Naujausiame interviu Volodymyras Zelenskis su jam būdingu šmaikščiu racionalumu pasidalijo atsakymu JAV respublikonui Linsey Grahamui, prabilusiam apie Ukrainos prezidento rinkimus, pagal taikos meto planą turinčius įvykti kitąmet kovą. Parlamentui skubos tvarka tektų pakeisti įstatymus, draudžiančius rinkimus karo metu, užsienio partneriams – sukrapštyti 5 mlrd. grivinų, garantuoti stebėtojų darbą apkasuose, suorganizuoti rinkimų apylinkes, kad galėtų balsuoti milijonai užsienyje prisiglaudusių Ukrainos rinkėjų.

Tame pačiame interviu V. Zelenskis pareiškė siūlysiąs korupciją prilyginti valstybės išdavystei. Tokia iniciatyva – atsakas į Ukrainos viešojoje erdvėje pradėjusius dominuoti įtarimus apie korupciją Gynybos ministerijoje, komisariatuose, teismų sistemoje, pasienyje. Šios dvi pozicijos atspindi matų sistemą, pagal kurią reikėtų vertinti demokratiją karo sąlygomis. Reikalauti taikaus gyvenimo imitacijos ir toleruoti pasipinigavimą – vienodai neprotinga. Kaip sakė vienas legendinių „Azov“ karių Bohdanas Krotevyčius-Tauras, kai vyksta karas, yra tik vienas frontas, visi kiti frontai – tik nevykusios metaforos. Aktyvioji karo Ukrainoje fazė trunka jau daugiau kaip pusantrų metų, tačiau šios tiesos, atrodo, neįsisavino ne tik kai kurie ant sovietmečio humuso išaugę Ukrainos korupcionieriai, bet ir demokratijos bet kokia kaina propaguotojai. Tarsi infantilūs gyvenimo haipintojai vakar jie gynė „Russia Today“ propagandininkų tariamą teisę į žodžio laisvę, abejotinos reputacijos asmenims leido pajuokos objektais paversti tarptautines organizacijas, pradedant JTO, baigiant TATENA. Šiandien nusprendžia, kad prie „F-16“ šturvalo gali sėsti tik W. Shakespeare’ą originalo kalba cituojantys Ukrainos pilotai, pusantrų metų savo šalį ginančiai tautai stinga motyvacijos kariauti. Ir, žinoma, kad geriausias ginklas prieš šimtatūkstantinę agresoriaus armiją – balsadėžės.