PARLAMENTINĖ REZISTENCIJA: ŠIANDIEN IR PRIEŠ 30 METŲ

Deja vu. Gegužės pabaigoje sukako 30 metų, kai Lietuvos nepriklausomybę atkūręs parlamentas išsiskyrė posėdžiauti į dvi sales. Dabar vėl griebtasi šios keistos politinės kovos priemonės.

Ką boikotuoja opozicija?

Šią savaitę Seime tikimasi suformuoti dialogo grupę ir kažkaip sulipdyti skilusį parlamentą. Ir anksčiau būdavo, kad protestuodami politikai apleisdavo posėdžių salę, bet trumpam. Šįsyk opozicija, praėjusį ketvirtadienį pasitraukusi į istorinę Kovo 11-osios salę, paskelbė ultimatumą: jei nebus atsižvelgta į jos reikalavimas, į posėdžių salę negrįš iki rugsėjo 10-osios, nedalyvaus ir komitetų, komisijų darbe.

Nesantaika sprogo, kaip sakoma, lygioje vietoje. Praėjusį antradienį svarstant žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko interpeliaciją opozicija susiskaičiavo turinti per mažai balsų ir, vadovaudamasi Seimo statutu, paprašė pertraukos. Valdantieji, taip pat vadovaudamiesi Statutu ir taip pat susiskaičiavę balsus, nutarė trečiadienį sušaukti nenumatytą posėdį. Lig šiol niekada dėl interpeliacijos nedaryta pertrauka, bet ir nešauktas posėdis praktiškai dėl vieno klausimo. Politinė aritmetika primena vaikiškus žaidimus, bet čia nėra nieko nei neteisėto, nei naujo.

Tačiau opozicija trečiadienio posėdį boikotavo, o ketvirtadienį rytą pasipiktino gavusi pirmininkavimo posėdžiams grafiką – opozicijai atstovaujančių Seimo vicepirmininkų ten nebuvo. Valdantieji sako žinoję apie opozicijos planus, tad rūpinęsi sklandžiu Seimo darbu, bet vis dėlto atsiprašė.

Politinė aritmetika primena vaikiškus žaidimus, bet čia nėra nieko nei neteisėto, nei naujo.

Opozicijos atstovai neneigia, kad jau iš vakaro buvo rezervavę Seimo istorinę salę, vadinasi, kartu posėdžiauti neketino. Tad, jei nedalyvauji posėdyje, kaip jam pirmininkausi?

Opozicija kaltina valdančiuosius, kad šie nepaiso jos teisių. Tačiau, Seimo sekretoriato duomenimis, šią kadenciją opozicijos iniciatyva užregistruoti 357 įstatymų projektai, 255 pateikti. Iš jų daugiau nei pusei – net 146 – Seimas pritarė po pateikimo, 34 iš jų priimti. Tarp kitų trylika prieštaravo Konstitucijai, 92 kol kas nebuvo pateikti, dešimt projektų iniciatoriai atsiėmė. „Praėjusią kadenciją mes, būdami opozicijoje, tokio dėmesio iš valdančiųjų negalėjome tikėtis. Opozicija Seime neturėjo ir tiek Seimo vicepirmininkų kaip dabar“, – faktus, o ne emocijas dėsto Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Atsitraukti neketina

Opozicija ketvirtadienį Seimo pirmininkei įteikė reikalavimų sąrašą, vienas jų – sudaryti pozicijos ir opozicijos dialogo darbo grupę. Penktadienį ryte frakcijos gavo kvietimą siūlyti į ją savo atstovus.

Tad vienas reikalavimas jau patenkinamas. Tačiau valdantieji neslepia, kad toks jis vienintelis, kitų nežada įgyvendinti. Bet kam buriama dialogo grupė, jei neketinama jo ieškoti?

