Nugalėti priešo nekariaujant jo teritorijoje neįmanoma. Šią frazę karybos ekspertai it mantrą kartoja paprašyti pakomentuoti naujus Rusijoje vykstančius akivaizdžiai karinės kilmės incidentus. Rutina ima virsti ir keisti dronų skrydžiai. Juos it mirtinų priešų objektų „nebomborduojančio“ Izraelio pavyzdžiu kai kas ima vadinti dar vienu kariuomenės neturinčio Lichtenšteino įsivaizduojamos armijos darbu.

Elektroniniai paukščiai Maskvoje jau pridergė ant senato rūmų, kur yra formalioji Vladimiro Putino rezidencija, stogo, pašiurpino elitinių rajonų gyventojus, pabaksnojo verslo centrą, kuriame įsikūrusios ministerijos, sutrikdė Vnukovo oro uosto darbą. Žinoma, palyginti su agresoriaus atakų prieš civilius objektus Ukrainoje padariniais, incidentai pseudoimperijos sotinėje – it katino pėdučių kutenimas.

Vargu ar verta tikėtis, kad lėktuvėlius leidžiantys asmenys dūžtančiais dangoraižio stiklais nori pažadinti Rusijos gyventojų sąžinę. Juk jos nepažadino nei Ukrainoje gyvenančių giminaičių, į fronto mėsmalę išsiųstų mobilizuotų sūnų, brolių, sutuoktinių žūtys, nei pernai spalį į daugiabutį Jeiske rėžęsis mirtį ukrainiečiams nešęs „Su-34“. Išskyrus pavienius drąsuolius ir politikus, tie mąstantys rusų visuomenės atstovai, kurie iš tiesų yra prieš karą, atrodo, tiesiog laukia jo pabaigos, stengdamiesi išvengti represijų ar naujos mobilizacijos bangos. Tad maskviškių nervų kuteinimas – veikiau šalutinis dronų atakų padarinys nei tikslas. Neišprovokuota Rusijos agresija suteikia Ukrainai teisę į savigyną bet kokiomis priemonėmis, todėl niekas negali paneigti tikimybės, kad nedidukai elektroniniai sparnuočiai atlieka oro gynybos žvalgymo funkciją – pravalo oro koridorius, kuriais vėliau gali atskristi ir rimtesni „paukščiai“.