Būdamas Dūmos deputatu, Kerenskio pavarde plačiojoje visuomenėje labiau žinomas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) itin dažnai kritikavo caro režimą, tačiau nors pirmasis jo bei nuversto monarcho susitikimas buvo gana šiurkštus, išlikusi korespondencija leidžia kelti prielaidą, kad netrukus tarp antimonarchisto ir Nikolajaus Aleksandrovičiaus (1868–1918) aplinkos užsimezgė kažkas panašaus į abipusę asmeninio pobūdžio simpatiją.

„Jeigu valdovas būtų galėjęs atsikratyti savojo tiek mistinio, tiek ir politinio patvaldystės kulto ir sutelkti aplink save šalies jėgas, o ne saujelę niekšų, kuriais jis pasitikėjo, viskas būtų visai kitaip!“ – skelbia žodžiai, priskiriami memuarus (1931) išleidusiai rūmų damai Jelizavetai Aleksejevnai Naryškinai (1838–1928)

Iš pradžių Laikinoji vyriausybė svarstė išsiųsti Nikolajų ir jo šeimą į carienės pusbrolio valdomą Didžiąją Britaniją, tačiau netrukus šios idėjos buvo atsisakyta, mat britų valdžia dėl vidaus politikos intrigų Romanovams atvykti neleido.

Paprasti Rusijos gyventojai, kaip ir Vakarų europiečiai, vis labiau jautėsi nuvarginti dalyvavimo Didžiajame kare (1914–1918), tačiau dalis Laikinosios vyriausybės atstovų pasiryžo ne tik išsaugoti valdžią, bet ir toliau padėti Prancūzijai bei Didžiajai Britanijai.

1917 m. balandį (matyt, pagal Julijaus kalendorių) Antrojo reicho pajėgoms sudavus netikėtą smūgį rusų gynybos linijoms prie Stochido upės (dabartinė Ukraina), pesimistinės nuotaikos visuomenėje tik dar labiau sustiprėjo, o to paties mėnesio viduryje pačioje Laikinojoje vyriausybėje savo apogėjų pasiekė dėl skirtingo požiūrio į karą kilęs Aleksandro Fiodorovičiaus ir užsienio reikalų ministro Pavelo Nikolajevičiaus Miliukovo (1859–1943) konfliktas.

Įpusėjus 1917 m. gegužei (pagal Grigalijaus kalendorių), Aleksandras Fiodorovičius jau nebebuvo teisingumo ministras ir pradėjo eiti karo bei laivyno ministro pareigas.

Vos tapęs karo ministru, Saša palaimino vadinamąją „Kareivio teisių deklaraciją“ (suteikusią kareiviams vienodas teises su civiliais dalyvauti politinių partijų veikloje, ne tarnybos metu vilkėti civiliais drabužiais ir garantavusią jiems asmeninės korespondencijos slaptumą) bei pradėjo uolią viešųjų ryšių kampaniją, siekdamas savo charizma įpūsti dvasios naujam puolimui (jis lankė armijas, „pliekiant ugniai, skraidė po frontą tai automobiliu, tai aeroplanu, tai bėgte“, bandė auklėti provokatorius, pagerbdavo didvyrius, asmeniškai perrišinėjo žaizdas).

Iš pradžių atrodė, kad ši naujojo valstybės lyderio veikla gali duoti tikrai neblogų rezultatų, mat 1917 m. liepos 1 d. (pagal Julijaus kalendorių birželio 18 d.) prasidėjusiu puolimu rusų pajėgoms pavyko užimti Kalušą ir Galičą (dabartinė Ukraina), paimti į nelaisvę nemažai Austrijos–Vengrijos imperijos karių bei pralaužti frontą bent 30 km, o ir pačių rusų nuostoliai, palyginus su ankstesniais puolimais, buvo gan menki (vos 38 tūkst. prarastųjų).

Problema tikriausiai slypėjo tame, kad tie žuvusieji, matyt, buvo paskutinieji visoje to meto rusų kariaunoje, turėję dar kažin kokią, nepaaiškinamą motyvaciją terliotis Didžiojo karo purvyne, tad vos prasidėjęs puolimas netrukus ėmė strigti.

Jis to meto nuotraukose atrodo panašus į slaptose homoseksualų orgijose lankytis pamėgusį tradicinių šeimos, tautinių ir religinių vertybių gynėją.

„Kuriems velniams mums ta revoliucija? Vietoje caro ten – lvovai ar kerenskiai. O mums vis tiek tupėti utėlėtiems apkasuose ir skęsti purve!“ – vis garsiau girdėdavosi civilių ir karių burbėjimas.

„Gana, su vokiečiais prisikariavote, drožkite, vyručiai, į užnugarį su buržujais kariauti, iš dvarininkų žemę, iš fabrikantų fabrikus atiminėti“, – tai šen, tai ten į raudas atsiliepdavo marksizmo sirenų giesmės.

Liepos 2 d. (pagal Julijaus kalendorių) vadinamojo Pirmojo kulkosvaidžių pulko atstovai, paveikti Levo Davidovičiaus Bronšteino (1879–1940) demagogijos, šaudami šūkį „Pirmoji kulka – Krenskiui!“, bene pirmą kartą pabandė nuversti Laikinąją vyriausybę. Aleksandras Fiodorovičius tuo metu vyko į frontą, tad perversmą teko atidėti kitai dienai.

Liepos 3 d. revoliucija buvo atidėta dar vieną kartą, mat Marijos rūmus, kuriuose posėdžiavo Laikinoji vyriausybė, susirinkusi minia rado tuščius. Nieko nepešusi, dalis minios patraukė plėšti parduotuvių ir „konfiskuoti“ automobilių, o kita – link buvusios Nikolajaus draugužės, baleto šokėjos Matildos (1872–1971) būsto, kuriame dabar posėdžiavo bolševikų lyderiai.

Prasidėjusi revoliucija iš pirmo žvilgsnio kai kuriuos bolševikus užklupo netikėtai. Minia augo, plėtėsi ir darėsi vis agresyvesnė, tačiau dabar nei iki tol žmones kurstę raudonieji, nei Tauridės rūmuose įsikūrusi Petrogrado taryba nebežinojo, kaip suvaldyti spirgančią masę.

Liepos 4 d. itin padaugėjo smurto ir susišaudymų, o liepos 5 d. visuomenė sužinojo apie Rusijos valdžios inkriminuotus kaltinimus bolševikams, dėl tarnavimo Antrajam reichui.

Populiaraus to meto šūkio „Visa valdžia – sovietams!“ autorius Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) šį kartą buvo priverstas ne tik sprukti prie Razlivo ežero, bet ir užsimaskuoti. Su peruku, mužiko kepure, „patobulintas“ kosmetikos priemonėmis ir be savo žymiosios barzdelės jis to meto nuotraukose atrodo panašus į slaptose homoseksualų orgijose lankytis pamėgusį tradicinių šeimos, tautinių ir religinių vertybių gynėją.

