Rinka dažnu atveju tampa tuo bandymų poligonu, kuriame visuomenė pasitikrina savo vizijų perspektyvumą, atranda racionalią išeitį iš ribinių situacijų. Pagrindinė sąlyga – rinka turi būti visiškai laisva, be protekcijų, ją iškreipiančio išorinio spaudimo, kuris gali pasireikšti kyšiais ar skambučiais "iš viršaus".

Regis, būtent racionalioji rinka nurodo kryptį, kuria einant galima rasti atsakymą, kaip reikia elgtis su vis dar likusiais sovietmečio ženklais.

Prieš kurį laiką sostinės savivaldybė paskelbė konkursą, kuriame ieškota, kas galėtų suremontuoti prieštaringai vertinamas Žaliojo tilto skulptūras – kapitaliai remontuoti garsiąją kolūkietę su kompanija. Norinčiųjų imtis šio valstybinio užsakymo neatsirado. Tokia galimybe susidomėjo vos vienas pretendentas, tačiau galiausiai net ir jis nepanoro dalyvauti konkurse.

Visoje šalyje žinomas ketvertukas yra saugomas kultūros paveldo objektas, todėl saugoma bei restauruojama tarsi turi būti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Tačiau rinka šįkart siūlo labai aiškų atsakymą manantiesiems, kad praėjusios epochos ženklus privaloma sunaikinti šiandien pat, nes jie vis dar skleidžia sovietinę ideologiją, kursto nostalgiją totalitarizmui, kasasi po tautos vienybės pamatais  ir pan.

Sovietmečio simboliai yra niekas, tuščia vieta, kuri neįdomi net kaip galimybė uždirbti pinigų, sako rinka. Gal šįkart ji iš tiesų teisi?

Energingų diskusijų nusipelnė kur kas brangesni paminklai – mistiškai supleškančios medinės bažnyčios, nykstantys dvarai. Ietis laužyti intelektualams derėtų dėl nepakankamo dėmesio pokario ir vėlesnių dešimtmečių studijoms. Naikinti tas sovietmečio šmėklas, kurios vis dar šlaistosi valdžios koridoriais. O Žaliojo tilto kolūkietė su kompanija, žvaigždės ant Vytauto Didžiojo tilto – visa tai jau seniai niekam nebeįdomu.