Odė žmogiškumui

Polymnija – lyrinės poezijos, šventų himnų ir iškalbos, taip pat  geometrijos, meditacijos ir žemdirbystės mūza. Jai skirtai knygai įrišti L. Kuisienė pasirinko sudėtingą Rubiko kubo formą. Galvosūkį sprendžiantis žmogus, anot menininkės, savo rimtumu tampa labai panašus į simbolinį susimąsčiusios Polymnijos vaizdavimą, o ir pati Rubiko kubo konstrukcija yra kubo – geometrinės figūros – formos, sudarytos iš daugelio mažų kvadratėlių.

Rišant šią knygą-objektą, menininkei, kuri ne kartą yra pabrėžusi, kad kiekvienas kūrybinis aktas jai tampa naujo minties blyksnio išeities tašku, gimė nauja idėja – fotografijų ciklas, kuriame rašytojai būtų įamžinti ieškantys Rubiko kubo sprendinių, taip tarsi sujungiant viename kūrinyje abi Polymnijos globojamas sritis.

„Didieji žmonės – tai žmonijos knygos turinys (F. Hebbelis).“ Knyga-objektas. 2020. L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmuosius šio ciklo žingsnius – fotografijas – jau buvo galima išvysti ir parodoje „Duoklė mūzoms“. „Polymnijos įkvėptuosiuose“ vyksta tolesnė šio kūrybinio sumanymo tąsa – eksponuojami fotografijose įamžintų rašytojų tekstų meniniai įrišimai: vienetinės, kolekcinės, vos 4–6 knygų tiražu išleistos ir meniškai įrištos autografuotos knygos.

Knygos-objekto „54 miniatiūros“ 27 puslapis (iš knygų ciklo „Polymnijos įkvėptieji“, 2023). L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Greta jų eksponuojamos ir knygos-objektai, įskaitant tarptautinį pripažinimą menininko knygos kategorijoje JAV pelniusią Chijune’ės Sugiharos veiklos Kaune 80-mečiui paminėti sukurtą knygą-objektą „Didieji žmonės“. Juodi knygos puslapiai – tai tamsiausi žmonijos istorijos puslapiai: karas ir holokaustas. Japonų diplomatas šiame kontekste atskleidžiamas kaip gėrio ir šviesos šaltinis, išgelbėjęs tūkstančių žydų gyvybes. Odė žmogiškumui – svarbi siejančioji visos parodos gija.

Leonoros bendradarbiavimas su autoriais – ne tik knygrišio ir rašytojo santykis. Jis kur kas glaudesnis, visapusiškai kūrybiškai susipynęs.

 

Įamžinta sukaktis

Ne mažiau žavi ir stebina vieno eilėraščio knygos, dėklai, perrišimai, bibliofilinės vertės rankų darbo knygų serija „Juodoji lelija“ (tiražas – vos 21 numeruotas egzempliorius).

Serijos „Juodoji lelija“ pavadinimas sietinas su L. Kuisienės galerijos pavadinimu „Black Lily gallery“. Juodosios lelijos simbolika – prabanga, dramatizmas, paslaptis – artima autorės neoromantinei pasaulėjautai. Serija įregistruota ir pradėta leisti 2022-aisiais, kurie buvo ypatingi Lietuvos kultūros ir raštingumo istorijoje. Prieš 500 metų Vilniaus burmistro namuose įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė, kurioje išspausdinta humanisto Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“ – pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spausdintinė knyga. Ši sukaktis įkvėpė L. Kuisienę tapti serijinės rankų darbo knygų leidybos Lietuvoje pradininke.

Donaldas Kajokas. Poemos „Sapno mechanika: 36,6 C“ (meninis įrišimas 2/4), 2020. L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmos šios serijos knygos leidybai pasirinkta Vytauto Balsio knyga „Gėlių slenkstis“ nebuvo atsitiktinė: tai knyga apie 1972 m. jaunuolių gyvenimą, Romos Kalantos žūtį, kurios 50-metis pernai buvo minimas.

Įkvėpta poezijos

„54 miniatiūros“ – 54 eilėraščių rinktinė, kurios puslapiai turi tik simbolinę reikšmę. Kiekvienas puslapis įrištas dviem egzemplioriais, kaip atskira knygelė-objektas. Vienas egzempliorius atitenka eilėraščio autoriui (taip „knygos puslapiai“ pasklinda ir išplečia knygą po visą Lietuvą), o kitas lieka nedalomoje visumoje. Toks autorės pasirinkimas skatina diskusiją, kas yra knyga, koks gali būti jos formatas, kur slypi riba tarp klasikinės ir šiuolaikinės meninės knygrišystės.

Knygos-objekto „54 miniatiūros“ 27 puslapis – Antano Šimkaus „Lengvi namai“. Poetas žavi lakoniškumu:

Lengvi tie namai –

Įsikandęs net vėjas nusineša.

Nakčiai suėst.

Vizualusis knygos sprendimas antrina tekstiniam: žavi lengvumu, efemeriškumu.

Donaldo Kajoko „Sapno mechanikos: 36,6 C“ įrišimo kodas buvo sapnas ir anotacijoje autoriaus pateiktos datos: 1888–1935. Šios datos ženklina portugalų poeto, neprilygstamo tapatybių kūrėjo Fernando Pessoa gyvenimo atkarpą. F. Pessoa drauge su romėnų poetu Ovidijumi, anot D. Kajoko, įkvėpė šią jo knygą.

L. Kuisienei F. Pessoa gyvenimo datos susisiejo su modernių meno krypčių pradžia. Knyga pojūtiškai įvilkta į fovistinį Henri Matisse’o šokio drabužį. Viršelyje vaizduojamos figūros kelia dvejopą įspūdį: viena vertus, jos atrodo tarsi sapnuojančios, kita vertus, vis dėlto vaizduojamos judesyje, lyg šoktų sapne ar sapnuodamos. Plastinės odos savybės autorei leidžia įtaigiai išreikšti sapną kaip žmogaus jausmų ir patirčių atspindį, atskleisti būsenų kaitą, kuriai išreikšti taikliai parinkta nuolatinį kismą akcentuojanti spiralės forma.

Užburia Vytauto Stankaus „Keliamųjų metų“ įrišo atlikimo precizika ir knygrišės fantazijos skraja. Poetas anotacijoje rašo: „Iš fragmentų ir nereikšmingų smulkmenų, šukių ir atspindžių sudėliotas pasaulis. Tai, ką nebūtinai galima pačiupinėti. Kaip vaivorykštė ant sniego.“ L. Kuisienė knygos viršelyje taip pat kalba fragmentais, siluetais, užuominomis, kurios šio kūrybinio tandemo atveju neįtikimai iškalbingos, talpios, tikros.

Kūryba menininkei yra tarsi Kloto rankose laikoma verpstė, kurios ašis – pats gyvenimas.

 

Kūrybiniai saitai

Leonoros bendradarbiavimas su autoriais – ne tik knygrišio ir rašytojo santykis. Jis kur kas glaudesnis, visapusiškai kūrybiškai susipynęs. Tai liudija autorių, pavyzdžiui, Gvido Latako, įtraukimas į vizualiojo knygos veido kūrimą. G. Latako poezijos rinktinės „Salos“ įrišą puošia paties poeto kurtas emalio darbas.

Neoromantinė dvasia su šiuolaikinių meninių sprendimų drąsa (įpjova atidengta nugarėlė) kuria keistą, bet neabejotinai pagavų derinį Vytauto Stulpino „Rėžių“ įrišime.

Mantas Balakauskas. „477“ (meninis įrišimas 1/4), 2021.L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Manto Balakausko „477“ dvelkia romėnišku solidumu. Knygos pavadinimas „477“ sietinas su 477 m. e. m., kai, užleisdama vietą naujiems žmonėms ir laikams, žlugo Romos imperija, į kurią kūryboje taip mėgsta gręžtis pati knygrišė, vis sužavėdama motyvais iš antikos, graikų ir romėnų laikų. Pažymėtina, kad šią knygą Leonora ne tik įrišo, bet ir piešė jai iliustracijas, įvaizdinančias M. Balakausko eiles:

...praskelk mano galvą, iš kurios gims naujas pasaulis,

mesk į mane akmenį ir pasėk mano kaukolę žemėje,

mano kaukolę žemėje, kad išaugtų kietas kaip kukmedis

žmogus, gerai išgirdai, žmogus, jau nebe romėnas, Roma

neturi ko pasiūlyti, ji neegzistuoja tavo ištroškusiems kareiviams, jos aruodai tušti, ir visa, ką matome dabar,

yra tik dygūs krūmai mano akims, degantys krūmai....

Be minėtų autorių, parodoje galima pamatyti Algio Antano Žukausko, Anos Lu, Nėriaus Pečiūros, Egidijos Šeputytės, Vilmos Kilinskienės, Astos Jenkeliūnienės knygas. Miniatiūrose rasite šių autorių tekstus: Egidijos Šeputytės, N. Pečiūros, Aldonos Ruseckaitės, Jurgitos Jasponytės, V. Kilinskienės, Antano Šimkaus, Donaldo Kajoko, M. Balakausko, Gretos Ambrazaitės, Dainiaus Gintalo, Anos Lu, Vainiaus Bako, Arvydo Makausko, Indrės Sekevičienės ir Indrės Valantinaitės. Parodos kuratorė menotyrininkė Silvija Burokaitė džiaugiasi knygrišės sprendimu atkreipti dėmesį į lietuvių autorius ir jų kūrybą.

Vytautas Stulpinas. „Rėžiai“, 2022. L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

L. Kuisienės meniniame kelyje labai reikšmingos susipinančios gijos, tad svarbus parodos akcentas yra knyga, skirta likimo deivei – moirai Kloto. Kloto – Dzeuso ir Temidės (arba Anankės) dukra, gyvenimo verpėja. Kūryba menininkei yra tarsi Kloto rankose laikoma verpstė, kurios ašis – pats gyvenimas.

Meninius sumanymus tiesiogiai veikia autorės gyvenimiškos patirtys ir sapnai, o kūrybiniai sumanymai į naujas aplinkybes stumia kasdienę rutiną. Net ir pačios ploniausios gyvenimo ir kūrybos gijos savo daugiasluoksniškumu daro įtaką naujoms patirtims. Kūrybinės gijos sieja parodą su ankstyvesnėmis autorės parodomis. Visos devynios autorinės Leonoros parodos yra tarsi neišvengiama, iš aukščiau nulemta viena kitos seka.

Kas? Paroda „Polymnijos įkvėptieji 2023“.

Kur? Nacionaliniame M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUJE.

Kada? Veikia iki birželio 18 d.

Gegužės 25 d. 16 val. – susitikimas su rašytojais Vytautu Balsiu, Nėriumi Pečiūra, Mantu Balakausku.

Gegužės 27 d. 14 val. – ekskursija su parodos autore L. Kuisiene.

Eilėraščio autorius – Antanas Šimkus.

