Atlikti namų darbus

Nusprendę padovanoti ar pasidovanoti skintų gėlių, visų pirma turime išsirinkti puokštę. Floristas Antanas Mažonas atkreipia dėmesį, kad skirtingų rūšių gėlėms reikalinga skirtinga priežiūra, todėl vertėtų pasidomėti konkrečios gėlės priežiūra.

„Labiau susiskleidusias gėles, pavyzdžiui, lelijas, rinkitės šiek tiek žalesnes – ilgiau išsilaikys. Rožes rinkitės ne visai prasiskleidusias. Tokios gėlės gyvybingesnės ir ilgiau jus džiugins pamerktos, – pataria floristas. – Reikėtų ieškoti gėlių storesniais stiebais, nes jos paprastai išlaiko daugiau vandens ir maistinių medžiagų. Venkite žiedų su išblukusiais ar dėmėtais žiedlapiais.“

Floristas nustebina dar vienu patarimu: gėlių priežiūrą reikia pradėti nuo... švarios vazos. „Nuplaukite ją šiltu muiluotu vandeniu, kad pašalintumėte ankstesnio naudojimo likučius“, – įspėja žinovas.

Prieš merkdami puokštę į vazą, nuo kiekvieno gėlės stiebo apačios įstrižu kampu nupjaukite maždaug 1 cm – taip sukuriamas šviežias paviršius vandeniui įsiurbti. Pašalinkite visus lapus, kurie bus panardinti į vandenį.

„Nepamirškite keisdami vandenį aštriu peiliu patrumpinti stiebus – nekirpkite žirklėmis, nes taip išspaudžiamas vanduo iš kotų, – sako floristas apie tolesnę priežiūrą. – Be to, reikėtų sutvarkyti puokštės lapus ir žiedus: jei matote, kad lapai ir kai kurie žiedlapiai padžiūvo, reikėtų juos pašalinti, kad nepaveiktų likusios puokštės.“

Svarbu: merkdami tulpes patrumpinkite jų kotelius įstrižai (ne peiliu, bet žirklėmis!), tai darykite kas porą dienų. / pixabay.com nuotr.

Spalvingosios tulpių taurės

Bene geidžiamiausios pavasarį – tulpės, savo įvairiaspalviais žiedais ir gurgždančiais lapkočiais išsyk atnešančios pavasarį į namus. Daugelis klaidingai mano, kad jos savo grožį išlaiko vos akimirką. Netiesa, tulpės gali džiuginti ilgai, jeigu žinosite kai kurias gudrybes.

Visų pirma – tinkama vaza. Tikriausiai retas žino, kad net ir nuskintos tulpės dar paauga keliais centimetrais, todėl reikėtų rinktis aukštesnę nei įprastai vazą. Taip gėlės turės pakankamą atramą, ilgiau išlaikys formą. Merkiant tulpes verta laikytis taisyklės: geriau per aukšta nei per žema.

Merkiant svarbu paruošti kotus ir lapus. Nupjaukite lapus, kurie liečia vandens vazoje paviršių. Mirkdami vandenyje jie jį gali užteršti, be jų augalas visą energiją skirs būtent žiedlapiams. Tulpėms galioja tas pats patarimas kaip ir kitoms pamerktoms gėlėms – parsinešę namo jų kotelius patrumpinkite įstrižai, 45° kampu, ir tai pakartokite kas porą dienų.

Nepamirškite keisdami vandenį aštriu peiliu papjauti stiebus – nekirpkite žirklėmis, nes taip išspaudžiamas vanduo iš kotų.

Kokį vandenį pilti? Nešiltą! Tulpės klesti šaltutėliame vandenyje. Jeigu matote, kad tulpės jau pradeda leisti galvas, galite jas pamerkti ir į vandenį su ledukais – tai akimirksniu atgaivins šias gėles.

Reikia prisiminti, kad tulpės geria itin daug vandens, todėl norint, kad šios gėlės žydėtų kuo ilgiau, reikia keletą kartų per dieną, geriausia ryte ir vakare, keisti jų vandenį. Visgi tai nereiškia, kad reikėtų pripilti iki pusės stiebų – geriau vandens mažiau ir reguliariai jo kiekį prižiūrėti. Pakaks, kad jis apsemtų 5–10 cm.

