdos miesto mokyklų, į kurias kreiptasi, praktiškai visos atsakė, kad vietų nėra arba nėra reikiamų specialistų. Tik viena mokykla pasakė: „Taip – parašykite prašymą. Skambinsime į savivaldybę ir ieškosime galimybių, nors nesame tokio vaiko turėję.“

Kita vertus, jei mokykla ir priima tokį vaiką, esame susidūrę su situacija, kai mokytojai neskiria dėmesio jo mokslams dėl per didelio krūvio. Mokyklos pozicija tokia, kad pedagogo padėjėjas tokiais atvejais turi būti, tačiau realiai pinigų tam nėra. Šioje vietoje yra tam tikras juridinis niuansas. Priimdama neįgalų vaiką, mokykla turi kreiptis į savivaldybės švietimo skyrių, kuris leidžia sukurti mokytojo padėjėjo etatą. Tačiau jis turi būti apmokamas iš tos pačios mokyklos biudžeto“, – susidariusios situacijos priežastis bando paaiškinti moteris.

Verčiami rinktis specialiąsias mokyklas

Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos direktorė Neringa Šalugienė tvirtina, kad iš tiesų kalbant su mokyklų atstovais, balse girdėti, jog jie žino, kad privalo tokius vaikus priimti. Deja, visuomet atsiranda šimtas priežasčių, kodėl tai nepadaroma. „Tos mokyklos, kurios vykdo vaikų integracijos programas, problemą sprendžia taip, kad neįgalūs vaikai yra priimami į atskirą klasę, o sąlygos sudaromos tokios, kad su kitais vaikais net per pertraukas susitikti nepavyksta. Ar tai yra integracija?

Žmonės, turintys Dauno sindromą, yra linkę pakartoti, mėgdžioti šalia savęs esančius. Reikia suprasti, jog tokie vaikai ateityje gyvens ne senelių prieglaudoje, o su visais visuomenėje. Kaip jiems reikės toliau joje gyventi, kai jie mokysis specialiojoje mokykloje bus už rankos nuvedami į tualetą, o šalia nuolat bus nekalbantys ar ne visai adekvačiai besielgiantys vaikai, turintys sunkesnes psichikos negalias? Ką jie turėtų kopijuoti, iš ko mokytis?

Be abejonės, specialiosios mokyklos yra reikalingos, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad tik tais atvejais, kai vaikas kelia pavojų aplinkiniams ar pavojus kyla jam pačiam, integracija turi būti nutraukta“, – dėsto N.Šalugienė.

Ji pastebi, kad be mokyklų nenoro priimti Dauno sindromą turinčius vaikus yra ir kita problema. Rajonuose ypač jaučiamas spaudimas tokius mažylius vesti į specialiąsias mokyklas, mat šios nesurenka pakankamo skaičiaus krepšelių ir negali išgyventi. „Neseniai teko kovoti dėl vaiko Baisiogaloje. Jis baigė darželį, yra puikiai integravęsis į bendrojo lavinimo grupę, moka visas raides, visa jo grupė ketina pereiti į mokyklos pirmą klasę ir mokykla jį priėmė. Tačiau vietos psichologinė - pedagoginė tarnyba stojasi piestu ir neleidžia, mat Rokiškio rajone yra specialioji mokykla ir jai trūksta vaikų“, – pasakoja Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos direktorė,

Komentarai

Švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina:

- Praktiškai visos mokyklos, atsižvelgiant į vaiko specialiųjų mokymosi poreikių įvertinimą, turėtų priimti ir integruoti vaikus, turinčius Dauno sindromą, į bendrojo ugdymo klases, skiriant individualią programą ir padedant mokytojo padėjėjui. Taip pat su vaiku turi dirbti specialusis pedagogas. Baiminuosi, kad kai kurios mokyklos geranoriškai atsisako tokius vaikus priimti todėl, kad neturi įsivedę papildomo švietimo pagalbos specialisto etato. Ypač po krizės tai tapo problema, mat pirmiausiai atsisakoma tokių specialistų. Ne visos mokyklos turi ir psichologus, specialiuosius pedagogus. Kai kurios turi pusę etato logopedui ir galvoja, kad švietimo pagalbos misiją įvykdė. Žinoma, mūsų kuruojamas Specialiosios pedagogikos ir psichologinės pagalbos centras teikia metodinę pagalbą pedagoginėms - psichologinėms tarnyboms savivaldybėse. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad visos mokyklos yra priklausomos nuo vietos savivaldos. Savivaldybės sprendžia kai kuriuos nuo mūsų ne visai priklausančius klausimus.

Netrukus peržiūrėsime pedagoginių-psichologinių tarnybų modelį ir bandysime jį patobulinti. Manome, kad situacija pagerėtų, jei pedagoginės-psichologinės tarnybos būtų mūsų kuruojamos ir aptarnautų visas mokyklas. Tuomet švietimo pagalba būtų prieinama kiekvienam vaikui.

Tačiau noriu akcentuoti, kad teisinio pagrindo nepriimti vaikų su negalia neturi nė viena mokykla. Kiekvienas vaikas gauna krepšelį, kursi vidutiniškai yra apie 980 eurų plius 41 euras ūkinėms išlaidoms. Vaiko su specialiaisiais poreikiais krepšelis yra didesnis. Iš jo ir turėtų atsirasti pinigų mokytojo padėjėjui ir kitiems specialistams.

Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo organizavimo poskyrio vyriausioji specialistė Jūratė Vilkončienė:

- Savivaldybė laikosi tokio principo, kad mokykla, kuri aptarnauja pagal gyvenamąją teritoriją, neįgalius vaikus privalo priimti. Jei yra reikalingas mokytojo padėjėjas, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad jis nebūtų paskirtas. Pasitaiko atvejų, kai mokyklos situacijos neišsprendžia, todėl tarpininkaujame.