Dauguma marksistų nuo buvusio stačiatikių dvasininko atsiribojo, tačiau Volodia su Georgijumi iš širdies (ilgokai) pasikalbėjo ir netgi apsikeitė sava kūryba. Georgijus Apolonovičius nemažai kalbėjo apie šienapjūtę, lūšnas ir sekmadienines ugdymo įstaigas (t. y., tuos dalykus, apie kuriuos Iljičius beveik nieko neišmanė), tačiau bene labiausiai Vovočką sužavėjo buvusio šventiko siūlymas atiduoti visą žemę žmonėms. Iki tol Iljičius manė, kad valstiečiams reikėtų grąžinti tik ruoželius, tačiau Georgijus Apolonovičius jam paaiškino, esą tikrasis žemės savininkas – Dievas, tad valstiečiams reikia pagelbėti ją išsinuomojant. Taip pat Volodiai itin patiko šventiko siūlymai kairiosioms partijoms vienytis ir kartu surengti monarchijos nuvertimą.

Kai kas mano, kad Georgijus Apolonovičius galėjo būti dar ir slaptosios caro politinės policijos agentas, žaidęs dvigubus, trigubus ir gal net keturgubus žaidimus su Ochranka bei revoliucinėmis grupuotėmis. 1906 m. pavasarį jis jau buvo grįžęs į Rusiją, tačiau tų pačių metų balandį jį nužudė su eserais (socialistais revoliucionieriais) siejami asmenys. Užmirštas ir niekam nebeįdomus, jis taip ir prakabėjo ne vieną parą pakartas kažkokiame vasarnamyje netoli Sankt Peterburgo.

Po visą Europą išsibarstę Rusijos revoliucionieriai daug tikėjosi iš caro valdžiai nepalankia linkme pasisukusio karo su Japonija (1904–1905) ir 1905 m. neramumų, tačiau tą kartą jų svajoms nebuvo lemta išsipildyti.

Tarpininkaujant pliušinių meškiukų (Teddy bear) žaislų kūrėjus įkvėpusiam JAV prezidentui Theodore’ui Rooseveltui Jaunesniajam (1858–1919), 1905 m. vasarą nedideliame JAV miestelyje Portsmute (Naujojo Hampšyro valstija) pradėtos Japonijos ir Rusijos derybos dėl taikos, kuriose Rusijai atstovavo Sergejus Julijevičius (1849–1915), miestui ir pasauliui labiau pažįstamas Vitės pavarde, o japonams – Komura Jutaro (1855–1911).

Prieš išvykdamas, Serioža gavo labai aiškius caro nurodymus dėl derybų: neperleisti nei pėdos žemės ir nepasižadėti nei kapeikos kontribucijos.

Atvykęs į būsimųjų Rusijos priešų žemę, Sergejus Julijevičius elgėsi it roko žvaigždė. Būdamas krante, jis surengė didelę žiniasklaidai skirtą konferenciją ir sutiko įsiamžinti su visais pageidaujančiaisiais prieš fotoobjektyvą, o išlipdamas iš traukinio kas kartą spaudė rankas mašinistams.

Bene labiausiai patį Sergejų Julijevičių apstulbino apsilankymas T. Roosevelto viloje – nedidelis namas, paprasti pusryčiai, jokio vyno (tik vanduo) ir šokiruojantis JAV prezidento prisipažinimas, kad šis nenori būti perrinktas.

Vykstant deryboms, bene daugiausia ginčų kilo dėl vadinamosios Sachalino salos, kurios dalį caras sutiko perleisti priešams, mainais į tai, kad nereikėtų mokėti kontribucijų. Iš pradžių japonų atstovai purtėsi šio pasiūlymo, tačiau galiausiai nusprendė jį priimti ir 1905 m. rugsėjo 5 d. tarp abiejų valstybių buvo sudaryta taikos sutartis.

Praėjus daugiau nei mėnesiui, spalio 30 d. (pagal Julijaus kalendorių spalio 17 d.) Rusijos caras Nikolajus Aleksandrovičius (1868–1918), spaudžiamas visuotinių neramumų ir politinių veikėjų (taip pat to paties Sergejaus Julijevičiaus apdovanoto didiko titulu už nuopelnus Porstmute), skaudančia širdimi sutiko palaiminti manifestą, žadantį užtikrinti visuotines piliečių teises ir sušaukti vadinamąją dūmą (parlamentą).

Išgirdęs šias žinias, Vladimiras Iljičius nusprendė, kad dabar pats metas grįžti į tėviškę, tad jau tų pačių metų lapkritį jis ir Nadežda Konstantinovna (1869–1939) keliavo per Šveicarijos, Vokietijos, Švedijos ir Suomijos žemes bei Baltijos jūrą tam, kad pasiektų Sankt Peterburgą.

Vladimiras ir Nadia, matyt, tikėjosi, kad prasidėjus permainoms, caro režimas su jais elgsis atlaidžiau, tad grįžę į Rusiją jie beveik nesislapstė, tačiau jau kitą dieną netoli jų būsto ratus pradėjo sukti Ochrankos agentai (šie nė nebandė slėpti, kas esą, arba nežinojo, kaip tai padaryti).

Grįžęs namo, Iljičius ryžosi aplankyti motiną ir seserį Aną (1864–1935), taip pat nusprendė užmegzti ryšius su vietiniais bolševikais. Būsimasis bolševikų stabas gana aktyviai bandė įsitraukti į, jo nuomone, tuo metu prasidėjusią revoliuciją, tačiau tuometė Volodios veikla taip ir neperžengė anksčiau įtvirtintų intelektualinių rėmų. Jis ir toliau daugiausia kūrė straipsnius, brošiūras ir bendravo su bendraminčiais.

Kairiųjų susibūrimuose Vladimiras dažnai kalbėdavo apie būtinybę sukurti milžinišką partiją, skverbtis į kitas viešas organizacijas, įlieti į Rusijos socialdemokratų darbininkų gretas naujo kraujo, taip pat neretai siūlydavo griebtis itin žiauraus smurto.

Radikalių kairiųjų aktyvistų (nebūtinai bolševikų) būriai, anot jo, turėtų žudyti šnipus, sprogdinti policijos nuovadas, plėšti bankus ir grobti lėšas ginkluotam sukilimui, mėtyti grindinio akmenis ir nuo pastatų pilti ant persekiojančių kareivių verdantį vandenį bei lieti sieros rūgštį ant policijos pareigūnų.

„Čia reikalinga pašėlusi energija ir dar kartą energija. Aš pasibaisėdamas, dievaži, pasibaisėdamas, matau, kad apie bombas kalbama daugiau kaip pusmetį, bet nė vienos nėra padaryta!“ – skelbia Iljičiui priskiriama žinutė, nusiųsta kažkokiam kairiųjų Sankt Peterburgo komitetui.

