Aukota ir anksčiau

Pokalbis prasidėjo nuo istorijos – prisiminti Klaipėdos labdariai, miesto reikmėms XVIII–XX a. aukoję nemažas sumas pinigų.

Istorikė Zita Genienė pasakojo, kad finansiškai daugiausia prie miesto gerovės prisidėjo J. L. Wieneris (1795–1862), iš viso paaukojęs apie 300 tūkst. talerių (dabar tai būtų 15 mln. eurų).

Buvo ir kitų mecenatų, kurie negailėjo pinigų.

„Visas aukas sudėjus, iš tikro buvo kuriama ta miesto gerovė, miesto legenda. Ir reikia paminėti, jog miestiečiai sugebėjo labdarius pagerbti – jie visada juos atsimindavo, ne tik tam tikromis progomis, bet ir kalbėdami apie kokią nors sukaktį“, – pasakojo istorikė.

J. L. Wieneris – dosniausias klaipėdietis, palikęs savo visą turtą miestui.

Dėl to žadama atstatyti ir mecenato paminklą Klaipėdos Skulptūrų parke.

Visas aukas sudėjus, iš tikro buvo kuriama ta miesto gerovė, miesto legenda.

Pavyzdys kitiems

Aukojama ir šiandien. Žinomas mecenatas klaipėdietis Rimantas Cibauskas renginyje apgailestavo, kad Klaipėdoje skatinimo aukoti trūksta.

„Aš manau, kad labai svarbu savivaldos, miesto požiūris, galbūt ir valstybės požiūris į paramą. Vokietijoje aukojimas anksčiau buvo privalomas dalykas, ir tai buvo tarsi užkrečiama. Manyčiau, kad Klaipėdoje gal irgi šiek tiek trūksta to skatinimo, gerų pavyzdžių parodymo. Yra žmonių, kuriems tokio pavyzdžio ir nereikia, tokie žmonės patys yra pavyzdys kitiems“, – kalbėjo mecenatas.

Brolis pranciškonas Benediktas Jurčys kalbėjo apie švietimo svarbą ir kaip svarbu ugdyti pilietiškumą diegiant savanorystę kaip tam tikrą aukos formą visuomenei.

„Pagrindinis dalykas Kanados mokyklose, visose klasėse, yra savanorystė. Pagrindinis pažymys vaiko atestate galiausiai yra savanoriškos veiklos įvertinimas. Stojant į universitetą, visi žiūri į šitą pažymį. Nes tai yra pilietiškumo ugdymas. Vaikai savanoriauja sporto aikštėse, gatvėje ir bažnyčioje“, – pasakojo brolis Benediktas.

Zita Genienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Rūpi bažnyčios atkūrimas

Atstatomos Šv. Jono bažnyčios archeologinių tyrimų vadovė Raimonda Nabažaitė renginyje priminė, kad 2010 m., pristačius pirmąją bažnyčios atstatymo viziją, ji miesto bendruomenei nepatiko, nes žmonės norėjo matyti bažnyčią tokią, kokia ji buvo iki karo.

Atstatomoji bažnyčia anksčiau buvo liuteronų, tačiau miesto savivaldybė ir visuomenė, išreikšdama gerą valią, parodė, jog jiems šių Dievo namų atkūrimas irgi rūpi.

R. Nabažaitė mano, jog aukoti žmonėms ir aukoti atstatomam paveldui – du skirtingi dalykai.

„Turime suprasti svarbų momentą. Kai mes aukojame žmogui ir kai aukojame kultūros paveldui – labai skirtingi dalykai, nes visada aukodami konkrečiam žmogui mes matome trumpalaikį ir greitą pokytį. Kai kviečiame aukoti bažnyčios atstatymui, tai tarsi kažkaip aukotojas įsivelia į ilgalaikį procesą, kuris neaišku kada baigsis. Labai svarbu apie tai kalbėti, nes ta aukojimo tradicija su naujos visuomenės pasikeitimu po Antrojo pasaulinio karo nutrūko“, – dėstė archeologė.

Didina laimės pojūtį

Kodėl žmonės aukoja, renginyje pasakojo psichologas-psichoterapeutas Dalius Kurlinkas.

Pasak specialisto, pagrindinė aukojimo priežastis – laimės hormonas, suteikiantis aukotojui džiaugsmo.