Opozicija, visų pirma, reikalauja besibaigiančioje pavasario sesijoje svarstyti tik su ekonominėmis ir socialinėmis problemomis susijusius klausimus, vadinasi, atsisakyti projektų dėl civilinės sąjungos, valstybės vadovo statuso Vytautui Landsbergiui ir kitų, pasak jų, kiršinančių visuomenę. Antra, ragina valdančiuosius spręsti dėl žemės ūkio ministro K.Navicko atstatydinimo. Trečia, siūlo V.Čmilytei-Nielsen pasitikrinti, ar ji tebeturi Seimo pasitikėjimą. Ketvirta, kviečia užtikrinti Seimo opozicijos teises.

Tačiau, pasak Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, interpeliacijos procedūra K.Navickui baigta, o opozicijos projektai su jų ekonominiais pasiūlymais negali būti svarstomi, nes biudžetas ką tik peržiūrėtas. Šis, kaip žinia, ne guminis. Seimo pirmininkei tikrintis pasitikėjimo lygį nėra pagrindo, o opozicija turi daugiau teisių nei ankstesnės.

Kurių reikalavimų pasiryžusi atsisakyti opozicija? Juk derybose turėtų nusileisti abi pusės. „Priklausys ir nuo to, kaip reaguos dauguma. Jų komentarai dėl mūsų reikalavimų nebuvo daug žadantys. Tas arogancijos lygis turi kiek pažemėti, kad jie išgirstų kitą pusę. Valdančiosios partijos sakė, kad ateina su nauja politine kultūra, bet tai virsta daugiau politine diktatūra, kai visai nesiskaitoma su opozicija ir užmirštama, kad parlamentarizmas nėra vien daugumos valia. Atstovaudama savo rinkėjų lūkesčiams opozicija turi turėti savo teises. Tikimės tikrai konstruktyvių sprendimų“, – sako didžiausios opozicinės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnė Aušrinė Norkienė ir  primena, kad kai reikėjo susitelkti ir priimti svarbius sprendimus, opozicija už juos balsavo, bet iš daugumos pasigenda atgalinio ryšio. Pasak jos, valdantieji naudoja galios, o ne argumentų priemones.

Arogancija: pasak A.Norkienės, valdančiųjų arogancijos lygis turi kiek pažemėti, kad jie išgirstų kitą pusę. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Vis dėlto opozicijos atstovė pripažįsta: „Suprantame, kad pinigų biudžete yra tiek, kiek yra, bet kažkokius sprendimus reikia daryti. Dėl dalies siūlymų galėtume diskutuoti, bet tam reikia bent jau pradėti diskusiją nors dėl kažko.“

Tačiau, pabrėžia A.Norkienė, pareiškime sąmoningai paminėta, kad dabar prioritetas – socialiniai ir ekonominiai klausimai, todėl jie turi būti vieninteliai pavasario sesijoje: „Tad neturėtų kilti noras įtraukti į darbotvarkę tokių įstatymų, kurie skaldo visuomenę.“

O Rinkimų kodeksas? Pasak A.Norkienės, opozicija supranta, kad tai svarbu, bet priklausys, ar valdantieji linkę derėtis, nes dabar kamuolys – daugumos pusėje ir jie turi pradėti apie tai šnekėti.

Opozicija kaltina valdančiuosius, kad, esant įtemptai geopolitinei situacijai, šie kiršina žmones kontroversiškais projektais. Negali sakyti, kad tokiems kaltinimams visai nėra pagrindo. Bet kai viena valdančioji partija laikosi ant poros įstatymų, sunku tikėtis, kad nusileis dėl kompromiso. Valdantieji irgi apeliuoja į geopolitinę situaciją. „Blokuoti parlamento darbą dabar yra neatsakinga. Vidinė destrukcija yra būtent tai, ko dabar labiausiai ir nori Lietuvai priešiškos šalys“, – pabrėžia V.Čmilytė-Nielsen, ir ji teisi. Opozicija, reikalaudama pritarti jų projektams, kurie, kai kurių ekonomistų vertinimu, skamba gražiai, bet naudos daug neduotų, žinoma, kaupia gerbėjų ratą rinkimams. Vieną jau tikrai įgijo: į savo reikalavimų sąrašą įtraukę ir Seime palaikymo nesulaukusius Prezidento siūlymus, netruko sulaukti jo palaikymo. Į pozicijos ir opozicijos ginčą įsitraukusio Gitano Nausėdos nuomonė buvo lengvai prognozuojama: jis pareiškė, kad opozicijos reakciją sukėlė valdančiųjų beatodairiški veiksmai ir „buldozerio principai politikoje“.