Miestas ruošiasi pokyčiams

„Realybė tokia, kad ligšiolinis pavienių sklypų formavimas ir kiemų tvarkymas urbanistinių miesto problemų neišsprendė. Anksčiau miegamieji rajonai planuoti kaip kvartalai. Kokybišką ir darnų gyvenimą mieste gali užtikrinti tik kompleksiškai išvystyta socialinė ir inžinerinė infrastruktūra, viešasis transportas ir didesni žalieji plotai. Programos „Svajonių kiemas“ laukia revoliucija“, – sakė Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Gedeminas Barčauskas.

Siekiant tikslingai planuoti tolesnį daugiabučių teritorijų atnaujinimą, praėjusių metų pradžioje miestas užsakė sovietinių kvartalų transformacijos urbanistinę studiją. Profesionalai atliko aktualius tyrimus ir suformavo pagrindinius kvartalų perplanavimo bei pastatų renovavimo principus.

Kokybišką ir darnų gyvenimą mieste gali užtikrinti tik kompleksiškai išvystyta socialinė ir inžinerinė infrastruktūra, viešasis transportas ir didesni žalieji plotai.

Naujovių pristatymas kauniečiams jau įgavo pagreitį. Pernai veiklą pradėjusi Kauno būsto modernizavimo agentūra (KBMA) iš viso planuoja surengti per šimtą susitikimų su daugiabučių bendrijų atstovais, pirmininkais, būsto administratoriais. Dar apie 50 susirinkimų numatyta su pačiais gyventojais.

Pagrindinis renginys – vieša diskusija – įvyks jau šią savaitę.

Kviečia į diskusiją

Su urbanistų vizija ir pirmaisiais sprendiniais kauniečiai galės susipažinti bei savo siūlymus pateikti ketvirtadienį (gegužės 11 d.) 18 val. vyksiančiame susitikime Čečėnijos Nepriklausomybės aikštėje, priešais Kalniečių parką.

Gyventojams ir miestui aktualiomis temomis pristatymus surengs savo srities profesionalai. Nekilnojamojo turto ekspertas Česlovas Savickas aptars sovietinių kvartalų vertę, perkamumą ir būstų dinamiką. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas G. Barčauskas dalinsis apie miesto viziją ir su tuo susijusius siekius.

Kauno būsto modernizavimo agentūros direktorius Julius Jankauskas papasakos, ką svarbiausia žinoti ruošiantis ir planuojant būsto renovacijos darbus. Tuo metu urbanistas ir vienas iš studijos rengėjų Martynas Marozas pateiks įžvalgų apie daugiabučių kvartalus, dabartinę jų būklę ir galimas perspektyvas.

Po išsamių pristatymų lauks diskusija – specialistai atsakys į auditorijos klausimus, todėl visi kauniečiai kviečiami aktyviai dalyvauti.

Vizualizacija

Transformuos „Svajonių kiemą“

Pastaruosius šešerius metus Kaunas plėtojo daugiabučių teritorijų atnaujinimo programą „Svajonių kiemas“. Per šį laikotarpį suformuota 170 žemės sklypų, parengti 37 techniniai projektai, atlikti 59 įvairaus masto kiemų tvarkymo darbai. Savivaldybė prie jų prisidėjo beveik milijonu eurų. Įgyvendinus pastaraisiais metais pasirašytas sutartis, minėti skaičiai dar gerokai padidės.

„Su miesto parama kauniečiai įsirengė patogias automobilių stovėjimo aikšteles, takus, vaikų žaidimo aikšteles, atnaujino žaliąsias erdves. Tačiau suformuotos ir aptvertos teritorijos iškėlė naujų problemų – didžioji dalis sklypo atitekdavo parkavimo aikštelėms, programa neskatino kokybiškos pastatų renovacijos, prarasta kvartalo gyventojų viešoji erdvė, uždaryti pėsčiųjų ir dviračių takai. Tokių atvejų ateityje turime išvengti“, – pridūrė G. Barčauskas.

Šiuo metu daugiabučių kiemų atnaujinimo programa sustabdyta. Po viešos diskusijos su gyventojais miestas planuoja nubrėžti tolesnes daugiaaukščių namų ir jų teritorijų tvarkymo gaires bei pateikti realių darbų įgyvendinimo strategiją.

Po karo Niurnbergo tribunolo (1945 m. lapkričio 20 d. – 1946 m. spalio 1 d.) teisėjai nusprendė, kad Franzo politiniai žingsniai buvo amoralūs, tačiau neverti nei kartuvių, nei įkalinimo. Franzas buvo išteisintas, o vidaus reikalų ministro pareigas 1933 m. koalicijoje ėjęs nacis Wilhelmas Frickas (1877–1946) – pakartas.

Pasibaigus karui Franzas išeikvojo nemažai jėgų, siekdamas paneigti savo vaidmenį nacizmo iškilimo dramoje. Jis leido memuarus bei kitų žanrų knygas.

Antrasis Niurnbergo tribunole išteisintas žmogus buvo ekonomistas Hjalmaras Schachtas (1877–1970). Sakoma, kad teismo posėdžių metu H.Schachtas sėdėdavo rūstus ir pasitikintis savimi. Žiūrovams kartais net atrodydavo, kad čia būtent jis kvočia prokurorus, o ne jie jį.

1944 m. liepos 20 d. Vilko irštvą (Wolfsschanze) supurtė sprogimas. Paaiškėjo, kad būrys karininkų ir politikų rezgė sąmokslą nužudyti A.Hitlerį ir perimti valdžią. Nuo mirties fiurerį išgelbėjo sunki stalo koja, šalia kurios sprogo padėtoji bomba. Jo kelnės ir žymieji ūsai apdegė, tačiau paties A.Hitlerio fiziologinis organų funkcionavimas nebuvo nutrauktas.

Po pasikėsinimo Trečiojo reicho valdžia suėmė bemaž 7 tūkst. žmonių (beveik penkiems tūkstančiams jų teko atsisveikinti su gyvenimu).

Vienas suimtųjų, kuriam pavyko išgyventi, buvo H.Schachtas. Likusius karo mėnesius jis praleido koncentracijos stovyklose, o Niurnbergo procese buvo teisiamas kartu su jį skriaudusiais žmonėmis.

Trečiasis Niurnbergo teisėjų malonės sulaukęs žmogus buvo Augustas Franzas Antonas Hansas Fritzsche (1900–1953) – radijo diktorius ir antraeilis propagandistas. Teismas nusprendė, kad jo nė nebūtina sugrąžinti pas raudonarmiečius, kurių nelaisvėn jis buvo patekęs.

Po Goebbelsų savižudybės su šeimos tėvu priešakyje, faktiniu Vokietijos vadovu tapęs admirolas Karlas Dönitzas (1891–1980) buvo nuteistas kalėti dešimčiai metų. Teismo metu K.Dönitzą parėmė Ramiojo vandenyno kovose pagarsėjęs amerikietis Chesteris Williamas Nimitzas (1885–1966). Jis atsiuntė liudijimą, kad JAV laivynas, kare naudodamas povandeninius laivus, vadovavosi tokiais pačiais principais, kaip ir kolegos iš Trečiojo reicho.