Parodą rengia Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Vytauto Didžiojo karo, Kauno IX forto, Lietuvos aviacijos muziejais ir Lietuvos ypatinguoju, Lietuvos centriniu ir Kauno regioniniu valstybės archyvais.

Pirmasis smuikas

A. Kostkus-Kostkevičius buvo plačių polėkių žmogus – sparnuotas visomis įmanomomis prasmėmis: nuo tiesioginės (kaip karo lakūnas, aviacijos leitenantas) iki kūrybinės (muzika, tapyba, eilių kūrimas) ar tiesiog drąsos gyventi, siekti, išlikti pačiomis baisiausiomis sąlygomis (Vorkutos lageris).

Nuotaika: „Aušros“ berniukų valdžios gimnazijos septintokai. 1932 m. A. Kostkevičius penktas iš kairės pirmoje eilėje. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Gimė jis 1912 m. gegužės 1 d. Kaune, Žaliakalnyje, gausioje vežiko Kazio Kostkevičiaus ir jo žmonos Jadvygos Paulauskaitės šeimoje, kurioje būta šešių vaikų. Kaune jis ir užaugo.

Kūryba lageryje A. Kostkui-Kostkevičiui buvo pabėgimas į kitą, geresnę, teisingesnę tikrovę, laikina skaudžios realybės užmarštis, galimybė išgyventi.

Kostkevičiai labai atsakingai žiūrėjo į vaikų išsilavinimą. Mamos pageidavimu broliai Kazys ir Aleksandras nuo 1924 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje komercinėje mokykloje, o 1927–1934 m. – „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Tėvų manymu, svarbu buvo ne tik bendrasis, bet ir meninis išsilavinimas, tad mama, pasitarusi su vyriausia sesute Genute, nupirko Aleksandrui smuiką, o Kaziui mandoliną. Instrumentai kainavo 200 litų ir, kaip prisiminimuose rašė A. Kostkus-Kostkevičius, „tai buvo didelis kapitalas, bet tas motinos noras viršijo viską“.

Berniukų mokytojas Moisejevas, kaip prisimena A. Kostkus-Kostkevičius, mokė juos „ir paišybos, ir dainų“, tad lavinosi jaunuoliai visapusiškai. Viską išmokęs iš Moisejevo, muzikos įgūdžius Aleksandras dar tobulino pas V. Bacevičių. Jaunuoliui sekėsi taip puikiai, kad 5-oje klasėje (1931 m., kai Aleksandrui buvo devyniolika metų) V. Bacevičius jam perdavė mokyti tris savo mokinius iš 1-os klasės.

Sportas: Aleksandras (pirmas iš dešinės) su futbolo komandos draugais. 1934 m. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Be kita ko, A. Kostkus-Kostkevičius gimnazijos orkestre grojo pirmuoju smuiku ir paruošdavo bent po vieną solinį numerį kiekvienam renginiui. Demonstruojant filmus (jie tais laikais dar buvo nebylūs) A. Kostkus-Kostkevičius su trijų ar keturių žmonių orkestrėliu „įgarsindavo filmą“ muzikos garsais.

Gimnazijos išleistuvių vakaro metu Aleksandras griežė belgų kompozitoriaus Charles’io Auguste’o de Bériot „Scene de Ballet“. Be smuiko, į rankas kartais paimdavo ir bandžą, mandoliną, gitarą. 1935 m. buvo subūręs lietuvių ir ukrainiečių orkestrą ir chorą. Choro repeticijos vykdavo A. Kostkevičiaus namuose (A. Mackevičiaus gatvėje Kaune, kur ir dabar tebegyvena jo dukra). Repertuaras buvo lietuviškas ir ukrainietiškas. Tarp instrumentų buvo ir ukrainiečių liaudies instrumentas bandūra.

Kolektyvas: A. Kostkevičiaus suburtas ir vadovautas lietuvių ir ukrainiečių orkestras-choras. Aleksandras antroje eilėje pirmas iš kairės. 1935 m. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Smuiko A. Kostkus-Kostkevičius nepamiršo net kalėdamas Vorkutoje. Prisiminimuose jis rašė: „Lageryje smuikas šiek tiek pataisė mano gyvenimą.“ Dirbdamas „Dailės“ kombinate Aleksandras vadovavo muzikiniam styginių instrumentų rateliui, kuriame pats grojo bandža.

Aistra sportui

Glaudus ryšys A. Kostkų-Kostkevičių siejo ir su sportu. Nuo mažens stiprus, tvirtas jaunuolis domėjosi čiuožimu. Aštuonerių Aleksandrui tėvas padarė medinę, geležėle apkaltą kaladėlę. Pritaisė du dirželius, kad galėtų pritvirtinti kaladėlę prie kojos, padarė vietą kulnui, kad geriau laikytųsi ant bato. Pramokus čiuožti su viena – padarė ir antrą. Tokios buvo pirmosios A. Kostkaus-Kostkevičiaus pačiūžos.

Daina: A. Kostkus-Kostkevičius – VDu choristas. 1935 m. / Kauno IX forto muziejus, E. Laurutienės asmeninio archyvo nuotr.

Kitą žiemą mama nupirko padėvėtas „sniegurkas“. „Neilgai trukus Kaune neliko kalnelio, nuo kurio negalėjau nučiuožti“, – rašė A. Kostkus-Kostkevičius.

Tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones.

Čiuožinėdavo ir draugai. „Vėliau pradėjome žaisti ant ledo, varinėdami apskritą kamuoliuką. (...) Pasiruošdavome ledą ant prūdo P. Vileišio aikštėje prie Vandentiekio tresto. (...) Mūsų čiuožykloje suruošdavome rungtynes tarp savųjų. Vartai buvo du portfeliai“, – A. Kostkus-Kostkevičius dalijosi prisiminimais apie vaikinus, iš kurių 1930 m. susidarė LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos) ledo ritulio II komanda.

„Uniformą, t. y. megztinuką, kelnes ir ilgas getras, šarvus pasigaminome patys, kaip kas išmanėme“, – rašė Aleksandras. „Tauro“ komanda, kurioje žaidė ir A. Kostkus-Kostkevičius, tapo čempionais paskutinėse pirmenybėse dar laisvoje Lietuvoje. Ji dalyvavo ir 1938 m. Pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje.

Aleksandras gerai žaidė ir futbolą. Tarnaudamas kariuomenėje jodinėjo arkliu.

Aviacija ir nelaisvė

Tiesa, vaikinas ne iš karto po gimnazijos pateko į kariuomenę. 1934–1935 m. A. Kostkevičius buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Matematikos ir gamtos fakulteto chemijos specialybės studentas, dainavo K. Kavecko vadovaujamame VDU studentų chore. Dėl karinės prievolės studijas jam teko nutraukti.

29-oji kasykla Vorkutoje. Nacionalinis M. K. Čiurliono dailės muziejus.

1938 m. A. Kostkevičius grįžo studijuoti kaip tikrasis studentas, bet susidariusi politinė padėtis privertė vėl, šįkart jau visiems laikams, nutraukti studijas universitete, nes, kaip jaunesnysis aviacijos leitenantas (atlikęs būtinąją karo tarnybą, A. Kostkevičius-Kostkus dar išėjo aviacijos mokslus Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokykloje), jis buvo reikalingas Lietuvos kariuomenei.

Sovietams okupavus Lietuvą, tautinė eskadrilė buvo įtraukta į sovietų armiją. 1941 m. birželio 23 d. A. Kostkus-Kostkevičius nepakluso sovietų įsakymui skristi į Gomelį ir pasitraukė iš okupantų kariuomenės. Dėl to, grįžus sovietams, buvo nuteistas 25 metus kalėti ir išvežtas į Vorkutos lagerius. Ten ir prabudo jo meniška prigimtis.

Užuovėja nuo blogio

Iš pradžių nupiešė vieno kito kalinio portretą. Vėliau ėmė tapyti gėles ant beržo tošies, suplyšusių lagerininkų baltinių. Išdrįso pasisiūlyti apipavidalinti plakatus. Buvo pervestas iš šachtininko į staliaus ir dailidės pareigas. Sesuo dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė nuolat siųsdavo dailės priemonių.

Sargybos bokšteliai. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Kūryba lageryje A. Kostkui-Kostkevičiui buvo pabėgimas į kitą, geresnę, teisingesnę tikrovę, laikina skaudžios realybės užmarštis, galimybė išgyventi. Išstumtas į gyvenimo paribį kūrybine veikla jis apibrėždavo sąveikos su aplinka ribas, taip gebėjo išsaugoti tautinę ir žmogiškąją tapatybę. Lageris Vorkutoje, užuot sugniuždęs, tapo jam stimulu, paskatinusiu kūrybines galias, padėjusias atsiriboti nuo nužmoginančių išorės sąlygų.

Sklaidant A. Kostkaus-Kostkevičiaus prisiminimų lapus žavi ir įkvepia politinių kalinių moralinė ir dvasinė stiprybė. Kraupiausiomis sąlygomis nesusvyravo tikėjimas Dievu – iš menko duonos davinio lagerininkai nusilipdydavo karoliukų vėrinius rožinio maldai. Neišblėso jų kūrybiškumas ir humoro jausmas.

Apie laiką Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) „peresilkoje“ A. Kostkus-Kostkevičius rašo: „Kas vakarą buvo suorganizuojama tarp tautų visokių išdaigų. Įdomus buvo vienas latvis, kuris užpildydavo pramoginę programą. Jo specialybė buvo muzikantas – grojo įvairiais pučiamaisiais instrumentais. Apsirengdavo prašmatniai, ant galvos užsidėdavo kareivišką kepurę, apsivilkdavo kareivišką milinę, už diržo prisikabindavo kabinėką, su kuriuo klozetą valydavo (automatą vaizduodavo), ant virvės per petį pasikabindavo pagalvėlę, kuri atstodavo planšetą ir vaidindavo rusų komandierių, kuris ir žiovaudavo, ir su pirštu dantis krapštydavo, ir daug daug įvairių juokų prikrėsdavo.“

Streikuojančių kalinių žudynės. 1953 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Prisiminimuose minimi ir koncertai, kurie „vykdavo vakarais daugiausia tarp ukrainiečių ir lietuvių. Galima buvo dainuoti negarsiai, bet prižiūrėtojams buvo girdima. Nors drausdavo, bet apsieidavo be bausmių.“ Pačiam A. Kostkui-Kostkevičiui įdomiausia buvo latvio vaidyba. „Tąsyk susėsdavo visi ant narų kaip teatre. Kameros viduryje buvo daug vietos, nes, kai vykdavo patikrinimai, ten turėdavo sutilpti visi kameros gyventojai.

