Prieš jūsų akis unikali vieta – vakuminis paštas. Tačiau čia atkeliauja ne įprasti laiškai ar siuntiniai, o tai, kas paimta iš žmogaus. Tai gali būti biopsija, operacinė medžiaga, augliai, o šiuo atveju tulžies fragmentas. Būna situacijų, kai reikia veikti žaibiškai. Atsakymų reikia skubiai, nes šiuo metu pacientui atliekama operacija.

Vakumine sistema mėginiai atkeliauja iš penkių įstaigų: Nacionalinio vėžio centro, Santaros klinikų, Infekcinės ligoninės, Vaikų ligoninės ir Inovatyvios medicinos centro. Mėginiai keliauja daugiau nei 1200 metrų ilgio vamzdžiais.

„Slaugytojai iš operacinės nereikia bėgti keliu iki mūsų centro. Užtenka nueiti iki vakuminės sistemos, įdėti mėginį į kapsulę, išsiųsti ir ji atkelauja per 1-2 min.“, – aiškino VPC audinių biobanko veiklų koordinatorė Dovilė Žilėnaitė-Petrulaitienė.

Tokios ekstra situacijos nėra dažnos, bet panašiai atrodo vienas iš mėginio kelių iki saugojimo etapų. Visas šis procesas vyksta Valstybiniame patologijos centro Audinių biobanke.

Dažniausi navikai – krūties, virškinimo trakto, prostatos. Atliekami mikropjūviai, kad būtų galima pastebėti pakitimus, o etapų yra visa grandinė.

Tačiau mokslo visuomenė susiduria su sveikos medžiagos trūkumu. Taip yra, nes žmonės gali ir neduoti sutikimo – galbūt dėl tam tikros baimės ar įsivaizdavimo, kad kažką galima panaudoti ir nukreipti prieš juos.

Sveiki audiniai kartu pašalinami su naviku, kad šis neplistų. Bet net ir juos taip pat būtų galima naudoti tyrimams.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Tai, kas liko nepanaudota diagnostikai, turi būti ir greičiausiai bus greitu metu utilizuota. Ir utilizuota dėl to, kad pacientai nedavė biobanko sutikimo. Ir visos šitos medžiagos ateities kartoms mes negalim panaudoti. Na, ir tai yra didžiuliai nuostoliai Lietuvai, visuomenei, pacientams. Nes galbūt galėtų būti atlikti inovatyvūs tyrimai ir galbūt kažką kažkada galėtų išgelbėti“, – kalbėjo D. Žilėnaitė-Petrulaitienė.

Kiek tokių biobankų Lietuvoje yra, kuo jie skiriasi ir kuo svarbūs medicinai?

„Iš esmės Lietuvoje yra įsikūrę dabar pagrindinių klinikų ir universitetų biobankai“, – sakė Nacionalinio vėžio instituto biobanko vadovė Daiva Dabkeviečienė.

Yra du biobankų tipai – populiaciniai ir klinikiniai. Klinikiniai arba ligos biobankai tarnauja ligos biožymenų atradimui ir nustatymui. Kai sukaupiama kolekcija per ilgesnį laikotarpį, galima įvairiais metodais ištirti ir sugretinti su tos ligos eiga arba atsaku į gydymą.

Mėginius privaloma saugoti dešimt metų, bet turima ir gerokai senesnių.

„Čia mes matom saugomus parafino blokus ir čia saugomi mūsų stikliukai“, – rodė D. Žilėnaitė-Petrulaitienė.

Naudojamas ir dirbtinis intelektas mėginiams skaitmenizuoti.

Kiti – populiaciniai biobankai, dar kitaip vadinami sveikų žmonių biobankai – leidžia nustatyti polinkį į ligą.

„Jeigu jūs ateisite pas mus anksti, pakankamai jaunas ir tikrai dar būdamas sveikas, tai jūs įgausite instrumentus, tai yra žinias, kurios labai pravers vėlesniuose etapuose jau pradedant vystytis tam tikroms ligoms“, – teigė Lietuvos populiacijos ir retųjų ligų biobanko direktorė Giedrė Kvedaravičienė.

Norintys priduoti kraujo populiaciniam biobankui, tai gali padaryti Vilniaus universiteto Medicinos mokslo centre.