K.Dönitzo pirmtakas Erichas Johannas Albertas Raederis (1876–1960) buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau vėliau dėl sveikatos problemų ir žmonos prašymų buvo paleistas. Abu admirolai taip pat nepamiršo papildyti knygynų savo prisiminimų tomais.

Nacizmo aukų turtą tvarkęs bankininkas Waltheris Funkas (1890–1960) taip pat buvo pasiųstas praleisti likusias gyvenimo dienas už grotų.

Proceso metu netrūko ir romantiškų akimirkų. Kadangi Heinrichas Luitpoldas Himmleris (1900–1945) nusižudė, aukščiausiu SS (Schutzstaffel) pareigūnu teisiamu Niurnbergo tribunole tapo Ernstas Kaltenbrunneris (1903–1946).

Pasakojama, kad Ernstas kartu su savo padėjėju slėpėsi kažkokioje trobelėje. Atvykusiems amerikiečiams jis prisistatė netikra pavarde, tačiau vėliau Ernstą kartu su adjutantu pastebėjo aukštuomenės atstovė Gisela (1920–1983) ir adjutanto žmona. Gisela buvo Ernsto meilužė, nuo kurio pagimdė dvynius.

Moterys pašaukė savo mylimuosius vardais ir beviltiškas melas buvo demaskuotas. Teismo metu Ernstas tvirtino, kad ant leidžiamų įsakymų jo inicialai buvo dedami specialiu spaudu, tad kaltinti dėl nacizmo nusikaltimų jį galima tik formaliai. Ant meilužės jis veikiausiai nepyko. Pasakojama, kad porelė netgi bandė pasibučiuoti pro narvo grotas.

Teigiama, kad E.Kaltenbrunnerį daugelį metų siejo artima asmeninė draugystė su Otto Adolfu Eichmannu (1906–1962). O.A.Eichmannas buvo nacistinės Vokietijos funkcionierius, tiesiogiai atsakingas už masinį žydų deportavimą ir gabenimą į koncentracijos stovyklas. Jo pavardė buvo ne kartą minima Niurnbergo teismų maratono metu, tačiau niekas negalėjo pasakyti, kur yra ja pasivadinęs asmuo.

Teigiama, kad praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo Niurnbergo proceso, su nacių koncentracijos stovykloje sėdėjusiu Vokietijos aktyvistu Fritzu Baueriu (1903–1968) susisiekė Buenos Airėse gyvenęs pabėgėlis Lotharas Hermannas (1901–1974). L.Hermannas tvirtino, kad jo dukra susitikinėjanti su vyruku, kuris nieko nežinodamas apie merginos kilmę, pasimatymo metu pradėjo teisinti nacizmo nusikaltimus ir netgi pasigyrė savo tėvo dalyvavimu Antrajame pasauliniame kare (1939–1945).

L.Hermannas teigė, kad jo dukrai pavyko susipažinti su vaikino giminaičiu, vidutinio amžiaus vyriškiu, kuris prisistatė esąs vyruko dėdė. 1960 m. gegužės 11 d. vakarą "dėdę" O.A.Eichmanną pagrobė Izraelio slaptosios tarnybos "Mossad" nariai. Savo tikrąją tapatybę atskleidęs nacis, buvo apsvaigintas vaistais ir aprengtas skrydžių palydovo uniforma. Iš Argentinos jį išgabeno kartu su oficialia Izraelio valstybės delegacija, atvykusia pagerbti argentinietiškos gegužės revoliucijos (1810).

Teismo metu savo paprasta, banko klerkams būdinga išvaizda žmones stebinęs O.A.Eichmannas bandė kartoti standartinę, prie sienos priremtų nacių mantrą – jis esą buvęs tik mažas sraigtelis didelėje sistemoje ir vykdęs nurodymus. Šią gynybos taktiką į miltus sumalė liudininkų, taip pat ir buvusių Trečiojo reicho pareigūnų pateikti parodymai.

Buvę bendrai tvirtino, kad O.A.Eichmannas de facto pats sau buvo viršininkas ir, kad būtent jis neretai nuspręsdavo, kam gyventi ir kam mirti. O.A.Eichmannas bet kada galėjo laisva valia keliauti į frontą ir neprisidėti prie žydų ir kitų civilių žudynių, tačiau jis to nepadarė. Šis uolaus vykdytojo prigimtimi apdovanotas funkcionierius mėgavosi savo vaidmeniu sistemoje.

Komisijos nariai dėl naujų rinkimų datos sutarė vienbalsiai.

Tarptautinių stebėtojų ir pralaimėjusių partijų kaltinimai balsų pirkimu per spalio 4 d. vykusius rinkimus sukėlė protestą, kuris peraugo į susirėmimus tarp policijos ir demonstrantų.

Praeitą ketvirtadienį atsistatydino prezidentas Soronbajus Žejenbekovas, užleisdamas vietą populistui Sadyrui Žaparovui, kuris praeitą trečiadienį buvo patvirtintas premjeru, laikinai vadovauti šaliai.

Parlamentas turės nustatyti naujų prezidento rinkimų datą.

Pagal Kirgizijos Konstituciją, 51-erių S. Žaparovas negalės kandidatuoti, nebent pasitrauktų iš savo pareigų iki rinkimų laikotarpio pradžios.

Kirgizija yra laikoma demokratiškiausia iš penkių buvusių sovietinių respublikų Vidurio Azijoje, tačiau joje taip pat daugiausia neramumų.

S. Žejenbekovas yra jau trečias atsistatydinęs prezidentas nuo 1991-ųjų, kai šalis atgavo nepriklausomybę.

Neramumai sukėlė nerimą svarbiai Kirgizijos partnerei Rusijai, kuri turi karinę bazę šalyje. Į Rusiją taip pat vyksta dirbti ir gyventi šimtai tūkstančių kirgizų migrantų.

Iki šiol ši diena įsirėžusi į atmintį kaip vienas gražiausių ir brangiausių gyvenimo prisiminimų. Kokie buvome galingi, vieningi, laimingi, su džiaugsmo ašaromis akyse!

Bet išaušo ir 1990 m. kovo 12 diena. Nieko bjauresnio, kaip tądien, savo gyvenime nesu iki šiol patyręs.

Tuomet dirbau kaimo mokytoju, buvau jaunas sąjūdininkas. Atvykęs į mokyklą pakiliai nusiteikęs, sveikinau kolegas su Nepriklausomybe.

Kažkodėl jie tik palinkčiojo ir suko nuo manęs akis. Bandžiau išsiaiškinti, kodėl jie tokie, kas jiems nepatinka: Lietuva ar Laisvė? Gal jie bijo, kad sovietai išves į gatves armiją?

