Rekordinis dalyvių skaičius

Visą vasarą trukęs projektas "Vasara su knyga", kurį vykdo Lietuvos apskričių viešosios bibliotekos, skatino priimti iššūkį ir per vasarą perskaityti mažiausiai penkias knygas pagal tam tikras bibliotekininkų parinktas temas, skatinančias dalyvius pasirausti knygų lentynose. Pavyzdžiui, šiemet viena iš perskaitytų knygų turėjo būti geltonu viršeliu.

Ketvirtą vasarą iš eilės vykstantis skaitymo skatinimo projektas kasmet susilaukia vis didesnio susidomėjimo. Anot projekto komunikacijos koordinatorės Dovilės Gasiliūnės, šiemet jis pasiekė rekordinį dalyvių skaičių.

"Šiais metais "Skaitymo iššūkio" rezultatai nustebino ir mus, organizatorius, pasiektas rekordinis dalyvių skaičius – beveik 15 tūkst. užsiregistravusiųjų ir beveik 8 tūkst. jau įveikusių užduotis. Tai yra dvigubai daugiau nei praėjusiais metais", – sakė paskutinėmis vasaros dienomis kalbinta pašnekovė.

Aktyviausieji – vaikai

Nors iššūkis ir neribojo dalyvių amžiaus, tačiau koordinatorė pastebi, kad aktyviausi iššūkio dalyviai yra 8–14 metų vaikai, kurių užsiregistravo virš 6 tūkst.

"Vaikai ir jaunimas iki 30 metų sudaro daugiau nei 50 proc. visų akcijos dalyvių. Didžiuojamės ir labai džiaugiamės, kad jaunimas skaito, – tai parodė ir skaičiai", – džiaugėsi D.Gasiliūnė.

Tačiau šiek tiek vyresni, 15–19 metų skaitytojai, skaito jau kiek mažiau – jų skaičius sutampa su 20–30 metų amžiaus skaitytojais. "Negalėčiau teigti, kad jiems stinga motyvacijos skaityti. Suprantama, kad vyresnio amžiaus žmonėms atsiranda daugiau veiklų, tad skaitoma vis mažiau knygų", – svarstė pašnekovė.

D.Gasiliūnė pastebi ir skaitomiausių knygų tendencijas iššūkio metu. Vaikai iki 7 metų renkasi Linos Žutautės, Giedrės Rakauskienės, Evelinos Daciūtės knygas, nepamiršta ir Justino Marcinkevičiaus knygos "Grybų karas".

Tarp 8–14 m. amžiaus vaikų skaitomiausios yra Astridos Lindgren, Vytauto Račicko, Jules Verno, Jonathano Swifto knygos. Jaunimas nuo 15 metų jau dažniausiai renkasi knygas iš privalomo literatūros sąrašo mokykloje, pavyzdžiui, Jerome D. Salingerio "Rugiuose prie bedugnės", Vinco Mykolaičio-Putino romaną "Altorių šešėly" ar Ievos Simonaitytės knygą "Aukštujų Šimonių likimas". O jaunimas nuo 20 metų vis dažniau skaito naujai išleistas lietuvių autorių knygas, tokias kaip Irenos Buvydaitės "Rožių dvaras", Beatos Tiškevič "Vyvenimas" ar Andriaus Tapino "Prezidentas", populiarios ir Rūtos Šepetys knygos.

Šiuolaikinių technologijų nauda

Tam, kad kiltų noras atsiversti knygą, dabar dažnai reikalingos ir netradicinės skaitymo skatinimo priemonės, kurios, kaip parodė iššūkio "Vasara su knyga" rezultatai, dėl formos ypač patrauklios jaunimui.

Kaip pasakoja pašnekovė, paskatinti vaikų ir jaunimo įsitraukimą į projektą buvo siekiama ir pasitelkiant komunikaciją socialiniuose tinkluose, kuriais dabar yra ypač aktyviai naudojamasi. "Kviečiame visus dalytis savo skaitymo įspūdžiais interneto erdvėje. Šiuolaikinės technologijos palengvina gerų ir įdomių knygų paiešką ir padeda susirasti norimą knygą", – pastebi projekto komunikacijos koordinatorė.

Tam, kad vaikas norėtų paimti į rankas knygą, svarbu supažindinti jį su tinkama jo amžiui literatūra. Tačiau, kaip pataria D.Gasiliūnė, tėvai neturėtų vaikams rinkti knygų.

Projekto organizatoriai socialinių tinklų paskyrose kvietė iššūkio dalyvius įamžinti skaitomas knygas pridedant grotažymę "#vasarasuknyga", kurią pridėję skaitytojai ne tik dalijosi atvaizdais, bet ir knygų rekomendacijomis.

