Klaudijos papūgėlių išdaigos

Klaipėdietė Klaudija, atvykusi studijuoti į Vilnių, panoro auginti kokį nors naminį gyvūną. Su draugu nuvykusi į gyvūnų parduotuvę, nusipirko banguotąją papūgėlę, kurią pavadino Konstantinu. Klaudija pasakoja, kad prieš įsigydama šį paukštelį, pasidomėjo juo internete ir nusprendė, kad toks augintinis jiems puikiai tiks. Žmonėms, kurie pirmą kartą augina banguotąją papūgą, tai idealus augintinis, nes jo priežiūra, lyginant su didesnėmis papūgomis, yra gana nesudėtinga, o patys paukšteliai yra žaismingi, mėgstantys bendrauti su žmonėmis.

"Po poros mėnesių nusprendėme įsigyti ir antrą paukštelį, kad Konstantinas nesijaustų vienišas. Nusipirktąjį pavadinome Dionizu. Pradžioje papūgėlės pykosi, bet dabar šie patinėliai – neišskiriami draugai. Banguotųjų papūgėlių priežiūra nėra sudėtinga – šeriame specialiu šioms papūgėlėms skirtu maistu, kasdien išleidžiame paskraidyti po butą, kartą per savaitę valome jų narvelį. Be specialaus maisto papūgėlėms pasiūlome vaisių ir daržovių. Kartais nutinka taip, kad su nauju maistu papūgėlės elgiasi labai atsargiai, kartais net pyksta, "rėkia" ant jo, bet vėliau ragauja, jei išvis išdrįsta tai daryti, – juokėsi Klaudija. – Papūgėlės turi ir žaislų – kopėtėles, varpelį. Mielai laipioja, žaidžia ir, žinoma, nevengia išdaigų, kai paleidžiamos paskraidyti po butą: trauko užuolaidų siūlus, graužia grindjuostes, stalo kojas, taikosi ir į laidus."

Gyvendami po vieną, šie paukšteliai liūdi.

Vienspalvių akys raudonos

Šiaulietis Valdemaras Nemanius įvairius paukščius augina nuo vaikystės – jau beveik 20 metų. Kasdien jis sulaukia begalės klausimų, prašymų pakonsultuoti, padėti nusipirkti papūgėles. Valdemaras sako esąs gamtininkas iš prigimties, vaikystės vasaras leidęs Pašvitinio miestelyje, Pakruojo rajone, apsuptas senelių laikytų įvairiausių gyvuliukų, paukščių. Kai pradėjo lankyti mokyklą, tėvai jam nupirko porelę banguotųjų papūgėlių, ir nuo tada Valdemaras augina įvairius egzotinius paukščius. Šiuo metu jų turi apie 15 rūšių. Kadangi jis mielai dalijasi patirtimi su visais, pasiteiravome, kuo patrauklus žmonėms toks augintinis kaip banguotoji papūgėlė.

"Tai gana nelepus paukštelis, labai įvairios plunksnų spalvų gamos – nuo žalių, žydrų, violetinių, pilkų, raibų iki vienspalvių baltų (albinosų), geltonų (lutino) ir daugybės jų atspalvių. Nebūna šių paukštelių plunksnų nei juodos, nei raudonos spalvų. Beje, vienspalviai banguotukai išsiskiria tuo, kad turi raudonas akis", – sakė Valdemaras.

Pasak pašnekovo, banguotosios papūgėlės – labai draugiški, mėgstantys bendrauti paukšteliai, taikiai sugyvenantys ir su kitomis papūgėlių rūšimis.

Peri inkilėlyje

"Aš asmeniškai visiems patariu laikyti dvi kad ir tos pačios lyties papūgėles, nes, gyvendami po vieną, šie paukšteliai liūdi. Aišku, jeigu žmogus gali labai daug laiko skirti papūgėlei, tuomet galima ir vieną paukštelį auginti. Tokiu atveju papūgiukas žmogų pasirenka partneriu, labai prisiriša prie jo, susidraugauja. Tačiau, jei žmogus labai užimtas, tai rekomenduoju auginti du paukštelius ar net daugiau, nes šios rūšies papūgėlės mėgsta draugiją, yra būrių paukščiai", – aiškino V.Nemanius.