Galiausiai sužinojau, kad mano kolegoms didžiausias blogis, jog ne tas žmogus tapo Seimo Pirmininku. Turėjo būti Algirdas Brazauskas, o išrinko kažkokį muzikantą.

Mano kolegos niekaip negalėjo suprasti, kaip Lietuvai gali vadovauti ne komunistas.

Po pamokų autobusų stotelėje sutinku savo pakeleivį, statybininką, kasdien važinėjantį su manimi į tą patį kaimą.

Doras žmogus, ne girtuoklis, pamaldus, žodžiu, visai netipiškas statybininkas.

"Tai ką, Sąjūdi, – sako man pakeleivis, – pardavėte Lietuvą?"

"Kaip, kodėl?" – visiškai sutrikęs ėmiau aiškintis.

"Kolūkyje renkate parašus, kad atšauktų iš Seimo Pirmininkų Vytautą Landsbergį ir paskirtų Algirdą Brazauską", – pranešė žmogus.

"Kas renka?"

"Sąjūdininkai."

"Kurie?!"

Tada sužinojau, kad pats didžiausias Sąjūdžio aktyvistas, dirbęs tame kaime girininku, vaikšto po fermas, dirbtuves ir renka parašus už Algirdą Brazauską.

Tas pats, kuris, pirmą kartą viešai keliant trispalvę prie kolūkio kontoros, dėjo į šuns dienas visus mokytojus už tai, kad skiepijo vaikams komunistines pažiūras ir buldozerinį ateizmą.

"Klaupkitės, – tuomet šaukė girininkas mokytojams, – dabar klaupkitės prieš trispalvę ir atgailaukite!"

Vakare paskambinau tam girininkui ir pasiteiravau, ar tikrai  renka parašus už Algirdą Brazauską.

"Taip renku", – atsakė.

"O kas jus įgaliojo?" – paklausiau.

Jis kažką neaiškiai numykė, kad renka savo bei Sąjūdžio vardu, ir pradėjo rėkti į ragelį: "Sąjūdis išdavė Lietuvą, apgavo žmones, pirmininku turėjo būti gerbiamas Algirdas Brazauskas!"

Pabaigai derėtų padaryti kokias nors protingas įžvalgas ar apibendrinimus, žodžiu, pamokslauti. Ne, šįkart neužsiimsiu didaktika.

Tik noriu visiems palinkėti: tegul Lietuva bus tokia, kokia ji buvo Kovo 11-ąją, o ne kovo 12-ąją tame išverstaskūrių kolūkyje.

Abu minėti lyderiai buvo nuversti. Ben Ali po Tuniso revoliucijos 2011 m. laimingai išskrido į Saudo Arabiją, o Gaddafi tais pačiais metais buvo išniekintas, žiauriausiu būdu nukankintas ir nužudytas, o jo kūnas kurį laiką tąsomas kaip padvėsusi katė. Tuniso revoliucija atvėrė sunkios demokratinės raidos kelią įveikiant korupciją, neskaidrumą ir infliaciją, o Libijos revoliucija atvėrė vartus populizmui ir ISIS, politiniam chaosui, terorui, moterų ir kitaminčių persekiojimui bei žudymui. Tuniso ir Libijos palyginimas yra klasikinė revoliucijos formulė: jei revoliuciją pradėję intelektualai neišsaugo savo lyderystės, pamažu ateina masių teroras.

***

Afrikos ir Azijos demokratijos atvedė į valdžią ne tik progresyvią visuomenę (Tunisas, Alžyras), bet ir pažadino juodžiausią iš liaudies gūdumos kylantį terorizmą (Libija, Sirija). Thomas Hobbesas (anglų filosofas, politikas, teoretikas – red.past.) "Leviatane" pastebėjo, kad lygybės troškimas pažadina pavydą ir kerštą... galiausiai, pridurkime, ir terorizmą. Prancūzų revoliucijos metu Voltaire'o ir Jeano-Jacques'o Rousseau gerbėjai žirondistai nesustabdė jakobinų pakilimo ir vis naujų kruvino teroro bangų. Rusijos socialdemokratai menševikai, eserai po 1917 m. vasario revoliucijos nesustabdė bolševikų ir iš apačių augančio teroro. Mitas apie Staliną slepia pilkosios masės teroro geismą, kuriuo naudojosi bolševikai, užkasdami vieną po kito savo lyderius. Galiausiai nacistai, palaidoję savo šalį.

Libijos ir Sirijos revoliucijos apsišvietę inteligentai nesuvaldė apačių demokratijos, pavydo ir keršto, virtusio socialiniu ISIS (Daesh) (islamo radikalų sukurtas darinys – red.past.) ir kitų islamiško bolševizmo pagrindu. Investicijos į švietimą, universitetus yra būdas apsisaugoti ne tik nuo atskirties grupių ir menką išsilavinimą turinčiųjų keršto, bet ir modernizuoti kraštus. Tie, kas mano, kad univerai rengia "žmogiškuosius išteklius" rinkai, suvokia mažai. O taip mano dauguma Lietuvos švietimo sistemos administratorių. Univerai yra valstybės vidinio saugumo nuo masių sukilimo pagrindas ir visų modernių revoliucijų ir reformų šaltinis.

***

Kovo mėnesį dalyvavau konferencijoje Benin Melalio (Marokas) Sultan Moulay Slimame universitete, kur su savo senais draugais iš Maroko ir Tuniso, be filosofijos problemų, svarstėme ir politinį trečiojo pasaulio šalių likimą. Maroką valdo karalius Mohammedas VI. Apie 2004 m. jis pradėjo švietimo ir elitų reformą. Tai 2011 m. neramumų metu jam padėjo išlaikyti valdžią ir neleisti įvykti Libijos scenarijui. Vis dėlto didelė dalis šalies lieka tradicinio berberų patriarchalizmo įtakoje. Benin Melalyje moterys nevaikšto į lauko kavines ir barus, o toliau pietuose esančiuose kaimuose joms neleidžiama ir mokytis. Tai ne Kasablanka ir net ne Marakešas. Karalius ir jo parlamentas vangiai, bet vis daugiau investuoja į universitetus ir technologinę modernizaciją, vaizduoja kaitumą (paradoksali raudonojo monarcho idėja). Šiuo valdymu Maroko monarchija labai panaši į vis dar Nursultano Nazarbajevo Kazachstaną ir Alijevų Azerbaidžaną.

Tie, kurie mažina investicijas į švietimą, į valdžią pirmiausia atveda populistus, vėliau – oligarchus ir galiausiai tuos nuverčia masių sukilimas, kuris palaimina apačių "talibus", "tikratikius", fanatikus.