„Psichologiniu požiūriu aukojimas ir jo aspektai yra plačiai ištyrinėti. Labai paprastas dalykas, kas skatina žmogų aukoti ir dėl ko verta tai daryti, – aukojimas suteikia laimės. Tai yra vienas būdų, kaip mes galime didinti savo laimės pojūtį. Laimė yra bendras pasitenkinimas gyvenimu, stiprus malonių emocijų patyrimas ir sąlygiškai nedidelis nemalonių emocijų išgyvenimas – tai yra subjektyvi gerovė“, – pabrėžė psichologas.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos „Carito“ vadovė Aurelija Lipskė pasakojo, kad Klaipėdoje pagalbos prašymų iš skurstančiųjų sulaukia vis daugiau.

„Negalėčiau pasakyti, ar aukojančiųjų skaičius yra padidėjęs, ar sumažėjęs, manau, kad panašiai, kaip ir kiekvienais metais. Tačiau skurstančių žmonių skaičius, sakyčiau, didėja. Galbūt tai susiję su tuo, kad „Caritą“ atranda vis daugiau žmonių“, – mano A. Lipskė.

Klaipėdiečiai nelieka abejingi skurstantiems žmonėms.

Pasak „Carito“ vadovės, daugiau labdaros iniciatyvų pastebima prieš Velykas.

Ypač prieš Velykas sulaukiame daug skirtingų iniciatyvų.

„Ypač prieš Velykas sulaukiame daug skirtingų iniciatyvų, kai šeimos dovanoja šeimoms dovanų paketus. Pamario skautai irgi pinigų paaukojo, nupirko konservų ir saldainių vaikams. Mes, „Caritas“, dalyvavome „Maisto banko“ akcijoje, šiandien pradėjome dalinti maisto produktus. Bažnyčioje turime pasninko dėžę, kur žmonės irgi gali atnešti ilgai negendančių maisto produktų, kuriuos susirenkame ir paskirstome stokojantiesiems“, – kalbėjo A. Lipskė.

Maistas parapijos „Carite“ neužsilieka – skurdui didėjant, jaučiamas ir produktų stygius.

„Mes tikrai visus maisto produktus išdalijame. Jeigu matome, kad mūsų maisto sandėliukas yra tuščias, paraginame savo parapijos žmones, kad aktyviau aukotų. Yra žmonių, kurie kiekvieną mėnesį perveda tam tikrą sumą į „Carito“ sąskaitą, yra ir „Carito“ aukų dėžutė bažnyčioje. Mes iš tų aukų perkame tai, kas svarbiausia – makaronų, ryžių, mėsos konservų. Pas mus maistas neužsilieka“, – pabrėžė vadovė.

Klaipėdoje gyvenantys ukrainiečiai taip pat prašo pagalbos. A. Lipskė sakė, kad tokių prašymų sulaukia kasdien.

„Tie, kas lanko bažnyčią, žino, kad yra „Caritas“ ir kad mes dalijame maisto produktus. Taip pat yra skelbimai „Facebook“, raginame žmones, kad vieni kitiems praneštų, jeigu išgirsta apie skurstantį kaimyną ar draugą“, – kalbėjo A. Lipskė.

Į diskusiją susirinko nemažas būrys klaipėdiečių, kurie atvirai išsakė savo nuogąstavimus ir lūkesčius.

V. Čepas tvirtino, kad mieste problemų prisikaupė dėl buvusios valdžios aplaidumo.

O esą A. Vaitkaus deklaruojami tikslai gyventojams ir miestui – daug žadantys.

V. Čepas akcentavo, esą pagrindinė valdžios problema – nesiklausymas, ko nori gyventojai.

„Žodžiai gražūs, pažadai gražūs. Duok Dieve, kad A. Vaitkus nebus toks vadovas, kuris nesiklauso visuomenės“, – kalbėjo V. Čepas.

Vienas A. Vaitkaus pasižadėjimų – vienyti žmones ir ieškoti geriausių sprendimų uostamiesčiui ir jo gyventojams.

Viena didžiausių problemų, aptartų diskusijos pradžioje, – automobilių parkavimo apmokestinimas ir jų vietų stygius Klaipėdoje.

Diskutuojama buvo ir apie senamiesčio automobilių aikštelių stygių.