Laisvė: ačiū šeimininkei – neužmiršta išleisti paskraidyti. Luko Kodžio nuotr.

Nors papūgėlės nedidelės, jos gana gabios ir išmoksta atkartoti garsus. Čia svarbu atkreipti dėmesį į keletą dalykų. "Jei žmogus nori išmokyti papūgėlę kažką atkartoti ar garsus pamėgdžioti, geriausia laikyti tik vieną ir kuo jaunesnį patinėlį (patelės nekalba). Geriausiai būtų – 5–6 savaičių amžiaus", – sako V.Nemanius. Anot pašnekovo, jei norisi papūgėles veisti, reikėtų įsigyti nuo mažens jau susidraugavusius ir, svarbiausia, skirtingų šeimų sveikus paukščiukus. Banguotosios papūgėlės subręsta vienų, bet galima palaukti ir iki pusantrų metų, kad jos tikrai jau būtų subrendusios. Tada reikia pakabinti medinį ar fanerinį inkiliuką, jo dugną užpilti pjuvenomis ir laukti, kol pradės dėti kiaušinėlius. Banguotosios papūgėlės dažniausiai padeda 5–7 kiaušinėlius. Vienos Valdemaro papūgėlių poros rekordas buvo devyni kiaušinėliai, iš visų jų išsirito paukščiukai, o dar smagiau yra tai, kad visi sėkmingai užaugo.

Gyvena maždaug dešimtmetį

Papūgėlių amžius trumpėja nuo nekokybiško lesalo, įvairių ligų ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, netinkamų laikymo sąlygų.

Paukščiukai pradeda ristis po trijų savaičių: pirmi du – kasdien, o visi likusieji – kas antrą dieną. Jei dėtyje yra daugiau, nei įprasta, kiaušinių, tai pirmieji išsiritę jau būna gerokai ūgtelėję, o paskutiniai – tik mažojo piršto nago dydžio. Iš inkilo jaunikliai išlenda 4–5 savaičių amžiaus. Atskirtus papūgiukus reikia dar savaitę stebėti, kaip jie patys savarankiškai lesa – tik tada jiems ieškomi nauji, geri šeimininkai.

"Banguotos papūgėlės gyvena apie dešimtmetį, nors dviejų šiauliečių patinukai gyveno net 17 metų, bet tai išimtis. Beje šiuo metu turiu banguotąją, kuriai yra 12 metų. Papūgėlių amžius trumpėja nuo nekokybiško lesalo, įvairių ligų ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, netinkamų laikymo sąlygų", – sako gamtininkas Valdemaras.

Banguotosios papūgėlės lesa specialų maistelį, patariama rinktis kokybišką. Taip pat būtinas specialus smėliukas, kreida su jodu ir kitais mineralais, kasdien keičiamas vanduo, pakabintų sorų šakelių (jos visų paukščiukų desertas). Paukščiukus pravartu retkarčiais palepinti kokiu nors specialiu skanėstu. Šių papūgėlių racione turi būti ir įvairių vaisių, ir daržovių, geriausiai – augančių mūsų kraštuose. Egzotinių vaisių ir daržovių reikia vengti, nes jie gali būti apdoroti, purkšti ir t.t.

Kaip dezinfekuoti plunksnas

Pasak Valdemaro, ką tik išsiritusiems paukšteliams reikia kasdien įdėti šviežio, smulkiai supjaustyto vištos kiaušinio, kuriuo tėvai maitina savo mažylius. Gamtininkas į indelį su smėliuku visada įdeda žalio sudžiovinto kiaušinio lukšto ir sutrintų aktyvintosios anglies tablečių. Vasarą tiesiog privalu vaišinti paukštelius, pavyzdžiui, kiaulpienių lapais ar žliūge, pavasarį – beržo šakelėmis su pumpurais ar lapais, žiemą – eglių spygliukais.