Tulpes dažnas mėgsta pamerkti ant virtuvės stalo ar padėti ant spintelės. Tai neblogai, jeigu šalia nestovi vaisių dubuo. Nemažai vaisių nokdami skleidžia etileno dujas, kurios tulpėms paprasčiausiai kenkia. Jei vaza ir vaisių dubuo yra per arti vienas kito, tulpių galvutės nulinks gerokai greičiau. Šių gėlių nestatykite ten, kur jas pasieks tiesioginiai saulės spinduliai ar prie pat šilumos šaltinio.

Antanas Mažonas / Asmeninio archyvo nuotr.

Kilmingosios gražuolės

Dar vienos gėlės, dėl kurių lepumo perdėtai baiminamasi, – rožės. Skintų rožių priežiūra taip pat labai paprasta: tereikia kiekvieną dieną keisti vazos vandenį ir pakirpti jų kotus. Taip atsiveria gėlių kotuose esantys latakėliai ir į gėlę patenka daugiau vandens. Kuo rožė bus labiau aprūpinta vandeniu, tuo ilgiau ji žydės.

Gėlių žinovas A. Mažonas teigia, kad sveikų rožių stiebai tvirti ir stori, spalva vientisa, atitinkanti rūšies ypatumus, žiedai gyvybingi, nesuglebę, o lapai – sodriai žali ir tvarkingi. Jei rožėse matote pažeidimo požymių, gali būti ženklas, kad jos ne pačios geriausios kokybės.

„Kad rožių puokštė ilgiau išsilaikytų, svarbu rinktis gėles su tvirtais žiedais, kurie turi būti nepažeisti, nesulamdyti, – pataria gėlių žinovas A. Mažonas. – Reikėtų įsitikinti, kad nepašalinti išoriniai žiedlapiai, kurie išlaiko žiedo tvirtumą. Patikrinkite stiebus – jie turi būti kieti ir neturėti juodų dėmių arba pelėsio. Prieš merkdami gėles į vazą, pašalinkite apačioje esančius lapus, kad vandenyje nesidaugintų bakterijos.“

Jeigu norite išlaikyti rožes kuo ilgiau, reikėtų kiekvieną dieną (ar bent kas antrą) šiek tiek patrumpinti rožių stiebus ir pakeisti vazos vandenį. Tiesa, rožėms ledinis vanduo visai netinka – dėl temperatūros svyravimų jos gali pradėti mesti lapus ir nuvysti. Tinkamiausias vanduo – kambario temperatūros.

Sąlyga: kuo rožės bus labiau aprūpintos vandeniu, tuo ilgiau žydės. Tiesa, ledinis vanduo joms netinka – jis turi būti kambario temperatūros. / pixabay.com nuotr.

Universalios taisyklės

Kalbant apie gėlių laikymą, galioja ir kelios universalios taisyklės, tinkamos visoms jų rūšims. Gėlės namuose akį džiugins ilgiau, jeigu jas įsigysite dar neišsiskleidusiais žiedais. Tuomet jos vazoje skleisis savaitę ir daugiau.

Kita universali taisyklė visoms skintoms ir į vazą pamerktoms gėlėms – visos jos mėgsta šviežią vandenį. Tačiau kai kurios skintos gėlės jo geria daugiau, todėl jas reikia reguliariai tikrinti.

Svarbi taisyklė – gėlių kotelių kirpimas. Tai daryti reikėtų kasdien, keičiant vandenį. Kaskart pakirpdami kotelius atveriame stiebo poras, per kurias vanduo nukeliauja iki lapų ir žiedo – taip gėlės pasisavina daugiau vandens.

Dar vienas svarbus dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, – vazos dydis. Jeigu gėlių puokštei vazą parinksite per mažą – jos gaus mažiau vandens ir greičiau nuvys.

Dažnai prie gėlių pridedamas maišelis su specialiai joms skirtais priedais. Jis ten ne be reikalo – būtent maišelio turinys yra tinkamiausias būdas pratęsti žiedų gyvavimą.

Pavyzdžiui, prie tulpių pridėto maišelio turinį reikėtų supilti į kambario temperatūros vandenį, nes šaltame sudėtinės dalys gali neištirpti. Jeigu tokio specialaus maisto neturite, į vazą galite įpilti šiek tiek citrinų rūgšties (0,5 g 1 000 ml vandens), įberti nedidelį kiekį cukraus (maždaug pusę arbatinio šaukštelio), įpilti stiklinę degtinės arba įmesti varinę monetą, kuri neleis atsirasti pelėsiui.