Kartais latvis vaidindavo ne rusų komandierių, o amerikiečių kareivį. Apsirengdavo prašmatniai: švarkelis trumpas juodos spalvos su ryškiom kišenėm, kelnės taip pat juodos, batai su vidutiniais aulais, dirželiais susagstyti. Ant galvos užsidėdavo aliuminį bliūdelį su perjuoste per smakrą, platų diržą, už kurio prikabindavo šovinines ir pistoleto kaburą, pasiėmęs tą patį kabinėką, priklaupdavo ir šaudydavo lyg iš tikrųjų. Pašokdavo iš vienos vietos į kitą ir vėl kartodavo tą patį. Duodavo komandą angliškai, lyg būtų tų snaiperių keliolika. Vaidindavo lyg dūdų orkestras grotų, imituodamas daugelį pučiamųjų instrumentų. Daug įdomių numerių rodydavo ir vis su pypke dantyse.“

Bendraudami su kitomis kameromis, kaliniai, anot A. Kostkaus-Kostkevičiaus, ne tik naudodami Morzės abėcėlę dalydavosi informacija apie kitose kamerose sėdinčiųjų skaičių, pavardes ir pan. „Su gretima kamera pasidalydavome ir dainelėmis, – prisiminimuose rašė A. Kostkus-Kostkevičius. – Aliuminį puoduką priglausdavome, o priglaudę puoduką ir prikišę ausis kitos kameros gyventojai klausydavosi.“

Nors ir beviltiškos aplinkybės, nenustojo kaliniams rūpėti tvarka, švara, estetika. A. Kostkus-Kostkevičius prisimena: „Kartą buvo sugalvota pasidaryti skustuvą. Tam tikslui iš vieno „zeko“ amerikoniškų batų buvo išimta geležinė luoba ir iš jos, atsinešus plytgalį iš pasivaikščiojimo, per vieną savaitę buvo pagamintas skustuvas. Nelabai jau jis buvo geras, bet nusiskusti buvo galima. Ir taip mes, eidami pasivaikščioti, įgaudavom kultūringų žmonių išvaizdą.“

Atrasta tapyba

Į gyvenimo paribį išstumtam A. Kostkui-Kostkevičiui atsiriboti nuo supančio siaubo labiausiai padėjo kūryba: „1950–1956 m., būdamas lageryje, susidomėjau tapyba. (...) Iš pradžių tapiau ant „aktiruotų“ marškinių bei paklodžių.“ Aktiruotais buvo vadinama pagal aktą nurašyti daiktai. Šiurpiausia, kad tarytum nusidėvėję daiktai būdavo nurašomi ir mirusių kalinių kūnai. Kol mirusysis nebūdavo nurašytas pagal aktą, nebuvo galima išvežti jo palaidoti. Jei apskritai tai galima vadinti laidojimu. Buvo tiesiog sušalusių lavonų išvežimas ir užkasimas. Prieš nurašant mirusįjį, jis dar būdavo „patikrinamas“ dūriu į krūtinę, ar tikrai nebegyvas.

Tokiomis sąlygomis užgimė pirmieji A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūriniai – sesers dailėtyrininkės I. Kostkevičiūtės (1927–2007) atsiųstų atvirukų ir reprodukcijų kopijos, kalinių, lagerio prižiūrėtojų ir jų šeimos narių portretai (piešti pagal nuotraukas).

Pervestas iš šachtininko į staliaus ir dailidės pareigas, jis kūrė meniškus dirbinius sudėtingomis technikomis. „Kartą padariau prie lovos inkrustuotą spintelę, dirbau ilgai ir kruopščiai. Buvau gerai įvertintas ir net gavau pagyrimą“, – prisiminimuose pasakoja A. Kostkus-Kostkevičius, pamėgtą inkrustavimo techniką panaudojęs ir lageryje gamindamas dovanas Lietuvoje likusiems vaikams: šachmatus sūnui Rimantui ir papuošalų dėžutes dukrai Editai.

Per plauką nuo mirties

Tvirtas A. Kostkaus-Kostkevičiaus pasitikėjimas Apvaizda lageryje nebuvo be pagrindo. Dar iki išvežimo į Vorkutą jam ne kartą teko stebuklingai išlikti gyvam neįtikėtinomis aplinkybėmis.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus sūnus Rimantas pasakojo tėvo gyvenime buvus kelis atsitikimus, kai jis galėjo žūti. Pirmasis įvyko, kai tėvas buvo vos 20 metų. „Jis plaukiojo Neryje valtimi, ji apsivertė. Srovė nė nespėjusį įkvėpti oro jį panešė po greta buvusiu baidoku. Bando jaunuolis išnerti, o galva vis atsimuša į baidoko dugną ir lieka vandeny. Galva jau buvo pradėjusi svaigti ir vandens jau buvo gurkštelėjęs, kai srovė visgi išplukdė jį iš po baidoko ir jaunuolis išsigelbėjo", – pasakojo politinio kalinio sūnus.

Antrą kartą A. Kostkui-Kostkevičiui nuo mirties tiesiog neįtikimai pavyko išsisukti nualpus lėktuve, kurį tąkart pilotavo vienas. „Sąmonė prapuolė – ir lėktuvas žemyn. Netikėtai trumpam atgavęs orientaciją ir suvokęs, kad krinta, suprato, kad vairalazdę staigiai reikia traukti į save. Betraukiant sąmonė vėl dingo, bet vairalazdė jau buvo patraukta ir lėktuvas jau kilo į viršų. Taip ir skrido – tai prarasdamas, tai atgaudamas sąmonę. Apačioje visi stebėjosi, kam jis tokius viražus daro. Ir nors atrodė, kad tąkart lėktuve jam mirtis jau buvo numatyta, tačiau visgi galop jis atsigavo ir lėktuvą nutupdė sėkmingai", – pasakojo sūnus.

Trečiasis nutikimas įvyko jau Vorkutoje, darbuojantis šachtoje: „Dirba tėvas šachtoje, o iš viršaus rąstas atskrieja. Pasitraukti nėra kur. Akivaizdu, kad paskutinės gyvenimo akimirkos kapsi. Tik staiga rąstas susiskersuoja ir pakimba keli metrai virš tėvo galvos įstrižai, galais įsiremdamas į šachtos sienas. Ir taip per stebuklą jis ir vėl lieka gyvas."

A. Kostkaus-Kostkevičiaus dukra Edita Laurutienė prisiminė ir jo avariją, važiuojant motociklu, kai, anot dukros, „tėvas patyrė tokią traumą, kad tiesiog iš mirties prisikėlė“. Visus šiuos nutikimus A. Kostkus-Kostkevičius įamžino tiek pavieniuose paveiksluose, tiek cikle „Kuris prasidėjo iš Šv. Dvasios“.

1956-aisiais, grįžęs iš Vorkutos, A. Kostkus-Kostkevičius apsigyveno gimtajame Kaune. Kaip buvęs politinis kalinys sunkiai gaudavo darbą, jautė, kad dalis žmonių jo vengia. Daugiau bendravo su menininkais, kultūrininkais.

Ypatingą reikšmę jo gyvenime suvaidino bičiulis Aloyzas Stasiulevičius, vertinęs jo kaip dailininko talentą ir skatinęs grįžti prie kūrybos, kurią dėl sudėtingų aplinkybių buvo kiek apleidęs. Vis dėlto bičiulio paskatintas nuo 1980-ųjų A. Kostkus-Kostkevičius visiškai atsidavė meninei veiklai. Tapė aviacijos, Lietuvos istorijos, religijos ir tremties temomis. 1991–1992 m. nutapė kūrinių ciklą Sausio 13-osios tema.

Ypač svarbi yra autobiografinė tapyba tremties ir kalinčiųjų lageriuose tema. Šį menininką pagrįstai galima vadinti vienu pirmųjų, pavaizdavusių dailėje šį Lietuvos istorijos skaudulį iš asmeninės perspektyvos ir įtaigumu prilyginti, tarkime, Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) literatūrinei kūrybai.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones: koloristiką, ritmą, autorinių technikų panaudojimą, specifinius kompozicinius sprendimus, padiktuotus iš debesų žvelgiančio lakūno žvilgsnio. Jo kūrybą, dar gyvam esant, vertino ir populiarino dailėtyrininkės Z. Žemaitytė, M. Kuodienė, A. Počiulpaitė, etnologės A. Rimdeikienė, A. Kargaudienė, tapytojai A. Stasiulevičius, S. Juknienė ir kt.

A. Kostkaus-Kostkevičiaus kūrinių yra įsigijęs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo, Lietuvos nacionalinis dailės, Lietuvos aviacijos ir Kauno IX forto muziejai.

Gausi ir vertinga, bet iki šiol netyrinėta ir niekur neviešinta archyvinė dokumentinė medžiaga apie nuteisimą ir išvežimą į lagerį Vorkutoje ir tarnybą karo aviacijoje saugoma Lietuvos ypatingajame, Lietuvos centriniame valstybės ir Kauno regioniniame valstybės archyvuose.

Autoriaus sūnus Rimantas ir dukra Edita išsaugojo paties A. Kostkaus-Kostkevičiaus rašytus Vorkutos prisiminimus. Šios vertingos autentiškos medžiagos fragmentai, artimųjų prisiminimai parodoje tampa autoriaus kūrybos kontekstu, įgalinančiu parodos lankytoją visais pojūčiais pasinerti į tremties ir kalinimų patirtis ir pasidalyti savo jausmais ir mintimis apie tai šiuo tikslu įrengtuose „jausmų burbuluose“.

Kas? A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapybos paroda „Iš debesų“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 11 d. Birželio 14 d. bus perkelta į Kelmės krašto muziejų.

Gyvenimo tempas, perteklinės informacijos gausa, noras spėti visur su visais dirgina mintis, kurios sujaudintos ima triukšmauti galvoje. Kaip niekad trūksta laiko asmeninei tylai. Kalbantis su artimuoju stojus pauzei, imame nejaukiai jaustis... O juk, kaip sako džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas, pauzė – tai irgi muzika. „Garso apraiška, kurią aš mėgstu labiau nei kitas, yra tyla“, – sakė ir kompozitorius John‘as Cage‘as, sukūręs kompoziciją „4‘33“, kurioje nėra nė vieno garso.

Tylos fenomenas sudomino ir Gintarę Šiaulienę, kuri pabandė tapybiškai išreikšti tylos muziką. Perfrazuojant filosofą Arvydą Šliogerį, jos tapyboje siekiama mažiau beprasmiško triukšmo ir daugiau prasmingos tylos.

Būties nušvitimai įvyksta tik išsilaisvinus iš įprastų formų. Atsisakydama daiktiškų, figūratyvinių pradų ir giliai Lietuvos tapyboje įsišaknijusios ekspresionistinės dvasios, dailininkė panyra į atspalvių metafiziką, erdvės potyrius, kontempliatyvią švento laiko tėkmę.

Autorei svarbu užčiuopti ne tai, kas negirdėta ir nematyta, bet kas iš esmės negirdima ir nematoma, kas tik nujaučiama, tik tikima esant.

