Dirbtuvėse buvo laukiami tiek suaugusieji, tiek vaikai. Pasak mokymų vadovės tautodailininkės Vilijos Ratautienės, savo istorija domėtis turi kiekvienas, kadangi tai yra lietuvių tapatumo šaknys, o kai jų nėra, žmonės ima tapatintis su kitomis kultūromis.

Mokymų dalyviai susipažino su juostų vijimu, išgirdo apie juostų naudojimo tradicijas ir jų pritaikymą šiandien. Panašiuose renginiuose jau kelis kartus dalyvavusi senjorė Vilma neslėpė, kad į šiuos mokymus atėjo turėdama tikslą – pasidomėti išskirtinėmis juostų vijimo ir pynimo technikomis, kadangi nori nusivyti ar nusipinti juostą rankinei. "Kaip tik rankinei reikia rankenos, o aš noriu gražios ir kokybiškos, tad aišku, kad reikės pinti tradicinę juostelę", – pasakojo moteris.

Susirinkusieji išmoko nusivyti vadinamąją draugystės apyrankę ir senoviniu būdu nusipinti suvenyrinę piemenų juostelę. Tautodailininkė V.Ratautienė pasakojo, kad juostelių vijimas yra labai įtraukiantis pomėgis. "Tikrai žmones įtraukia, kad net paskui reikia stabdžius įjungti. Tenka duoti norintiems siūlų į namus parsinešti, kad galėtume užbaigti mokymus, kad namie užbaigtų, ką čia pradėję", – juokėsi V.Ratautienė.

Paklausta, ar tokių renginių reikėtų daugiau, tautodailininkė pritarė, kad tai yra būtina. Anot V.Ratautienės, rimtai į amatininkus žiūri ne visi, nors jų darbai yra mūsų tautos istorijos ir paveldo puoselėjimas. Moteris tikisi, kad artėjant 2022 m., kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, ir didėjant susidomėjimui menu, daug daugiau žmonių atsigręš į praeities kultūrą ir iš naujo pamils tradiciniais būdais nupintas ar nuvytas juostas ir juosteles.

Vienas tokių – Matas Kaselis, neseniai pabaigęs devynių mėnesių tarnybą Rukloje, Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione.

Matas nelaukė, kada sąrašuose pamatys savo vardą, ir vos tik gavęs brandos atestatą, pradėjo ruoštis tarnybai kariuomenėje. Išbandymas buvo ne tik pati tarnyba, bet ir užklupęs koronavirusas, kuris pakoregavo ir šauktinių gyvenimą.

Paslaptingiausios savaitės

– Kodėl nusprendei baigęs mokyklą savo noru eiti tarnauti Lietuvos kariuomenėje?

– Mano manymu, kiekvienas lietuvis turi atlikti pareigą Tėvynei ir jos žmonėms, išmokdamas apsiginti. Visi norime, kad mūsų vaikai gimtų taip, kaip gimėme mes – nepriklausomoje valstybėje.

Nuo mažens mane traukė ginklai, kariuomenė ir kariškių veikla. Žinojau, kad bus sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, tačiau norėjau pagaliau perlipti save ir išeiti iš komforto zonos. Supratau, jog įgausiu naujos ir neeilinės patirties, ne veltui sakoma, jog tarnyba pakeičia žmogų. Šių dalykų suvokimas ir padėjo peržengti Kauno regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus durų slenkstį ir užsirašyti savanoriu devynių mėnesių tarnybai.

– Kaip pasikeitė mintyse susikurtas tarnybos paveikslas jai prasidėjus?

– Tikėjausi to, ko turbūt tikisi kiekvienas – griežtų vadų, labai daug psichologinio spaudimo, rėkimo ant karių ir kitų kariuomenės klišių. Tačiau nebuvo taip baisu, kaip atrodė iš pradžių. Dabar matau, kad naujas karys yra toks pats, kaip ir pirmos klasės mokinys. Jis visko mokosi nuo pradžių, pradedant lovos klojimu ir kambario švaros palaikymu. Kai išmokstama dirbti su savimi, savo galva, darbų apimtis didėja iki skyriaus, būrio ir galiausiai kuopos masto.

