TINKLARAŠTININKAS SAVO FILMUKAIS IR LINKSMINA, IR MOKO GAMINTI

Klaipėdoje gyvenantis Andrius Šimulynas – maisto tinklaraštininkas, stebinantis savo instagramo sekėjus originaliais filmukais apie maisto gaminimą. Tiesa, jis nėra nei profesionalus šefas, nei specialius mokslus krimtęs operatorius ar režisierius – tiek kurti filmukus, tiek gaminti maistą – jo laisvalaikio pomėgis, pamažu tampantis ir pragyvenimo šaltiniu.

– Vyras – maisto tinklaraštininkas. Tai nedažna. Kaip kilo mintis juo tapti?

– Taip, pas mus tradiciškai dažniau gamina ir savo receptais dalijasi moterys, bet užsienyje yra daug maisto tinklaraštininkų vyrų. Negaliu sakyti, kad prieš įkeldamas pirmą filmuką galvojau, jog tapsiu maisto tinklaraštininku. Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjau išmokti montuoti vaizdo siužetus. Kadangi virtuvė man nebuvo svetima, maistą gaminti mėgstu, tai tapo man erdve kuriant scenarijus, filmuojant, montuojant vaizdelius.

– Jūsų profesija visai nesusijusi nei su filmavimu, nei su vaizdo siužetų kūrimu, nei su maisto gamyba?

– Ne, niekaip nesusijusi. Esu kalbų specialistas ir verslo ir reklamos magistras, dirbau viešbučių srityje, paskui metus dėsčiau anglų kalbą Klaipėdos universitete, o pastaruosius kelerius metus pagrindinė mano veikla – darbas su duomenų bazėmis. Tačiau darbas iš namų tapo labai pilkas ir neįdomus, tai mane ir pastūmėjo ieškoti kažkokio kūrybiško užsiėmimo, kuris padėtų prasiblaškyti. Savo pagrindinius darbus atlikdavau greitai, tad atsirado laisvo laiko veikti kažką kito. Atsitiko taip, kad pradėjau filmuoti, montuoti. Užsikabinau, man patiko. Tik prieš kokį pusmetį pagalvojau, kad norėčiau, jog tai kada nors būtų mano profesija.

A. Šimulyno asmeninio archyvo nuotr.

– Mėgstate pavalgyti?

– Gal į mane pasižiūrėjus ir neatrodo, bet mėgstu pavalgyti, ir gausiai. Galbūt tai irgi turėjo įtakos mano veiklai.

– Kas vis dėlto jums svarbiau šioje veikloje – filmuoti ar gaminti?

– Manau, tai lygiaverčiai dalykai. Juk receptais susidomėję žmonės nežino, ar tai skanu, ar ne. Dažniausiai, kad skanu, išduoda vaizdas. Juk sakoma, kad gražiai patiektas maistas yra skanesnis. Tad maisto patiekimas yra labai svarbu. Tiesa, tik pradėjus filmuoti maisto gaminimas užimdavo didesnę dalį laiko nei vaizdo klipų montavimas, bet palaipsniui tobulėjau redaguodamas vaizdo medžiagą ir manau, kad dabar abi veiklos užima vienodai laiko.

– Kuriant tokius linksmus filmukus reikia ir aktorinių savybių. Turite ir jų?

– Menas man niekada nebuvo svetimas: dešimt metų grojau klarnetu, visada mėgau teatrą, šokį. Tiesa, iš pradžių filmuodamas vengiau rodytis kadre – matydavosi tik mano rankos. Pamažu nustojau drovėtis kameros ir vis daugiau savęs pradėjau rodyti kadre. Taip iš maisto gaminimo receptų šie filmukai tapo mini istorijomis su tam tikrais siužetais.

– Pirmuosiuose filmukuose nebuvo receptų...

– Taip. Rašyti juos pradėjau, kai žmonės ėmė labai klausinėti, kaip pagaminau, ko kiek dėjau. Kad nereikėtų kiekvienam klausiančiam atskirai rašyti recepto, nusprendžiau, jog bus paprasčiau prie kiekvieno filmuko jį parašyti. Tiesa, tie receptai – šioks toks krapštymasis. Tad dažniausiai receptą rašau prieš pat įkeldamas filmuką.