Kalbėjausi su Sultan Moulay universiteto magistrantėmis ir doktorantėmis: jos moka po tris kalbas, programuoja, skaito Jacques'ą Derrida (Alžyre gimęs prancūzų filosofas, dekonstruktyvizmo koncepcijos autorius – red.past.) ir Gilles Deleuze (prancūzų filosofas poststruktūralistas – red.past.). Jų siaubas būtų visuotiniai demokratiniai rinkimai, nes tuomet masės, kurios šiuo metu rūsčiai žiūri į universitetus, uždraustų studijas ir jas paverstų nuolankiomis berberų žmonomis. Geriausiu atveju... Blogiausiu – kaip Afganistane: prievarta ir mirtis. Afganistano atvejis čia irgi gerai prisimenamas. Todėl universitetų jaunimas ir nori demokratijos, ir jos bijo: gali ateiti "talibai". Bolševizacija, talibinizacija yra demokratijos be stiprių universitetų padarinys. Tie, kurie mažina investicijas į švietimą, į valdžią pirmiausia atveda populistus, vėliau – oligarchus ir galiausiai tuos nuverčia masių sukilimas, kuris palaimina apačių "talibus", "tikratikius", fanatikus. O šie jau bando įvesti "tvarką ir teisingumą", kurie neturi nieko bendra su kairumu, o yra barbarybės pergalė.

Atrodo, kad apšviestasis autoritarizmas yra išeitis, jei neturi išsilavinusios liaudies. Tada, kai Tunise, Kazachstane ar Maroke, išsilavinusios naujos kartos nori reformų, emancipacijos: moterų, plačiau – lyčių, reikalauja įvairovės (diversity) politikos, daugiakultūralizmo, autonomijų, NVO. Tačiau elitų reformų keliu. Kita vertus, būtent intelektualai, inteligentai, sergantys ideologijų virusais, yra tie, kurie žadina masių terorą.

Ne paprastas universitetinis išsilavinimas, o jo įvairovė, idėjų ir galių pusiausvyra saugo nuo minios demokratijos. Tai valdantieji Maroko, Azerbaidžano ir Kazachstano elitai suvokia tik matydami abu: ir islamo teroro pavojų, ir valdančiųjų klanų karų grėsmę. Vienu metu, iki šiol, Maroko universitetuose filosofijos studijos pakeistos Islamo studijomis. Tik dabar pradedama suvokti, koks giliai klaidingas buvo padarytas žingsnis. Islamo studijos atveria kelią talibams, tikratikiams, kaip ir krikščionybės studijos. Geriausias priešnuodis prieš religinį fanatizmą yra kritinė filosofija. Religija ir kritinė filosofija yra antagonistai. Kad ir kaip jas bandoma suartinti, jos turi būti antagonistai. Religijos ir filosofijos / etikos katedros privalo oponuoti vienos kitoms. Kad atsvertų religinį dogmatizmą, filosofija turi būti bent kiek volteriška, ciniška, ateistinė.

***

Pamenu seną buvusio Baltarusijos Europos humanitarinio universiteto rektoriaus Anatolijaus Michailovo repliką, apeliavusią į maždaug 1993–1995 m.: "Kol mes hermeneutiškai nagrinėjome Hegelį ir Heideggerį, atėjo jie ir mus išvijo iš savo šalies." Tai reiškia, kad universitetuose reikalinga tokia filosofija, kuri kartu yra ir kritinė teorija, ir socialinė-politinė kritika, virstanti praxis. Filosofijos vertimą pilietine ar antropologine praktika bandžiau įgyvendinti ir Peterburge, ir Šiauliuose, ir Kaune, VDU. Ir visur nelabai sekėsi: fakultetai nori arba religijos, arba filosofijos istorijos, kuri nevirstų jokia socialine ir politine kritika, ir jokia praxis. Tada lengviau valdyti kaip dabartiniame Baltarusijos valstybiniame universitete, kur filosofiją keičia istorija ir ideologija... ar dabartiniame Peterburgo Filosofijos institute, kur filosofiją bando išstumti religija. Tada nebelieka kritinės visuomeninės pozicijos, nelieka Hannah Arendt "Vita activa", Herbert'o Marcuses praxis. Pamažu filosofiją ima išstumti religijos, vėliau krikščionybės studijos, kreacionizmo doktrina (JAV universitetuose), religijos filosofija, ideologijos studijos, "specialistų" rengimo reikalavimas ir pagaliau – universitetų mažinimas. Atsiveria populizmo ir banalumo perspektyva.

Savo knygoje "Dvasinė niekšybė" tik prisiliečiau prie decivilizacijos politinių procesų. Manau, decivilizacijos klausimas yra labai svarbus ir blogiausia, kad jį atveria banalėjanti demokratija, demokratinė talibizacija. Kažkada mano du mėgstami kairieji Jeanas-François Lyotard'as, Cornelius Castoriadis dalyvavo grupės "Socializmas ar barbarybė" ("Socialisme ou Barbarie") veikloje. Šį pavadinimą jie paėmė iš Rosos Luxemburg analogiško šūkio, nukreipto prieš bolševikinę barbarizaciją. Socializmas negali būti baisioji masių barbarybė, kairieji neturi remti tamsiųjų masių žemiausių geismų (Wilhelmo Reicho teiginys) ir privalo kritikuoti universitetų menkinimą.

Revoliucijai dar nesiryžta

Kaip teigia solidžiausia Rusijoje visuomenės nuomonių tyrimo institucija Levados centras, didžioji dauguma rusų (77 proc.) prisipažįsta, kad nėra pasirengę dalyvauti protestuose. Į gatves ryžtųsi išeiti 22 proc. respondentų. Likusieji padėtį visuomenėje gerintų rinkdamiesi ramesnius veiksmus. Pavyzdžiui, 71 proc. apklaustųjų balsuotų už kandidatus ar partijas, siūlančias jiems artimų permainų planą. 53 proc. tiki, kad permainas galima įvykdyti peticijomis. Beveik pusė (49 proc.) vis dar tiki institucijų galia, todėl kreiptųsi į jas.

Tiesa, visuomeninių ir politinių organizacijų galia dauguma rusų nebetiki: jų veikloje dalyvautų vos 30 proc. respondentų. Tik 8 proc. paremtų jas finansiškai, o kelti savo kandidatūrą rinkimuose sutiktų tik kas dešimtas.

Šia prasme savo aktyvumu maskviečiai išsiskiria iš didmiesčių ir didžiųjų regionų gyventojų. Įdomu ir tai, kad dalyvauti protestuose labiau linkę aktyvūs interneto vartotojai.

Lemiamas sprendimas

Vertindamas Rusijos visuomenės nuotaikų pasikeitimus per 2018-uosius Levados centro direktorius Levas Gudkovas su žiniasklaida dalijosi pastebėjimais apie dvi pagrindines visuomenės raidos tendencijas.

Viena vertus, valdžia bando palaikyti tarp piliečių radikalias patriotines nuotaikas: stiprinant propagandos priemones, kuriomis aktualizuojamas militarizmas ir konfrontacija su Vakarais, stiprinamas rusų tautinių tradicijų kultas ir ultrakonservatyviosios dvasinės vertybės. Tačiau tuo pat metu visuomenėje auga socialinis jautrumas, nepasitenkinimo jausmas, nerimas dėl ateities.