Postmodernioje vaizduotėje, anot Eugenijaus Ališankos, „šventuma pasitraukia į tylą, tuštumą, nieką“. Meninė kūryba tampa dvasinio ieškojimo keliu. Tokiu keliu galima vadinti ir minimalistinius, kontempliatyvius G. Šiaulienės kūrinius, išvedančius savo žiūrovą už verbalinio intelekto ribų. Jos paveikslai sustabdo ir įtraukia į apmąstymus, kreipdami mintis į begalybės, transcendencijos skambesį, pamatinį amžinybės, pakylėjimo troškimą. Gamtą, kaip įkvėpimo šaltinį, nurodantys kūrinių pavadinimai ir paveiksluose atsirandančios aplinkos (žolynų, arkų, paukščių) užuominos čia tampa tik nuorodomis į tai, kas neapibrėžiama, kas girdima ir matoma ne ausimis ir akimis, o pačia savo šerdimi.

Prieš išskrendant gervėms.

Autorei svarbu užčiuopti ne tai, kas negirdėta ir nematyta, bet kas iš esmės negirdima ir nematoma, kas tik nujaučiama, tik tikima esant. Jos kūriniuose tylos natomis skleidžiasi pilnatvės muzika. Muzikalus tylos virpėjimas G. Šiaulienės drobėse panardina į tėkmę išlaisvintų minčių, kurios liejasi netrikdomai, tarsi dažų srovelės tapytojos paveiksluose: atrasti save, būti savimi, galvoti taip, kaip tu galvoji, nesistengti įtikti ar pritapti, patikti ar sužavėti, neįkalinti savęs kitų taisyklėse, tradicijose, normose. Leisti sau kurti taip, kaip tu jauti, matai, girdi. Kitų triukšme išgirsti savo tylą, pajusti jos muziką ir leistis jos nešamam.

Pilnaties takais.

Išgrynindama formas iki abstrakčios vizualizuotos idėjos G. Šiaulienė priartėja prie pačios tapybos esmės. Per potėpius, sluoksnius, atspalvius jos tapyboje atskleidžiami giliausi būties slėpiniai.

Kas? G. Šiaulienės paroda „Tylos natos“.

Kur? Galerijoje „Balta“.

Kada? Atidarymas gruodžio 2 d. 18 val. veiks iki gruodžio 18 d.

D. Maslauskaitės (Light) kūrybinė biografija dar neilga, bet jau gana turtinga. Jos veiklos laukas apima tapybą, tarpdisciplininio meno projektus, performansus, instaliacijas, eksperimentinį videomeną. Idėjiškai autorės kūryba artima XIX–XX a. sandūros ezoterizmo idėjų persmelktam simbolizmui: Kazimiero Stabrausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybai.

D. Maslauskaitės kūriniai daugiasluoksniais simboliais, intuityviomis spalvinėmis išraiškomis, kontempliatyviu tikrovės suvokimu grįstais kompoziciniais sprendimais, filosofiniu požiūriu į gyvenimo trapumą ir kaip tik tame trapume atsiveriančią jo prasme kelia susižavėjimą menininkės kūrybinės minties gelme.

Parodos „De profundis“ lankytojai kviečiami į intuityvaus pažinimo ir vidinių transformuojančių potyrių pripildytą mistinę meno erdvę.

„De profundis“ (iš lotynų k. – „iš gelmių“) – tai 130-oji psalmė, tapusi lotynišku bažnytiniu himnu. Ši Atgailos psalmė giedama meldžiantis už mirusiuosius. Tai rauda, kuria šaukiamasi Viešpaties malonės. Muzikoje šis kūrinys dažnai įtraukiamas į „Requiem“ sekvenciją.

Temą menininkė dažnai brandina medituodama savaitę ar net ilgiau, o paveikslu atėjusi vizija gali tapti ir per vos vieną vakarą.

Kūrinių „De profundis“ motyvais yra sukūrę Johannas Sebastianas Bachas, M. K. Čiurlionis, Georgas Friedrichas Händelis, Franzas Lisztas Vangelis ir kt. Neatsitiktinai ir kai kurie D. Maslauskaitės parodos kūriniai yra užgimę klausantis šios muzikos. Pavyzdžiui, paveikslas „Likimo siūlai“ radosi Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“ garsų tėkmėje, panardinusioje kūrėją į begalinį gimties ir mirties virsmų sūkurį, kuriame ji stengėsi surasti savąjį pusiausvyros ir atspirties tašką.

Per visa apimančio žvilgsnio prizmę D. Maslauskaitė tyrinėja dvasinio subjektyvumo fenomeną tapybinėje praktikoje, akcentuodama vidines menininko transformacijas pasaulio įvykių kontekste.

Parodoje eksponuojama abstrakčioji ir figūratyvinė tapyba, videoinstaliacija.

Likimo siūlai / VDU nuotr.

Figūratyvinė menininkės kūryba stipriai persmelkta simbolizmo apraiškų, sprendžianti monochrominės ir atviros spalvos panaudojimo, individualaus santykio su spalva ir šviesa problemas. Figūros idealizuojamos, remiantis klasicistinėmis tradicijomis. Esminė figūratyvinės serijos kūrinių idėja – atskleisti Pasaulį, Mus ir Save kaip nedalomą Vienį.

D. Maslauskaitės abstrakcijose aktuali gestiškumo problematika, akcentuojamos tapymo proceso idėjos, siejančios jos tapybą su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Autorės požiūris į nefigūrinę, konkrečiąją tapybą personalizuotas, kitoks, nei esame įpratę matyti Lietuvos abstrakcionistų kūriniuose.

Dailininkė teigia, kad jos kūryba stipriai paveikta meditacijų, tad nestebina ir kūriniuose juntamas greitai tekančios dabarties pojūtis. Temą menininkė dažnai brandina medituodama savaitę ar net ilgiau, o paveikslu atėjusi vizija gali tapti ir per vos vieną vakarą. Dvasinio nušvitimo metu sukurtos spontaniškos impresijos – savotiška autorės tapybinė išpažintis apie vidinio pasaulio slėpinius, o kartu ir jos dvasinės raidos, mistinio savęs ir pasaulio pažinimo dienoraštis. Per save autorė atranda pasaulį, o per pasaulį – suranda save.

D. Maslauskaitė kūryboje ieško autentiškų dvasinių vertybių. Įkvėpimo versme tapusi Ukrainos tragedija šioje parodoje atskleidžia menininkės suvokimą apie kančios prasmę.

Anot kūrėjos, šiandien esame daugiau nei dramoje ar katastrofoje – esame tuštumoje, vakuume, tarpinėje zonoje, iš kurios reikia sukurti savyje kažką, su kuo galima persikelti į kitą bedugnės krantą. Šį persikėlimą ji pajaučianti tapydama.

D. Maslauskaitės (Light) parodą galima aplankyti VDU menų galerijoje „101“, skliautinėje rūsio salėje nuo balandžio 13 d. 17.30 val. iki gegužės 5 d.

Atrastas senasis menas

XIX a. antrojoje pusėje Europoje prasidėjęs Nacionalinis judėjimas Lietuvoje suskambo itin ryškia nata. Nemažai XIX a. antrojoje pusėje gimusių Lietuvos menininkų profesionalų baigė mokslus užsienyje, tai darė įtaką ne tik jų meniniam braižui, bet ir pažiūroms į tautiškumą – sąmoningą savo tapatybės suvokimą.

XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos kasdienybės kultūra pasižymėjo patriotiškumo ženklų gausa – mene ir dizaine parafrazuoti heraldinis simbolis Vytis, Nepriklausomos Lietuvos simboliai, istorinių asmenybių portretai ir, neabejotinai, iš liaudies meno perimta tautinė ornamentika.

Motyvai: parodoje pristatoma tarpukariu išpopuliarėjusių rankdarbių tradicija, kurią tautodailininkės puoselėjo ir sovietmečiu. / Vilmanto Raupelio, V. Kilinskienės nuotr.

Tautinio identiteto paieškas skatino ir lietuvių menininkus vienijusi Lietuvių dailės draugija, 1907–1913 m. organizavusi kasmetes lietuvių dailės parodas, kuriose greta profesionaliosios dailės eksponatų visuomet buvo gausiai eksponuojami liaudiškojo meno pavyzdžiai.

Jaunai valstybei iškilęs tautinės dailės savitumo klausimas atkreipė meno ir kultūros veikėjų dėmesį į ilgaamžių meninių tradicijų liudytoju laikytą liaudies meną. Tautinės tekstilės ar karpinių motyvais imta apipavidalinti knygas, periodinius leidinius, kalendorius, puošti namų apyvokos reikmenis, baldus, užuolaidas, tapetus, gražinti grindis, lubas ir sienas interjeruose, kurti tautiškumo ženklus eksterjeruose. Liaudies menas XX a. pr. padėjo tvirtą pamatą moderniosios lietuvių dailės braižo savitumui.

Šalies įvaizdžio dalis

Kaune liaudies kūrybos įkvėpta modernistinė dvasia ypatingą pagreitį įgavo po Pirmojo pasaulinio karo miestui tapus laikinąja sostine.

Okupavus Vilnių čia persikėlė nemaža dalis okupuotos sostinės menininkų ir inteligentijos atstovų. Modernizmą tapatinant su pažanga, o tautiškumą su tapatybės įtvirtinimu, pamažu įsigalėjo tai, ką šiandien vadiname Kauno tautiniu modernizmu. Dėl kryptingos tautinės politikos  iš liaudiškojo meno perimti ir naujai interpretuoti tautiškumo ženklai pasklido visur: gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų interjeruose ir eksterjeruose, visuomeninių draugijų ir organizacijų atributikoje, kasdieniame gyvenime.

Agrariniam kraštui buvo svarbu reprezentuoti save kaip klestinčio žemės ūkio valstybę, pamažu vis sėkmingiau įvaldančią pramonę ir prekybą, tad reikšmingais tautiniais simboliais tapo artojai, sėjėjai, grėbėjėlės ar tiesiog tautiniais drabužiais pasipuošusios lietuvaitės. Krašto kančias priespaudos metais įkūnijusio liaudiškojo rūpintojėlio įvaizdis lietuvybės paieškų kontekste tapo bene svarbiausiu tautos simboliu, reprezentavusiu Lietuvos dailę ne tik vietinėje, bet ir tarptautinėje meno arenoje. Tarpukario spaudoje ne kartą publikuota nežinomo liaudies dievdirbio sukurta „Rūpintojėlio“ statulėlė tapo svarbaus skulptoriaus Juozo Mikėno kūrinio prototipu.

Motyvai: parodoje pristatoma tarpukariu išpopuliarėjusių rankdarbių tradicija, kurią tautodailininkės puoselėjo ir sovietmečiu. / Vilmanto Raupelio, V. Kilinskienės nuotr.

J.Mikėnas pagal šią XIX a. pabaigos skulptūrėlę sukūrė, o Vytautas Kašuba išdrožė monumentalų ąžuolinį rūpintojėlį 1937 m. vykusiai pasaulinei parodai Paryžiuje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“. Kūrinys buvo itin palankiai sutiktas ir įvertintas parodos Didžiuoju prizu.