Patirtis: anot Klaudijos, Konstantinas nereikalauja ypatingos priežiūros ir dėmesio. Asmeninio archyvo nuotr.

"Reikėtų vengti patalpoje, kurioje gyvena paukšteliai, skersvėjų ir didesnių temperatūros svyravimų. Idealiausia patalpos, kurioje auginamos papūgėlės, temperatūra turėtų būti apie 20 laipsnių šilumos. Dauguma papūgėlių mėgsta maudytis, o tas, kurioms tai nelabai patinka, reikia retsykiais apipurkšti gėlių purkštuku drungnu vandeniu ar net nestipria ramunėlių arbata. Tokiu būdu dezinfekuojamos paukštelių plunksnos", – aiškino Valdemaras.

Pasak V.Nemaniaus, sveika papūgėlė yra judri, žvali, žaisminga, čirškaujanti. Kai šis paukštelis jaučiasi blogai, susigūžia, galvelę slepia po sparniukais, atrodo vangus, mažai lesa. Tokiu atveju šeimininkas turėtų suprasti, kad jo sparnuotam draugui reikia skubios veterinaro pagalbos.

Naudinga žinoti

– Labiausiai paplitusi auginama namuose papūgų rūšis – banguotoji papūgėlė. Šis iš Australijos kilęs nedidelis paukštelis suteikia džiaugsmo ir vaikui, ir suaugusiajam.

– Banguotosios papūgėlės – tai protingi ir sumanūs paukščiai, mėgstantys žmogaus draugiją. Banguotosios papūgėlės yra nedidelės, o jų priežiūra nėra labai sudėtinga, todėl dažnai įsigyjamos kaip pirmasis gyvūnas arba gyvūnas vaikams.

– Šių papūgėlių galima įsigyti gyvūnų parduotuvėse, tiesiai iš veisėjų arba tiesiog turguje.

– Priklausomai nuo spalvos, amžiaus ir lyties, papūgėlių kaina svyruoja nuo 12 iki 50 eurų.

– Laukinės banguotosios papūgėlės yra žalios spalvos, tačiau šiuo metu išvesta daugybė jų spalvų – žydros, baltos, geltonos, violetinės ir t.t.

Jos kūrėjas ir pirmasis vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, prelatas, rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, mokslininkas, pirmojo tarptautinės esperanto kalbos vadovėlio lietuviams autorius ir pirmasis esperantininkas Lietuvoje profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas. 1919–1940 m. ši visuomeninė organizacija buvo viena aktyviausių tokio pobūdžio organizacijų. Prasidėjus sovietų okupacijai ji buvo likviduota. Tik 1956 m. esperanto nebebuvo draudžiama, bet esperantininkų veikla buvo slopinama. Atgimimo laikotarpiu ši sąjunga viena pirmųjų atkurta Kaune. Apie tai, kuo gyvena esperantininkai, – pokalbis su Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininku Povilu Jegorovu.

– Esperanto kalbos ištakos siekia net 1887 m., kai ją sukūrė Liudvikas Lazaris Zamenhofas. Kas vis dėlto yra esperanto ir kuo ji išsiskiria iš kitų kalbų?

– Na, pirmiausia esperanto kalba turi kitokį tikslą, kitokią paskirtį. Tai nėra nacionalinė kalba, ji nepriklauso jokiai tautai, bet sukurta tam, kad būtų tarptautine kalba, skirta bendrauti tarp tautų. Idėja yra ta, kad žmonės turi būti lygūs kalbine prasme, nes didžiosios kalbos nustelbia mažesnes. Paprastai mažesnių kalbų žmonės privalo mokytis tų didesnių. Anglakalbiai, pavyzdžiui nejaučia, kad jie turėtų mokytis kitų kalbų. Esperanto kalbos idėja yra labai gili ir labai gera, nors sunkiai praktiškai įgyvendinama. Idėja nemirė ir tikiu, kad nemirs. Idėja ta, kad tautos kalba savo kalba, o su kitų tautų tautų atstovais kalbėtų viena tarptautine kalba. Mokytis turėtų ne tik mažų kalbų atstovai, bet ir kalbantys, pvz., anglų, prancūzų kalbomis. Tai demokratinis, lygiateisiškas bendravimas.