Tačiau ką daryti, jei vaikus šiuolaikinės technologijos žavi labiau nei knygos? Tokį požiūrį, anot D.Gasiliūnės, reikia ne keisti, o nuosekliai jį formuoti, suprantant technologijų naudą ir panaudojimo galimybes. "Pasaulis žengia į priekį ir technologijos yra to dalis. Technologijos nėra kažkoks blogis, svarbiausia – kaip tas technologijas mes naudojame. Tam, kad vaikams ir jaunimui knyga būtų patraukli ir lengviau prieinama, ji keičia savo formą, persikelia į skaitmeninę erdvę. Galime skaityti elektronines knygas, kurios yra patogios", – pastebėjimais dalijasi pašnekovė.

Kelias pažinimo link

Nors knygų skaitymas ir nėra populiarus laisvalaikio praleidimo būdas, jis turi neabejotiną naudą ir vaikams, ir suaugusiems – tai yra viena prasmingiausių veiklų, padedanti išmokti ir atrasti naujų dalykų, plečianti pažinimo ribas. "Knygų skaitymas skatina tobulėti, sužinoti vis kažką naujo ir rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Skaitant pasipildo žodynas, ugdomi analitiniai gebėjimai bei kūrybiškumas, lavinamas dėmesio sutelkimas ir susikaupimas. Skaitymas mažina streso lygį, nuteikia pozityviai. Skaitymo svarba visada buvo didžiulė, tačiau svarbiausia turėti noro ir atrasti laiko paimti į rankas knygą", – pastebi pašnekovė.

Tam, kad vaikas norėtų paimti į rankas knygą, svarbu supažindinti jį su tinkama jo amžiui literatūra. Tačiau, kaip pataria D.Gasiliūnė, tėvai neturėtų vaikams rinkti knygų.

"Suaugusieji yra pripratę už vaiką spręsti, įteigti savo nuomonę. Leiskite vaikui pačiam išsirinkti knygą, kurią jis nori, nes taip vaikas atranda pažinimo džiaugsmą. Tėvai su vaiku gali pasidalyti asmeniniais įspūdžiais, kurios knygos jiems patiko, ką jie jose atrado", – teigia pašnekovė ir pataria, kad būtų lavinamas literatūrinis skonis, reikia susipažinti su įvairaus žanro kūriniais.

Įvairūs tyrimai rodo, kad mokinių raštingumui nemažai įtakos turi ir tėvų sukuriama aplinka namuose. Vaikai turi matyti skaitančius tėvus namuose, kurie parodytų, kad skaitymas yra malonumas.

"Mes patys turime skaityti, laikyti rankose knygas ar elektronines skaitykles. Vaikystėje suformuoti įpročiai vaiką lydi visą gyvenimą. Asmeninis pavyzdys yra užkrečiamas ir įsimenamas bei kartojamas, nes vaikai pirmiausia kopijuoja savo artimiausią aplinką", – teigia D.Gasiliūnė.

Anot jos, tėvai turėtų paskatinti vaikus skaityti ir padėti jiems atrasti knygas, tačiau vieno stebuklingo recepto, kaip juos motyvuoti, nėra. "Skaitykite kartu su vaikais, aptarkite knygos personažus ir situacijas. Dalykitės su vaikais savo skaitymo patirtimi, kurkite kartu savo asmenines knygas, apsilankykite bibliotekose, perskaitykite knygą ir pažiūrėkite kartu pagal ją sukurtą filmą", – patarimus tėvams dalijo D.Gasiliūnė.

Kaimo nuopelnas

Kaip teigia etnologė, dabar, siekiant integruoti vakarietišką kultūrą, etninė kultūra nebesulaukia tiek dėmesio. "Pasakos, dainos, papročiai – tai mūsų lietuviška vertybė. Tačiau atrodo, kad viso šito atsisakoma, o sąvoka etninė kultūra tapo tarsi keiksmažodžiu", – dėl vyraujančio požiūrio į etnologiją apgailestauja pašnekovė.

Vis dėlto ji viliasi, kad Lietuva paseks teigiamais Latvijos ir Estijos pavyzdžiais, kai šalių darželiuose ir pradinėse mokyklose yra mokoma etninės kultūros. "Tik išmintis, slypinti mūsų senovės tautosakoje ir papročiuose gali padėti mums išsilaikyti kaip tautai", – sako D.Šeškauskaitė.

Dauguma tautų mums gali pavydėti dėl taip puikiai išsilaikiusios tautosakos, kurioje gausu simbolių, jau išnykusių kitose kultūrose. Dėl to iš dalies galima dėkoti kaimams, kurie, XVI a. prasidėjus polonizacijai, padėjo išlaikyti lietuviškąją kultūrą.