Kita vertus, būna, jog tėvai prašo integruoti jų vaikus į bendrojo lavinimo klases, tačiau po kurio laiko patys ima ieškoti mokyklos, kuri turi specialiojo ugdymo klases. Mat pamato, kad jų vaikams per sunku, daug klasėje vaikų. Žinote, kokie mokyklose reikalavimai.

Specialiąsias klases šiais metais atidarėme dar dviejose mokyklose – Sausio 13-osios ir Vilniaus, pradedant nuo pradinukų. Kol kas sekasi neblogai. Vaikai yra integruoti į bendrojo ugdymo mokyklą, klasėje su jais dirba specialusis pedagogas ir padėjėjas, tačiau visuose renginiuose jie yra kartu, naudojasi ta pačia valgykla, biblioteka ir panašiai.

Prieš kiek daugiau nei pusmetį Švietimo ir mokslo ministerijoje pradėta rengti nauja lytinio ugdymo ir rengimo šeimai programa. Deja, aiškių rezultatų kol kas nėra, o dar ir darbo grupės sudėtis imta keisti. Kol ministerijos galvos tikina, kad dėl pagrindinių sąvokų jau susitarta, moksleiviams ir kai kuriems medikams atrodo, kad iš to visiškai jokios naudos.

Nauja sudėtis nepatvirtinta

Visai neseniai rajoninėje spaudoje nuskambėjo Seimo narės, aktyvios žmogaus teisių gynėjos, socialdemokratės Aušrinės Marijos Pavilionienės pasipiktinimas, kad prasidėjo dar vieneri mokslo metai, o tinkamo lytinio švietimo ar ugdymo programos mokykloms vis dar nepasiūlyta.

„Lietuvos sveikata“ pasidomėjo, kiek gi pasistūmėjo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), organizuodama naujos lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos rengimą. Viceministrė Natalija Istomina, vadovaujanti darbo grupei, paaiškino, kad pasikeitus ministrui, teko keisti ir rengėjų sąrašą. „Darbo grupės sudėtis dar turėtų būti galutinai patvirtinta ministrės. Keitėsi ministerijos struktūra, tad anksčiau į sudėtį kai kurie asmenys buvo įtraukti dėl einamų pareigų. Pasikeitus joms, kai ką teko išbraukti, o kai ką – papildyti. Taip pat siekėme, kad būtų proporcingai atstovaujamos visos organizacijos. Buvo skundų, jog neatstovaujamas liberalių pažiūrų jaunimas, įtraukti tik vienos tėvų asociacijos atstovai. Įvertinus visus kriterijus ir aplinkybes reikėjo pokyčių. Tačiau kol ministrė darbo grupės sudėties nepatvirtino, negaliu konkrečiai atsakyti, kas pasikeitė. Tačiau tikrai stengėmės, kad dalyvautų visi“,– teigė N.Istomina.

Ji sutinka, kad lytinis ugdymas mokyklose turėtų atsirasti kuo skubiau. „Visi matome, kas vyksta: tiek globos įstaigose tarp vaikų, turinčių proto negalią, tiek kai kuriose šeimose. Faktiškai ne visos šeimos turi žinių tinkamai ugdyti vaikus apie lytiškumą. Tad jis turėtų atsirasti kuo skubiau. Vaikai turi gauti visą reikiamą informaciją. Dabar jos apstu, tačiau mokytojo pareiga yra nurodyti, kas teisinga, o kas - ne. Visa ko pagrindas – vertybės, toliau – žinios ir įgūdžiai. Tikrai manome, kad sutelkus ekspertus ir konsultantus mums pavyks kokybiškai integruoti lytiškumo ugdymo ir pasirengimo šeimai programą į sveikatos ugdymo programą. Senoji, parengta prieš aštuonerius devynerius metus nėra bloga, tačiau akivaizdu, kad ji turėtų būti atnaujinta atsižvelgiant į šiandienos realijas“, – kalbėjo viceministrė.

Nuveiktus darbus mato skirtingai

Paklausta, ką darbo grupė nuveikė per šį darbo pusmetį, N.Istomina teigė, kad patvirtinta dalis nuostatų, sutarta dėl pagrindinių sąvokų. Tačiau neslėpė, kad nesutarimų dėl to būta. „Man asmeniškai labai kokybiškai Pasaulio sveikatos organizacijos yra apibrėžtos lytiškumo ugdymo gairės. Tačiau esama darbo grupės narių, kurie mano, kad mes neturėtume aklai vadovautis tokiomis rekomendacijomis ir įdėti savą indėlį į savokų apibrėžimą. Grupėje tikrai būna labai karštų diskusijų, dėl to praktiškai darbas vyksta ne taip greitai kaip norėtųsi. Suprantu, kai kuriais klausimais neprieisime prie visiško sutarimo, tačiau bent jau gerai tai, kad visi sutinka, jog toks ugdymas reikalingas“,– įsitikinusi ŠMM viceministrė.

Tačiau Lietuvos moksleivių sąjungos Švietimo politikos koordinatorė Milda Kuraitė, dalyvavusi darbo grupės posėdžiuose, nebuvo tokia užtikrinta dėl nuveiktų darbų svarumo.

„Paskutinį kartą susitikime liepą susirinko pakankamai didelis skaičius darbo grupės narių. Apskritai, atsižvelgiant į darbo grupės sąrašą, labai kokybiškai dirbti yra sudėtinga. Visi nori pasisakyti. Tad nelabai daug kas nuspręsta ir apsvarstyta. Iš esmės visas šis reikalas – vertybinis klausimas. Vieni mato vienaip – kiti kitaip, ir nuomonės, žinoma, susikerta“, – pasakojo moksleivių atstovė.