Idėja nemirė ir tikiu, kad nemirs.

– Natūralios kalbos lyg gyvas organizmas – keičiasi, atsinaujina. Vieni žodžiai išnyksta, jų vietą užima nauji, kinta gramatika. Ar ši kalba taip pat keitėsi nuo jos sukūrimo pradžios?

– Šiuo metu kalbai yra daugiau kaip 130 metų, ji vystosi, tapo visapusiška, paplitusi visame pasaulyje. Spaudoje akcentuojama, kad tai dirbtinė kalba. Aš visada ginčijuosi, kad tai tik santykinai dirbtinė kalba, netgi nedirbtinė kalba, iš esmės, kalbų, vadinamų dirbtinėmis, pasaulyje yra labai daug, jos kuriamos iki šiol. Jų yra virš 1 000. Priešingai nei esperanto, dauguma tikrai dirbtinės, nepanašios į realiai egzistuojančias kalbas.

Dauguma teigia, kad dėl savo paprastumo kalba yra neturtinga, skurdi, skirta buitiniam vartojimui. Iš tikrųjų taip nėra, ji labai lanksti, šiuo metu didysis žodynas turi apie 40 tūkst. žodžių, tai yra labai daug, nes eilinis žmogus paprastai vartoja 2 000–3 000. Tai yra žymiai daugiau žodžių nei dabartines lietuviu kalbos žodyne. Tada, kai ji buvo paskelbta, buvo tik pagrindinės žodžių šaknys, apie 1 000. Dabar ji išsivysčiusi ir toliau vystosi, kaip ir visos kalbos. Yra vadinamoji esperanto akademija, kuri tą vystymąsi prižiūri, kad nebūtų didelių nukrypimų, kad kalba išliktų tokia, kokia ji yra. Šiuo metu yra tiek terminologinių žodynų, tiek mokslinių, žodžiu, yra visko, ko yra nacionalinėse kalbose.

– Įvairiais istoriniais laikotarpiais kai kurioms kalboms grėsė išnykti, kai kurios jų ir išnyko. Kaip vystėsi šios kalbos istorija? Ar buvo dramatiškų laikotarpių?

– Na, buvo. Kadangi esperanto kalba yra tarptautinė, kitaip sakant, automatiškai, esperantininkai, tą kalbą mokantys žmonės, turi tarptautinių ryšių, bendrauja su užsienio šalimis, ir tai nepatinka diktatoriškoms valstybėms. Didžiausi esperantininkų persekiojimai, pačios kalbos draudimai buvo hitlerinėje Vokietijoje ir SSRS. Apie tai rašė vokiečių istorikas Ulrichas Linspas knygoje "Pavojingoji kalba: esperantininkų persekiojimai". 2005 m. ji išleista lietuviškai.

– Papasakokite apie Lietuvos esperantininkų sąjungą ir jos veiklą.

– Lietuvoje esperanto kalba pradėjo plisti gana greitai, kai 1887 m. buvo paskelbta Varšuvoje. Pirmas vadovėlis buvo rusų kalba, ir ji po poros metų pradėjo plisti. Pirmasis esperantininkas Lietuvoje buvo A.Jakštas-A.Dambrauskas, žymus literatūros kritikas, kunigas, prelatas, ir t.t. Jis ją išmoko studijuodamas Sankt Peterburge, ten užmezgė ryšius su L.L.Zamenhofu ir jau 1890 m. išleido esperanto kalbos vadovėlį lietuviams – "Mokintuvė tarptautiškos kalbos Dro Esperanto", kuris dėl spaudos draudimo buvo spausdinamas Tilžėje. Gana greitai atsirado draugijos Kaune, Vilniuje, kalbą mokėjo daug inteligentijos. 1909 m. buvo įkurta Kauno esperantininkų draugija, 1919 m. – Lietuvos esperantininkų sąjunga, kuri veikė aktyviai iki 1940 m. Tuomet, kaip ir kitos organizacijos, buvo sunaikinta, esperantininkai buvo įtraukti į liaudies priešų sąrašą. Vėliau atgijo po 1958 m. vykusio tarptautinio studentų ir jaunimo festivalio. Kalba buvo toleruojama, bet neskatinama. 1988 m. sąjunga buvo atkurta. Dabar veikla vyksta neblogai, esame išleidę daugybę knygų, šiuo metu apie 123, jas pradėjome leisti apie 2000 m. – tiek mokomąsias, žodynus, grožinės literatūros, pažintines apie Lietuvą. Suorganizavome daug renginių, 2005 m. didžiausią – kasmet vykstantį pasaulio esperantininkų kongresą. Jame dalyvavo beveik 2 500 asmenų iš 65 pasaulio šalių, tai didžiausias tarptautinis renginys Lietuvoje.

