PREZIDENTUI REIKIA TYLOS

Rugpjūčio 10-oji – ne tik Tarptautinė apatinių drabužių diena (kad ir kas tai būtų), bet ir pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos gimtadienis. Kitąmet bus lygiai 150 metų nuo šio įvykio – kam svarbaus ir didingo, o kam ir visai nereikšmingo.

Puoselėjant įsišaknijusią valstybės biudžeto taškymo praktiką, jau dabar turėtų būti suburtas specialus tarpinstitucinis komitetas, kuris visus metus rūpintųsi šio įvykio deramu paminėjimu 2024-aisiais. Žinoma, bus suformuotas ir solidus biudžetas (veltui juk ir arklys arklio nekaso) – filmams (dokumentiniam ir vaidybiniam), spektakliams (moderniam ar klasikiniam), operai ar operetei, knygoms (monografijai, esė, grožinei ar kokiam niekui), žinoma, paminklui (jei pavyks politikams susitarti), dar – renginiams (eitynėms, maudynėms, plaukimui, važiavimui, bėgimui per upelį ir galbūt proginėms šviesos instaliacijoms ir laužams).

A. Smetoną, be abejo, kankintų ta pati dilema: ar jis tada pasielgė teisingai, palikdamas valstybę, kuriai prisiekė?

Būtinai prireiks respublikinio lygio konferencijos (ir ne vienos), diskutuojant apie pirmojo prezidento palaikų sugrąžinimą į tėvynę.

Tik, kaip dabar mėgstama paklausti, o kokio gi jubiliejinio gimtadienio būtų norėjęs pats A. Smetona, jei būtų gyvas?

Neabejotinai šiandien jį būtų aplankęs déjà vu ir, ko gero, didelį įspūdį palikusi kolegos Ukrainos prezidento V. Zelenskio narsa nuo pirmos okupantų įsiveržimo dienos, o ypač jo ištarti žodžiai, amerikiečiams pasiūlius atsitraukti iš apgulto Kijevo: „Kova vyksta čia, man reikia prieštankinės amunicijos, o ne pavėžėjimo.“

A. Smetoną, be abejo, kankintų ta pati dilema: ar jis tada pasielgė teisingai, palikdamas valstybę, kuriai prisiekė?

Ir atsakymo turbūt nerastų, o ir perteklinio dėmesio dabar jau veikiausiai negeidautų net ir 150-ojo gimtadienio proga.