Režisierės Mildos Augustaitytės trumpametražiame dokumentiniame filme prof. D. H. Pauža atveria duris į mažai pažįstamą mokslo pasaulį ir atskleidžia, kas vyksta su žmogaus kūnu po jo mirties. Kauniečiai filmą galės išvysti balandžio 24 d. naujausių lietuviškų trumpametražių filmų programoje „Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“, o šiame pokalbyje gilinamės į mokslininko pašaukimą, neblėstančią meilę šikšnosparniams ir įžvalgas, kaip mirusiojo širdyje atpažinti empatiją.

– Komiškas filmas mirties tema. Kaip taip nutiko?

– Kūrėjų komanda norėjo sukurti filmą apie žmones, kasdien susiduriančiais su mirtimi, ir jų išgyvenamas emocijas. Iš pat pradžių bandžiau atkalbėti, nes ši tema labai sunki. Tačiau jie vis atvažiuodavo, du mėnesius filmavo, retkarčiais įspeisdavo mane į kampą, nes norėdavo šiurpulingų kadrų. Anatomiją pradedame studijuoti nuo griaučių, tada – raumenys, po truputį lendame gilyn. Tačiau, pavyzdžiui, kai prasideda akies anatomija, ją reikia išimti iš akiduobės ir pačiupinėti patį akies obuolį, – kai kuriems tai nelengva. Tačiau galutinis filmo rezultatas – atrodo, išvengėme siaubo, mane patį nustebino, kad trumpametražis išėjo toks įtraukus ir net smagus.

– Ar rinkotės anatomijos dėstytojo specialybę sąmoningai planuodamas, kad ji reikalinga ir reta?

– Viskas buvo labai paprasta: atsikūrus Lietuvos valstybei, mano seneliai, tėvai ir vėliau mano šeima be jokių dvejonių likome gyventi Kaune, apie nuolatinį gyvenimą kitur nė nesvarstėme. Baigęs Vilniaus universitetą, kuriame įgijau biologo (zoologo) specialybę, pradėjau dirbti Kauno zoologijos sode, bet supratau, kad ten ne mano vieta, nes dominavo veterinarija ir zootechnika, o man norėjosi prasmingų mokslinių tyrimų. Visada sakau, kad mokslinį darbą dirbantis dėstytojas visai kitoks nei dirbantis tik dėstytoju. Mokslininkas visada turi turėti savo nuomonę, pats turi išsiaiškinti, kaip ten kas yra. Kad netaptum kitų ar daugumos tiesų kartotoju, tik būdamas mokslininku pradedi dėstyti studentams.

Mūsų darbas – ne tik suteikti studentams kuo daugiau anatomijos žinių, bet ir paruošti studentus psichologiškai jų būsimai profesijai. Tarkime, pateikti jiems žmonių apsisprendimo kilnumą – tų, kurie savo palaikus paaukoja medicinos mokslo pažangai mūsų šalyje. Pirmasis tam pasiryžęs buvo Amerikos lietuvis, kurio palaikai po mirties atkeliavo į universitetą. Tik praėjus kiek laiko vietiniai pradėjo dažniau aukoti savo palaikus po mirties šiam kilniam tikslui. Domėjausi, kaip vyksta pasaulyje tokio bendradarbiavimo su mokslu proceso integracija, kai normalizuojamas palaikų palaidojimo atidėjimas dėl jų panaudojimo aukštosiose medicinos studijose. Paaiškėjo, kad toks procesas gali užtrukti net iki 30 metų. Ir dar – nemėgstu vadinti palaikų lavonais. Su žmonių lavonais susiduria policininkai, mes studijuojame anatomiją naudodami žmonių palaikus.

Kadras iš filmo „Subtilus reikalas“

– Filme „Subtilus reikalas“ atspindėta, kad, atrodo, pavyko susikurti  puikią darbo ir laisvalaikio / universiteto ir gamtos pusiausvyrą. Kaip tai pavyksta?