A. Šimulyno asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip sugalvojate, ką gaminti?

– Iš pradžių gaminau tiesiog pagal klasikinius receptus – klasikinis šokoladinis braunis, anties krūtinėlė, karbonariški patiekalai, lazanija ir pan. Daug žinomų itališkų patiekalų. Tačiau mėgau viską daryti nuo nulio: jei jau kepu lazaniją – iš miltų ir kiaušinių pasidarau makaronų lakštus, jeigu ruošiu tiramisu – net ir tuos sausainukus pirštelius išsikepu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad klasikiniai receptai šiek tiek per sudėtingi, jeigu man pagaminti ir nufilmuoti užtrunka net šešias valandas. Juk žmonės nori kažko paprastesnio, kad gaminant nereikėtų 30 skirtingų ingredientų. Tad pradėjau rinktis paprastesnius receptus ir daugiau dėmesio skirti vizualumui – mano filmukai tapo spalvingesni. Dabar dažniausiai sugalvoju produktą, iš kurio norėčiau kažką pagaminti, tada ieškau idėjų, ką pagaminti, ar kažkur pamatau kažkokią įdomią, netradicišką kombinaciją, kurią kažkuo papildau. Tad dažniausiai mano receptai – tiesiog klasika su netradiciniu prieskoniu.

– Pats ir suvalgote tai, ką pagaminate?

– Taip, dažniausiai suvalgau. Gyvenu su drauge, tad, jeigu kažką saldaus kepu, draugė neša kolegoms į darbą. Aš saldžių patiekalų beveik nevalgau – iškepu, prieš kamerą šiek tiek paragauju, o tada vaišiname draugus, kolegas, tėvams nuvežame.

– Nemėgstate saldumynų?

– Mėgstu, tai ir yra problema. Žinau, jeigu juos valgysiu, galiu filmukuose greitai nebetilpti į kadrą.

– Tai ką vis dėlto mėgstate valgyti?

– Man svarbiausia maistingumas. Nemažai sportuoju, tad man reikia daug baltymų, daržovių. Dažniausiai mano mityba labai nuobodi – tiesiog kiaušiniai, avižinė arba ryžių košė, mėsa ir daržovės. Pastaruoju metu dažnai pradėjau valgyti fermentuotus produktus – užkandu kokių raugintų kopūstų arba kimčių, atsigeriu kefyro. Žiūrint mano instagramo profilį atrodo, kad kiekvieną dieną valgau kažkokį spalvingą patiekalą, bet taip nėra. Už kadro stengiuosi laikytis griežtesnio režimo. Nesakau, kad visada laikausi. Mėgstu ir picas, mėsainius, bet dažniausiai maitinuosi daug nuobodžiau.

– Ar kelionės turi įtakos tam, ką gaminate?

– Taip. Dažniausiai, kai kažkur keliauju – nebūtinai į kitą šalį, bet ir į kitą miestą, stengiuosi aplankyti gerus restoranus. Susiplanuoju kelionę dažniausiai ne taip, kaip visi: stengiuosi aplankyti ne kažkokias populiarias vietas, muziejus, o maitinimo taškus. Taip semiuosi idėjų ir patirties.

A. Šimulyno asmeninio archyvo nuotr.

– Tai, ką skanaus paragaujate, mėginate pritaikyti mūsų sąlygoms ir pagaminti?

– Dažniausiai taip. Pavyzdžiui, praeitą vasarą lankiausi Italijoje, grįžęs pradėjau gaminti itališką maistą, nes daug jo paragavau, ypač – labai gerų desertų. Man labai patinka italų virtuvė, nes joje, skirtingai nei, pavyzdžiui, prancūziškoje, nesilaikoma griežtų taisyklių – mažai kas sveriama ir matuojama, viskas – iš akies, viskas ragaujama. Man patiko ta laisvė.

– Kiek užtrunka pagaminti patiekalą ir sukurti įrašą instagramui?

– Priklauso nuo to, kokią esu sugalvojęs idėją. Filmukai negali kartotis, kiekvieną kartą sugalvoju vis kitą akcentą – iš kažkur iššokti, atvažiuoti į kambarį dviračiu, bėgti keturiomis ar dar ką nors. Tad daug priklauso nuo to, kiek sudėtingas tas akcentas. Pavyzdžiui, vieną filmuką sumontavau taip, kad iš kambario atsiradau prie jūros. Tai užima laiko, nes man reikia nufilmuoti vaizdus namuose, tada nuvažiuoti prie jūros, ten taip pat nufilmuoti, grįžti, viską suklijuoti, sumontuoti. Ir dar patiekalą pagaminti. Gaminimo trukmė vėlgi priklauso nuo recepto sudėtingumo. Jeigu kepu mielinį pyragą, kurį kildinti reikia kelias valandas, ar laukiu, kol kažkas fermentuojasi, vien gaminimas kartais užtrunka 5–12 valandų. Jeigu gaminu tiesiog sumuštinį su pirkta duona,  galiu paruošti ir nufilmuoti per valandą, bet tada dar 2–3 valandas montuoju. Jeigu noriu kažkokių sudėtingų specialiųjų efektų, galiu montuoti ir 4, ir 6 valandas. Tad dažniausiai vienas receptas, galima sakyti, užima visą dieną.