Dabar matau, kad naujas karys yra toks pats, kaip ir pirmos klasės mokinys.

Žinių mokymo metodika mane taip pat nustebino. Nebuvo taip, kad kiekvieną dieną sėdėjome teorijos paskaitose ir viską kalėme sausai. Visas teorines žinias iš karto pritaikydavome praktikoje, netgi kitą dieną. Tai mane labai motyvavo judėti tolyn ir nesustoti, juk smagu stebėti tiek save, tiek savo ginklo brolius tobulėjant. Įsibėgėjus tarnybai, prie viso to krūvio ir rutinos po truputį tiesiog pripratau.

– Papasakok apie pirmųjų savaičių kasdienybę.

– Pirmosios savaitės buvo pačios paslaptingiausios, nes nežinojome, ko tikėtis. Rytas prasidėdavo 5 valandą 45 minutės žodžiais: „Kuopa kelt!“ ir „Kuopa mankštai pasiruošt!“. Tada žinai, kad tuo metu vienintelė tavo užduotis yra apsirengti sportinę karinę aprangą. Po to būdavo lovų klojimas ir asmeninė higiena, o lygiai 7 valandą išeidavome pusryčiauti. Po pusryčių laukdavo rytinis patikrinimas, kada tu atsistoji prieš savo vadą ir atiduodi raportą sakydamas, kad rytiniam patikrinimui esi pasiruošęs. Vadui apžiūrėjus tavo karinę uniformą, plaukus, barzdą ir batus, veiksmas persikeldavo į karių kambarius. Ten, vadui peržengus durų slenkstį, bet kuris jį pamatęs karys privalo sušukti: „Dėmesio!“. Tai išgirdę visi kariai privalo atsistoti į poziciją „Ramiai“ ir įdėmiai klausyti, ką pasakys vadas. Apžiūrėjęs tvarką kambaryje, jis dažniausiai pasakydavo, ką mes tą dieną veiksime. Iš pradžių beveik kiekvieną dieną mokėmės žygiavimo rikiuotėje ir visų rikiuotės pagrindų, kadangi po pirmųjų dviejų savaičių laukė priesaika Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.

Matas Kaselis

Negalėjo grįžti namo

– Tarnybą pradėjai spalį. Kai Lietuvoje atsirado pirmieji koronaviruso atvejai, devynių mėnesių laikotarpis dar tebuvo įpusėjęs. Kaip tai pakeitė karių kasdienybę Rukloje? Ar buvo drastiškų pokyčių?

– Iš pat pradžių žinojome, kad beveik kiekviena devynių mėnesių laida būna izoliuota bent dviem savaitėms dėl padidėjusio sergamumo. Galvojome, kad mūsų laukia lygiai tas pats, bet išgirdę apie koronavirusą, pradėjome spėlioti, kiek tas karantinas pas mus gali užsitęsti. Turbūt nė vienas netikėjo, kad izoliuoti būsime du mėnesius. Kariuomenės vadai labai puikiai sureagavo į situaciją. Grįžus iš lauko buvo privaloma plauti rankas ir po to jas dezinfekuoti, padidinti atstumai einant rikiuotėse, o jos pačios galėjo vykti ne didesniame kaip 30 karių būryje. Kad kariai nesibūriuotų, buvo atšauktos Lietuvos valstybinės vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremonijos, sudaryti maršrutai einant į valgyklą ir iš jos. Valgykloje sėdėdavome taip pat didesniais atstumais vieni nuo kitų. Sportuoti lauke kuriam laikui buvo griežtai uždrausta, o dėl visų saugumo buvo atšauktas ir tėvų lankymas.

Drastiškų pasikeitimų nebuvo. Galbūt tik tiek, kad vadai dirbdavo pamainomis. Viena pamaina truko dvi savaites, tada, likus trims dienoms iki jų pasikeitimo, atvažiuodavo nauja pamaina, pasidarydavo koronaviruso testus ir izoliuodavosi. Jeigu atsakymai būdavo neigiami, vadovai pasikeisdavo.