– Kaip jūs pats susidomėjote šia kalba?

– Susidomėjau dar mokydamasis vidurinėje mokykloje apie 1970 m. Lietuvių kalbos mokytojas buvo esperantas ir vedė esperantininkų būrelį. Aš, nieko negirdėjęs apie šią kalbą, iš smalsumo nuėjau į būrelį. Iš pradžių klasikiniu būdu mokantis mokytojas nesudomino. Vėliau susipažinęs su daugiau žmonių supratau, kas tai. Mane domina ne tiek kalba, kiek pati idėja ir esperantininkų veikla, jos platinimas, judėjimas. Čia visa esmė, o kalba, žinoma, yra kaip pagrindas.

– Ar prie puodelio kavos su kitais esperantininkais bendraujate tik šia kalba?

– Jei su skirtingų tautų, tai be abejo. Taip pat yra tradicija, kad lietuviai stengiasi kalbėti esperantiškai – vien dėl to, kad praktiškai ją vartotų. Žinoma, galima vartoti ir pasyviai – skaityti knygas, rasti įvairių dalykų internete, bet šnekamoji kalba – visai kas kita. Galima mokėti teoriškai, bet reikia ir kalbėti, praktikuoti.

– Kiek šiuo metu yra šia kalba kalbančių Lietuvoje ir pasaulyje? Kokiose šalyse ši kalba populiariausia?

– Skaičiai įvairūs, nes nėra aišku, ką vadinti esperantininku. Tikslios statistikos nėra, tik vertinamoji. Manoma, kad esperantininkų yra 3–20 mln. Didžiosios Britanijos enciklopedijoje, kuri laikoma tiksliausia, nurodoma 20 mln., tačiau manau, kad tai per daug, mano manymu, ir 10 mln. yra per daug. Lietuvoje skelbiama, kad yra 6 000, čia skaičiuojant tuos, kurie baigė kursus, tačiau gerai mokančių turėtų būti apie 1 000.

Pasaulyje yra labai įvairiai. Europoje beveik visur yra gana daug, labiausiai paplitusi ši kalba Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje. Lotynų Amerikoje, vien Brazilijoje – bent milijonas esperantininkų. Azijoje ypač populiari Japonijoje, Pietų Korėjoje, o Kinijoje – ypač, nes ten ir valstybe remia, kaip ir viską, kas susiję su užsieniu. Manoma, kad esperantininkų yra apie 130-yje šalių.

– Lietuvoje nedaug girdime apie esperanto kalbą ir kultūrą. Kaip manote, kodėl?

– Nesakyčiau, kad nedaug. Žinoma, šiuo metu gana sudėtinga patekti į žiniasklaidą, nes šiais laikais turi būti kokia nors sensacija. Leidžiame knygas, informacijos galima rasti internete, mano manymu, kaip mažai šaliai tai yra neblogai.

– Šiuo metu pasaulyje vyrauja anglų kalba. Tai politikos, verslo, pramogų kalba. O kuo patraukli esperanto kalba šiuolaikiniam žmogui?

