Filmas „Čia“: laiko labirintas viename name Pereiti į pagrindinį turinį

Filmas „Čia“: laiko labirintas viename name

Ar kada nors svarstėte, kokį gyvenimą patyrė jūsų naujas namas ar butas prieš jums atsikraustant? Kokių išgyvenimų, istorijų galėtų atskleisti sienos, jei jos prakalbėtų? Robertas Zemeckis filme „Čia“ bando perteikti šį klausimą, per vieno kambario prizmę atskleisdamas dešimtmečius gyvenimo istorijų. Ši drama sukurta pagal Richardo Mc Guire’o 2014 m. grafinį romaną.

Filmas „Čia“: laiko labirintas viename name
Filmas „Čia“: laiko labirintas viename name / Kadras iš filmo „Čia“

Filmo veiksmas prasideda dar prieš žmonijos atsiradimą – nuo dinozaurų laikų, per ledynmečius, vietinių Amerikos gyventojų kasdienybę, iki XX a. pradžios, kai pastatomas namas, kuris tampa centrine filmo veiksmo vieta. Tačiau vietoj tradicinės, chronologiškai pasakojamos istorijos „Čia“ naudoja fragmentišką, daugiaplanę struktūrą: ekranas dažnai padalijamas į kelias dalis, vienu metu rodant skirtingų laikotarpių įvykius. Šis pasakojimo būdas vizualiai intriguoja ir sukuria originalią atmosferą, tačiau per dažnas šuoliavimas laike trikdo emocinį įsitraukimą.

Vienas ryškiausių režisieriaus sprendimų – statiška kamera, kuri visą filmą išlieka viename kambaryje. Tai leidžia žiūrovui pamatyti, kaip keičiasi vieta ir žmonės, kaip su kiekviena skirtinga šeima, kiekvienu laikotarpiu pasikeičia pats kambarys, bet dėl tokio filmavimo būdo yra svarbu sukurti stiprų emocinį ryšį su veikėjais. Didžiausias filmo trūkumas ir buvo emocinio ryšio su personažais stygius. Daugumoje veikėjų nebuvo bandyta atskleisti asmenybės ar išskirti juos iš minios. Filme viena šeima buvo pagrindinė ir daugiausia rodomas jos gyvenimas name, per kitus personažus buvo šokinėjama, juose trūko gilesnio charakterio vystymosi, todėl į juos buvo sunku įsijausti.

Pagrindinė pasikartojanti šeimos gyvenimo linija – viena amerikiečių šeima, kuri apsigyvena name maždaug apie 1970–1980 m. Namą įsigyja kareivis Al Youngas, sugrįžęs po Antrojo pasaulinio karo, su žmona Rose Young. Jie šiame name užaugina tris vaikus. Labiausiai fokusuojamasi į vieno vaiko – Richardo – gyvenimą. Jis svajoja užaugęs būti menininku, bet paaiškėja, kad jo mergina Margareta laukiasi. Jie susituokia ir, užuot siekęs menininko karjeros, Richardas įsidarbina draudimo įmonėje, kad galėtų išlaikyti šeimą. Kadangi finansinė situacija įtempta, Margareta ir Richardas priversti persikelti gyventi pas jo tėvus. Metams bėgant, filme rodomi Youngų šeimos išgyvenimai, džiaugsmai, skausmai, augimas ir mirtis. Tarp šios šeimos gyvenimo etapų matome ir kitas šeimas iš skirtingų epochų, tačiau į kitų šeimų istorijas nesigilinama. Filme vaizduojamos Youngų šeimos emocionalesnės akimirkos neįtraukia, nes peršokama į kitą sceną, kitą epochą, kuri neturi to paties emocionalaus lygio.

R. Zemeckis filmui „Čia“ sugrąžino dvi žvaigždes, kurios vaidino garsiausiame jo sukurtame filme „Forestas Gampas“, Tomą Hanksą ir Robin Wrigt, įkūnijusius Richardą Young ir Margaretą. Aktoriai vaidino personažus nuo pat jaunystės iki senatvės, tam R. Zemeckis panaudojo „Methaphysic“ programą, kuri suteikė galimybę atjauninti aktorius, tačiau šios programos panaudojimas sulaukė daug kritikos. Kaip pažymėjo kritikas Peteris Sobzcynskis, „pernelyg dažnai atrodo, kad aktorių veidai plastiliniški. Tai blaško dėmesį (dėl to R. Wright ypač kenčia) ir sumažina emocijas, kurias bando sukelti veikėjai.“ (1) Dėl šios technologijos nukenčia ne tik filmas – kenčia ir pačių aktorių vaidyba, sumažėja žiūrovų emocinis įsitraukimas.

R. Zemeckio filmas remiasi R. McGuire’o grafiniu romanu „Čia“. Knygoje taip pat viena patalpa tampa laiko kapsule, kurioje skirtingi laikotarpiai susiduria viename puslapyje. Romane naudojama komiksų struktūra, kurioje keli laiko pjūviai vaizduojami viename kadre. Toks principas išlaikomas ir filme, tik perkeliamas į judantį vaizdą. Pagrindinis skirtumas tarp filmo ir novelės – filme veikėjų gyvenime vaizduojama daugiau melancholiškų akimirkų, o džiaugsmingos ir žaismingos, skirtingai nei novelėje, mažiau išryškinamos. (2)

Nors kūrinys ir turi savų trūkumų, R. Zemeckiui pavyko sukurti filmą, kuris sukelia pamąstymų apie mūsų pačių gyvenimus. Viename kambaryje vykstantis veiksmas yra egzistencinio laiko liudininkas. Ši erdvė tampa tarsi atminties archyvu, kurį kaupia pats namas. Tai inspiruoja susimąstyti apie istorijas, slypinčias kiekviename name ar bute, kuriame gyvename. Šokinėjimas nuo vienos akimirkos prie kitos parodo, kad žmogaus gyvenimas yra trumpas ir prabėga kaip blyksnis: viename lange vaizduojama mirštanti moteris, kitame – gimstanti. Tokia struktūra kviečia žiūrovą kontempliuoti – ne apie veiksmą, bet apie laiko prigimtį, žmonių ryšį su vieta ir tai, kaip erdvės išsaugo mūsų buvimą net tada, kai mūsų pačių jau nėra. Kūrinyje laikas pasitelkiamas siekiant suartinti žmones, fokusuojantis į panašumus tarp kiekvienos šeimos, nepaisant skirtingų laikotarpių.

Filmas „Čia“ – tai unikalus kinematografinis eksperimentas, kuris įtraukia savo idėja ir vizualiu perteikimu. Tai filmas, kuris ne visada leidžia įsijausti į emocines veikėjų akimirkas, tačiau geba sukelti pamąstymų apie laiką, atsiminimus ir gyvenimo trapumą. R. Zemeckio darbas – ne kiekvienam, bet tiems, kurie ieško netradicinių kino formų, „Čia“ gali tapti ne tik filmo, bet ir savirefleksijos patirtimi.

1 - https://www.rogerebert.com/reviews/here-film-review

2 - https://theconversation.com/here-this-mawkishly-sentimental-adaptation-has-lost-the-brilliance-of-r…

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Richard

No****ri su************ti ********e****rį vie****n****ai nak************a****i? **** -​​> N****U****4****​F********
0
0
Visi komentarai (1)