– Tada blogai mane supratote! Į šeimos sodybą savaitgaliais važiuoju su visa universitetinių reikalų kupra. Dirbant tokį darbą neįmanoma nuo jo atsiriboti. Tačiau sodyboje negali nepadaryti privalomų kaimietiškų darbų, pavyzdžiui, kūrenti krosnių, ir taip prievarta susikūri atstumą nuo darbo. Juk jei nuolat galvočiau apie darbą, pamirščiau ištraukti sklendę ir pridūmyčiau kambarį, tad visada reikia būti budriam.

– Filme matome jūsų rūpinimąsi balandžiais, esate ir žymiausias šalyje šikšnosparnių žinovas. Papasakokite apie savo augintinius.

– Mane zoologija lydi visą gyvenimą, jaučiu gamtą ir man įdomu gyventi. Ypač patinka paukščiai – jie tobuli. Jaunystėje bandžiau juos laikyti ir daug kartų nepasisekė. Dabar sodyboje auginame vaikystę primenančius balandžius. Tik nesu tobulas veisėjas – nenoriu ardyti netikusių porų, man taip patinka jų natūralūs santykiai. Matau, kad nieko gero iš to neišeis, bet leidžiu likti kartu. Sodyboje sulaukiame ir svečių: vanagai, kiaunės užsuka į balandinę. Nesikišu, leidžiu vykti procesui, nes juk gamtoje gyvename. Kad ir šiandien, prieš išvykdamas savaitgaliui, jau žinau, kad barsukai ieško vikšrų: pievos bus taip išraustos, kad koją gali išsisukti.

Su kitais „augintiniais“, šikšnosparniais, susijęs visas mano gyvenimas. Dar vaikystėje mokytoja man pasiuntė pas zoologijos specialistę, ši sritis labai greitai įtraukė ir sudomino. Mano magistrinis darbas, monografijos irgi buvo šikšnosparnių tema. Būdavo, kad kai kas paminėdavo „šikšnosparnį“, iškart kildavo asociacija su Pauža. Žinau, kad mano vykdytų tyrimų, gilaus pažinimo, edukacijos apie šiuos žinduolius, kuriuos vadinu savo meile, tikrai prireiks ateityje.

Dar vienas įdomus faktas gyvūnų tema: kai manęs klausia, kokio gyvūno širdis artimiausia žmogaus širdžiai, visada pataisau, kad, matyt, yra tokių žmonių, kurie turi kiaulės širdis, tačiau labiausiai jos panašios į šunų. Gal ne veltui pastarieji – ištikimiausi mūsų palydovai.

– Ar mokslininkai vis dar atranda ką nors naujo žmogaus anatomijoje?

– Visa gyvenimą, atrodo, tyrinėjau, vis ką nors naujo atrasdamas. Štai prieš tris savaites ir vėl atradome visiškai naują mūsų mokslo šakai faktą apie širdies nervinę reguliaciją, kurią jau beveik 40 metų tyrinėjame. Mėgstu sakyti, kad raidžių yra tiek, kiek jų abėcėlėje, bet jų begalinės kombinacijos yra naujos galimybės, atveriančios kitus kelius. Man dėl to nepatinka planavimas moksliniame darbe. Jeigu seksiu parašytu projektu, nukeliausiu ten, kur norėjau, bet daug svarbių naujų dalykų gali pasimesti procese. Nemanau, kad atradimai kada nors išsisems, kaip ir žodžiai ar sakiniai, sudaromi iš visiems gerai žinomų raidžių ar žodžių. Nė vienas mokslinis straipsnis neatspausdinamas, jei ten nerašoma kas nors naujo. Norėdamas įkvėpti rimtam darbui savo studentus, visada jiems sakau, kad tai, ką matote prieš save, – esate pirmi, nes niekas to, ką dabar matote, iki jūsų nėra matęs.

Kadras iš filmo „Subtilus reikalas“

– Šiandien visais būdais bandome atitolinti mirtį: gajus jaunystės kultas, ilgaamžiškumo siekis. Ar stengtis išlikti kuo ilgiau jauniems neprieštarauja evoliucijai?