– Taigi kasdien nefilmuosi?..

– Ne, kad ir kaip norėčiau, kasdien negalėčiau filmuoti. Tačiau manau, kad tai yra gerai, nes aš koncentruojuosi į kokybę, o ne į kiekybę. Jeigu rezultatas nepatinka, neatitinka mano standartų, aš jo nekeliu.

– Kalbant apie maisto kokybę – ar buvo kada nors taip, kad pagaminote, nufilmavote, atrodė viskas gražiai, bet nevalgoma?

– Kad nevalgoma – ne, nebuvo. Visada suvalgau. Tiesa, dažnai persūdau, nes reikia nufilmuoti gražiai krintančius druskos krislelius, o tam tenka jos pabarstyti ne vieną, o du, tris, keturis kartus. Tad galutinis rezultatas kartais būna šiek tiek per sūrus, bet retai – kad nesuvalgyčiau.

– Kaip manote, gal iš tų filmukų kada nors galėsite pragyventi?

– Įsivaizduoju, kad tai įmanoma. Kaip jau minėjau, nepradėjau šito daryti su intencija uždirbti, nes manau, kad pinigų troškimas žlugdo kūrybą. Tačiau faktas, kad tai, ką padariau, yra gera pradžia. Mano tikslas – kad tai, ką kuriu, visų pirma atrodytų gražiai, kad ir aš, ir žmonės būtų turiniu patenkinti, o tik antroje vietoje – galimybė iš to uždirbti. Nors, suprantama, būtų gerai.

Apkepti bulvių virtinukai (njokiai) su šviežių pomidorų padažu

4 su odele virtos bulvės,

4–5 pomidorai,

3 česnako skiltelės,

šiek tiek sviesto ir alyvuogių aliejaus,

keli švieži bazilikų lapeliai,

kelios saujos miltų,

2 kiaušiniai,

šiek tiek druskos ir pipirų.

Išvirkite bulves, nulupkite ir sutrinkite iki vientisos masės. Į ją įmuškite kiaušinius ir įberkite žiupsnelį druskos. Po truputį berkite miltus, kol bulvės nebelips prie pirštų. Naudokite kuo mažiau miltų. Taip virtinukai bus minkšti. Tešlą supjaustykite į 5–6 dalis, iš jų formuokite dešros formos juostas. Jas pjaustykite norimo dydžio gabaliukais ir lengvai pabarstykite miltais, kad nesudžiūtų ir neprikibtų prie paviršiaus.

Padažui stambiai supjaustykite pomidorus ir česnakus. Česnakus šiek tiek apkepkite aliejuje ir sudėkite pomidorus. Pagardinkite druska ir pipirais. Ant silpnos ugnies ir vis pamaišydami apkepkite viską, kol suminkštės, o tada lengvai patraiškykite – palikite gabaliukų geresnei tekstūrai. Baigdami įdėkite kelis bazilikų lapelius ir palikite padažą šiltai. Virtinukus dėkite į gerai pasūdytą verdantį vandenį ir virkite, kol iškils. Tada perdėkite juos į įkaitintą keptuvę su sviestu. Apkepkite ir perdėkite į keptuvę su padažu. Prieš patiekdami pagardinkite druska ir pipirais pagal skonį, bazilikų lapeliais ir alyvuogių aliejumi.

Ravioliai su baravykais

Tešlai:

100 g miltų,

1 didelis kiaušinis ir 1 trynys.

Įdarui:

šviežių arba džiovintų baravykų,

svogūno,

česnako,

2 šaukštai rikotos,

smulkiai tarkuoto parmezano,

druskos ir pipirų pagal skonį.

Padažui:

1 česnako skiltelė,

100 ml grietinėlės,

šiek tiek parmezano,

šiek tiek šviežiai tarkuoto muskato.

