IR ANT PUTINŲ AUGA TRUMPAI

Niūrią ir slegiančią 1916–1917-ųjų žiemą toli nuo fronto veiksmų įsikūrę žmonės vis dažniau galėjo pajusti, kad Europos žemyną jau ketvirtus metus alina visa apimantis ir niokojantis Didysis karas (1914–1918).

Romanovų dinastijos imperija vis dar galėjo kažką pasiekti fronte, tačiau stigo lyderystės, klestėjo korupcija, o pirmaisiais metais vyravusio patriotinio entuziazmo nebebuvo likę nė kvapo. Didžiuosiuose miestuose vis labiau trūko kuro, maisto ir kitų būtiniausių produktų, o demoralizacijos apimti caro kareiviai vis dažniau pasirinkdavo dezertyro kelią. Vieni bėgo į kaimus, atgal pas žmonas, kiti traukė ten, kur akys veda.

Siekdami gauti reikiamų prekių, civiliai būdavo verčiami stovėti ilgose eilėse, kuriose plisdavo patys groteskiškiausi gandai.

„Badas“ – žodis daugeliui to meto rusų kėlęs nepalyginamai didesnį siaubą, nei visi žmoniją krėtę karai ar gresiančios carinio režimo represijos, tad net ir aršiausi monarchijos šalininkai ėmė nujausti, kad keletą amžių Rusiją valdančios dinastijos laukia neramios dienos. Atmosfera tapo tokia nepakeliama, kad vasario 22 d. (pagal Julijaus kalendorių) Nikolajus Aleksandrovičius (1868–1918) nusprendė išvykti į vadinamąją Būstinę.

Prieš keletą mėnesių, Naujųjų metų išvakarėse, caras atleido savo ministrą pirmininką Aleksandrą Fiodorovičių (1862–1928), visuomenėje labiau žinomą Trepovo pavarde, ir vietoje jo paskyrė Nikolajų Dmitrijevičių (1850–1925). Šešiasdešimt šešerių Nikolajus, labiau žinomas Golicyno pavarde, neturėjo jokios valdymo patirties ir sostinėje tuo metu buvo beveik negirdėtas. Vienintelis jo koziris – imperatorienės asmeninės simpatijos, mat jis – vienas jos asmeninio labdaros komiteto vadovų.

Valdovui išvažiavus, kitą dieną bene visi jo vaikai susirgo tymais, o carienė Aleksandra (1872–1918), persirengusi medicinos seseles uniforma, pradėjo slaugyti savo atžalas.

Tą pačią vasario 23 d. tūkstančiams vyrų ir moterų užplūdus sostinės gatves, Sankt Peterburgą užklupo audra. Pasklidus gandams apie maisto trūkumą, mieste kilo riaušės dėl duonos, pasibaigusios gyvybes nusinešusiais policijos šaudymais, sustojo gamyklų darbas, pradėjo strigti visuomeninis transportas, o nepasitenkinimas dėl maisto stokos ir normavimo sistemos greitai peraugo į fundamentalesnio pobūdžio reikalavimus baigti karą ir nuversti valdantįjį režimą.

Sostinės karinės apygardos viršininkas Sergejus Semionovičius (1858–1924), miestui ir pasauliui labiau žinomas Chabalovo pavarde, pabandė suvaldyti padėtį, uždrausdamas masinius sambūrius, tačiau tuo tik dar labiau įkaitino minią.

Vasario 25 d. visuomeninis transportas nebevažinėjo, o carinio režimo atstovai bandė išvaikyti maištininkus šaunamųjų ginklų ugnimi.

Nors imperijos sostinę krėtė dvylika metų neregėti neramumai, Sankt Peterburgo intelektualinis elitas nusprendė nepainioti kultūros su politika, mat tą dieną Aleksandrinskio teatre buvo numatyta Vsevolodo Emilijevičiaus Mejerholdo (1874–1940) spektaklio, pastatyto pagal Michailo Jurjevičiaus (1814–1841) pjesę „Maskaradas“, premjera.

Tai – kelerius metus lauktas neregėto masto šou su grandiozinėmis dekoracijomis, kurį to meto žiniasklaida pakrikštijo „beprasmės kvailos prabangos Babilonu“. Vėliau šio spektaklio režisierius aktyviai įsitraukė į raudonojo režimo veiklą ir galiausiai kartu su savo žmona Zinaida (1894–1939) tapo 1936–1938 m. komunistų partijos valymo aukomis.

Vasario 26–27 d. situacija tapo dar labiau nekontroliuojama, nes prie maištaujančių civilių ėmė dėtis kariškiai. Ankstų vasario 27 d. rytą Volynės pulko kareivinėse pradėjo plisti maištingos nuotaikos – pasigirdo siūlymų nebeklausyti karininkų ir nešaudyti mieste į demonstrantus, o atėjus vadams, šaukti „Valio!“ ir juos nuginklavus paimti įkaitais.

Įgyvendinus šį sumanymą, Volynės, Preobraženskio ir kt. pulkai įsitraukė į sukilimą. Netrukus prie jų prisidėjo ir ginklų gamyklos darbininkai. Susiformavusi minia ėjo užimti arba padeginėti administracinių pastatų. Jie užėmė Arsenalą ir padegė Apygardos teismą. Numalšinti maištaujančių kariškių buvo atsiųstas naujas pulkas, tačiau po trumpo susišaudymo malšintojai nusprendė nužudyti savo vadus ir taip pat prisidėti prie sukilėlių.

Įsižiebę neramumai vis labiau plėtėsi – imperijos sostinę krėtė mitinguotojų ir policijos susirėmimai, buvo plėšiami ir deginami teismų pastatai, policijos būstinės, nuovados, užimta Susisiekimo ministerija, išlaisvinti kaliniai.

Kadangi carienės numylėtinis Grigorijus Jefimovičius (1869–1916) jau buvo nužudytas, minios akyse pačiu didžiausiu antagonistu (po karališkosios poros) tapo vidaus reikalų ministras Aleksandras Dmitrijevičius (1866–1918), miestui ir pasauliui labiau žinomas Protopopovo pavarde. Minia jo vienu metu bijojo ir nekentė, tad netrukus pasklido idiotiški gandai, kad šis manipuliatorius bei intrigantas esą pats ir išprovokavo neramumus tam, kad galėtų juos numalšinti bei sudaryti separatinę taiką su vokiečiais.

Imperijos parlamento, Dūmos, deputatai vienu metu buvo ir apimti panikos, ir susijaudinę dėl papūtusių permainų vėjų, lyg vaikai per Kalėdas.

Dūmos pirmininkas Michailas Vladimirovičius (1859–1924), labiau žinomas Rodziankos pavarde, paskelbė imperatoriaus įsaką dėl parlamento paleidimo. Pasigirdo pasiūlymų nepaklusti valdovui, nesiskirstyti, tęsti posėdį ir perimti aukščiausios valdžios funkcijas.

Deputatai vis nesiryžo mesti atviro iššūkio imperatoriui ir nusprendė įsteigti vadinamąjį Laikinąjį valstybės dūmos komitetą.