Pietinėje miesto dalyje aikštelių problema aktuali jau dešimtis metų.

Dideli žolynų plotai, pasak gyventojų, galėtų būti potencialios vietos stovėjimo aikštelėms.

Tačiau ne visi tam pritarė. Asociacijos „Klaipėdos žalieji“ atstovas tikino, jog Klaipėda – labiausiai užterštas miestas Lietuvoje, o žolynų naikinimas kenkia gamtai ir sveikatai.

Transportas ir spūstys – ne mažesnė problema. Gyventojai reiškė norą, kad būtų sumažinta autobusų reisų rytais.

Keletas klaipėdiečių tvirtino, jog ryte ilguosiuose autobusuose neva važiuoja vos keletas žmonių.

Kita alternatyva – mažesnio dydžio viešasis transportas.

V. Čepas reziumavo, kad naujojo mero pažadų ir veiksmų nereikėtų kritikuoti bent tris mėnesius, kol praeis bandomasis laikotarpis.

Niekada nestigo empatijos

L. Donskio bičiulė žurnalistė Birutė Garbaravičienė, vėlyvąją filosofo publicistiką sudėjusi į knygą, neslėpė, jog kūrybinis procesas buvo gana sudėtingas.

„Tekstai yra pasiklydę interneto platybėse, todėl norėjau juos sudėti į vieną leidinį. Nors internete gali rasti viską, tačiau knyga yra knyga. Kai straipsniai sugula į knygą, jie turi kitą išliekamąją vertę, ir atrodo, kad daiktas yra apčiuopiamas. Sudėlioti Leonido publikacijas buvo gana sudėtinga, man reikėjo ilgai galvoti, kur rasti tą raktą nuo jo skrynelės. Ilgai svarsčiau, kol galiausiai viskas natūraliai susidėliojo“, – pasakojo žurnalistė.

B. Garbaravičienė atskleidė, kas slypi už sentimentaloko knygos pavadinimo.

Pasak jos, Leonidui empatijos niekada nestigo.

„Pavadinimas „Man skauda“ – vadinasi, esu. Man – ne tas pats. Tekstai, kurie čia yra sugulę, antraštės ir pavadinimai yra apie orumą, apie jautrumą. Tačiau jie skamba tikrai ne banaliai. Tekstai pilni galvojimų, ką daryti, kokie mes turėtume būti. Ir tai pasireiškia visuose straipsniuose, kurie, beje, yra parašyti likus metams iki jo mirties. Tai rodo, kaip intensyviai jis galvojo ir kaip jam buvo tai svarbu. Leonidui empatijos niekada netrūko“, – tikino knygos sudarytoja.

Jam rūpėjo, kad visuomenė turėtų šiek tiek kilnesnius ir oresnius santykius.

Rūpėjo žmogaus orumas

Renginyje buvo paliesta ir empatiškumo tema šiuolaikiniame pasaulyje.

Profesorius, istorikas Egidijus Aleksandravičius mano, jog šiandien empatiškų žmonių ne itin daug.

„Be abejo, kad empatiškas žmogus šiandien – retenybė. Žinoma, tai nereiškia, kad empatijos stinga nutikus labai baisiems dalykams. Prasidėjus agresijai prieš Ukrainą, mes visi išgirdome savo sąžinės balsą. Bet tai reiškia, kad reikalingas labai didelis dirgiklis“, – kalbėjo istorikas.

L. Donskiui rūpėjo tolerancija, orumas, žmonių santykiai bei siekis suprasti vienam kitą. Šios temos atsispindi ir knygoje.

Tekstai – lyg terapija

E. Aleksandravičius atkreipė dėmesį, koks L. Donskis buvo jautrus, gebėjęs aristokratiškai kalbėti apie paprastą žmogų, neiškeliant savęs.

„Apie save gali kalbėti per kitus žmones. Ir toje knygoje jis kalba apie tuos kitus, kuriuos jis pagerbia, ir tada, kai skaitai kitų žmonių biogramas, supranti, kad Leonidui tai buvo svarbu. Jis visiškai iš naujo prabyla apie tai, kaip „Facebook“ epochoje žmonės turi turėti privatumą, o intymumą gintų kaip savo akį. Jam rūpėjo, kad visuomenė turėtų šiek tiek kilnesnius ir oresnius santykius. Čia buvo jo rūpestis, ir jis kažkaip juto šitą labai smarkiai“, – kalbėjo profesorius.

