Šiaip jau išties keistoka. Regis, kultūra iki šiol buvo ta erdvė, kurioje vertinama nestandartinė žiūra, estetinis autentiškumas, o ne konformizmas. Tačiau šįsyk viskas aukštyn ragais – visi verčiami žagsėti pagal vieną klišę ir lyg kolūkio chore bliauti unisonu: „Protestuojame!“

Štai nepagyvenusi aktorė, „kelių reikšmingų apdovanojimų laureatė“, redakcijai rūstavo, kad tie, kurie nenori su visais kitais sykiu rėkti, esą tyčiojasi iš lietuviškos kinematografijos ir plūstasi neapykantos kalba, nes „ne taip“ suvokia kultūrą.

Na, gerai. Tik leiskite paklausti, kodėl privaloma gėrėtis Čekijos festivalio pagrindinėje programoje atsidūrusiu tautiniu filmu, jei tai nėra šedevras, o ir pats renginys – ne „Oskarai“? Kodėl reikėtų žiūrėti, pvz., A. Puipą, jei yra P. Greenaway’us, I. Bergmanas arba M. Antonionis? Be to, lietuviškame kine nevaidina nei A. Hopkinsas, nei J. Nicholsonas, nei A. Brody’is. Neteko ir girdėti, kad kuriam nors tautiniam filmui muziką rašytų H. Zimmeris.

Nepagyvenusi aktorė švystelėjo argumentą – kam čia rūpi tas naftalinas, jei yra naujoji kūrinija. Tačiau tikrovę preparuojant tokia kreivoka logika, ir W. Shakespeare’ą, ir R. Rilkę, ir P. Rubensą reikėtų mesti į atmatų duobę.

Taigi jokia čia bėda, kad kiekvienas savo vienatvėje gali būti tuo, kas realiai yra. Tuomet nereikia laužti dekoratyvios pozos, kriokti kartu su visais ir apsimetinėti tuo, kuo nesi, kad galėtum dar kartą pamelžti biudžetą.

P. S. Gal ir sunkoka šiame klykiančiame kontekste susivokti, kad kūrinių įvertį lemia ne reikšmingais kažkieno laikomi apdovanojimai ar konkursai, o laikas ir žmonės.