"Tuo metu tarp ponų buvo negarbė kalbėti lietuviškai, o kaimai niekam nerūpėjo. Tad kaimų gyventojai ir toliau išlaikė savo kalbą, dainavo, grojo, tęsė tradicijas", – pasakoja etnologė. Tad iki šiol mūsų tautosakoje yra gausu simbolizmo, padedančio pažinti senovės lietuvių kultūrą, papročius, tuometį gyvenimo būdą.

Išskirtinė meilės kalba

Būtent susidomėjimas simbolių reikšmėmis ir etnologę atvedė ir prie tikriausiai visiems aktualios – meilės temos, galiausiai paskatinusios ją panagrinėti giliau ir parašyti knygą. 2011 m. išleistoje monografijoje "Erotika tautosakoje", etnologė teigia norėjusi atskleisti meilės vaizdavimo lietuvių tautosakoje grožį. "Norėjau parodyti, kaip nepaprastai gražiai, švelniai ir simboliškai yra perteikiama meilė. Kokie tie simboliai yra daugiareikšmiai, parodantys mūsų tautos išmintį", – pasakoja mokslininkė.

Jos teigimu, meilės vaizdavimas mūsų tautosakoje yra išskirtinis tuo, kad joje yra daugiau personifikacijos, simboliškumo ir mitologijos, kai kitose kultūrose daugiau realistiškumo ir konkretumo, mažiau užslėptų minčių.

"Mergina nueina prie upelio, kaip tik pakyla vėjas, kuris nuneša upe jos rūtų vainiką. Ir atsiranda vaikinas, kuris išdrįsta plaukti jį ir paimti, tačiau nuskęsta. Ir prašo paskui, kad palaidotų jį tik rūtų darželyje, ten, kur merginos ateis rūtelių skinti", – vieną iš mitologinės meilės simbolių – skendimo pavyzdį pateikia mokslininkė.

Daugiaprasmiai simboliai

Tautosakoje galima atrasti ir įvairių pamokymų, atskleidžiančių tuometį pasaulio supratimą, leidžiančių pažinti ir žmonių gyvenimo būdą, šeimos kultūrą. "Kai seniau susitikdavo du bernai, tada jie "apsišaudydavo" įvairiais žodžiais, pasišaipydavo vienas iš kito. Jau tada mokėjo sustoti į kovą, – pasakoja etnologė. – Arba per vestuves susitikdavo du pulkai, vykdavo mįslių minimas, dainavimas, įvairių užduočių atlikimas. Tokios kovos išugdydavo sugebėjimą išgyventi, išspręsti problemas."

Tačiau, kaip pažymi etnologė, tautosaka moko ir pagarbos šeimoje: "Senovės išmintis moko, kad meilė pirmiausiai yra pagarba. Svarbu išklausyti, įsiklausyti į vienas kitą".

Tai galima pastebėti ir dažnai lietuvių folklore minimuose anytos ir marčios santykiuose. Vestuvinės dainos mokino, kad pirmą kartą susitinkant anytą, jai reikia duoti dovaną ir nusilenkti. "Kadangi marčia ateina gyventi į vyro namus, ji turi iškart įtikti anytai", – juokiasi mokslininkė.

O anyta marčiai vis ką nors liepdavo, nurodinėdavo arba prigalvodavo užduočių, kad patikrintų jos sumanumą. "Pavyzdžiui, anyta liepė marčiai parnešti žiemos šėko ir vasaros sniego. Beeidama, mergina susitinka savo tėvą. Jis jai pataria kaip žiemos šėko priskinti pušų viršūnių, o už tiltelio, priėjus upelį, jame pririnkti putų, kurios bus vasaros sniegas, – pasakoja etnologė, ir paaiškina istorijos simboliškumą. - Pušis – vyro simbolis, tiltas – kelias į anapusinį pasaulį, o puta – tai vaiko siela."

Pasak etnologės, tokios istorijos, nors ir sudėtingai perteiktos, būdavo suprantamos. Vaikai jas girdėdavo nuo mažens – taip buvo mokomi moralės ir elgesio normų, nors ir suprasdavo jas tik suaugus.

Tokios istorijos, nors ir sudėtingai perteiktos, būdavo suprantamos. Vaikai jas girdėdavo nuo mažens – taip buvo mokomi moralės ir elgesio normų, nors ir suprasdavo jas tik suaugę.

Veda senovines apeigas

Savo teorinėmis žiniomis D.Šeškauskaitė noriai dalijasi – veda ir įvairias apeigas pagal senovės tradicijas, pavyzdžiui, mergvakarius ir vestuves. Pasak pašnekovės, susidomėjimo tokio pobūdžio renginiais nestinga, tačiau kai kurie dalyviai į tai žiūri kaip į šou arba yra linkę atsirinkti tik tam tikras apeigų dalis.