– Ji yra ir bus patraukli savo idėja. Tuo, kad tai yra tikra tarptautinio bendravimo kalba. Su internetu atsirado visiškai neorganizuotų esperantininkų. Yra kalbų mokymosi platforma "Duolingo", šiuo metu atsiranda milijonai esperantininkų, kurie išmoksta kalbą internetu. Manau, kad tradicines organizacijos tampa nepopuliarios, nes internetas nušluoja viską, ateitis yra čia, taip pat ir esperantininkų. Per penkerius metus atsirado naujų, kurių mes nežinome, bet kartais tenka nugirsti, kad jie ieško ryšių su tradiciniais esperantininkais. Kadangi jaunimas internete gyvena, vien dėl to esperanto nežlugs.

Anglų kalbos žmonės mokosi ne dėl to, kad ji graži ar patinka, o dėl to, kad ji vartojama kasdien.

Paprastai žmonės mokosi kalbų, kad vartotų praktiškai. O čia praktiškai kaip ir nereikia. Anglų kalbos žmonės mokosi ne dėl to, kad ji graži ar patinka, o dėl to, kad ji vartojama kasdien.

Esperanto praktinės galimybės mažesnės, nes ji nėra tiek paplitusi, bet pati tarptautinio bendravimo idėja yra labai gaji, esperanto tam ypač tinka. Juo labiau ir Azijos šalyse yra populiari, nes anglų kalbą jiems sunkiau išmokti, kadangi jų kalbos turi kitokią struktūrą.

Manau, kad šiuo metu esame kaip tik tokioje virsmo epochoje, kada turime keisti veiklos pobūdį ir atsisukti į virtualiąją erdvę.

– Jei norėčiau išmokti šią kalbą, nuo ko patartumėte pradėti?

– Galima klasikiniu būdu, Lietuvoje yra išleista labai daug, šiuo metu jau virš 10 žodynų, bet dabar jau nelabai kas mėgsta iš vadovėlių mokytis, daugiau internetu. Yra labai daug galimybių, pamokų, tarp jų – ir "Duolingo". Galima rasti daug informacijos pasinaudojus "Google" paieška internete, nes tai yra patogiausias ir priimtiniausias būdas jaunam žmogui. Per mėnesį kitą pradmenis galima išmokti. Ypač gerai, jei yra išmokta kita užsienio kalba – esperanto yra sukurta iš egzistuojančių kalbų, tai galima atpažinti žodžių šaknis. Ir, atvirkščiai, žmonėms, mokantiems esperanto kalbą yra lengviau išmokti tam tikrą kitą kalbą.

– Ar galėtumėte skaitytojams palinkėti geros dienos esperanto kalba?

– Bonan tagon!

Muziejui perduoti sportininko ženklelių ir medalių kolekcija bei šaulio uniforma.

Apdovanojimų perdavimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vadovybės, Lietuvos bokso federacijos atstovai ir buvę boksininkai, pažinoję R.Šalaviejų. Perdavimo ceremonijoje dalyvavo LŠSI Gen. T.Daukanto jūrų šaulių kuopos vadas Vytautas Jurevičius, J.Daumanto šaulių kuopos vadas Klemensas Petruševičius (Los Andželas, JAV), LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo nariai.

Muziejaus direktorius Pranas Majauskas ceremonijoje kalbėjo: "Turime visas galimybes džiaugtis būdami laisvi ir nepriklausomi. Sulaukėme mūsų garbingų svečių ir draugų. Atkeliavo nuostabi kolekcija. Muziejui tai didelis turtas."

Muziejaus direktorius dėkojo artimiesiems už sumanymą padovanoti šį turtą muziejui – viskas bus saugoma ateities kartoms.

LŠS atstovai pasakojo, kad Šaulių sąjungos tikslas buvo karinė organizacija, bet be savo tiesioginių tikslų, ši organizacija visada puoselėjo sportą, skatino fizinį aktyvumą. Daugybė sportininkų priklauso LŠS ir garsina Lietuvą. Renginyje dalyvavęs LŠS vado pavaduotojas ats. mjr. Židrūnas Šadauskis pasidžiaugė: "Mums didelė garbė, kad ir Rimantas Šalaviejus priklausė Šaulių sąjungai, o jo apdovanojimai yra perduodami muziejui ir ateities kartoms."