„Buldozeriai“ važinėja po visų kadencijų Seimo posėdžių salę, dabar – taip pat. Bet ar Prezidentas, žadėjęs skirtingas politines jėgas susodinti prie vieno stalo, tik tiek turi visuomenei pasakyti vertindamas susiklosčiusią neeilinę politinę situaciją? Tad dabar Seime šmaikštaujama: kurioje salėje šią savaitę metinį pranešimą skaitys Prezidentas? Gal norės istorinėje?

Klausimas: kurioje salėje šią savaitę metinį pranešimą skaitys Prezidentas? Gal norės istorinėje? (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Ar laužo priesaiką

Vis dėlto Seimo nariai, atrodo, yra vieninteliai valstybės piliečiai, kuriems neatvykus į darbą netaikoma jokių sankcijų.

Štai praėjusį penktadienį buvo paralyžiuotas komitetų darbas, nes, neatvykus opozicijos atstovams, posėdžiams pritrūko kvorumo. Bet, pasak A.Norkienės, pagal dabar galiojantį Seimo statutą už tai negalima mažinti ir parlamentarų atlyginimų.

„Valdančiųjų ir opozicijos ginčai ir konfliktai demokratinėje valstybėje – natūralus procesas. Jei jų nebūtų, kiltų klausimas, kokioje valstybėje gyvename. Bet forma, kurią pasirinko opozicija, reikšdama savo nepasitenkinimą, kelia abejonių“, – situaciją vertina Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė, buvusi Konstitucinio Teismo (KT) teisėja Toma Birmontienė.

Ji pabrėžia, kad pirmiausia reikia suprasti, kas yra Seimo narys. Kiekvienas norintis juo tapti turi suprasti, kad pagrindinis jo darbas ir pareiga – dalyvavimas posėdžiuose, įstatymų leidimo procese, diskusijos komitetuose, t.y. bendras veikimas, o ne individuali veikla.

Keistai atrodo dabartinė situacija. Seimo nariai turi suprasti, kad jie buvo renkami į Seimą, jog dalyvautų jo darbe.

„Keistai atrodo dabartinė situacija. Seimo nariai turi suprasti, kad jie buvo renkami į Seimą tam, jog dalyvautų jo darbe, o ne organizuotų kitą veikimą, kuris daro Seimo darbą beveik neįmanomą, nes gali strigti įstatymų leidybos procesas“, – sako T.Birmontienė.

Šiuo metu dauguma lyg ir gali tai daryti viena: įstatymams priimti reikia, kad Seimo posėdyje dalyvautų daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o valdantieji dabar turi 74 mandatus. Tačiau tarp jų vienuolika yra Vyriausybės nariai, tad jie ne visuomet gali atvykti į Seimo posėdžius. Be to, laukia svarbūs balsavimai dėl konstitucinių įstatymų – Referendumo, Rinkimų kodekso, kuriems priimti reikia 71 balso, o tarp valdančiųjų yra keli „opozicionieriai“. Net jei tuos konstitucinius įstatymus  valdantiesiems pavyktų priimti vien savo balsais, visuomenės pasitikėjimo Seimu ir valstybe tai tikrai nepridėtų.

Buvusi KT teisėja pabrėžia, kad Seimo veikimas yra ir pozicijos, ir opozicijos kolektyvinis darbas. Bet, būnant opozicijoje, reikia suprasti, kad jei nesi valdančioji dauguma, turi ieškoti būdų, kaip įgyvendinti savo siekius, tačiau tai nereiškia trikdyti viso parlamento veiklos. „Dabartinė situacija kelia abejonių, ar visi supranta savo kaip parlamentarų pareigą dalyvauti Seimo darbe. Kaip opozicija jame dabar dalyvauja, jei atsisako eiti į posėdžius?“ – sako T.Birmontienė.