– Minėjai, jog netekai galimybės savaitgaliais grįžti namo. Kaip jauteisi?

– Iš pradžių buvo sunku, bet vėliau tiesiog susitaikiau su ta mintimi, kad aš nieko nepakeisiu, o likdamas dalinyje darau gerą darbą ir nekeliu pavojaus civiliams žmonėms, draugams, juo labiau – šeimai. Veiklos buvo, todėl laikas praėjo tikrai greitai.

– Ar karantinas paveikė tavo ir tarnybos bendražygių psichologinę būseną? Nekilo panika, baimė? O gal niekas ir nepasikeitė?

– Nemeluosiu, pradžioje nuotaikos buvo niūrios, bet akivaizdu, kad šis laikotarpis tapo iššūkiu visiems žmonėms. Prie visko prisitaikėme. Per tuos du mėnesius, kai visi buvome izoliuoti, kildavo visokiausių minčių, bet stengdavomės aptarti visa tai ir užmiršti. Žinoma, kai kurių dalykų tiesiog negali pamiršti, ir mintys sukosi galvoje, bet šioje situacijoje aš pats asmeniškai sustiprėjau. Į visokias situacijas dabar žvelgiu šiek tiek kitaip ir prieš priimdamas bet kokį sprendimą apmąstau įvairiausius scenarijus. Kaip ir kiekvienam kariui, man taip pat buvo neramu dėl tėvų, brolio, senelių, kitų giminaičių ir draugų. Bet nuramindavo pokalbiai telefonu su artimaisiais.

Džiaugiasi patirtimi

– Tavo tarnybos vietoje Rukloje taip pat buvo užsikrėtusiųjų. Kaip šioje situacijoje buvo elgiamasi?

Manau, kad šauktinio duonos turėtų paragauti kiekvienas Lietuvos jaunuolis, nes tos patirties, kurią gauni tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, negausi niekur kitur.

– Susirgimo atvejų nebuvo daug, susirgo keletas vokiečių karių. Į tai buvo iš karto sureaguota. Informacijos nuo mūsų neslėpė. Visiems buvo išdalytos apsauginės veido kaukės, o susirgusieji ir su jais kontaktavę kariai izoliuoti kitame pastate, prie kurio mums buvo griežtai draudžiama artintis.

– Po kiek laiko pagaliau galėjote grįžti namo?

– Nuo kovo 13 d. iš karinio dalinio nebuvome išleisti iki gegužės vidurio – apie du mėnesius. Aš pats buvau izoliuotas Kazlų Rūdoje. Grįžusiems į dalinį Rukloje tą pačią dieną atliko koronaviruso testus, o gavę atsakymus kitą dieną pirmą kartą buvome paleisti namo savaitgaliui.

– Ar manai, kad dėl koronaviruso sukeltos situacijos kažką praradai tarnyboje?

– Tikrai taip. Buvo atšauktos labai svarbios pratybos „Juodoji strėlė“ ir „Nuožmus vilkas“, būrių ir kuopos ataskaitinės pratybos. Taip pat praradome ir keletą svarbių kovinio šaudymo ataskaitinių pratybų. Gaila, kad dėl koronaviruso pritrūko laiko pasipraktikuoti su ginklu ir dar labiau patobulinti taiklumo įgūdžius.

– Kaip manai, ar kariais savanoriais turėtų tapti daugiau Lietuvos jaunuolių?

– Tikrai džiaugiuosi, kad bendradarbiaudamas su kolegomis įgijau tiek daug naujos išgyvenimo miške patirties. Kiek galėjau, tiek stengiausi pasiimt viską, ką davė kariuomenė, vadai, kolegos. Nors su kambariokais gyveni tik devynis mėnesius, bet per tą laiką labai gerai perpranti vienas kitą. Pilnai užtenka laiko naujoms pažintims, draugystėms užmegzti. Manau, kad šauktinio duonos turėtų paragauti kiekvienas Lietuvos jaunuolis, nes tos patirties, kurią gauni tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, negausi niekur kitur. Pagaliau, pasirinkęs devynių mėnesių tarnybą, būsi pasirengęs ginti Lietuvos valstybę, jeigu reikės, kad ir iki paskutinio atodūsio.