Komentarai:

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė, socialdemokratė Orinta Leiputė:

- Pastaruoju metu apie rengiamą naują Lytinio ugdymo ir rengimo šeimai programą nieko komitete negirdėjome. Kitą savaitę, ko gero, rinksimės, tad galbūt tuomet sulauksime žinių apie atliktus darbus. Net ir Vaiko gerovės komisijoje, kuriai taip pat priklausau, nieko nesame matę. Galbūt ne veltui programa tiek ruošiama ir gal jos projektas bus labai geras. Tačiau kalbant bendrai – šis klausimas opus. Moksleivių ir vyresniosios kartos, tam tikrų politinių pažiūrų atstovų požiūris į lytinį ugdymą yra skirtingas. Mano nuomone, vaikams nereikia pasakų, reikalinga mokslu grįsta informacija. Kartą Kaune apsilankius vienoje mokykloje mane labai nustebino direktorės pavaduotojos su pasididžiavimu pristatytas faktas, kad jie turi įdiegę katalikiško lytiškumo programą. Aš labai nustebau, kuo skiriasi tas katalikiškas lytiškumas? Mano partietė Aušrinė Marija Pavilionienė yra teisi piktindamasi, kad programa vis dar neparengta. Sutinku, kad nereikalingi kraštutinumai ir būtina rasti aukso vidurį. Tačiau tokia situacija, kokią turime dabar – yra atgyvena.

Gydytoja ginekologė prof. dr. Rūta Jolanta Nadišauskienė:

- Man atrodo, kad toje darbo grupėje iki šiol nieko mums nepavyko. Yra žmonių, kurie jau žino, kaip turėtų būti, bet kalba ne mokslo įrodymais ir geriausiais pavyzdžiais, kuriuos turime Europoje, o remiasi tik savo įsitikinimais. Jie dori, tačiau supratau, kad kai kurie net negalvoja apie tuos jaunuolius, dėl žinių stokos pradedančius nesaugų lytinį gyvenimą, tai padarančius per anksti. Teigiama, kad kalbėti reikia apie jaunimo dorinį ugdymą. Neprieštarauju, kad jaunimą būtina ugdyti dorai, bet man atrodo, kad žinios niekuomet nepakenks. Žmogaus apsisprendimas turi būti informuotas. Kaip gydytoja nelabai įsivaizduoju, kad mes kažką naudinga nuveiksime. Man atrodytų, kad lytinio ugdymo ir rengimo šeimai programa turėtų būti labai trumpa su pagrindinėmis nuostatomis. Dabar ruošiamas storiausias variantas, į kurį net atskirą dalyką dėstant reikėtų gerai įsigilinti. Tuo tarpu, tiek prieš kelerius metus, tiek šiemet atlikti tyrimai rodo, kad situacija nesikeičia: paaugliai informaciją lytinio ugdymo klausimais vis dar gauna iš interneto, o norėtų iš mokytojų ir tėvų.

Prasidėjus rugsėjui besitęsianti mokyklinių prekių mugė ragina paskubėti ruošti savo atžalas krimsti mokslo šaknį. Be abejonės, reikiamos ir tinkamos priemonės mokyklai labai svarbios, tačiau ne ką mažesnį vaidmenį atlieka ir aplinka, kurioje vaikas ilsisi bei ruošia namų darbus. Tad kaip atžalai įrengti sveiką ir patogų kambarį pataria interjero dizainerė.

Pataria specialistė

Interjero dizainerė Lina Trakymienė:

- Moksleivio kambarys dažniausiai yra erdvė, kurioje tenka sutalpinti keletą skirtingų funkcinių zonų, t.y., miegamojo, poilsio, kurioje bus bendraujama su draugais, žaidžiama ir, žinoma, darbo zona, skirta mokymuisi.

Planuojant mokyklinuko kambarį labai svarbu skirtingas zonas tinkamai įrengti, kad poilsiui skirta vieta atpalaiduotų, o darbo zona skatintų susikaupimą ir neblaškytų vaiko dėmesio nereikalingais daiktais. Vertėtų apgalvoti, kaip viską sutalpinti, jog kambarys nebūtų perkrautas, būtų pakankamai vietos susidėti asmeninius daiktus, drabužius. Mokyklinio amžiaus vaikams ypač svarbus baldų patogumas: jie turi atitikti ergonominius standartus. Darbo zonoje, kur mokyklinukai praleidžia gana daug laiko, svarbu kėdės aukštis, kokybiškos atramos nugarai bei rankoms, kad palaikytų tinkamą stuburo poziciją, būtų patogu sėdėti, pasiekti rašomąjį stalą.

Vaikai greitai auga, o baldus dažnai keisti, deja, ne kiekvienas turi galimybes, todėl renkant baldus vaikų kambariui vertėtų pagalvoti apie baldus „transformerius“, kuriuos galima reguliuoti pagal individualius vaiko poreikius. Be abejonės, svarbu ir baldų kokybė, nevertėtų taupyti ir rinkis baldus pagal kainą, svarbiausia, kad baldai atitiktų keliamus patogumo standartus, būtų pagaminti naudojant saugias sveikatai medžiagas.

Apšvietimas namuose yra vienas iš svarbiausių dalykų, mat šviesos paskirtis yra ne tik sudaryti tinkamas darbo sąlygas bet ir suteikti aplinkai tam tikrą emocinį atspalvį, nuotaiką. Žinoma, natūrali dienos šviesa yra pati geriausia, tačiau esant jos trūkumui, galima rinktis iš gausybės dirbtinio apšvietimo alternatyvų. Pasirinkimas yra tikrai labai platus, mes galime rinktis įvairiausio tipo šviestuvus, įvairaus intensyvumo lemputes, netgi pasirinkti skirtingus šviesos atspalvius. Su pastaraisiais patarčiau nepersistengti, geriausia rinktis artimiausius natūralios šviesos atspalvius. Apšvietimo salonų darbuotojai mielai patars ir pakomentuos norimų šviestuvų bei lempučių galimybes, padės išsirinkti tinkamiausią variantą, tad nebijokite pasikonsultuoti ir su specialistais.