Pradžia – pusryčiai

Pasak mitybos specialistės Eglės Mockuvienės, pradėti reikėtų nuo tinkamo pavyzdžio. „Atitinkamus mitybos įpročius savo vaikams formuoja suaugusieji, pirmiausia – tėvai. Vaikai neturi patirties, kokį poveikį maistas turi jų organizmui, todėl mes, suaugusieji, turime užtikrinti, kad vaikas gautų kokybiško maisto. Norėdami, kad vaikai maitintųsi sveikai, taip maitintis turi ir patys tėvai“, – primena mitybos specialistė.

Ji pabrėžia, kad tėvai pirmiausia turėtų pasirūpinti vaikų pusryčiais. „Tyrimai rodo, kad daugiau nei penktadalis moksleivių prieš išeidami į mokyklą niekada nepavalgo pusryčių, o kasdien pusryčiauja šiek tiek mažiau nei 60 proc. moksleivių – tai išties opi problema. Iki pietų moksleivių smegenys dirba intensyviausiai, todėl joms reikia itin daug energijos. Nepapusryčiavę vaikai vangiau atlieka įvairias užduotis, jiems sunkiau susikaupti“, – neigiamus padarinius vardija E.Mockuvienė.

Specialistė atkreipia dėmesį, kad vaikų pamėgti blyneliai ar makaronai yra greitas, bet ne pats tinkamiausias sprendimas pusryčių meniu, kaip ir tokie pieno produktai kaip saldūs sūreliai ar jogurtai.

„Į vaikų pusryčių racioną būtina įtraukti ne tik baltymų ar angliavandenių, bet ir riebalų, vitaminų. Todėl blynus galima gardinti riešutais, kuriuose gausu vitaminų ir naudingųjų riebalų, džiovintais vaisiais be pridėtinio cukraus, kaip visuomet, puikiai tinka vaisiai ir daržovės“, – tinkamus pasirinkimus vardija E.Mockuvienė.

Iki pietų moksleivių smegenys dirba intensyviausiai – todėl joms reikia itin daug energijos. Nepapusryčiavę vaikai vangiau atlieka įvairias užduotis, jiems sunkiau susikaupti.

Duona – puikus pagrindas

Sveiko maisto technologė Raminta Bogušienė teigia, kad greitiems vaikų pusryčiams puikiai tinka įvairūs sumuštiniai.

„Sumuštiniai yra geras ir sveikatai palankus maistas, svarbiausia rinktis viso grūdo duoną, atkreipti dėmesį, ar cukraus kiekis 100 g produkto neviršija 5 g, druska – 1 g, o skaidulinių medžiagų yra bent 6 g 100 g produkto. Jeigu duona yra natūralaus raugo, ekologiška – dar geriau. Prie sumuštinių tinka daugybė priedų: avokadas, be lukšto ar įprastai virtas kiaušinis, salotos, virta aukščiausios rūšies mėsa, sūris. Mėgstantiems saldžiau – riekelė šviesios arba tamsios duonos, apteptos riešutų sviestu ir pagardintos bananų ar kitokių vaisių griežinėliais. Jeigu ant duonos tepame sviestą, svarbu nenaudoti jo per daug, tepti tik tiek, kad uždengtume riekelės akutes. Svarbiausia taisyklė norint, kad sumuštinis būtų sveikas, – nepamiršti daržovių ir baltyminių produktų: mėsos, sūrio, kiaušinio“, – primena maisto technologė.

Svarbiausia – subalansuota mityba

Pasak R.Bogušienės, norint, kad vaikas ilgai būtų sotus ir valgydamas gautų visų organizmui reikalingų medžiagų, pusryčiai turi būti subalansuoti.

„Kaip ir per kiekvieną valgymą, per pusryčius vaikas turi gauti visų organizmui būtinų maisto medžiagų – angliavandenių, baltymų ir riebalų, taip pat skaidulinių medžiagų ir vitaminų. Subalansuoti pusryčiai nėra tiesiog košė. Tačiau košę, pagardintą kokybišku alyvuogių aliejumi, sviestu, pienu ar augaliniu gėrimu, jau galima vadinti subalansuotais pusryčiais. Kuo jie bus labiau subalansuoti, tuo vaikas ilgiau išliks sotus“, – teigia R.Bogušienė.