Nuobodžiaujančių nebuvo

Renginio metu žmonės lankėsi su gyvūnais susijusių organizacijų palapinėse. Dalyviai galėjo sužinoti apie kaniterapiją (terapija su šunimis), gyvūnų prieglaudų programas, žaisti įvairius žaidimus ir laimėti prizus. Patys drąsiausieji galėjo pajusti, ką reiškia avarijos metu apsiversti mašinoje ar į kažką atsitrenkti važiuojant 20 km/val. greičiu.

Atėjusiuosius taip pat nustebino ir keli keturkojų pasirodymai. Publika susipažino su policijoje dirbančiais šunimis, kurie pademonstravo tarnybinės dresūros rezultatus. Vėliau žiūrovai galėjo pamatyti ir dresūros mokyklos pasirodymą, kurio metu šunys bėgo trasą, įveikdami skirtingas kliūtis.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Augintinių savininkai buvo raginami konsultuotis su kinologais, veterinarais bei vieni su kitais. Tarpusavyje jie dalijosi asmenine patirtimi, patarimais bei sprendė rūpimus klausimus. Renginio dalyvė Aušra pasakojo, kad pati atvyko su tikslu labradorą Arą pratinti prie kitų šunų, tačiau džiaugėsi, jog sužinojo tiek daug naudingos informacijos.

Gyvūnų transportavimas – svarbi tema

Renginio idėja kilo pareigūnei Rasitai Henriot, kuri teigė, kad poreikį kalbėti apie saugų gyvūnų transportavimą pajautė per Velykas, kai patruliavo gatvėse. „Žmonės augintinius dažniausiai transportuoja nepritvirtintus, laikydami ant kelių, ir net nesusimąsto, kad greito stabdymo metu gali sukelti pavojų ne tik savo augintiniams, bet ir sau patiems, – komentavo R. Henriot. – Šeimininkai mažesnių šuniukų avarijos metu gali neišlaikyti, juos prispausti ir rimtai sužaloti, o didelis šuo prilygsta žmogui, kuris nepritvirtintas gali užmušti ir vairuotoją, ir šalia sėdintį keleivį.“

Pasak organizatorių, socialiniuose tinkluose ir įvairiuose forumuose žmonės jau kuris laikas kelia klausimus dėl augintinių saugumo kelionių metu. Šis renginys tapo puikia proga geriau susipažinti su Kelių eismo taisyklėmis, kuriose nurodyta, kaip taisyklingai gabenti gyvūnus bei kas yra draudžiama.

R. Henriot manymu, Lietuvoje tokio renginio dar nebuvo. Pareigūnė tikisi, jog kitų miestų komisariatai susidomės šia idėja ir panašaus pobūdžio renginių ateityje bus žymiai daugiau.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Saugios keturkojo kelionės elementai

Į renginį atvykusi Viltė tikino, kad savo šunį automobilyje veža saugiai – šunelis susiraito po priekine keleivio sėdyne, ant kilimėlio. Jau 5 metus škotų trumpaplaukį auginanti mergina stipriai nustebo sužinojusi, kad tai nėra saugu.

Kaip saugiai transportuoti augintinius yra nurodyta Lietuvoje galiojančiose Kelių eismo taisyklėse. Už netaisyklingą gyvūnų transportavimą šeimininkams gresia piniginės baudos.

Kelių eismo taisyklėse nurodyta, kad „vairuotojas privalo pasirūpinti stovinčioje transporto priemonėje esančių gyvūnų augintinių saugumu ir užtikrinti, kad gyvūnai augintiniai būtų vežami tokiu būdu, kad netrukdytų vairuoti, nesusižalotų ir nesužeistų transporto priemonėje esančių eismo dalyvių, jei transporto priemonė būtų staigiai stabdoma“. Mažesniems augintiniams tam tinka gyvūnams pritaikyti saugo diržai ar transportavimo dėžės, o didesnių saugumui užtvirtinti rekomenduojami narvai bei specialios pertvaros.

