„SESERYS“: FILMAS APIE GARSIAS KAUNO ŠEIMAS

Personažai, kuriems nereikėjo ieškoti autoriaus, – taip, perfrazavus žinomos Luigi Pirandello pjesės pavadinimą, galima būtų drąsiai pasakyti apie filmą "Seserys", pasakojantį apie tarpukariu Kaune žinomas Danieliaus Pomeranco ir Kipro Petrausko šeimas, jų ypatingą santykį istorinio virsmo metais.

Džiaugiasi pasirinkimu

M. ir K.Petrauskų muziejuje, į kurį kauniečiai rinkosi pamatyti režisierės Lilijos Kopač ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjos Danutės Selčinskajos sukurto filmo "Seserys", du šio įtaigaus, šilto, profesionalaus kūrinio personažai sėdėjo pirmoje žiūrovų eilėje. Tie personažai – tai smuikininkė, Bostono (JAV) universiteto profesorė Danutė Pomerancaitė-Mazurkevič ir jos gelbėtojų Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės bei Kipro Petrausko dukra grafikė Aušra Petrauskaitė.

Abi šios brandaus amžiaus, bet žavesio nepraradusios moterys, žiūrėdamos į ekraną, ne kartą slapčia braukė neklusnias ašaras. O ekrane mirgėjo turtingas, įvairialypis prieškario Kauno muzikinis gyvenimas, nuotraukos ir filmuoti kadrai iš Pomerancų ir Petrauskų šeimų gyvenimo.

Anot D.Selčinskajos, "Seserys" – tai jau ketvrtas drauge su L.Kopač sukurtas filmas apie jaudinamas žmogiškumo apraiškas Holokausto metu. "Būtent, kai yra tokios ribinėse situacijos, ir atsiskleidžia žmogaus siela. Esame laimingos, kad neapsirikome pasirinkdamos ketvirtajam mūsų kūriniui Petrauskų ir Pomerancų šeimas. Ir ne vien todėl, kad šios šeimos paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje, bet dar ir todėl, kad tai buvo labai šilti, gražūs įvairiomis prasmėmis žmonės. Kaip, beje, ir jų palikuonys", – sakė D.Selčinskaja.

D.Pomeranco pėdsakas

Filmas buvo rodomas name, kurio viename iš butų tarpukariu gyveno žinomos aktorės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės ir nepakartojamo tenoro, nepaprastai Lietuvoje mylėto dainininko Kipro Petrausko šeima.

Kaip į ją pateko ir augo džiazo pradininku Lietuvoje laikomo D.Pomeranco (manoma, kad būtent jis, studijuodamas Berlyno konservatorijoje, įkalbėjo Danielių Dolskį atvažiuoti į Kauną) ir jo žmonos Rivos dukra Danutė? Į tai atsako filmo kūrėjos, pasitelkusios iki šiol neregėtas tarpukario Kauno filmuotas akimirkas, nuotraukas, negirdėtas melodijas, VDU istoriko dr. Lino Venclausko komentarus, A.Petrauskaitės išsaugotus laiškus, atvirukus, jos ir Danutės prisiminimus.

Filme pasakojama apie D.Pomeranco (1904–1981) iniciatyva XX a. ketvirtajame dešimtmetyje įkurtą džiazbandą, su kuriuo jis grojo "Konrado", "Monikos" kavinėse. Netrukus šis ansamblis meistriškumu ėmė varžytis su garsiuoju "Hofmeklerbandu", grojusiu "Metropolio" restorane. Būtent su šiuo D.Pomeranco, kuris stebino virtuoziškomis smuiko improvizacijomis, orkestru solistas Antanas Dvarionas 1936 m. Londone įrašė vienuolika plokštelių – madingų tango, valsų, fokstrotų melodijų rinkinį.

Deja, karo pradžioje talentingas smuikininkas ir džiazo pradininkas Lietuvoje kartu su žmona Riva buvo uždaryti į Kauno getą. Tačiau ir čia drauge su Moiše Hofmekleriu išliko kūrėjais, kėlusiais likimo draugų dvasią – suorganizavo 40 muzikantų kalinių orkestrą, rengė dideles simfoninės muzikos programas. Bet koks buvo D.Pomeranco ryšys su Petrauskais?

Mergytė iš bulvių maišo

K.Petrausko žmona Elena gerai pažinojo D.Pomeranco žmonos seserį. Kai Pomerancai nutarė gelbėti gete gimusią ir čia pusantrų metukų sulaukusią savo dukrelę nuo tikros pražūties, nusprendė kreiptis pagalbos į Petrauskus. Ir neapsiriko – filme apie tai gan smulkiai papasakota ir parodyta.