"Nuometo rišimo atsisako, nes šukuoseną sugadins, aplink stalą neapeis, nes to stalo nėra – švenčia lauke. Tradicinio atsisveikinimo su tėvais jaunavedžiai nenori, kaip ir iš seno atėjusio mirusiųjų pagerbimo vestuvėse. Nelabai žmonės nori sakralumo ir simbolių stiprumo", – apgailestauja pašnekovė. Mergvakariuose merginos dalyvauja noriai pindamos vainiką, šokdamos, pagerbdamos jaunąją.

Vestuvės merginai yra ypač svarbus virsmas, tad labai svarbu atsisveikinti su ankstesniu gyvenimu. Mergvakaryje merginos nusiprausia pirtyje, o po jos etnologė atlieka ugnies apeigą, skirtą pagerbti, šlovinti jaunąją. Jaunamartei yra šukuojami plaukai, o šukos metamos draugėms – lietuviškas nuotakos puokštės atitikmuo. Pinamas vainikas.

"Vainiką pina arba vyriausia moteris, arba gražiausiai tai mokanti daryti. Kol jis pinamas, yra dainuojamos graudžios dainos", – aiškina pašnekovė.

Mergvakario pabaigoje yra iš šiaudų surištas sodas puošiamas kaspinais ir dovanojamas jaunajai. "Kai moteriai būna blogai, ji gali po vieną kaspinėlį atrišti. Jai pagerės ar problema išsispręs", – pasakoja etnologė. Pasak jos, ir pats sodo pynimas veikia atpalaiduojamai, ir turėtų sugrįžti į mūsų kultūrą kaip meditacinis užsiėmimas.

Pristatė debiutinį albumą

Šių metų pavasarį jaunasis kūrėjas pristatė savo debiutinį albumą "Aš tik noriu". Jame galima išgirsti vaikino įdainuotas Justino Marcinkevičiaus, Pablo Nerudos, Vainiaus Bako ir Donaldo Kajoko eiles.

"J.Marcinkevičius yra mano kūrybinės pradžios poetas. Nors jis nėra mano mėgstamiausias kūrėjas, tačiau jo tekstai yra ypač dainingi, nebanalūs", – sako jaunasis bardas. Poetų tekstus dainoms atlikėjas atsirenka pagal savo pasaulėžiūrą ir emocijas, sutampančias su autorių išsakomomis mintimis: "Renkuosi juos pagal tai, kaip aš gyvenu, kaip suprantu tai, kas aplink mane vyksta, kas man atsako į kažkokius klausimus."

Pasak jo, jam lengviau sukurti muziką, tarp kurios akordų atgultų poetų tekstai. "Manau, kad geriau imti tekstus ir kurti kokybiškai, kad tau pačiam patiktų, negu rašyti blevyzgas ir rodyti kitiems", – teigia V.Abarius.

Tiesa, jaunasis kūrėjas pripažįsta tekstus rašantis ir pats, tačiau dar nedrįstantis jų įdainuoti – koncertuose atlieka vos vieną savo paties kūrybos dainą. "Dauguma mano dainų yra poetų tekstai, nes aš paprasčiausiai nemoku parašyti taip, kaip norėčiau, – pasakoja bardas ir prisipažįsta ateityje besitikintis turėti ir daugiau savo kūrybos dainų. – Norisi turėti savo tekstų, nes tada ir žmonių požiūris į tavo paties sukurtą dainą kitoks, ir tik tu vienas žinai, kaip ji turi atrodyti."

Įkvėpimo kūrybai neieško

Paklaustas, kas jį įkvepia, jaunasis atlikėjas teigia įkvėpimo šaltinių neieškantis. "Nesu tas įkvėpimo ieškotojas, kuris žino tą schemą, kaip jis ateina. Mane įkvepia atsitiktiniai dalykai, kažkas čia ir dabar. Būna ir tas momentas, kai jauti, kad tuoj kažkas bus. Ir tai atsiranda nuo visko – nuo aplinkos, tavo būsenos, emocijos ir kitų dalykų", – sako V.Abarius.

Vaikinui neturi reikšmės nei erdvė kūrybai, nei supantys jį žmonės. Tačiau jis pripažįsta, kad didelę įtaką jo kūrybai turėjo Jaunųjų bardų stovykla, kurioje jis dalyvauja jau ne vienus metus, kurioje jaunieji kūrėjai dalyvauja praktiniuose ir teoriniuose muzikos kūrimo užsiėmimuose bei kartu su jau žinomų atlikėjų pagalba kuria muzikinę programą, kurią parodo galutiniame koncerte. Pasak V.Abariaus, iš ten jis parsiveža ne tik sukurtą dainą, bet ir daugybę emocijų: "Po stovyklos visai vasarai pasisemiu kūrybinių atradimų. Ypač kai matai jaunesnius atlikėjus, kurie atneša kažką tokio keistai gražaus, ko dar nesi girdėjęs. Tai ir įkvepia – dalykai, kurių nesurasi ieškodamas."