Kadangi vaiko kambaryje yra talpinama keletas skirtingų funkcinių zonų, jas apšviesti reikėtų taip pat nevienodai. Rekomenduočiau atsisakyti standartinio „centrinio“ apšvietimo ir pagalvoti apie alternatyvas, taip kambarys ne tik taps jaukesniu, labiau pritaikytu darbui,  bet ir įgaus originalumo.

Miegamojo zonai reikalingas lengvas išskaidytos šviesos, neryškus apšvietimas šalia lovytės, kad per ryški šviesa neerzintų besiruošiančio miegoti vaiko. Poilsio zonai pakanka bendro apšvietimo, tačiau gali būti naudojami papildomi, mažiau intensyvūs, įdomesnio dizaino sieniniai šviestuvėliai, kurie kambariui suteiks jaukumo, žaismingumo.

Labiausiai apgalvotas ir ryškiausias apšvietimas turėtų būti darbo zonoje. Čia drąsiai galima naudoti kombinuotą apšvietimą, t.y. bendrą kambario apšvietimą (išsklaidytos šviesos šaltinį) derinti su papildoma staline lempute ar reguliuojamu toršeru, kurie skleidžia tiesioginę šviesą nukreiptą būtent į darbo stalą. Jų pagalba galima išvengti nereikalingų šešėlių, prietemos, galima lengvai reguliuoti šviesos kryptį pagal poreikius.

Šioje zonoje ypatingai rekomenduojama atkreipti dėmesį į šviesos spalvą, atsisakyti per daug šilto ar šalto atspalvio, bet rinktis baltą, artimą natūraliai dienos šviesai, taip bus mažiausiai apkraunamos vaiko akys dirbant, nekils pavojus akims nusilpti.

Kalbant apie vaikų kambario spalvinę gamą, įvairios spalvos skirtingai veikia žmogaus emocijas, nuotaiką, mokymosi ar darbo našumą. Yra moksliškai įrodyta, jog spalvos sukelia tam tikrus nervinius impulsus, į kuriuos organizmas skirtingai reaguoja ir turi tiesioginį poveikį žmogaus savijautai. Nustatyta, kad tam tikros spalvų grupės veikia raminamai, atpalaiduoja, o kitos atvirkščiai – stimuliuoja, aktyvina. Taip pat pastebėta, kad spalvų poveikis skiriasi priklausomai nuo žmogaus amžiaus. Ryškios, aktyvios spalvos vaikus veikia teigiamai, kai tuo tarpu suaugusiems tampa kur kas sudėtingiau būti itin ryškioje aplinkoje, jiems ryškios spalvos kelia įtampą, greitina širdies ritmą.

Pastebėta, kad maži vaikai labiausiai mėgsta raudoną spalvą, kiek vyresni geltoną, vyresnių klasių moksleiviams patinka žalsvi ir mėlyni atspalviai. Tačiau renkant spalvas vaikų kambariui derėtų atsižvelgti ir į vaiko asmenybę, jeigu vaikas yra uždaras, ramus, jam trūksta noro veikti, rekomenduojama rinktis labiau stimuliuojančias, aktyvinančias spalvas, o aktyviems, judriems vaikams, kuriems sunkiau sekasi susikaupti, reikėtų parinkti ramesnius atspalvius, skatinančius susikaupimą.

"Man kartais stovint, kartais einant ima skaudėti kojas. Mama pasimirė dėl užleistos kojų arterijų aterosklerozės. Ar tas skausmas gali reikšti, kad ir man gresia tas pats? Ką dabar pirmiausia turiu daryti? Kas manęs laukia, jei diagnozė pasitvirtins?" – klausia Elvyra.

Atsako specialistas

Antakalnio poliklinikos šeimos gydytojas Dargiris Beresnevičius

- Kojų skausmas, deja, nėra labai specifinis simptomas. Tačiau jeigu jis atsiranda nuėjus tam tikrą atstumą ir praeina sustojus, tai galėtų būti kojų kraujotakos sutrikimo simptomas. Tikimybę padidina ir jūsų mamos ligos istorija.

Kojų aterosklerozės priežastys yra tokios pačios kaip ir insultų, infarktų, nes tai yra tos pačios aterosklerozės pasekmės.

Dalis rizikos veiksnių yra nemodifikuojami - tai yra mes negalime pakeisti amžiaus, lyties, genetinių faktorių, rasės. Tačiau didžiąją dalį susirgimų lemia gyvenimo būdas. Viena pagrindinių aterosklerozės, ypač kojų, priežasčių yra rūkymas. Antras veiksnys - aukštas cholesterolio kiekis kraujyje. Trečias galėtų būti aukštas kraujo spaudimas. Ne mažiau svarbus yra nutukimas, cukraus kiekio padidėjimas bei su tuo susijęs cukrinis diabetas, sėdimas darbas, pasyvus gyvenimo būdas. Mityba bei mažas daržovių kiekis mitybos racione taip pat turi įtaką ligos progresavimui, didesnis druskos kiekis produktuose irgi veikia neigiamai. Kiti faktoriai, tokie kaip stresas, nemiga lemia kiek mažiau. Reikėtų nepamišti ir alkoholio vartojimo sukeliamos žalos.

Visada prevencija yra apie penkis kartus pigiau ir paprasčiau, nei ligos gydymas. Metimas rūkyti, vengimas būti rūkančiųjų aplinkoje, cholesterolio, cukraus, kraujo spaudimo palaikymas arčiau normos ribos yra itin efektyvios ir palyginti nebrangios priemonės. Mankšta, judėjimas yra svarbūs faktoriai tiek prevencijos, tiek gydymo prasme. Svorio mažinimas - vienas pagrindinių sveikatos prioritetų. Kiekvienas antsvorio kilogramas papildomai didina mirtingumą nuo bet kurios priežasties, antsvoris susijęs su širdies, onkologinėmis ligomis, cukriniu diabetu, sąnarių ligomis.