Priesaika: pasak T.Birmontienės, kyla abejonių, ar visi supranta savo kaip Seimo narių pareigą dalyvauti jo darbe, o jei procesas užtruktų, kiltų klausimas, ar Seimo nariai, kurie savo veikimu trikdo Seimo darbą, laikosi priesaikos. (K. Vanago/BNS nuotr.)

Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas konservatorius Stasys Šedbaras ketina kreiptis į Etikos ir procedūrų komisiją, kad ši įvertintų, ar opozicijos parlamentarai nepažeidžia Seimo nario priesaikos. Jei taip, jiems grėstų apkalta. Bet komisijai vadovauja opozicijos atstovė A.Norkienė, joje vos vienu daugiau valdančiųjų atstovų.

„Dar tik proceso pradžia, bet jei procesas taptų ilgalaikis, iš tikrųjų kiltų klausimas, ar Seimo nariai, kurie savo veikimu iš esmės trikdo viso Seimo darbą, laikosi priesaikos“, – sako T.Birmontienė.

2014 m. KT yra konstatavęs, kad be pateisinamos priežasties praleidusi 64 Seimo plenarinius ir 25 komiteto posėdžius tuometė parlamentarė Neringa Venckienė sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Tai jai kainavo Seimo narės mandatą.

„Nežinau, ar patys Seimo nariai supranta, kad tokiu veikimu ardo Seimo darbą. Jei jų atsisakymas dalyvauti posėdžiuose sutrikdys kokius balsavimus, kyla ir politinė atsakomybė, ir prieš rinkėjus. Opozicija sako, kad nori jiems ir to, ir kito. Bet kaip gali tai pasiekti, jei faktiškai užsiimi destrukcija?“ – retoriškai klausia T.Birmontienė.

Sutarimai burtų keliu

Seimo narys Eugenijus Gentvilas parlamentinę rezistenciją išgyvena antrąkart.

„1992 m. analogišką manevrą atliko valdantieji. Tuo metu Sąjūdžio frakcija paskelbė apie Seime vykstantį šliaužiantį perversmą ir pradėjo parlamentinę rezistenciją – ėmė boikotuoti posėdžius. Seimo darbas sutriko, todėl pats Seimas save paleido. Kuo tai baigėsi? Išankstiniai Seimo rinkimai baigėsi boikoto rengėjų sutriuškinimu, kai į valdžią grįžo buvę komunistai“, – pasakoja politikos senbuvis.

Kitas buvęs tų įvykių liudininkas primena, kad 1992-ųjų gegužės 23 d. vyko vadinamasis prezidentinis referendumas. Žlugus dešiniųjų siekiams, kad mūsų valstybė būtų prezidentinė, gegužės 26-ąją Vytautas Landsbergis Seime pareiškė: „Aš tikrai neketinu dangstyti perversmo, jeigu jis bus tęsiamas. Susimąstykite, dabartinės daugumos deputatai, ar turite stumti keturias Sąjūdžio frakcijas į parlamentinę rezistenciją, ar galite rizikuoti nežinomais procesais visuomenėje. Išsirinkime Seimą, ir kuo greičiau! Siūlau daryti tai rugpjūčio mėnesį, gal 23-iąją. Arba sustabdome šliaužiantį perversmą ir einame garbingai į Seimo rinkimus, arba tęskite perversmą be manęs.“

Grupė dešiniųjų persikėlė posėdžiauti į anuomet Prezidiumo, dabar – Konstitucijos salę. Teisine prasme jų, kaip ir dabar opozicijos posėdžiavimas kitoje salėje, legitimumas buvo nulinis. Juokauta, kad parlamentas tapo dvejų rūmų. Beje, anuomet buvo ne tik parlamento pirmininkas, bet ir seniūnas. Tuomet juo buvęs E.Gentvilas liko pirmininkauti posėdžiams parlamento salėje. Bet nors likusiųjų čia buvo šiek tiek daugiau nei išėjusiųjų, kvorumo neužteko ir priimti teisės aktų jie negalėjo.