Renginyje dalyvavęs fotografas, socialinio portreto meistras Artūras Morozovas L. Donskio tekstus prilygino savotiškai terapijai nerimo ir pasimetimo kupiname laike.

Šišioniškių tarmė buvo prisiminta Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus renginyje, skaitant rašytojos Ievos Simonaitytės kūrinius.

Muziejaus etnografijos skyriaus vedėja Aušra Kavaliauskienė tvirtino, kad I. Simonaitytė buvo ta rašytoja, kuri su šišioniškių tarme per savo kūrinius supažindino ir visą Lietuvą.

Renginyje pasakota, kad kai kuriuos specifinius žodžius prisimena tik pavieniai lietuvininkai, kurių šeimose iš kartos į kartą buvo kalbėta šia tarme.

Knygų puslapiuose įamžintą kalbą susitikime šifravo lietuvininkas Helmutas Lotužis. Kai kuriuos žodžius prisiminė ir kiti renginio dalyviai.

Kai kurie pirmąkart išgirdo žodį „marška“, reiškiantį marškinius, „veizetuvės“ buvo suprantamos kaip piršlybos. Užuolaidas senieji pamariškiai vadindavo „gardyna“, o žodis „snyderka“ buvo siuvėjos sinonimas.

Į šį edukacinį renginį kai kurie atėjo ne tik su žymios rašytojos knygomis, bet ir su užrašinėmis, kuriose fiksavo užmirštus senosios šišioniškių tarmės žodžius.

Renginyje Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, tardamas sveikinimo žodį, pripažino, kad projektas reikalavo daug laiko ir pastangų.

„Sugrįžimas skamba gražiai. Tai buvo ilgas, daug procedūrų ir emocijų pareikalavęs procesas. Tačiau šiandien tai – jau istorija. Tai yra namai, kuriuose jaukiai, laimingai ir džiaugsmingai turi jaustis visi. Tai turi būti namai didelei šeimai, didelei bendruomenei, nuo pačių mažiausių iki brandžiausių. Tikiu ir linkiu, kad, atsinaujinus ir sugrįžus, čia kunkuliuotų gyvenimas“, – kalbėjo V. Grubliauskas.

Biblioteka veiks pirmame pastato aukšte. Įstaigoje bus galima rasti 7 tūkst. knygų, viešąją interneto prieigą.

Antrame pastato aukšte veiklas vykdys Klaipėdos vaikų laisvalaikio centras.

Melnragės centrinio pastato renovacijai išleista apie 1 mln. eurų.

Ši biblioteka – išskirtinė. Veiklos ir paslaugos čia bus kreipiamos marinistine linkme.

Renginyje I. Kanto viešosios bibliotekos vadovė Bronislava Lauciuvienė pasakojo apie mėlynosios bibliotekos tikslus ir idėjas, kurias sieks įgyvendinti. Viena idėjų – knygos apie Melnragę išleidimas.

Šventėje dalyvavęs žinomas klaipėdietis mecenatas Rimantas Cibauskas tvirtino, jog prie leidinio atsiradimo jis taip pat norėtų prisidėti, ir pasiryžo finansuoti šią knygą.

Melnragės centrinio pastato renovacijai išleista apie 1 mln. eurų.

B. Lauciuvienė teigė, kad Statybininkų prospekte turėtų atsirasti dar vienas bibliotekos filialas.

Pastato techninis projektas jau parengtas. Pasak vadovės, dabar lieka laukti šios idėjos finansavimo.

Klaipėdiečiai išties turi kuo didžiuotis. Miesto širdyje esanti piliavietė archeologams ilgainiui tapo it aukso kasyklos.

„Nugriovė dar vieną pastatą, ir pagaliau visiškai atsivers Klaipėdos piliavietė. Ji visiškai atgimė per trisdešimt metų. Per tuos dešimtmečius kasinėjimų Klaipėda gali didžiuotis visais radiniais, tarp kurių yra ir unikalių“, – pasakojo G. Zabiela.

Archeologas pasakojo, kad ne visi piliavietės radiniai eksponuojami muziejuje, nes tai sunkiai įmanoma.