Atskirą tautiškumą skleidžiančių meno kūrinių grupę sudarė šlovingiausi balistiniai Lietuvos siužetai ir didžių praeities istorinių asmenybių portretai. Tokia puošyba šiandien atrodo buvusi visai natūrali, tarkime, viename vertingiausių Kauno modernizmo architektūros pastatų – Kauno įgulos karininkų ramovėje ar Lietuvos Respublikos prezidento rūmuose. Tačiau reikia pastebėti, kad taip puošėsi ir laisvalaikio įstaigos.

Štai „Metropolio“ restorane Kaune buvo įrengta Trijų kunigaikščių menė su Petro Kalpoko tapytais monumentaliais pano, vaizduojančiais kunigaikščius Gediminą, Kęstutį ir Vytautą. Būtent šioje menėje, skambant orkestro muzikai, rinkdavosi garbiausi miestiečiai ir miesto svečiai: užsienio šalių pasiuntiniai, ambasadoriai, Lietuvos prezidentas su žmona ir artimiausia aplinka, vietiniai politikai, profesoriai, menininkai, žurnalistai ir pan.

Čia vyko labdaros vakarai, koncertai, draugijų susitikimai, spaudos ir kaukių baliai, tradiciniai faifokliokai, grojo žymiausi – Danieliaus Pomeranco, Moišės Hofmeklerio, Jurgio Dvariono vadovaujami Kauno orkestrai, dainavo Danielius Dolskis ir Antanas Šabaniauskas.

Kaip nuolatinė Kauno bohemos – rašytojų ir menininkų – susibūrimo vieta garsėjo ir Konrado (vėliau pervardyta „Tulpe“) kavinė, kurioje grodavo Juozas Indra ir D.Pomeranco džiazo orkestras. Šioje kavinėje dažni svečiai buvo Balys Sruoga, Juozas Herbačiauskas, Robertas Antinis. Iš minios išsiskyrė scenografas Liudas Truikys su operos primadona Marijona Rakauskaite.

Ir čia jau galime kalbėti ne tik apie vizualinę tautinę kultūrą, bet ir apie nematerialius jos dvelksmus. Tiek „Metropolyje“, tiek Konrade kavinėje virė diskusijos apie valstybę, tautiškumą, tautinį meną, valstybės paveikslą atskleidžiančio stiliaus paieškas, nacionalinio savitumo būtinybę būti išreikštam modernia forma.

Atpažįstami simboliai

Šiuo laikotarpiu aktyviai veikė liaudies meno tyrinėtojai ir propaguotojai Anastazija ir Antanas Tamošaičiai, kurie laikėsi pozicijos, kad geriausias pagrindas tautiniam stiliui yra liaudies menas. 3–4-ajame dešimtmečiais Tamošaičiai projektavo ir audė stilizuotus įvairių regionų tautinius drabužius, kuriomis kaunietės moterys ir merginos puošdavosi ne tik valstybinių, bet ir asmeninių švenčių metu – gaudamos aukštojo mokslo diplomus, eidamos į draugių vestuves ar net pačios tekėdamos.

Garsėjo Tamošaičiai ir stilizuotais tautiniais raštais dekoruotais kilimais, kurie buvo bene vieninteliai profesionaliosios tekstilės dirbiniai tarpukario Lietuvoje.

Tautinis stilius ypač išpopuliarėjo miesto architektūroje – tiek tiesiogiai su tautinės savimonės įtvirtinimu susijusiuose pastatuose, tiek ir individualiuose namuose. Vienas tokių pavyzdžių – „Ragučio“ gyvenamasis namas (1922–1923), kurio fasade regime liaudiškų medžio drožinių interpretacijų, tulpių-lelijėlių ornamentų, parodoje „Kauno tulpės“.

Tai buvo ypatingas reiškinys, palikęs žymų pėdsaką Kauno mene ir vertas atidesnio šiandienos tyrinėtojų ir meno mylėtojų dėmesio.

Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ akcentuotus kaip to laikotarpio Kauno tautinės savasties ženklus. Tulpėmis-lelijėlėmis ir įvairiomis jų stilizacijomis nusėti čia eksponuojami kaunietiškojo modernizmo laikotarpio kaklaraiščiai, kaklajuostės, apykaklės, servetėlės, staltiesės, kilimėliai, dekoruoti baldai.

Nors reikia pripažinti, kad tautiniais ornamentais ir formomis grįstas profesionalusis menas nuo pat pradžių kėlė daug prieštaringų diskusijų ir abejonių, pasiekusių ir mūsų dienas, tačiau vis dėlto tai buvo ypatingas reiškinys, palikęs žymų pėdsaką Kauno mene ir vertas atidesnio šiandienos tyrinėtojų ir meno mylėtojų dėmesio. Moderni europėjančio miesto kultūra, susipynusi su pačias tautiškumo gelmes atvėrusiu liaudies menu, tapo raktu į jaunos valstybės meninį savitumą, prasmingai sužydusį tulpėmis ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir paskleidusį žinią apie Lietuvos meną tarptautinėje arenoje.

Parodą „Kauno tulpės. Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ galima aplankyti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje iki balandžio 24 d.

"Turiu nuolatinį parodos branduolį, kurį, vežiodamas po įvairias vietoves, vis apauginu tam konkrečiam miestui svarbiu kontekstu, – sako fotografas, – todėl tai kaskart būna ir ta pati, ir jau visai kita paroda. Vienokia ji buvo Šiauliuose, kitokia – Kaune, dar kitokia bus Ukmergėje."

Pasirinkimo pradžia

A.Kulikauskas gimė 1959 m. Kaune, Žaliakalnyje. Mokėsi J.Naujalio meno mokykloje. Čia jį supo ir mokė dar senieji, smetoninio Kauno inteligentai, tokie kaip akvarelininkas, grafikas Česlovas Kontrimas, inteligencija spinduliavusi jo žmona, Arūno prancūzų kalbos mokytoja Janina Masiulionytė-Kontrimienė. Didelį įspūdį paliko tapytojas, akvarelininkas Algirdas Lukštas. Tai buvo žmonės, savo pavyzdžiu formavę Arūno asmenybę ankstyvojoje vaikystėje.

Bene ryškiausiai iš šio laikotarpio A.Kulikauskas prisimena vasaros piešimo praktikas, iki šių dienų išlikusią gražią J.Naujalio meno mokyklos (dabar – Kauno dailės gimnazija) tradiciją. Žygiai su nakvynėmis palapinėse, plaukimas baidarėmis, plenerinė tapyba buvo pavergusi vaiko širdį.

Baigęs mokyklą Arūnas toliau savo meninius polinkius lavino Vilniaus dailės institute, kur studijavo pramoninį dizainą. Po studijų grįžo į gimtąjį Kauną. Čia dirbo vaikų fotografijos mokytoju ir pats intensyviai fotografavo. Gyvendamas laisvą, bohemišką gyvenimą, A.Kulikauskas netruko suburti neformalią avangardinę penkių fotografų grupę, tapusią gaivia atsvara stabarėti pradėjusiai to meto Lietuvos fotografijos mokyklai. Tai buvo Gintautas Stulgaitis (1959–2000), Saulius Paukštys (gim. 1964), Visvaldas Dragūnas (1955–2008), Giedrius Liagas (gim. 1967) ir, žinoma, pats A.Kulikauskas.

Gyvenimo Samantonyse fragmentas. / A. Kulikausko nuotr.

Penketukas pasivadino Plėšriųjų sekcijos vardu, kuris jai tiesiog prilipo dėl greta Plėšriųjų sekcijos kabineto Kauno zoologijos sode įsikūrusios G.Stulgaičio fotolaboratorijos, ant kurios nebuvo užrašo, todėl žmonės eidavę į Plėšriųjų sekcijos kabinetą ir klausdavę, kur čia Gintas, tad vėliau, kur nors jų penketukui pasirodžius, jau visi ir sakydavę, kad tai "Plėšriųjų sekcija" ateina.

Neišskiriami fotochuliganai

Būtent šios sekcijos narių kūriniai yra vieni iš tų, kuriais A.Kulikauskas apaugino kaunietiškąją savo parodos versiją. "Rengti savo parodą, nerodant draugų, yra nesąžininga, – sako Arūnas, – juk visi kartu mes tuo metu Kaune dirbome, kūrėme kažką. Idėjos buvo bendros. Vieni kitiems darėme įtaką, pagaliau tiesiog buvome visi drauge. Net jei kalbėtume apie tokio masto asmenybes kaip Andy Warholas ar Pablo Picasso, tai ir jie neatsirado pavieniui iš nieko, o buvo sraute, buvo to srauto dalimi. Kol viso to srauto neanalizuoji, negali atskleisti pilnatvės, kurią aš savo parodoje ir norėjau parodyti. Todėl aš draugus taip pamažu ir priauginau prie parodos branduolio. Iš pradžių čia buvo tik mano kūriniai, vėliau atsirado draugų, paskui – ir vėl savo, dar niekad niekur neeksponuotų, į dienos šviesą ištraukiau. Per gerą mėnesį paroda pamažu virto visiškai tokia, kokia turi būti."

Kad lankytojai turėtų galimybę pamatyti parodos augimą, A.Kulikauskas buvo padaręs specialų antspaudą, kurį uždėjus ant galerijos kasoje pirkto bilieto, tas bilietas galiojo visą parodos eksponavimo laiką. "Taip žmonės ir patį muziejų prisijaukino, priprato prie jo, galbūt ir po parodos dabar jau lankysis čia dažniau", – mąsto fotografas.

Kauno laikotarpį pristatančioje parodos dalyje – devintojo dešimtmečio A.Kulikausko ir jo "Plėšriųjų sekcijos" narių bei kitų jį supusių draugų kūryba. Jaunieji fotochuliganai tuomet fotografijoje akcentavo eksperimento reikšmę, estetinę patirtį, kurdami tiesiog iš kasdienybės banalumo ir absurdo, maištaudami, priešindamiesi taisyklėms. Arūnas prisimena bičiulį poetą ir dailininką Aurį Radzevičių-Radzių tuomet sakius: "Čia kaip koks kalėjimas." A.Kulikauskas tuomet atsakęs: "Tai stok va prie sienos." Ir taip iš šios apie santvarkos absurdą išsakytos minties užgimė parodoje eksponuojama "kalinio" fotografija ("Jaunasis Kauno poetas Auris Radzius", 1987).

Jaunasis Kauno poetas Auris Radzius, 1987 m. / A. Kulikausko nuotr.

Prieš srovę

A.Kulikausko ir jo draugų sovietinio laikotarpio fotografijos žavi ne tik estetika, bet ir drąsa. Rodydamas gamtos peizažą, sulietą su rentgeno nuotrauka, Arūnas juokiasi: "Kai su tokiomis nuotraukomis devintajame dešimtmetyje ateini pas Aleksandrą Macijauską į parodą, tai traktuojama kaip sistemos pamato ardymas. Fotosąjungos meno taryba tuomet sakė, kad tokių ne tik negalima eksponuoti, bet ir reikia naikinti, nes jos skleidžia nihilistinį požiūrį į gyvenimą."