Mane įkvepia atsitiktiniai dalykai, kažkas čia ir dabar. Būna ir tas momentas, kai jauti, kad tuoj kažkas bus. Ir tai atsiranda nuo visko – nuo aplinkos, tavo būsenos, emocijos.

Kilęs iš meniškos aplinkos

Atrodo, kad vaikino kūrybinis kelias buvo nulemtas iš anksto – visi jo šeimos nariai nestokoja kūrybingumo. Broliai ir sesė kūrybine veikla užsiėmė mokykloje, o mama laisvalaikiu pasinėrusi į vaidybą, režisūrą, poeziją ir kitas menines veiklas. "Mano šeimai menas yra gyvenimui praturtinti, o man kūryba yra ne tik pomėgis, bet ir darbas", – sako jis.

Gitara į V.Abariaus rankas atkeliavo iš vyriausiojo brolio – šiam besimokant groti, tuomet dar būdamas pradinėse klasėse, V.Abarius irgi paėmė ją į rankas pabandyti. Nuo to laiko po truputį tokių bandymų vis daugėjo, o kartu ir augo susidomėjimas dainuojamąja poezija. "Mama klausėsi "Aktorių trio", ir man jų muzika labai įdomiai skambėjo, buvo kitokia, negu grojo per radiją", – atsiminimais dalijasi jaunasis kūrėjas.

Vėliau, jau pramokęs groti gitara, jis mokykloje pradėjo koncertuoti, tačiau nežiūrėjo į tai rimtai. Viskas pasikeitė tik jam pakeitus mokyklą, kurioje jis vylėsi galėsiąs rimčiau mokytis ir daugiau laiko skirti futbolui – kitai mėgstamai veiklai. Tačiau ten žemą ir sodrų vaikino balsą pastebėjo muzikos mokytoja. "Ji mane pagavo ir paprašė parodyti, ką moku. Tad pagrojau J.Liaugaudo "Universalią dainą", kurioje yra žodžiai "...o prie viso to dar turiu pasakyti, kad nuo seno tave žiauriai myliu", – lemtingą susitikimą su mokytoja prisiminė V.Abarius. Tąkart jo dainavimą girdėjusios moksleivės pradėjo šaukti iš susižavėjimo – tai buvo pirmoji akimirka, kai vaikinas pradėjo rimtai mąstyti apie ateitį, susietą su muzika.

"Kai kažkas pamato, kad tu gali, kai tu dar pats to nežinai. Ir tai parodo kryptį, kuria turėtum judėti toliau", – apsisprendimą prisiminė bardas.

Nestokoja tėvų palaikymo

Pasak vaikino, tėvai niekada nebandė jo nukreipti kitos, galbūt rimtesnės ir perspektyvesnės veiklos link, nereikalavo skirti daugiau laiko mokslams: "Iš tėvų pusės nebuvo jokių priekaištų, nes jie matė, kad aš nežiūriu į muziką paprastai, o stengiuosi." Būtent jie ir yra didžiausi jo palaikytojai, nepraleidę beveik jokių vaikino koncertų.

Nepyko tėvai ir tuomet, kai trumpam įstojęs į J.Gruodžio konservatoriją jaunasis atlikėjas ją vos po pusmečio metė, nes akademinis muzikos mokymasis atrodė per sunkus ir neteikiantis džiaugsmo. "Mano tėvai man leido daryti absoliučiai viską, taip pat ir klysti", – tėvų palaikymu džiaugiasi V.Abarius.

Svarbiausia muzikoje – bendrystė

Jau nuo mokyklos laikų vaikinas yra surengęs nemažai koncertų, aktyviai dalyvauja įvairiuose dainuojamosios poezijos konkursuose, bardų stovyklose, tačiau savo pasiekimų nesureikšmina ir konkurencijos nejaučia.

Konkursuose jis niekada nesiekė užimti kokią nors vietą, o dalyvavo tik dėl suteiktos galimybės įsivertinti save platesniu mastu ir pamatyti, kaip kuria kiti. "Man patinka, kad muzikoje yra bendrystė ir nėra didelės konkurencijos. Geriau daryti kažką kartu, sujungti visus, kad muzika vienytų, o ne skirtų", – sako jis. Vaikinas teigia šiuo principu ir besivadovaujantis, bei visad siekiantis jungti žmones: "Tu juk darai, kas tau patinka. Neturi daryti taip, kad būtum už kažką pranašesnis, geresnis. Stenkis tobulėti, kiek tau atrodo, kad reikia."