„Čia galima būtų visą piliavietę eksponuoti. Radome dešimtis tūkstančių radinių. Ištyrėme viską, kas buvo. Nesvarbu, kad kai kurie jų labai apgadinti dėl sovietmečio statybų ar kasimo darbų“, – teigė G. Zabiela.

Archeologai šiais laikais naudojasi naujausiomis technologijomis, kurios nuolat tobulinamos.

Tačiau tyrinėjimų paslaptys ir sėkmė ne visada slypi tik technologijose – esą ne kiekvienas tyrėjas vienodai kruopščiai kasinėja ir atranda.

„Čia, kaip ir skaitant knygą, jeigu nemokame kalbos, kuria knyga yra parašyta, galime tą kalbą išmokti. O technologijos palengvino tyrimus, buvo pradėta ieškoti radinių neardant grunto, skenuojant žemę“, – minėjo archeologas.

Į renginį susirinkę svečiai užvertė klausimais tyrinėtoją ir jo komandą.

Archeologus pribloškė žmonių įžvalgos apie vietas, kuriose potencialiai galėtų būti mokslininkų dar neatrastų senųjų gyvenviečių.

Gyventojai dalijosi ir problemomis, kurias įžvelgia Klaipėdos mieste ir rajone.

G. Zabiela tvirtino, jog esama situacija pasidomės. Atrandant vis daugiau neištyrinėtų vietų, anot mokslininko, galima tikėtis ir daugiau įspūdingą Klaipėdos istoriją liudijančių radinių.

Klaipėdoje oficialiai veikia 15 tautinių bendrijų, iš jų trys – ukrainiečių. Ir jų gretos vis gausėja, nes jas papildo iš savo tėvynės karo išguiti žmonės.

Tautinių kultūrų centro direktorės teigimu, brutali Rusijos agresija prieš kaimynę sukrėtė ir klaipėdiečių bendrijas.

„Be abejo, mūsų tautinės bendruomenės taip pat buvo sukrėstos, ir pirmasis mūsų susirinkimas įvyko kovo pirmą dieną – nuo karo Ukrainoje pradžios buvo praėjusi savaitė. Susirinkome visi kartu ir išreiškėme savo poziciją. Dalyvavo visos bendruomenės, visų tautų atstovai“, – pasakojo J. Butkevičienė.

Karas pakeitė bendruomenių tarpusavio santykius.

Direktorė pabrėžė, kad bendruomenės vieningai išreiškė palaikymą karo sukrėstiems ukrainiečiams.

„Karas pakeitė bendruomenių tarpusavio santykius. Bendrijos nuo pirmųjų mėnesių labai palaikė ukrainiečių švietimo ir kultūros centrą „Rodyna“ narius, stengėsi padėti jiems kuo įmanydami“, – teigė J. Butkevičienė.

Nuo karo Ukrainoje pradžios prie Tautinių kultūrų centro bendruomenių prisijungia ne tik daugiau ukrainiečių, į uostamiestį atvyksta ir vis daugiau baltarusių bei azerų.

Klaipėdos tautinių kultūrų centras šiuo metu kaip tik formuoja naują Tautinių mažumų tarybą, kuri veiks prie Klaipėdos miesto savivaldybės.

J. Butkevičienė pabrėžė, jog Tautinių mažumų tarybos formavimas tautinėms mažumoms – svarbus žingsnis.

„Tai ne tik iššūkis, bet ir labai atsakingas žingsnis, nes taryba dirbs ketverius metus, ir nuo jos veiklos priklauso, kokia tautinių bendrijų politika bus formuojama Klaipėdos mieste“, – sakė J. Butkevičienė.

Liūdniausia situacija – lopšeliuose

Laukiančiųjų eilės valstybiniuose Klaipėdos darželiuose nėra trumpos, nors kai kurių amžiaus grupių vaikams vietų yra.

Miesto savivaldybės Švietimo skyriaus duomenimis, 3–4 metų amžiaus grupėje šiandien yra 67 laisvos vietos, 4–5 metų amžiaus grupėje – 28, o 5–7 metų grupėje – 36 vietos.

„Laukiančiųjų eilėse nuo rugsėjo, kurie pretenduoja į vaikų darželius, yra tūkstančiai“, – tvirtino Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Ramunė Grubliauskienė.