Po gero mėnesio ir vienos, ir kitos pusės protai prablaivėjo. Reikėjo galvoti apie Lietuvą, rengti Konstituciją. Buvo Kęstučio Lapinsko vadovautos komisijos Konstitucijai parengti variantas, kuriame siūlytas parlamentinės respublikos modelis. Dešinieji buvo už prezidentinę valstybę, rengė alternatyvą. Sutarus, kad reikia dirbti drauge, jėgos buvo sujungtos. Vasarą atsirado bendras variantas. Prieš pat spalio 25 d. referendumą Konstitucijos projektas patvirtintas.

Iki tol buvo priimti kiti labai svarbūs sprendimai, vienas tokių – Seimo rinkimų įstatymas. Kairieji, kairiojo centro deputatai buvo už proporcinę sistemą, kai renkama pagal partijų sąrašus, dešinieji, atvirkščiai, – kad būtų kuo daugiau mažoritarizmo, t.y. parlamentarai būtų renkami vienmandatėse apygardose. Galiausiai, remiantis Vokietijos pavyzdžiu, sutarta, kad bus renkama beveik lygiai per pusę.

Tačiau įstrigo ginčai dėl rinkimų datos. Dešinieji norėjo kuo greičiau, nes ekonominė situacija buvo sunki, o kairiesiems dėl tos pačios priežasties juo rinkimai vėliau, tuo daugiau šansų, kad rinks juos, o ne esamą valdžią, tad siūlė datą net sausį ar vasarį.

Deputatas akademikas Eduardas Vilkas neberacionalius ginčus pasiūlė spręsti burtų keliu. Tai sukėlė pasipiktinimą – kaip galima taip spręsti politinius klausimus. Vis dėlto pavyko rasti kompromisą, kad rinkimai vyktų spalio 18 ar 25 d.

Atrodytų, koks skirtumas – savaite anksčiau ar vėliau. Bet 18 d. buvo V.Landsbergio jubiliejus, 60 metų, tad kairieji nenorėjo, kad dešinieji įgytų papildomą kozirį. Tada E.Vilkas priminė siūlymą mesti monetą. „Bet lietuviškų dar nebuvo, o su sovietine kapeika spręsti Lietuvos likimą juk negalima. Tada signataras Jonas Tamulis iš švarko kišenės ištraukė 50 vokiškų pfeningų. Monetą mesti turėjo neutralus žmogus. Kaip tik pro salę, kur posėdžiavo darbo grupė, ėjo apsaugininkas. Jam ir teko ši misija. Sutarėme: jei skaičius – rinkimai vyks 18 d., jei kitoje pusėje esanti undinė, vardu Lorelei, – 25-ąją. Moneta atriedėjo prie mano bato. Žiūriu – undinė. Taip atsirado Seimo rinkimų ir referendumo data“, – prisimena Česlovas Juršėnas.

Nors praėjo 30 metų, dabar nemažai panašumų. Apylygė valdančiųjų ir opozicijos balsų pusiausvyra parlamente. Tiesa, dabar opozicijos atstovai užsimena, kad gal rugsėjį jau bus visai kita dauguma, bet valdantieji tikina tam nesą pagrindo. Ir anuomet, ir dabar – ekonominiai ir socialiniai sunkumai, netgi ir tokios pat karštos diskusijos dėl rinkimų įstatymų.

Pirmtakų patyrimas rodo, kad kitos išeities, kaip kalbėtis, nėra, net jei kai kurių sprendimų detales nulėmė burtai. Bet norisi tikėti, kad šįsyk konfliktas, kaip prieš tris dešimtmečius, nesibaigs neeiliniais Seimo rinkimais.