Bet kuriuo atveju matuokite kraujo spaudimą. Yra dalis žmonių, kurie nejaučia, kad jų kraujo spaudimas yra padidėjęs. Kraujospūdžio aparatai tikrai yra lengvai prieinama ir ne pati brangiausia investicija į sveikatą.

Esant kojų venų išsiplėtimui (varikozei) pakankamai efektyvi priemonė, ypač pradinėse ligos stadijose yra kompresinės kojinės, kurios parduodamos vaistinėse ar ortopedijos technikos parduotuvėse. Pasirinkti reikėtų tokio dydžio, iki kur yra išsiplėtusios venos, ar iki kelių ar viso ilgio priklauso nuo venų varikozės dydžio. Kompresinė klasė (arba suspaudimo stiprumas, kietumas) priklauso nuo ligos sunkumo. Yra trys klasės. Esant nedideliems pokyčiams rekomenduočiau pirmos klasės. Esant itin ryškioms, storoms, kietoms venoms galbūt jau reikėtų antros. Tačiau tokiu atveju jau vertėtų pasitart su šeimos gydytoju.

Kojinės užsimaunamos anksti ryte prieš lipant iš lovos. Procesas ganėtinai sunkus ir nešioti nėra visai patogu. Tačiau tai neturinti šalutinio poveikio, kitaip nei daugelis vaistų, medicinos priemonė ir, tinkamai naudojant, padeda išvengti ar gydyti kojų venų ligą. Kojines dėl jų nuolatinio nešiojimo reiktų keisti kas tris keturis mėnesius.

Taip yra todėl kad jos susidėvi, išsitampo ir gali nebeatlikti savo funkcijos.

Kitos medikamentinės priemonės - aspirinas ar kraujotaką gerinantys preparatai – turi savo naudą bei žalą. Dėl kiekvienos jų reikėtų pasitarti su šeimos gydytoju.

Bet kuriuo atveju reiktų apsilankyti pas šeimos gydytoją, kuris aptars galimą veiksmų ar tyrimų planą.

Vasara baigėsi. Tačiau saulės šiluma dar galime pasidžiaugti – sinoptikai prognozuoja šiltą rugsėjį. Dažnam saulės pėdsakai aiškiai matomi ir ant odos. Ir ne tik maloniąja prasme: pasitaiko išsausėjimų, bėrimų. Tad kaip dorotis su šiomis problemomis?

Kosmetologė Katerina Nesterova:

Jei kamuoja odos sausumas

Odos dehidrataciją sukelia nepalankūs veiksniai: saulė, vėjas, oro kondicionieriai. Dėl jų pradeda trūkti vitaminų A, E ir C, kas lemia odos dehidrataciją.

Namuose. Reikėtų aktyviai drėkinti odą priemonėmis, kurių sudėtyje yra hialurono rūgšties, alijošiaus, kolageno, jūros dumblių ekstrakto, vitaminų A, C ir E, flavonoidų ir augalinių aliejų. Du kartus per dieną būtinai naudokite drėkinamąjį serumą. Nesirinkite toniko, kurio sudėtyje yra alkoholio.

Pas kosmetologą. Stiprios drėkinamosios procedūros padės kompensuoti drėgmės trūkumą ląstelėse.

Jei išryškėjo pigmentinių dėmių

Kad apsaugotumėte odą nuo pigmentinių dėmių, vasarą ir ankstyvą rudenį reikia naudoti kosmetiką su SPF 30 filtru. Geriausia naudoti priemones, kurių sudėtyje būtų saulės apsauga nuo UVA ir UVB spindulių.

Namuose. Esant padidėjusiai odos pigmentacijai ir odos pilkšvumui reikėtų naudoti rūgštines priemones, kurias geriausiai parinks kosmetologas. Galite naudoti kremus, kurių sudėtyje azelaino rūgšties (sustabdo pigmento gamybą) ir retinolio ar vitamino C (turi balinimo efektą).

Jei po vasaros malonumų atsirado spuogų

Labai dažnai nuo klimato pasikeitimo, šilumos, dulkių atsiranda daugiau spuogų. Natūralu, kad oda bando apsaugoti aktyviai išskirdama prakaitą ir riebalus, kurie susimaišo su dulkėmis. Tuomet atsiranda porų užterštumas ir odos blizgesys. Maistas taip pat turi įtakos spuogų atsiradimui. Pasikeitus mitybos režimui ir įvairovei keičiasi sebumo (riebalo) išsiskyrimas. Tokie spuogai lokalizuojasi ant kaktos. Jei pastebite skausmingus rausvus spuogus ant smakro, jau reikėtų kalbėti apie hormoninius sutrikimus.

Namuose. Spuogų šiukštu nespauskite, nes spaudimas gali lemti dar didesnį jų kiekį. Dažniau plaukite veidą su švelniomis putomis, naudokite toniką pagal odos tipą. Vasarą geriausia naudoti su vaisių rūgštimi, nes šiuo metų laiku odos pH padidėja. Vaisių rūgštis puikiai subalansuoja riebalų išsiskyrimą, sutraukia poras ir šiek tiek džiovina odą. Atkreipkite dėmesį į makiažo valiklį: pH turėtų būti nurodytas kuo arčiau 5,5. Taip pat namuose reikėtų dažniau atlikti veido odos šveitimą, kad sumažėtų spuogų atsiradimas nuo oro kaitros.

Pas kosmetologą. Ultragarsinis valymas, vaisių rūgščių kompleksinė priežiūra, mezoterapija (injekcijos vitaminų kokteiliais).