Ne mažiau už drąsą Arūnui visuomet svarbu buvo tikrumas, todėl jis rinkosi nespalvotą fotografiją. "Medžiai sugeria visą spalvų spektrą, bet atspindi tik žalią spalvą, o kitas spalvas sugeria, todėl mes juos matome žalius, nors jie kaip tik yra visos kitos spalvos, išskyrus žalią. Todėl man nespalvotas portretas yra tikresnis už spalvotą, nes spalvos trukdo pamatyti esmę. Nespalvota fotografija yra arčiau tiesos. Ir mes visi tai intuityviai žinome. Bet mus spalvos pagauna, nuvilioja ir mes jau manome, kad čia gerai. Ne, tai nėra gerai!"

Man nespalvotas portretas yra tikresnis už spalvotą, nes spalvos trukdo pamatyti esmę.

Maištingos ir drąsios prigimties A.Kulikauskas ne tik drąsiai eksperimentavo ir laužė fotografijos taisykles, bet ir aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, nepakluso vyravusiai sistemai, siekė tautos ir asmens laisvės.

Atrastos amerikos

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, A.Kulikauskas išvyko į JAV ir stačia galva puolė į Niujorko laisvę. 22 metus trukusį gyvenimą šiame mieste fotografas vadina pilnatvišku. Čia jis sutiko ir kraštiečių: artimai susibičiuliavo su filmininku ir poetu Jonu Meku (pas jį Niujorke rengdavo kasmetes savo parodas), improvizuojančiu perkusininku Daliumi Naujokaičiu, juvelyru Aleksandru Šepkumi, tapytoju Eugenijumi Varkulevičiumi, fotografu ir filosofu Rolandu Andrijausku, dzenbudistu vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu-Bo Haeng Sunim.

Šį gyvenimo ir kūrybos laikotarpį pristatanti parodos dalis pasakojo apie laiką (tyliai vienam vaikštant po salę, buvo girdimas laikrodžių tiksėjimas) ir, anot paties Arūno, prie daiktų kimbančius prisiminimus. "Su poetu Kornelijumi Plateliu kartą kalbėjomės apie atmintį: labai įdomus dalykas yra – mokantis eilėraštį ir einant keliu, pasakai eilutę ir ją tarsi pakabini ant vieno medžio, kitą eilutę pakabini ant kito medžio ir paskui, kai jau net būni jį kone visai pamiršęs, eidamas tuo keliu, susirenki eilutes nuo medžių ir vėl prisimeni, nes žodžiai ar vaizdai, kaip atmintys, prilimpa prie medžių, prie daiktų..."

Prie daiktų prilipusių prisiminimų būna pačių įvairiausių, pavyzdžiui, apie parodoje eksponuojamą J.Meko kamerą fotografas pasakoja: "Su J.Meku dėl kažko susikivirčijome. Grįžau, apdažiau jo kamerą, varžtais suvaržiau ir nunešiau jam parodyti – ir jis labai apsidžiaugė, prisiminė panašų Michelangelo Antonionio kameros likimą. Taip ir pasibaigė kivirčas netikėta žaidybine nata – iš kameros sukūrus meno kūrinį."

Žaidimas: J.Meko kamera, sugėrusi A.Kulikausko įtūžį ir pavirtusi meno kūriniu. / Galerijos nuotr.

Daug įdomių prisiminimų saugo butelis iš kelionės, į kurį sudėti kelionės kvitai ir panašūs mažmožiai ar Yoko Ono studijoje ir "Metropolitan Opera" rūmuose pabuvoję sportbačiai. "Aš jų išmesti tiesiog negaliu", – sako Arūnas.

Akimirkos čia ir dabar

JAV nebuvo vienintelė vieta, kurią klajoklis fotografas savu laiku vadino namais. Kurį laiką Arūnas gyveno ir Brazilijoje, ir Pietų Korėjoje, ir Altajuje. Vis dėlto prisiragavęs kūrybinės laisvės ir patyręs kultūrinės įvairovės, 2012 m. A.Kulikauskas su šeima grįžo į tėvynę, tik šįkart – ne į gimtąjį Kauną, o į gamtos ramybe ir gyvenimo tikrumu dvelkiantį Samantonių kaimelį Ukmergės rajone. Būtent gyvenimo Samantonyse fotodienoraščiai yra viena iš trijų sudedamųjų A.Kulikausko parodos "Paskutinė, arba Dvylika metų laikų" dalių, jautriai fiksuojanti artimiausią autoriaus aplinką, asmeniškiausius potyrius, kasdienybės poeziją ir gyvenimo tikrumą – akimirką čia ir dabar.

Ekspozicinį šios parodos dalies sprendimą Arūnas šypsodamasis vadina traukinuku – vagonėliais su penkiais langais (nuotraukomis) kiekviename jų. Pirmojo vagonėlio pirmoji nuotrauka – gyvenimo Samantonyse pradžia, o kituose languose chronologiškai parodyti  fotografo ir jo šeimos gyvenimo Samantonyse treji metai.

Eksperimentine dvasia žavi "Saulės tako" serija, sukurta 2016 m., projekto "POST kryžkelė" metu. Fotografijos sukurtos savadarbėmis camera obscura (pinhole) kameromis. Vieninteliam kadrui išgauti A.Kulikauskas iš skardinių sumeistraudavo kamerą, kurios vidun įdėjęs šviesai jautrią medžiagą, pritvirtindavo ją stabilioje ir nepasiekiamoje vietoje bei palikdavo pusei metų, tegalėdamas tik spėlioti, koks rezultatas bus. Šis kūrybinis procesas pačiam fotografui buvo netgi įdomesnis nei pats rezultatas.

A.Kulikausko parodą "Paskutinė, arba Dvylika metų laikų", o ir apskritai gyvenimo ir kūrybos filosofiją apibendrina parodoje eksponuotas dzenbudisto vienuolio kurtas kaligrafijos lakštas "Trys svarai sėmenų", pasakojantis istoriją, kaip sėmenis svėręs dzenbudizmo meistras, paklaustas, kas yra gyvenimo prasmė, atsakė, kad gyvenimo prasmė – tai trys svarai sėmenų. "Svarbiausia visada yra tai, ką tu darai šią akimirką. Kitko nėra. Visa kita mes išlaužiame iš piršto, – sako Arūnas. – Ką čia ir dabar darai, reikia daryti visu 100 proc., o visa kita tėra blėniai..."

Simboliai, spalva ir gylis

Menininkė jau yra surengusi ne vieną personalinę ir dalyvavusi grupinėse parodose, tarpdisciplininio meno projektuose, rengusi performansus, eksponavusi instaliacijas, demonstravusi eksperimentinius filmus. Gimtojo miesto meno gerbėjams ji šįkart pristatė savo kūrybinį kelią nuo figūratyvinės tapybos iki abstrakcijos.

D.Maslauskaitės (Light) kūryba kelia prasmingą susižavėjimą daugiasluoksniais simboliais, intuityviomis spalvinėmis išraiškomis, pasyviu tikrovės suvokimu grįstais kompoziciniais sprendimais, filosofiniu požiūriu į gyvenimo trapumą ir kaip tik tame trapume atsiveriančią jo prasmę.

Figūratyvinė menininkės kūryba stipriai persmelkta simbolizmo apraiškų, sprendžianti monochrominės ir atviros spalvos panaudojimo ir individualaus santykio su spalva ir šviesa problemas.

Figūros idealizuojamos, remiantis klasicistinėmis tradicijomis. Esminė figūratyvinės serijos kūrinių idėja – per simbolius atskleisti pasaulį, mus ir save kaip nedalomą vienį. Simbolizmas, kaip interpretavimo menas, D.Maslauskaitės (Light) kūryboje didina sąmonės vaizdinio gylį.

Daina Maslauskaitė (Light). „Ugninių esybių skrydis“. / D. Kilinskio nuotr.

Pasyvi laiko tėkmė

Kūrėjos abstrakcijose aktuali gestiškumo problematika, akcentuojamos tapymo proceso idėjos, siejančios jos tapybą su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Vis dėlto autorės požiūris į nefigūrinę, konkrečiąją tapybą personalizuotas, visai kitoks, nei esame įpratę matyti Lietuvos abstrakcionistų kūriniuose.

Dailininkė teigia, kad jos kūrybai stiprią įtaką daro meditacijos, tad nestebina ir kūriniuose juntamas pasyvaus laiko tėkmės fiksavimo momentas, akimirkomis priartinantis jos kūrybą prie rytietiškai dailei būdingo kontempliatyvumo. Prisiminkime, kad tradicinės kinų dailės meistro garbės reikalas buvo užfiksuoti savo viziją iš karto, kol jo dar neapleido įkvėpimas.

D.Maslauskaitė (Light) taip pat teigia, kad temą ji medituodama  brandina savaitę ar net ilgiau, o paveikslu atėjusi vizija gali tapti ir vos per vieną vakarą. Rafinuotas domėjimasis grynosios tapybos problemomis menininkės kūriniuose nuolatos susipina su spontaniško impulso proveržiais, atspindinčiais dzen doktrinos teiginį, kad neatsikratęs racionalaus mąstymo žmogus negali pasiekti prašviesėjimo, o būtent jis ir yra tapytojos kūrybinė siekiamybė.

Kūriniai ne tik žavi estetiškai, bet ir skleidžia harmonizuojančią energiją.

Šviesa, spindėjimas, švytėjimas, kurie pirmiausia svarbūs kūrinių turiniui, idėjai, greta šios savo misijos D.Maslauskaitės (Light) kūryboje atlieka ir reikšmingą estetinę funkciją, kurdami fantastišką nepaprasto grožio pasaulį, subalansuodami formas ir nukreipdami žiūrovo akis norima linkme. Estetinį poveikį žiūrovui daro ir puikiai dailininkės įvaldyti dideli formatai, savo dydžiu sustiprinantys iš kūrinių plūstančios šviesos įspūdį.

Dalis D.Maslauskaitės (Light) abstrakcijų sukurta pagal žymiąsias Ludvigo van Beethoveno simfonijas.

Daina Maslauskaitė (Light). „Motinystė“. / D. Kilinskio nuotr.

Pažinimo kelionė

Antroji abstrakcijų dalis – tarsi savotiška šiuolaikinė asmeniniam pamaldumui skirtų devocinių paveikslų pakaita. Tai kūriniai, skirti žiūrovo individualiems dvasiniams poreikiams išgryninti, vidinei šviesai. Kūriniai ne tik žavi estetiškai, bet ir skleidžia harmonizuojančią energiją.