"Džiaugiuosi, kad Rimanto kolekcija rado garbingą vietą. Pažinojau R.Šalaviejų kaip bokso teisėją, kai dar boksavausi, vėliau buvome kolegos. Rimantas buvo šmaikštus, geranoriškas žmogus, neatsisakydavo padėti jaunesniems sportininkams. Gaila bokso visuomenei praradus tokį žmogų", – prisiminimais dalijosi Lietuvos bokso federacijos viceprezidentas….. ?

Ceremonijoje kalbėjusi sportininko dukterėčia Daiva perdavė Rimanto Šalaviejaus žmonos padėkos žodžius: "Pagaliau išsipildė Rimanto svajonė, kad jo medalių ir ženkliukų kolekcija būtų eksponuojama muziejuje. Šį norą jis išreiškė dar būdamas sveikas. Aš laiminga, kad jo svajonė tapo tikrove ir dar laimingesnė, kad kolekcija atkeliavo į Lietuvą, į Lietuvos sporto muziejų. Visos šeimos vardu dėkoju, kad susirinkote pagerbti a.a. Rimanto atminimą."

Po ceremonijos muziejaus direktorius pakvietė svečius apžiūrėti muziejaus kolekcijų.

Prieš išskrisdami gandrai būriuojasi, bando jėgas ir ruošiasi kelionei. Tėvai neša jaunikliams maistą, kad jie prieš kelionę sustiprėtų. Šiomis dienomis dažnai matome juos laukuose.

Apie gandrus kalbamės su žymiu Lietuvos gamtos fotografu, ornitologu Mariumi Čepuliu ir teiraujamės, ar tikrai gandrai Lietuvą palieka būtent šią dieną.

Atostogas jie praleidžia atskirai, tam, kad pailsėtų vienas nuo kito, nors vėliau visą laiką gyvena kartu.

„Kažkada seniau gal taip ir būdavo. Dabar pirmieji gandrai išskrenda jau rugpjūčio pradžioje, didžioji dalis gandrų išskrido šią savaitę, kai tik buvo palankus oras. Gandrai skrenda ne pagal dieną, o tada, kai yra geras oras, t. y. kada atšyla, yra šiltos srovės, kurios juos iškelia į viršų, jiems reikia mažiau energijos, tada aukštai sklandydami jie pasigauna pakeleivingus vėjus ir juos nuneša ten, kur jiems reikia. Prie konkrečios dienos jie nėra prisirišę“, – sako M. Čepulis.

L. Kodžio nuotr.

Gandrai keliauja net iki pietų Afrikos. Dauguma gandrų keliauja iki Užsacharės – centrinės Afrikos. Ornitologas pasakoja, kad gandrai keliauja grupėmis. Pirmiausia iškeliauja jaunikliai ir dalis suaugusiųjų.

Vėliau kiti suaugusieji keliauja didelėmis grupėmis, žiemoja nebūtinai poromis, žinomi atvejai, kai, pavyzdžiui, vienas poros narys buvo Centrinėje Afrikoje, o kitas atostogavo Pietų Afrikoje.

„Atostogas jie praleidžia atskirai, tam, kad pailsėtų vienas nuo kito, nors vėliau visą laiką gyvena kartu“, – šypsosi ornitologas.

Populiacijai kyla grėsmė

Turime daugybę nykstančių rūšių. Tačiau šiuo metu baltųjų gandrų populiacijos būklė yra stabili. Šiuo metu peri apie 13 tūkst. porų, ateityje gali kilti grėsmių. Ornitologas teigia, kad elektros stulpai kažkada bus naikinami – didžioji dalis gandralizdžių yra būtent ant elektros stulpų. Kur tuomet gandrai suks lizdus – nėra aišku.

Jeigu gandras vėluoja išskristi, čia yra gandro problema.