Užsiėmimuose laukiami tiek mokantys dainuoti, tiek nieko nežinantys apie sutartines. Pasak mokymų vadovių Ramunės Balčiūnienės ir Lauros Lukenskienės, sutartines giedoti gali visi, ir tam nereikia muzikinio išsilavinimo, o tik trupučio susikaupimo.

Mokymai ypatingi tuo, kad dalyviai ne tik gieda sutartines – jie taip pat gauna ir teorinių žinių, išmoksta įvairių balso apšilimo pratimų. Renginyje antrą kartą dalyvavusi aštuoniolikmetė Meda sakė: „Vasarą nelabai yra ką veikti. Teta bibliotekoje sužinojo apie tokius antradienius ir pasiūlė ateiti išbandyti sutartines giedoti. Aš pati dainuojanti, tai linksma išbandyti kitokį stilių“.

Kiekviename užsiėmime dalyvaujanti ir sutartines giedanti senjorė Aldona sakė, kad sutartinės jai labai patinka, tačiau nepasitiki savo dainavimo gebėjimais ir niekada neišdrįso eiti į kokį nors kolektyvą, todėl tokie išsiėmimai jai suteikia labai daug džiaugsmo.

Šį kartą sutartines giedoti susirinko 18 kauniečių – ir paauglių, ir suaugusiųjų, ir senjorų. Sutartinių giedojimas vis tik labiau vilioja moteris, o vyrų ateina vos keli.

Paklausus mokymų vadovės R. Balčiūnienės, ar neplanuoja kur nors su šiais mokiniais pasirodyti, sudalyvauti kokiame konkurse, moteris tikino tokių ketinimų neturinti. „Dabar visi oficialiai egzistuojantys kolektyvai orientuojasi į tą rezultatą, sceninius pasirodymus, o tai yra papildomas stresas žmogui, – sakė R. Balčiūnienė. – Šiuo metu šiaip gyvenime daug to streso, žmonės nori atsipalaiduoti, o toks atsipalaidavimas iš tikrųjų ir yra tikroji sutartinė“.

Sutartinių giedojimo mokymus planuojama organizuoti iki rudens.

Svarbi tradicija

Šio renginio aleksotiškiai nekantriai laukia kiekvienais metais. Dažniausiai užsiregistruoja nuo 100 iki 150 žmonių, tačiau šį kartą susirinko 79 dalyviai. Aleksoto bendruomenės centro valdybos pirmininkė Steputė Račkauskienė spėlioja, kad taip nutiko dėl itin karštų orų: "Galbūt išsigando žmonės, visgi pranašauja apie 30 laipsnių karščio, o pas mus važiuoja nemažai vyresniojo amžiaus žmonių ir vaikų."

Renginys sulaukia įvairaus amžiaus dalyvių susidomėjimo. Šiemet vyriausias dviratininkas žygyje buvo 80-metis Sigitas, o jauniausia – vienų metukų Gytė.

Nors trasa siekia 16 km, ją itin mėgsta šeimos. Didžiausia sekmadienį važiavusi šeima buvo iš Mastaičių atvykę Žukauskai – užsiregistravo net dvylika šeimos narių. Aleksotiškiams Rūtai ir Mindaugui šis žygis – šeimos tradicija. Jie dar nebuvo susituokę, kai važiavo pirmą kartą, o šiemet keliavo kartu su dviem savo vaikais – Elena ir Jurgiu.

Apgalvotas maršrutas

Žygio dalyviai kelionę pradėjo prie S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo esančio žuvusių lakūnų memorialo. Jame kabo žuvusių aviatorių atminimo lentelės, netgi tų, kurių kūnai niekada nebuvo surasti. Čia dalyviai padėjo gėlių ir tylos minute pagerbė visus pilotus.

Po pagerbimo ceremonijos dviratininkai, lydimi policijos ir greitosios medicinos ekipažų, nusileido Aleksoto kalnu ir važiavo iki Santakoje esančio paminklo, skirto popiežiui Jonui Pauliui II. Gėlių žygio dalyviai padėjo ir čia, kadangi šiemet gegužę popiežiui būtų sukakę 100 metų.