Nors parodoje eksponuojami figūratyvinės ir abstrakčiosios dailės kūriniai meninės išraiškos ir stiliaus prasme tarsi atstovauja dviem skirtingiems pasauliams, į prasminę vienovę juos suveda tiek simbolizmu persmelktam figūratyvizmui, tiek abstrakcionizmui būdingos iracionalistinės nuostatos.

Po regimąja tikrove slypinčio intuityvaus giliaprasmio prado paieškos sieja D.Maslauskaitės (Light) kūrybą su žymiausiais Lietuvos simbolistais – Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir jo mokytoju Kazimieru Stabrausku, XX a. pr. dailininkų mistikų (draugija "Sursum corda" ir pan.) kūrybos principais.

Pati autorė, paklausta, kas jai yra kūryba, atsako: "Tai sakrali savęs ir pasaulio pažinimo misterija. Turiu misiją dėl savęs ir kitų – keliauti į degančią sakralią šviesą savyje, transformuotis toje šviesoje, o šią kelionę nuolat kūnyti mene."

Daina Maslauskaitė (Light). „Sugrįžę į rojų. Vizija I“. / D. Kilinskio nuotr.

Kūrėjos tapyboje regimi dvasiniai filosofiniai ieškojimai, atsiskleidžiantis nepaprastai gilus, sudėtingas vidinis pasaulis, subtiliai ir estetiškai įkūnytos jos meninės vizijos liudija ne tik menininkės profesionalumą, bet ir žmogiškąją gelmę.

Simbolinę transcendentinio žinojimo versmę atveriantis paveikslų turinys kartais kelia pojūtį, kad tapymo procese ne D.Maslauskaitės (Light) ranka vedžiojo teptuką, o kažkokia aukštesnė jame įsikūnijusi jėga. Toks atsidavimas šiam mistiniam vedliui veikiausiai ir yra stiprioji menininkės pusė, nelikusi nepastebėta parodos lankytojų, tarpusavyje atidarymo metu besišnekučiavusių apie tai, kad iš kūrinių juste justi, kad tai "ne šiaip įprasta tapyba, o kažkas iš vidaus išspinduliuota".

Kas? D.Maslauskaitės (Light) paroda "Su šviesa".

Kur? Birštono kurhauzo galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 21 d.

Visa nugalinti bendrystė

Iki šiol didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje ir Kaune – personalines parodas rengusi kūrėja šįkart savo kūriniais nusprendė pamaloninti gimtojo Birštono gyventojų akis. Parodoje pristatomuose darbuose tapytoja įamžino asmenines ir bendražmogiškas karantino bei po jo sekusio atlydžio laikotarpio vidines būsenas: nuo nežinomybės, baimės, vidinio užsidarymo, laukimo, netikrumo, ilgesio iki nusiraminimo, vilties, džiaugsmo, išsipildymo.

Nūdienes aktualijas kūrybiškai apibendrinantys darbai, savo turiniu perbėgdami gana platų įvairiausių vidinių išgyvenimų spektrą, visgi labiausiai spinduliuoja ramybės ir bendrystės jausmais. Kartu ar laikinai atskirti vieni nuo kitų, vis vien visi "į tą patį dangų žiūrim", kaip pavadintas ir vienas iš G.Šiaulienės "Būsenų" ciklo paveikslų.

Gintarė Šiaulienė. Iš ciklo „Būsenos“ (2019–2021). / D. Kilinskio nuotr.

Net ir atskirtyje ieškodama jungiančių dalykų, menininkė savo darbais skleidžia įtaigias bendrystės idėjas. Bendrystės, įveikiančios bet kokias laiko ir erdvės užkardas ir atskleidžiančios ribų beribiškumą.

Akimirkos lengvumas

G.Šiaulienės kūryboje ryškus jausminis meno aspektas nuo vidinių būsenų analizės, emocijų suvokimo iki absoliutaus savęs priėmimo ir santarvės tiek su savo vidiniu, tiek su išoriniu pasauliu. Tai menininkė akcentuoja ir "Būsenų" cikle.

Čia yra ir valiūkiškumo, jausminio skaidrumo. Metas, kai priverstinai buvome panardinti į sulėtintą gyvenimo tempą, daugeliui tapo ne tik praradimu, bet ir atradimu – laiku savo vidiniams poreikiams, kūrybiniams impulsams, jausmų suvokimui, stabtelėjimui susimąstyti, ko norime iš gyvenimo, prisiminti, kas iš tiesų mums teikia pilnatvę, kur slypi visa ko prasmė. G.Šiaulienės kompozicijos moteriškai jautrios, subtilios, lengvos. Nėra blaškančių detalių.

Gintarė Šiaulienė. Iš ciklo „Būsenos“ (2019–2021). / D. Kilinskio nuotr.

Žmonių figūros apibendrintos, judesiai sukurti tarsi fotografijoje, per vieną sekundės dalį, taip užčiuopiant greitai pralekiančios akimirkos esmę, perteikiant tikrą gyvenimą su išgrynintomis svarbiausiomis patirtimis.

Kūriniai atspindi tapytojos troškimą per judesį, spalvą, siužetus tyrinėti ir parodyti bent dalį žmogaus dvasinių būsenų spektro.

Suturėtu entuziazmu ir nekantrių troškimų dvasia spinduliuoja paveikslai "Laukimas", "Nekalbus", "Pilkšvai melsvas šeštadienis" ir pan. Džiugiu išsilaisvinimu, grįžusios bendrystės jausmu dvelkia "Atlydys", "Prisilietimas", "Pašoksime".

Pagautas jausmas

G.Šiaulienė vengia tiesmukos vaizdo traktuotės. Jos kompozicijos mažai tepaiso perspektyvos dėsnių, nes čia visų svarbiausia – vidinių būsenų perteikimas, jausminė kūrinio pagava. Grakštus, kartais netgi šmaikštokas kūrybos stilius į jautrias kompozicijas supina giliausius jausmus, vidinius nuogąstavimus ir subtiliausias nuojautas.

Kūriniai atspindi tapytojos troškimą per judesį, spalvą, siužetus tyrinėti ir parodyti bent dalį žmogaus dvasinių būsenų spektro. G.Šiaulienės stilius nuaustas iš kruopščiai suderintų spalvų, linijų, vidinio tikrumo, šiandienos aktualijų ir subtiliausių gelminių pojūčių. Figūros išdėstytos pasitelkiant tam tikrą ritmiką, todėl paveikslai atrodo gyvi ir skambantys.

Gintarė Šiaulienė. Iš ciklo „Būsenos“ (2019–2021). / D. Kilinskio nuotr.

Dailininkės kūryboje svarbus asociatyvusis aspektas. Jos kūrybos stilių galima įvardyti kaip asociatyvų abstrakcionizmą. Vaizduojamos figūros, formos, spalvinės dėmės neatkartoja realybėje matomų pavidalų, o tik sukelia asociacijų su jais. Turinio prasme galima įžvelgti intymizmo užuominų. Laisvu, lengvu potėpiu G.Šiaulienė išreiškia asmeninius savo potyrius ir tikėjimą, kad dažais galima išlieti ant drobės visus vidinių būsenų niuansus.

Mąsliomis spalvomis ji kuria melancholiškos nostalgijos dvasią, sklandančią sielos labirintuose. Subtili spalvų paletė ir laisvai apibrėžti kontūrai – jautrią pačios menininkės prigimtį išduodantis braižas.

Kontūras G.Šiaulienės kūryboje labai svarbus – jį pasitelkdama menininkė kuria emocinę kūrinio atmosferą. Paveikslų lakoniškumas, esmės išgryninimas byloja apie vidinę kūrėjos šviesą, romantinę pasaulio pajautą. Svajingomis kompozicijomis autorė kalba apie vėjo kvapą, ežerų akis, pavasario laukimą, apsikabinimo ilgesį, prisilietimo galią. G.Šiaulienės paveikslų grožis slypi jos gebėjime savo kūrinių subtilumu grąžinti dvasinę ramybę.

Universalus kūrėjas

Visą savo gyvenimą rūpinęsis labiau pačiu kūrybos procesu, meno gimimu, o ne jo viešinimu, dailininkas 2011-aisiais tyliai užgeso savo darbo kambaryje, žiūrėdamas į už lango dangumi plaukiančius debesis. Jo kūryba taip ir liko daugelio neatrasta ir neįvertinta.

Tie, kurie vis dėlto žinojo Julių, dažniausiai pažino jį pernelyg vienpusiškai: vieni – kaip tapytoją, kiti – kaip grafiką, dar kiti – kaip scenografą, pedagogą, knygų iliustratorių. Šis pažinimas neaprėpė tos kūrybinės įvairovės, kurią menininkas buvo įvaldęs per savo gyvenimą. Jis buvo išties plačių interesų, kūrybinga įvairiapusė asmenybė.

J.Čepėnas kūrė ir scenografiją, ir tapybą, ir grafiką, ir vitražą, iliustravo knygas ir jų viršelius, kūrė plakatus ir statinių projektus, savo piešiniais ekspedicijose po Lietuvą dokumentavo lietuvių liaudies architektūrą ir baldus, dirbo meniniu redaktoriumi "Šviesos" leidykloje ir įvairių meno disciplinų mokytoju vidurinėse mokyklose, vaikų piešimo ratelio vadovu, dėstė piešimą, braižybą ir grafinius darbus Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultete.

J.Čepėno, kaip menininko, asmenybei susiformuoti daug įtakos turėjo jo gyvenamoji aplinka, gimtojo miesto vaizdai, tėvynės gamtovaizdis, kuris visą gyvenimą išliko jo kūrybos leitmotyvu.

Gimė Juliukas 1925 m. ramioje Šančių gatvelėje, lietuviškos gamtos apsuptyje, iš Utenos apylinkių atvykusių Apolonijos ir Juozo Čepėnų šeimoje.

Dauguma J. Čepėno tapybos darbų nutvieksti kone mistiško mėlio, kuriančio savotišką noktiurno nuotaiką.

Paauglystėje susižavėjęs atsitiktinai Vyžuonėliuose pamatytais rusų dailininkės modernistės, intelektualės, "Mėlynojo raitelio" idėjų liudininkės Marianos Veriovkinos (1860–1938) darbais, iš pirmo žvilgsnio pamilo meną ir, paskatintas šio jausmo, įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą.

Peizažų motyvai

Jau studijų metais J.Čepėnas pradėjo tapyti lietuviško peizažo etiudus, perteikiančius metų laikų kaitą, tėvynės gamtovaizdžio savitumus. Vėlesniais kūrybos metais tapyti gamtos etiudų į Aukštųjų Šančių ąžuolyną, pasisodinęs ant dviračio, veždavosi ir dukrą Rasą. Mokytojaudamas piešti į gamtą vesdavosi savo mokinius. Jaunąją kartą dailininkas mokė mylėti tėvynę, jos grožį, gamtą.