Pirmieji socialinės įtampos visuomenėje požymiai pasirodė dar 2017-ųjų pabaigoje. Juos netrukus prislopino prasidėjusi prezidento rinkimų kampanija, kurios pagrindinis tikslas buvo įtikinti rinkėjus, kad Vladimiras Putinas – vienintelis stabilumo garantas. Tačiau tuoj po rinkimų, jau balandį, pasitikėjimas valdžios institucijomis pradėjo smukti. Birželį paaiškėję vyriausybės planai atlikti pensijų reformą radikaliai pakeitė piliečių požiūrį į valdžią (90 proc. gyventojų pasisakė prieš pensinio amžiaus vėlinimą).

Būtent šie planai – ne karas Ukrainoje, pilietinių laisvių suvaržymas, šalies politinė izoliacija – labiausiai sužadino rusų pasirengimą protestuoti, ko nebuvo daugelį metų. Į gatves sakė galį išeiti jau ne tik išsilavinę, aktyvūs piliečiai, bet ir valstybės tarnautojai. Negana to, per ketverius metus dėl karo Ukrainoje ir Vakarų sankcijų pablogėjusi ekonominė padėtis iki tol kėlė nepasitenkinimą labiau provincijoje, tačiau pernai tokios nuotaikos sustiprėjo ir didmiesčiuose.

Vienu metu sumažėjo ir Rusijos piliečių stabilumo jausmas, ir neigiamas nusiteikimas prieš Vakarus, – šie du faktoriai, anot sociologų, maitino V.Putino režimą.

2019-ųjų sausį pirmą kartą per daugelį metų užfiksuotas žymus pasitikėjimo V.Putinu nuosmukis: nuo 80 proc. pernai sausį iki 64 proc. (nepalaiko jo atitinkamai 34 proc. ir 18 proc.).

Sykiu krito ir šio režimo veidais laikomų užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo bei gynybos ministro Sergejaus Šoigu populiarumas, parama Valstybės Dūmai bei savivaldos institucijoms. Išaugo žmonių, manančių, kad valstybės vadovas yra asmeniškai atsakingas už tai, kas vyksta šalyje, skaičius. Apklausose pirmą kartą nuo 2012 m. armija visiškai pasitiki daugiau žmonių nei prezidento institucija (atitinkamai 66 proc. ir 58 proc.).

Lyginant 2018 m. ir 2019 m. sausio rodiklius, kur kas sumažėjo manančių, kad šalis eina teisingu keliu ("taip" atsakė 10 proc. mažiau respondentų nei prieš metus).

Bijo karo su Vakarais

Vienu metu sumažėjo ir Rusijos piliečių stabilumo jausmas, ir neigiamas nusiteikimas prieš Vakarus, – šie du faktoriai, anot sociologų, maitino V.Putino režimą.

Lašas po lašo it stalagmitą pilietinį nepasitenkinimą išaugino ir opozicijos paviešinami skandalai apie režimą palaikančių verslo grupuočių nusikalstamą praturtėjimą, neracionalios biudžeto lėšų dalybos, kai kariniams veiksmams, ginkluotei ir valdžios aparatui skiriama neproporcingai didelė dalis.

Piliečiai pradėjo nerimauti ir dėl tarptautinės Rusijos izoliacijos bei sankcijų. Pagaliau suprasta, kad jos nėra rusofobijos apraiška (tai ypač ryškiai buvo suprasta pamačius draugiškai nusiteikusius Vakarų lyderius Rusijoje vykusiame futbolo čempionate) ir kenkia ne tik šalies valdžios grietinėlei, bet yra ūkio nuosmukio, ekonominių problemų priežastis.

Šalis nori išlipti iš duobės, sako Levados centro Sociokultūrinių tyrimų skyriaus vadovas Aleksejus Levinsonas ir pastebi: dabar daugiau nei 40 proc. rusų kelia susirūpinimą dėl izoliacijos ir sankcijų. Vyresnioji gyventojų dalis labiau nei anksčiau (50–60 proc.) nerimauja dėl izoliacijos ir sankcijų. Sankcijos kelia nerimą ir daugiau nei pusei tokiai jautriai visuomenės grupei kaip įmonių vadovai.

"Nepasitenkinimas dėl kainų augimo, papildomų akcizų ir mokesčių įvedimas jau seniai augo, tačiau buvo kompensuojamas tai optimizmu dėl Krymo, tai prezidento kampanija. Tačiau dabar žmonės nebemato valdžios veiksmų prasmės ir vis labiau bijo karo", – aiškina L.Gudkovas.

Euforiją dėl Krymo aneksijos iš dalies pakeitė suvokimas, kad auganti konfrontacija tarp Rusijos ir JAV, Rusijos ir NATO, gali virsti tikru dideliu karu.

"Milžiniška trauma dėl Afganistano, Čečėnijos ir net Antrojo pasaulinio karo patirtis sako žmonėms, kad valdžios institucijų ar tam tikrų grupių (generolų, nacionalistų, propagandininkų) ambicijos gali tapti nacionaline tragedija, nes taip buvo daugiau nei vieną kartą mūsų istorijoje", – kodėl nuo 45–50 proc iki 79 proc. išaugo rusų, manančių, kad reikia gerinti santykius su Vakarais, aiškina "Novaja gazeta".

Vilties suteikia ir jauniausių piliečių požiūris. Skirtingai nei ankstesniais metais, jie vis labiau kritikuoja valdžios institucijas, o 25–35 m. amžiaus grupei būdinga mažiausiai paremti Putiną (58 proc.), pensinio amžiaus žmonių šis skaičius siekia 80 proc.

Pavojinga tendencija: pateisinama prievarta

Nors šalies gyventojų nuotaikos vis labiau palankios politinėms permainoms ir santarvei su Vakarais, nerimą kelia tai, kad Rusijos žmonės pradeda priprasti, jog valdžios prievarta savo piliečių atžvilgiu yra norma.

Per pastaruosius metus išaugo rusų, pateisinančių valdžios institucijų naudojamą smurtą, dalis. Tai atskleidusių sociologinių tyrimų metu respondentams buvo siūloma įvertinti konkrečias situacijas, kai smurtą panaudojo policijos pareigūnas, kalėjimo ar psichiatrijos ligoninės darbuotojas. Kai kuriais atvejais smurtą toleruojančių respondentų pagausėjo 5–6 proc. Kas dešimtas gyventojas apskritai mano, kad taikyti kankinimus nėra blogai.

Aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Sergejus Medvedevas svarbiausiu dalyku, kuris pastaraisiais metais įvyko Rusijoje, laiko ne absurdiškus rinkimus, teroristinius aktus, "Wagner" samdinių siautėjimuas, įvykius Čečėnijoje ir Ingušijoje, bet kankinimus policijoje ir kalėjimuose.