Verta žinoti

Rudenį labai gerai būtų atlikti rūgštinių šveitimų kursą su stipriai drėkinamosiomis kaukėmis, mezoterapiją. Dauguma mano, kad rūgštis sausina oda, bet tai - netiesa. Kosmetologas procedūrai parenka specialią rūgštį, kurį turi drėkinamųjų savybių, net gydo dermatitą.

"Pavalgiusi dažnai jaučiu sunkumo jausmą. Labai nemalonu. Ką daryti, kad jo nebūtų?" - klausia Donata.

Pataria užsienio žvaigždžių mitybos specialistė, dietologė, sveiko maisto gaminimo ekspertė ir straipsnių autorė Keri Glassman (womensheakthmag.com):

- Kaip dietologė visą dieną daliju patarimus apie tai, kaip išlikti sveikam, sumažinti suvartojamų kalorijų kiekį ir numesti svorio. Tačiau tai nereiškia, kad niekuomet pačiai nenutinka taip, jog savaitgalį prisivalgau tiek, kad po to kelias dienas jaučiuosi apsunkusi. Tiesa, tokiu atveju turiu kelis naudingus patarimus, kurie padeda per parą pradanginti tą „išsipūtimo“ jausmą.

Skysčių sulaikymui – ne

Siekiant gauti maksimalią naudą iš mūšio su sunkumo jausmu, pirmiausia reikia atsisakyti visų skysčius sulaikančių produktų: druskos, pusfabrikačių, cukraus ir alkoholio. Taip pat gazuotų gėrimų, kurie gali lemti dujų kaupimąsi.

Geriu vandenį su citrina kasdien ir ypač tada, kai kamuoja skrandžio sunkumas. Žinoma, atrodo neįmanoma išgerti pakankamai vandens kai ir taip jautiesi tarsi vandens balionas. Tačiau vanduo veikia kaip diuretikas – skatina skysčių pasišalinimą iš organizmo. Todėl jį gerti verta visuomet. Vandenį taip pat galima paskaninti imbiero šaknimi.

Ką rinktis pusryčiams?

Jei valgote pusryčius, visuomet rekomenduoju rinktis baltymais praturtintus produktus. Virti kiaušiniai su raudonėliu – puikus pasirinkimas. Pastarasis prieskonis suteiks malonų atspalvį skoniui, tad nereikės papildomai sūdyti ar naudoti riebaus majonezo. Atsigerti geriausia žalios arbatos, kurioje yra šiek tiek kofeino ir antioksidantų. Šie skatina organizmo metabolizmą. Be to, žalia arbata taip pat kaip vanduo neleidžia organizme užsilaikyti skysčiams.

Tinkami užkandžiai

Visuomet stengiuosi vengti perdirbtų angliavandenių. Jie taip pat didina apsunkimo jausmą, mat sugeria skysčius. Kalbu apie makaronus, duoną, krekerius ir kitus panašius produktus. Tad norint atsikratyti sunkumo jausmo jų užkandžiams reikėtų atsisakyti. Verčiau rinkitės riešutus. Aš labai mėgstu pekano riešutus, kuriuose gausu ląstelienos ir antioksidantų.

Pietų metas

Pietums puikiai tiks baltymų ir omega-3 riebiųjų rūgščių gausi lašiša. Tik reikėtų vengti sūrių ar saldžių marinatų. Kartu siūlau išbandyti garuose virtų smidrų, kurie veikia tarsi probiotikai, padedantys virškinimo sistemai veikti sklandžiai ir neapsunkina. Smidrų sezonui pasibaigus, kuo puikiausiai tiks garuose virtos ankštinės pupelės ar kitos ankštinės daržovės. Tiesa, jos gali paskatinti dujų kaupimąsi, tad ankštinius būtina mirkyti. Nuo dešimties valandų iki paros, priklausomai nuo rūšies. Arba verdant įberti kvapniosios ferulos (asafetidos) prieskonio. Jis ypač gerina ankštinių virškinimą.

Sveika vakarienė

Taip pat rinkitės baltyminį maistą, pavyzdžiui, nedidelę porciją žuvies, liesos jautienos ar vištienos. Kaip garnyrą siūlau išbandyti kiaulpienių lapus. Šie žalėsiai detoksikuoja organizmą. Taip pat verta pagalvoti apie pankolius. Juos galima valgyti ir žalius ir keptus su žolelėmis bei prieskoniais.

Verta žinoti

Pankolis, dar žinomas kaip saldusis kmynas, yra salierinių šeimos augalų rūšis. Šis augalas pasižymi lengvu krapų ir anyžių skonių mišiniu, todėl dažnai yra patiekiamas prie įvairiausių mėsos ir žuvies patiekalų ar daržovių troškiniuose. Pankolio šaknį ir stiebus galima naudoti ir sriuboms.

Pankolio šaknis paprastai apkepama svieste ar troškinama, tačiau ne itin ilgai, nes gali prarasti savo švelnų skonį.

Pankolis gausus skaidulų, vitamino C ir mineralinių medžiagų (kalcio, magnio). Jis pagerina virškinimą, mažina vidurių pūtimą, o skanaujamas prieš valgį mažina apetitą, padeda greičiau pajusti sotumo jausmą.

Vasariška šiluma atneša ne tik malonumų. Ko gero, daugeliui ne kartą teko susidurti su prastu kvapu, dėl vienų ar kitų priežasčių tvyrančiu namuose. Labai dažnai blogas kvapas namuose pradedamas maskuoti įvairiais gaivikliais, smilkalais, eteriniais aliejais, kurių pasirinkimas šiuo metu yra labai platus. Tačiau retai kuris susimąsto, ar tokios priemonės nekenkia sveikatai.