Didžiausia tikimybė šiuo metu vietą gauti turi vyresnio amžiaus vaikai, kadangi priešmokyklinėse grupėse laisvų vietų yra daugiau.

Liūdniausia situacija yra lopšeliuose, kur, pasak R. Grubliauskienės, šiuo metu laisvų vietų išvis nėra.

Laukiančiųjų eilėse nuo rugsėjo, kurie pretenduoja į vaikų darželius, yra tūkstančiai.

Išeitis – privačios įstaigos

Dėl vietų trūkumo valstybinėse įstaigose klaipėdiečiai vis dažniau priversti rinktis privačius darželius, nes dauguma tėvų neturi galimybės leisti savo vaikus į netoli namų esančią ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

Švietimo skyriaus duomenimis, šiemet Klaipėdos valstybiniuose darželiuose vaikų skaičius siekia per 8 tūkst., o privačiuose registruota per 600 vaikų.

„Kokių pretenzijų dažniausiai sulaukiame iš tėvelių? Sunku atsakyti į šį klausimą. Nusiskundimų lyg ir nėra. Pasitaiko individualūs. Dabar daugiau sulaukiame nepasitenkinimo dėl vietų trūkumo. Lopšeliuose laisvų vietų nėra, bet jų yra vyresniems vaikams ir priešmokyklinėse grupėse 3–5, 5–6 metų vaikams“, – pasakojo specialistė.

Ukrainiečiai irgi laukia

Prieš metus Klaipėdos darželius pradėjo lankyti ir karo pabėgėlių atžalos iš Ukrainos. Tokių vaikų uostamiestyje – nemažai.

Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė R. Grubliauskienė patikino, jog ukrainiečių vaikams pirmenybė nesuteikiama – jie turi laukti eilėse taip pat kaip ir Lietuvos piliečių šeimose augantys mažyliai.

Norėdami gauti vietą darželyje, ukrainiečiai turi gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir užsiregistruoti specialioje sistemoje.

„Ukrainiečiai dažnai ateina, registruojasi, jeigu nėra laisvų vietų darželiuose ar lopšeliuose, įrašomi į eilę. Dalis jų pretenduoja patekti į įstaigas nuo rugsėjo. Kurie dar mažiukai, užregistruojami jau į kitų metų eiles“, – paaiškino R. Grubliauskienė.

Po miestą klaidžiojantys žmonės-kiškiai, užsiimantys tik jiems patiems suprantamais darbais, – reginys, kuris prieš kelerius metus stebino pajūrio gyventojus.

Šios „kiškių“ kelionės po Klaipėdą nebuvo beprasmės – jų klaidžiojimai įamžinti ir sudėti į nedidelės apimties knygą „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III“, kuri pristatyta Klaipėdos Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje.

Dvi prieš tai išleistos šio ciklo dalys vadintos albumais. Šis leidinys kiek kitoks – jis sudarytas ne tik iš fotografijų, čia yra ir tekstų, kuriuos parašė Kristina Sadauskienė.

Renginyje buvo rodomos visų trijų šio ciklo leidinių nuotraukos, įtraukti Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje vykusių parodų archyvai.

Pasiteiravus, ar čia paskutinis menininkų kūrinys, artistų grupės lyderis B. Šarka pareiškė, jog jie net nepradėjo, tad panašių kūrinių iš jų komandos galime tikėtis ir daugiau.

Knygos pristatyme buvo diskutuojama ir apie biblinius aspektus, vienas jų – Mozės ragai.

Esą ant šventojo pranašo galvos ragai atsirado dėl vertėjo klaidos, kai Jeronimas Stridonas, versdamas Senąjį Testamentą iš hebrajų į lotynų, supainiojo žodžius „spindulys“ ir „ragai“ (nes hebrajiškai jie panašiai skamba).

Renginyje B. Šarka Mozę prilygino kiškiui, kadangi tamsoje pranašas atrodė tarsi su kiškio ausimis.

Ši knyga pretenduoja tapti populiariausia „Klaipėdos knyga 2022“.

Renginio pabaigoje B. Šarka žiūrovams be ceremonijų išdalijo lapelius, skatindamas atiduoti savo balsą populiariausiai, jo manymu, 2022-ųjų knygai.