Mes šiandien leidomės į šį 16 km žygį, kuris neprilygsta lakūnų kelionei, tačiau taip parodėme, kad niekados nepamiršime jų žygdarbio.

Kita žygio stotelė – Vidaus vandens kelių direkcija, o vėliau žygio dalyviai patraukė iki Lampėdžių pušyno, kuriame vyko Kauno bendruomenių protmūšis. Į žygį, be Aleksoto bendruomenės, prisijungė ir Vilijampolės, Lampėdžių bei Romainių. Aleksoto bendruomenės centro atstovų teigimu, stiprų ryšį reikia palaikyti ne tik savo aplinkoje, bet ir su kitomis miesto bendruomenėmis bei seniūnijomis, o tokie renginiai – puiki proga susidraugauti.

Galiausiai dviratininkai įveikė paskutinę kelionės atkarpą, kai nuo Lampėdžių miškų keliais ir pievomis važiavo iki Nemuno ir Nevėžio santakos. Čia visų laukė virta grikių košė ir meduoliai, tarti paskutiniai padėkos žodžiai ir paskelbta sėkmingo žygio pabaiga.

Prieš 87 metus

Prieš prasidedant kelionei, S.Račkauskienė priminė garsųjį S.Dariaus ir S.Girėno skrydį.

1933 m. naktį iš liepos 16 į 17 d. lietuviai nesulaukė eksperimentinio "Lituanica" lėktuvo, kuris, perskridęs Atlanto vandenyną, 2 val. nakties turėjo nusileisti Aleksoto aerodrome. Ryte paskelbta, kad lakūnų valdomas lėktuvas sudužo Soldino apylinkėse.

1933 m. liepos 19 d. į aerodromą Aleksote parskraidinti pilotų kūnai. Vokiečių lėktuvą, skridusį iš Soldino, lydėjo dar devyni lietuvių lėktuvai. Orlaivis, prieš nusileidžiant, miestą apskrido tris kartus.

Šalia aerodromo esanti S.Dariaus ir S.Girėno gatvė yra vienintelė, kuriai suteiktas šis pavadinimas, tik ką nusileidus lėktuvams iš Soldino.

"Kad ir kokia tragiška šios istorijos pabaiga, skrydis suvienijo Lietuvą, ją išgarsino. Mes šiandien leidomės į šį 16 km žygį, kuris neprilygsta lakūnų kelionei, tačiau taip parodėme, kad niekados nepamiršime jų žygdarbio", – kalbėjo S.Račkauskienė.

Renginio metu žiūrovai stebėjo, kaip menininkai valandų valandas spalvino didelę sieną, esančią prie pat vaikų žaidimo aikštelės. Visi meistrai išsiskyrė skirtingomis technikomis ir stiliais. Vienas iš išskirtiniausių buvo Povilo Kupčinsko „Povo“ kūrinys, kurį menininkas ant sienos išdegino. „Tai yra mano naujoji meninės išraiškos forma, kuria vaizdas yra kuriamas žibalo arba žvakės ugnimi. Galima sakyti, jog tai yra piešinys iš suodžių ir pelenų, – pasakojo P. Kupčinskas. – Šis darbas yra juodai balta grafika, tačiau su šiltu atspalviu.“

Renginio organizatoriai pritarė, kad įdomiausia – pamatyti kiekvieno menininko savitą stilių, o tipinio grafičio parke beveik nėra. Jų manymu, Kauno gatvės meno kultūros kokybė per pastaruosius metus itin pagerėjo, priverčia susimąstyti ir stengtis gyventi kūrybiškiau.

Šiuo metu gatvės menas yra viena iš svarbiausių Kauno kultūrinio identiteto dalių.

Festivalio metu darbavosi ne tik gatvės meno profesionalai – visą dieną gerą atmosferą palaikė ir trys didžėjai: Justas Alionis-Omal, Abdulla Chahine-Chen ir Karolis Pročkys-Slogan.