Iš miltų ir kiaušinių išminkykite makaronų tešlą ir palikite valandai. Tešlos lakštus gaminkite šiek tiek storesnius nei ravioliams – apie 1 mm storio. Padažui pakepinkite aliejuje smulkintą česnako skiltelę, įpilkite 100 ml grietinėlės, įberkite tarkuoto parmezano ir šiek tiek šviežiai tarkuoto muskato. Raviolių įdarui galite naudoti šviežius ar džiovintus grybus, tik juos prieš tai reikėtų 2–3 valandas pamirkyti. Grybus pakepinkite su smulkintu svogūnu ir česnaku, viską sudėkite į smulkintuvą, įmeskite du gerus šaukštus rikotos, smulkiai tarkuoto parmezano, druskos ir pipirų pagal skonį ir susmulkinkite. Turėtų išeiti minkšta, bet formą išlaikanti košytė. Dėkite įdaro kamuoliukus ant makaronų lakšto krašto kas 3–4 cm, apklokite kitu lakšto galu, gerai užspauskite tešlą aplink įdarą ir stikline, taure ar raviolių spaustuku išspauskite raviolius. Sumeskite juos į verdantį pasūdytą vandenį ir virkite 60–90 sek. Išgriebę iš puodo kiaurasamčiu, dėkite tiesiai į padažą.

Kepintų paprikų rizotas

Sultiniui:

1 morka,

1 svogūnas,

2 saliero stiebai,

keli pankolio stiebai,

2–3 lauro lapai,

šakelė rozmarino ir šalavijo,

druskos ir pipirų pagal skonį,

1,5 l vandens.

Rizotui:

1 didelis šalotinis svogūnas,

2 česnako skiltelės,

1/2 pankolio,

2 raudonos saldžiosios paprikos,

200 g rizoto ryžių,

50 g smulkinto kietojo sūrio,

šiek tiek sviesto.

Stambiai supjaustykite sultiniui skirtas daržoves, sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu ir virkite ant silpnos liepsnos apie 45 min. Palikite šiltai. Paprikas apkepkite orkaitėje / ant viryklės ugnies / su liepsnosvaidžiu, kol odelė pajuoduos, o vidus taps minkštas. Sudėkite į dubenį ir uždengę palikite apie 10–15 min. Paskui odelę nulupkite (mažą gabaliuką paprikos pasilikite), išimkite sėklas, pertvarėles ir smulkinkite iki tyrės. Smulkiai supjaustykite išsaugotą paprikos gabaliuką ir pankolį – apkepinkite juos svieste. Vėliau sudėkite smulkiai pjaustytą šalotinį svogūną ir česnaką, paprikų tyrę, o po 1–2 min. – ir ryžius. Viską apkepinkite apie 2 min. ir pradėkite pilti sultinį – po samtį kiekvienąkart visiškai susigėrus į ryžius. Pilkite ir maišykite, kol ryžiai taps al dente – 10–15 min. ant silpniausios ugnies. Nuimkite nuo viryklės, įmaišykite tarkuotą sūrį ir apie 50 g sviesto. Dėliokite rizotą į lėkštes, pagardinkite rikotos gabalėliais, pipirais, tarkuota citrinos žievele ir bazilikų aliejumi, kuriam saują bazilikų lapelių, citrinų sultis, alyvuogių aliejų ir druską sutrinkite iki vientisos masės (galite perkošti per sietelį, jei norite glotnesnės tekstūros).

Prancūziškas mačios skrebutis

2 storos riekės sviestinės ar baltos duonos,

pakankamai pieno, kad jas apsemtų,

1 kiaušinis,

apie 150 g maskarponės,

1 šaukštelis mačios miltelių,

1 šaukštelis vanilės pastos,

miltelinio cukraus,

cinamono,

druskos,

sviesto kepti,

mėgstamų uogų pagardinti,

klevų sirupo.

Duonos riekėse peiliu atsargiai padarykite ertmę įdarui – smeikite peilį ne iki galo ir pasukiokite į abi puses. Įdarui sumaišykite mačią (dėkite  po truputį – gali ir neprireikti viso šaukštelio, nes skonis stiprus), sūrį, vanilę ir norimą saldiklį – miltelinį cukrų, klevų sirupą ar kurį kitą. Nuolat ragaukite, nes mačia gali užgožti saldumą. Prišvirkškite įdaro į abi riekes ir jas palikite šaldytuve stingti, kad įdaras taip greitai neištirptų kepant. Dubenyje suplakite pieną, kiaušinį, mažą žiupsnelį druskos, cinamono pagal skonį, 1/2 šaukštelio vanilės pastos ir pagal skonį miltelinio cukraus. Keptuvėje ant mažos liepsnos ištirpinkite šaukštą sviesto, pieno mišinyje iš abiejų pusių pamirkykite įdarytas duonos riekes ir kepkite iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus. Apvertus pirmąkart gali prireikti įdėti daugiau sviesto. Patiekdami lėkštėje pabarstykite milteliniu cukrumi, pagardinkite uogomis ir klevų sirupu.