Vidinio laukimo topografija Violetos Latvytės-Narbutienės tapyboje Pereiti į pagrindinį turinį

Vidinio laukimo topografija Violetos Latvytės-Narbutienės tapyboje

Violetos Latvytės-Narbutienės tapybos paroda, eksponuojama Domeikavos laisvalaikio salėje, išsiskiria vientisa vizualine logika ir kryptingai formuojamu emociniu naratyvu. Tai ne atsitiktinė paveikslų seka, o nuoseklus, į vidinę patirtį vedantis kelias, kuriame atstumo ir artumo sąvokos tampa ne geografijos, o egzistencinės būsenos matmeniu.

Kūryba: V. Latvytės-Narbutienės autorinės tapybos parodos Domeikavos laisvalaikio salėje fragmentas. Saulėlydis. 2022. Drobė, aliejus. 90x70 cm. Pradžia. 2023. Drobė, aliejus. 120x100 cm. Liepsnojantis krūmas. 2021. Drobė, aliejus. 80x60 cm

Menininkės drobėse laikas tarsi sustabdomas. Lankytojas panardinamas į būseną, kurioje turi ne stebėti, bet pajusti buvimo pilnatvę. Tad ateinant į parodą pravartu nežvilgčioti į laikrodį – paveikslai labiausiai atsiveria tam, kuris leidžia sau pabūti tyloje niekur neskubėdamas.

Nors iš pirmo žvilgsnio kūriniuose nestinga ekspresyvių potėpių, vibruojančių spalvinių perėjimų ir nuolatinės judesio pulsacijos, iš jų dvelkia vidinė ramybė, jautrumas, moteriškas švelnumas.

Liepsnojantis krūmas. 2021. Drobė, aliejus. 80x60 cm

Drobėse svarbiau ne vaizduojamas motyvas, o jo vidinė temperatūra. Švelnių žalsvų, melsvų ir kreminių tonų deriniai kuria muzikalią, ritminę ekspozicijos tėkmę. Žiūrint į šiuos paveikslus atrodo, kad jie alsuoja – lyg miškas po lietaus ar vanduo ramiai vilnijančiame ežere.

Tapytoja nevengia aliuzijų į biblines ir mitologines temas, bet nekuria ikonografiškai atpažįstamų siužetų. Biblines alegorijas ji permąsto per abstrakčios regos prizmę. Paveiksle „Degantis krūmas“ ugnis yra simbolinis apsireiškimas, kurio prasmė glūdi ne Senojo Testamento pasakojime, o vidinės liepsnos būsenoje – trumpame, bet stipriame suvokimo blyksnyje, kai atsiveria mintis, jausmas ar atpažinimas, kurį sunku paaiškinti žodžiais ir kuriame galime įžvelgti savotišką pašaukimo akimirką.

Pradžia. 2023. Drobė, aliejus. 120x100 cm.

Šis centrinės įtampos principas kartojasi ir kituose darbuose. Kompozicijos dažnai konstruojamos aplink šviesos sprogimą, iš centro į visas puses sklindant potėpiams. „Pradžioje“ matomas impulsas primena pirmapradės energijos išsiveržimą, dar neturintį formos, tačiau jau žymintį naujo atsiradimą. Menininkės vaizdiniai čia artimi vizinei, ne mimezinei tapybai – tikrovė neatkartojama, ji atsinaujina drobėje kaip vidinis kraštovaizdis.

Iš jų dvelkia vidinė ramybė, jautrumas, moteriškas švelnumas.

Net realistinių motyvų fragmentai – pakrantės, medžių properšos, miško takas – nėra tiesiog aplinkos dokumentacija. Tai būsenų topografija, kurioje gamtos forma tirpsta į spalvos vyksmą. Žiūrovas kviečiamas įžengti į meditacinę erdvę. Tokia parodos tėkmė primena advento kelionę: iš tamsos – į šviesą, iš chaoso – į ramybę, iš triukšmo – į tylų vidinį klausymąsi.

Saulėlydis. 2022. Drobė, aliejus. 90x70 cm.

Kūriniai eksponuojami taip, kad palaikytų nuoseklią naratyvinę tėkmę nuo veržlaus energinio sūkurio iki ramybe alsuojančių peizažinių vizijų. Tai paroda, kurioje žvelgti – vadinasi, artėti prie kažko esminio pačioje sielos gelmėje. Ekspozicija kviečia sustoti ir įžiūrėti tai, kas dažnai lieka neregima. Gilyn einama per šviesos ir tamsos santykį, kuriame įprasmintas advento laukimas ir nujaučiamas artėjantis Kalėdų stebuklas. Tad, jei norisi sustoti, įkvėpti ir šiek tiek nurimti, ši paroda – tam pati geriausia vieta.


Kas? V. Latvytės-Narbutienės kūrinių paroda.

Kur? Domeikavos laisvalaikio salėje (Bažnyčios g. 3).

Kada? Veikia iki 2026 m. sausio 5 d.