Nors pernai tapo S.Mykolaičio premijos laureatu, jaunasis bardas laimėjimo nesureikšmina: "Būčiau lygiai tą patį daręs, jei būčiau jos ir negavęs. Bet pasisekė, džiaugiuosi, ji dulka sau ramiai lentynoje, ir viskas." Tačiau V.Abarius pripažįsta – tai geras įkvėpimo šaltinis kurti toliau, nes supranti, kad darai kažką gero, kas patinka ir kitiems. "Man patiko S.Mykolaičio brolio pasakymas, kad nuo to momento, kai gauni apdovanojimą, tu nebebandai atrodyti kaip kažkas kitas, kas tave įkvepia. Tu jau susikuri save", – sakė jaunasis menininkas.

Asmenybės šviesa

Parodoje eksponuojami svarbiausi dailininko kūriniai iš daugiau nei 380 darbų kolekcijos, kurią 2011-aisiais dailininko našlė operos solistė Regina Resnik-Blatas ir jo posūnis Michaelas Philipas Davisas padovanojo Lietuvos Dailės muziejui. Darbai atrinkti pagal svarbiausius menininko pamėgtus kūrybos žanrus, tad parodoje gausu portretų, peizažų, atsispindi ir jo meilė scenos menui bei skulptūrai.

Atskira vieta skirta ir dailininko šeimą asmeniškai palietusiam holokaustui, tačiau dauguma kitų kūrinių parodoje – ryškūs ir spalvingi, slepiantys dailininko patirtus išgyvenimus.

Parodos kuratorė sako siekusi atskleisti dailininką iš pozityviosios, šviesiosios pusės. "Arbit Blato darbų esmė yra ne parodyti, kaip gerai ir tiksliai jis mokėjo tapyti. Matyti, kad jis nebuvo ypač tikslus ir geras piešėjas. Tačiau jis savo mintis perdavė spalva, ekspresyvumu ir emocija, kurie ir atsispindi jo kūriniuose", – vieno ryškiausių litvakų menininkų kūrybą apibūdina pašnekovė.

Kristina Civinskienė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Ryškūs, spalvingi, emociškai įtaigūs dailininko paveikslai byloja ir apie gyvą dailininko temperamentą. Anot kuratorės, dailininkas esą pritraukdavęs žmones savo asmenybe: "Jis užburdavo žmones savo charizma, bendravimu, savo paties asmeniu. Jį pažinoję žmonės apie jį atsiliepia kaip apie malonų, šiltą žmogų. O ne apie visus menininkus galima būtų tai pasakyti."

Dailininkas kosmopolitas

Parodos pavadinimas "Nuo Kauno iki Niujorko" – nuoroda į kosmopolitišką Arbit Blato gyvenimą, kuris jau nuo mažumės buvo priverstas keliauti į užsienį.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Blatų šeimai teko bėgti į karto nepaliestą Ukrainą, kur prieglobstį rado Poltavoje. Ten būsimasis dailininkas septynerius metus praleido vaikų namuose, kur visą laiką mokėsi piešti. Jis tęsė savo mėgstamus dailės mokslus ir po karo šeimai nusprendus sugrįžti atgal į Kauną, kur toliau tobulinosi pas žymius to meto dailininkus Jokūbą Mesenbliumą ir Justiną Vienožinskį.

Matyti, kad jis nebuvo ypač tikslus ir geras piešėjas. Tačiau jis savo mintis perdavė spalva, ekspresyvumu ir emocija, kurie ir atsispindi jo kūriniuose.

Po dviejų metų Vokietijoje studijuodamas Berlyno dailės akademijoje, į Paryžių dailininkas iškeliavo 1926 m., kur praleido šešerius metus besimokydamas tapybos garsiose dailės mokyklose: Andre Lhoto akademijoje, vėliau Didžiosios Lūšnos ir Juliano akademijose. Ten atsiskleidė ir jo ekspresyvi tapymo maniera bei subtilus spalvų pasirinkimas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dailininkas su pirmąja žmona Sylvia Satenstein ir dukra Dorotėja emigravo į JAV. Įsikūręs Niujorke jis ir toliau aktyviai kūrė, ten 1971 m. susipažino ir su operos soliste R.Resnik, kiek vėliau tapusia jo antrąja žmona. Daug laiko praleido Venecijoje, būtent ten pagaliau savo kūriniuose palietė ir holokausto temą. 1980 m. Venecijos gete buvo atidengtas ir menininko sukurtas žymusis trijų bronzinių bareljefų paminklas holokausto aukoms atminti.