Be to, po jo peržiūros salėje sėdėjusi buvusio Kauno kailių fabriko "Lapė" direktoriaus Balio Simanavičiaus dukra Marija Rupeikienė patvirtino, kad išvežtą iš geto vaistais užmigdytą Pomerancų mėlynakę dukrelę maiše su bulvėmis atgabeno į Petrauskų namus ir perdavė į rankas E.Petrauskienei jos, Marijos, tėvelis B.Simanavičius. Jis ir Danutės vardą jai suteikė.

Suprasdami iškilusį šeimai pavojų, Petrauskai su su dviem dukromis, sūnumi ir Danute išvažiavo į savo dvarą Rainiuose. Iš ten E.Petrauskienė su vaikais išvyko į Palangą, o kurortauti nemėgęs K.Petrauskas liko dvare. Dėl šios priežasties jie tapo atskirti fronto – E.Petrauskienė su vaikais atsidūrė išsklaidytų asmenų stovykloje Vokietijoje, o K.Petrauskas liko Lietuvoje.

Išvengė didelių nelaimių

Pasak A.Petrauskaitės, Lietuvoje likęs jos tėtis vis ragino šeimą grįžti į tėvynę, tačiau mama dvejojo. Pagaliau drauge su dukrelėmis Aušra ir Danute 1948 m. ji ryžosi šiam žingsniui, o likę šeimos nariai išvyko į Australiją. Beje, E.Petrauskienė ne veltui dvejojo, prieš grįždama į Lietuvą – Vilniuje iš traukinio buvo išleistos tik kelios šeimos, o kitos buvo išvežtos tiesiai į Sibirą. Sovietai leido E.Petrauskienei išlipti iš traukinio Lietuvoje, nes toks įvykis – garsios teatralų šeimos grįžimas iš emigracijos – buvo parankus valdžiai.

Danutės tėvai Pomerancai, per stebuklą išvengę mirties, 1948 m. susitiko Kaune su savo dukrele, kuri ilgokai nenorėjo jų pripažinti. D.Pomerancas grojo Kauno operetėje, kavinėje "Tulpė", vėliau – Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre.

Sovietmečiu D.Pomerancaitė baigė M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, studijavo Maskvoje pas įžymųjį smuikininką Davidą Oistrachą, o 1974-aisiais su šeima emigravo į Kanadą. Apsigyvenusi JAV, profesorė iki šiol dirba Bostono universiteto Menų kolegijoje, globoja čia atvykstančius studijuoti studentus iš Lietuvos.

Smuikas teikė stebuklus

D.Pomerancaitė, kuri atidžiai klausėsi tėvo smuiko garsų iš filmo garso takelio, sakė, kad smuikas yra išgelbėjęs jos tėvo ir jos pačios gyvybę. Mat Dachau koncentracijos stovykloje, į kurią buvo patekęs D.Pomerancas, vienas vokiečių karininkas mėgo klausytis smuiko melodijų ir retkarčiais pamėtėdavo smuikininkui duonos... Smuikas padėjo likti gyvai ir Danutei.

Kartą ji, būdama Maskvos konservatorijos studentė, drauge su kitais muzikantais gastroliavo Kamčiatkoje. Grįžtant po vieno koncerto autobusiuku, šis pateko į sunkią avariją, tačiau Danutė liko gyva, nes buvo atsirėmusi nugara į smuiką su futliaru. Smūgio metu smuikas subyrėjo į šipulius, kuriuos jauna mergina susirinko ir saugo iki šiol.

Vietoje epilogo

Kai filmo kūrėjų pasiteiravome, iš kur gauti dar niekur nematyti tarpukario Kauno vaizdai, D.Pomeranco džiazbando muzika su Antano Dvariono balsu, D.Selčinskaja paaiškino: "Nematytą jokiame ekrane tarpukario filmuotą medžiagą mums pateikė 94 metų Judita Šperlingienė-Zupavičienė. Tarpukariu ji gyveno Kauno centre. Iki šių dienų ji yra išsaugojusi jos dėdės, atvažiavusio tarpukariu iš Paryžiaus į Kauną, čia filmuotus kadrus. Na, o ypač retai viešumoje girdimų tarpukario muzikantų ir dainininkų įrašų, tiksliau – plokštelių, aptikome pas kolekcininką Algirdą Motieką."

Filmo pristatyme dalyvavusi A.Petrauskaitė jo kūrėjoms buvo pateikusi ne vieną išsaugotą šeimos su Danute nuotrauką, jos laiškus ir net atvirukus, rašytus vaikiška ranka. Dabar Aušra gyvena Vilniaus centre, name, kur prabėgo paskutiniai jos tėvų gyvenimo metai.

Elena ir Kipras Petrauskai 1993 m. (po mirties) už išgelbėtą Danutės ir kitų žydų vaikų gyvybę buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 1999 m. jiems buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Už išgelbėtą mamos, Danutės Pomerancaitės, gyvybę filmo pabaigoje Petrauskams dėkojo D.Pomerancaitės dukra.