Sąlyga: pasak R. Bogušienės, norint, kad vaikas ilgai būtų sotus, pusryčiai turi būti subalansuoti. P. Zoborskio nuotr.

Ji atkreipia dėmesį, kad, vartojant nevisavertį maistą, kuriame daug cukraus, mažai skaidulų, gali atsirasti įvairiausių neigiamų padarinių.

„Padariniai pirmiausia gali tapti pastebimi vaiko elgesyje – tai nuotaikų kaita, hiperaktyvumas, vėliau – pasyvumas. Antra, nevisavertė mityba daro įtaką imunitetui, o tai didina tikimybę sirgti peršalimo ligomis ypač šiuo, pereinamuoju, laikotarpiu. Trečia, jeigu vaikas nuolat valgo tokį patį maistą, mityba tampa nesubalansuota, organizmui ima trūkti būtiniausių medžiagų. Ypač svarbūs baltymai – tai statybinė organizmo medžiaga, be kurios nė viena ląstelė negali atsinaujinti. Nesubalansuota mityba gali sukelti sveikatos bėdų – ilgalaikių sveikatos sutrikimų, kurie dažniausiai atsiranda genetiškai silpniausiose organizmo vietose“, – apie pavojus įspėja R.Bogušienė.

Grąžinti valgymo tradicijas

Labai svarbu į kasdienę rutiną įtraukti šeimos valgymo tradicijas ir kažkuriuo metu skirti laiko pavalgyti visiems drauge prie stalo – ramiai, neskubant, pabendraujant, be pašalinių trukdžių.

„Tyrimai rodo, kad toks paprastas ritualas ne tik pagerina vaikų valgymo įpročius, bet ir jų mokymosi rezultatus ir gebėjimą atsiverti tėvams. Žvelgiant į mitybą, tokių susibūrimų metu vertėtų neužmiršti patiekalus reguliariai keisti, kad jie nenusibostų. Pavyzdžiui, makaronus galima keisti troškiniu, sriuba, salotomis su riešutais, sėklomis, žuvimis, paukštiena ar sūriu. Į dienos meniu neužmirškite įtraukti kiaušinio su avokadu, lęšių, gaminkite varškės keksiukus su sėklomis ir vaisiais, avinžirnių kotletukus, pagardintus daržovėmis ir jogurto padažu“, – patarimais dalijasi E.Mockuvienė.

Subalansuoti pusryčiai nėra tiesiog košė. Tačiau košę, pagardintą kokybišku alyvuogių aliejumi, sviestu, pienu ar augaliniu gėrimu, jau galima vadinti subalansuotais pusryčiais.

Problema – netinkamas užkandis

Statistikos duomenimis, apie trečdalis vaikų Lietuvoje užkandžiauja kasdien, o populiariausiais užkandžiais neretai vis dar išlieka bandelės, pieno produktai – jogurtas, sūreliai, taip pat pasirenkami saldumynai, bulvių traškučiai.

„Vaikai turi valgyti ne mažiau kaip tris pagrindinius subalansuotus valgymus per dieną ir du tris užkandžius. Organizmui žalingų užkandžių problema iki šiol išlieka viena aktualiausių tarp mokyklą lankančių vaikų, todėl, pasibaigus vasaros atostogoms ir sugrįžus į mokyklas, būtent priešpiečiais ir užkandžiais tėvai pirmiausia turėtų padėti pasirūpinti savo vaikams“, – dėmesį į itin opią problemą atkreipia E.Mockuvienė.

„Sveiki užkandžiai yra energijos šaltinis mokyklinukams, tai ypač aktualu mokslo metų pradžioje, kai itin sunku susikaupti po vasaros atostogų. Tam, kad mokykloje išalkęs vaikas nebėgtų pirkti saldumynų, reikia, jog kasdien jam po ranka atsirastų obuolys, riešutų, sūrio gabalėlis ar daržovių. Puikus būdas tai pasiekti – paruošti jam priešpiečių dėžutę, pasirūpinant, kad maistas vaikams būtų ne tik naudingas, bet ir įdomus“, – akcentuoja mitybos specialistė.