Dažnai žmonės susirūpina, jei mato vėluojantį išskristi gandrą, siūlo jam maisto ir stengiasi visaip jam pagelbėti. Klausiame, ar paukščiams iš tiesų reikalinga tokia žmogaus pagalba.

„Jeigu gandras vėluoja išskristi, čia yra gandro problema. Reikėtų iš viso nekreipti dėmesio į tokius dalykus. Nei jų gaudyti ar saugoti, o leisti žiemoti. Gandras nutarė pasilikti, tai yra jo asmeninė problema. Išgyvens, tai išgyvens, neišgyvens, tai neišgyvens“, – sako ornitologas.

Baltasis gandras turi ir juodąjį giminaitį – juodąjį gandrą. Tai daug rečiau matomas paukštis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Tai daug rečiau matomas paukštis, vengiantis žmogaus kaimynystės.

L. Kodžio nuotr.

„Juodasis ir baltasis gandrai panašūs nebent išvaizda, sudėjimu, tuo, kad jie giminaičiai, bet iš principo tai skirtingos rūšys. Juodasis gyvena tankiuose miškuose, minta daugiausia vandens gyviais, t.y. žuvimis ir varliagyviais, baltasis daugiau vaikšto po pievas ir renka viską ką ten pagauna. Žiemoja panašiai, Afrikoje, tik baltieji gandrai skrenda per rytinį Viduržemio jūros pakraštį, o juodieji gali skristi tiesiai per Viduržemio jūrą. Be to, juodieji gandrai nesudaro tokių didelių būrių“, – aiškina M. Čepulis.

Viskas mūsų rankose

Pasak ornitologo, juodojo gandro populiacijai stabilizuoti keliami dirbtiniai lizdai. Tai retas gandras, nyksta dėl to, kad yra kertami miškai. Tai – miškų paukštis. Jam svarbiausia yra ramybė ir kad būtų kur perėti. Jei nekirsime miškų, išsaugosime esamas lizdavietes, kelsime iškritusius lizdus, šį gandrą išsaugosime. Žinoma, jei saugosime aplinką, nenyks varliagyviai ir žuvys, nebus užterštos ar sausinamos upės, miško upeliai, gandras turėtų išlikti.

Nors dauguma gandrų jau paliko Lietuvą, juos dar kurį laiką matysime, kol visi pakils kelionei. Tikėsimės, kad jie sėkmingai įveiks ilgus kilometrus ir lauksime jų grįžtant pavasarį.

Lankytojus pasitikusi parodos autorė pristatė parodos sumanymą. Fotografijose vaizduojamas žmogus įvairiais gyvenimo etapais – nuo gimimo iki senatvės.

Simboliška, kad ir parodos erdvė Švč.Sakramento bažnyčia išgyveno įvairius tarpsnius savo istorijoje ir, kaip pati fotografė teigia: "Dabar prisikėlė, kaip feniksas iš pelenų ir kviečia visus vidun."

Autorė sako, kad apsilankius šioje bažnyčioje kilo daugybė paralelių tarp žmogaus gyvenimo ir šio išskirtinio statinio, dabar tapusiu ir erdve, kurioje galima kurti. "Tai puiki erdvė, turinti istoriją, nuostabią aurą. Ir be abejonės, mano paroda apie tai, apie aurą, apie žmogaus būtį", – viena iš paralelių yra pasidalijusi autorė.

Fotografė atskleidžia, koks žmogus yra stiprus šioje erdvėje, kaip gali ją atskleisti, papuošti, parodyti kitaip. Ž.Alsienė prisipažino: nors pati fotografuoja jau daugiau nei dešimt, tačiau jauna moteris mano, kad jos, kaip profesionalios fotografės, karjera prasidėjo tik dabar, surengus šią parodą.

Parodą galima aplankyti iki rugpjūčio 30 d., lankymas nemokamas, tačiau kiekvienas svečias kviečiamas prisidėti prie kilnaus tikslo – bažnyčios, kurioje eksponuojamos nuotraukos, restauracijos. Vėliau fotografijas bus galima pamatyti ir kituose miestuose.