Pasak renginio organizatorių, menininkų bendruomenė jau kuris laikas prašo daugiau legalių piešimo sienų Kaune. „Šiuo metu gatvės menas yra viena iš svarbiausių Kauno kultūrinio identiteto dalių. Visuomet laukiame iniciatyvos iš pačių menininkų ir džiaugiamės, jog gyventojų požiūris taip pat labai teigiamas“, – komentavo Kauno miesto savivaldybės atstovė Aušrinė Vaščėgaitė.

Mieste jau antrus metus veikia platforma „Gyvos sienos“, kurios tikslą A. Vaščėgaitė įvardijo kaip „siekį sujungti gatvės menininkus su sienų savininkais“. Šiuo metu platformoje užregistruota 140 pastatų sienų, kurių savininkai nori, kad jas papuoštų gatvės meno kūriniai.

Kalniečių parke menininkai paliko apie dešimt kūrinių, kurie dabar puošia pastato komplekso (adresu Savanorių pr. 339A) sieną.

Portalo kauno.diena.lt žiniomis, pranešimą apie nelaimę greitoji medicinos pagalba gavo 7.22 val.

Pasak Kauno greitosios medicinos pagalbos (GMP) atstovės, į nelaimės vietą iškart išsiųstos dvi greitosios medicinos pagalbos brigados – iš Šančių, į įvykio vietą atvyko per 11 minučių, ir iš Pramonės prospekto. Iš šios vietos į Panemunę vykęs reanimobilis nelaimėlį pasiekė per 13 minučių.

Pasiekus iškvietimo vietą, pusnuogis vyras rastas gulintis pliaže, be sąmonės. Kaip teigė GMP stoties atstovė, žiūrovų aplink buvo daug, tačiau gulinčiojo niekas net neapdengė.

Suteikus būtinąją pagalbą vietoje rastas vyras nuvežtas į Kauno klinikos. Pasak GMP stoties atstovės, vyras buvo komos būsenos.

„Facebook“/Gedimino J. nuotr.

Socialiniuose tinkluose pasirodė šios nelaimės nuotraukų, prie kurių buvo įrašai su kritika greitosios medicinos pagalbos operatyvumui.

„Tos minutės, kol medikai pasiekė be sąmonės žmogų, buvo tarsi amžinybė“, – rašė vienas nelaimės liudininkas.

GMP stoties atstovai portalui kauno.diena.lt teigė, kad atvykimo laiką šiuo atveju šiek tiek prailgino tai, kad greitosios pagalbos automobiliai iki iškvietimo vietos turėjo važiuoti smėliu.

Tokios dienos stovyklos organizuojamos jau kelerius metus iš eilės. Šiemet užsiėmimai prasidėjo birželio mėnesį, po karantino, o paskutiniai susitikimai numatyti rugpjūčio gale.

„Kuomet stovykla nemokama, susirenka apie 15 vaikų, kai mokama – iki 10 vaikų. Tačiau net jei užsiregistruotų tik du ar trys dalyviai, stovykla vis tiek vyktų“, – pasakojo muziejaus edukatorius ir užsiėmimo vedėjas Giedrius Karpinskas.

Užsiėmimo metu autentiškoje aplinkoje vaikai sužinojo Kauno pilies istoriją, jos funkcijas ir viduramžiais gyvenusių kauniečių kasdienybę. Be istorijos pamokų ir pilies ekskursijos dalyviai taip pat lipdė molinius medalius, išbandė pamirštus senovinius žaidimus, o dienos pabaigoje, orientacinių lenktynių metu, mokėsi atskirti Lietuvos kunigaikščius.

Gretos Stakauskaitės nuotr.

Šį mėnesį taip pat turėjo vykti dar dvi dienos stovyklos kituose muziejaus skyriuose – M. K. Petrauskų ir Tautinės muzikos, kurių metu numatytos muzikinės edukacinės programos. Deja, Tautinės muzikos skyriuje užsiėmimai buvo atšaukti, kadangi vaikai dėl blogo oro neatvyko.