Ne padeda, o teršia

Pasirodo, oro gaivikliai ir yra vienas gyvenamąją aplinką teršiančių veiksnių. Jie kvepia dėl sudėtyje esančių lakių kvapiųjų medžiagų, kurios gali sukelti centrinės nervų sistemos sutrikimus, vėžį, apsigimimus, o kvapieji komponentai, kai kurios oro gaiviklių sudėtyje esančios pagalbinės medžiagos - alergiją. Kvapiosios medžiagos paprastai yra ištirpinamos etilo ar izopropilo alkoholyje. Tokie junginiai gali sukelti nuovargį, dirginti akis, kvėpavimo takus, slopinti centrinę nervų sistemą.

Štai vienas kinų mokslininkas nustatė, kad patalpoms gaivinti naudojamų smilkalų dūmuose yra daug daugiau toksinių medžiagų nei automobilių išmetamose dujose miesto sankryžoje. Mat deginant smilkalus į aplinką išsiskiria daugybė pavojingų medžiagų. Angliavandeniliai susidaro deginant dyzelinį kurą ar dujas ir yra vienas dažniausių oro taršos šaltinių.

Panašiai veikia ir deginamos kvapiosios žvakės. Jos į aplinką išskiria pavojingus junginius: acetaldehidą, formaldehidą, naftaleną, kurie taip pat gali sukelti vėžį, pažeisti imunitetą, sutrikdyti nervų sistemos darbą. Deginti žvakes ar smilkyti smilkalus galima tik tuo atveju, jei patalpos yra gerai vėdinamos.

Komentaras

Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė:

- Tam, kad pajustume kvapą, jį turi kažkas skleisti. Iš augalų išgaunami natūralūs eteriniai aliejai, kurie gali būti naudojami patalpų kvėpinimui, aromaterapijai, net gydymui. Iš augalų ir kitų gamtinių medžiagų išgaunami kvapai lydi žmogų nuo senų senovės.

Tačiau jau praėjusio amžiaus. JAV Nacionalinės mokslų akademijos pateikiamoje ataskaitoje minima, kad 95 procentai cheminių medžiagų, naudojamų sintetinio kvapo, kuris plačiausiai naudojamas pramoniniuose produktuose, gamybai yra nafta ir jos šalutiniai produktai, tarp jų benzenas, aldehidai, toluenas ir kiti. Kaip kvapo nešiklis dažnai yra naudojami ftalatai. Visos šios medžiagos yra patvarios, linkusios kauptis organizme ir aplinkoje bei sukelti neigiamą poveikį mūsų sveikatai. Kuo ilgiau kvapas išsilaiko, kuo intensyvesnis jis yra – tuo didesnė tikimybė, kad pavojingų cheminių medžiagų šiam kvapui pagaminti buvo panaudotas didesnis kiekis.

Vis dažniau alergiją ar kontaktinį dermatitą sukelia kvapieji priedai, esantys skalbimo ir valymo priemonėse, oro gaivikliuose. Kai kurios sintetinės kvapiosios medžiagos savo sudėtyje turi komponentų, kurie yra toksiški ir potencialiai sukeliantys vėžinius, reprodukcinius susirgimus, hormoninės sistemos pakitimus ar kitaip galintys pakenkti organizmui.

Kad patalpos yra užterštos sintetiniais junginiais, kuriems priskiriamos pavojingos savybės, patvirtina ir įvairiose pasaulio valstybėse atliekami dulkių tyrimai. Lietuvoje prieš dvejus metus tokį tyrimą atliko VšĮ Baltijos aplinkos forumas, namų oro tarša būtent aukščiau paminėtais ftalatais yra didžiausia, kadangi jie naudojami ne tik kvapų gamybai, tačiau ir kaip plastiko minkštintojai įvairiuose, ypač plačiai buityje naudojamuose, plastiko gaminiuose.

Respublikiniame alergologiniame centre atliktais tyrimais nustatyta, kad beveik pusė šiame centre konsultuotų žmonių buvo įsijautrinę kokiai nors cheminei medžiagai.

Švara nekvepia niekuo, o įvairiais sintetiniais kvapikliais dažnai tik teršiamas patalpų oras. Jei patalpa nevėdinama, oro gaiviklis tik maskuos blogą kvapą, tačiau jo nepašalins. Todėl pirmiausia būtina patalpas tinkamai vėdinti.

Kas geriau gali atgaivinti karštą vasaros dieną, jei ne vanduo? Šį kartą apie vandens pramogą, kuri sparčiai populiarėja šalyje - irklenčių dar vadinamų „SUP-boards“ sportą. Teigiama, kad tai – smagus, lengvas ir svarbiausia naudingas būdas pramogauti ant vandens. Užsiėmimo entuziastai sako, kad tai – puiki viso kūno treniruotė, ypač tinkama slidininkams, snieglentininkams ir kitiems atletams. Be to, išsiilgusiems naujų pojūčių reiktų žinoti – plaukiojimas irklente dažnai lyginamas su vaikščiojimu ant vandens!

Kam skirtas?

Irklavimui atsistojus ant irklenčių specialaus pasiruošimo nereikia ir amžiaus apribojimų nėra. Tuo užsiima tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės. Mat išmokti taisyklingai atsistoti ant irklentės ir išlaikyti pusiausvyrą bei irkluoti yra daug lengviau, nei bangas skrosti banglente.

Irklavimas, stovint ant irklentės, yra puiki mankšta. Jis stiprina pilvo rankų, kojų, nugaros bei pečių raumenis. Irkluodamos moterys per valandą gali sudeginti 500-700 kcal, vyrai – apie 700-1000 kcal. Plaukiant irklentėmis galima atlikti net jogos ar raumenų tempimo pratimus.

Atkeliavo iš Amerikos

Irklenčių sporto pradžia galima laikyti 1960-uosius. Banglenčių instruktoriai pasinaudojo irklais, norėdami susirikiuoti grupinei nuotraukai ant vandens. Šiek tiek vėliau irklavimo ant banglenčių technika pradėta naudoti banglenčių mokyklose, kad mokiniai galėtų lengviau išlaikyti pusiausvyrą.