"Visa tai yra tradicija, kurios ištakos siekia Gulagą, kuri buvo užtemdyta Chruščiovo–Brežnevo laikais, kuri grįžo dešimtąjį dešimtmetį ir ypač – per pastaruosius 10–15 metų. Suprantu, kad tik pasinaudojus socialiniais tinklais buvo praskleista uždanga ir pasigirdo klyksmų. Ir vis dėlto man atrodo, kad dabar, per pastaruosius penkerius metus, vyksta kankinimų rutinizacija", – sako jis.

Biopolitiką, kai valdžia įvertina kiekvienos gyvybės vertę, jis vadina grandimi, kuri jungia paskutinių XX a. metų hibridinio autoritarizmo ir žiauriojo autoritarizmo, prasidėjusio 2010–2012 m.

"Nuo sutarties su visuomene valdžia pereina prie kūniškųjų visuomenės valdymo praktikų, kai žmonės paverčiami ištekliais, biomase, kuri turi gimdyti naujus kareivius, iš kurių turi būti atimti socializmo pasiekimai (nemokama sveikatos priežiūra, švietimas), kuriems galima užkrauti naujus mokesčius ir kurie dar ir turi būti priversti dirbti valstybei iki mirties", – samprotauja žinomas profesorius.

Kankinimai tokioje atmosferoje nėra perteklinė priemonė – tai paprastų atlikėjų spontaniškas atsakas į šią biopolitiką. "Žinoma, jie nėra sankcionuoti iš viršaus, tačiau jie yra tylinčio kolektyvinio kūno kontrolės elementas. Svarbūs biopolitikos elementai – karas, karo ir ginklų idėja, visi šie "žaibai" (dar SSRS atsiradęs, Rusijoje gynybos ir švietimo ministerijų organizuojama moksleiviams skirtas karinis žaidimas "Žaibas" – aut. past.), kariniai budėjimai, paminklai Kalašnikovui, Donbasas, Sirija, džiaugsmingas branduolinės apokalipsės laukimas. Žmonės įtikinami, kad jie tėra patrankų mėsa, kad smurtas valdo pasaulį, ir šis bendras karas tarp Rusijos ir pasaulio, valstybės ir jos gyventojų projektuojamas ir įdiegiamas atskiruose tardymo izoliatoriuose, policijos padaliniuose, kolonijose", – tendencijos pavojus įžvelgia S.Medvedevas.

1979 metų vasario 11 dieną gatvėse su sukilėliais kovojusi Irano kariuomenė pasidavė ir leido maištininkams perimti šalies kontrolę, o JAV remto šacho Mohammado Rezos Pahlavi (Mohamado Rezos Pahlavio) vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Tą pačią dieną ajatola Ruhollah Khomeini (Ruholos Chomeinio) paskelbė, kad Iranas tampa Islamo respublika.

Pirmadienį didžiulės minios suplūdo iš sostinės dešimčių atokių rajonų į Teherano centrą ir Laisvės aikštę mojuodamos valstybinėmis vėliavomis ir skanduodami „Mirtis Amerikai“ – šis šūkis jau seniai tapęs neatsiejama antiamerikietiškų mitingų Irane dalimi.

Miesto centre esanti Revoliucijos gatvė buvo papuošta didžiuliais balionais, o iš garsiakalbių sklido revoliucinės ir nacionalistinės dainos, raginusios žmones prisijungti prie mitingų.

Prezidentas Hassanas Rouhani (Hasanas Rouhanis) per mitingą pasmerkė „JAV sąmokslą“ prieš jo šalį.

„Žmonių išėjimas į gatves šiandien visame islamiškajame Irane... reiškia, kad priešas niekada nepasieks savo piktų tikslų“, – valstybės vadovas sakė susirinkusiems Azadi (Laisvės) aukštėje.

Taip pat buvo perskaitytas iš anksto parengtas kreipimasis, skelbiantis „nesvyruojantį paklusnumą aukščiausiajam lyderiui ajatolai Ali Khamenei (Ali Chamenėjui)", o JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) buvo išvadintas „idiotu“.

Pirmadienio renginiai vainikuoja 10 dienų trukusias oficialias iškilmes, žyminčias laikotarpį nuo 1979 metų vasario 1-osios iki 11-osios, kai R. Khomeini grįžo iš tremties ir nuvertė šacho vyriausybę.

Teheranas šiemet stengėsi pabrėžti ypatingą 40 metų sukakties reikšmę. Islamo tradicija tokios trukmės laikotarpį laiko brandos simboliu, nes būdamas 40-metis pranašas Muhammadas (Muhamadas) patyrė Dievo apreiškimą.

Vis dėlto šiemet revoliucijos metinės minimos smarkiai paaštrėjus santykiams su Vašingtonu. Iraną ištiko virtinė ekonominių problemų, D. Trumpui pernai gegužę nusprendus pasitraukti iš 2015 metų tarptautinio susitarimo dėl Teherano branduolinės programos ir nuo lapkričio sugrąžinti šiitiškai respublikai griežtas ekonomines sankcijas.

Tarp dalyvaujančiųjų renginiuose buvo 27 metų medicinos studentas Hosseinas Hosseinpouras (Hoseinas Hoseinpuras), atsivedęs savo žmoną ir jų pusantrų metų sūnelį Amirą Ali. Vyras sakė, kad nori išmokyti sūnų palaikyti revoliuciją.

„Jo ir mūsų tautos laukia šviesi ateitis“, – įsitikinęs H. Hosseinpouras.

Tuo metu 35 metų Mahmoudas Hemmatas (Mahmudas Hematas) lydėjo į mitingą savo 68 metų motiną Parivash Fakheri (Parivaš Fakheri), prikaustytą prie neįgaliojo vežimėlio.

„Mano motina nepaisydama savo negalios paprašė manęs pasiimti ją kartu“, – paaiškino jis.

P. Fakheri, kuri prieš 40 metų buvo viena iš revoliucionierių Teherano gatvėse, teigė, jog prireikus dar kartą palaikytų maišininkus.

„Esu pensininkė ir žinau, kad šiandien yra daug ekonominių problemų, bet tai nesusiję su mūsų revoliucija, – sakė moteriškė. – Ji tęsiasi pastaruosius 40 metų ir daro Iraną stipresnį“.

Be šūkių „Mirtis Amerikai“ pirmadienį surengtas eisenas lydėjo Irano gamybos raketų demonstracijos, kurias vyriausybė tradiciškai rengia minint revoliuciją.

Praėjusią savaitę A. Khamenei gynė antiamerikietiškus šūkius ir pabrėžė, kad jie nukreipti prieš JAV lyderius, o ne žmones.

Iraniečiai „nesiliaus sakyti „Mirtis Amerikai“, kol JAV elgiasi piktavališkai“ Irano atžvilgiu, pareiškė A. Khamenei reaguodamas į D. Trumpo metinį pranešimą, kuriame šis pabrėžė: „Nenukreipsime žvilgsnio nuo režimo, kuris skanduoja „Mirtis Amerikai“.