Ši drama kalba apie žmoniškumą, nykstantį ten, kur turėtų būti stipriausias. Ji parodo ne tik biurokratijos beširdiškumą, bet ir tai, kaip pavojingi gali tapti tie, kurie patys kadaise buvo silpni, – kai buvę migrantai ima išnaudoti naujai atvykusius, vietoj solidarumo siūlydami melą. Šis aspektas tampa vienu įtaigiausių: Souleymaną sulaiko prancūzų policininkai, tačiau jį paleidžia, o nakvynės namuose artimiausiu bičiuliu tampa žmogus,  priešingai nei dauguma kitų ten esančių, ne iš Gvinėjos. Jo tautiečiai, kaimynai iš Afrikos, tampa pagrindiniais priešais: jie jį apvagia, apgauna, sumuša, ignoruoja ir vis tiek reikalauja, kad jis parūpintų jiems darbą, sumokėtų, kiek skolingas. Empatijos nesulaukiama, bet paslaugų reikalaujama nuolat.

Tai istorija apie žmogų, kurio tikėjimas žmonėmis senka, bet kuris vis tiek išlieka jautrus. Vienoje jautriausių scenų Souleymanas ne tik pristato picą vienišam, vos paeiti galinčiam senukui, bet ir užneša maistą į septintą aukštą, padeda jam atsisėsti, pasikalba – nors to nereikalauja nei taisyklės, nei klientas. Tokios detalės kuria stiprų emocinį portretą – žmogaus, kuris kasdien rizikuoja sveikata ir kovoja dėl kiekvieno užsakymo, bet vis tiek mato kitą kaip individualią sielą.

Beveik visi aktoriai – neprofesionalai, o daugumos vardai filme – tikri.

Vienas stipriausių filmo aspektų – jo artimumas tikrovei. Interneto kino duomenų bazės IMDb duomenimis, B. Lojkine’as kartu su atrankos režisiere Aline Dalbis bendravo su Paryžiaus Gvinėjos bendruomene ir kurjeriais, kad filme būtų tiksliai ir atsakingai perteiktas jų gyvenimas. Beveik visi aktoriai – neprofesionalai, o daugumos vardai filme – tikri. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Abou Sangare’as į Prancūziją atvyko dar būdamas nepilnametis. Iki filmo jis tris kartus gavo neigiama atsakymą į prašymą išduoti leidimą gyventi, tačiau po „Souleymane’s Story“ sėkmės ir viešumo 2025 m. jam vis dėlto suteiktas leidimas vieniems metams (IMDb, 2024). Tai dar labiau sustiprina filmo poveikį – kai kūrinys ne tik atspindi tikrovę, bet keičia realius žmonių gyvenimus.

Filmas nepalieka abejingų – jį įvertino ir Kanų kino festivalio žiuri, skirdami prizą ir apdovanojimą pagrindiniam aktoriui. Svarbiausia – jis kviečia permąstyti tai, ką dažnai pamirštame: kad žmogaus, kuris mus aptarnauja, gabena maistą, šypsosi ar stovi eilėje prie migracijos centro, rytojus ne visada yra saugus. Šiame pasaulyje ne tik sunku gauti dokumentus – jame sunku neprarasti savęs.