J.Čepėno gamtos etiudai alsuoja ramybe, tyla, pilnatve ("Freda", "Jūros peizažas", "Kauno botanikos sodas", "Pavasaris", "Nemunas ties Pažaisliu"). Jie tapyti realistine maniera, daugiausia natūraliomis gamtos spalvomis. Rudens peizažai kiek ekspresyvesni, ryškių spalvų šėlsmu ir plikų medžio šakų ažūru perteikiantys neišvengiamos metų laikų kaitos nuotaikas. Žiemos peizažai prisodrinti ramybės, mistikos, stebuklo laukimo nuotaikos ("Kūčių nakties vakaras"). Pavasario peizažai dvelkia gaiva ir gyvybingumu. Na, o vasaros gamtovaizdžiai spinduliuoja jaukumu ir šiluma.

Menininkas neapsiribojo tik gamtos vaizdais. Štai "Petrašiūnų pramoniniam vaizdui" būdinga miesto kasdienybės romantika, neatmetant nors ir ne itin poetiškų, bet vis dėlto tokių savų, nuo gimimo miesto vaiko akiai ir širdžiai įprastų pramoninių motyvų: kaminų, fabrikų ir kt.

Pramoninių ir gamtinių peizažų gretas J.Čepėno kūryboje papildo kiti miesto gyvenimo vaizdai, t.y. architektūriniai, urbanistiniai peizažai, atokesnių miesto gatvelių vaizdai.

Jaukia kasdienybe, neskubriu gyvenimo ritmu alsuoja "Aleksoto gatvelė". Tarp vargingų medinukų čia vaikštinėja žmonės, krykštauja žaisdami vaikai, ant suolelio prie namo sėdi vietinis gyventojas. Tiek mažai, o kartu ir viskas, ko reikia gyvenimo pilnatvei.

Urbanistiniai-architektūriniai peizažai dažniausiai tapyti tikroviškai, tačiau kartais, siekiant išryškinti architektūrinius objektus, jie dirbtinai išgryninti, stilizuoti (kai kurie "Benediktinių vienuolyno" variantai).

Kiek neįprastas J.Čepėno kūrybos kontekste yra jo "Miesto triptikas". Niūrios kūrinio spalvos, langų kiaurymės sukelia tuštumos, nykumos, žmogui nepavaldaus chaoso pojūtį, primena groteskinę Chaimo Sutino (1893–1943) estetiką.

J.Čepėno peizažuose vyrauja gimtojo Kauno vaizdai: gamta, bažnyčios ir vienuolynai, namai, kiemai. Greta jų dailininkas taip pat yra nutapęs Šilutės, Palangos, Klaipėdos, Nidos, Šventosios, Sevastopolio, Krymo, Gurzufo peizažų.

Šviesa ir spalvos

1964 m. tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, J.Čepėnas važiuodavo kūrybinių komandiruočių į Palangą, iš kur vykdavo į Klaipėdos ir Šventosios uostus tapyti laivų ir uosto krantinių.

1966 m. paskirta komandiruotė į Krymą, Gurzufo kūrybinę bazę. Tai buvo nepakartojami įspūdžiai: visai kito gamtovaizdžio ir klimato kraštas – dienomis nuolatos žydras skaidrus dangus, šviesios gatvelės, saulėje žėrintys iš balto tufo pastatyti mažučiai nameliai, o naktimis tik vienur kitur sumirksintys laivų žiburiai aklinoje tamsoje.

J.Čepėno tapyti Gurzufo vaizdai sužaižaruoja visai kita nuotaika nei tautiniai peizažai. Jie ryškūs, šviesūs, daugiausia melsvo kolorito – skaidraus, bet šaltoko, neįprasto, puikiai išreiškiančio kitoniškumą lietuviškam gamtovaizdžiui.

Savotišką atskirą peizažų grupę dailininko kūryboje sudaro lietaus peizažai ("Ant tilto", "Po lietaus", "Lietinga diena" ir kt.), kuriuose skėčiais nešinos žmogystos traukia gatvėmis, tiltais. Daugiausia tai keisto tipažo moterys, lyg rytietės ("Po lietaus"), lyg vienuolės ("Ant tilto"). Šių skėčiais nešinų žmogystų niūri, tarsi laidotuvių, procesija "Lietingoje dienoje" žadina laikinumo šioje žemėje nuojautą.

Dailininko kūryboje dažni vandens motyvai – tai upės, tvenkiniai, marios, jūra, patvinusi pieva. Atskirą peizažų grupę sudaro uostų peizažai, apimantys nemenką dalį menininko tapybos ir didžiąją dalį grafikos. Šie peizažai tikslūs, grafiški, akademiški.

Dauguma J.Čepėno tapybos darbų nutvieksti kone mistiško mėlio, kuriančio savotišką noktiurno nuotaiką. Dailininkas išgauna daugybę mėlynos atspalvių: žaismingą mėlyną "Palangoje žiemą", ramų mėlį "Nemune ties Pažaisliu", šviežią gaivią mėlyną "Pavasario peizaže", dramatišką mėlį "Vytauto Didžiojo bažnyčioje", kone sakralų mėlynos švytėjimą "Kūčių vakare", nykią groteskišką mėlynę "Miesto triptike", lietuvio akiai neįprastą, kitonišką mėlynumą Gurzufo peizažuose ir dar daug kitokių šios spalvos atspalvių ir nuotaikų.

J.Čepėnui būdingame žalsvai mėlyname kolorite netikėtai tarsi Trakų pilis raudoniu sutviska vienas Kauno senamiesčio vidinių kiemų ("Kauno senamiesčio kiemas"). Rudens peizažai kartais sušvinta auksaspalve medžių lapija. Tačiau vyraujančiu koloritu kūrėjo peizažuose išlieka žalsvai mėlyna paletė.

Simbolių kalba

Meno paskirtis nėra tiesiog perteikti tikrovę. Meno kūriniai visuomet būna įkrauti tam tikrų idėjų, išreikštų dailininko joms suteiktu pavidalu. Būtent tai ir skiria tikrą menininką nuo tiesiog gerai dailės techniką įvaldžiusio tikrovės imitatoriaus. Ne išimtis ir J.Čepėno kūryba. Pavyzdžiui, akmenimis grįstas jo "Šventosios molas" yra tarsi aliuzija į sunkią, akmenuotą tėvynės dalią.

Šia prasme minėtas darbas susišaukia su nerimu paženklintais žmonių veidais militaristinėje kompozicijoje "Nerimas", išreiškiančioje baimę mąstyti, gyventi ir elgtis savo šalyje laisvai. Paveiksle dangų skrodžiantys okupantų lėktuvai yra tarsi ženklas, kad esi nuolat stebimas, kontroliuojamas, priklausomas.

Nidos kurėnų globėjas to paties pavadinimo kūrinyje neša žibintą – kelrodę šviesą kuršių laivams tarsi kitokio, laisvo, šviesaus gyvenimo viltį. Paveiksle, nors jame tarsi vyrauja krikščioniški motyvai (net kurėnų globėjas įgijęs Kristaus pavidalą), jaučiama senojo baltų tikėjimo dvasia, kuriama ornamentikos, stilizuotų smulkiosios sakralinės architektūros elementų, kryžių, žirgelių vaizdavimu.

Ta pati dvasia išlieka, regis, jau visai krikščioniškos tematikos vitraže "Pieta". Aureolę aplink Dievo Motinos galvą čia juosia septynios pagoniškos saulutės, kuriose galime įžvelgti ir Perkūno kryžių, ir pagoniškus žaibo, ugnies, žalčio ženklus.

J. Čepėno kūrybiniuose ieškojimuose galima apčiuopti ir lengvai siurrealistinę giją.

Šie kūriniai, kaip ir Lietuvos peizažai, iliustruoja dailininko meilę gimtajam kraštui, jo praeičiai, šaknims, senovės tikybai, okupuotos tėvynės laisvės viltį.

J.Čepėno kurti portretai santūrūs, be šypsenų, susimąsčiusiais žvilgsniais, tapyti nuosaikiomis, prigesintomis spalvomis realistine maniera. Daugiausia kūrėjas tapė šeimos narius – žmoną, dukrą, uošvę.

Menininko natiurmortai itin dekoratyvūs. Jo peizažams būdingi įvairūs žalsvai mėlynos atspalviai, o natiurmortai sutviska teatrališkai ryškiomis raudona ir žalia spalvomis.

Kitapus realybės

J.Čepėno kūrybiniuose ieškojimuose galima apčiuopti ir lengvai siurrealistinę giją, bene ryškiausiai pasireiškiančią jo tapybos darbuose "Natiurmortas po skėčiu", "Nidos praeitis" ir grafikos kūrinyje "Siurrealistinis natiurmortas". Pastarajame regime žmogaus bruožus įgavusius indus: puodelį žmogaus veidu, šakutę, tarsi žmogaus pirštai išskėstais dantimis.

Karvaičių kaimo tragediją primenančioje "Nidos praeityje" pavaizduoti du mediniai pajūrio stuobriai, panašūs į keistas nežemiškas būtybes į šalis ištiestomis rankomis.

"Natiurmorte po skėčiu" regime ganėtinai neįprastą tokiam žanrui arklio kaukolę tuščiomis akiduobėmis.

Savotišku siurrealistiškumu dvelkia ir paslaptingų žmogystų išilgintais siluetais tipažas iš pirmo žvilgsnio tarsi ir realistiniuose darbuose.

J.Čepėno grafikoje dažni uostų, geležinkelių peizažai, Gurzufo kalnų ir gyvenviečių vaizdai, Kauno gatvių ir krantinių motyvai. Piešiniai realistiški, tikslūs.

Dailininko kūryboje dominuoja realizmas. Gana ryškios dekoratyvumo, teatrališkumo tendencijos. Kai kuriuose kūriniuose jaučiamas impresionistinis šviesos virpėjimas, pastebimi siurrealizmo blykstelėjimai. Žmonių figūros dažnai bizantiškai išilgintos, schematiškos, plokščios, veidai sustingę, tarsi su kaukėmis. Nors daugumoje J.Čepėno kūrinių potėpis ramus, tačiau kai kur jis staigus ir ekspresyvus, perteikiantis greičio, judėjimo pojūtį. Pavyzdžiui, "Lietuvos peizažas" kuria nuotraukos, nufotografuotos pro važiuojančio automobilio stiklą, įspūdį.

Dominuojantys žanrai – gamtos ir arcitektūriniai peizažai, natiurmortai, portretai. Ramūs, statiški gamtos peizažai dailininko drobėse keičiasi su miesto gyvenimo vaizdais, kurių dažni motyvai yra laivai, automobiliai, geležinkelio tiltai, išreiškiantys laiko tėkmės pojūtį. Aplinkui lyja, sninga, keičiasi metų laikai, o žmonės plaukia, važiuoja, eina su skėčiais, nešini kasdieniais nešuliais ar tiesiog tuščiais žvilgsniais klaidžiodami erdvėje... Tos pačios vietos, bet kiti žmonės, kiti veidai, byrantis laikas...

Kas? J.Čepėno tapybos darbų parodoje „Laiko ratu“.

Kur? „Parko“ galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 28 d.