– Mes jau labai seniai priešgyniaujame gamtai ir jos evoliucijai. Žmonės tokie yra: pirma turi padaryti blogai, kad suprastų, kaip nereikėjo daryti. Trumpai apie grožio ir jaunystės kultą: yra paklausa ir yra pasiūla. Reikia labai gero išsilavinimo, kad galėtum atskirti tiesą nuo apgaulės. Kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo jį sunkiau įtraukti į melagystes. Kodėl senas žmogus nebijo mirties? Organizme tarsi viskas savaime susitvarko, tarsi jauti viduje tą gatvę pavadinimu senatvė. Aš pykstu ne dėl to, kad blogėja mano atmintis, o jog suprantu, kad ji blogėja! Tai didžiausias sunkumas. Jaunystėje atrodo viskas gerai, neatkreipiame dėmesio, nes viskas paprasčiau, siauresni interesai, mažiau informacijos į smegenis reikia sutalpinti. Vėliau nervinės ląstelės pradeda vargti, galiausiai miršta ir ištinka protinės disfunkcijos, nervų ligos.

– Ar jus sutinkate, kad stresas yra viena pagrindinių mirtingumo priežasčių?

– Šiandien per lengvai ir plačiai naudojame streso sąvoką. Stresas yra ribotas laikotarpis, kai tu arba žūsti, arba adaptuojiesi. Tačiau sutinku – įtampų yra per daug. Jeigu nesi labai viešas asmuo, to neturėtų būti. Esame įsprausti į elgesio normas, per daug galvojame, ką pasakys kiti. Pats irgi stresuoju, po paskaitos išeinu kaip po gero spektaklio, tikrai pavargęs, bet man norisi, kad mano studentams būtų įdomu, todėl negailiu savęs.

Patarimas stresuojantiems? Reikia stengtis būti laisvesniems. Išties, patinka, kai žmonės turi gerą humoro jausmą. Jie visada pozityviai nuteikia, stebiuosi tokiais tipažais. Nereikia būti juokdariu, bet eikime prie tų žmonių, kurie nepriklausomi, kurie stimuliuoja mūsų kūrybiškumą. Viskas priklauso nuo lyderių: jei jie spaudžia, tai sukuria įtampą, bet jeigu yra laisvė, tada žmogus atsiskleidžia. Būna, kartais patys žmonės pasirenka tam tikras situacijas ir jose kankinasi, bet juk tai jų pačių sprendimas.

Organizatorių nuotr.

– Mokslininko žvilgsnis į mirtį. Ar čia yra vietos tikėjimui ir sielos sąvokai?

– Sakoma, fronto apkasuose nėra nė vieno, kuris netikėtų. Viskas priklauso nuo sąlygų, kartais būtina kuo nors tikėti, nes labai padeda. Tačiau kartais ši būtinybė užsimiršta. Aš nesu praktikuojantis katalikas, tačiau nuolat bendrauju su Aukščiausiuoju ir mudu bandome rasti sutarimą. Mirtis – tai tiesiog signalas, kad esame laikini. Tiek daug investuojame į save ir galiausiai suprantame, kad mes neamžini.

Pabandysiu atsakyti į gilų klausimą apie sielą. Universitete tyrinėjame širdies nervines struktūras, nes per jas yra valdoma pati širdis. Posakis „Suprask protu, pajausk širdimi“ yra būtent apie tai, ką mes jau seniai tyrinėjame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos institute. Širdies nervinės ląstelės – visų pirma širdies jutimai, kuriuos praradus, širdis ar jos dalis pasidaro nejautri. Tad taip išeina, kad mes, anatomijos mokslininkai, tyrinėjame jutimus širdimi. Atvėrus žmogaus palaikus ir specialiais būdais išryškinus nervines ląsteles širdyje, kartais randu širdis pilnas nervinių ląstelių, bet kitais kartais jų reikia gerai paieškoti. Bent jau teoriškai galima spėti, kurio žmogaus širdis yra jautresnė pagal šį kiekybinį kriterijų. Taigi siela yra visuma mūsų nervinės veiklos: vienas individas tarsi turi daugiau empatijos ir jautrumo, o kitam to buvo pagailėta. Žinau, kas yra žmogus su siela ir be sielos ir neabejoju, kad numirę jos netenkame.

Kas? Naujausių lietuviškų trumpametražių filmų programa „Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“. Po seanso – susitikimas su filmo režisiere M. Augustaityte ir prof. D. H. Pauža.

Kur? Kino centre „Romuva“.

Kur? Balandžio 24 d. 18 val.