Didžiavosi lietuviška kilme

Pasak parodos kuratorės K.Civinskienės, visi miestai, kuriuose dailininkas gyveno ir kūrė, jo gyvenime buvo svarbūs. Tačiau, net ir išvykęs į užsienį, dailininkas niekada nepamiršo Lietuvos. "Save jis laikė lietuviu, kalbėjo lietuviškai, dainuodavo, cituodavo rašytoją ir poetą Juozą Tysliavą. Nepaisant to, kad jis buvo kosmopolitinis dailininkas, savo šaknimis visad laikė Lietuvą", – teigia pašnekovė.

Kuratorė pažymi, kad ypač svarbus jam buvo ir Kaunas. Čia gyveno jo tėvai, kurių, jau gyvendamas užsienyje, jis iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dažnai grįždavo aplankyti. K.Donelaičio gatvėje jo tėvas turėjo muzikos instrumentų parduotuvę, o pats Arbit Blatas 1932 m. Nepriklausomybės aikštėje įsteigė ir pirmąją privačią dailės galeriją Kaune, kurioje eksponuodavo ne tik savo, tačiau ir kitų lietuvių ar žydų menininkų darbus.

Surinkęs skirtingas įtakas

Menininko kosmopolitiškas gyvenimas bei spalvinga jo asmenybė lėmė ir gausybę pažinčių su įvairiais menininkais, teatro ir muzikos elitu, kuriuos jis įamžino ir savo darbuose. Tarp gausybės žymių pavardžių, siejamų su Arbit Blato kūriniais yra ir legendinis prancūzų mimas Marcelis Marceau, kuris įamžintas ir skulptūrose, operos solistai Luciano Pavarotti, Placido Domingo, dailininkai Pablo Picasso, Maurice Utrillo, Henri Matisse, Markas Chagallas ir kiti žymūs XX a. laikotarpio menininkai.

Būtent pažintys ir draugystės su įvairiais dailininkais padėjo susiformuoti ir savitam Arbit Blato tapybos stiliui. "Matome, kad jo darbuose yra visko – gana daug realizmo, tačiau jis perdengtas ir impresionizmu, ir ekspresionizmu, galima atrasti ir fovizmo", – pasakojo kuratorė K.Civinskienė.

Anot jos, menininkas yra surinkęs daug skirtingų įtakų, nors pats įtaką kitiems darė turbūt labiau kaip žmogus nei kaip dailininkas. Su juo esą buvo malonu bendrauti, jis stengėsi padėti kitiems dailininkams įsitvirtinti meno pasaulyje, uždirbti iš savo kūrinių.

Mėgo teatrą

Didelė dailininko aistra teatrui parodoje atsispindi ne tik per įvairių teatralų ir operos solistų portretų gausą, tačiau ir per ir joje eksponuojamus scenografinius eskizus, kitus tapybos darbus, iliustruojančius scenas iš operos pastatymų.

Save jis laikė lietuviu, kalbėjo lietuviškai, dainuodavo, cituodavo rašytoją ir poetą Juozą Tysliavą. Nepaisant to, kad jis buvo kosmopolitinis dailininkas, savo šaknimis visada laikė Lietuvą.

Ypatingą reikšmę dailininkui turėjo Kurto Weillio ir Bertoldo Brechto "Opera už tris skatikus", kur aktoriai įkūnija ne nuosaikius personažus, o visuomenės paribiuose gyvenusius žmones – girtuoklius, vagis ir prostitutes. Parodoje eksponuojami ir trys šios tematikos kūriniai, nutapyti ant durų rėmų, turinčių įdomią sukūrimo istoriją: esą Arbit Blatas, pamatęs Venecijos kanalu plaukiančias senas duris, davė vaikams 50 lirų, kad jas ištrauktų. Jam taip patikusi ši mintis, kad jis sukūręs daugiau tokių darbų.

Pasak parodos kuratorės K.Civinskienės, tai, koks buvo durų rėmas – lengvesnis ar sunkesnis, sąlygojo ir tai, kas darbuose buvo vaizduojama.

Vaizdavo tai, ką matė

Anot K.Civinskienės, būtent Arbit Blato gyvenamosios vietos, jį supanti aplinka ir žmonės buvo pagrindiniai jo įkvėpimo šaltiniai. "Jis vaizdavo tai, ką matė. Portretai – jo kolegų, jo žemiečių. Peizažai – tai, ką jis mato pro langą", – sako ekspertė.

Pašnekovė svarsto, kad galbūt būtent dėl to ir yra tiek daug naktinių miestų peizažų, kurie eksponuojami ir parodoje: "Dailininkai išties retai tapo naktį. O kadangi Arbit Blatas ten gyveno, tai galėjo sau leisti naktį tapyti, nes niekas jo nevarė lauk. Tad ir darbai atrodo lyg nutapyti plenere."