Į šiuolaikinį vandens sporto pasaulį irklentėms vartus atvėrė Laird Hamilton ir Dave Kalama. Vietnamo karo veteranas Rick Thomas tapo pirmuoju banglentininku, atvežusiu irklentes iš Havajų į kontinentinę Ameriką. Banglenčių meistras Jimmy Lewis sukūrė pirmą, šiam sportui specialiai pritaikytą irklentę.

Pirmosios pasaulyje oficialios irklenčių lenktynės įvyko prieš septynerius metus Rugpjūčio 8 dieną Tahoe ežere, JAV. Tuo pačiu laiku pasirodė ir pirmasis spaudos leidinys skirtas šiam sportui – „Standup Journal“.

Komentaras

Asmeninė trenerė Jolanta Verseckaitė:

- Irklentės šiuo metu ypač greitai populiarėjanti laisvalaikio pramoga. Tai puikus būdas pabėgti nuo dienos darbų, pasigrožėti gamta ir kartu atlikti viso kūno mankštą. Galite ne tik mankštintis irkluodami, bet ir ant irklentės atlikti įvairius kūno balanso pratimus, taip stiprindami giluminius raumenis, didindami kūno judesių ir lankstumo amplitudę.

Apsinuodijimas miško gėrybėmis yra trečias pagal dažnumą po apsinuodijimo alkoholiu ir medikamentais – kasmet šalyje taip apsinuodija apie 200 žmonių. Jis suintensyvėja vasaros metu, kai prasideda uogų ir grybų sezonas. Nepaisant įsitikinimo, kad renkami pažįstami grybai ir uogos, jie neretai maišomi su nuodingaisiais. Vos pajutus pirmuosius apsinuodijimo miško gėrybėmis požymius, patariama, iškart kreiptis pagalbos į medikus, gerti kuo daugiau skysčių ir išvalyti skrandį. Taip pat rekomenduojama pateikti gydytojui nedidelį mėginėlį grybų ar uogų, kurių buvo valgyta, nes tai padeda tiksliai nustatyti apsinuodijimo priežastį. 

Atsako specialistas:

VšĮ „Antakalnio poliklinika“ gydytojas gastroenterologas Algirdas Jasinskas:

- Kartais grybautojai įsigudrina rinkti mažai žinomus grybus, pasikliovę netinkamais patarimais, tačiau net viename nuodingame grybe esantis nuodo – amatoksino – kiekis gali būti mirtinas. Jo savybės nepakinta verdant, kepant, sūdant ir kitaip juos konservuojant. Nuodingiausi Lietuvos grybai yra žalsvoji ir blyškioji musmirės, tad jų reiktų ypatingai vengti. Būdingi apsinuodijusio jomis ir negydomo žmogaus požymiai: pirmąją dieną pacientas skundų neturi, antrąją – prasideda vėmimas, pilvo skausmai ir viduriavimas, trečiąją – būklė pagerėja, tačiau sunkiai pažeidžiamos kepenys, ketvirtąją – prasideda kraujavimas iš virškinimo trakto dėl kepenų pažeidimo, sutrikus krešėjimui, penktąją – dėl sutrikusios medžiagų apykaitos pažeidžiamos galvos smegenys, sutrinka sąmonė, gali ištikti koma, šeštąją – prasideda ūminis inkstų nepakankamumas, septintąją – mirtis. Apsinuodijimo kitais nuodingais grybais požymiai dažnai būna panašūs: pirmiausia, prasideda stiprūs raižantys pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Vėliau apima bendras silpnumas, mieguistumas, centrinės nervų sistemos slopinimas. Sunkių apsinuodijimo amatoksino turinčiais grybais komplikacijų galima išvengti, jei pacientas laiku kreipiasi profesionalios medicininės pagalbos.

Įtarę apsinuodijimą grybais nebandykite gydytis patys, skubiai kreipkitės pagalbos į gydytojus – pirmiausia toksikologus. Visais atvejais grybais apsinuodijęs žmogus turi būti kuo greičiau vežamas į ligoninę. Jei apsinuodijęs žmogus yra sąmoningas, paklauskite, kada valgė grybų. Jei grybų valgė ką tik, galima sukelti vėmimą. Duokite išgerti stiklinę šilto vandens ir patarkite pirštais sudirginti liežuvio šaknį, kad tai sukeltų vėmimą. Jei simptomai atsirado po ilgojo slaptojo laikotarpio (t.y., daugiau kaip 6 valandų), nedelsdami kvieskite greitąją medicinos pagalbą arba patys kuo skubiau vykite į ligoninę. Jei nukentėjusysis nesąmoningas, atverkite kvėpavimo takus ir nustatykite, ar kvėpuoja. Jei nėra kvėpavimo, atlikite 30 krūtinės ląstos paspaudimų ir du kartus įpūskite per burną oro. Jei žmogus kvėpuoja, paguldykite jį į stabilią šoninę padėtį, kad vemdamas neužspringtų. Skubiai kvieskite greitąją medicinos pagalbą. 

Apsinuodyti galima ne tik grybais, bet ir miško uogomis, kurios iš pažiūros gražiai atrodo ir supainiojamos su žinomomis uogomis. Keletas pačių nuodingiausių, kurių randama mūsų miškuose – žalčialunkio uogos, dygliuotosios šunobelės uogos, šaltekšnio uogos, pelkinio žinginio uogos, dvilapės medutės uogos, pakalnutės uogos, vilkauogės uoga. Jei randame nežinomą uogą, pasigrožėkime ja, tačiau jokiu būdu nedėkime jos į burną. Esant mažiausioms abejonėms, geriau visai atsisakyti.