Dailininkas domėjosi ir teatru, tad pasikviesdavo nutapyti ir artistus. Būtent taip susipažino ir su savo antrąja žmona, kurios portretų, nutapytų ir jai įkūnijant sceninius personažus, ir buitinėje aplinkoje – pavyzdžiui, geriant arbatą – galima atrasti ir šiuo metu veikiančioje parodoje.

Ties mirties slenksčiu

Dailininko gyvenimas pažymėtas ir holokausto ženklu. Antrojo pasaulinio karo metais jo motina žuvo Štuthofo koncentracijos stovykloje, o tėvas, nors ir išgyveno Dachau koncentracijos stovykloje, liko palaužtos sveikatos, todėl laisve džiaugėsi neilgai.

Tai neabejotinai turėjo stipriai paveikti dailininką, turėjusį stiprų ryšį su visokeriopai jį palaikiusiais tėvais. Kaip svarsto kuratorė K.Civinskienė, tikriausiai būtent Arbit Blato ryšys su šeima, šilti ir žmogiški tarpusavio santykiai lėmė, kodėl visad tapęs pozityvumo ir spalvų kupinus darbus, holokausto temą dailininkas išdrįso paliesti tik praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį.

Parodoje šios tematikos kūriniams paskirta atskira siena, kurią pašnekovė simboliškai vadina "Raudų siena". Grafiški, juodai balti, tušu išlieti darbai kontrastuoja su spalvingais ir ryškiais Venecijos peizažais. Tai, anot jos, ir buvo jos tikslas- – parodyti ne tik gražiąją, bet ir tragiškąją Venecijos puses.

Pasak K.Civinskienės, Arbit Blatas – įrodymas, kaip, nepaisant skaudžių išgyvenimų reikia gyventi toliau, paliekant praeitį už savęs ir stengtis išlikti pozityviam. "Aš labai norėčiau, kad į parodą atėję žmonės pajaustų tą pozityvumą ir grožį, sklindantį iš jo darbų, nepaisant to, kad gyvenime visko nutinka", – viliasi pašnekovė.

Kas: Paroda ARBIT BLATAS (1908–1999): NUO KAUNO IKI NIUJORKO.

Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada: Veiks iki Liepos 28 d.

Permainingas oras neišgąsdino žiūrovų - paklausyti koncerto susirinko beveik pilna Karietų aikštė, o A. Kaniava nestokojo geros nuotaikos. „Mes labai ilgai galvojome, kaip pavadinti naują programą. Po ilgų debatų, kūrybinių kančių ir net atvirų konfliktų, nusprendėm ją pavadinti tikrai originaliai- „Pasirodymas“. Todėl tai, ką jūs matot ir girdit šį vakarą nepriimkit rimtai- gal jums tik rodosi,“- koncerto pradžioje šmaikštavo atlikėjas. 

Scenoje A. Kaniava šįkart nebuvo vienas. Su juo kartu pasirodė gitaristas Aleksandras Ten, smuikininkas Vytautas Mikeliūnas, mušamaisiais grojo Gintas Gascevičius. Jiems taip pat talkino ir jaunosios kartos atstovai- ukulele grojusi Gintarė Bauerytė ir bosistas Simonas Navickas.

Nors atlikėjas nepamiršo visiems jo muzikos mylėtojams gerai žinomų kūrinių, tokių kaip „Bausmė“,  „Fėja“ ir „Kitas gyvenimas“, kuriuos publika sutiko ypač šiltai, tačiau didžiąją dalį koncerto skambėjo nauji jo kūriniai, kuriems atlikėjas pripažino nemėgstantis galvoti pavadinimų.

„Nauja programa visada yra sunkus išbandymas tiek žiūrovams, tiek patiems atlikėjams“,- teigė A. Kaniava. Nepaisant to, atlikėjas scenoje jautėsi laisvai, šmaikštavo ir šiltai bendravo su publika. Pasibaigus programai, po nesibaigiančių aplodismentų pakviestas vėl užlipti ant scenos, koncertą A. Kaniava užbaigė visiems gerai žinoma daina „Dalia“, nepalikusia žiūrovų abejingų.

„Pažaislio liepų alėjos“ koncertų ciklas kauniečius ir miesto svečius pasimėgauti muzika unikalioje aplinkoje kvies iki pat rugsėjo pradžios. Iš viso bus surengti devyni muzikiniai susitikimai.

Pažaislyje jau buvo galima pasiklausyti Kosto Smorigino su grupe, Alinos Orlovos, roko balades atliko Jeronimas Milius ir Česlovas Gabalis. Pasirodymus dar surengs Saulius Petreikis, BIX, Olegas Ditkovskis ir Neda Malūnavičiūtė, Linas Adomaitis, o renginių ciklą rugsėjo 4-ąją vainikuos baigiamasis koncertas, kurio metu scenoje pasirodys „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“.